Civilinė byla Nr. 2A-1232-390/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09934-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2.; 99.; 116.1.; 116.11.;121.21;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-414-454/2014 pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl nuostolių priteisimo, ir

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės – 8922,56 Lt nuostolių bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė keldina ieškovą iš pastato – garažo, esančio (duomenys neskelbtini). 1973-04-24 jis gavo leidimą savo jėgomis ir lėšomis susiremontuoti komunalinį ūkinį pastatą, atlikęs statybos darbus kreipėsi į inventorizavimo biurą dėl teisinės registracijos. Teigia, kad nuo apsigyvenimo (duomenys neskelbtini)bute, jis ginčo pastatą pastatė, naudojasi ir prižiūri iki šiol. Besikreipdamas dėl buto privatizavimo prašė leisti privatizuoti ir ginčo pastatą, tačiau gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas grąžintinu, todėl jam buvo sumokėta kompensacija ir jis iš grąžintino namo buto išsikėlė. Nustatant kompensacijos dydį, pastatas garažas nebuvo įvertintas ir nebuvo kompensuota jo vertė, šiuo pastatu jis naudojasi iki šiol. Teigia, kad ginčo pastatas – garažas yra perduotas atsakovės nuosavybėn, tačiau šį pastatą pastatė jis, todėl atsakovė yra neteisėtai praturtėjusi ir turi atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro 8922,56 Lt, t.y. pastato – garažo likutinė vertė (b. l. 1-3).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas žinojo, jog pastatas – garažas, kuriuo jis naudojasi jam nepriklauso. Tai patvirtino byloje esantis prašymas leisti privatizuoti savivaldybei priklausantį butą ir (ar) jų priklausinius lengvatinėmis sąlygomis pagal LR Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str., kuriame ieškovas prašė leisti privatizuoti butą, sandėlį, rūsį po namu, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Teismas sprendė, jog ieškovas, suvokdamas jog pagerina, remontuoja svetimą turtą, atliekamų darbų mastą, skiriamų tam išlaidų dydį turėjo suderinti su turto savininku, o to nepadarydamas prisiimti riziką dėl savo veiksmų. Teismas taip pat darė išvadą, kad atlikdamas statybos ar remonto darbus pagal byloje pateiktą 1973-04-24 leidimą turėjo suprasti, kad svetimą turtą pageriną ir pritaiko naudojimui savo reikmėms, ir kad už atliktus darbus jam nebus atlyginta. Teismas, įvertinęs tai, kad likutinė pastato vertė ir į pastato pagerinimą, remontą, statybas investuoti pinigai nėra tapatūs dalykai, konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir savo patirtų nuostolių dydžio.

Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą 1964 m. Civilinio kodekso 84 str., kuris prasidėjo šiam kodeksui galiojant ir pasibaigė iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (LR CK 1.131 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu ieškovas V. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 02 18 sprendimą ir priimti naują sprendimą, išieškoti iš atsakovo patirtas išlaidas (b. l. 119–120). Nurodomi šie apeliacinio skundo argumentai:

Teismas priimdamas sprendimą, nevertino, kad ieškovas adresu (duomenys neskelbtini)gyvena 40 metų, kad ūkio pastatą suremontavo- pastatė savo jėgomis ir lėšomis ir medžiagomis.

Teismas nustatė, kad LR Vyriausybės įgalioto asmens Aplinkos ministerijos kanclerio R. K. perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 27K / 60-20-1, pasirašytu 2012 03 28 dieną su Kauno miesto savivaldybės direktoriumi A. N., kuriame nurodyta, kad eilės Nr. l perduodama Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ginčo garažas (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė 8 922,56 Lt, tačiau nevertino tai, kad neteisėta nei pirminė 1997-10-02 dienos teisinė pastato registracija, nei paskesnės teisinės registracijos nėra teisėtos. Pirminė teisinė registracija atlikta remiantis Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto 1977-01-14 sprendimu Nr.7. Šis sprendimas neturi nieko bendro su pastato teisine registracija.

Teismas savo sprendime aiškina, kad LR CK 6.237 str. 1 ir 2 dalys nurodo, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiais būdais tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, o LR CK 6.242 str. reglamentuoja neteisėtą praturtėjimą, kai be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita privalo atlyginti nuostolius, tačiau nevertina pirminės pastato teisinės registracijos pagrindo ir paskesnių teisinių registracijų bei perdavimo ir priėmimo akto Nr. 27K / 60-20-1 pagrįstumo.

Teismas nepagrįstai vertino tai, kad ieškovas tik remontavo savo reikmėms naudojamą pastatą, tačiau nevertino tai, kad medžiagas, tame tarpe plytas, perdengimo plokštes, betoninius pamatus įsigijo už savo lėšas.

Teismas priimdamas sprendimą nevertino liudytojų A. S. ir G. L. parodymų bei neatsižvelgė, kad inventorinėje pastato 6Ilp byloje (registro išrašuose) 5 lape nurodytas dokumentas, įrodo garažo statybos metus.

Teismas savo sprendime nepagrįstai nurodo kad ieškovas neginčijo pastato garažo įsigijimo pagrindų, neprašė naikinti administracinių aktų. Sprendime  nepagrįstai nurodoma, kad ieškovas nepateikė jokių statybas reglamentuojančių dokumentų ir negali pagrįsti nuostolių dydžio. Teigia, kad garažo vertė nustatyta perdavimo ir priėmimo akte Nr. 27K / 60-20-1, panaši garažo vertė ir inventorinėje byloje.

Teismas atmesdamas ieškinį nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Apelianto įsitikinimu, jis naudojosi garažu iki 2013-07-11, o Kauno miesto savivaldybė pastatą perėmė 2012-03-28 dieną, todėl terminas ieškiniui pareikšti dėl pažeistų teisių gynimo nėra pasibaigęs.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo V. Z. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2014-02-18 sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 125–129). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Priešingai, nei savo apeliaciniame skunde nurodė apeliantas, iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad bylą visapusiškai išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė visus byloje pateiktus įrodymus pagal jų įrodomąją reikšmę ir sąsają su bylos nagrinėjimo dalyku, vertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą ir jais pagrindė padarytas išvadas byloje sprendžiamais klausimais.

Byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (registro Nr. 20/162832) ir teisminio nagrinėjimo metu ištirta VĮ Registrų centro Kauno filialo pateikta archyvinės Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos medžiaga patvirtina pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytas faktines aplinkybes, kad ginčo pastatas-garažas, (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: pagalbinio ūkio, 18,00 kv. m bendrojo ploto, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei Kauno miesto savivaldybei. Nuo 2012-04-17 galioja įrašas, kad 2012-03-28 ,.Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn" perdavimo ir priėmimo akto Nr. 27K/60-20-1 pagrindu buvo atliktas minėtame akte nurodyto nekilnojamojo turto, taip pat ir ginčo pastato, įregistravimas Nekilnojamojo turto registre ieškovės Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise. Iki nurodytos datos ginčo pastatas priklausė Lietuvos Respublikai ir turto patikėjimo teise buvo valdomas Kauno miesto savivaldybės tarybos 1977-01-14 Kauno miesto Lenino rajono DŽT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 7 pagrindu.

Nei kada nors anksčiau, nei šioje byloje ieškovas V. Z. nereiškė reikalavimų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotos ieškovės Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo pastatą įgijimo ir įregistravimo pagrindų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo išdėstyti argumentai dėl to, kad ginčo pastatas atsakovei Kauno miesto savivaldybei galimai buvo perduotas neteisėtai, yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįvykdė LR CPK 178 straipsnyje nustatytos pareigos ir nepateikė teismui jokių ginčo pastato pagerinimo ar statybos darbų sąnaudas (faktiškai jo turėtas išlaidas) patvirtinančių leistinų įrodymų. Ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad 1973 m. balandžio 24 d. Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto rašto Nr. 712p (kuriuo pranešama, kad jam ..leidžiama savo darbo jėga, medžiagomis bei lėšomis suremontuoti komunalinį ūkinį pastatą") pagrindu atsirado kokie nors prievoliniai teisiniai santykiai taip jo ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės, kuriais remdamasis ieškovas būtų turėjęs teisę gauti iš atsakovės 8 922,56 Lt sumą. Nurodytame rašte apskritai nenurodytas ginčo pastatas, o yra leidžiama „suremontuoti komunalini ūkinį pastatą”, konkrečiai neidentifikuojant kurį. Paminėtame 1973-04-24 Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomojo komiteto rašte nieko nenurodytą apie neva leidžiamą ginčo pastato statybą (ar kapitalinį remontą), kuriai atlikti būtų būtina gauti statybą leidžiantį dokumentą. Rašte taip pat nėra aptarta ir numatomo atlikti remonto būtinumo, nenurodyta konkrečių remonto darbų apimties, tačiau nurodyta, kad ieškovui „leidžiama savo darbo jėga, medžiagomis bei lėšomis suremontuoti komunalinį ūkinį pastatą. Todėl darytina išvada, kad šiuo raštu ieškovui buvo leista neatlygintinai suremontuoti ir taip pritaikyti komunalinį, t. y. valstybinį ūkio pastatą (tuomet priklausiusį Kauno miesto savivaldybės ūkiui), ieškovo reikmėms, tačiau nepateikta įrodymų, kad šis „leidimas" buvo skirtas būtent ginčo pastatui. Nepateikta jokių įrodymų, kad ginčo pastato pagerinimas (remontas), jeigu toks ir buvo atliktas, buvo reikalingais ne tik ieškovo asmeninių poreikių tenkinimui. Pažymėtina, kad 1973-04-24 raštu ieškovui buvo leidžiama suremontuoti komunalinį ūkinį pastatą „savo darbo jėga, medžiagomis bei lėšomis", t. y. neatlygintinai. Prieš investuodamas į ginčo pastato remontą, už kurį tikėjosi atlygio iš savininko, kuriam tuomet priklausė šis turtas, su pastaruoju ieškovas privalėjo suderinti būtinų remonto darbų apimtį ir išlaidas, priešingu atveju, jis veikė savo rizika ir negali reikalauti iš atsakovės jo galimai turėtų išlaidų atlyginimo.

Ieškovas taip pat neįrodė, kad Nekilnojamojo turto registro Nr. 20/162832 išraše nurodyta ginčo pastato likutinė vertė - 8 922,56 Lt - yra lygi ieškovo investicijų (remontuojant ginčo pastatą) į ginčo pastatą dydžiui, todėl negali nei patvirtinti, nei paneigti prašomų priteisti nuostolių dydį.

Visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas netinkamai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovas, visą laiką, kaip pats teigė savo ieškinyje ir teismo posėdžių metu gyvenęs name (duomenys neskelbtini), ir naudodamasis ginčo pastatu, manydamas, jog turėjo teisę į išlaidų už ginčo pastato remontą atlyginimą ir tokia jo galimai turėta teisė buvo pažeista, turėjo laiko ir galimybę reikšti tokį reikalavimą turto savininkui, tačiau per 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnyje nustatytą terminą to nepadarė. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas ženkliai praleido 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą, kuris prasidėjo šiam kodeksui galiojant ir pasibaigė iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK) įsigaliojimo ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (LR CK 1.131 str. 1 d.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

           Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

           Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį neteisingai nustatė ir pritaikė ieškinio senatį.

           Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bylos medžiaga nustatyta, kad 1973m. balandžio 24d. Kauno miesto Lenino rajono DŽDT vykdomasis komitetas leido ieškovui savo darbo jėga, medžiagomis bei lėšomis suremontuoti komunalinį ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis ieškovas turėdama leidimą pradėjo šiuo pastatu naudotis ir naudojosi juo iki atsakovė Kauno miesto savivaldybė 2012m. balandžio 20d. raštu įspėjo ieškovą išsikelti iš ginčo patalpos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes spręstina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs atsakovo raginimą išsikelti iš ginčo patalpų, o į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo su ieškiniu kreipėsi 2013m. birželio 19d. Taigi, pripažintina, kad ieškovas reikšti ieškinio reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo už atliktus statybos darbus, senaties termino nepraleido ( CK 1. 127 straipsnio 1 dalis, CK 1. 125 straipsnio 8 dalis ). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ir nenustatė bei tiksliai nenurodė momento nuo kada ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o tik apsiribojo formalia konstatacija, jog ieškovas ženkliai praleido ieškininės senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas nuo pareikšto jam reikalavimo išsikelti iš ginčo patalpos momento sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir nepažeisdamas ieškiniui pareikšti terminų kreipėsi teisminės gynybos.

           Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo ieškinį dar motyvavo ir tuo, kad ieškovas byloje neįrodė, jog atsakovė pažeidė ieškovo teises ir neteisėtai praturtėjo ieškovo sąskaita, neįrodė nuostolių dydžio  ir atsakovei neatsiranda pareiga atlyginti ieškovui prašomus nuostolius. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad apylinkės teismas ieškovo ieškinio netenkino pagrįstai. Visų pirma, pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo 2013m. liepos 11d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6522-191/2013 yra nustatyti faktai, kad ieškovas ginčo patalpą buvo užėmęs savavališkai ir jau yra priimtas sprendimas iškeldinti ieškovą iš Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ( prejudiciniai faktai). Aptartu vadovaujantis pripažintina, kad atsakovo veiksmais savavališkai užimto pastato faktas jau yra konstatuotas ir iš naujo negali būti ginčijamas nagrinėjamoje byloje.

         Nagrinėjamoje byloje ieškovas kelia klausimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo, atsiradusių dėl ginčo patalpoje atliktų ieškovo sąskaita statybos darbų, pirktų statybinių medžiagų.

          Nagrinėjamos bylos atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad įgyti teisę reikalauti atlyginti nuostolius galima ne bet kada, o tik tada kai pastato pagerinimo darbai buvo atlikti teisėtai ir laikantis procesą nustatytų tam tikrų norminių aktų reikalavimų. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų reikalavimų arba veiksmai atliekami neteisėtai, tai asmuo reikalauti tokiu būdu apginti jo tariamai pažeistas teises negali. Tai patvirtina visuotinai žinoma taisyklė, kad ex in iuria ius non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda). Taigi, ieškovo pareikštas reikalavimas gali būti pripažintas teisėtu tik tada, jeigu jo veiksmai atliekant statybos darbus buvo atlikti teisėtai. Kaip jau buvo anksčiau nustatyta, kad ieškovas savavališkai užėmė ginčo pastatą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus savavališkumo faktą ieškovas yra iškeldintas iš ginčo patalpų. Todėl nustatytų aplinkybių pakanka laikyti ieškovo reikalavimą nepagrįstu ir tai gali būti savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti.

           Atskirai pažymėtina, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, kad tuometinio vykdomojo komiteto leidimu ieškovui buvo leista suremontuoti ginčo komunalinį ūkio pastatą ir darbus atlikti savo jėga, medžiagomis ir lėšomis. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovui šiuo pastatu buvo leista naudotis pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotai aplinkybei, kad ieškovas atlikdamas statybos ir remonto darbus turėjo suprasti, kad pagerina svetimą turtą ir juo naudojantis savo reikmėms už atliktus pagerinimus jam nebus kompensuota bei prisiėmė tokių darbų atlikimo riziką.

            Nesutiktina su apelianto apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pirminės ir vėlesnių pastato teisinių registracijų bei perdavimo-priėmimo akto Nr. 27K/60-20-1 pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad ieškovas byloje neginčija ginčo pastato nuosavybės įgijimo pagrindų, neprašo naikinti tam tikrų administracinių aktų, kuriais pastatas atsakovei perduotas nuosavybės teise. Nenuginčijus nuosavybę pripažinusių aktų atsakovei, atliktos teisinės registracijos nagrinėjamai bylai nėra reikšmingos, nes jos atlieka tik išviešinimo viešame nekilnojamojo turto registre funkciją, o nuosavybės atsiradimo pagrindų negali pakeisti.

            Atsikertant į apelianto apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus ( CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė.

            Kiti apeliacinio skundo argumentai galutiniam ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl neanalizuotini.

            Esant nurodytam pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės pripažintinas teisingu, todėl paliktinas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.    

Kolegijos teisėjai                                                        Galina Blaževič

                                                                                    Algimantas Kukalis

                                                                                    Arvydas Žibas