Civilinė byla Nr. e2-10232-925/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01775-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1;
2.1.5.3; 2.6.27; 3.2.6.1.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 15 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jorūnė Pukinskienė,
sekretoriaujant Jelenai Gladkauskienei,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Mindaugui Ginkui,
atsakovės atstovui advokatui Artūrui Vaišvilai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „ATEP-5 LOGISTICS“ ieškinį atsakovei UAB „Sinerginiai verslo projektai“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė UAB „ATEP-5 LOGISTICS“ prašo teismo priteisti iš atsakovės UAB „Sinerginiai verslo projektai“ 3 173,00 Eur pagrindinės skolos, 1 608,91 Eur palūkanų už vėlavimą atsiskaityti, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (šio ieškinio pateikimo) teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė iš ieškovės užsakė transporto ir susijusias paslaugas, kurias ieškovė suteikė ir už jas išrašė PVM sąskaitas-faktūras, tačiau atsakovė sąskaitas apmokėjo nepilnai. 2020-12-31 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu šalys patvirtino, kad atsakovės skolos ieškovei pagal sąskaitas likutis 2020-12-31 yra 3323,00 Eur. Po to, kai ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, atsakovė 2021-02-05 sumokėjo ieškovei 150 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad lygiomis dalimis (po 50 Eur) dengia skolą pagal tris likusias ne visiškai apmokėtas PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovė pažymėjo, kad atlikdama mokėjimus, atsakovė aiškiai nurodydavo, kurias PVM sąskaitas-faktūras apmoka, todėl buhalteriškai buvo dengiamos konkrečios atsakovės nurodytos sąskaitos (pagrindinės jų sumos).
Atsakovė UAB „Sinerginiai verslo projektai“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė su pareikštu ieškiniu nesutinkanti ir prašo taikyti ieškinio senatį bei visiškai atmesti ieškovės ieškinį. Atsakovė nurodė, kad ieškovės nurodytos sąskaitos buvo išrašytos už krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas. Šioms paslaugoms taikoma Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija), nes krovinių siuntimo ir gavimo valstybės buvo skirtingos konvencijos narės (Lietuvos Respublika, Lenkijos Respublika, Rusijos Federacija, Nyderlandų Karalystė). CMR konvencijos 32 str. 1 d. aiškiai nurodyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Nagrinėjamu atveju sąskaitos, pagal kurias ieškovė reikalauja atlyginimo už atliktus pervežimus, išrašytos dar 2015 ir 2019 m., t. y. už krovinio pervežimo paslaugas, kurios atliktos dar 2015 ir 2019 m., todėl akivaizdu, kad nurodytas vienerių metų ieškinio senaties terminas jau yra suėjęs - ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Atsakovė ne kartą ieškovei nurodė, kad esant praleistam ieškinio senaties terminui, kad išlaikytų šalių gerus santykius ir galimą bendradarbiavimą, būtų galimas susitarimas dėl skolos sumokėjimo per šalių sutartą terminą. Kaip to patvirtinimui atsakovė geranoriškai atliko mokėjimus ieškovės naudai net ir pasibaigus senaties terminui. Kadangi ieškovė nepagrįstai reikalauja skolos iš atsakovės, todėl atitinkamai negali būti tenkinami ir išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl palūkanų priteisimo. Be to, reikalavimui dėl 1 608,91 Eur palūkanų priteisimo taip pat turėtų būti taikoma vienerių metų ieškinio senatis. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė palūkanas skaičiuoja net nuo 2016 m., nors į šalių 2020-12-31 pasirašytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ieškovė palūkanų neįtraukė. Kartu atsakovė pažymėjo, jog ieškovės reikalaujamas palūkanų dydis (8 proc.) yra visiškai nepagrįstas, nes pagal CMR konvencijos 27 str. 1 d. gali būti reikalaujama tik 5 proc. palūkanų.
Ieškovė dublike pažymėjo, kad nesutinka su atsakovės pozicija, jog paslaugoms, už kurias buvo išrašytos atsakovės neapmokėtos sąskaitos (toliau – ir sąskaitos), taikytina CMR konvencija. Ieškovės teigimu, santykiuose, kuriuose buvo išrašytos sąskaitos, ieškovė ir atsakovė veikė kaip ekspeditoriai, t. y. atsakovė su ieškovei nežinomu trečiuoju asmeniu buvo susitarusi dėl ekspedijavimo paslaugų teikimo, kurioms įvykdyti pasitelkė ieškovę, o ieškovė savo ruožtu šias krovinių ekspedijavimo paslaugas atsakovei suteikė, t. y. organizavo krovinių vežimą ir atliko su tuo susijusius veiksmus, už kurių atlikimą išrašė atsakovei sąskaitas, tačiau paties vežimo neatliko. Tai, jog santykiuose su atsakove ieškovė buvo ne vežėja, o ekspeditorė, patvirtina aplinkybės, kad: 1) ieškovė vežimų faktiškai neatliko, 2) ieškovė vežimų pagal įstatymus ir negalėjo atlikti, nes krovinių vežimo veikla yra licencijuojama ir sąskaitų išrašymo metu atsakovė licencijos neturėjo ir 3) pirmosios dvi aplinkybės abiem šalims buvo neabejotinai žinomos (faktiniai vežėjai yra nurodyti važtaraščiuose, o duomenys apie licencijas yra skelbiami viešai), be to, ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiai yra ne vienkartiniai ir visuose tokiuose santykiuose, įskaitant ir kilusiuose iki bylos dalyku esančių sąskaitų išrašymo, ieškovė veikė kaip ekspeditorė. Taigi su sąskaitomis susijusiems ieškovės ir atsakovės – dviejų ekspeditorių – tarpusavio santykiams CMR konvencija nėra taikoma. Šiems santykiams ir atitinkamai ieškinio reikalavimams yra taikomi nacionaliniai Lietuvos įstatymai. Atsižvelgiant į CK nuostatas, ieškovės reikalavimui dėl pagrindinės skolos taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 str. 1 d. ir jis nėra pasibaigęs. Pastebėjusi, kai šios bylos dalyku esančios sąskaitos nėra apmokėtos, ieškovė atsakovei 2019-02-26 pateikė 2019-02-25 pretenziją. Šalys kurį laiką susirašinėjo, bet atsakovė taip niekada ir neatmetė ieškovės pretenzijos, priešingai, ėmė atlikti mokėjimus pagal bylos dalyku esančias sąskaitas, dėl kurių neapmokėjimo buvo pateikta pretenzija. Nesant aiškaus ieškovės pretenzijos atmetimo, o priešingai, atsakovei ėmus tenkinti pretenzijos reikalavimus (ir tai darant iki šiol, t. y. toliau, nors ir labai vangiai, mokant skolą dalimis, net ir po bylos iškėlimo), tampa visiškai akivaizdu, kad CMR konvencijos 32 str. 2 d. prasme ieškovės pretenzija atmesta nebuvo ir iki šiol nėra, todėl ieškovei pateiktus pretenziją, senaties terminas, jei būtų taikoma CMR Konvencija, liko sustabdytas, kitaip tariant – nepasibaigęs. Be to, abi šalys taip pat yra pasirašiusios 2020-12-31 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, į kurį įtrauktos ir bylos dalyku esančios sąskaitos bei jų sumos. Tiek iki šio Akto pasirašymo, tiek po jo, taip pat tiek iki šios bylos iškėlimo, tiek ir po jo, atsakovė toliau dalimis atlieka mokėjimus pagal bylos dalyku esančias sąskaitas. Visa tai aiškiai patvirtina, kad atsakovė yra pripažinusi bylos dalyku esančias prievoles, todėl pateikus pretenziją sustabdytas ieškinio senaties terminas nuo 2019-04-04 (pirmojo atsakovės mokėjimo pagal bylos dalyku esančias sąskaitas, atitinkamai tenkinant pretenziją) yra nutrauktas.
Atsakovė triplike nurodė, jog ieškovė yra vežėja CMR konvencijos prasme. Atsakovės teigimu, ji iš ieškovės užsakė krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas, o ieškovė prisiėmė atsakomybę už krovinio pervežimą (be atskiro nurodymo, kad ji tik ekspedijuoja krovinį). Pačios ieškovės išrašytose sąskaitose yra aiškiai nurodyta, kad jos išrašytos už transporto (ne ekspedijavimo) paslaugas, išrašytose sąskaitose nurodytos sumos akivaizdžiai apima ne krovinio ekspedijavimą, o visą krovinio pervežimą. Atsakovė niekuomet ieškovės nelaikė tik ekspeditore ir ieškovei nebuvo nurodžiusi tik ekspedijuoti krovinius. Atsakovė ieškovę pasitelkė krovinių pervežimui. Pažymėjo, kad ieškovės pateikta pretenzija pareikšta tik 2019 m. vasario mėn., joje reikalavimai reiškiami dėl 2015 m. išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų. Akivaizdu, kad pretenzijos pateikimo metu ieškovė jau buvo praleidusi ne tik vienerių, bet ir CMR konvencijos 32 str. 1 d. numatytą trijų metų senaties terminą, t. y. pretenzijos pareiškimo metu senaties terminas jau buvo seniai pasibaigęs, todėl jis negalėjo būti sustabdytas. Taip pat pasibaigęs senaties terminas negalėjo būti nutrauktas. Be to, atsakovė pažymėjo, jog teismui visgi nusprendus ieškovės ieškinį patenkinti, atsakovė nesutinka su ieškovės reikalaujamų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiu, nes, atsakovės teigimu, ginčas nesudėtingas, bylos apimtis nėra didelė.
Teismo posėdžio metu ieškovės ir atsakovės atstovai palaikė jų procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, kuriais remiantis ieškovės atstovas prašė ieškinį patenkinti, tuo tarpu atsakovės atstovas ieškovės pareikštiems reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
Ieškinys tenkintinas
Nustatyta, kad byloje kilęs ginčas dėl apmokėjimo ieškovei už atsakovei suteiktas paslaugas 2015-11-30, 2015-12-18 ir 2019-03-31 išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų Nr. AP-2906 (likusi nesumokėta skolos suma pagal šią sąskaitą yra 1020 Eur, sąskaitos apmokėjimo terminas – 2015-12-10), AP-2958 (skolos suma – 1173 Eur, sąskaitos apmokėjimo terminas – 2015-12-18) ir AP-2985 (skolos suma – 980 Eur, sąskaitos apmokėjimo terminas – 2019-04-10) pagrindu.
Byloje atsakovė neginčijo ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad aukščiau paminėtose sąskaitose nurodytos paslaugos atsakovei buvo suteiktos, atsakovė taip pat neginčijo ieškovės suteiktų paslaugų kokybės ir paslaugų kainos. Atsakovė, nesutikdama su apmokėjimu už suteiktas paslaugas pagal pateiktas sąskaitas, remiasi iš esmės vieninteliu argumentu – laiko, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į skolos pagal paminėtas sąskaitas apmokėjimą, nes yra suėjęs CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos sąskaitos buvo išrašytos už krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas, todėl šioms paslaugoms taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija), nes krovinių siuntimo ir gavimo valstybės buvo skirtingos konvencijos narės. Tuo tarpu ieškovės teigimu, santykiuose, kuriuose buvo išrašytos sąskaitos, ieškovė ir atsakovė veikė kaip ekspeditoriai, t. y. atsakovė su ieškovei nežinomu trečiuoju asmeniu buvo susitarusi dėl ekspedijavimo paslaugų teikimo, kurioms įvykdyti pasitelkė ieškovę, o ieškovė savo ruožtu šias krovinių ekspedijavimo paslaugas atsakovei suteikė, t. y. organizavo krovinių vežimą ir atliko su tuo susijusius veiksmus, už kurių atlikimą išrašė atsakovei sąskaitas, tačiau paties vežimo neatliko. Taigi šalys iš esmės nesutaria ir dėl jų tarpusavio santykių teisinio kvalifikavimo ir ar byloje ieškovės pareikštiems reikalavimams taikytina CMR konvencija.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, ši Konvencija yra išsami ir negali būti aiškinama pernelyg plačiai, be to, negali būti pagal analogiją taikoma teisinėms situacijoms, tiesiogiai nenustatytoms Konvencijoje (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019).
Teismo vertinimu, byloje visiškai pakanka duomenų išvadai, kad ieškovė krovinius tik ekspedijavo, t. y. tik organizavo jų pervežimą, bet jų pati nepervežė (CK 6.824 straipsnis). Į bylą pateiktuose važtaraščiuose yra nurodyti tikrieji faktiniai krovinių vežėjai, kas patvirtina, jog ieškovė vežimų faktiškai neatliko. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinių vežimo veikla yra licencijuojama ir sąskaitų, kurių pagrindu pareikštas reikalavimas šioje byloje, išrašymo metu nei atsakovė, nei ieškovė išduotos licencijos krovinių vežimo veiklai vykdyti neturėjo. Nors iš bylos duomenų matyti, kad krovinių faktinis vežimas vyko pagal CMR konvenciją (išrašyti CMR važtaraščiai, krovinių siuntimo ir gavimo valstybės buvo skirtingos Konvencijos narės), CMR konvencijos nuostatos taikytinos ne visiems teisiniams santykiams, o tik tiems, kurie yra Konvencijos konkrečiai reglamentuoti. Atsižvelgiant į CMR Konvencijos reguliavimo sritį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, CMR konvencija netaikytina ekspeditorių, dalyvaujančių vežimo procese, tarpusavio santykiams. Taigi nagrinėjamu atveju kilus ginčui tarp dviejų ekspeditorių dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas, ieškovės pareikštam reikalavimui išspręsti taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, tame tarpe - ir ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimui.
Tokiu būdu nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštam reikalavimui dėl skolos priteisimo taikytinas bendras dešimties metų terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, ir šis terminas nėra praleistas, todėl nėra pagrindo ieškinį atmesti atsakovės nurodytu argumentu, t. y. dėl praleisto ieškinio senaties termino, įtvirtinto CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl 3 173,00 Eur skolos už suteiktas paslaugas priteisimo iš atsakovės (CK 6.824, 6.825, 6.200, 6.205 straipsniai).
Dėl kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų
Ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės už laiku neįvykdytas prievoles 1608,91 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų, kurių skaičiavimą pagrindžia CK 6.63 straipsnio 2 dalies, 6.261 straipsnio, 6.210 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes šios palūkanos priskaičiuotos pagal už suteiktas paslaugas išrašytas 2015-11-30, 2015-12-18 ir 2019-03-31 PVM sąskaitas-faktūras Nr. AP-2906, AP-2958 ir AP-2985 neįvykdytas pinigines prievoles, kurių įvykdymo terminai suėjo atitinkamai 2015-12-10, 2015-12-18 ir 2019-04-10. 8 procentų dydžio kompensacinės palūkanos paskaičiuotos už laikotarpį nuo paminėtų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo termino pabaigos (atitinkamai 2015-12-10, 2015-12-18 ir 2019-04-10) iki ieškinio pateikimo teismui ir jo priėmimo teisme dienos (2021-02-22). Šių palūkanų dydžio aspektu pažymėtina, kad CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas, nustatantis 5 procentų dydį, taikytinas tik vežėjo atsakomybės atvejais. Tokiais atvejais, kai sprendžiamas procesinių palūkanų priteisimo iš siuntėjo ar užsakovo klausimas, taikytinos bendrosios CK nuostatos, reglamentuojančios procesinių palūkanų institutą, t. y. CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir CK 6.210 straipsnio 2 dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-12 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 67 punktas). Teismas pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo nėra praleistas, tuo tarpu ta aplinkybė, kad ieškovė šioje byloje už vėlavimą įvykdyti pinigines prievoles priskaičiuotų ir iš atsakovės prašomų priteisti palūkanų nebuvo įtraukusi į šalių pasirašytą 2020-12-31 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, savaime nereiškia, kad ieškovė teisės reikalauti palūkanų atsakovei vėluojant vykdyti prievoles buvo atsisakiusi ir nepaneigia ieškovės teisės reikalauti palūkanų priteisimo už vėlavimą įvykdyti pinigines prievoles. Tokiu būdu ieškovės reikalavimas šioje dalyje, kaip pagrįstas ir įrodytas, tenkintinas.
Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai, privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatyto dydžio palūkanas. Remiantis išdėstytu, iš atsakovės priteistinos 8 procentų dydžio metinės palūkanos už iš atsakovės priteistą sumą (4781,91 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (nagrinėjamu atveju, kaip prašo ieškovė, - nuo ieškinio priėmimo teisme (2021-02-22)) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kiti šalių nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui ir procesiniam rezultatui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškinį patenkinus, teismas laiko, jog yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 108 Eur žyminio mokesčio ir 3050 Eur (be PVM) advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurių faktą ir dydį patvirtina į bylą pateikti dokumentai, iš viso 3158,00 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Spręsdamas dėl ieškovei atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, ieškovės atstovo galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį. Teismo vertinimu, ieškovės prašomos priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidos laikytinos pagrįstomis, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė byloje ginčijo ieškovės reikalavimo teisės egzistavimą, todėl ieškovei savo teisėms apginti buvo būtina kreiptis į teismą ir įrodinėti savo poziciją dėl reikalavimų pagrįstumo; visi ieškovės atstovo (advokato) parengti ir pateikti byloje procesiniai dokumentai (pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinys, dublikas) buvo būtini ir jų pateikimas procesiškai pagrįstas; atsakovė savo nesutikimą su ieškiniu grindė iš esmės teisiniais argumentais, į kuriuos atsikirsti buvo reikalingos teisinės žinios, todėl teismas nenustatė jokio pagrindo mažinti ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų.
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje sudaro 5,26 Eur, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovės 5,26 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 96 str. 1 d., 92 str., 88 str. 1 d. 3 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu ir 263–270 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovės UAB „Sinerginiai verslo projektai“, juridinio asmens kodas 303377027, 3 173,00 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus 00 ct) skolos, 1 608,91 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuonis eurus 91 ct) palūkanų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4781,91 Eur) nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2021-02-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3158,00 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „ATEP-5 LOGISTICS“, juridinio asmens kodas 302808528.
Priteisti iš atsakovės UAB „Sinerginiai verslo projektai“, juridinio asmens kodas 303377027, 5,26 Eur (penkis eurus 26 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, Valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Jorūnė Pukinskienė