Civilinė byla Nr. 3K-3-130/2011

Proceso Nr. 2-59-3-00552-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.7; 44.2.1; 44.5.2.17

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. kovo 25 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juozo Šerkšno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Limantra“ ieškinį atsakovui N. G. dėl turtinės žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindų, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.

Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė priteisti iš atsakovo 14 774 Lt žalos atlyginimo ir 10 000 Lt bankroto administravimo išlaidų. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Ieškovo teigimu, Įmonių bankroto įstatyme reglamentuota įmonės vadovo ir savininko pareiga, paaiškėjus įmonės nemokumui, nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; jeigu įmonės vadovas, savininkas to nepadaro, jo veiksmai laikytini neteisėtais, o dėl jų atsiradusi žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka; žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kreditorių reikalavimus, kurių įmonė negali patenkinti. Ieškovas yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui iš viso 14 774 Lt. Ieškinyje nurodoma, kad nuo 1999 metų įmonė buvo nemoki, nuo 2000 m. veiklos nevykdė. Nuo to laiko iki pat bankroto bylos iškėlimo atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o bendrovės skolos didėjo. Ieškinio pateikimo dieną bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos – 10 000 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 10 540 Lt žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo vienintelis UAB „Limantra“ akcininkas ir įmonės administracijos vadovas (direktorius) nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 18 d. Pagal ABĮ 37 straipsnio 9 dalį bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, teismo nuomone, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymai (ABĮ 37 straipsnio 9 dalis, CK 2.87 straipsnio 7 dalis, nuo 1999 m. spalio 15 d. galiojusi ABĮ 18 straipsnio 6 dalis, nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojusi ABĮ 22 straipsnio 8 dalis, nuo 2000 m. balandžio 19 d. galiojusi ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys, nuo 2001 m. liepos 1 d. ir nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojanti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) nustatė jo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei bendrovė tampa nemoki. Atsakovas dėl savo teisinės padėties neabejotinai žinojo, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų, kad bankrutavusiame banke prarado nemažą lėšų sumą, kad dėl to nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Teismo vertinimu, atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė negali įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams. Be to, atsakovas pripažino, kad įmonė tapo nemoki jau 1999 metais, kad nuo 2000 metų ji ūkinės komercinės veiklos nevykdė, o 2002-2003 metais jis ir pats yra kreipęsis į kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių su prašymu kelti bendrovei bankroto bylą. Teismas sprendė, kad, nurodytą pareigą atsakovui įvykdžius laiku, 10 540 Lt vertės kreditorių reikalavimų padidėjimo buvo galima išvengti: 2001 m. sausio 12 d. (kai įmonė tapo nemoki) įmonė VSDFV biudžetui buvo skolinga 3781 Lt socialinio draudimo įmokų ir 453 Lt sveikatos draudimo įmokų; bankroto bylos iškėlimo dieną VSDFV Panevėžio skyriaus finansinis reikalavimas bendrovei dėl per nurodytą laikotarpį dėl naujai priskaičiuojamų įmokų ir delspinigių išaugo nuo 4234 Lt iki 14 774 Lt. Dėl to teismas sprendė, kad žalos dydis šioje byloje yra 10 540 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neprašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies ir kitų įstatymų nuostatas nėra pagrindo iš atsakovo priteisti 10 000 Lt administravimo išlaidų; neįrodyta, kad tai yra atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala kreditoriams. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad teisiniu jo atsakomybės pagrindu negali būti ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d., tačiau tai nėra pagrindas ieškiniui atmesti, nes atsakovo atsakomybės teisinį pagrindą nustato Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymuose atsakovui, kaip administracijos vadovui, priskirtų pareigų nevykdymas laiku.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atkreipusi dėmesį į CK 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat į ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad įmonės vadovas arba kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kolegija sprendė, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamąją generalinio delikto sistemą, kuri reiškia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis sąlygomis negali būti pateisinamas. Tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis detaliau apibrėžia asmenis, kuriems suteikiama reikalavimo teisė, asmenis, kurie atsakingi už žalą, ir žalos pobūdį. Sutikusi, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies atžvilgiu, kolegija konstatavo, kad pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir kad ginčijamų santykių metu specialioji teisės norma (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) nebuvo priimta ir negaliojo, bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijos nebuvo ir negalėjo būti. Nors pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas atsakovo neveikimo neteisėtumą, rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis ABĮ nuostatomis, tačiau deliktinę atsakomybę buvusiam administracijos vadovui, kolegijos vertinimu, vis dėlto kildino iš bendrųjų normų – CK 6.246-6.249, 6.263 straipsnių. Kolegija konstatavo, kad bendroji ir specialioji normos, be kita ko, skyrėsi pagal asmenis, turinčius teisę į žalos atlyginimą. CK 6.263 straipsnio 1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad hoc – bankrutuojančiai įmonei), ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Dėl to, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad taikant atsakomybę pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį bankrutuojanti įmonė yra netinkamas ieškovas. Kolegija nepasisakė dėl byloje nedalyvaujančio VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei kreditoriaus reikalavimams nesuėjusios ieškinio senaties (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), nes šios aplinkybės ir (arba) motyvai neturi įtakos atsakovui taikant deliktinę atsakomybę.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo dalį dėl 10 540 Lt žalos atlyginimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisės teorija pagal atliekamas funkcijas teisės normas skirsto į: a) reguliacines, kurios nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias arba procesines teises ir pareigas; jų nustatytų pareigų (imperatyvų) vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos; b) sankcijas nustatančias, kurios skirtos reguliacinių normų imperatyvų privalomumui garantuoti. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju reguliacines normas atitiktų ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, o sankcijas nustatančias normas – CK 6.263 straipsnis ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis. Atkreipęs dėmesį į tai, kad specialioji teisės norma atsiranda iš poreikio sukonkretinti bendrąją teisės normą, kasatorius teigia, jog niekada specialioji teisės norma netaps bendrosios teisės normos atsiradimo pagrindu. Dėl to, jei reguliacinė teisės norma (įpareigojanti kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) yra lex specialis šaltinio dalis, jos privalomumą užtikrinanti sankcija niekada negali atsirasti lex generalis šaltinyje ar forma. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad CK 6.263 straipsnis yra ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies sankcija. Anot kasatoriaus, CK 6.263 straipsnis sankcijos pavidalu aptarnauja tik lex generalis reguliacines normas, įtvirtintas CK, arba pozityviai nereglamentuotus (įstatymu neįtvirtintus) civilinius teisinius santykius. Šią išvadą patvirtina apeliacinės instancijos teismo neišanalizuotas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas motyvas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies priėmimo tikslingumo. Anot kasatoriaus, įstatymo leidėjas laikė, kad CK 6.263 straipsnis yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo rastis. Kitu atveju būtų nesuprantamas, nereikalingas ir perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje. Kadangi kasatorius konkrečiai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tai jis pažeidė ĮBĮ (lex specialis) 8 straipsnio 1 dalyje (reguliacinė norma) nustatytą pareigą. Iki 2008 m. liepos 1 d. nebuvo nustatyta atsakomybės (sankcijos) už šios normos pažeidimą, todėl iš kasatoriaus žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nes nuo 2008 m. liepos 1 d. žala kreditoriui ar ieškovui nepadidėjo, o pagal CK 1.7 straipsnio 2 dalį civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Paneigus teismų nuostatą, kad kasatoriaus atsakomybė tinkamai kvalifikuota pagal CK 6.263 straipsnį, paneigiamas ir apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad bankrutuojanti įmonė yra tinkamas ieškovas.

2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad hoc – bankrutuojančiai įmonei, kurios vardu veikia bankroto administratorius), ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Anot kasatoriaus, taip teismas leidžia suprasti, kad tiek ieškovas, tiek kreditorius turi analogišką reikalavimo teisę kasatoriui, kuri atsiranda iš jo prievolės laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymo. Tokiu atveju išeitų, kad kasatorius nukenčia dvigubai. Tokia situacija neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų, nes žalą patirti gali tik vienas subjektas (kasatoriaus nuomone, tai – kreditorius), be to, kasatoriaus atsakomybė nepagrįstai padvigubėja. Anot kasatoriaus, nesumokėti ieškovo mokesčiai kreditoriui negali būti laikomi žala, nes kol ieškovas nesumokėjo jų kreditoriui, tol ieškovas nepatyrė žalos. Prievolė mokėti mokesčius nėra žala. Tik kai sumokami mokesčiai, galima svarstyti apie regreso kaltajam asmeniui galimybę, jei tam yra pagrindas. Papildomai pažymėtina, kad kasatorius neturi ir neturėjo prievolės mokėti mokesčių kreditoriui – tai buvo ieškovo pareiga. Ieškovo pareigos mokėti kreditoriui įmokų nevykdymas lėmė skolos (kaip delspinigių) padidėjimą, todėl teismai nepagrįstai nustatė, kad skola kreditoriui padidėjo dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

3. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodyti teisinio santykio dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo subjektai: žalos atlyginimo pareigą turintys įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą; reikalavimo teisę atlyginti žalą turintys kreditoriai. Daugiau subjektų nenurodoma; nenurodomas ir bankrutuojančios įmonės – skolininkės – vaidmuo šiuose santykiuose. Tai reiškia, kad įstatymo leidėjas sukūrė kreditoriams teisę vadovaujantis šia norma reikalauti iš asmenų, pavėlavusių pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginti žalą dėl pavėlavimo. Analizuojant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies dispoziciją, akivaizdu, kad materialinis teisinis santykis dėl žalos atlyginimo pavėluotai įvykdžius pareigą kreiptis į teismą atsiranda tarp kreditoriaus (Sodros) ir įmonės vadovo (kasatoriaus). Vadinasi, ieškovas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, nes žala dėl pavėluoto kreipimosi į teismą padaroma tik kreditoriams. Nepadarius ieškovui žalos, neatsiranda kasatoriaus atsakomybė.

4. Teismai neanalizavo, kad kasatoriaus vadovaujamos įmonės nemokumą lėmė „Litimpeks“ banko, kuriame atsakovas laikė nemažą pinigų sumą (90 000 Lt), kurios būtų užtekę kreditorių reikalavimui padengti, žlugimas; neįvertino kasatoriaus pastangų, lėmusių didžiausio kreditoriaus UAB „Vokė-III“ atsisakymą pateikti kreditoriaus reikalavimą, kurio dydis – 574 636,72 Lt; neanalizavo, ar vėlyvas bankroto bylos iškėlimas neturėjo įtakos ieškovo nuostolių sumažėjimui, būtent Panevėžio AVMI atsisakius pateikti 56 885 Lt kreditorių reikalavimus galbūt suėjus penkerių metų senačiai, taip pat darbuotojams (tarp jų ir kasatoriui) atsisakius pateikti 14 705 Lt reikalavimus; neįvertino kasatoriaus iniciatyvos per Sodrą inicijuoti bankroto bylą dar 2003-2004 metais, nes kasatorius nesurado bankroto administratoriaus, kuris būtų sutikęs imtis administruoti įmonę, bei paties kreditoriaus Sodros pasyvumo išieškant įmokas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorius netinkamai aiškina skunde nurodytas materialiosios teisės normas. Ieškovo nuomone, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis yra ne tik speciali sankcija, nustatanti atsakomybę už 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų neatlikimą, bet ir bendro pobūdžio atsakomybę (žalos atlyginimą) nustatanti teisės norma. Net jeigu nebūtų ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies, IBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų neatlikimas, kaip toks, jau būtų pagrindas kreditoriams reikalauti žalos atlyginimo; šioje teisės norma nustatyta, kad žala už veiksmų neatlikimą turi būti atlyginama įmonės kreditoriams, o ne akcininkams ar kitiems asmenims, t. y. nustatytas specialus subjektas, kuriam žala turi būti atlyginama. Šioje normoje nustatyta žalos padarymo prezumpcija, o žalos dydis, kitos sąlygos žalai atsirasti yra įrodinėjamos (nustatomos) bendraisiais žalos atlyginimo instituto pagrindais.

2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis ir CK 6.263 straipsnis tarpusavyje nekonkuruoja, nes abi normos reikalauja atlikti tam tikras pareigas (reikalavimus bendriems elgesio standartams ar reikalavimus atlikti konkrečius veiksmus). Asmuo, atlikdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, turi elgtis taip, kaip nustatyta CK 6.263 straipsnyje – kad nepadarytų žalos kitiems asmenims. Šios civilinės bylos nagrinėjimo kontekste laikytina, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga atlyginti bendrovės kreditoriams padarytą žalą yra sudėtinė žalos atlyginimo instituto dalis, kuri kildinama iš bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą.

3. Atsižvelgiant į ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatą (kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus), laikytina, jog ieškinius dėl žalos atlyginimo, tarp jų ir žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius. Kasatoriaus atsakomybė kildinama iš jo netesėtų veiksmų, už kuriuos atsakomybė nustatyta bendrosiomis teisės normomis iki ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimo. Teismas aiškiai nurodė, kad žala padaryta iki nurodytos specialiosios normos įsigaliojimo, ir šios teisės normos netaikė. Ieškovas pažymi, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nepanaikino bendrųjų teisės normų nustatytos kasatoriaus pareigos atlyginti bendrovės kreditoriams padarytą žalą.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent dėl to, jog įmonė ne laiku kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės skola nuo 4234 Lt išaugo iki 14 774 Lt. Taigi teismas nustatė, kad dėl kasatoriaus kaltės padidėjo įmonės skolos. Anot ieškovo, padidėjusių skolų dydis ir yra žala įmonei, nes šią sumą įmonė turi sumokėti kreditoriui. Dėl to teismas teisingai nustatė, kad žala buvo padaryta ieškovui. Taip pat, esant neįvykdytam kreditoriaus reikalavimui, žala padaryta ir kreditoriui, kuris negauna padidėjusio reikalavimo. Kasatorius dar iki ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimo turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, to nepadarė ir todėl jo veiksmai yra neteisėti, kalti ir padarę žalą įmonei bei kreditoriams.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš asmens, privalėjusio, tačiau nepateikusio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat dėl subjektų, turinčių teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo. Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl galimybės priteisti žalos atlyginimą už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, kai toks pažeidimas padarytas iki 2008 m. liepos 1 d.

 

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimas, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei. Šis asmuo yra ir vienintelis bendrovės akcininkas. Galiojančiuose teisės aktuose pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (remiantis 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi akcininkas, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, laikomas įmonės savininku). Įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), o ne savininkus, kadangi pirminė pareiga atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis, 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.), tai kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja kasatoriaus, kaip bendrovės administracijos vadovo, o ne įmonės savininko, civilinės atsakomybės pagrindus ir sąlygas.

Byloje nustatyta (ir kasatorius to neginčija), kad įmonė, kurios administracijos vadovas buvo kasatorius, nuo 1999 metų yra nemoki. Visos nuo ginčijamų teisinių santykių 1999 metais atsiradimo galiojusios Įmonių bankroto įstatymo redakcijos įtvirtino įmonės administracijos vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai.

1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 7 straipsnio 1, 2 dalys nustatė, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“, raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.

2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pažymėtina, kad skirtingais laikotarpiais galiojusios ĮBĮ redakcijos skirtingai apibrėžė nemokumą, kuris yra bankroto bylos iškėlimo pagrindas, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad įmonės, kuriai vadovavo kasatorius, būklė nuo 1999 metų visais laikotarpiais buvo teikianti pagrindą bankroto bylai inicijuoti ir jai iškelti.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnis). Taigi nėra abejonių, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas.

Byloje kilo ginčas dėl tokios pareigos pažeidimu padarytos žalos atlyginimo. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnis 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., buvo papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasatoriaus teigimu, iki šio įstatymo įsigaliojimo tokia įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylą, nebuvo numatyta. Su tokiu argumentu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006).

Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.

Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Taigi tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Nurodytos teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad įstatymo leidėjas laikė, jog bendrosios civilinę atsakomybę nustatančios Civilinio kodekso nuostatos yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo rastis, nes esą priešingu atveju būtų perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies forma. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečios teisėkūros technikos pasirinkimas yra teisėkūros subjektų teisė. Atitinkamus teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, bet ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau aiškumo ir tikrumo, užkirsti kelią skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. Galiausiai, tuos pačius teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių pakartojimas skirtinguose teisės aktuose nėra nebūdingas Lietuvos teisinei sistemai; tokiu būdu dažnai akcentuojama vienos ar kitos teisės normos reikšmė, o kartais pabrėžiama jos taikymo galimybė įvairiose teisinių santykių srityse. Taigi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m. liepos 1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų.

 

Dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti žalos atlyginimo, įmonės administracijos vadovui pažeidus pareigą pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą

 

Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl žalos, padarytos nepateikiant pareiškimo iškelti bankroto bylą, atlyginimo pateikė bankrutuojanti įmonė, kurios administracijos vadovu prieš įmonei iškeliant bankroto bylą buvo atsakovas. Kasatorius nurodo, kad ieškovas nėra žalą patyręs asmuo, tokią žalą galėjo patirti tik kreditoriai, todėl ieškinys turėtų būti atmestas. Be to, kasatorius įžvelgia prieštaravimą teismų argumentuose, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančiai įmonei, kurios vardu veikia bankroto administratorius), o ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Pasak jo, tai leidžia manyti, kad, ieškinį pareiškus bankrutuojančiai įmonei, analogišką reikalavimo teisę išsaugo kreditoriai, todėl kasatorius gali nukentėti dvigubai. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.

Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Pakrijas“ v. UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010). Taigi bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Dėl šios priežasties ĮBĮ nuostatos įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių pareikšti ieškinius dėl bankrutuojančios įmonės sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas), imtis priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas) ir kt.

Jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Bankrutuojančios įmonės skolų kreditoriams apimties vertinimas, kaip žalos įmonei nustatymo kriterijus, taikytas ir ankstesnėje Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008). O žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos.

2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad šioje nuostatoje vartojamoje formuluotėje „<...> padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė <...>“ neįtvirtintas subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o tik nurodyta, kad žalą gali patirti ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Kadangi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos proporcingai tenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.

Kasacinio teismo išvada, kad žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, lemia ir tai, kad nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Taigi įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi. Be to, sprendžiant įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo.

Kadangi tiek bankrutuojančios įmonės administratorius, tiek, šiam nesikreipus į teismą – bankrutuojančios įmonės kreditorius (kreditoriai) – ieškinį dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, reiškia bankrutuojančios įmonės vardu, tai atmestinas kasatoriaus argumentas dėl dvigubo žalos atlyginimo tiek įmonei, tiek kreditoriams. Visais atvejais subjektas, kuriam priteisiamas žalos atlyginimas, yra bankrutuojanti įmonė, o ne jos kreditoriai.

 

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su teismų neįvertintomis aplinkybėmis apie įmonės nemokumo priežastis ir kasatoriaus pastangas sumažinti įmonės nuostolius

 

Kasacinio skundo argumentai, nurodant, kad teismai neanalizavo įmonės nemokumo priežasčių, neįvertino kasatoriaus pastangų, lėmusių didžiausio kreditoriaus atsisakymą pateikti kreditoriaus reikalavimą, neanalizavo, ar vėlyvas bankroto bylos iškėlimas neturėjo įtakos ieškovo nuostolių sumažėjimui, neįvertino kasatoriaus iniciatyvos per Sodrą inicijuoti bankroto bylą dar 2003-2004 metais, neatitinka kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl plačiau neanalizuotini.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai). Pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, jų naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 31,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus N. G. (duomenys neskelbtini) 31,45 Lt (trisdešimt vieną litą 45 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Antanas Simniškis

 

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

 

Juozas Šerkšnas