Administracinė byla Nr. eA-383-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02148-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.9; 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) Prienų ir Birštono skyriaus, (toliau – ir atsakovas) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.       Jo (pareiškėjo) motinos K. Ž. brolis J. R. Prienų rajono Šilavoto apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą grąžinti 4,1 ha žemės, priklausiusios seneliui A. C. (toliau – ir Prašymas). Prašyme nurodė kitus pretendentus – V. R., gimusį (duomenys neskelbtini), ir K. Ž., gimusią (duomenys neskelbtini). Vėliau J. R., V. R. ir K. Ž. sudarė 1992 m. balandžio 25 d. susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo susitarė nuosavybės teisę į žemę atstatyti taip: J. R. – 2,73 ha, V. R. jam priklausančią dalį atidavė J. R., K. Ž. – 1,37 ha. Šį pretendentų Susitarimą patvirtino Šilavoto apylinkės viršaitis. J. R. nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 24-560-18385 į A. C. turėtą 2,73 ha dydžio žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini).

2.2.       Matydamas, kad motinos brolis naudojasi žeme, o jo motinai K. Ž. nuosavybės teisės neatkuriamos, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti motinos teises ir raštu kreipėsi į NŽT Prienų ir Birštono skyrių, prašydamas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Kadangi šis klausimas nebuvo sprendžiamas, K. Ž., pagal įgaliojimą atstovaujama pareiškėjo V. Ž., 2020 m. lapkričio 30 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti NŽT išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,1 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 pareiškėjos K. Ž. skundą patenkino iš dalies, įpareigojo NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (arba atsisakymo atkurti) pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini).

2.3.       NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vedėjas 2021 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 10VĮ-292-(14.10.2 E.) „Dėl nuosavybės teisių į turėtą žemę neatkūrimo“ (toliau – ir 2021 m. birželio 10 d. įsakymas) neatkūrė K. Ž. nuosavybės teisių į buvusio savininko A. C. (duomenys neskelbtini), Prienų rajono savivaldybėje nuosavybės teise valdytos žemės 1,37000 ha dalį. NŽT 2021 m. liepos 20 d. raštu Nr. 1SS-1117-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ informavo pareiškėjos atstovą V. Ž., kad Prienų ir Birštono skyriaus archyve saugomos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 140 duomenimis A. C. mirė (duomenys neskelbtini), o duomenų apie tai, kas A. C. mirus paveldėjo ir nuosavybės teisėmis valdė žemę jos nacionalizavimo metu (t. y. 1940 metais) nėra pateikta. Per 30 metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos NŽT Prienų ir Birštono skyrius nepranešė K. Ž. apie tai, kad trūksta duomenų apie nacionalizuotos žemės valdymą nuosavybės teise nacionalizacijos metu. Be to, Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 24-560-18385 nuosavybės teisės į A. C. priklausiusios žemės dalį buvo atkurtos kitam pretendentui – K. Ž. broliui J. R..

2.4.       Aplinkybė, kad A. C. mirė iki nacionalizacijos, todėl nacionalizacijos metu nebuvo žemės savininkas ir nuosavybės teisės į jam priklausiusią žemę negali būti atkuriamos, buvo išaiškinta tik Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI3-l682-554/2021. Šios aplinkybės patvirtina, kad NŽT Prienų ir Birštono skyriaus darbuotojai nuosavybės teisių atkūrimo K. Ž. procese veikė nekompetentingai, nesąžiningai, neteisėtai, taikė skirtingus reikalavimus asmenims, pretenduojantiems į to paties savininko nuosavybės teisių atkūrimą. Šie akivaizdūs neteisėti veiksmai buvo nustatyti Kauno regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinės bylos Nr. eI3-1682-554/2021 nagrinėjimo metu, o taip pat ir Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. gegužės 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022, kur buvo pastebėti aplaidūs ir nepateisinami NŽT Prienų ir Birštono skyriaus pareigūnų veiksmai.

2.5.       Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas užtruko daugiau nei 30 metų ir šiuo metu dar nėra baigtas. Aplinkybė, kad sprendimas neatkurti nuosavybės teisių, nurodant priežastį, jog nepateikti reikalingi dokumentai, buvo priimtas tik 2021 m. birželio 10 d., t. y. beveik po 30 metų nuo Prašymo pateikimo dienos, patvirtina, kad viešojo administravimo subjektas vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. K. Ž. nuosavybės teisės iki jos mirties (duomenys neskelbtini) nebuvo atkurtos, jos teisių perėmėjui – pareiškėjui V. Ž., nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos.

2.6.       Dėl to, kad pareiškėjo motinai nuosavybės teisės taip ir liko neatkurtos iki jos mirties, o pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi jau daugiau kaip 30 metų, kad NŽT Prienų ir Birštono skyriaus pareigūnai negeba priimti sprendimų be teismų įsikišimo, vilkina žemės grąžinimo teisėtiems savininkams procesus, pareiškėjo motinai ir pareiškėjui yra daugiau kaip 30 metų apribota teisė naudotis nuosavybe. Toks ilgas nuosavybės teisės ribojimas yra neteisėtas, nulemtas nekompetentingų NŽT Prienų ir Birštono skyriaus pareigūnų neveikimo.

2.7.       Nuosavybės teisės pareiškėjui ir jo motinai tinkamai neatkuriamos jau daugiau kaip 30 metų, o tai lemia neturtinės žalos jiems padarymą. Pareiškėjo motina ir pareiškėjas dėl ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso patyrė, pareiškėjas vis dar patiria neigiamų dvasinių išgyvenimų, neteisybės jausmą (K. Ž. broliui atkurta, o jai neatkuria), turėjo nuolat rašyti skundus, kreiptis į teismą (net 3 kartus). Dėl NŽT Prienų ir Birštono skyriaus pareigūnų biurokratizmo, nekompetencijos, neveikimo pareiškėjas ir jo motina patyrė papildomų nepatogumų, neigiamų moralinių išgyvenimų ir dvasinį skausmą, neteisybės jausmą, prarado sveikatą ir viltį. Neatlaikiusi tokių patyčių ir neteisybės, pareiškėjo motina K. Ž. mirė, taip ir nesulaukusi galimybės naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjo motina neabejotinai patyrė neturtinę žalą. O pareiškėjas, kaip asmuo, padėjęs savo mamai įgyvendinti jos teises, atstovavęs K. Ž. pagal įgaliojimą NŽT Prienų ir Birštono skyriuje, rengęs mamos vardu prašymus, skundus, dalyvavęs teismuose, o po mamos mirties tapęs jos teisių perėmėju, toliau aktyviai ginantis teisę į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą, įgijo ir savarankišką teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

2.8.       Jeigu NŽT Prienų ir Birštono skyriaus pareigūnai būtų veikę tinkamai nuo pat prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos, tokių papildomų apsunkinimų nei pareiškėjo motina, nei pareiškėjas nebūtų patyrę, todėl tarp neteisėtų NŽT veiksmų ir pretendentų patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. 

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT (toliau – ir atsakovo atstovas) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4.       Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       1991 m. rugsėjo 30 d. J. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytus 4,10 ha žemės. Prašyme įpėdiniais nurodė J. R., V. R. ir K. Ž.. 1992 m. balandžio 25 d. susitarimu J. R., V. R. ir K. Ž. susitarė nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. valdytus 4,10 ha žemės atkurti tokiomis dalimis: J. R. į 2,73 ha žemės dalį, K. Ž. į 1,37 ha žemės dalį. Susitarimą pasirašiusių asmenų parašų tikrumas patvirtintas Šilavoto apylinkes viršaičio J. J.. J. R. nuosavybes teisės natūra buvo atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 24-560-18385 į A. C. turėtą 2,73 ha dydžiu žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). A. C. nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad J. R., V. R. ir K. Ž. yra A. C. vaikaičiai, t. y. A. C. dukters O. C. R. vaikai. A. C. nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje esantis Vilkaviškio vyskupijos Šilavoto R. K. parapijos 1993 m. rugsėjo 3 d. liudijimas Nr. 141 patvirtina, kad A. C. mirė (duomenys neskelbtini), palaidotas Šilavoto parapijos kapinėse.

4.2.       K. Ž. įgaliotas asmuo V. Ž. 2019 m. lapkričio 25 d. prašymu kreipėsi į NŽT Prienų ir Birštono skyrių, kuris 2019 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 10SD-3791-(14.10.104.) „Dėl gauto prašymo“ informavo V. Ž., kad 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko A. C. valdytus 4,10 ha žemės pateikė J. R., prašyme įpėdiniais nurodydamas J. R., J., V. R., J., ir K. Ž., J., bei pateikė šio prašymo kopiją.

4.3.       K. Ž. įgaliotas asmuo V. Ž. 2020 m. liepos 27 d. prašymu kreipėsi į NŽT Prienų ir Birštono skyrių, kuris 2020 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. IOSD-2133-(14.10.104.) „Dėl gauto prašymo“ informavo V. Ž., kad 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. valdytus 4,10 ha žemės pateikė J. R., J., prašyme įpėdiniais nurodydamas J. R., J., V. R., J. ir K. Ž., J.. Taip pat nurodė, jog Šilavoto apylinkes agrarines reformos tarnybos pažymoje nurodyta, kad K. Ž., J., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,37 ha A. C. nuosavybes teise valdytos žemės dalį bei informavo, jog daugiau duomenų apie K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimą į A. C. turėta žemę neturi. Šiuo raštu K. Ž. atstovui pateiktos 1991 m. rugsėjo 30 d. J. R. prašymo, Šilavoto apylinkės agrarines reformos pažymos ir 1992 m. balandžio 25 d. susitarimo kopijos.

4.4.       K. Ž. įgaliotas asmuo V. Ž. 2020 m. spalio 12 d. prašymu kreipėsi į NŽT Prienų ir Birštono skyrių, kuris 2020 m. spalio 28 d. raštu Nr. 10SD-2685-(10.14.104.) „Dėl gauto prašymo“ paaiškino, kad 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. C. valdytus 4,10 ha žemės pateikė J. R., J., prašyme įpėdiniais nurodydamas J. R., J., V. R., J. ir K. Ž., J.. Rašte nurodė, jog K. Ž. į Prienų ir Birštono skyrių nesikreipė ir nepateikė giminystės ryšį įrodančių dokumentų su buvusiu savininku A. C., todėl jų byloje nėra. Raštu taip pat paaiškinta, kad A. C. nuosavybes teisių atkūrimo archyvinės bylos dokumentų kopijos jam buvo pateiktos NŽT Prienų ir Birštono skyriaus 2019 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 10SD-3791-(14.10.104.) „Dėl gauto prašymo“ ir 2020 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 10SD-2133-(14.10.104.) „Dėl gauto prašymo“.

4.5.       K. Ž. (pagal įgaliojimą atstovaujama pareiškėjo V. Ž.) 2020 m. lapkričio 30 d. skundu kreipėsi Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti NŽT išspręsti klausimą dėl nuosavybes teisių atkūrimo pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,1 ha žemės valdą, esančia (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 pareiškėjos K. Ž. skundą patenkino iš dalies, įpareigojo NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisiu atkūrimo (arba atsisakymo atkurti) pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini). 

4.6.       NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vedėjas 2021 m. birželio 10 d. įsakymu neatkūrė K. Ž. nuosavybės teisių į buvusio savininko A. C. nuosavybės teise valdytos žemės dalį, į 1,37000 ha. NŽT 2021 m. liepos 20 d. raštu Nr. 1SS-1117-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ informavo pareiškėjos atstovą V. Ž., kad Prienų ir Birštono archyve saugomos Nuosavybes teisių atkūrimo bylos Nr. 140 duomenimis A. C. mirė (duomenys neskelbtini), o duomenų, kas po mirties paveldėjo žemę, nėra.

4.7.       Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtų atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtų atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse reglamentuota, kad asmenys, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius ir kitą nekilnojamąjį turtą, prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pilietybę patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

4.8.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės atkūrimo klausimais laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinis teises įgyvendinimas, o asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Todėl tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo t. y. pateikti prašymą ir susijusius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Al-355/2004). NŽT neprivalo informuoti piliečių apie prašymo ar kitų trūkstamų dokumentų pristatymą. Tai yra pačių piliečių reikalas domėtis savo nuosavybe. Juo labiau, kad tie įstatymai buvo paskelbti visomis informacinėmis priemonėmis.

II.

5.       Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo V. Ž. skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui V. Ž. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos valstybės institucijos, kurių teisių ir pareigų perėmėja ir vykdytoja šiuo metu yra NŽT, nevykdė nuosavybės teisių atkūrimo K. Ž. iki Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 priėmimo, kuriuo NŽT buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (arba atsisakymo atkurti) pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Tik vykdydama nurodytą teismo sprendimą, NŽT 2021 m. birželio 10 d. įsakymu neatkūrė K. Ž. nuosavybės teisių į buvusio savininko A. C. nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 1,37000 ha, t. y. priėmė sprendimą.

7.       Teismas, be kita ko, nustatė, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises į A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę 1991 m. kreipėsi tik J. R., tačiau Prašymas visiškai atitiko tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nes Prašyme buvo nurodyti ir kiti pretendentai, tarp jų ir K. Ž.. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog K. Ž. analogiško prašymo pati neteikė, tačiau tai nereiškia, kad ji nėra pretendentė pagal J. R. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą. Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu tai, ar K. Ž. savo valią dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, išreiškė kitais būdais, nei paduodama individualų prašymą.

8.       Teismas taip pat nustatė, kad nuosavybės atkūrimo byloje yra J. R., V. R. ir K. Ž. 1992 m. balandžio 25 d. susitarimas, kuriuo visi pretendentai, nurodyti J. R. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašyme, susitarė, kad jie pretenduoja į šiame prašyme nurodyto buvusio savininko A. C. 4,1 ha žemės ir nuosavybės teisę į žemę susitarė atstatyti sutartomis dalimis: J. R. – 2,73 ha, K. Ž. – 1,37 ha, o V. R. jam priklausančią dalį atidavė J. R.. Taigi, K. Ž. savo valią dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į tą pačią žemę, kuri nurodyta J. R. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašyme, aiškiai išreiškė pretendentų 1992 m. balandžio 25 d. susitarime, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, K. Ž. yra tinkamai savo valią išreiškusi pretendentė pagal J. R. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir 1992 m. balandžio 25 d. pretendentų susitarimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022 jau yra nustatyti šie prejudiciniai faktai: 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymu ir 1992 m. balandžio 25 d. pretendentų susitarimu K. Ž. įstatymo nustatyta tvarka ir terminu išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į A. C. žemę; giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra kompetentingos institucijos žinioje; A. C. mirė (duomenys neskelbtini) ir nebuvo duomenų, kas jo žemę valdė nacionalizacijos metu; institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, iki 2021 metų jokių trūkumų pareiškėjos pateiktiems dokumentus nenustatė, todėl ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės bus atkurtos; būtent institucijos pareigūnų veiksmai lėmė, kad K. Ž. nebuvo laiku iki 2003 m. gruodžio 31 d. pranešta apie dokumentų trūkumą.

10.       Teismas atkreipė dėmesį, kad 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir Atkūrimo įstatyme terminai atlikti atitinkamus veiksmus buvo nustatyti ne tik pretendentams, bet institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą. Atstatymo įstatymo 19 straipsnis numatė, jog institucijos turėjo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos, o Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Be to, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigojo žemę natūra grąžinti nedelsiant.

11.       Teismas konstatavo, kad institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, pagal savo pareigas veikdama taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, dar iki 2003 m. gruodžio 31 d. privalėjo, o iš Nuosavybės teisės atkūrimo byloje esančių dokumentų matyti, kad ir turėjo galimybę, nustatyti visas nuosavybės teisių atkūrimui pagal J. Ž. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir pretendentų 1992 m. balandžio 25 d. susitarimą reikšmingas aplinkybes ir trūkstamus dokumentus. Tačiau šias aplinkybes daugiau nei po 30 metų nuo šio proceso pradžios nustatė Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir Alytaus apylinkės teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022, kai į juos kreipėsi pati pretendentė K. Ž.. Todėl toks pasyvus institucijų, atsakingų už nuosavybės teisių atkūrimą, tarp kurių yra ir NŽT, perėmusi šių institucijų teises ir pareigas, neveikimas tokį ilgą laiką teismo pripažįstamas neteisėtu neveikimu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, sudarančiu pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

12.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentas, jog NŽT neprivalo informuoti piliečių apie prašymo ar kitų trūkstamų dokumentų pristatymą, o domėtis savo nuosavybe yra tik pačių piliečių reikalas, yra nepagrįstas ir neatleidžia nuo atsakomybės už valstybės įgaliotų institucijų neteistą neveikimą.

13.       Teismas akcentavo, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nebuvo nustatyta, jog K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimui pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nors atsakinga institucija privalėjo tai padaryti, siekdama išnagrinėti J. Ž. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir pretendentų 1992 m. balandžio 25 d. susitarimą bei priimti sprendimą dėl K. Ž. iš esmės. Priešingai, pagal tuos pačius dokumentus vienam pretendentui – J. R., nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos dar Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 24-560-18385. Todėl atsakingoms institucijoms iki 2003 m. gruodžio 31 d. neinformavus K. Ž., jog dokumentų, patvirtinančių, jog nuosavybės teise valdė žemę nacionalizacijos metu, nepakanka, ji visiškai pagrįstai tikėjosi, kad jokių dokumentų netrūksta ir atsakomybė dėl jų nepateikimo tenka ne K. Ž., o atsakingoms institucijoms. Trūkumas dėl nepakankamų dokumentų NŽT buvo konstatuotas tik 2021 m. birželio 10 d. įsakymu, tačiau tik po to, kai šią aplinkybę Regionų apygardos administracinis teismas nurodė 2021 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021, kuris įvertino visus tuos pačius Nuosavybės teisės atkūrimo bylos dokumentus, kurie toje byloje yra jau nuo 1993 metų (paskutinis dokumentas, aktualus nuosavybės teisių atkūrimui, buvo gautas (duomenys neskelbtini) – A. C. mirties liudijimas). Todėl teismas pripažino, kad tokia situacija, kai nuosavybės teises atkuriančios institucijos daugiau nei 27 metus nesugebėjo informuoti K. Ž., jog trūksta duomenų, reikalingų jos nuosavybės teisėms atkurti, o šių dokumentų trūkumą konstatavo tik po teismo įsikišimo į nuosavybės teisių atkūrimo procesą, yra nepateisinamai ilgas ir neteisėtas neveikimas, akivaizdžiai pažeidžiantis gero administravimo ir atsakingo valdymo principą bei pretendentės K. Ž. teises.

14.       Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų neveikimo neteisėtumą patvirtina ir tai, kad jos ne tik nepateisinamai ilgai neinformavo K. Ž., kad trūksta duomenų, reikalingų jos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir nepriėmė jokio sprendimo iš esmės, nors visus dokumentus, kuriais remiantis priėmė sprendimą (2021 m. birželio 10 d. įsakymą) po Regionų apygardos administracinis teismo įpareigojimo, turėjo jau 1993 m. rugsėjo 3 d. Todėl tokiu ilgu neveikimu atsakingos institucijos nepagrįstai suteikė K. Ž. lūkestį, kad jos nuosavybės teisės bus atkurtos taip pat, kaip ir kitam pretendentui J. R. – tai buvo padaryta 1993 m. rugsėjo 7 d., bei užkirto kelią K. Ž. laiku įrodyti aplinkybes, kurias jos prašymu konstatavo Alytaus apylinkės teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022 ir kurios leidžia tęsti ir užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą pagal J. Ž. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir pretendentų 1992 m. balandžio 25 d. susitarimą.

15.       Įvertinęs tai, kad pareiškėjo motina K. Ž. savo teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iki savo mirties nerealizavo ir nebuvo teisme pareiškusi tokio reikalavimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neperėmė tokio reikalavimo teisės ir negali reikalauti jo motinai padarytą neturtinę žalą priteisti jam. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalaujamas priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas ir per didelis jau vien dėl to, kad tokia suma pareiškėjas vertina tiek jo motinai, tiek jam padarytą neturtinę žalą. Tačiau pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti jam asmeniškai padarytą neturtinę žalą dėl šioje byloje konstatuoto valstybės institucijų neteisto neveikimo, jeigu dėl jo jis pats patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų.

16.       Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir teismų praktiką juos taikant, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuoto valstybės institucijų neteisėto neveikimo ir nuosavybės teisės atkūrimo vilkinimo patyrė neigiamų išgyvenimų dėl nepagrįstai ilgo proceso, kurio pasekmė yra tai, kad pareiškėjas dar ir šios dienos negali naudotis jo motinai priklausančia žeme, į kurią nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos žymiai anksčiau, ir pareiškėjas savo motinos įpėdinio teises į šią nuosavybę būtų įgyvendinęs be papildomų teisinių procedūrų ir rūpesčių.

17.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pagal jo motinos įgaliojimą, iš esmės už savo motiną tvarkė ir rūpinosi visais nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, tą patvirtina Nuosavybės teisės atkūrimo byloje esantys susirašinėjimo su NŽT dokumentai. Todėl teismas sutiko su pareiškėju, kad jis asmeniškai taip pat patyrė neteisybės, nusivylimo jausmą, prarado nemažai laiko ginant savo motinos ir savo teises dėl NŽT biurokratizmo, nepakankamos kompetencijos ir nesugebėjimo įvertinti situacijos bei priimti sprendimų be teismų įsikišimo. Teismas vertino, kad pareiškėjui priteistina 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga neteisėtam valstybės institucijų neveikimui ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

18.       Teismas atkreipė dėmesį, kad priežastinis ryšys tarp pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir nepatogumų dėl valstybės institucijų neteisėto neveikimo yra akivaizdus, nes atitinkamu laiku atitinkamoms institucijom tinkamai atlikus savo pareigas ir atidžiai įvertinus Nuosavybės teisės atkūrimo byloje esančius dokumentus nebuvo jokių kliūčių visus neaiškumus, kuriuos nustatė ir pašalino teismai nurodytais sprendimais, išspręsti pačioms nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijoms. Teismas konstatavo, kad civilinė atsakomybė dėl visų institucijų neveikimo per visą šį ilgą laiką tenka valstybei.

III.

19.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20.       Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1.                      Faktas, kad K. Ž. yra tinkamai savo valią išreiškusi pretendentė, yra nustatytas tik įsiteisėjusiais Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu, kuriuose teismai pripažino, kad 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymu bei 1992 m. balandžio 25 d. pretendentų susitarimu K. Ž. laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atstatymo. NŽT neginčija šio prejudicinio fakto, nustatyto įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau atkreipia dėmesį, kad šie faktai nustatyti 2021 ir 2022 metų teismų sprendimais, t. y. praėjus 20 metų po Prašymo ir Susitarimo pateikimo. Iki to laiko NŽT neturėjo pagrindo spręsti kitaip. 

20.2.                      Prašymo ir Susitarimo metu galiojusioje Tvarkoje buvo įtvirtinta, kad kartu su prašymu turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Nuosavybės teisės atkūrimo byloje nėra duomenų, kad K. Ž. būtų pateikusi Tvarkoje nurodytus dokumentus. Institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, Prašymo pateikimo metu vadovavosi galiojusiu teisiniu reguliavimu (Atstatymo įstatymas ir Tvarka), kuris aiškiai nurodė, kas pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises ir kokie dokumentai turi būti pateikti.

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatydamas galimą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, negalėjo remtis 2005 metų teismų praktika ir prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiais Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022. Nustatant galimą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), teismas privalėjo nuosekliai ir chronologiškai vadovaujantis galiojusiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgti į tai, kokius veiksmus turėjo atlikti institucija ir asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į iki žemės nacionalizacijos valdytą turtą.

20.4.                      Iš šioje byloje esančių dokumentų nustatyta, kad K. Ž. įgaliotas asmuo V. Ž. (pareiškėjas) tik 2019 m. lapkričio 25 d. prašymu kreipėsi į NŽT Prienų ir Birštono skyrių, prašydamas suteikti informaciją, ar K. Ž. (R.) buvo pradėjusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tik nuo 2019 m. lapkričio mėn. pareiškėjas pradėjo domėtis K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar K. Ž. iki 2019 m., kada buvo pateiktas prašymas NŽT, būtų domėjęsi nuosavybės teisių atkūrimu, t. y. kad jie elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti.

20.5.                      Teismas sprendime pažymėjo, kad „Atstatymo ir Atkūrimo įstatymuose terminai atlikti atitinkamus veiksmus buvo nustatyti ne tik pretendentams, bet institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą.“ NŽT nuomone, pretendentui nepateikus visų reikiamų dokumentų, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, atkūrimo procesas negalimas ir tokiu atveju nustatyti terminai atlikti atitinkamus veiksmus institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą, neturi būti taikomi. Atstatymo įstatymas ir Tvarka nereglamentavo prievolės institucijai, atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą, ieškoti galimų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie savo pasyviu elgesiu neišreiškė valios, kad nuosavybės teisių procesas būtų vykdomas.

20.6.                      Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti jam asmeniškai padarytą neturtinę žalą dėl šioje byloje konstatuoto valstybės institucijų neteisto neveikimo, jeigu dėl jo jis pats patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. NŽT su tokiu teismo vertinimu nesutinka, nes Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, atstovaudamas K. Ž., į NŽT kreipėsi, prašydamas pateikti informaciją, ar K. Ž. (R.) buvo pradėjusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Iki 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas netvarkė ir nesirūpino savo motinos nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Šis pareiškėjo prašymas patvirtina tai, kad pareiškėjas ir jo atstovaujamoji K. Ž. iki 2019 m. lapkričio 25 d. nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, todėl negalėjo patirti dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą.

20.7.                      Teismui nusprendus, kad vis tik pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti jam asmeniškai padarytą neturtinę žalą dėl šioje byloje konstatuoto valstybės institucijų neteisto neveikimo, NŽT vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tik nuo 2022 m. birželio 30 d., t. y. kai įsiteisėjo Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimas, K. Ž. įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjo prašoma ir teismo sprendimu priteista neturtinė žala iš valstybės, atstovaujamos NŽT, yra neproporcingai didelė. Teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.

2.                      Pareiškėjas V. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą bei rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir prašo priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas byloje pateiktais argumentais ginčija ankstesniais teismų sprendimais konstatuotus prejudicinius faktus, patvirtinančius atliktus neteisėtus atsakovo veiksmus. Atsakovo argumentai, kad neturtinė žala negalėjo kilti iki 2019 m. lapkričio 25 d., yra formalūs ir paviršutiniški. Pareiškėjas yra K. Ž. sūnus, buvo jos įgaliotas atstovas, dėl motinos patiriamo neteisybės jausmo pergyveno kartu su ja, tuo pačiu pergyveno ir pats kaip jos įstatyminis įpėdinis. 2019 m. lapkričio 25 d. negali būti laikoma neturtinės žalos atsiradimo momentu, kuomet yra aiškiai konstatuoti nuo 1993 m. besitęsiantys atsakovo neteisėti veiksmai, nepriimant sprendimo dėl K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra aiškiai per mažas, tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas nebuvo priimtas. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė NŽT Prienų ir Birštono skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 10SD-2937(14.10.104.) „Dėl gautų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, dėl naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo suprojektavimo ir dėl valstybinės žemės nuomos“, NŽT Prienų ir Birštono skyriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. raštą Nr. 10SD-2655-(14.10.104.) „Dėl gauto prašymo atkurti nuosavybės teises“, NŽT Prienų ir Birštono skyriaus 2019 m. spalio 4 d. raštą Nr. 10SD-3044-(14.10.104.) „Dėl gauto prašymo“.

3.                      Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2024 m. gegužės 26 d. prašymą pridėti papildomus dokumentus: pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymą NŽT, K. Ž. 2000 m. sausio 21 d. pareiškimą Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, žemės tarnybai, K. Ž. 2000 m. vasario 23 d. skundą Prienų apylinkės teismui, „Swedbank“ susitarimą dėl kasdieninės bankininkystės paslaugų, pareiškėjo 2024 m. gegužės 26 d. prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

4.                      Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2024 m. gruodžio 12 d. prašymą pridėti papildomus dokumentus: NŽT Prienų ir Birštono skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 10SD-2937(14.10.104.) „Dėl gautų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, dėl naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo suprojektavimo ir dėl valstybinės žemės nuomos“, pareiškėjo tapatybės kortelės kopiją, NŽT 2024 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 1SS-538-(5.75 E.) „Dėl žemės“, pareiškėjo 2024 m. gruodžio 12 d. skundą NŽT direktoriui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

5.                      Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

6.                      Byloje nustatyta, kad už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingos valstybės institucijos, kurių teisių ir pareigų perėmėja ir vykdytoja šiuo metu yra NŽT, nevykdė nuosavybės teisių atkūrimo K. Ž. iki Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 priėmimo, kuriuo NŽT buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (arba atsisakymo atkurti) pareiškėjos K. Ž. vardu į buvusio savininko A. C. iki nacionalizacijos valdytą 4,10 ha žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Vykdydama nurodytą teismo sprendimą, NŽT 2021 m. birželio 10 d. įsakymu neatkūrė K. Ž. nuosavybės teisių į buvusio savininko A. C. nuosavybės teise valdytos žemės dalį – 1,37000 ha.

7.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodo, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022 yra nustatyti šie prejudiciniai faktai: 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymu ir 1992 m. balandžio 25 d. pretendentų susitarimu K. Ž. įstatymo nustatyta tvarka ir terminu išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į A. C. žemę; giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra kompetentingos institucijos žinioje; A. C. mirė (duomenys neskelbtini) ir nebuvo duomenų, kas jo žemę valdė nacionalizacijos metu; institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, iki 2021 metų jokių trūkumų pareiškėjos pateiktiems dokumentus nenustatė, todėl ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės bus atkurtos; būtent institucijos pareigūnų veiksmai lėmė, kad K. Ž. nebuvo laiku iki 2003 m. gruodžio 31 d. pranešta apie dokumentų trūkumą.

8.                      Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, pagal savo pareigas veikdama taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, dar iki 2003 m. gruodžio 31 d. privalėjo, o iš Nuosavybės teisės atkūrimo byloje esančių dokumentų matyti, kad ir turėjo galimybę, nustatyti visas nuosavybės teisių atkūrimui pagal J. Ž. 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir pretendentų 1992 m. balandžio 25 d. susitarimą reikšmingas aplinkybes ir trūkstamus dokumentus. Tačiau šias aplinkybes daugiau nei po 30 metų nuo šio proceso pradžios nustatė Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir Alytaus apylinkės teismas 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022, kai į juos kreipėsi pati pretendentė K. Ž.. Toks pasyvus institucijų, atsakingų už nuosavybės teisių atkūrimą, tarp kurių yra ir NŽT, perėmusi šių institucijų teises ir pareigas, neveikimas tokį ilgą laiką pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas neteisėtu neveikimu, sudarančiu pagrindą, remiantis CK 6.271 straipsniu, reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

9.                      Tuo pačiu būtina pažymėti, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas tik nuo 2019 m. lapkričio mėn. ėmė domėtis K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimo procesu į A. C. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nėra pagrindo neigti, kad dėl neteisėto atsakovo neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjas patyrė stipresnių bei emocingesnių dvasinių išgyvenimų, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Todėl pareiškėjui priteista 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina pagrįsta bei proporcinga, adekvačiai atlyginanti už pareiškėjo patirtus išgyvenimus.

10.                      Dėl nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

11.                      Pareiškėjas pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmeta, konstatuodamas, kad pateikti įrodymai galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                Gintaras Kryževičius

                                                                                Beata Martišienė

                                                                                Egidijus Šileikis