Civilinė byla Nr. 2A-1842-590/2012

  Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06890-2010-2

     Procesinio sprendimo kategorija: 30.2; 121.14; 121.18; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,

teisėjų Nataljos Cikoto, Onos Gasiulytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl priimtų sprendimų panaikinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,                           

n u s t a t ė :

Ieškovas J. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010-03-08 savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-100308-00064; panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010-03-09 reikalavimą Nr. 2D-2325; priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas, surašydamas savavališkos statybos aktą, pažeidė Statybos techninio reglamento reikalavimus, t. y. neužtikrino statytojo teisės inspekcijos įgaliotam pareigūnui teikti paaiškinimus žodžiu ir raštu. Ši teisė buvo suvaržyta neinformuojant ieškovo apie numanomą akto surašymą. Be to, akte nenurodytos priežastys, dėl kurių statytojas surašant aktą nedalyvavo ir nepasirašė. Akte yra pasirašęs tik vienas liudytojas, nors aktą privalėjo pasirašyti ne mažiau kaip du liudytojai. Be to, atsakovo darbuotojas negali būti liudytoju. Akto turinys yra iš esmės neteisingas ir klaidinantis, kadangi vakarinėje dalyje nėra gelžbetoninės atraminės sienos su ant jos pastatyta tvora, šiaurinėje dalyje esantys statiniai nepatenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją, nes sklypas su Pavilnio regioniniu parku ribojasi tik pietine-pietvakarine dalimis, sklypo vakarinėje dalyje nėra šunų voljero, o šiaurinėje dalyje nėra jokios pirties, kadangi ji visiškai sudegė ir dar 2009 m. buvo demontuota, taigi akto surašymo metu 2010-03-08 sklype jos nebuvo.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes ieškovas, neigdamas savavališkos statybos akte nustatytus duomenis, nepateikia jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų ir paneigiančių oficialiame rašytiniame dokumente esančią informaciją. Mano, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad jis privalėjo duoti paaiškinimus ir dėl to, kad jų nedavė, savavališkos statybos aktas tampa neteisėtu. Ieškovas buvo informuotas apie tai, kad atvyktų išsiaiškinti susidariusią situaciją, tačiau neatvyko. Ginčijamas savavališkos statybos aktas surašytas teisėtai ir pagrįstai, aktą surašė kompetentingi pareigūnai, jo surašymo procedūros nepažeistos. Ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-11-30 sprendimu civilinę bylą dalyje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukė CPK 293 str. 1 punkto pagrindu, t. y. kai byla nenagrinėtina teisme; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktą, kuriuo atsakovas būtent ir užfiksavo savavališkos statybos faktą, nenagrinėtinas teisme, kadangi pats savavališkos statybos aktas jokių įpareigojimų ieškovui nenumato, todėl traktuoti, kad juo buvo pažeistos ieškovo teisės negalima, dėl ko teisminė ieškovo gynyba negalima. Pažymėjo, kad savavališkos statybos aktas vertintinas tik kaip reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius pagrindas, t. y. jis yra vienas iš CPK 177 str. 2 d. nurodytų įrodymų.  Pagal Statybos įstatymo 28 str. 1 d., savavališkos statybos akto surašymo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros yra aiškiai atskirtos. Todėl, ieškovo reikalavimas dėl savavališko statybos akto panaikinimo negali būti atskiru ieškinio dalyku CPK 5, 135 str. nustatyta tvarka, dėl ko teismas bylą nutraukė CPK 293 str. 1 p. pagrindu, t. y. kai byla nenagrinėtina teisme. Pažymėjo, kad su ieškiniu teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovas, 2010-03-10 gavęs aktą ir reikalavimą, būtų naudojęsis jam numatyta teise teikti paaiškinimus raštu, todėl teismas ieškovo argumentus dėl jo teisės duoti paaiškinimus apribojimo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimo nurodyti priežastis, dėl kurių statytojas nedalyvavo surašant aktą tuo metu galiojusi 2007-05-03 LR aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-243 patvirtinta Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ redakcija nenumatė (10-18 p.p.), todėl ieškovo argumentą, kad akte nenurodytos priežastys, dėl kurių statytojas surašant aktą nedalyvavo ir nepasirašė, teismas taip pat atmetė. Ieškovo argumentą, kad aktą turėjo pasirašyti du liudininkai paneigia Reglamento 10, 16.1 punktų redakcija, kuriuose nurodyta, kad aktą gali pasirašyti liudininkai. Tai reiškia, kad ginčo akto surašymo metu imperatyvaus reikalavimo dėl liudininkų dalyvavimo nebuvo numatyta, todėl teismas atmetė ir šiuos ieškovo argumentus. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir išdėstytus motyvus, pripažino, kad atsakovas 2010-03-09 pagrįstai surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, nes reikalavimo surašymo pagrindu esančiame savavališkos statybos akte nurodyti faktiniai duomenys, kurie nagrinėjimo metu buvo papildyti papildomais rašytiniais įrodymais – valstybinės reikšmės miško ribų planu, paties ieškovo pateiktu 2010-04-06 UAB „Neranta“ atliktu inžineriniu – topografiniu planu M1:500, (duomenys neskelbtini), kur nurodyta, kur yra 2010-03-08 savavališkos statybos akte nurodyti statiniai, lyginant su žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribomis, ir nebuvo ieškovo paneigti nagrinėjant bylą teisme, todėl panaikinti reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu ieškovas J. P. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-30 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – J. P. ieškinį tenkinti; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009-09-22 įsakymo Nr. D1-555 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 53-2055) 1 punktas, kuriuo patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2009 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, ta apimtimi, kuria numatant statytojo teisę surašant savavališkos statybos aktą duoti paaiškinimus, kurių esmė įrašoma į aktą, o jei paaiškinimai pateikiami raštu, jie pridedami prie akto“ (16.1 punktas), kartu nenustatoma statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos pareiga iš anksto informuoti statytoją apie numatomą savavališkos statybos padarinių fiksavimą (savavališkos statybos akto surašymą), o taip pat pranešimo apie numatomą savavališkos statybos padarinių fiksavimą (savavališkos statybos akto surašymą) įteikimo statytojui tvarka, prieštaravo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatoms; priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą kad Reglamentas imperatyviai nenustatė atsakovo pareigos užtikrinti dviejų liudytojų dalyvavimą surašant Aktą. Tokią išvadą teismas grindė Reglamento 16.1 punkte esančia norma, pagal kurią „Aktą gali pasirašyti ir liudininkai“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėta norma reglamentuoja ne liudytojų dalyvavimo, surašant aktą, o išimtinai liudytojų pasirašymo akte klausimą. Ieškovo nuomone, dviejų liudytojų dalyvavimas surašant aktą pagal Reglamentą buvo būtinas, atsižvelgiant į Reglamento 16.1. punkte įtvirtintą atsakovo pareigą „tą pačią dieną nufotografuoti savavališką statybą, dviem egzemplioriais surašyti savavališkos statybos aktą, kuriame įrašomi duomenys, nurodyti Reglamento 2 priede“. Reglamento 2 priede pateiktas savavališkos statybos akto formoje, 1 punkte yra reikalaujama nurodyti liudininkus, dalyvavusius surašant savavališkos statybos aktą. Tuo tarpu akte (1 psl.) nurodyta, kad surašant aktą dalyvavo vienas liudytojas – D. N.. Ta aplinkybė, kad akto pabaigoje liudytojų grafoje nurodytos dviejų liudytojų pavardės ir parašai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad jie abu dalyvavo surašant aktą. Maža to, vienas kaip liudytojas pasirašęs asmuo – A. J. 2011-10-27 teismo posėdyje pripažino, kad surašant aktą nedalyvavo. Be to, A. J. yra aktą surašiusios institucijos (atsakovo) darbuotojas, tuo tarpu toks subjektas apskritai negali būti pripažįstamas liudytoju. Liudytojo statusas reikalauja jo nešališkumo, todėl suprantama, kad liudytojas negali būti suinteresuotos institucijos, surašiusios aktą, darbuotojas ar atstovas. Nurodo, kad ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad surašant aktą nebuvo pažeista Reglamento 16.1 punkte įtvirtinta jo teisė duoti paaiškinimus žodžiu ir raštu. Byloje nustatyta, kad ieškovas apie numatomą galimai savavališkos statybos padarinių fiksavimą nebuvo informuotas. Apie akto ir reikalavimo surašymą ieškovas buvo informuotas tik post factum – t. y. įteikiant abu minėtus dokumentus jam per darbovietę. Ieškovo įsitikinimu, toks jo, kaip ginčo statinių savininko teisės apribojimas yra esminis pažeidimas, nulėmęs akto ir jo pagrindu priimto reikalavimo neteisėtumą Visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, neva ieškovo teisė duoti paaiškinimus žodžiu ir raštu buvo užtikrinta įteikus jam jau surašytus aktą ir reikalavimą per darbovietę. Pažymėtina, kad pagal Reglamento 16.1 punktą aptariamąją teisę statytojas turi surašant savavališkos statybos aktą – t. y. tą pačią dieną, kai nustatomas savavališkos statybos faktas, o ne vėliau, po akto surašymo. Tik toks paaiškinimų davimas yra prasmingas. Aiškinant, kad paaiškinimų davimas po to, kai surašytas ne tik aktas, bet ir jo pagrindu – reikalavimas nugriauti akte nurodytus statinius, būtų nelogiškas ir neatitiktų Reglamente statytojui suteiktos teisės esmės. Nurodo, kad akto turinys yra iš esmės neteisingas ir klaidinantis, jame nurodyti neegzistuojantys faktai – t. y. aktas yra niekinis. Aktas surašytas grubiai pažeidžiant jo turiniui ir surašymo tvarkai keliamus minimalius reikalavimus (kad aktas būtų teisingas savo turiniu ir surašytas įstatymo nustatyta tvarka), todėl pripažintinas neteisėtu ir naikintinu. Atitinkamai, tokio akto pagrindu surašytas reikalavimas taip pat pripažintinas neteisėtu ir naikintinu. Teismas nepagrįstai konstatavo, neva apelianto procesiniuose dokumentuose nurodyti statiniai faktiškai yra dislokuoti ten, kur nurodyta skundžiamame akte. Tokia apelianto išvada yra grindžiama visuotinai žinomomis taisyklėmis, kad, analizuojant brėžinius, šiaurės, pietų, rytų ir vakarų kryptis yra atitinkamai nukreiptos į viršų, žemyn, į dešinę ir į kairę. Kaip nurodyta šiame skunde, vakarinėje dalyje nėra gelžbetoninės atraminės sienos su tvora, šiaurinėje dalyje esantys statiniai objektyviai negali patekti į Pavilnių regioninį parką, nes sklypas su Pavilnių parku ribojasi pietine dalimi, vakarinėje dalyje nėra šunų voljero, o šiaurinėje nėra pirties. Šios aplinkybės yra akivaizdžios, skaitant brėžinį pagal visuotinai pripažintas ir priimtas taisykles. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad skundžiamo akto turinys, nurodantis neva savavališkai pastatytus statinius konkrečiose brėžinio dalyse, neatitinka tikrovės. Ši aplinkybė daro tiesioginę įtaką apeliantui nurodyto reikalavimo įvykdymo galimumui, kadangi apeliantui nėra aišku, ko iš jo reikalaujama.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-30 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad savavališkos statybos akte nenustačius jokių įpareigojimų ieškovui, traktuoti, kad juo buvo pažeistos ieškovo teisės negalima, todėl ir ieškovas neturi teisinio pagrindo prašyti jį naikinti. Savavališkos statybos aktas vertintinas kaip įrodymas ir byloje tinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos. Pažymi, jog nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais motyvais, kad akto turinys yra iš esmės neteisingas ar klaidinantis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas tinkamai išnagrinėjo pateiktus dokumentus ir nustatė, kad nėra įrodymų, kurie teigtų priešingas aplinkybes, nei jos nurodytos savavališkos statybos akte. Teisminio bylos nagrinėjimo metu teismui papildomai buvo pateikti dokumentai (2010-04-06 UAB „Neranta“ atliktas Inžinerinis – topografinis planas su jame specialisto atliktais žymėjimais bei ginčo objektų fotonuotraukos), papildantys savavališkos statybos akte nurodytą informaciją, t. y. konkretizuota ginčo objektų buvimo vieta. Ieškovas apeliaciniame skunde neigdamas savavališkos statybos akte nustatytus duomenis, nepateikia jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų ir paneigiančių oficialiame rašytiniame dokumente esančią informaciją. Nurodo, kad vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ patvirtinto Aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymu Nr. Dl-243 (Žin. 2007, 53-2055) 16 punkto reikalavimais, statytojas gali, bet ne privalo duoti paaiškinimus. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju kelis kartus raštu (2009-12-31, 2010-01-28), ieškovas buvo informuotas apie tai, kad atvyktų išsiaiškinti susidariusią situaciją, tačiau neatvyko. Todėl savavališkos statybos akto 11 punkte pažymėta, kad statytojas kviečiamas neatvyko, akivaizdu, kad ir negalėjo pateikti paaiškinimų, todėl atskiras paaiškinimų nepateikimo priežasties nurodymas buvo negalimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas tinkamai nurodė, kad pagal byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad ieškovas gavęs ginčijamus aktus nepasinaudojo savo teise pateikti paaiškinimus raštu ir teismas padarė pagrįstą išvadą, kad argumentai dėl teisės duoti paaiškinimus apribojimo yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde keliamu prašymu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Pažymi, kad Statybos įstatymo 13 straipsnio 3 punktas nurodo tyrinėtojo teises ir pareigas, o šis subjektas nėra susijęs su nagrinėjamu ginču, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas nėra taikytinas, nes savavališkos statybos akto surašymą reglamentavo specialus teisės aktas – minėtas reglamentas. Viešojo administravimo įstatyme yra nustatomos tik bendro pobūdžio teisės normos, o kiekviena teisės sritis jas adaptuoja pagal reguliavimo specifiką. Juo labiau, kad ginčo atveju ieškovas ne kartą buvo informuojamas apie susidariusią situaciją ir kviečiamas atvykti į skyrių. Ieškovas teigdamas, kad numačius inspekcijai pareigą informuoti apie vykdomos statybos patikrinimą vietoje, nenurodo, kaip tai būtų paveikę galutinį rezultatą – reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Taip pat pažymi, jog vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2007-05-0 3 įsakymu Nr. Dl-243 (Žin. 2007, 53-2055), 10 ir 16.1 punktų reikalavimais aktą gali pasirašyti liudininkai, bet nėra imperatyvaus nurodymo dėl privalomojo jų dalyvavimo. Ieškovas jokiomis teisės normomis nepagrindžia savo teiginio, kad liudininku surašant savavališkos statybos aktą negali būti tos pačios institucijos, kaip ir specialistas surašantis aktą, tarnautojas. Statybos techninis reglamentas, reglamentuojantis savavališkos statybos padarinių šalinimą, tokio draudimo nenumato, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojų atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje yra nagrinėjamas ginčas dėl ieškovui J. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esančios neteisėtos statybos padarinių pašalinimo.  Šioje byloje ieškovas ginčija savavališkos statybos aktą ir reikalavimą nugriauti neteisėtus statinius, todėl tokio pobūdžio byloje privalo įrodyti ginčo statinių statybos teisėtumą, t.y. ar reikalaujamų nugriauti statinių statyba atitinka Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus (CPK 178 str.). Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų ginčo statinių savavališką statybą ir patvirtintų jų teisėtumą. Apelianto argumentai dėl savavališkos statybos akto turinio yra visiškai neįrodyti, todėl atmetami CPK 178 str. pagrindu. Kaip minėta, civilinėje byloje sprendžiant savavališkos statybos klausimą, esminę reikšmę turi ginčo statinio atitikimo teisės aktų reikalavimams aplinkybės. Apelianto nurodytos savavališkos statybos akto surašymo aplinkybės neturi esminės reikšmės sprendžiant statinio legalumo klausimą, todėl argumentus dėl pastarųjų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nereikšmingus.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad savavališkos statybos aktas civilinėje byloje vertintinas kaip vienas iš LR CPK 177 straipsnio 2 dalyje nurodytų įrodymų. Ieškovo reikalavimas dėl savavališko statybos akto panaikinimo negali būti atskiru ieškinio dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. 

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                   Natalja Cikoto

Ona Gasiulytė

                       Vidas Stankevičius