LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį ir nubaustas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

R. J. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t.y. būdamas kartu su R. G. UAB (duomenys neskelbtini) steigėju ir turėdamas 55 paprastas vardines akcijas, nevykdė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. išduoto vykdomojo dokumento Nr. 2-11628-430/2010 dėl įpareigojimo UAB (duomenys neskelbtini) pateikti susipažinti R. G. šios bendrovės įstatus, nuo 2009 m. lapkričio 2 d. metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas, bendrovės metinius pranešimus, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus ir kitus dokumentus, kurie pagal įstatymus turi būti vieši, taip pat stebėtojų tarybos ir valdybos posėdžių protokolus, kuriais įforminti bendrovės akcininkų sprendimai, jeigu šiuose dokumentuose nėra komercinės (gamybinės) paslapties, bei padaryti dokumentų kopijas, taip pat leisti ieškovei R. G. gavus iš jos UAB (duomenys neskelbtini) nustatytos formos rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, kiekvieno mėnesio 5-7 dienomis susipažinti su visais bendrovės dokumentais bei padaryti dokumentų kopijas.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK pažeidimų.

               Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal teismų praktiką BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą kitomis proceso priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2009).

             Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, ir nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, atsakingas už Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. priimto sprendimo už akių vykdymą, jo nevykdė tyčia ir sudarė kliūtis jį vykdyti. Nuteistojo manymu, teismai nenustatė ir neįrodė jam inkriminuotos BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BK 2 straipsnio 4 dalis), nes didesnė dalis bylos įrodymų patvirtina, kad tokios veikos jis nepadarė. Kasaciniame skunde pažymima, kad iš teismų sprendimų nėra aišku, ką jie laiko BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektu. Šio straipsnio saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims (Teismų įstatymo 9 straipsnis). Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai tapatina civilinio proceso įstatymo normų, reglamentuojančių proceso šalių teises ir pareigas, ir teismo sprendimu nustatytų įpareigojimų nevykdymą. Kasatorius teigia, kad teismai, spręsdami jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, rėmėsi teisinės reikšmės neturinčiomis aplinkybėmis apie  tariamą jo vengimą atvykti į teismo posėdį, taip pat vengimą priimti teismo dokumentus, apie sprendimo už akių priėmimui prielaidų sudarymą, tačiau visiškai nevertino galimybių realiai įvykdyti teismo sprendimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas teisiškai nemotyvavo, kokią reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui turi jų sprendimuose nurodytos aplinkybės, susijusios teismo šaukimų kasatoriui įteikimu nagrinėjant civilinę bylą pagal R. G. ieškinį UAB (duomenys neskelbtini) ir raginimais įvykdyti teismo išduotą vykdomąjį raštą ir pan. Kasatorius nurodo, kad BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai, kurie liko neįrodyti, pasireiškia ne bet kokio civilinio proceso imperatyvų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, o teismo sprendime nurodytų įpareigojimų, reikalavimų, suvaržymų ignoravimu arba atviru atsisakymu juos vykdyti.

           Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nenustatė ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal BK 245 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn trauktinas tik toks asmuo, kuris supranta, kad privalo įvykdyti teismo sprendimą, žino jo turinį, suvokia sprendimo nevykdymo pavojingumą. Tam, kad asmuo suprastų, jog privalo vykdyti teismo sprendimą, apie tokio sprendimo priėmimą jam turi būti žinoma. Pasak kasatoriaus, teismai, darydami išvadas dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, neatsižvelgė į priimto sprendimo rūšį. Nors procesinio sprendimo rūšis nelemia jo vykdymo privalomumo, tačiau turi reikšmės vertinant asmens kaltę. Kasatorius nurodo, kad jam neatvykus į teismo posėdį, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu į posėdį jis neatvyko todėl, kad nebuvo įteiktas teismo šaukimas; taigi jis negalėjo žinoti nei apie civilinės bylos nagrinėjimą, nei apie tokio sprendimo priėmimą, su kurio turiniu nebuvo susipažinęs, o dėl to nežinojo, kad privalo jį vykdyti. Jo nuomone, teismai nepagrįstai kaltę grindė vertindami ne objektyvias galimybes vykdyti teismo sprendimą, o remdamiesi civilinėje byloje Nr. 2-2467-728/2011 esančia 2010 m. lapkričio 15 d. laikraščio „Vilnius noriu. Lt“ kopija, iš kurios matyti, kad raginimas įvykdyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. išduotą vykdomąjį raštą jam buvo įteiktas viešai, tačiau tai nereiškia, kad apie raginimą jam buvo žinoma ir kad buvo žinomas teismo sprendimo turinys, o priešingai – neįrodyta, kad jis vengė teismo šaukimo. Kasatorius pažymi, kad sužinoti, ar sprendimas yra privalomas vykdyti, asmuo gali tik susipažinęs su jo turiniu, priešingu atveju neatsiranda pareiga atlikti veiksmus vykdant teismo sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, kasatorius negalėjo suvokti BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo, todėl nėra jo kaltės. Civiliniame procese formalus šalies informavimas viešai yra tinkamas, tačiau baudžiamojoje teisėje negali būti vertinamas kaip veikos požymių suvokimas (kaltė negali būti preziumuojama). Šiuo atveju nuteistojo veiksmų kriminalizavimas ( kvalifikavimas pagal BK 245 straipsnį) reiškia objektyvų pakaltinimą.

              Kasatorius teigia, kad teismų išvados dėl jo kaltės yra deklaratyvios, padarytos šališkai vertinant įrodymus ir neatitinka byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių bei prieštarauja teisingumo, teisėtumo principams. Taip jis nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė. 

             Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje nenurodė išsamių motyvų, kurie pagrįstų išvadą kodėl jo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 245 straipsnį. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio nuostatas, nes netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nepaisė argumentuotų paaiškinimų ir nenurodė, kodėl vienus duomenis laiko įrodymais, o kitų – ne. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasatorius teigia, kad nevertinta aplinkybė, jog pagrindinė ir vienintelė priežastis, kodėl jam nebuvo žinoma apie civilinės bylos pagal R. G. ieškinį atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) nagrinėjimą – konfliktiški jo ir buvusios sugyventinės R. G. santykiai (nurodo, kad R. G., su kuria jis gyvena tuo pačiu adresu, jam išvykus į komandiruotes, paimdavo siųstus laiškus ir taip ribojo galimybę su jais susipažinti bei apskritai apie juos žinoti). Dėl šių priežasčių kasatorius šaukimo negavo, todėl ir apie civilinės bylos nagrinėjimą nieko nežinojo. Kasatorius pažymi, kad tuo metu, kai spaudoje buvo viešai paskelbta apie civilinės bylos nagrinėjimą, jis taip pat buvo išvykęs iš Lietuvos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių jo pastangas vykdyti 2010 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą už akių.

              Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nesiekė nustatyti objektyvią tiesą, o su išankstiniu nusistatymu, formaliai išnagrinėjęs ir nemotyvuotai atmetęs apeliacinį skundą, pažeidė ne tik nurodytus BPK reikalavimus, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį (teisė į teisingą nešališką teismą per įmanomai trumpiausią laiką) bei procesines garantijas.

             Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras siūlo kasacinį skundą atmesti.

             Prokuroras mano esant teisingą kasatoriaus nuomonę, kad teismo sprendimas, priimtas už akių ir viešai paskelbtas spaudoje, sukelia tam tikras teisines pasekmes civilinėje teisenoje. Sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį klausimą būtina įrodyti, kad jam apie tokį sprendimą buvo žinoma ir jo kaltininkas nevykdė tyčia. Prokuroras pažymi, kad byloje nustatyta, jog R. J. piktybiškai vengė dalyvauti civilinės bylos nagrinėjime, iš antstolio padėjėjo D. Z. paimti dokumentus, todėl jo teiginys, kad vengimas dalyvauti civilinės bylos nagrinėjime nėra susijęs su baudžiamojoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, yra neteisingas. Teismai pagrįstai šią aplinkybę analizavo ir vertino kaip R. J. požiūrį į civilinės bylos nagrinėjimą; jo vengimas priimti teismo šaukimus ir dokumentus sudarė prielaidas teismui priimti sprendimą už akių. Minėtos aplinkybės paneigia kasatoriaus aiškinimą, kad apie civilinės bylos nagrinėjimą jam nebuvo žinoma. Civilinėje byloje Nr. 2-8933-430/2011 esantis UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus R. J. atsiliepimas į R. G. ieškinį bei antstolio padėjėjo D. Z. bandymas įteikti R. J. vykdomąjį raštą patvirtina priešingai - jam buvo žinoma ne tik apie civilinės bylos nagrinėjimą, bet ir apie priimtą teismo sprendimą, kurį UAB (duomenys neskelbtini) privalėjo vykdyti. Anot prokuroro, demonstratyvus nusišalinimas nuo dalyvavimo civilinio ginčo nagrinėjime, proceso ir su juo susijusių dokumentų ignoravimas nėra baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį šalinanti aplinkybė. Taigi R. J. veiksmai pagal BK 245 straipsnį kvalifikuoti tinkamai, o paskirtoji bausmė atitinka įstatymo reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodyti įstatymų pažeidimai byloje nėra padaryti.

               Kasacinis skundas atmestinas.

           Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

            Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasaciniame skunde nurodytas netinkamas BK 245 straipsnio taikymas argumentuojamas tuo, kad teismai, vertindami aplinkybes, susijusias su nuteistojo informavimu (žinojimu) apie civilinės bylos nagrinėjimą ir joje priimtą teismo sprendimą (kurio nevykdymas įvertintas kaip nusikalstama veika), nepagrįstai sutapatino baudžiamosios teisės ir civilinio proceso normas, pagal kurias sprendžiama apie tinkamą šio proceso šalies informavimą, nevertino objektyvių galimybių įvykdyti teismo sprendimą (priimtą už akių). Pasak kasatoriaus, teismai nenustatė jo veikoje BK 245 straipsnio sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys daugiau argumentuojamas ne su baudžiamojo įstatymo taikymu susijusiais argumentais, o su veikos įrodytumu, BPK normų pažeidimais).

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, tyčinis nevykdymas. Vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo.

            Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos aplinkybės rodo, kad R. J. veikoje yra BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai. Tai, kad nuteistasis žinojo apie civilinės bylos nagrinėjimą ir joje priimtą teismo sprendimą, kuriame nurodytus įpareigojimus privalėjo įvykdyti, teismai nustatė. Tai, kad konstatuodami šių faktinių aplinkybių buvimą teismai rėmėsi, be kita ko, ir pagal civilinį procesą reglamentuojančias normas atliktu R. J. informavimu apie civilinės bylos nagrinėjimą bei joje priimtą sprendimą, nereiškia baudžiamosios atsakomybės sutapatinimo su kitokia teisine atsakomybe ar pan. Šiuo atveju minėtų teisiškai reikšmingų faktų (sprendžiant atsakomybės pagal BK 245 straipsnio klausimą) buvimas patvirtintas baudžiamojoje byloje išnagrinėtais įrodymais. Pažymėtina, kad dėl 2010 m. rugpjūčio 27 d. teismo sprendimo vykdymo 2010 m. spalio 4 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas, 2010 m. gruodžio 2 d. pateikta antstolės pažyma dėl priverstinių vykdymo veiksmų atlikimo, o R. J. nevykdant teismo sprendime (ir atitinkamame vykdymo dokumente) nurodytų įsipareigojimų, jis 2011 m. vasario 21 d. nutartimi pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį buvo nubaustas 800 Lt bauda, be to, įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos teismo nustatytą įpareigojimą įvykdyti (šią nutartį R. J. buvo apskundęs, tačiau aukštesnės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi skundą atmetė). Taigi, pritaikius kitokią – civilinę teisinę atsakomybę, šios priemonės nepakako, kad būtų įgyvendintas privalomai vykdytino teismo sprendimo vykdymas, kasatorius jo nevykdė be pateisinamų priežasčių, nesant kokių nors objektyvių kliūčių, tyčia. Konstatavę visas šias aplinkybes, abiejų instancijų teismai kasatoriaus R. J. veikai tinkamai taikė BK 245 straipsnį.

               Dėl BPK normų pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, savo sprendimus grindė prielaidomis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, nes neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priimtos nutarties tinkamai nemotyvavo. Pažymėtina, kad nurodytus pažeidimus kasatorius daugiausiai argumentuoja bendrojo pobūdžio teiginiais, paremtais BPK normose įtvirtintų reikalavimų dėstymu arba tiesiog nesutikdamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamų teismų sprendimų pagrįstumą teisės taikymo aspektu, ginčijamos nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą nagrinėja tiek, kiek tai susiję su BPK normų esminiais pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), tuo tarpu įrodymų iš naujo nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja - tai yra ne kasacinės, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

                Kasacinio skundo argumentai dėl BPK normų pažeidimų iš esmės yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui, o vien tai, kad teismų padarytos išvados netenkina kasatoriaus, nereiškia, kad teismai buvo šališki ir kad buvo padaryta pažeidimų, sukliudžiusių teismams priimti teisingus sprendimus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų, nuteistojo nurodytos aplinkybės dėl jo kaltės nebuvimo (kurias jis išdėstė ir kasaciniame skunde) išanalizuotos ir paneigtos kaip neatitinkančios tikrovės. Spręsdamas R. J. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, jų turinį ir visus juos motyvuotai įvertino, išsamiai pasisakydamas dėl turinčių reikšmės bylai aplinkybių (tiek kaltinančių, tiek teisinančių). Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad keisti ar naikinti šį nuosprendį nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje atsakydamas į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kuo remdamasis daro išvadas, kad R. J. žinojo apie privalomai vykdytiną teismo sprendimą bei vėlesnį teismo antstolės patvarkymą dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, tačiau to nedarė nesant objektyvių priežasčių nevykdyti teismo nustatytų įpareigojimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant bylos įrodymus esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų nepadaryta, apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl nepadarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka reikalavimus, kurie yra nustatyti BPK 331 straipsnio 5 dalyje.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, šie teismų sprendimai pripažintini teisingais.

   Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                         Olegas Fedosiukas

                                                                                                         Armanas Abramavičius

                                                                                                         Dalia Bajerčiūtė