Civilinė byla Nr. 2-614-464/2015

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02656-2014-1

                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

  Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lavatana“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2648-585/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lavatana“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „ASF“ ir advokatei S. N. dėl atlygintinės reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

              Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lavatana“, turintis kreditorinį reikalavimą į BUAB „ASF“, kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-10), kuriuo prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2013-01-07 atlygintinę reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp RUAB „ASF“ ir advokatės S. N., taip pat 2013-01-07 teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlygą, nustatančią atsiskaitymą už paslaugas, perleidžiant reikalavimą, numatytą 2013-01-07 reikalavimo teisių perleidimo sutartyje. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti skolos išieškojimą atsakovės S. N. naudai vykdomojoje byloje Nr. 0019/13/00455 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-04 vykdomąjį raštą, išduotą pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-13 sprendimą c. b. Nr. 2-1127-845/2011, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento bei uždrausti atsakovei advokatei S. N. perleisti kitiems asmenims reikalavimo teisę, įgytą pagal 2013-01-07 atlygintinę reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir imtis kitokių veiksmų, galinčių suvaržyti nurodytą reikalavimo teisę, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014-12-09 nutartimi (b. l. 32-33) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad taikant išieškojimo iš D. Š. sustabdymą vykdymo procese būtų išvengta teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, kurio priėmimu ieškovas siekia padidinti BUAB „ASF“ turtą, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje. Teismo vertinimu, išieškojimas, pasinaudojant turima reikalavimo teise, tokį ieškovo tikslą tik paspartintų, o BUAB „ASF“ galimybes atsiskaityti su kreditoriais pagerintų, be to, dar būtų sutaupyta išieškojimo sąnaudų. Ieškovo prašymas uždrausti atsakovei S. N. perleisti ginčijamą reikalavimo teisę nepatenkintas, ieškovui neįvardijant galimo perleidimo grėsmės, priešingai, nurodant, kad atsakovė ėmėsi ginčijamos teisės realizavimo, pradėdama išieškojimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Lavatana“ atskirajame skunde (b. l. 35-37) prašo Vilniaus apygardos teismo 2014-12-09 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nevertino būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nors į bylą pateikti įrodymai yra pakankami preliminariam ieškinio pagrįstumo įvertinimui ir išvadoms dėl reikalavimų patenkinimo galimybės.

2. Nesiėmus prašomos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo sustabdymo, antstolio išieškota reikalavimo suma bus pervesta atsakovei S. N. ir tai lems būtinybę byloje tikslinti ieškinio reikalavimus ir prašyti taikyti restituciją bei pradėti naują vykdomąjį procesą dėl skolos iš atsakovės išieškojimo.

3. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl draudimo atsakovei S. N. perleisti reikalavimo teisę kitiems asmenims, ši be kliūčių gali perleisti ginčijamos sutarties pagrindu įgytą reikalavimo teisę iki visiškos skolos iš D. Š. išieškojimo. Perleidus reikalavimą, bus ženkliai apsunkintas ar pasidarys neįmanomas palankaus ieškovui ir kreditoriams teismo sprendimo įvykdymas.

Atsakovas BUAB „ASF“ atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 39) prašo Vilniaus apygardos teismo 2014-12-09 nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą spręsti savo nuožiūra.

Atsakovė advokatė S. N. atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 42-44) prašo Vilniaus apygardos teismo 2014-12-09 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas nepagrindė atsakovų teisių ribojimo būtinumo, o išieškojimas advokatei S. N., esant palankiam ieškovui teismo sprendimui, netgi padidintų ieškovo BUAB „ASF“ galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Jeigu teismo sprendimas ieškovui būtų palankus, tuomet, taikant restituciją reglamentuojančias normas (CK 6.145-6.153 str.), advokatės S. N. išieškotos sumos būtų grąžinamos BUAB „ASF“.

2. Nagrinėjamu atveju teismas neturi teisinio pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmų, kurie atliekami vykdant pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išduotą vykdomąjį dokumentą ir esant įsiteisėjusiai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutarčiai, kuria buvo pakeistas išieškotojas. Išieškojimo veiksmų sustabdymas vien todėl, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeistų išnagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, pažeistų išieškotojo teises ir interesus, būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu.

3. Ieškinys yra absoliučiai nepagrįstas ir pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, kurį atsakovė prašė taikyti.

4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais turi būti pagrįstas ir motyvuotas. Ieškovas, prašydamas uždrausti atsakovei S. N. priklausančią reikalavimo teisę, jokių objektyvių įrodymų nepateikia.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.  

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasinaudojo diskrecijos teise vertinti konkrečias bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, ir procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, nepažeidė. Atskirojo skundo argumentai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Kaip minėta, šioje byloje BUAB „ASF“ kreditorius UAB „Lavatana“ yra pareiškęs actio Pauliana ieškinį atsakovams BUAB „ASF“ ir advokatei S. N., reikalaudamas pripažinti 2013-01-07 reikalavimo teisių perleidimo sutartį bei 2013-01-07 teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlygą negaliojančiomis. Ieškinys grindžiamas argumentais, kad ginčijamais sandoriais, atsakovui BUAB ‚ASF“ esant jau faktiškai nemokiam, buvo suteiktas prioritetas konkrečiam jos kreditoriui (atsakovei), pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – sustabdyti skolos išieškojimą atsakovės S. N. naudai vykdomojoje byloje ir uždrausti atsakovei perleisti reikalavimo teisę – taikymo atmetė.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ieškinio tikėtino pagrįstumo, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo. Su tokiu apelianto argumentu nesutiktina. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismo motyvus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių lėmė ne ieškinio tikėtinas nepagrįstumas, bet kita CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga sietina su grėsme, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas pats savaime nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Teismų praktikoje pasisakyta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-17 nutartis c. b. Nr. 2-1235/2014), o ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas reikalingas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-10 nutartis c. b. Nr. 2-2343/2013, 2014-01-09 nutartis c. b. Nr. 2-26/2014).

CPK neįtvirtinta kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas nustato atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą gali lemti tiek galimi atsakovo veiksmai ar neveikimas, tiek objektyvios aplinkybės. Egzistuojanti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui suponuoja pareigą teismui taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju, apelianto teigimu, egzistuoja grėsmė, jog ginčijamu reikalavimo teisių perleidimo sandoriu perleistos reikalavimo D. Š. teisės savininkė advokatė S. N. pradėtame vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0019/13/00455 išsiieškos iš skolininko D. Š. pinigines lėšas, kas lems ieškinio reikalavimo tikslinimo būtinybę, naują vykdomąjį procesą dėl piniginių lėšų išieškojimo iš atsakovės. Todėl būtina stabdyti skolos išieškojimą atsakovės S. N. naudai vykdomojoje byloje. Šie apelianto argumentai nesuponuoja kitokio, nei pirmosios instancijos teismo, vertinimo, nurodžiusio, jog skolos išieškojimas iš skolininko D. Š. atsakovės S. N. naudai tik pagerintų BUAB „ASF“ galimybes atsiskaityti su kreditoriais bei sutaupytų bankrutavusiai įmonei vykdymo procese patiriamas išieškojimo sąnaudas.

Antra vertus, tuomet, kai įmonei (skolininkui) iškelta bankroto byla, kitaip nei kitais actio Pauliana instituto taikymo atvejais sprendžiamas ir teisinių padarinių klausimas. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to Įmonių bankroto įstatyme esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu teisiniai padariniai vien tik actio Pauliana ieškinį pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas atskiro kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-573/2005, 2014-04-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-276/2014). Vadinasi, jeigu apelianto ieškinys būtų pripažintas pagrįstu ir panaikinta reikalavimo teisių perleidimo sutartis CK 6.66 straipsnio pagrindu, teismas spręstų klausimą dėl restitucijos taikymo, kuri yra sandorio negaliojimo padarinys ir kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į pirminę padėtį. Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d., 6.241 str.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-90/2009). Kaip matyti iš bylos duomenų, byloje ginčijamo sandorio objektas yra turtinė teisė (reikalavimo teisė skolininkui D. Š.), kildinama iš įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-13 sprendimo, kuri ieškinio patenkinimo atveju, ir taptų restitucijos dalyku. Ginčą išsprendus apelianto naudai ir pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, nesant objektyvių galimybių taikyti restituciją natūra (atsakovei S. N. realizavus ginčytiną reikalavimo teisę D. Š. vykdymo procese), teismui išlieka galimybė spręsti dėl ekvivalento pinigais priteisimo pagal CK 6.146, 6.147 ir kitus straipsnius.

Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo spręsti, kad vienas iš tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių tikslų – restitucijos tinkamas įgyvendinimas, galėtų būti neįvykdytas. Dar daugiau, objektyvių duomenų dėl atsakovės advokatės S. N. blogos finansinės padėties bei negalimumo iš jos ateityje išieškoti piniginių lėšų, jeigu ginčo  reikalavimo teisė būtų realizuota, byloje nėra. Taip pat pažymėtina, kad apelianto skundo argumentas, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis, be kita ko, siekiama išvengti neigiamų pasekmių susidarymo, t. y. ateityje kilsiančių naujų teisminių ar priverstino vykdymo procesų, prieštarauja CPK nuostatoms, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti sprendimo privalomumą (CPK 18 str.), tačiau jomis nėra siekiama apsisaugoti nuo ateityje galinčių kilti papildomų ginčų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apelianto nurodomu tikslu prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai ir esmei, kuri imperatyviai įtvirtinta CPK 144 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas pasisako ir tuo aspektu, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikoma tais atvejais, kai yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis c. b Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. Todėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto kitoje byloje, vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Šiuo konkrečiu atveju būtinybės taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemonės nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kausimą, tinkamai įvertino teismo sprendimo įvykdymo grėsmės riziką ir pagrįstai atsisakė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti skolos išieškojimą vykdomojoje byloje. Kitokios išvados dėl skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo nesuponuoja ir skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė uždrausti atsakovei S. N. perleisti kitiems asmenims jos įgytą ir apelianto šioje byloje ginčijamą reikalavimo teisę. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Šių išaiškinimų kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas nepagrindė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti atsakovei S. N. perleisti reikalavimo teisę – tikslingumo, juolab kad ir pats apeliantas pateikė duomenis apie atsakovės siekį realizuoti ginčijamą reikalavimo teisę, prašydamas tokius jos veiksmus uždrausti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                          Dalia Kačinskienė