Civilinė byla Nr. 3K-3-307/2010

                                Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.1; 114.11 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 23 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio Sabina“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Entum“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei  „Pajūrio Sabina“ dėl nuomos ir kitų mokesčių, delspinigių ir palūkanų priteisimo bei priverstinės hipotekos nustatymo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinės hipotekos nustatymą, ir proceso teisės normų dėl įrodymų įvertinimo aiškinimo ir taikymo.

UAB „Baltijos investicijų grupė“ 2006 m. vasario 8 d. sudarė su UAB „Pajūrio Sabina“ Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurios 1.1, 1.2, 1.3 punktus UAB „Pajūrio Sabina“ buvo išnuomotos ir patalpų perdavimo aktu perduotos 1200 kv. m negyvenamosios prekybinės patalpos (duomenys neskelbtini); pagal nuomos sutarties 8.7 punktą ieškovas įsipareigojo kas mėnesį iki einamojo mėnesio 5 dienos išrašyti PVM sąskaitą–faktūrą ir ją pateikti nuomininkui, o šis – nuompinigius sumokėti į nuomotojo sąskaitą ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 dienos. Nuomos sutarties 8.8 punktu nuomininkas taip pat įsipareigojo nuomotojui mokėti už nuomotojo ir kitų organizacijų suteiktas komunalines ir kitas paslaugas, susijusias su prekybos centro BIG eksploatavimu ir funkcionavimu. Nuomos sutarties pakeitimu šalys susitarė, kad nuompinigiai pradedami skaičiuoti ir mokėti nuo 2006 m. spalio 23 d. UAB „Baltijos investicijų grupė“ 2007 m. balandžio 26 d. pardavė žemės sklypą ir žemės sklypo priklausinį – pastatą – prekybos centrą (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Entum“. Ieškovo teigimu, atsakovas pagal ieškovo išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas–faktūras nesumokėjo 473 137,88 Lt nuomos mokesčio ir už suteiktas komunalines paslaugas, o nuo 2009 m. birželio 15 d. nebemokėjo jokių mokesčių ieškovui. Atsakovas pateikus ieškinį teisme sumokėjo ieškovui 4800 Lt ir šia suma padengė 77 067,30 Lt delspinigių skolos dalį, nes pagal nuomos sutarties 9.1 punktą nuomininkas, pažeidęs sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, įsipareigojo mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną ir, nuomininkui laiku nesumokėjus pagal sutarties sąlygas nustatytų įmokų, nuomininko pervestos sumos pirmiausia mažino delspinigius ir tik paskui dengė skolą. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnį 3 punktą  atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui 11,48 procento dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 473 137,88 Lt nuomos mokesčio, 72 267,30 Lt delspinigių, 11,48 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ieškovo tenkintiems reikalavimams užtikrinti per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui priklausančioms negyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini).

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 473 137,88 Lt nuomos ir suteiktų komunalinių paslaugų mokesčio, 72 267,30 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 473 137,88 Lt priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2009 m. gegužės 28 d., 11,48 procento dydžio metinių palūkanų nuo 473 137,88 Lt priteistos sumos nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dėl 4800 Lt delspinigių priteisimo ir šią bylos dalį dėl 4800 Lt delspinigių priteisimo nutraukė; ieškovo tenkintiems 545 405,18 Lt reikalavimams užtikrinti per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatė priverstinę hipoteką atsakovui priklausančioms negyvenamosioms patalpoms Klaipėdoje, Taikos pr. 101. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. nesumokėjo ieškovui nuomos mokesčio ir už suteiktas komunalines paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, todėl priteisė ieškovui 473 137,88 Lt nesumokėtų mokesčių. Teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo mažinti ieškovo prašomos priteisti delspinigių sumos, nes sutartimi šalių nustatytas 0,1 procento dydžio delspinigių dydis nebuvo aiškiai per didelis. Teismas nurodė, kad atsakovas 2008 m. spalio 6 d. ieškovo išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą Nr. BIG01908 privalėjo apmokėti iki 2008 m. spalio 11 d., t. y. antrąjį pusmetį. Vadovaudamasis oficialiais Lietuvos banko duomenimis, kad 2008 m. birželio 30 d. vieno mėnesio VILIBOR palūkanos buvo 4,48 procento, padidinęs jas septyniais procentiniais punktais pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 punktą, iš atsakovo ieškovui priteistinų metinių palūkanų dydį nustatė 11,48 procento. Teismas, nustatydamas priverstinę hipoteką, rėmėsi CK 4.171 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse, ir nurodė, kad buvo visi pagrindai jai nustatyti pagal CK 4.178 straipsnį.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: sumažino iš atsakovo priteistus delspinigius iki 43 360 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nesumokėtų nuomos ir kitų mokesčių dydžio, nurodė, kad pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas–faktūras atsakovas turėjo sumokėti ieškovui nuomos mokestį bei mokesčius už komunalines paslaugas nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. Nors ant teismui pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų nebuvo atsakovo patvirtinimo, kad jis gavo šias sąskaitas, tačiau nepaneigė, jog šios sąskaitos jam buvo išsiųstos faksu ir registruotu paštu. Kolegija, remdamasi bylos medžiaga, pažymėjo, kad atsakovas buvo informuotas, jog, nutraukus sutartį ir suteikus 30 kalendorinių dienų išsikraustyti, už šį laikotarpį taip pat turėjo būti mokami nuomos sutartyje nustatyti nuompinigiai, mokesčiai už komunalines paslaugas ir papildomas mokestis. Atsakovo naudojimosi patalpomis 2009 m. gegužės mėnesį faktą patvirtino 2009 m. gegužės 28 d. atsakovo rašto teismui duomenys, 2009 m. birželio 23 d. ieškovo raštas, todėl, kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nesumokėtus ieškovui mokesčius ir už 2009 metų gegužės mėnesį. Kolegija, vertindama sutartinių netesybų dydį, nurodė, kad nuomos sutartyje nustatytų netesybų (36 procentai metinių palūkanų) dydis buvo pernelyg didelis, todėl, atsižvelgusi į tai, jog sutarties šalys buvo verslo subjektai ir juridiniai asmenys, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, netesybų dėl palūkanų už prievolės įvykdymo termino pažeidimą dydį sumažino iki 0,04 procento nuo neapmokėtos sumos už vieną pradelstą dieną. Kolegija, pasisakydama dėl priverstinės hipotekos nustatymo, nurodė, kad pagal CK 4.171 straipsnio 1 dalį, 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 4.178 straipsnį buvo pagrindas ją nustatyti, nes teismo sprendimu buvo patenkintas ieškovo turtinis reikalavimas, priverstinės hipotekos objektas buvo atsakovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas, įregistruotas viešame registre atskiru unikaliu numeriu. Tai, kad nekilnojamajam turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kolegijos teigimu, nebuvo kliūtis nustatyti priverstinę hipoteką, nes laikinosios apsaugos priemonės yra procesinė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, o siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, įstatymuose nustatytos materialiosios teisės priemonės, kuriomis užtikrinama, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje; tokia priemonė yra hipoteka (CK 4.170 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad, nors ieškovas, prašydamas nustatyti priverstinę hipoteką, nesumokėjo už šį neturtinio pobūdžio reikalavimą CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto dydžio žyminio mokesčio, o pirmosios instancijos teismas nenustatė šio ieškinio trūkumo, šis procesinis pažeidimas negalėjo būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimo dalį dėl priverstinės hipotekos nustatymo; juolab kad tai gali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, priteisiant trūkstamą žyminio mokesčio dalį, tačiau ieškovui atsisakius nuo ieškinio dalies dėl 4800 Lt delspinigių priteisimo, jam turėtų būti grąžinta už šią ieškinio dalį sumokėta žyminio mokesčio dalis – 144 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad iš ieškovo priteistina nesumokėta žyminio mokesčio dalis, 132 Lt žyminio mokesčio dalis dėl atsisakytos reikalavimo dalies negrąžintina.

 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CK 4.171 straipsnio 1 dalį, 4.175, 4.178 straipsnius. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti priverstinės hipotekos nekilnojamajam turtui, nes šiam galiojo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (arešto) taikymo, todėl teismas, nustatydamas priverstinę hipoteką, taikė tam pačiam turtui dvi laikinąsias apsaugos priemones. CK 4.178 straipsnis, kuriame nustatyta, kad, pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka, negali būti taikomas formaliai, neįvertinus konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nes kitu atveju kreditoriui būtų sudaromos galimybės piktnaudžiauti savo teisėmis ir nepagrįstai būtų suvaržomi ne tik paties skolininko, bet ir kitų jo kreditorių interesai. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti ne tik tai, ar formaliai buvo visi pagrindai taikyti priverstinę hipoteką kasatoriaus nekilnojamajam turtui, bet ir tą  aplinkybę, ar tokios  priemonės  taikymas nepagrįstai nesuvaržys kasatoriaus interesų labiau negu tai buvo būtina ir ar nebus pažeisti kitų kasatoriaus kreditorių interesai. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad kreditorius, kuris pirmasis kreiptųsi į teismą dėl skolos išieškojimo ir paprašytų taikyti priverstinę hipoteką kasatoriaus turtui, būtų pranašesnis už kitus kreditorius ir jam būtų suteikta pirmenybė. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priverstinės hipotekos nustatymo klausimą, privalėjo visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes ir išreikalauti iš ieškovo įrodymus, patvirtinusius, jog tokia priemonė buvo būtina. Be to, teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad patalpoms, kurioms buvo nustatyta priverstinė hipoteka, buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas; nepanaikinus antstolio šioms patalpoms uždėto arešto, negalimas jų įkeitimas, nes išimtas iš civilinės apyvartos daiktas (šiuo atveju areštuotos patalpos) negalėjo būti nei sutartinės, nei priverstinės hipotekos objektas pagal CK 4.171 straipsnio 1 dalį.

2.              Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas, nes nesivadovavo CPK 176-182 straipsniuose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tiksliai nenustatė nuomos mokesčio dydžio, priteistino kreditoriui, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nenustatė visų bylai reikšmingų faktų, nevertino kasatoriaus argumentų, taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinusių, jog atitinkamos PVM sąskaitos–faktūros už nuomą ir komunalines paslaugas kasatoriui buvo pateiktos laiku ir jis jas priėmė bei sutiko su juose nurodytomis sumomis, neįvertino aplinkybės, kad Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta vienašaliu ieškovo pareiškimu nuo 2009 m. balandžio 30 d., o tai reiškia, kad teismai turėjo ištirti ir išsiaiškinti, ar po sutarties nutraukimo kasatorius naudojosi patalpomis ir kiek laiko, bei įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus apie tai, kokio dydžio suma už suteiktas komunalines paslaugas atitinkamu laikotarpiu buvo apskaičiuota kasatoriui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnį, nes nutarties motyvuojamojoje dalyje apsiribojo tik rašytinių įrodymų išvardijimu, neišdėstė šalių pateiktų įrodymų turinio, nenurodė, kokios teismo aplinkybės buvo nustatytos ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadas nagrinėjamoje byloje. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, pažeidė CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nes neįvertino, jog ieškovas nebuvo sumokėjęs tinkamo dydžio žyminio mokesčio. Ieškovas sumokėjo žyminį mokestį tik už turtinio pobūdžio reikalavimą, o už neturtinį reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo žyminio mokesčio nesumokėjo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės, šį ieškinio reikalavimą nagrinėjo iš esmės.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, leidusias teismui taikyti priverstinę hipoteką. Kasatorius nuo ieškinio pateikimo dienos beveik nemokėjo ieškovui, kasatoriaus turto vertė yra ribota, beveik visas jo turtas įkeistas tretiesiems asmenims, jis turi kitų kreditorių, pareiškusių jam turinius reikalavimus. Dėl to priverstine hipoteka pagrįstai buvo užtikrinti kreditoriaus, kuris ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas išieškoti skolą, interesai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad ieškovas įrodė savo reikalavimų pagrįstumą. Kasatoriaus prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas, nes visos aplinkybės, kuriomis grindžiamas kasacinis skundas, yra jau ištirtos, pats kasatorius nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nesinaudojo įstatymo suteikta teise rinkti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad žyminio mokesčio dalies nesumokėjimas negalėjo būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, šis trūkumas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl priverstinės hipotekos nustatymo

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis).

Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos. Kai specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių aktualų klausimą, nėra, taikomos bendrosios normos, tačiau būtina atsižvelgti į sprendžiamo klausimo specifiką, taip pat įvertinti, ar nebus iškreipta atitinkamo teisės instituto esmė, pažeisti jo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005).

CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad priverstinė hipoteka atsiranda pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti. CK 4.178 straipsnyje detalizuojama ši teisės norma, nustatant, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad priverstinei hipotekai pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti (CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktas) atsirasti reikalingos šios sąlygos: 1) priverstine hipoteka užtikrinamas reikalavimas turi būti priteistas teismo sprendimu; 2) priverstinės hipotekos nustatymo turi reikalauti kreditorius, kurio naudai patenkinamas turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-456/2009).

Minėta, kad hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo. CK 4.178 straipsnyje, reglamentuojančiame hipotekos nustatymą pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, nenustatyta detalesnių priverstinės hipotekos nustatymo pagrindų. Atskirų Civilinio kodekso knygų normose yra nuostatų, leidžiančių teismui nustatyti priverstinę hipoteką tam tikrų piniginių reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Antai, CK 3.197 straipsnyje nustatyta, kad prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Priverstinės hipotekos nustatymo teismo sprendimu galimybė taip pat yra įtvirtinta CK 5.71 straipsnyje, kuris reglamentuoja ūkininko turto paveldėjimo specifiką, prioritetą teikiant ūkio išsaugojimui. Taigi, sisteminė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., pri­ori­te­ti­nės vai­kų teisių ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pas, įtvirtintas CK 3.3 straips­nio 1 da­lyje ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), toks asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turėtų įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą.

Nagrinėjamoje byloje kilo dviejų ūkine komercine veikla besiverčiančių ūkio subjektų ginčas dėl negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio priteisimo. Bylą nagrinėję teismai, teismo sprendimu nustatydami hipoteką ieškovo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, apsiribojo CK 4.178 straipsnyje įtvirtintų hipotekos nustatymo formaliųjų pagrindų konstatavimu, tačiau įrodymais nepagrindė ir niekaip nemotyvavo sprendimo išvadų, kodėl šių patenkintų reikalavimų užtikrinimui reikėjo nustatyti priverstinę hipoteką (kai yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – kasatoriaus turto areštas) ir būtent šiam kreditoriui suteikti prioritetą prieš kitus kreditorius. Teismai nesvarstė, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti kasatoriaus interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai.

Teisėjų kolegija turi pagrindą sutikti su kasatoriaus argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė konkrečių aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti hipotekos nustatymo reikalingumą ir CK 4.178 straipsnio nuostatas taikė formaliai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus interesai yra apsaugoti procesinių – laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, o hipotekos nustatymo būtinybės byloje nenustatyta, todėl procesinių teismų sprendimų dalis dėl hipotekos nustatymo naikintina.

 

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, nes nesivadovavo CPK 176-182 straipsniuose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tiksliai nenustatė nuomos mokesčio dydžio, priteistino kreditoriui, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nenustatė visų bylai reikšmingų faktų.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. V. G., byla Nr. 3K-3-13/2009).

Bylą nagrinėję teismai kasatoriaus skolos dydį ieškovui nustatė remdamiesi nuomos sutarties sąlygomis, PVM sąskaitomis–faktūromis bei šalių tarpusavio susirašinėjimo medžiaga, t. y. rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai nustatė, iki kada kasatorius faktiškai naudojosi patalpomis, tai lėmė ir priteistino nuomos mokesčio dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vien nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nereiškia, kad pasibaigia nuomininko prievolė mokėti nuomos mokestį. Šios prievolės pabaiga yra siejama su tinkamu išsinuomoto daikto perdavimu nuomotojui. Nuomininkui neįvykdžius nurodytos teisinės pareigos ir pavėluotai grąžinus išsinuomotą daiktą, nuomotojui tenka šios prievolės nesilaikymo padariniai. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, jog nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. UAB „Mogita“, bylos Nr. 3K-3-85/2010).

Bylą nagrinėję teismai, nagrinėdami ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių, todėl kasatoriaus argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą pažeidimo, nepagrįsti.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatorius prašo priteisti žyminį mokestį už kasacinį skundą (9165 Lt), išlaidas advokato pagalbai apmokėti surašant kasacinį skundą (4840 Lt), ieškovas prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai, šiam surašant atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą, apmokėti (5495,23 Lt). Kasacinį skundą tenkinus iš dalies ir panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalis dėl priverstinės hipotekos nustatymo, pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį atsakovui iš ieškovo priteistina 132 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, atmetus ieškovo neturtinio pobūdžio reikalavimą. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų dydžio advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas ir nurodo, kad pagal Rekomendacijų 8.12 punktą kasatoriui priteistina 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, surašant kasacinį skundą. Ieškovo prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą taip pat viršija Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytą dydį, todėl jos mažintinos ir ieškovui iš kasatoriaus priteistina 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai sumokėti, surašant atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą.

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 40,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus kasacinio skundo reikalavimų dalį, šios išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš abiejų proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo UAB „Entum“ reikalavimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo ir šią ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalis dėl priverstinės hipotekos nustatymo.

            Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Sumažinti apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovui UAB „Entum“ iš atsakovo UAB „Pajūrio Sabina“ priteistą 6700 Lt žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme iki 6568 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt aštuonių litų).

Padidinti iš ieškovo UAB „Entum“ atsakovui UAB „Pajūrio Sabina“ priteistas 567 Lt atsakovo turėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidas iki 699 Lt (šešių šimtų devyniasdešimt devynių litų).

Sumažinti apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš atsakovo UAB „Pajūrio Sabina“ ieškovui UAB „Entum“ priteistą 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme iki 2500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų).

Priteisti atsakovui UAB „Pajūrio Sabina“ iš ieškovo UAB „Entum“ 132 Lt (vieną šimtą trisdešimt du litus) žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti surašant kasacinį skundą.

Priteisti ieškovui UAB „Entum“ iš atsakovo UAB „Pajūrio Sabina“ 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Entum“ 20,36 Lt (dvidešimt litų 36 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.  

Priteisti iš atsakovo UAB „Pajūrio Sabina“ 20,36 Lt (dvidešimt litų 36 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

Birutė Janavičiūtė

 

 

Gintaras Kryževičius