Civilinė byla Nr. e3K-3-158-1075/2024
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02732-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.6; 3.1.9.6; 3.3.3.10.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. K..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią civilinėje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas A. L. (toliau – ir ieškovas) prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė), 37 560,96 Eur turtinės ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigoti atsakovę perimti ieškovo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį M. K. (toliau – ir trečiasis asmuo, skolininkė) dėl 37 560,96 Eur skolos ir 5 procentų metinių procesinių palūkanų išieškojimo pagal 2022 m. vasario 7 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-71-314/2022 ir 2022 m. gegužės 12 d. Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-733-657/2022.
3. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. spalio 2 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismas atmetė ieškovo prašymą areštuoti trečiajam asmeniui priklausantį vienintelį jo turimą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – turtas) ieškinio reikalavimo sumai – 28 962,00 Eur – užtikrinti. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą dėl 2019 m. spalio 2 d. nutarties, jį atmetė. Trečiasis asmuo, vykstant civilinės bylos nagrinėjimui teisme, 2020 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 47 000 Eur pardavė savo vienintelį turimą turtą, o gautas lėšas paslėpė. 2022 m. vasario 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-71-314/2022 buvo patenkintas ieškovo ieškinys ir iš trečiojo asmens jam priteistos be teisėto pagrindo įgytos 28 962 Eur lėšos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kauno apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi 2022 m. vasario 7 d. teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2022 m. gegužės 16 d. ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas, šį raštą jis pateikė vykdyti, tačiau antstolė išieškojo iš atsakovės tik vykdymo išlaidų atlyginimą, skolai padengti išieškotų lėšų nepakako. Trečiojo asmens pajamas sudaro vien valstybės mokama senatvės pensija, kito turto ir pajamų trečiasis asmuo neturi. Dėl teismo sprendimo neįvykdymo, ieškovo vertinimu, yra kalti teisėjai, kurie, atsisakydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padarė šiurkščius proceso teisės normų pažeidimus, dėl jų kaltės ieškovui atsirado turtinė ir neturtinė žala.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2023 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Jis priteisė ieškovui iš atsakovės 37 560,96 Eur turtinei žalai atlyginti, įpareigojo atsakovę perimti ieškovo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį M. K. dėl 37 560,96 Eur skolos ir 5 procentų metinių procesinių palūkanų išieškojimo pagal 2022 m. vasario 7 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-71-314/2022 ir 2022 m. gegužės 12 d. Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-733-657/2022. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, priteisė iš atsakovės ieškovui 1450 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei M. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir be pagrindo įgytų lėšų priteisimo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti jis prašė Alytaus apylinkės teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti vienintelį turimą skolininkės turtą, kurio vidutinė rinkos vertė buvo 26 300 Eur, ieškovo piniginis reikalavimas – 28 962 Eur. 2019 m. spalio 2 d. nutartimi teismas netenkino ieškovo prašymo, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų, patvirtinančių skolininkės sunkią finansinę padėtį ar kad ji sieks apsunkinti galimą išieškojimą. Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovo atskirąjį skundą atmetė. Atsakovė M. K., vykstant civilinės bylos nagrinėjimui teisme, 2020 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jai priklausantį turtą. Teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – areštavo 28 962 Eur sumos skolininkei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o turto nesant ar esant nepakankamai – turtines teises bei lėšas. 2020 m. liepos 8 d. nutartimi teismas pripažino, kad M. K. neareštuotą turtą pardavė, už parduotą turtą gautas lėšas ji laikė ne banko sąskaitoje, o namuose, todėl tenkino ieškovo prašymą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę, įpareigodamas skolininkę per 10 dienų nuo nutarties priėmimo į teismo depozitinę sąskaitą įnešti 28 962 Eur sumą ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Skolininkei nevykdant 2020 m. liepos 8 d. nutarties, teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. tenkino ieškovo prašymą skirti jai baudą ir paskyrė 5 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti 2020 m. liepos 8 d. nutartį dieną nuo 2020 m. liepos 20 d. iki šios nutarties įvykdymo dienos. 2020 m. rugpjūčio 4 d. teismo nutarties dėl baudos skyrimo M. K. taip pat nevykdė. Antstolė 2021 m. sausio 4 d., vykdydama vykdomojoje byloje Nr. 0052/20/00584 2020 m. liepos 8 d. nutartį, prašė teismo imtis priemonių, siūlydama, kad teismas skirtų skolininkei baudą, tačiau teismas antstolės prašymą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad prašymas dėl baudos skyrimo yra išspręstas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, pritaikius skolininkei 5 Eur baudą už kiekvieną uždelstą vykdyti 2020 m. liepos 8 d. nutartį dieną. 2022 m. sausio 4 d. ieškovas pateikė prašymą išduoti vykdomąjį raštą valstybės interesais, kad būtų išieškota teismo skirta 5 Eur už kiekvieną nutarties neįvykdymo dieną bauda valstybės naudai, tačiau teismas prašymą išduoti vykdomąjį raštą atmetė. 2022 m. sausio 4 d. ieškovas taip pat pateikė prašymą paskirti skolininkei didesnę baudą – po 50 Eur už kiekvieną uždelstą vykdyti teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės dieną, tačiau 2022 m. sausio 14 d. teismo nutartimi jo prašymas buvo netenkintas. 2022 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovės M. K. ieškovui priteistos be teisėto pagrindo įgytos 28 962 Eur dydžio lėšos, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3892 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kauno apygardos teismas 2022 m. gegužės 12 d. nutartimi 2022 m. vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą ir papildomai iš M. K. priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą. 2022 m. gegužės 16 d. teismas ieškovui išdavė vykdomąjį raštą, šį raštą jis pateikė vykdyti. 2022 m. lapkričio 9 d. antstolė pažymoje apie vykdymo eigą nurodė, kad iš M. K. iki 2022 m. spalio 1 d. buvo išieškotas tik vykdymo išlaidų atlyginimas, tačiau skolai padengti išieškotų lėšų nepakanka.
6. Teismas pripažino, kad ieškovas įrodė, jog įstatymo įtvirtintais būdais jis reiškė teismui prašymus siekdamas išvengti nuostolių, jei teismas ieškinį būtų tenkinęs. Rašytiniai įrodymai pagrindžia ieškovo aktyvius veiksmus: ieškovas teikė prašymą teismui areštuoti skolininkės turtą, teikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jo prašymas, vėliau prašė teismą skirti skolininkei baudą, o ją paskyrus ir teismui nesiėmus priemonių jai išieškoti, kreipėsi dėl baudos padidinimo už teismo nutarties nevykdymą.
7. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad skolininkės pajamas sudaro 365,23 Eur dydžio gaunama pensija, o kitų pajamų skolininkė neturi, vienintelis būdas įvykdyti teismo sprendimą yra išieškoti lėšas iš trečiojo asmens gaunamos pensijos išmokos. Tačiau ieškovas yra 84,5 metų amžiaus, byloje pateikti įrodymai patvirtina jo turimas sveikatos problemas. Teismas nusprendė, kad ieškovas šiuo atveju negali turėti pagrįstų lūkesčių, jog teismo sprendimas iki jo gyvenimo pabaigos bus įvykdytas ir jam priteistos išmokos bus išieškotos iš trečiojo asmens, dėl to bus pamintas jam padarytos žalos atlyginimo konstitucinis principas.
8. Teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas lėmė tai, kad, neareštavus trečiojo asmens turto, ieškovas prarado galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę, išieškant jam priteistas lėšas. Ieškovo negautos lėšos, kurias jis turi teisę gauti, turi realumo požymių, todėl, teismui areštavus trečiojo asmens turtą, jos būtų išieškotos iš šio turto.
9. Teismas nurodė ir tai, kad nesąžiningai šaliai M. K. teismo taikytos poveikio priemonės, skiriant po 5 Eur baudą už kiekvieną nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės neįvykdymo dieną, neatitiko CK 1.5 straipsnio kriterijų ir kasacinio teismo praktikos. Skiriant baudą trečiajam asmeniui, teismui buvo žinoma, kad ji pardavė vienintelį savo turtą – butą – ir už jį įgijo 47 000 Eur, taigi jos turtinė padėtis buvo pakankama imtis adekvačių apsaugos priemonių, todėl teismas turėjo pritaikyti tokią į valstybės biudžetą mokamą baudą, kuri atgrasytų skolininkę nuo teismo nutarties, kuria teismas įpareigojo įnešti dalį gautų už parduotą butą lėšų į teismo depozitinę sąskaitą, nevykdymo.
10. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumą. Teismo vertinimu, ieškovui bylinėjantis su skolininke, bylos metu jos veiksmai rodė nesąžiningumą ir nenorą grąžinti ieškovui skolos. Atsižvelgiant į trečiojo asmens procesinį elgesį, trečiojo asmens amžių ir turimo turto apimtį, teismams netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus jam priklausančio vienintelio turto, buvo akivaizdu, kad gali kilti realus pavojus būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismas šią ieškinio dalį nusprendė patenkinti. Taip pat teismas patenkino ir ieškovo reikalavimą atsakovei perimti ieškovo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pagal 2022 m. vasario 7 d. teismo sprendimą ir 2022 m. gegužės 12 d. nutartį.
11. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių svarių, išskyrus vaistų receptus, įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, kad būtent dėl teismų priimtų sprendimų netaikyti skolininkei laikinųjų apsaugos priemonių jam pasireiškė nervinė įtampa, nemiga, kilo dvasinių išgyvenimų. Ieškovo pateikti įrodymai – vaistų receptai – neleidžia daryti išvados, kad vien tik teismo sprendimu laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas sukėlė jam tokius didelius išgyvenimus ir taip jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl ieškinio dalį dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nusprendė atmesti.
12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą ir 2023 m. gegužės 29 d. nutartį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
13. Kolegija pasisakė, kad būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata (galutinis sprendimas) principas suponuoja, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos civiliniame procese. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas turi pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad išnagrinėtoje byloje priimant procesinius sprendimus buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, lėmusių jo reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą.
14. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apibendrintai konstatavo, jog ieškovas įrodė ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumą, nes nepritaikius laikinųjų pasaugos priemonių atsakovas prarado galimybę išieškoti iš skolininkės jam priteistas lėšas, t. y. neteisėtais veiksmais laikė pačius teismų priimtus sprendimus. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas neteisėtus teismo veiksmus, nesilaikė kasacinio teismo praktikos ir neanalizavo bei nepasisakė, kokią konkrečiai šiurkščią ir akivaizdžią teisės taikymo klaidą padarė teismai.
15. Kolegija, įvertinusi Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. priimtą nutartį, nurodė, kad teismas nenustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir savo poziciją išsamiai argumentavo. Alytaus apylinkės teismas nurodė, jog: 1) ieškovo nurodytas argumentas, kad atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. neatidavė nė dalies skolos, kas rodo, kad jos turtinė padėtis sunki, nesudaro pagrindo vertinti, jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui; 2) ieškovo ir atsakovės sudaryta paskolos sutartis neterminuota, o ieškovas, kaip pats nurodė ir pridėjo tai patvirtinantį įrodymą, pagal CK 6.873 straipsnio 2 d. dalį atsakovei apie raginimą grąžinti skolą pranešė 2019 m. rugsėjo 13 d. pareiškimu, todėl 30 dienų terminas nei ieškinio pateikimo teismui dieną, nei laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo metu dar nebuvo suėjęs; 3) ieškovo pateiktas 2014 m. lapkričio 24 d. raštas patvirtina, kad atsakovė neišgali susimokėti butui teikiamų paslaugų mokesčių. Tačiau teismas pažymėjo, jog nuo šio rašto pateikimo dienos yra praėję beveik penkeri metai. Be to, būtent 2014 m. rugsėjo 1 d. ieškovas, žinodamas atsakovės turtinę padėtį, paskolino jai, kaip jis teigia, 100 000 Lt, atsakovės turtinės padėties nevertindamas kaip galinčios apsunkinti paskolos grąžinimą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų apie atsakovės nemokumą, sunkią finansinę būklę, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad atsakovė sieks apsunkinti galimą išieškojimą vykdant būsimą teismo sprendimą.
16. Kolegija pažymėjo ir tai, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka ir nutartis Kauno apygardos teismo nutartimi palikta galioti. Ieškovas byloje nepateikė argumentų ir neįrodė, kad Alytaus apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas, spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ar taikymo klaidą. Priešingai, teismai vertino byloje pateiktus įrodymus, savo procesinius dokumentus išsamiai motyvavo, pagrindė teisės normomis ir laikėsi tuo metu formuojamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikos, kuri šių priemonių taikymą siejo su asmens nesąžiningo elgesio aspektu, todėl kolegija neturėjo pagrindo šiuos teismų veiksmus vertinti kaip neteisėtus.
17. Kolegija pažymėjo ir tai, kad analizuojant tolesnę civilinės bylos eigą, susijusią su teismo paskirtos baudos dydžio vertinimu, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, jog Alytaus apylinkės teismo teisėjai būtų atlikę kaltus, neteisėtus veiksmus. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, kai atsakovė jau buvo savo turtą perleidusi ir nesąžiningai nusprendusi nevykdyti jokių teismo įpareigojimų, teismo paskirtos baudos dydis negalėjo turėti lemiamos įtakos sprendimo įvykdymui, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šių nutarčių priėmimas būtų tiesiogiai susijęs su ieškovo nurodoma žala ir teismo neteisėtais veiksmais.
18. Kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog civilinėje byloje teismų buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija nusprendė, kad teisėjų kaltės nėra. Nesant jų kaltės, valstybė žalos neatlygina.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu ieškovas A. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą; priteisti 3448,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246, 6.248 straipsnių ir 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti visas kaltės formas, įskaitant neatsargumą, kaip pagrindą atsirasti teisėjo deliktinei civilinei atsakomybei, atsižvelgdamas į tai, kad teisėjui taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Nagrinėjamu atveju teismų kaltė pasireiškė neatsargumu, nes, atsisakydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jie elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, tinkamai neįvertino skolininkės nesąžiningumo požymių bei kitų faktinių aplinkybių (skolininkės amžiaus, negebėjimo padengti turimus įsiskolinimus už komunalines paslaugas, nebendradarbiavimo su ieškovu ir vengimo grąžinti skolą). Būtent dėl akivaizdaus teismų pareigingumo, teisingumo ir atidumo principų nesilaikymo ieškovas patyrė žalos.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad skolininkei teismo nutartimi paskirtos baudos dydis negalėjo turėti lemiamos įtakos sprendimo įvykdymui. Ieškovo vertinimu, baudos dydis neabejotinai turėjo lemiamą įtaką ieškovo žalos dydžiui, kadangi būtent dėl to, kad skolininkei nebuvo paskirta proporcinga bauda ir teisėjai netinkamai įgyvendino pareigingumo principus (laiku netaikė laikinųjų apsaugos priemonių), atsirado šios civilinės bylos pagrindas – ieškovo žala dėl objektyviai nebeįvykdomo Kauno apygardos teismo sprendimo, t. y. nebuvo objektyvių galimybių išieškoti skolos. Taigi, ieškovas patyrė žalos išskirtinai ne tik dėl teisėjų kaltės, patirtos žalos dydis tiesiogiai priklausė ir nuo jų neteisėtų, tęstinio pobūdžio veiksmų.
19.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nesąžiningumo sąvoką tiek materialiosios teisės (CK 1.5, 1.137, 6.4, 6.38 straipsniai), tiek proceso teisės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnis) nuostatų kontekste. Prievolės nevykdymas ar vengimas ją vykdyti bendrosios materialiosios teisės prasme jau savaime laikytinas asmens nesąžiningumu. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas nepateikė objektyvių duomenų apie skolininkės nesąžiningumą.
19.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normą (CPK 327 straipsnis), nes neatskleidė bylos esmės pagal byloje pateiktus įrodymus, neanalizavo teismo kaltės. Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo atskirąjį skundą ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, buvo nemotyvuota, neišanalizuoti visi ieškovo argumentai (teismas nevertino, kad skolininkė yra 84 metų amžiaus, nedirbanti, kitų pajamų, be senatvės pensijos, negauna ir neturi jokio kito turto), dėl to liko neatskleista bylos esmė. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį – prevencinį tikslą, į tai, kad tai buvo vienintelis turtas, kuris nebuvo pajamas generuojantis objektas, ir teisių ribojimas nebūtų sukėlęs jokių pasekmių skolininkei.
20. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
20.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė teisėjo (teismo) klaidos, kartu ir neteisėtų veiksmų, todėl nebuvo jokio pagrindo analizuoti ir kaltės formos. Bendroji rūpestingumo ir atidumo pareiga teismui vertinant byloje esančius įrodymus, kurią pažeidus taip pat gali kilti valstybės deliktinė atsakomybė, siejama ne su aukštesniais teisėjams taikomais standartais, kaip teigia ieškovas, o su CPK 185 straipsnyje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurią akivaizdžią ir šiurkščią taikymo klaidą turėjo įrodyti ieškovas, tačiau to neįrodė.
20.2. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokio materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo, todėl yra pagrindas atmesti kasacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo (teisėjo) kaltės taikant CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės civilinę atsakomybę
21. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Ši teisės norma nustato valstybės atsakomybę už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas civilinėse bylose. Ji apima ne tik klaidas dėl procesinių veiksmų, bet ir klaidas dėl teismo sprendimų turinio, įskaitant ir teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą.
22. Pagal aptariamą įstatymo normą, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos: žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).
23. Kitaip nei pagal CK 6.271 straipsnį bei 6.272 straipsnio 1 dalį, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte. Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teismų (teisėjų) padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Teismų nepriklausomumo principas ir teismo sprendimų res judicata galia suponuoja, kad valstybės atsakomybė už teismų (teisėjų) padarytas klaidas yra labiau ribota nei už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas. Kita vertus, valstybės atsakomybė už teismo (teisėjo) klaidas vykdant teismines funkcijas nustatyta kaip kompromisas tarp veiksmingos teisinės gynybos nuo teismų padarytų pažeidimų ir teismų nepriklausomumo principų ir leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala ir kartu teisėjai būtų apsaugoti nuo ieškinių, kuriuos nukentėjusieji jiems galėtų pareikšti tiesiogiai.
24. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05). Kad būtų užtikrinta tiek pagarba teismo sprendimui, teisės ir teisinių santykių stabilumas, tiek tinkamas teisingumo vykdymas, svarbu, kad teismų sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus apskundimo terminui tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami.
25. Kasacinio teismo praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo tiek CK 6.272 straipsnio 1 dalies, tiek ir šio straipsnio 2 dalies pagrindu laikomasi pozicijos, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (galutinis sprendimas) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka. Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad toks teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais – taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
26. Taigi, teismų (teisėjų) padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei neįmanoma jų ištaisyti šia tvarka, gali būti sprendžiamas valstybės atsakomybės už teismų (teisėjų) padarytas klaidas klausimas.
27. Kaip minėta, viena iš valstybės civilinės atsakomybės už teismo (teisėjo) padarytas klaidas vykdant teismines funkcijas sąlygų yra kaltė. Kaltė pagal civilinę atsakomybę gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.272 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti ne tik tai, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Taigi, taip aiškinama kaltės sąvoka neabejotinai apima ir neatsargumą kaip kaltės formą. Be to, kasacinio teismo praktika suponuoja tai, jog CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste kaltė suprantama objektyviai; subjektyviojo konkretaus teisėjo kaltės elemento nereikia įrodinėti.
28. Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą vykdant teismines funkcijas, yra neatsiejama nuo teisės kreiptis į teismą ar teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Todėl valstybės atsakomybė už teismo (teisėjo) klaidas negali būti ribojama taip, kad apribotų asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Vis dėlto valstybės atsakomybės už žalą, padarytą vykdant teismines funkcijas, ribojimas, taikant ją tik esant teismo (teisėjo) akivaizdžiai ar šiurkščiai klaidai, nelaikytinas asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą ribojimu. Tokį ribojimą yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Gerhard Köbler prieš Austrijos Respubliką, C-224/01, 48, 57 punktai). ESTT, aiškindamas Europos Sąjungos valstybės atsakomybės sąlygas dėl jai inkriminuojamo ES teisės pažeidimo už privatiems asmenims padarytą žalą, yra nurodęs, kad valstybės atsakomybė, be kita ko, kyla tuo atveju, jei pažeidimas yra pakankamai rimtas. Nustatydamas, ar pažeidimas, padarytas tokiu sprendimu, yra pakankamai rimtas, kompetentingas nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į teismo funkcijos specifiką, turi nustatyti, ar pažeidimas yra akivaizdus (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Gerhard Köbler prieš Austrijos Respubliką, C-224/01, 59 punktas). ESTT pripažino, kad valstybės atsakomybės apribojimas išimtiniais atvejais, kai teismas akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę, yra veiksnys, užtikrinantis, kad bus atsižvelgta į teisminių funkcijų specifinį pobūdį ir teisinio saugumo teisėtus reikalavimus (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Gerhard Köbler prieš Austrijos Respublik ą, C-224/01, 53 punktas; 2006 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Traghetti del Mediterraeo SpA prieš Italijos Respubliką, C-173/03, 32 punktas).
29. Nagrinėjamu atveju ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo, nevertino teismo (teisėjo) neatsargumo kaip kaltės formos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu.
30. Bylą nagrinėję teismai vertino, ar teismai, spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą civilinėje byloje, padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Taigi bylą nagrinėję teismai, nustatydami teismo (teisėjo) kaltę, rėmėsi pirmiau minėta kasacinio teismo formuojama CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo praktika ir nuo jos nenukrypo. Ieškovas kasaciniu skundu neteikia argumentų, jog yra pagrindas keisti šią kasacinio teismo praktiką.
31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad teisėjui taikomi dar griežtesni protingumo, apdairumo, rūpestingumo principai ir bendrosios elgesio taisyklės savo veikimu ar neveikimu nedaryti kitam žalos. Vis dėlto ieškovas kasaciniu skundu nepagrindžia, kaip šis principas nagrinėjamoje byloje keičia kaltės vertinimą. Ieškovas tik apibendrintai nurodo, kad tiek Alytaus apylinkės teismas, tiek Kauno apygardos teismas, atsisakę taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkei, elgėsi nepakankamai atidžiai, nerūpestingai, skubotai, tinkamai neįvertino akivaizdaus trečiojo asmens amžiaus, turtinės padėties, negebėjimo padengti turimus įsiskolinimus už komunalines paslaugas, ieškinio sumos, teisinės pozicijos procese bei vengimo vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus ieškovui.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo taikant tiek CK 6.272 straipsnio 1 dalį, tiek ir šio straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra nurodoma, jog kasacinis teismas tik patikrina teismų procesinius sprendimus, siekdamas nustatyti, ar nagrinėjant civilinę bylą, iš kurios nagrinėjamo ginčo atveju kildinama valstybės civilinė atsakomybė, ir priimant sprendimą buvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, tačiau pačia civiline byla dėl ginčo esmės nėra ir neturi būti siekiama peržiūrėti pirmiau priimtų teismo sprendimų ar iš naujo išnagrinėti ginčo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Taigi, priimti teismų sprendimai žalos atlyginimo byloje yra vertinami tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismas (teisėjas) padarė akivaizdžią ir šiurkščią klaidą, dėl kurios kyla valstybės atsakomybė.
33. Kasaciniu skundu ieškovas teigia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog teismai, netaikydami byloje laikinųjų apsaugos priemonių, nepadarė akivaizdžios klaidos. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Kauno apygardos teismas, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teisėtumo klausimą, neatskleidė bylos esmės, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį – prevencinį tikslą, į tai, kad tai buvo vienintelis turtas, kuris nebuvo pajamas generuojantis objektas, ir teisių ribojimas nebūtų sukėlęs jokių pasekmių skolininkei, taip pat netinkamai vertino skolininkės nesąžiningumą. Ieškovo vertinimu, kiti teisėjai, įvertinę, kad skolininkė turi vienintelį turtą – butą, įgytą iš ieškovo lėšų, jos nesąžiningą elgesį ir didelę skolos sumą, taip pat aplinkybes, kad ji neturi kitų pajamų, išskyrus pensiją, vienareikšmiškai būtų pasielgę atidžiai ir būtų taikę laikinąją apsaugos priemonę – buto areštą arba įrašą viešame registre, draudžiantį perleisti vienintelį turimą turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
34. Nors ieškovas kasaciniame skunde remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kurioje nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; sprendimo motyvavimas būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teisėjų kolegija, atsakydama į šį ieškovo argumentą, primena, kad, be pirmiau nurodyto bendrojo principo, EŽTT praktikoje taip pat pažymima, jog pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91, 29 punktas). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 157/1996/776/977, 59–60 punktai). Remiantis EŽTT praktika, teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialiųjų ar procesinių) argumentų aspektus.
35. Nagrinėjamu atveju turi reikšmės tai, kad teismo (teisėjo) padaryta klaida yra siejama su laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad preliminarūs procesai pasižymi tam tikra specifika ir šiame etape ne visada bus įmanoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį taikyti visa apimtimi, pavyzdžiui, kai siekiamos priemonės efektyvumas priklausys nuo skubaus sprendimo priėmimo poreikio. Tokiais specifiniais atvejais, išskyrus nepriklausomo ir nešališko teismo garantijas, kiti procesiniai saugikliai gali būti taikomi tik tokia apimtimi, kuri suderinama su konkretaus proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžiu ir siekiamu tikslu. Vėlesniame procese EŽTT Vyriausybė turės įrodyti, kad konkrečioje byloje, atsižvelgiant į proceso tikslą, viena ar kelios procesinės garantijos negalėjo būti taikomos, pernelyg nepakenkiant laikinosios apsaugos priemonės taikymu siekiamiems tikslams (2009 m. spalio 15 d. EŽTT sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (DK), peticijos Nr. 17056/06).
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių prigimtis yra procesinio pobūdžio ir šio procesinio instituto taikymas yra itin ribotas bei galimas tik išimtinais atvejais, tada, kai jį taikyti prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-553/2024).
37. Šio procesinio instituto, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių, taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-397-553/2024). Civilinėse bylose laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: 1) tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas ir 2) pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-577-798/2023). Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma ir tai, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jį taikyti prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami šalies veiksmai tiek iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-335-912/2024).
38. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų yra prevencinis. Vis dėlto šis tikslas nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių išimtinio pobūdžio ir jų taikymo sąlygų. Priešingu atveju laikinąsias apsaugos priemones reikėtų taikyti visais atvejais, kai tik pareiškiamas ieškinys. Aplinkybės, kad tai buvo vienintelis skolininkės turtas, kuris nebuvo pajamas generuojantis objektas, ir teisių ribojimas nebūtų sukėlęs jokių pasekmių skolininkei, ar aplinkybės, susijusios su skolininkės amžiumi, pačios savaime (kaip vienintelės) taip pat negali nulemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes yra pagrindas manyti, kad sąžiningas asmuo, turėdamas vienintelį būstą ir būdamas garbaus amžiaus, nesieks jo perleisti ir prarasti galimybę jame gyventi. Būtent todėl svarbu vertinti skolininkės nesąžiningumą.
39. Taigi, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija, kad bylos nagrinėjimo metu skolininkė pardavė savo vienintelį nekilnojamąjį turtą – butą, savaime dar nereiškia, kad teismai, spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, padarė šiurkščią ir akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
40. Iš bylos duomenų matyti, kad Alytaus apylinkės teismas, priimdamas 2019 m. spalio 2 d. nutartį, nenustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir savo poziciją išsamiai argumentavo. Teismas nurodė, jog: 1) ieškovo nurodytas argumentas, kad atsakovė nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. neatidavė nė dalies skolos, kas rodo, kad jos turtinė padėtis sunki, nesudarė pagrindo vertinti, jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui; 2) ieškovo ir atsakovės sudaryta paskolos sutartis neterminuota, o ieškovas, kaip pats nurodė, ir pridėjo tai patvirtinantį įrodymą, pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalį atsakovei apie raginimą grąžinti skolą pranešė 2019 m. rugsėjo 13 d. pareiškimu, todėl 30 dienų terminas nei ieškinio pateikimo teismui dieną, nei laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo metu dar nebuvo suėjęs; 3) ieškovo pateiktas 2014 m. lapkričio 24 d. raštas patvirtino, kad atsakovė neišgali susimokėti butui teikiamų paslaugų mokesčių. Tačiau Alytaus apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėjo, kad nuo šio rašto pateikimo dienos yra praėję beveik penkeri metai. Be to, būtent 2014 m. rugsėjo 1 d. ieškovas, žinodamas atsakovės turtinę padėtį, paskolino jai, kaip jis teigia, 100 000 Lt, atsakovės turtinės padėties nevertindamas kaip galinčios apsunkinti paskolos grąžinimą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų apie atsakovės nemokumą, sunkią finansinę būklę, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad atsakovė sieks apsunkinti galimą išieškojimą vykdant būsimą teismo sprendimą. Minėta 2019 m. spalio 2 d. nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka. Kaip matyti, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai ir, atmesdamas ieškovo atskirąjį skundą, gausiai rėmėsi aktualia ir, be kita ko, iki šiol nepasikeitusia Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktika, šioje praktikoje nurodoma, jog vien asmens turtinė padėtis ir ieškinio suma negali būti vertinamos kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
41. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jog prievolės nevykdymas ar vengimas ją vykdyti jau savaime laikytinas asmens nesąžiningumu, dėl ko yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovės atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022; 2024 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-400-790/2024). Jeigu byloje nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2024 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-39-790/2024). Remiantis ieškovo argumentais, visi asmenys, kuriems yra pareiškiami ieškiniai, potencialiai turėtų būti laikomi nesąžiningais ir jiems visada taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Vis dėlto būtent toks požiūris neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių kaip išimtinio teisių ribojimo priemonės paskirties.
42. Kaip minėta, ieškovo vertinimu, kiti teisėjai, įvertinę, jog skolininkė turi vienintelį turtą – butą, įgytą iš ieškovo lėšų, jos nesąžiningą elgesį bei didelę skolos sumą, taip pat aplinkybes, kad ji neturi kitų pajamų, išskyrus pensiją, vienareikšmiškai būtų pasielgę atidžiai ir būtų taikę laikinąją apsaugos priemonę – buto areštą arba įrašą viešame registre, draudžiantį perleisti vienintelį turimą turtą. Teisėjų kolegija, pirma, pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo sprendžiamas vienodai abiejų instancijų teismuose. Antra, šį argumentą ieškovas grindžia tuo, kad apylinkės teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi, iš esmės nepasikeitus jokioms faktinėms aplinkybėms, susijusioms su skolininkės turtine padėtimi (išskyrus vienintelio turto pardavimą), ieškinio sumos dydį vertino visiškai priešingai ir konstatavo, jog ieškinio suma vis dėlto yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje situacijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodo ieškovas kasaciniu skundu, būtent ta aplinkybė, jog skolininkė pardavė vienintelį jai priklausantį būstą, vertinant kartu su kitomis aplinkybėmis, ir galėjo sudaryti pagrindą kitaip spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog protingas teisėjas, esant ieškovo nurodytoms aplinkybėms, būtų kitaip sprendęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
43. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai buvo grindžiami aktualiomis teisės normomis ir tuo metu formuota ir iki šiol nepasikeitusia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, kuri šių priemonių taikymą siejo su asmens nesąžiningo elgesio aspektu, todėl esminis skolininkės galimas nesąžiningumo klausimas teismų buvo aptartas ir teismų procesiniai sprendimai buvo tinkamai motyvuoti bei pagrįsti. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti teismo (teisėjo) kaltės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą civilinėje byloje.
Dėl teismo paskirtos baudos dydžio pagrįstumo
44. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi skolininkei paskirtos 5 Eur baudos dydis turėjo lemiamą įtaką Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutarties įvykdymui ir ieškovo žalos dydžiui, kadangi būtent dėl proporcingos baudos skolininkei nepaskyrimo atsirado ieškovo civilinės bylos pagrindas – ieškovo žala dėl objektyviai nebeįvykdomos Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutarties, t. y. nesant objektyvių galimybių išieškoti skolą iš skolininkės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais kasacinio skundo argumentais.
45. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo prašomas 37 560,96 Eur žalos atlyginimas kildinamas iš įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo ieškovo naudai iš skolininkės priteista skola, apsunkinto sprendimo įvykdymo, nes, anot ieškovo, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas tapo neįmanomas, atsakovei neturint pakankamai lėšų įvykdyti teismo sprendimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad skolininkės negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su skolininkės turtine padėtimi susijusios aplinkybės (skolininkės amžius, gaunama pensija, kitų pajamų ir turto neturėjimas), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas ar teismo paskirtos baudos dydis. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad dėl proporcingos baudos skolininkei nepaskyrimo atsirado ieškovo žala, nes, kaip matyti, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartimi paskirtos baudos dydis, priešingai nei nurodo ieškovas, niekaip nėra priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovo prašomos atlyginti žalos dydžiu.
46. Antra, sprendžiant klausimą dėl baudos, skirtinos pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį, dydžio, reikšminga tai, jog bauda turi skatinti teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės vykdymą, būti efektyvi, atgrasanti nuo laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo. Taip pat būtina vadovautis ir bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgiant į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo nutarties neįvykdymo, nevykdymo motyvus ir poveikį skolininko ir išieškotojo turtiniams interesams, kad baudos dydis, lyginant su skolininko gaunama nauda, neskatintų nevykdyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kiekvienu atveju klausimas dėl baudos pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį dydžio svarstytinas ir vertintinas individualiai, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 63 punktas). Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad baudos tikslas – paskatinti skolininką įvykdyti teismo įpareigojimą, o ne jį nubausti, todėl šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į sistemingą skolininkės elgesį visos bylos nagrinėjimo metu (skolininkė savo turtą jau buvo perleidusi ir nesąžiningai nusprendusi sistemingai nevykdyti jokių teismo įpareigojimų), kaip teisingai nurodė ir bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, baudos dydžio padidinimas nesudarytų prielaidų pasikeisti skolininkės procesiniam elgesiui, t. y. bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į pasyvų skolininkės elgesį byloje, baudos tikslas nebūtų pasiektas, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, baudos dydis neturėjo lemiamos įtakos Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutarties įvykdymui ir ieškovo žalos dydžiui.
47. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, nepriklausomai nuo teismo nutartimi paskirtos baudos dydžio, ieškovui prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis niekaip nekoreliuoja, t. y. niekaip priežastiniu ryšiu nėra susijęs su paskirtos ir prašomos padidinti baudos dydžiu, nes bauda už šių priemonių nevykdymą išieškotina į valstybės biudžetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 44 punktas). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad baudos dydis negalėjo turėti lemiamos įtakos sprendimo vykdymui, todėl nėra pagrindo ir vertinti, kad šių nutarčių priėmimas būtų tiesiogiai susijęs su ieškovo nurodoma žala.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
48. Ieškovas kasaciniu skundu teikia argumentus dėl žalos kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl žalos apskritai nepasisakė. Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti teismo (teisėjo) kaltės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą civilinėje byloje, neturi teisinės reikšmės kasacinio skundo argumentai dėl žalos.
49. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Ieškovo kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti jame nurodytus pažeidimus, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovo kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
51. Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikė kasaciniam teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokios išlaidos buvo patirtos. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei atlyginimo.
52. Netenkinus kasacinio skundo, vadovaujantis CPK 92, 96 straipsnių nuostatomis, iš ieškovo valstybei priteistinas 10,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 10,16 Eur (dešimt Eur 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Donatas Šernas
Jūratė Varanauskaitė