Administracinė byla Nr. A-1075-602/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02331-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino teismo posėdyje, prašydamas priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Skunde (b. l. 1–3) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. laikomas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis sąlygomis. Dėl to patyrė sunkius neigiamus išgyvenimus. Skundžiamu laikotarpiu už paskirtas nuobaudas beveik visą laiką, apie 26 mėnesius, prabuvo baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, buvo paskirtas į drausmės grupę. Laikant Vilniaus PN kamerų tipo patalpose buvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, nebuvo tinkamo apšvietimo, sąlygų vėdinimui, patalpose būdavo šalta. Taip pat kamerose nėra įrengti arba neveikia pareigūnų iškvietimo mygtukai, pareigūnus prisišaukti sudėtinga. Dėl patirto streso, išgyvenimų, nuolatinės įtampos patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 7–11) nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti nuteistieji. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, kurias atliko baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose. Nuteistieji Vilniaus PN laikomi nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, tai užtikrina nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nereiškė nusiskundimų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų. Pareiškėjo skundas apie jo patirtą neturtinę žalą grindžiamas abstrakčiais paaiškinimais, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų, kad Vilniaus PN būtų pažeidę jo teises, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, nes šiuo atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės), 111.1 ir 111.2 punktų nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN 2012 m. vasario 3 d. – 2015 m. balandžio 4 d. Šiuo laikotarpiu už tvarkos pažeidimus buvo laikomas baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kur praleido virš 26 mėnesių (b. l. 18–52; 81–87), kitose patalpose – likusį laiką. Byloje yra gauti Vilniaus PN baudos izoliatorių, kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, planai, juose yra nurodyti patalpų plotai (b. l. 15–16; 79–80; 88–89). Atsakovas teismui nurodė, kad šiose patalpose yra talpinama žmonių ne daugiau, negu yra lovų, šios lovos yra pritvirtintos ir jų skaičius atskirose patalpose nesikeičia. Atitinkamai, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai nėra pažeidžiami. Iš pateiktų atsakovo duomenų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose lovos yra stabiliai pritvirtintos prie grindų ir patalpose yra talpinama tiek žmonių, kiek joje yra lovų (patalpų planai, b. l. 15–16; 79–80; 88–89), darytina išvada, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Šios faktinės aplinkybės taip pat yra konstatuotos analogiškose bylose dėl žalos atlyginimo teismų sprendimuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-460-858/2015, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-51-858/2015 ir kt.).
Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas nurodė nedetalizuodamas, kad beveik visu skundžiamu laikotarpiu jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis ne tik nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, bet ir nebuvo tinkamo apšvietimo, sąlygų vėdinimui, patalpose būdavo šalta. Taip pat kamerose nėra įrengti arba neveikia pareigūnų iškvietimo mygtukai, pareigūnus prisišaukti sudėtinga. Dėl ko patyrė stresą, išgyvenimus, nuolatinę įtampą.
Detalesnės informacijos apie tai, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno kartu su pareiškėju, apie apšvietimo lygį, duomenų apie patalpas, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, kada nebuvo patalpintas į baudos izoliatorius, kamerų tipo patalpas, priskirtas drausmės grupei, bei kitas sąlygas atsakovas nepateikė. Teismo posėdyje nurodė, kad neturi tokios galimybės, tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Neinformatyvūs duomenys vertintini kritiškai ir tokiu atveju jų turinys vertinamas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Teismų praktikoje jau buvo nustatyta, kad Vilniaus PN laikotarpiu, kuriuo buvo laikomas ir pareiškėjas, nuteistiesiems nebuvo užtikrinamos teisės aktų reikalavimus gyvenimo sąlygos, dėl ko yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-556/2015, 2015 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-460-858/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015 ir kt.). Remiantis panašiose bylose teismų sprendimais nustatytais faktais, sprendžiamoje byloje taip pat konstatuotina, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu, kai buvo laikomas ne baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, ar drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, o įprastose nuteistiesiems skirtose gyvenamosiose patalpose – kamerose, ne visada buvo laikomasi vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų. Šių reikalavimų pažeidimai taip pat apima ir kitus pažeidimus, susijusius su gyvenimo kokybės pabloginimu, susijusiu su minimalaus ploto reikalavimų pažeidimais. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Antra vertus, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija (20 000 Eur) yra neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Pareiškėjas didelę dalį laiko praleido baudos izoliatoriuose, kamerų tipų patalpose, į kurias pateko už nuolatinius nusižengimus. Taip pat pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis ženkliai skiriasi nuo teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-790/2013, 2014 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-140/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-315/2014, 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-379/2014, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-516/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-275/2014, 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje A575-622/2014, 2015 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-556/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015 ir kt.). Pareiškėjo nurodytas patirtos žalos įvertinimas pinigais laikytas neproporcingu patirtai žalai ir pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinių santykių reglamentavimą, teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas aukščiau minėtą dalį bausmės atlikimo laiką buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiant jo teisę į orumą, teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, todėl jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, žalos dydį įvertinant 500 Eur (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., 88 str. 1 d. 5 p.).
III.
Pareiškėjas I. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimu ir prašo jį pakeisti pareiškėjo skundą tenkinant visiškai.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad negali prieiti prie duomenų, reikalingų pateikti teismui. Prašo išsireikalauti informaciją iš atitinkamų subjektų apie nežmoniškas kalinimo sąlygas. Pažymi, kad kameros plotas, be kita ko, buvo apstatytas lovomis ir kitais baldais.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad baudos izoliatorių, kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plotų reikalavimai pažeisti nebuvo. Tačiau teismas praplėtė bylos ribas ir pasisakė apie bendrabučio tipo patalpas, dėl kurių pareiškėjas nesiskundė, o Vilniaus pataisos namai apie jas neteikė jokių duomenų. Pabrėžia, jog bendrabučių tipo patalpos atitinka visus teisės aktų reikalavimus dėl ploto. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atstovo pateiktą apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas I. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, kuris nesutinka su tuo, jog buvo patenkinta tik dalis jo reikalavimų, tiek atsakovas, kuris mano, jog pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Taigi dispozityvumo principas lemia, kad bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.). Be to, pastebėtina, jog skundo reikalavimas, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, bylose dėl žalos atlyginimo yra vienas esminių skundo turinio privalomų elementų, nes teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą.
Toks vertinimas taip pat siejasi su tuo, kad pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo) pagrindas ir dalykas nustato pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos ribas ir nustato reikalavimus teismo priimamam sprendimui, t. y. kuriuo klausimu teismas turi pateikti vertinimą. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis aiškiai numato, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).
Apibendrindama nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 7 ir 8 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Be to, pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš dalies lemia ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.
Pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, kad jam būtų atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų būnant Vilniaus pataisos namuose baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, atliekant bausmę nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. Pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai siejami būtent su jo laikymu kamerose, minėti pažeidimai nesiejami su pareiškėjo laikymu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu, kai buvo laikomas ne baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose ar drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, o įprastose nuteistiesiems skirtose gyvenamosiose patalpose – kamerose, ne visada buvo laikomasi vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų. Šių reikalavimų pažeidimai taip pat apima ir kitus pažeidimus, susijusius su gyvenimo kokybės pabloginimu, susijusiu su minimalaus ploto reikalavimų pažeidimais. Taigi teismas iš esmės vertino pareiškėjo gyvenimo sąlygas laikotarpiu, kai jis buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, ir pripažino atitinkamus pažeidimus. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi į teismą, nurodydamas visai kitą skundo dalyką ir pagrindą – pažeidimas buvo siejamas su pareiškėjo laikymu baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpomis.
Taigi, įvertinus priimtą teismo sprendimą, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į pareiškėjo suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančius argumentus, pats iš esmės nusistatė administracinės bylos dalyką ir šią bylą išnagrinėjo, nors pareiškėjas neturtinę žalą kildino ne iš jo laikymo bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjo faktines aplinkybes, kurių šalys nelaikė įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis, ir neišnagrinėjo aplinkybių, kurios sudarė faktinį skundo pagrindą. Pastebėtina ir tai, kad teismas, ruošdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje, apsiribojo bendro pobūdžio įpareigojimo – pateikti su ginču susijusią medžiagą, atsakovui davimu. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, turėtų patikslinti atsakovo įrodinėjimo pareigą ir pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti (ABTĮ 57 str., 58 str. 3 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje teismo nutartyje konstatuoti procesiniai pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.), kad teismas išnagrinėtų administracinę bylą būtent atsižvelgus į pateikto skundo dalyką bei tinkamai patikslintą šalių įrodinėjimo pareigą. Todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su materialiniais ginčo teisiniais santykiais, nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo I. V. (I. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Virginija Volskienė