Civilinė byla Nr. e2-336-776/2022

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05875-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.2.6.1

(S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 7 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Erminijus Baziulis,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Svetlanai Anusevičienei,

dalyvaujant ieškovės BUAB „ARG transportas“ atstovui advokato padėjėjui Gediminui Rezgiui,

dalyvaujant atsakovės UAB „UGLUKA“ atstovėms direktorei A. P. ir advokatei Daivai Rusakienei,

dalyvaujant trečiajam asmeniui G. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „ARG transportas“ ieškinį atsakovei UAB „UGLUKA“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teismas

n u s t a t ė:

1.       ieškovė BUAB „ARG transportas“ ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti 2020 m. sausio 15 d. puspriekabės KRONE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuoklės identifikacinis numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovės 11 890,00 Eur puspriekabės kainą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad kainų skirtumas tarp vidutinės puspriekabės rinkos vertės ir ginčo sutartimi nustatytos jos vertės yra pažeidžiantis bendrovės kreditorių teises, kadangi bendrovė puspriekabę pardavė už ženkliai mažesnę kainą nei vidutinė rinkos vertė (2,8 kartus mažesnę). Ieškovės nuomone, kreditoriai, kurie jau ginčo sutarties sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę į bendrovę, savo reikalavimo teisės iš bendrovės turto nesugebėjo patenkinti iki šiol, o duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, kad bendrovė privalėjo sudaryti ginčo sutartį, nėra. Ieškovė taip pat nurodė, kad bendrovė, parduodama ginčo puspriekabę už ženkliai mažesnę kainą nei rinkos vertė, buvo nesąžininga, nes žinojo ar bent jau turėjo žinoti, kad tokiu būdu mažina savo kreditorių galimybę patenkinti jų reikalavimo teisę. Ieškovės teigimu, atsakovei, kurios pagrindinė veikla – vežėjo paslaugos, logistikos ir ekspedijavimo paslaugos, turėjo būti žinoma puspriekabės rinkos vertė, t. y. atsakovė tiksliai žinojo puspriekabės rinkos vertę ir dėl to jos įsigijimas už ženkliai mažesnę kainą buvo nesąžiningas atsakovės elgesys. Be to, ieškovės nuomone, šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta prezumpcija dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes apie tai, kad sutartis pažeidžia bendrovės kreditorių interesus objektyviai sužinota tik susipažinus su sutartimi, taip pat gavus duomenis apie puspriekabės pirmąją registracijos datą po nemokumo bylos iškėlimo bendrovės atžvilgiu (2021 m. birželio 9 d.). Ieškovė pasisakydama dėl restitucijos taikymo, laikėsi pozicijos, kad nuo sutarties sudarymo dienos iki ieškinio pareiškimo teismui dienos praėjus vieneriems metams ir kiek daugiau nei devyniems mėnesiams, taikius restituciją natūra, status quo ante tarp ginčo šalių nebūtų atkurta, todėl restitucija natūra turi būti pakeičiama įpareigojant atsakovę sumokėti puspriekabės vertės ekvivalentą pinigais. Ieškovė pagrįsdama prašymą taikyti vienašalę restituciją, paaiškino, kad atsakovė iš sutarties kilusią prievolę atsiskaityti už puspriekabę įvykdė netinkamam asmeniui – G. P., kuris nebuvo bendrovės valdymo organas ir nebuvo įgaliotas priimti prievolės įvykdymą, todėl dvišalės restitucijos taikymas nėra galimas.

2.       Atsakovė UAB „UGLUKA“ pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės administravimo lėšų. Atsakovė nesutiko, kad bendrovės atžvilgiu sandorio sudarymo dienai egzistavo didelės sumos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams, taip pat neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes sandorio sudarymo metu galiojo tik neabejotina mažiau nei 1 139,58 Eur sumos UAB „Finansų bitė verslui“ reikalavimo teisė ir gautos sumos už parduotą puspriekabę būtų visiškai užtekę atsikaityti su šiuo kreditoriumi. Atsakovė nurodė, kad apie parduodamą ginčo puspriekabę sužinojo iš skelbimų portalo „Autoplius“, prieš įsigydama transporto priemonę, ją apžiūrėjo ir po detalesnės apžiūros paaiškėjo, kad puspriekabė turi daug defektų, dėl kurių ieškovė ir sutiko sumažinti jos kainą ir puspriekabė buvo įsigytą už realią rinkos kainą, įvertinus visus puspriekabės defektus bei trūkumus, o, be to, pati ieškovė 2019 m. gegužės 31 d. šią puspriekabę įsigijo už mažesnę kainą nei reiškiamas ieškinio reikalavimas, todėl kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Atsakovė, pasisakydama dėl ieškovės argumentų dėl to, kad bendrovė neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio, nurodė, kad ieškovei ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo iškelta bankroto byla, nebuvo apribotos teisės perleisti puspriekabę, bendrovė neturėjo didelės sumos pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, puspriekabė buvo parduodama viešai skelbimų portale, todėl ji galėjo priimti sprendimą perleisti puspriekabę. Atsakovė, nesutikdama, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, paaiškino, kad sumokėta kaina atitiko įprastą kainą už tokios techninės būklės puspriekabę, puspriekabė buvo parduodama viešai, pirkti buvo siūloma visiems potencialiems pirkėjams, o ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla ir parduodama transporto priemonė nebuvo areštuota. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovė nepateikė neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintą prezumpciją dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Atsakovė nesutiko su reikalavimu taikyti vienašalę restituciją piniginiu ekvivalentu, nes pinigai už puspriekabę bendrovei buvo perduoti, o puspriekabės pardavimo kaina atitiko jos būklę ir rinkos kainą.

3.       Ieškovės BUAB „ARG transportas“ atstovas advokato padėjėjas Gediminas Rezgys teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai. Atstovas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo puspriekabė buvo parduota už aiškiai mažesnę kainą nei buvo jos vertė ir taip buvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai. Atstovas pažymėjo, kad atsakovės pateikta skelbimo kopija nepatvirtina, kad ieškovė buvo įdėjusi skelbimą dėl puspriekabės pardavimo už mažesnę kainą, o jei būtų laikoma, kad skelbimas buvo įdėtas ieškovės, atkreipė dėmesį, kad skelbime buvo nurodyta, kad puspriekabė parduodama skubiai, o tai ir lėmė žymiai mažesnės kainos nurodymą. Atstovas pažymėjo, kad skelbime nurodyta, kad puspriekabė buvo be defektų, o padangos buvo naujos, todėl atsakovė galėjo ją eksploatuoti, vėliau eksploatuojant galėjo atsirasti atsakovės nurodyti defektai, o padangas atsakovė galėjo įsigyti kitoms savo turimoms transporto priemonėms. Atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje šalys neaptarė jokių puspriekabės defektų, PVM sąskaitos faktūros už detales ir padangas buvo išrašytos žymiai vėliau. Atstovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad ginčo puspriekabė buvo parduota ir ieškovė nebeturėjo turto, į kurį galėtų būti nukreipti kreditorių reikalavimai, todėl taip buvo pažeisti kreditorių interesai. Atstovas pažymėjo, kad prieš ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą egzistavo kreditorių UAB „Finansų bitė verslui“ ir R. G. galiojantys kreditoriniai reikalavimai, kurie viršijo ginčo puspriekabės kainą. Atstovas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad šalys privalėjo sudaryti ginčo sutartį. Atstovas atkreipė dėmesį, kad taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta prezumpcija dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Atstovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju restitucija natūra dėl ginčo objekto specifikos – transporto priemonės eksploatavimas ilgą laiką lemia jos vertės sumažėjimą – negalima ir turi būti taikoma restitucija priteisiant pinigų ekvivalentą, galiojusį ginčo sutarties sudarymo metu. Atstovas pažymėjo, kad nėra patikimų įrodymų, kad už ginčo puspriekabę sumokėti pinigai būtų perduoti ieškovei, todėl restitucija turėtų būti taikoma vienašališkai. 

4.       Atsakovės UAB „UGLUKA“ atstovė advokatė Daiva Rusakienė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atstovė pažymėjo, kad ieškovei teko pareiga įrodyti Actio Pauliana taikymo sąlygas, tačiau ieškovė jų neįrodė. Atstovė nurodė, kad ginčo puspriekabės kaina sandorio sudarymo metu buvo nustatyta atsižvelgiant į jos nusidėvėjimą ir defektus. Atstovė pažymėjo, kad sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo ne daugiau kaip apie 1 140,00 Eur pradelstų įsipareigojimų, todėl už parduotą transporto priemonę gautų pinigų turėjo užtekti padengti kreditorių įsipareigojimus, po sandorio sudarymo ieškovei bankroto byla iškelta tik po pusantrų metų. Atstovė nurodė, kad sandorio sudarymo metu ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla, ji neturėjo didelių pradelstų įsipareigojimų, todėl ginčo sandoris negalėjo pažeisti kreditorių interesų, o transporto priemonė buvo pardavinėjama viešai paskelbus skelbimą, kuris skelbimų portale buvo patalpintas iš ieškovės vadovo telefono. Atstovės nuomone, nors transporto priemonė buvo įsigyta už didesnę kainą, tačiau puspriekabės kaina nebuvo tokia, kokia nurodoma ieškinyje, nes ieškovė remiamasi vieninteliu įrodymu – pažyma apie vidutinę transporto priemonės rinkos kainą, kuris neįrodo, konkrečios transporto kainos, atsižvelgiant į individualius požymius. Atstovė nurodė, kad visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo puspriekabė buvo su defektais, dėl kurių ir buvo sumažinta jos pardavimo kaina. Atstovė pažymėjo, kad reikalaudama taikyti vienašalę restituciją ieškovė elgiasi nesąžiningai, ieškovė gavo pinigus už transporto priemonę, nes ją išregistravo, per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė atsakovei jokių reikalavimų dėl kainos už transporto priemonę nesumokėjimo nebuvo pareiškusi.

5.       Atsakovės UAB „UGLUKA“ atstovė direktorė A. P. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atstovė paaiškino, kad surado skelbimą apie parduodamą transporto priemonę, susitarus dėl transporto priemonės kainos buvo sudaryta ginčo pirkimo–pardavimo sutartis, buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais.  

6.       Trečiasis asmuo G. P. teismo posėdžio nurodė, kad neturi jokios nuomonės dėl ieškinio, tačiau prašė jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad vairavo ginčo puspriekabę, ją apžiūrėjus pirkėjos atstovams, nuvarė į nurodytą vietą, gavo už puspriekabę sulygtą kainą, pasirašė ant kasos pajamų orderio, dokumentus ir pinigus parvežė į darbovietę BUAB „ARG transportas“ vadovui. Trečiasis asmuo nurodė, kad ginčo puspriekabė turėjo galiojančią techninę apžiūrą ir jis nesigilino į jos techninę būklę, nes darbovietėje buvo tokia praktika.   

Ieškinys atmestinas.

7.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2019 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 10 890,00 Eur iš UAB „Marių sala“ įsigijo puspriekabę KRONE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini). 2020 m. sausio 15 d. ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė, atstovaujama direktoriaus A. M., ir atsakovė, atstovaujama direktorės A. P., susitarė, kad ieškovė atsakovei parduoda ginčo puspriekabę KRONE, įsigytą iš UAB „Marių sala“, už 4 235,00 Eur kainą. Ieškovė 2020 m. sausio 15 d. išrašė 4 235,00 Eur sumos sąskaitą Nr. ARG0000046, bei kasos pajamų orderį Nr. 20/1, kuriame nurodyta, kad iš atsakovės pagal sąskaitą Nr. ARG0000046 gauti 4 235,00 Eur, kuriuos priėmė G. P.. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-652-642/2021 ieškovei buvo iškelta nemokumo byla, nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugpjūčio 3 d. Bankroto administratoriumi paskirtas Gintaras Žičkus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 64 straipsnio 1 dalies 3 punktu, patikrinęs ieškovės sudarytus sandorius ir buhalterinius dokumentus, įvertino, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia kreditorių interesus ir turėtų būti pripažinta negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovė nesutiko, kad ginčo sutartis pažeidžia kreditorių interesus. Todėl byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų egzistavimo.

Dėl nustatytinų sąlygų taikant actio Pauliana institutą 

8.       Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreipiasi į teismą dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 64 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. 

9.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškina, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Pareiga įrodyti visas Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygas tenka ieškovui. 

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo

10.       Bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutuojančią įmonę, įrodinėdamas pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). 

11.       Ieškovė pateikė Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas BUAB „ARG transportas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Sąraše nurodyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus kreditorinis reikalavimas sudaro 3 204,79 Eur, UAB „Finansų bitė verslui“ kreditorinis reikalavimas sudaro 10 346,48 Eur, R. G. kreditorinis reikalavimas sudaro 13 464,89 Eur, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreditorinis reikalavimas sudaro 3 378,34 Eur, antstolio Kęstučio Košio kreditorinis reikalavimas sudaro 422,20 Eur ir AB „Lietuvos draudimas“ kreditorinis reikalavimas sudaro 403,32 Eur. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir antstolio Kęstučio Košio kreditorinių reikalavimų susidarymo momento, todėl laikytina, kad neįrodyta, kad šie kreditoriniai reikalavimai (ar jų dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ pateikė duomenis, kad ieškovės skola susidarė už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 30 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Todėl laikytina, kad AB „Lietuvos draudimas“ kreditorinis reikalavimas neatsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo ir ginčo sandorio sudarymo metu AB „Lietuvos draudimas“ neturėjo ieškovei neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Taip pat nustatyta, kad UAB „Finansų bitė verslui“ ir ieškovė 2019 m. spalio 29 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 9163335, kurios pagrindu ieškovei 18 mėnesių terminui buvo suteikta 8 000,00 Eur paskola, tačiau ieškovė sutarties tinkamai nevykdė, 2020 m. vasario 26 d. buvo paraginta sumokėti 1 139,58 Eur įsiskolinimą, ieškovei nepadengus įsiskolinimo, 2020 m. balandžio 9 d. paskolos sutartis buvo nutraukta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-2563-909/2021 UAB „Finansų bitė verslui“ iš ieškovės priteista 7 185,79 Eur skola, 570,80 Eur palūkanos, 464,00 Eur administravimo mokestis, 200,60 Eur padidintos palūkanos, 225,00 Eur administravimo mokestis dėl vėlavimo, 46,40 Eur mėnesinis skolos administravimo mokestis, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 198,33 Eur bylinėjimosi išlaidos. Todėl, teismo vertinimu, ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Finansų bitė verslui“ turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę dėl 1 139,58 Eur įsiskolinimo. Pasisakant dėl R. G. kreditorinio reikalavimo, nustatyta, kad R. G. iš viso yra pervedęs į ieškovės sąskaitas 53 302,89 Eur, iš kurių 20 800,00 Eur pervedė įstatinio kapitalo formavimui, o 19 038,00 Eur jam buvo grąžinta. Duomenų apie tai, kokiam terminui R. G. skolino lėšas bendrovei ir ar buvo iki ginčo sandorio sudarymo pareiškęs kreditorinius reikalavimus, ieškovė nepateikė. Todėl sutiktina su atsakove, kad ieškovė neįrodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu R. G. turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę.

12.       Kaip minėta, būtina, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) būtų atsiradęs iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kadangi ieškovės kreditorės UAB „Finansų bitė verslui“ dalis kreditorinio reikalavimo jau egzistavo ginčo sandorio sudarymo metu, laikytina įrodyta pirmoji Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlyga.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

13.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, taip pat yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario   27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

14.       Iš Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-652-642/2021 nustatyta, kad 2019 m. balanso duomenimis, 2019 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo turto už 79 377,00 Eur (27 726,00 Eur – ilgalaikis turtas, 49 915,00 Eur – trumpalaikis turtas), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 61 581,00 Eur. Taigi šie duomenys sudaro pagrįstą pagrindą teigti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo arti nemoko ribos. 

15.       Ieškovė, įrodinėdama, kad ginčo sandoris pažeidžia kreditorių teises, nurodė, kad kainų skirtumas tarp vidutinės ginčo puspriekabės rinkos vertės (11 890,00 Eur ) ir ginčo sutartimi nustatytos jos vertės (4 235,00 Eur) yra pažeidžiantis bendrovės kreditorių teises, kadangi bendrovė puspriekabę pardavė už ženkliai mažesnę kainą nei vidutinė rinkos vertė (2,8 kartus mažesnę). Ieškovė remiamasi VšĮ „Emprekis“ pažyma apie vidutinę transporto priemonės rinkos kainą.

16.       Pažymėtina, kad individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų (Lietuvos respublikos civilinio kodekso 4.4 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonė (nagrinėjamu atveju puspriekabė), kaip daiktas, civilinėje apyvartoje gali dalyvauti tik pažymėta ją identifikuojančiais požymiais (pvz., važiuoklės identifikaciniu numeriu). Kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, transporto priemonė tampa daiktu – civilinių teisinių santykių objektu ir gali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, jeigu atitinka jai keliamus privalomus techninius reikalavimus ir yra identifikuojama, t. y. turi tam tikrą identifikavimo (tapatumo) elementą – paprastai gamintojo suteiktą kodą. Transporto priemonė, neturinti identifikavimo elemento, negali būti registruojama Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvauti civilinėje apyvartoje ir saugiame viešajame eisme, t. y. negali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo  7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2014). 

17.       Nagrinėjamu atveju šalių sutartinių teisinių santykių objektu buvo ginčo puspriekabė, kurios VIN yra (duomenys neskelbtini), todėl šalių santykiai kvalifikuotini kaip vykstantys dėl individualiais požymiais apibūdinto daikto. Ginčo puspriekabės, kaip individualiais požymiais apibūdinto daikto, vertę lemia individualūs jos požymiai: tiek jos pagaminimo metai, tiek jos faktinė techninė būklė ir nusidėvėjimas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakove, kad VšĮ „Emprekis“ pažyma suformuota neįvertinant individualių ginčo puspriekabės savybių, o vidutinė bet kokios transporto priemonės kaina yra orientacinė, kuri nustatyta darant prielaidas, kad transporto priemonė yra normalios techninės būklės, neapgadinta ir vidutiniškai nusidėvėjusi. Teismo vertinimu, dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) ginčo puspriekabė savo savybėmis galėjo skirtis nuo analogiškos kitos puspriekabės.

18.       VĮ „REGITRA“ duomenys patvirtina, kad ginčo transporto priemonės pirmos registracijos data buvo 2014 m. vasario 18 d., t. y. nuo jos pirmos registracijos iki ginčo sandorio sudarymo buvo parėję 7 metai. Ieškovė ginčo puspriekabę įsigijo 2019 m. gegužės 31 d., o pardavė 2020 m. sausio 15 d., t. y. eksploatavo ją beveik aštuonis mėnesius. Atsakovė pateikė autoplius.lt 2019 m. lapkričio 27 d. patalpintą ginčo puspriekabės pardavimo skelbimą, kuriame nurodyta, kad puspriekabė parduodama už 7 500,00 Eur. Nors ieškovė nurodė, kad skelbime nėra duomenų, leidžiančių patvirtinti, kad skelbimas buvo būtent dėl ginčo puspriekabės pardavimo, tačiau atsakovė pateikė elektroninius laiškus su autoplius.lt, kurie patvirtina, kad skelbimas buvo patalpintas ieškovės, atstovaujamos direktoriaus A. M., būtent dėl ginčo puspriekabės. Liudytojas K. P., UAB „UGLUKA“ akcininkas, dalyvavęs ginčo transporto priemonės apžiūroje prieš ginčo sandorio sudarymą, parodė, kad surado autoplius.lt skelbimą apie parduodamą puspriekabę, susitarė dėl apžiūros, apžiūrėjus buvo nustatyta, kad transporto priemonės statramsčiai buvo trūkę, sulankstytos durys, padangos buvo susidėvėję ir buvo kiti smulkūs defektai, todėl pardavėja pati pasiūlė mažesnę kainą, nes skelbime nurodyta informacija neatitiko tikrovės. Liudytojas D. G., UAB „UGLUKA“ direktorės A. P. ir akcininko K. P. draugas, turintis savo transporto priemonių įmonę, parodė, kad dalyvavo apžiūrint ginčo puspriekabę, ji turėjo daug akivaizdžių trūkumų, buvo sutrūkę durų statramsčiai, durys buvo sulankstytos, padangos buvo nebetinkamos naudoti, o skelbime nurodyta kaina neatitiko puspriekabės vertės. Liudytojas E. P., UAB „UGLUKA“ direktorės A. P. ir akcininko K. P. pažįstamas iš darbo reikalų, parodė, kad remontavo ginčo puspriekabę, keitė durų statramsčius ir remontavo duris, nes statramsčiai buvo sutrūkę ir neberemontuojami, o durys sulankstytos. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai patvirtina, kad ginčo puspriekabė buvo su tokiais trūkumais, su kuriais nupirkta naudota transporto priemonė nebegali tarnauti ir jai būtina atlikti esminį remontą.

19.       Atsakovė pateikė Krone Scanbalt UAB 2020 m. balandžio 29 d. detalių pasiūlymą Nr. 20200429-10, UAB „Geri ratai“ 2020 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. GER020200214 ir Krone Scanbalt UAB 2020 m. birželio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija 111 Nr. 63703, kurie patvirtina, kad atsakovė įsigijo padangas bei statramsčius. Nors ieškovė laikėsi pozicijos, kad trūkumai galėjo atsirasti vėliau jau po ginčo puspriekabės įsigijimo ir dėl to atsakovė turėjo įsigyti naujų detalių, tačiau, kaip parodė liudytojas K. P., atsakovė neturėjo pakankamai lėšų iš karto suremontuoti puspriekabę, darbus atliko etapais, panaudodama ir kitos turimos puspriekabės KRONE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), detales. Liudytojas K. P. taip pat parodė, kad kitai bendrovės naudojamai puspriekabei KRONE 2020 m. pavasarį nekeitė padangų, jos neremontavo, nes ji buvo blogos būklės ir neberemontuojama, ir ją 2021 m. rugpjūčio 30 d. pardavė už 1 573,00 Eur. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog ginčo puspriekabė pagal jos techninę būklę buvo parduota ne už rinkos vertę, o nustatytos aplinkybės leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo sandorio metu ginčo puspriekabės techninė būklė buvo bloga ir šalių nustatyta minėtos transporto priemonės kaina atitiko realią jos techninę būklę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nebuvo ieškovės kreditorių teisių pažeidimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio prasme bei nebuvo aptariamos actio Pauliana taikymo sąlygos. Nenustačius bent vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas, todėl ieškovės ieškinys atmestinas. Kadangi atmestas pagrindinis ieškinio reikalavimas (dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu), todėl atmestini ir išvestiniai ieškovės reikalavimai (dėl restitucijos taikymo ir procesinių palūkanų priteisimo). Tačiau, kadangi bylos nagrinėjimo metu šalys pasisakė dėl visų actio Pauliana taikymo sąlygų, toliau teismas pasisako dėl kitų sąlygų egzistavimo (neegzistavimo).

Dėl sandorio sudarymo (ne)privalomumo

20.       Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje suformuota nuostata, atspindinti proporcingumo principą bei verslo subjektų interesų derinimo poreikį, pagal kurią pripažįstama, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės, kiekvienu konkrečiu atveju įvertintos teismo, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

21.       Kaip minėta, ieškovė pateikė duomenis, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo apie 1 139,58 Eur įsiskolinimą UAB „Finansų bitė verslui“, kitų duomenų apie  kreditorių reikalavimų buvimą sudarant ginčo sandorį ieškovė nepateikė. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė, ieškovei ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo iškelta bankroto byla ir nebuvo apribotos teisės perleisti puspriekabę. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį suponavo sutarties sudarymo metu buvusi ieškovės verslo situacija. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo sandorio sudarymo aplinkybės neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto. Taigi spręstina, kad ieškovė neįrodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos trečios actio Pauliana taikymo sąlygos – sandorio neprivalomumo.

Dėl šalių nesąžiningumo

22.       Sprendžiant dėl sandorio šalių nesąžiningumo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 ir 6.67 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

23.       Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 4 punktas). Šaliai, siekiančiai paneigti preziumuojamą nesąžiningumą, perkeliama atitinkamų aplinkybių procesinė įrodinėjimo pareiga.

24.       Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčo šalis siejo kažkokie ankstesni teisiniai santykiai, kaip nurodė atsakovė, apie ginčo puspriekabės pardavimą sužinojo iš skelbimų portalo autoplius.lt, kuris yra viešai prieinamas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė žinojo apie kitus ieškovės kreditorius, o deklaratyvus teiginys, kad nėra žinomi jokie duomenys ir (ar) dokumentai, kurie atspindėtų, kad atsakovė prieš sudarydama sutartį pasidomėjo ieškovės kreditoriais, atsakovės nesąžiningumo nepagrindžia. Teismas daro išvadą, kad atsakovė nežinojo apie ieškovės kreditorius ir gresiantį nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Todėl iš atsakovei prieinamų priemonių nebuvo pagrindo spręsti, jog ginčijamas sandoris galėtų pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesus. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė puspriekabės nepardavė už ženkliai mažesnę kainą nei rinkos vertė. Be to, atmestini ieškovės argumentai, kad ieškovės nesąžiningumą pagrindžia ir aplinkybė, kad žinodama apie galimą nemokumą, nesąžiningai ėmėsi pardavinėti visą bendrovės turtą už ženkliai mažesnę kainą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-87-750/2022 atmestas ieškovės ieškinys pripažinti 2020 m. vasario 20 d. ieškovės ir UAB „Smiltenė“ sudarytą DAF vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Kaip minėta, buvo nustatyta, jog ginčo puspriekabė pagal jos techninę būklę buvo parduota už rinkos vertę, t. y. priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos nebuvo, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija šiuo atveju netaikytina. Taigi galima padaryti išvadą, kad ieškovė ir atsakovė laikytinos sąžiningomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio taikymo prasme.

Dėl ieškinio senaties termino

25.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalis nustato vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana reikalavimams pareikšti, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

26.       Nagrinėjamu atveju ginčijo sandoris sudarytas 2020 m. sausio 15 d., ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2021 m. spalio 28 d. Ieškovė nurodė, kad apie tai, kad ginčo sandoris galimai pažeidžia kreditorių interesus, sužinojo po bankroto bylos iškėlimo. Kaip minėta, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-652-642/2021 ieškovei buvo iškelta nemokumo byla, nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugpjūčio 3 d. Todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir byloje dėl to ginčo nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų 

27.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

28.       Kasacinis teismas pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad tuo atveju, jei, išsprendus pareikštus reikalavimus, ieškovo pareikšti reikalavimai yra patenkinami, o atsakovui, kuriam iškelta bankroto byla, teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos taip pat turi būti atlyginamos iš administravimo išlaidų. Priešingu atveju ieškovas turėtų nepagrįstai prisiimti atsakovo prievolių dėl pareigos atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus savo skolininkams arba nepagrįstai nesutikdama su kreditorių jai pareikštais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Toks išaiškinimas taikytinas ir tuo atveju, kai ieškovo, kuriam iškelta bankroto byla, pareikšti reikalavimai yra atmetami, ir jam teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas.

29.       Atsakovė patyrė 800,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias patvirtina 2021 m. lapkričio 22 d. teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 71, 2021 m. gruodžio 1 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 108, 2022 m. vasario 6 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 14, 2022 m. vasario 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 19, 2022 m. kovo 21 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 28, 2021 m. gruodžio 2 d., 2022 m. vasario 6 d., 2022 m. vasario 23 d. ir 2022 m. kovo 22 d. mokėjimo nurodymai. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nustatytų dydžių. Todėl atsakovei iš ieškovės priteistinos 800,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

30.       Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 17,92 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (5,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

31.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Laikytina, kad pagal nagrinėjamu atveju susidariusią situaciją ieškovės procesinis elgesys byloje buvo tinkamas, o bylinėjimosi išlaidų susidarymą lėmė objektyvios aplinkybės, t. y. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 64 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl juridinio asmens sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Todėl teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės valstybei nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „UGLUKA“, kodas 302736559, iš ieškovės BUAB „ARG transportas“, kodas 305135396, bankroto administravimui skirtų lėšų 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų 00 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas                                                                                   Erminijus Baziulis