Administracinė byla Nr. A442-2256/2012
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-1190-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 15.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš valstybės 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti jam ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas nurodė, kad, 2003 m. gegužės mėnesį jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose, buvo pasikėsinta į jo sveikatą. Pareiškėjas buvo stipriai sumuštas, padarytas sunkus kūno sužalojimas, dėl ko jis neteko darbingumo. Kadangi Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai nevykdė pareigos užtikrinti nuteistųjų saugumą ir tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą dėl nuolatinės nuteistųjų priežiūros bei 113 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą užtikrinti teisės bei režimo pažeidimų prevenciją, taip pat nepadėjo nustatyti žalą padariusių asmenų, todėl pareiškėjui atsirado neturtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad jo kūno sužalojimas padarytas 2003 m. gegužės 25 d., o į teismą jis kreipėsi 2010 metų spalio mėnesį, praleidęs senaties terminą. Tačiau šis terminas turėtų būti atnaujintas, nes pareiškėjas ilgą laiką buvo sunkios sveikatos būklės, dėl ko neturėjo galimybės imtis veiksmų savo teisėms apginti; be to, jis manė, jog negali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, kol nebaigtas ikiteisminis tyrimas dėl jo sužalojimo.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose atliko nuo 2003 m. sausio 3 d. iki 2003 m. gegužės 25 d. Dėl patirto sužalojimo jis buvo skubos tvarka etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Ikiteisminio tyrimo metu asmenys, sužaloję pareiškėją, nenustatyti, nors buvo imtasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 10, 11, 70 straipsnius, pareiškėjas turėjo teisę prašymu kreiptis į pataisos namų administraciją, jog būtų perkeltas į kitą būrį dėl jaučiamos grėsmės. Jei pataisos namų administracija būtų pateikusi neigiamą atsakymą į pareiškėjo prašymą, tuomet būtų galima konstatuoti priežastinį ryšį tarp pataisos namų administracijos veiksmų ir pareiškėjo sužalojimo. Tačiau pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė ir pareigūnai nežinojo apie jam kylančią grėsmę. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, nors turėjo galimybę gauti teisinę informaciją ir kreiptis į teismą laiku.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai pakenkiama asmens sveikatai, ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties termino eiga prasideda nuo asmens sužalojimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(556)-150/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui trejų metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo jo sužalojimo dieną – 2003 m. gegužės 25 d., o pasibaigė 2006 m. gegužės 25 d. (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis). Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. spalio 18 d. ir tokiu būdu ieškinio senaties terminą praleido. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, jis atnaujinamas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Byloje esantis išrašas iš pareiškėjo ligos istorijų rodo, kad jo sveikatos būklė gerėjo; 2004 m. kovo 17 d. pareiškėjas, nesant poreikio gydyti stacionare, buvo išrašytas į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus. Pareiškėjas turi artimųjų, draugų, todėl savo pažeistas teises galėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jiems padedant. Būdamas apdairus ir rūpestingas jis turėjo realias galimybes kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad, nenustačius jį sužalojusio asmens ir nebaigus atlikti atitinkamo ikiteisminio tyrimo, jis neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, taip pat nėra pagrindas atnaujinti senaties terminą. Teismas nurodė, kad praleistas ieškinio senaties terminas pareiškėjui neatnaujintinas ir jo skundas atmestinas (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą taikė formaliai ir nepagrįstai jo neatnaujino. Pareiškėjas nurodo, kad jis pataisos įstaigos pareigūnų septynerius metus buvo apgaudinėjamas aiškinant, jog ikiteisminis tyrimas dėl sužalojimo tęsiamas Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje ir jog, tik nustačius kaltą asmenį, jis galės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Pataisos įstaigos pareigūnai ikiteisminio tyrimo tinkamai neatliko, jį vilkino, dėl ko iki šiol nėra nustatyti pareiškėją sužaloję asmenys. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių, kaip termino atnaujinimo priežasčių, tinkamai neįvertino. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai neatnaujinęs ieškinio senaties termino, neišnagrinėjo iš esmės keliamo reikalavimo atlyginti žalą, todėl liko neapgintos pareiškėjo teisės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog pataisos įstaigos pareigūnai jį apgaudinėjo ir aiškino, kad, tik nustačius kaltą asmenį, jis galės kreiptis į teismą, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas nurodo, kad pataisos įstaigos pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 str. 1 d.). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka ir nusprendęs ją grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo patirto sužalojimo atsirado jo sužalojimo dieną – 2003 m. gegužės 25 d., trejų metų senaties terminas pasibaigė 2006 m. gegužės 25 d. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjo būklė buvo tokia, kad neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo praleistą senaties terminą ir jo neatnaujino neištyręs visų reikšmingų aplinkybių (b.l. 106-112).
Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo padavė praleidęs ieškinio senaties terminą ir šis terminas buvo praleistas ne dėl svarbios priežasties.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1 ir 2 d.).
Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nėra apibrėžta, kokias aplinkybes reikėtų pripažinti svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Taigi teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis ar nesvarbiomis minėto termino praleidimo priežastimis.
Šioje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl neteisėtų Pravieniškių Pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnų veiksmų. Pareiškėjo nuomone, svarbios priežastys, kurios yra pagrindas ieškinio senaties terminui atnaujinti, buvo tai, jog nebuvo nustatytas jį sužalojęs asmuo, ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, jis neturi teisinio išsilavinimo, atsakovo atstovo pareigūnai jam neišaiškino teisės pareikšti ieškinį, neinformavo apie teisę į teisinę pagalbą, jo sveikatos būklė yra sunki, laisvė yra apribota. Pirmosios instancijos teismas šias priežastis pripažino nesvarbiomis.
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, konstatavo, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjo būklė buvo tokia, kad neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatos būkle, išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai bei priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo sveikatos būklė nepripažintina svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčija, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentacija, detaliai minėtų aplinkybių nevertina.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis pataisos įstaigos pareigūnų septynerius metus buvo apgaudinėjamas aiškinant, jog ikiteisminis tyrimas dėl sužalojimo tęsiamas Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje ir, tik nustačius kaltą asmenį, jis galės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, taip pat pataisos įstaigos pareigūnai ikiteisminio tyrimo tinkamai neatliko, jį vilkino, dėl ko iki šiol nėra nustatyti pareiškėją sužaloję asmenys. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pataisos įstaigos pareigūnai pareiškėjui suteikė kokią nors informaciją, susijusią su galimybe kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas savo argumentų, jog jis buvo pataisos įstaigos pareigūnų suklaidintas nepagrindė jokiais įrodymais. Prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą apsiribojo vien tik fakto dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo nurodymu, tačiau detaliai nepaaiškino, kaip ikiteisminis tyrimas sutrukdė paduoti skundą, kuriuo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, padarytą neteisėtais atsakovo pareigūnų veiksmais, kurie nebuvo ikiteisminio tyrimo dalykas. Pareiškėjas 2003 m. liepos 10 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, jam buvo išaiškintos nukentėjusiojo teisės, numatytos Baudžiamojo proceso kodekso 28 str. (b.l. 16), todėl jis turėjo galimybę susižinoti apie ikiteisminio tyrimo eigą, turėjo teisę apskųsti ikiteisminio pareigūno bei prokuroro veiksmus, jeigu manė, jog ikiteisminis tyrimas atliekamas netinkamai. Tačiau pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, siekdamas įgyvendinti nukentėjusiojo teises baudžiamajame procese. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas ikiteisminio tyrimo procese net neprašė pripažinti jo civiliniu ieškovu. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjui padaryto sunkaus kūno sužalojimo nėra užbaigtas. Taigi vien ikiteisminio tyrimo faktas nėra pakankamas, jog būtų galima pripažinti ieškinio senaties terminą buvus praleistą dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių. Nenustatyta aplinkybių, susijusių su ikiteisminio tyrimo atlikimu, kurios pateisintų pareiškėjo kelerius metus trukusį delsimą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2003; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 761/2003). Todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiame sprendime neišdėstydamas argumentų dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, procesinių teisės normų nepažeidė.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai jas įvertino, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Dainius Raižys
Veslava Ruskan
Virginija Volskienė