Civilinė byla Nr. e2A-985-1041/2024

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10706-2023-1

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės (kolegijos pirmininkės, pranešėjos), Anitos Sereikienės ir
Agnės Vyliaudaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Saugus Kaunas“ patikslintą ieškinį atsakovui Š. S. ir atsakovo Š. S. priešieškinį ieškovei mažajai bendrijai „Saugus Kaunas“ dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Renavita“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė teismo priteisti 11 906,00 Eur sumą (kaip paskolos sumos grąžinimą arba restitucijos pagrindu kaip pagal paskolos sutartį perduotą pinigų sumą), 1 489,82 Eur palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Atsakovas priešieškiniu prašė teismo šalių pasirašytą 2020 m. birželio 8 d. paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis arba sutartis) pripažinti nesudaryta ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir prašė priešieškinį atmesti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pinigus pagal paskolos sutartį skolinosi verslo kūrimui ir plėtojimui. Paskolos sumą atsakovas faktiškai gavo pagal keturis 2020 m. birželio 8 d. išrašytus kasos išlaidų orderius. Skolinamą sumą ieškovė faktiškai turėjo kasoje ir ją perdavė atsakovui. Paskolos sutartis nebuvo patvirtinta notaro, nes taip norėjo atsakovas, nurodydamas, kad tai yra brangu. Teismui pripažinus paskolos sutartį neatitinkančią įstatymo reikalavimų, atsakovui paskolinta suma turėtų būti grąžinta pritaikius restituciją. Atsakovo priešieškinio argumentai yra prieštaringi, nes sandorio nesudarymas ir negaliojimas yra skirtingos teisinės kategorijos. Ieškovė nesiverčia vartojimo kreditų teikimu, bet tai nedraudžia suteikti paskolą atsakovui. Atsakovo priešieškinis neatitinka leistinumo reikalavimų, keliamų dokumentiniam procesui.

4.       Atsakovas prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad paskolos sutartis sudaryta nesilaikant įstatymo leidėjo nustatyto sandorio formos reikalavimo (t. y. nepatvirtinta notaro). Kasos išlaidų orderiai neatitinka Kasos orderių organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimų. Paskolos suma nebuvo perduota atsakovui ir ieškovė neturėjo tokių piniginių lėšų nei kasoje, nei banko sąskaitoje. Paskolos sutartyje nėra nurodyta tiksli skolinama suma, be to, ieškovės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikta deklaracija yra galimai suklastota. Atsakovas pažymėjo, kad jis neturėjo poreikio skolintis iš ieškovės pinigų verslo kūrimui, nes juos skolinosi iš BigBank AS. Ieškovė neturi teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. kovo 14 d. galutiniu sprendimu pakeitė Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. preliminarų sprendimą ir nusprendė pripažinti paskolos sutartį niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovei 11 906,00 Eur bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (11 906,00 Eur) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovei 2 204,67 Eur bylinėjimosi išlaidas, trečiajam asmeniui – 616,83 Eur bylinėjimosi išlaidas, o iš ieškovės atsakovui – 66,72 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti valstybei iš ieškovės 29,80 Eur žyminį mokestį, o iš atsakovo – 129,20 Eur.

6.       Teismas konstatavo, kad priešieškinis atitinka leistinumo reikalavimus, nes jis pateiktas ir priimtas antrame dokumentinio proceso etape, t. y. atsakovui pateikus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo.

7.       Teismas nustatė, kad pinigų perdavimo atsakovui faktą įrodo šalių pasirašyta paskolos sutartis, 2020 m. birželio 8 d. keturi kasos išlaidų orderiai ir ieškovės buhalteriniai dokumentai. Atsakovas turėjo pareigą, atsižvelgiant į normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus standartą prieš pasirašydamas dokumentus įvertinti jų turinį. Atsakovo parašai paskolos sutartyje ir kasos išlaidų orderiuose yra tvarkingi, tiesūs ir tiksliai pasirašyti tam skirtose vietose po du kartus, todėl akivaizdu, kad jie pasirašyti atsakovui nevairuojant automobilio ir įvertinus pasirašomų dokumentų turinį. Dokumentai, susiję su darbo santykių nutraukimu, atsakovui negalėjo būti pateikti pasirašyti, nes darbo santykiai tęsėsi toliau.

8.       Atsakovas bylos nagrinėjimo metu keitė poziciją dėl paskolinių santykių – procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pinigai galbūt buvo suteikti perduoti kitiems asmenims, o teismo posėdžio metu nurodė, jog paskola suteikta nebuvo, tačiau ieškovė turėjo 24 000,00 Eur skolą VMI.

9.       Atsakovas nepateikė įrodymų apie ieškovės skolą VMI, taip pat įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, kad paskolos santykiai susiklostė kitų santykių pagrindu ir paneigtų aplinkybę dėl pinigų perdavimo atsakovui.

10.       Šalys neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ) nurodytos vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo sampratos. Ieškovės veikla nesusijusi su paskolų teikimu fiziniams asmenims ir jiems kitų paskolų teikusi nėra.

11.       Paskolos sutartis dėl jos sumos ir vykdymo grynaisiais pinigais turėjo būti sudaryta notariškai, bet yra sudaryta paprasta rašytine forma. Ieškovės vadovas nurodė, kad paskolos sutartis sudaryta rašytine forma siekiant išvengti mokesčio notarui. Atsižvelgiant į tai, teismas paskolos sutartį ex officio pripažino niekiniu sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Paskolos sutartį pripažinus niekine, taikyta restitucija ir iš atsakovo priteistos 11 906,00 Eur piniginės lėšos.

12.       Teismas šalių ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgdamas į tai, kad buvo tenkinti 88,88 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 129,20 Eur, o iš ieškovės – 29,80 Eur žyminio mokesčio dalis, mokėtinas už priešieškinį, nes priešieškinio reikalavimas laikomas turtiniu ir už jį iš viso turėjo būti sumokėtas 268,00 Eur žyminis mokestis, o atsakovas sumokėjo 109,00 Eur. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad buvo apmokėjęs 1 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, ir jų nepriteisė.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba panaikinti galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Galutinis sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nes teismas nepasisakė dėl priešieškinio nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse. Nors teismas dalinai pasisakė dėl pinigų perdavimo, tačiau šie motyvai buvo išsakyti tik dėl patikslinto ieškinio, o priešieškinio argumentai nevertinti. Galutinis sprendimas yra be motyvų, juo neatskleista bylos esmė ir neišspręsti priešieškinio reikalavimai.

1.2.       Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė turėjo didelių finansinių įsipareigojimų, tačiau neva turėdama kasoje 26 717,33 Eur pinigų sumą, nusprendė ne dengti savo finansinius įsipareigojimus, o tariamai skolinti pinigus atsakovui (apeliantui). Ieškovė beveik visada banko sąskaitoje turėjo minusinę pinigų sumą, buvo sudariusi kredito sutartį su banku ir sudariusi automobilio lizingo sutartį, kas rodo, kad ji turėjo piniginių lėšų poreikį.

1.3.       Ieškovė neturėjo kasoje 26 717,33 Eur ir tai patvirtina jos buhalterinės apskaitos dokumentai, iš kurių matyti, kad ši pinigų suma atsirado ieškovės vadovui grąžinus į kasą nepanaudotą avanso likutį – 26 033,56 Eur. Pagal Taisyklių 9 punktą, ieškovės vadovas nepanaudotą avanso likutį turėjo grąžinti ne rečiau nei vieną kartą per mėnesį, tačiau 2019 m. tai padarė tik du kartus. Taip pat ieškovės vadovas kiekvieną mėnesį sau išsimokėdavo pinigų sumas, jų neapskaitydamas ir nenurodydamas pavedimo paskirties. Šiuos išmokėjimus ieškovės vadovas nusprendė įforminti kaip dividendų išmokėjimą, tačiau jie jau buvo išmokėti kasos pinigais.

1.4.       2020 m. birželio 8 d. kasos išlaidų orderiai neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, todėl preziumuojama, kad ieškovė pinigų atsakovui (apeliantui) neperdavė. Taip pat nesuprantama, kodėl buvo išrašyti keturi kasos išlaidų orderiai, nors visą sumą buvo galima išduoti vienu kasos išlaidų orderiu.

1.5.       Šalys paskolos sutartimi nesusitarė dėl konkrečios sumos, ji nurodoma abstrakti – iki 12 000,00 Eur. Ieškovės vadovas negalėjo paaiškinti, kodėl neįrašė konkrečios sumos, nors ji jam buvo žinoma.

1.6.       Ieškovė išduotą paskolą VMI deklaravo ne 2021 m. kovo 15 d., o 2022 m. birželio 13 d., ir pateikta deklaracija yra galimai suklastota.

1.7.       Teismas, nuspręsdamas, kad tarp šalių nebuvo susiklostę vartojimo kredito teisiniai santykiai, pats sau prieštarauja, nes 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi, kuria buvo nustatyti trūkumai trečiajam asmeniui kreipiantis su ieškiniu, nurodė, jog ginče yra taikomos VKĮ nuostatos. VKĮ nuostatos yra taikomos, nes atsakovas (apeliantas) steigiamam verslui pinigus skolinosi iš Big Bank AS, o paskolos sutarties sudarymo metu jo įmonė jau buvo įsteigta. Paskolos sutartis atsakovo (apelianto) pasirašyta kaip fizinio asmens ir byloje nėra duomenų, kad jos sudarymo tikslas buvo pinigus panaudoti komercinei veiklai.

1.8.       Teismas nepagrįstai atsakovui (apeliantui) kėlė aukštą atidumo ir rūpestingumo standartą pasirašinėjant dokumentus, nes paskolos sutarties pasirašymo metu atsakovo (apelianto) įmonė buvo ką tik įsteigta ir veiklos nevykdė, atsakovas (apeliantas) įmonės dokumentus pasirašinėjo tik vėliau ir sutarčių sudarymo patirties dar neturėjo.

1.9.       Byloje nekilo ginčo, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta automobilyje, šalių pozicijos išsiskyrė dėl to, ar tai padaryta jam važiuojant, ar stovint.

1.10.       Atsakovas (apeliantas) nesusipažino su pasirašomų dokumentų turiniu, o ieškovė nurodė, kad jie susiję su darbo santykių nutraukimu, tačiau atsakovas (apeliantas) paskolos sutarties neginčija kaip sudarytos dėl suklydimo.

1.11.       Atsakovas (apeliantas) bylos nagrinėjimo metu savo pozicijos nekeitė. Teismas nepagrįstai ieškovės skolą VMI laikė atsakovo (apelianto) asmenine skola. Apie ieškovės skolą atsakovas (apeliantas) sužinojo iš ieškovės vadovo, o ne www.rekvizitai.lt.

1.12.       Teismas, nepriteisdamas atsakovui bylinėjimosi išlaidų, nes nebuvo pateikti sąskaitos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Taip pat teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui, nes trečiasis asmuo ir ieškovė, prašydamos pakeisti ieškovę šioje civilinėje byloje, iš esmės pripažino atsakovo (apelianto) argumentą dėl netinkamos reikalavimo sutarties formos, o tai prilygsta bylos išsprendimui atsakovo (apelianto) naudai. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad priešieškinio reikalavimas yra turtinis, nes jį tenkinus atsakovas (apeliantas) negautų jokios turtinės naudos.

14.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Galutiniame sprendime yra pasisakyta dėl visų priešieškinio argumentų. Tai, kad sprendime nenurodyta, kad tai būtent priešieškinio argumentai, nereiškia, kad jis yra be motyvų. Be to, atsakovo (apelianto) atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodyti argumentai didele dalimi sutapo su priešieškinio argumentais. Teismas bylos esmę atskleidė.

2.2.       Atsakovas (apeliantas) turėjo pagrįsti, kokias teisės normas pažeidė paskolos sutartis, o ne nurodyti, kas yra logiška ieškovės veikloje. Ieškovės vadovas paaiškino aplinkybes dėl balanse fiksuotos skolos kredito įstaigai, kodėl jos nedengė ir kodėl suteikė paskolą atsakovui (apeliantui). Be to, aplinkybės dėl ieškovės santykių su kredito įstaiga nėra susijusios su tuo, kad atsakovas (apeliantas) gavo paskolą iš ieškovės.

2.3.       Atsakovo (apelianto) pozicija dėl kasos išlaidų orderių neatitikimo Taisyklių reikalavimams prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, kad vienintelė kasos išlaido orderio negaliojimo prezumpcija yra tada, kai ant jo nėra pinigų gavėjo parašo ir tai yra akivaizdus kasos išlaidų orderio trūkumas. Nagrinėjamu atveju parašai yra.

2.4.       Paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma atitiko toliau susiklosčiusias faktines aplinkybes, kad buvo paskolinta 11 906,00 Eur suma, t. y. iki 12 000,00 Eur. Įstatymas nedraudžia susitarti dėl tokios formuluotės, be to, ginčo dėl pačios paskolos sumos nėra.

2.5.       Atsakovas (apeliantas) inicijavo paskolos sutarties sudarymą. Atsakovas (apeliantas) pasiėmė paskolą naujam verslui kurti iš Big Bank AS, tačiau vėliau nurodė, kad jam yra reikalinga papildoma iki 12 000,00 Eur paskola verslui plėtoti ir vystyti.

2.6.       Argumentas, kad paskolos deklaracija galimai suklastota, yra deklaratyvus. Ieškovė paskolos suteikimą yra deklaravusi teisės aktų nustatyta tvarka.

2.7.       Paskolos suteikimo faktą patvirtina byloje esančių įrodymų visuma – paskolos sutartis, kasos išlaidų orderiai, įrašai ieškovės kasos knygoje ir VMI deklaracija. Atsakovas (apeliantas), pasirašęs paskolos sutartį ir kasos išlaidų orderius, patvirtino, kad pinigai buvo išmokėti, jis juos gavo ir priėmė. Pinigų išmokėjimą patvirtino ir ieškovės vadovas savo parašu.

2.8.       Vienintelis paskolos epizodas nesudaro pagrindo vertinti, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Ieškovė paskolų kitiems fiziniams asmenims nėra teikusi. Paskola suteikta atsakovo (apelianto) verslui kurti, o ne asmeniniams poreikiams. Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nėra konstatuota, kad ieškovė vertėsi vartojimo kreditų teikimo veikla.

2.9.       Suprasti paskolos sutarties turinį nereikia specialios patirties ir mažai tikėtina, kad pagal savo amžių, turimą gyvenimišką patirtį ir išsilavinimą atsakovas (apeliantas) objektyviai negalėjo suprasti, kokią sutartį pasirašinėja.

2.10.       Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti aišku, kada šalis atsiskaitė su advokatu (kontora), nes nuo to priklauso nustatytų dydžių taikymas.

2.11.       Trečiasis asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nėra pagrindo spręsti, kad byla išspręsta atsakovo (apelianto) naudai, nes priešieškinio reikalavimas buvo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta ir šio reikalavimo teismas netenkino. Priešieškinio reikalavimas yra turtinis ir tai pagrindžia kasacinio teismo praktika.

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Faktinės aplinkybės, reikšmingos apeliacinės instancijos teisme

15.       Byloje pateikta šalių pasirašyta 2020 m. birželio 8 d. paskolos sutartis (toliau – sutartis) (e. b. t. 1, l. 9), pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti apeliantui (atsakovui) iki 12 000,00 Eur paskolą (sutarties 1.1 punktas), o apeliantas (atsakovas) įsipareigojo ieškovei ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 31 d. (sutarties 2.1 punktas).

16.       Byloje pateikti 2020 m. birželio 8 d. kasos išlaidų orderiai Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 999,00 Eur sumą, Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 999,00 Eur sumą, Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 909,00 Eur sumą ir Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 999,00 Eur sumą, iš viso už 11 906,00 Eur sumą (e. b. t. 1, l. 10–13, 101–104).

17.       Ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą dėl 11 906,00 Eur paskolos sumos, kurios perdavimą, jos teigimu, patvirtina kasos išlaidų orderiai, priteisimo iš apelianto (atsakovo), su kuo pastarasis nesutiko priešieškiniu prašydamas sutartį pripažinti nesudaryta, nes pinigai nebuvo perduoti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimus, o apeliantės (atsakovės) atmetė pripažindamas sutartį ex officio niekine ir negaliojančia nesilaikius notarinės formos bei nustatęs, kad paskola buvo suteikta, pritaikęs restituciją priteisė iš apelianto (atsakovo) ieškovei 11 906,00 Eur sumą. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu su skundžiamu sprendimu nesutinka. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų pagrindu įvertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl paskolos teisinių santykių

18.       Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas teismo galutinis sprendimas (toliau – sprendimas) yra motyvuotas, o kad teismas neišskyrė kurioje vietoje jis pasisako apie patikslinto ieškinio ar priešieškinio argumentus, ar kad nenurodė rezoliucinėje dalyje, jog patikslintas ieškinys tenkinamas iš dalies, o priešieškinis atmetamas, kai priešieškinio tikslas buvo išvengti turtinės prievolės – grąžinti perduotą ginčo sumą, ko išvengti nepavyko, nesudaro pagrindo sprendimo panaikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose nurodytais pagrindai, t. y. kad sprendimas yra be motyvų ir išspręsti ne visi pareikšti reikalavimai. Be to, susipažinus su bylos medžiaga, teismo posėdžio garso įrašu ir skundžiamu sprendimu nesutiktina, kad bylos esmė neatskleista, todėl prašymas panaikinti sprendimą CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu taip pat nepagrįstas. Teisėjų kolegija siekdama aiškumo skundžiamą teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylos rezultato, t. y. kad patikslintas ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, patikslins šios nutarties rezoliucinėje dalyje.

19.       Ieškovė patikslinto ieškinio reikalavimus kildina iš šalių pasirašytų rašytinės paskolos sutarties ir kasos išlaidų orderių, kurie, jos teigimu, patvirtina, kad pinigai apeliantui (atsakovui) buvo perduoti grynais pinigais per keturis kartus (žr. šios nutarties 15–16 punktus). Tuo tarpu apelianto (atsakovo), be kita ko, priešieškinio argumentai, kad šios sutarties negalima laikyti sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), nes ieškovė neturėdama piniginių lėšų negalėjo jų paskolinti, be to, jos veikla buvo nuostolinga.

20.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paskolos sutartis sudaryta, nes pinigų perdavimą patvirtina kasos išlaidų orderiai (CK 6.870 straipsnio 1–2 dalis). Visuose keturiuose kasos išlaidų orderiuose nurodomas pagrindas: „paskola“, t. y. kokiu tikslu jie yra išrašomi, nurodytos sumos tiek skaičiais, tiek žodžiais, abi šalys juos pasirašiusios. Ieškovės buhalteriniuose dokumentuose paskolos sandoris nurodytas. Ieškovės kasos knygoje nurodytas paskolos apeliantui (atsakovui) pagal kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 999,00 Eur sumą, Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 999,00 Eur sumą, Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 909,00 Eur sumą ir Nr. (duomenys neskelbtini) už 2 999,00 Eur sumą suteikimas (e. b. t. 1, l. 105). Tai, be kita ko, patvirtina, kad ieškovės kasoje turėjo ginčo sumą ir buvo pajėgi suteikti paskolą, kai prieš suteikiant paskolą kasoje buvo 26 717,33 Eur, o po jos suteikimo – 14 811,33 Eur, t. y. skirtumas ginčo 11 906,00 Eur (26 717,33 Eur – 14 811,33 Eur) sumos. Kasos knygos išrašas už 2020 m. paneigia apelianto (atsakovo) argumentą, kad ieškovė kasos apskritai neturėjo ir grynųjų pinigų operacijų nevykdė (e. b. t. 1, l. 106–107). Priešingai, kaip matyti, ieškovė kasoje 2020 m. sausio 24 d. turėjo 27 469,29 Eur, per visus 2020 m. grynais pinigais vykdė įvairias operacijas, įskaitant suteikė ginčo paskolą, o 2020 m. pabaigoje, t. y. 2020 m. gruodžio 31 d., ieškovė kasoje liko 6 626,36 Eur suma. Iš ieškovės bandomojo balanso už 2020 m. gegužės 1 d. – 2020 m. birželio 30 d. laikotarpį matyti, kad ieškovės įmonės apskaitoje (balanse) užfiksuotas 11 906,00 Eur paskolos suteikimas kaip kitos gautinos sumos (e. b. t. 1, l. 108–109, t. 2, l. 20–22). Iš Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. kovo 15 d. ataskaitos FR0711A matyti, kad ieškovė deklaravo paskolos suteikimą apeliantui (atsakovui) už ginčo sumą (e. b. t. 1, l. 110–111), be to, pati VMI raštu patvirtino šią aplinkybę (e. b. t. 1, l. 179). Įvertinusi pirmiau nurodytus duomenis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė 2020 m., kai tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, veikė pelningai (e. b. t. 1, l. 53) ir ginčo sumą turėjo. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde deklaratyviai kvestionuoja tiek buhalterinius duomenis, tiek VMI deklaraciją, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų ir (arba) rašytinių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose ir deklaracijoje nurodytus duomenis (CPK 178 straipsnis).

21.       Ieškovei įrodžius, kad pinigai paskolos pagrindu apeliantui (atsakovui) buvo perduoti, jam teko pareiga įrodyti, jog pinigų jis faktiškai negavo ar gavo mažiau, negu nurodyta kasos išlaidų orderiuose, tačiau tokių įrodymų taip pat nepateikė (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013), priešingai, dėl pačios 11 906,00 Eur sumos dydžio ginčo nekilo. Todėl tai, kad sutartyje nenurodyta konkreti paskolos suma, nurodžius „paskolos davėjas [ieškovė] suteikia paskolos gavėjui [apeliantui (atsakovui)] iki 12 000,00 Eur paskolą“ nepaneigia fakto, kad pinigus apeliantas (atsakovas) gavo ir jam buvo suteikta 11 906,00 Eur paskola, kas atitinka paskolos sutarties sulygtą sąlygą, jog suteikiama iki 12 000,00 Eur paskola. Apeliantas (atsakovas) nepateikė įrodymų, kad šiuos pinigus jis grąžino, pavyzdžiui, kasos išlaidų orderių egzempliorių, mokėjimo nurodymų ar kt. Teisėjų kolegija kaip gynybinę poziciją vertina apelianto (atsakovo) argumentus, kad jis prieš pasirašydamas su paskolos sutarties ir kasos išlaidų orderių turiniu nesusipažino, manė, kad tai darbo santykių nutraukimą ir atitinkamai atsiskaitymą patvirtinantys dokumentai. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, pats apeliantas (atsakovas) teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo (duomenys neskelbtini), todėl buvo nedarbingume, o šalis darbo santykiai siejo dar iki 2020 m. spalio mėn. (Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) 9 val. 30 min. teismo posėdžio garso įrašas: 55 min. 23 sek. – 58 min. 40 sek.; 1 val. 13 min. 39 sek. – 1 val. 18 min. 03 sek.), ką patvirtina ir bylos duomenys iš Sodros (e. b. t. 1, l. 46). Akivaizdu, kad dokumentai, susiję su darbo santykių nutraukimu, apeliantui (atsakovui) ginčo dokumentų pasirašymo dieną (2020 m. birželio 8 d.) negalėjo būti pateikti pasirašyti, nes apeliantas (atsakovas) dar kiek ilgiau nei mėnesį dirbo, o paskui buvo nedarbingume ir šalis siejo darbo santykiai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo bei elgesio standartą. Apeliantas (atsakovas) pagal savo amžių (33 m.), turimą gyvenimišką patirtį, išsilavinimą ir pan. turėjo suprasti ir įvertinti, kokius dokumentus pasirašinėja. Tuo labiau, kad paskolos sudarymo metu apeliantas (atsakovas) buvo verslininkas, įkūręs savo asmeninį verslą ir pripažino, kad yra jau pasirašinėjęs sandorius, sutartis ir pan. (Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 19 min. 2 sek. – 1 val. 19 min. 16 sek.). Todėl apeliantas (atsakovas) neabejotinai turėjo žinoti pasirašomos paskolos sutarties esmę ir pasirašomų kasos išlaidų orderių reikšmę.

22.       Be to, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliantas (atsakovas) teismo posėdžio metu keitė savo poziciją, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, kad pinigai galbūt buvo suteikti perduoti kitiems asmenims, o teismo posėdžio metu nurodė, jog paskola suteikta nebuvo. Jis paaiškino, kad šalys kartu kūrė ieškovės verslą, todėl apeliantui (atsakovui) kuriant savo ir paliekant ieškovės verslą kilo moralinė pareiga palikti ieškovę be skolų. Apelianto (atsakovo) teigimu, ieškovė tuo metu turėjo 24 000,00 Eur skolą VMI, todėl pusę jos turėjo padengti jis. Tačiau įvertinus, kad ieškovės savininkui lieka pati įmonė ieškovė, įskaitant įdirbis, įrankiai ir klientai, nuspręsta, kad apeliantas (atsakovas) neturi pareigos padengti pusė skolos VMI (Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) 9 val. 30 min. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 07 min. 20 sek. – 1 val. 11 min. 25 sek.; 1 val. 22 min. 32 sek. – 1 val. 29 min. 53 sek.). Ši teismo posėdžio metu išdėstyta versija, apelianto (atsakovo) nuomone, sudaro pagrindą atleisti jį nuo ginčo sandoriais prisiimtų įsipareigojimų. Tačiau tokia pozicija vėlgi vertintina kaip gynybinė, nes byloje duomenų, kad ieškovė turėjo skolą VMI nėra. Priešingai, kaip pagrįstai iš viešų duomenų https://rekvizitai.vz.lt/imone/saugus_kaunas/apyvarta/ nustatė pirmosios instancijos teismas, ji dirbo pelningai, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo bent jau prielaidai, kad ginčo paskolos santykiai susiklostė kitų santykių pagrindu, kas galėtų paneigti aplinkybę, jog ieškovė pinigines lėšas perdavė, o apeliantas (atsakovas) jas gavo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad apeliantas (atsakovas) 2020 m. gegužės 20 d. įsteigė savo įmonę (e. b. t. 1, l. 96–98), todėl jam buvo poreikis skolintis pingines lėšas, o apie tai, kad būtent šiam tikslui buvo skolinami pinigai paaiškino ieškovės savininkas (Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) 9 val. 30 min. teismo posėdžio garso įrašas: 16 min. 20 sek. – 25 min. 17 sek.).

23.       Pažymėtina, kad apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde plačiai dėsto, jo supratimu, ieškovės padarytus pažeidimus vedant buhalterinę apskaitą, be kita ko, kad kasoje pinigai atsirado ieškovės vadovui grąžinus 26 033,56 Eur nepanaudotą avanso likutį, taip pat kad ieškovės vadovas išsimokėdavo sau sumas be pavedimo paskirties ir siekė jas įforminti kaip dividendų išmokėjimą ir kt.“. Tačiau apelianto (ieškovo) iniciatyva atliekamas ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu dėl apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo ir (arba) organizavimo ir pan. (e. b. t. 2, l. 105, 114). Taigi, (ne)tinkamos buhalterijos vedimo klausimas bus ištirtas šio tyrimo metu. Todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako ir nemato pagrindo naujų įrodymų (pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą (e. b. t. 2, l. 126– 132) ir el. laiško, kam pavesta tęsti ikiteisminį tyrimą (e. b. t. 2, l. 125) priėmimui (CPK 314 straipsnis) bei bylos sustabdymui, kurio prašo atsakovas (apeliantas) (DOK-(duomenys neskelbtini) ir su kuriuo nesutinka ieškovė (DOK-(duomenys neskelbtini) (CPK 164 straipsnio 4 punktas) (e. b. t. 2, l. 121–124) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020 ir 24 punkte nurodyta praktika). Civilinė byla dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo negali būti stabdoma, t. y. negali būti konstatuojamas būtinumas ją stabdyti, jeigu ikiteisminiame tyrime tiriamos ir nustatomos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės ir civilinei bylai, gali būti nustatomos civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutarties 26 punktas civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020). Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad apeliantas (atsakovas) ginčo kasos išlaidų orderius pasirašė, savo parašu patvirtindamas, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytos piniginės lėšos jam buvo išmokėtos, t. y. jis jas gavo (Taisyklių, galiojusių 2018 m. birželio 1 d. – 2022 m. gegužės 1 d., 19 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties 22–23, 25 punktai civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018; 2017 m. vasario 24 d. nutarties 27 punktas civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-415/2015). Apie tai, kad parašai ant ginčo kasos išlaidų orderių ir paskolos sutarties yra suklastoti atsakovo (apelianto) nėra teigiama ir ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatinėjama. Teisėjų kolegija pirmiau nurodė, kodėl laiko, kad apeliantas (atsakovas) suvokė, kokius dokumentus pasirašo ir jų pasekmės jam buvo žinomos (žr. 21–22 punktai). Be to, nepanaudoto avanso likučio grąžinimo į kasą dažnumas (atsakovo (apelianto) nurodomi du kartai metuose vietoje kartą per mėnesį) ir bankiniais pavedimais ieškovės vadovui atlikti mokėjimai ir jų įforminimo aplinkybės nepaneigia, kad sutarties sudarymo ir kasos išlaidų orderių išrašymo dieną (2020 m. birželio 8 d.) ieškovės kasoje buvo paskolos sumos suteikimui reikalinga pinigų suma. Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo sumą ieškovė turėjo, paskolą apskaitė buhalterinėje apskaitoje ir ją deklaravo VMI (žr. nutarties 20 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sandorio (paskolos) klastojimas, įskaitant deklaracijos, galėjo būti patikrintas civilinio proceso tvarka, skiriant ekspertizę, tačiau atsakovas (apeliantas) jos skirti neprašė, o ikiteisminį tyrimą inicijavo pirmosios instancijos teismui jau priėmus skundžiamą sprendimą, kuriuo apelianto (atsakovo) argumentai buvo įvertinti kaip nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 2 d. nutarties 29 punktas civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020). Teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, kaip antai, kad paskolos sandoris buvo sudarytas, nes pinigus atsakovas (apeliantas) gavo, konstatuoti pakako civilinio proceso tvarkos. Ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo inicijuotas platesnėje apimtyje, kaip antai, dėl kito kasos išlaidų orderio klastojimo ir pan., kas šiai bylai yra neaktualu. Todėl nagrinėjamu atveju bylos sustabdymas neatitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimų, neužtikrintų civilinio proceso intensyvumo ir pažeistų jo operatyvumą. Taip galėtų būti sudarytos prielaidos nevykdyti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teismą tinkamo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2008; 2019 m. vasario 27 d. nutarties 46 punktas civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019; 2020 m. balandžio 2 d. nutarties 25 punktas civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020).

24.       Pažymėtina ir tai, kad apeliantas (ieškovas) keldamas abejones dėl kasos išlaidų orderių neatitikimo teisiniam reguliavimui, įtvirtintam Taisyklių 5 ir 11 punktuose, nereiškė reikalavimo dėl jų pripažinimo negaliojančiais, todėl jie yra galiojantys. Kita vertus, teisėjų kolegija esminių neatitikimų neįžvelgia. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Taisyklių 5 punktą, „jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta“. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas (atsakovas) buvo ieškovės darbuotojas, todėl jis neteisus, kad šie duomenys, kaip antai, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris, tai pat ir gyvenamoji vieta, ginčo kasos išlaidų orderiuose turėjo būti nurodyti. Be to, pagal aptariamą punktą, „pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: eurai – žodžiais, centai – skaitmenimis“. Taigi, jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, suma žodžiais nenurodoma. Apeliantas (atsakovas) neįrodinėja, kad pinigai buvo išmokėti ne pagal mokėjimo žiniaraštį, kas būtų sudarę pagrindą apeliantui (atsakovui) šį reikalavimą įgyvendinti, t. y. pačiam papildomai kasos išlaidų orderyje įrašyti gautą sumą žodžiais. Teisėjų kolegija nenustatė, kad kasos išlaidų orderiai iš esmės neatitiktų ir Taisyklių 11 punkto reikalavimų. Kasos išlaidų orderiai užpildyti techninėmis priemonėmis, t. y. kompiuteriu atspausdinta orderio data, išduodama suma tiek skaičiais, tiek žodžiais, ir kam ji yra išduodama bei pagrindas, o šalių parašai pasirašyti tušinuku. Juose nėra trynimų, braukymų arba taisymų. Suma žodžiais pradėta rašyti didžiąja raide, tačiau ne eilutės pradžioje, kaip to reikalaujama, o panaudota „centrinė lygiuotė“. Ginčo kasos išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu išmokami iš kasos pinigai, t. y. „Paskola“, o tai, kad nėra nurodoma jos data, nedaro kasos išlaidų orderio pagrindo nesuprantamu. Prie bylos prijungtame segtuve esantys ieškovės buhalteriniai dokumentai už laikotarpį nuo 2020 m. sausio iki 2020 m. gruodžio mėn. patvirtina, kad daugiau paskolų fiziniams asmenims nebuvo teikta. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad ginčo kasos išlaidų orderiuose nurodoma ne ginčo paskola, tuo labiau, kad paskolos sutarties ir kasos išlaidų orderių datos (2020 m. birželio 8 d.) sutampa. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas (atsakovas) dirbtinai siekia surasti tam tikrus bent formalius kasos išlaidų orderių trūkumus, tačiau svarbu tai, kad apeliantas (atsakovas) pripažįsta, kad juos pasirašė, kas pagal Taisyklių 19 punktą laikoma, kad pinigai išmokėti.

25.       Be to, apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde kvestionuoja ieškovės veiksmus vykdant ūkinę veiklą, keldamas abejones dėl ginčo sumos realaus buvimo ieškovės kasoje, ką, jo nuomone, pagrindžia aplinkybės, kad ieškovė užuot skolinusi pinigus turėjo padengti kreditą bankui ir išsipirkti lizinguojamą transporto priemonę ar nusipirkti ją be lizingo. Tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su ginčo dalyku ir neturi įtakos bylos rezultatui, kai nustatyta, kad apeliantas (atsakovas) paskolą gavo, todėl nėra vertinamos.

26.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių nesusiklostė vartojimo paskolos teisiniai santykiai, nes apeliantas (atsakovas) pinigus skolinosi verslui, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, apeliantui (atsakovui) buvo išduotas ne vartojimo kreditas, o suteikta paskola. Todėl šiuo atveju Vartojimo kredito įstatymo nuostatos netaikytinos. Prejudicinis faktas iš procesinio dokumento, kuriuo byla nebuvo išnagrinėta iš esmės (žr. Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-16851-454/2023), negali kilti. Tuo labiau, kad ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties 45 punktas civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-421/2023 ir kt.). Todėl tai, kad pirmąjį kartą nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-16851-454/2023 pirmosios instancijos teismas pareikalavo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė turi teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla, negali nulemti įpareigojimo tokios pačios pozicijos laikytis ir bylą nagrinėjantį teismą. Kita vertus, teismas civilinėje byloje Nr. e2-16851-454/2023 nekonstatavo, kad ieškovė verčiasi tokia veikla, o tokių duomenų tik pareikalavo, nes vertino, kad jie yra svarbūs netenkinus prašymo ginčą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, o bylą nusprendus nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutartis buvo pripažinta niekine kaip neatitinkanti imperatyvių įstatymo reikalavimų (notarinės formos nesilaikymo) ir pritaikyta restitucija priteisiant ieškovei iš apelianto (atsakovo) ginčo sumą, o restitucijos taikymui nėra reikšminga, ar ieškovė turėjo teisę verstis, ar vertėsi kreditų teikimo veikla.

27.       Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodoma, pirmosios instancijos teismo sprendimas materialinės teisės aspektu paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl procesinių klausimų

28.       Apeliantas (atsakovas) nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų, kad jis yra apmokėjęs 1 452,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagal pateiktą 2024 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą faktūrą (e. b. t. 2, l. 35), todėl pirmosios instancijos teismas jų nepriteisė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). 2024 m. vasario 29 d. ir 2024 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymai už 1 452,00 Eur (750,00 Eur + 702,00 Eur) sumą pateikti kartu su apeliaciniu skundu (e. b. t. 2, l. 82, 83) ir, kaip matyti, ginčo išlaidos apmokėtos teismui 2024 m. vasario 23 d. išėjus į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo, kai įstatyme numatyta, kad aptariamos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas išaiškino, kad CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Be to, kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: „CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties 102, 106 punktai civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024). Šie kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad apeliantas (atsakovas) pateikęs dokumentą (PVM sąskaitą faktūrą), patvirtinantį, kokios atstovavimo paslaugos jam buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina, ir jas apmokėjęs po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi teisę į išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovės patikslintas ieškinys yra atmestas tik 11,12 proc., kai tuo tarpu apelianto (atsakovo) priešieškinis atmestas visa apimtimi. Taigi, atsakovas (apeliantas) yra bylą iš esmės pralaimėjęs, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas (atsakovas) neturi teisės į ginčo išlaidų atlyginimą. Vadinasi, kartu su apeliaciniu skundu teikiami mokėjimų nurodymai neturi reikšmės kitokiam rezultatui ir jų nėra prasmės priimti (CPK 314 straipsnis).

29.       Be to, apelianto (atsakovo) teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apelianto (atsakovo) priteisė trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto (atsakovo) teigimu, civilinę bylą inicijavo trečiasis asmuo, kuris pateikė su ieškove sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį (e. b. t. 1, l. 14–15). Apeliantas (atsakovas) procesiniame dokumente nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti notarinės formos, todėl su reikalavimo perleidimu nesutiko (e. b. t. 1, l. 82). Trečiasis asmuo ir ieškovė reikalavimo perleidimo sutartį nutraukė (e. b. t. 1, l. 132), toliau ieškovei palaikant reikalavimus byloje ir pateikus patikslintą ieškinį (e. b. t. 1, l. 146–153). Visa tai, apelianto (atsakovo) teigimu, iš esmės prilygsta bylos išsprendimui jo naudai (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad viena vertus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimas ir trečiojo asmens pakeitimas jos teisių perėmėja ieškove (e. b. t. 1, l. 154–156) yra pripažinimas, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra netinkamos formos ir tai prilygsta bylos išsprendimui apelianto (atsakovo) naudai. Kita vertus, šios bylos esmė ir ieškinio dalykas buvo ginčo sumos iš apelianto (atsakovo) ieškovei priteisimas, nepriklausomai nuo to, kaip teismas kvalifikuos tarp šalių susiklosčius santykius, ir ieškovės reikalavimas priteisti ginčo sumą buvo iš esmės patenkinta. Pagal CPK 47 straipsnį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisė iš jo trečiajam asmeniui advokato pagalbai apmokėti patirtas išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

30.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantas (atsakovas) už savo priešieškinio reikalavimus turėjo sumokėti ne 109,00 Eur (kaip už neturtinį), o 268,00 Eur žyminį mokestį (kaip už turtinį), todėl skundžiamu sprendimu proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai iš jo valstybei priteisė 129,20 Eur (268,00 Eur – 109,00 Eur) nepriemoką, su kuo apeliantas (atsakovas) nesutinka. Jo teigimu, paskolos sutartį nesudaryta prašė pripažinti apeliantas (atsakovas), kuris priešieškinį pateikė kaip gynimosi nuo ieškinio priemonę. Tenkinus apelianto (atsakovo) priešieškinio reikalavimus, jis turtinės naudos negautų, nebūtų taikoma restitucija ar kitu pagrindu priteisiama pinigų suma. Todėl apeliantas (atsakovas) mano, kad jo priešieškinio reikalavimas yra neturtinio pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai, kaip antai, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019). Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019). Nagrinėjamu atveju apeliantas (atsakovas) priešieškiniu siekė išvengti turtinės prievolės, turinčios įtakos jo turtinės padėties pagerėjimui ar pablogėjimui, todėl nepaisant to, kad jis teigė, jog pinigai nebuvo perduoti ir sutartis turi būti pripažinta nesudaryta, jam tenka pareiga sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimą, nes priešieškinio esmė yra turtinės prievolės išvengimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad „nedidelės žyminio mokesčio neatitiktys, kai nesumokėta žyminio mokesčio suma yra nereikšminga, palyginus su sumokėta žyminio mokesčio suma, ir nėra piktnaudžiavimo požymių, neturėtų būti pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Tokiu atveju nesumokėta žyminio mokesčio dalis kartu su įeitomis bylinėjimosi išlaidomis valstybei priteisiama iš bylą pralaimėjusios šalies“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga (Teismų praktika Nr. 36). Toks kasacinio teismo išaiškinimas reiškia, kad teismai nustatę tik nedideles žyminio mokesčio neatitiktis šių išlaidų klausimą gali subalansuoti galutiniu procesiniu dokumentu paskirstydami bylinėjimosi išlaidas tarp šalių ir jas priteisdami valstybei (CPK 96 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju priteista primokėti suma didesnė nei dvigubai, kai buvo sumokėta 109,00 Eur žyminis mokestis už priešieškinį, o skundžiamu galutiniu sprendimu priteista 129,20 Eur nepriemoka. Tuo labiau, kad šalių pozicijos dėl žyminio mokesčio išsiskyrė, o tinkamo žyminio mokesčio dydžio apmokėjimo klausimą pirmosios instancijos teismo buvo prašoma išspręsti iki išeinant į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas aptariamą klausimą išsprendė galutiniu sprendimu. Tokiais atvejais, kai nesumokėtas reikiamo dydžio žyminis mokestis, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismas taisyti savo klaidas dėl mokėtino žyminio mokesčio turi pasinaudodamas trūkumų šalinimo institutu. Jeigu toks trūkumas pastebimas išnagrinėjus bylą iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, tai reikalinga atnaujinti bylos nagrinėjimą ir nustatyti terminą šiam trūkumui pašalinti. To nepadarius traktuojama, kad pažeistas teisinis reguliavimas, šalių lygiateisiškumo principas ir priimtas siurprizinis teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties 33, 34 punktai civilinėje byloje Nr. 3K-3-457-686/2016, Teismų praktika, 2016, 46, 256–269 punktai). Teismų praktikoje nurodoma, kad reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio (pareiškimo) reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-493-933/2023). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tik panaikintina dalis dėl žyminio mokesčio primokėjimo, kas nekeičia teisingo ir pagrįsto sprendimo dėl materialinių reikalavimų. Be to, pašalinamas iš skundžiamo sprendimo 54 punktas, kuriame nurodomi motyvai dėl ginčo žyminio mokesčio primokėjimo.

31.       Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodoma, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinių klausimų iš dalies panaikinamas.

Dėl procesinės bylos baigties

32.       Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

33.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas, todėl skundžiamas galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o kadangi procesinės teisės normos dėl žyminio mokesčio už priešieškinį primokėjimo pritaikytos netinkamai, šioje dalyje skundžiamas galutinis sprendimas panaikinamas (žr. šios nutarties 30 punktą). Be to, teisėjų kolegija patikslina skundžiamą teismo sprendimą papildydama jį nurodant bylos išnagrinėjimo rezultatą (žr. šios nutarties 18 punktą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34.       Iš bylą pralaimėjusio apelianto (atsakovo) priešingai šaliai ieškovei priteisiamos 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kurios atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas yra ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (CPK 98 straipsnio 1–2 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinės dalies pirmą pastraipą: „patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį atmesti“ ir iš motyvuojamos dalies pašalinant 54 punktą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. galutinio sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo Š. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 129,20 Eur (vieno šimto dvidešimt devynių 20 ct) žyminis mokestis.

Priteisti iš apelianto (atsakovo) Š. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei mažajai bendrijai „Saugus Kaunas“ (juridinio asmens kodas 304106648) 1 270,50 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų septyniasdešimties eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Simona Dementavičienė

Anita Sereikienė

Agnė Vyliaudaitė