Administracinė byla Nr. A858-2919/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02926-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams (buvęs pavadinimas – Vilniaus 2-ieji pataisos namai), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (tretieji suinteresuoti asmenys – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, UAB „Idėjų revoliucija“) dėl sprendimų panaikinimo ar pakeitimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2-3) ir patikslintu skundu (b. l. 29) į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (buvęs pavadinimas – Vilniaus 2-ieji pataisos namai) (toliau – ir Pataisos namai), 8 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 2) panaikinti arba pakeisti Pataisos namų 2010 m. rugsėjo 3 d. atsakymą Nr. 42-232 (toliau – ir Atsakymas Nr. 42-232) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. rugsėjo 23 d. atsakymą Nr. 2S-2989 (toliau – ir Atsakymas Nr. 2S-2989).

Paaiškino, kad Pataisos namų administracija leido žurnalistei K. K. bei dviem fotografams paruošti žurnalui ,,Pravda“ reportažą. Minėti asmenys į Pataisos namus atvyko 2010 m. birželio 8 d. Jiems buvo leista fotografuoti ir pakalbinti nuteistuosius rengiamam reportažui. Pareiškėjo teigimu, buvo prašoma leisti fotografuoti tik tatuiruotes, nes tai jaunimui patinka. Pareiškėjas sutiko būti fotografuojamas su sąlyga, kad nesimatys jo veido ir ne platinimui internete. A. K. buvo pažadėta, kad veido tikrai nebus matyti ir nuotraukos bus naudojamos tik žurnalui ,,Pravda“. Pareiškėjas paaiškino, jog maždaug po dviejų savaičių, 2010 m. birželio 21-22 d., vėl atvyko tie patys fotografai ir žurnalistė, tik šį kartą jau su filmavimo kamera ir pasakė, kad dabar reikia pafilmuoti tą patį, ką fotografavo. Buvo kalbama apie dainininkės A. O. vaizdo klipo pristatymą ir kad ši medžiaga panaudota minėtame pristatyme. Buvo išdalinti kompaktiniai diskai. Pareiškėjas atsisakė juos imti, nes juose buvo vaizdo klipas, kuriuo jis pasibaisėjo, kai jame pamatė save. Tą kartą minėti asmenys vėl pafilmavo ir dingo. Pareiškėjas nurodė, jog jis parašė skundą Seimo kontrolierių įstaigai, kad buvo apgautas, pažemintas, įžeistas, kadangi jo nuotraukos buvo platinamos www.pvz.lt ir http://pravda.lt/ su visiškai matomu jo veidu. Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po skundo parašymo, t. y. 2010 m. rugpjūčio 25 d., vėl atvyko tie patys žurnalistai, kurie prašė pasirašyti sutikimą, kad pareiškėjo nuotraukos būtų platinamos. Pareiškėjas atsisakė tai padaryti, nes ir taip jo nuotraukos be jo sutikimo ar leidimo buvo išplatintos ir paviešintos. Pareiškėjo teigimu, Pataisos namų administracija viską žinojo, tik neigia, kad neturi informacijos apie pareiškėjo nuotraukų paviešinimą internete. Pareiškėjo manymu, dėl šio įvykio kalta Pataisos namų administracija, kadangi jo sutikimas turėjo būti gautas iš karto, kai tik atvyko fotografai, o ne po dviejų mėnesių. A. K. teigimu, įvykę veiksmai pažeidė jo teises, pažemino orumą.

Atsakovas bei Lietuvos valstybės atstovas Pataisos namai atsiliepimais į skundą (b. l. 15-16) bei jo patikslinimą (b. l. 37-38) prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Pataisos namų administracija leido žurnalo „Pravda” žurnalistei K. K. ir fotografams R. L. bei P. M. fotografuoti ir pakalbinti įstaigos nuteistuosius, kadangi buvo ruošiamas reportažas žurnalui „Pravda”. Pataisos namų administracija nebuvo informuota apie surinktos informacijos viešinimą internete ar kitokio pobūdžio informacijos pateikimo priemonėse, išskyrus minėtą žurnalą. Pažymėjo, jog Pataisos namų direktorius leido paruošti norimą reportažą ir atsakingu už sąlygų sudarymą paskyrė Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininką D. Č. ir vyriausiąjį specialistą A. B., kurie sudarė sąlygas žurnalistams fotografuoti bei bendrauti su nuteistaisiais.

Nurodė, jog atvykę žurnalistai buvo informuoti apie draudimą fotografuoti nuteistuosius bei viešinti turimą informaciją be nuteistųjų sutikimo. „Pravda” atstovai pasikalbėjo su kiekvienu nuteistuoju ir gavo jų sutikimus dalyvauti reportažo rengime. Susirinkę nuteistieji, taip pat ir pareiškėjas, noriai sutiko bendrauti bei fotografuotis. Pabrėžė, jog slapta tai daroma nebuvo, su žurnalistais pareiškėjas bendravo bei pozavo jiems savanoriškai, o Pataisos namų administracija neturėjo įtakos pareiškėjo apsisprendimui bendrauti su žurnalistais. Pažymėjo, jog pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 26 d. ir 2010 m. rugsėjo 6 d. skundai dėl jo nuotraukų paviešinimo buvo tinkamai ir laiku išnagrinėti, pateikti sprendimai Nr. 42-234 ir Nr. 42-242 bei paaiškinta jų apskundimo tvarka. Pataisos namų administracija nurodė, jog ji nežino, ar pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 str. 2 d.), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, prašo teismo spręsti klausimą dėl tolesnio skundo nagrinėjimo.

Pabrėžė, jog byloje turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas nurodė, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią įvertino 8 000 litų, tačiau nepateikė žalą patvirtinančių įrodymų, t. y., kad Pataisos namų administracija savo veiksmais ar priimtais sprendimais dėl skunde nurodytų faktų jį apgavo, pažemino ir įžeidė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Idėjų revoliucija“ atsiliepimu į skundą (b. l. 73-74) paaiškino, kad 2010 metų birželio mėnesį jo leidžiamo žurnalo ,,Pravda” fotografams P. M. ir R. L. bei žurnalistei K. K. buvo leista fotografuoti iliustracijas žurnalui, atliekant sociologinį-meninį projektą internetiniam leidiniui http://pravda.lt/, kurio vienas straipsnis buvo skirtas kalinių portretams. Pagrindinis fotoreportažų tikslas buvo padėti užmegzti dialogą tarp visuomenės ir nuteistųjų bei mažinti įsigalėjusią stereotipinę neigiamą nuostatą. Visų Pataisos namuose sutiktų nuteistųjų buvo klausiama, ar jie sutinka nusifotografuoti. Kadangi pagrindinis fotografų tikslas buvo tatuiruotės, jos ir buvo fotografuojamos. Nurodė, jog A. K. savanoriškai pozavo ir pažymėjo, jog tuo atveju, jei žmogus pozuoja veidu į objektyvą ir jam prieš tai paaiškinama, kokiame leidinyje tai bus publikuojama, tai ir laikoma abipusiu sutikimu. Paaiškino, jog internetinis žurnalo ,,Pravda” numeris pasirodė 2010 m. rugpjūčio 19 d., o jau 2010 m. rugpjūčio 23 d. buvo sulaukta skambučio iš Pataisos namų nurodant, kad vienas kalinys nepatekintas publikacija ,,Pravda” žurnale. 2010 m. rugpjūčio 25 d. į Pataisos namus atvykę įmonės darbuotojai išsiaiškino, kuris iš nuteistųjų nepatenkintas ir jo nuotrauka tą pačią dieną buvo pašalinta iš internetinio puslapio. Pataisos namų kaliniams buvo išdalintos atspausdintos bei įrašytos į kompaktinį diską nuotraukos bei video klipas. Šios nuotraukos buvo išdalintos tik asmeniniam naudojimui, prisiminimui bei komentarams. Nė vienas iš nuteistųjų gavęs nuotraukas priekaištų nepareiškė. Iš visų A. K. nuotraukų, kuriose matomas jo veidas, publikacijai buvo panaudota tik viena, kuri, sužinojus, kad jis savo atvaizdu nebepatenkintas, iš karto buvo pašalinta. Pažymėjo, jog UAB „Idėjų revoliucija” gavo A. K. pretenziją ir pateikė rašytinį atsakymą į ją. Nurodė, jog UAB „Idėjų revoliucija” yra pateikusi rašytinius paaiškinimus dėl šio atvejo ir Žurnalistų etikos inspektorei Z. Z..

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog BVK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmę vykdanti institucija inter alia kontroliuoja bausmės atlikimo tvarką ir kaip nuteistieji laikosi nustatytų draudimų bei vykdo paskirtus įpareigojimus; vykdo kitas šio kodekso nustatytas pareigas. Pagal BVK 111 straipsnį nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės yra inter alia ir socialinė reabilitacija, kurią, vadovaujantis BVK 136 straipsniu, organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Teismo nuomone, renginys, dėl kurio į Pataisos namų administraciją kreipėsi leidėjas UAB „Idėjų revoliucija”, laikytinas tam tikra socialinės reabilitacijos forma, todėl negalima spręsti, kad atsakovas, leidęs žurnalistams fotografuoti (filmuoti) nuteistuosius, pažeidė kokius nors nuteistųjų laikymo režimo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog BVK 115 straipsnis numato, kad užsieniečių, žurnalistų ir kitų asmenų lankymosi pataisos įstaigose tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, todėl laisvės atėmimo bausmių atlikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia, siekiant nuteistųjų socialinės reabilitacijos, pataisos įstaigose lankytis žurnalistams. Tačiau žurnalistų ar kitų asmenų veikimas inter alia filmuojant, fotografuojant, kitaip atgaminant asmens atvaizdą, nėra neribotas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad, siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose. Už šio straipsnio nustatytų reikalavimų pažeidimą renkant ir skelbiant viešąją informaciją atsakoma šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (3 d.). Nurodė, jog BVK 7 straipsnio 3 dalis draudžia, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti nuteistąjį, kurio laisvė apribota, be išankstinio jo sutikimo.

Paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 2.22 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. LR CK 2.22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. LR CK 2.22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjui iš pokalbio su žurnaliste K. K. buvo žinoma, kokiu tikslu žurnalistai atvyko į Pataisos namus ir sutiko būti fotografuojamas žurnalui „Pravda“, anot pareiškėjo, su sąlyga, kad nebūtų matomas jo veidas su tatuiruote, tačiau tokia fotonuotrauka buvo padaryta, be to, ji buvo patalpinta internete. Teismas pažymėjo, jog Pataisos namų pareigūnas A. B., lydėjęs žurnalistus ir stebėjęs jų bendravimą su nuteistaisiais, fotosesijas, posėdžio metu teigė, jog žurnalistai kalbėjo su kiekvienu nuteistuoju, įskaitant pareiškėją, ir gaudami jų sutikimą fotografuoti jiems aiškino, kad fotonuotraukos bus talpinamos internete ir naudojamos kuriant dainininkės A. O. vaizdo klipą. Teismas teigė, jog liudytojas nurodė, jog žurnalistai į įstaigą buvo atvykę dar vieną kartą, tą kartą jie filmavo būtent veidus, tačiau jis negalėjo patvirtinti, ar atvykus antrą kartą pareiškėjas jiems davė sutikimą. Pabrėžė, jog pareiškėjas teisme neneigė, kad, žurnalistams atvykus antrą kartą, jis vėl sutiko būti fotografuojamas ir filmuojamas. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Idėjų revoliucija“ irgi teigė žurnalistus gavus pareiškėjo sutikimą ir kad jis žinojo, kur fotonuotraukos bus talpinamos, nes popierinis žurnalo „Pravda“ variantas iš viso neegzistuoja. Todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas su žurnalistais bendravo savo valia, jam spaudimo niekas nedarė, todėl jo duoto leidimo fotografuoti ribos ir šių ribų laikymasis yra jo ir žurnalistų susitarimo reikalas, kurį kontroliuoti atsakovas Pataisos namų įstaiga pareigos neturėjo. Pažymėjo, jog, jei pareiškėjas mano, kad jo duoto leidimo ribų žurnalistai nepaisė, toks ginčas su leidėju gali būti nagrinėjamas civiline tvarka (LR CK 2.22 str. 3 d.).

Teismo vertinimu, atsakovas veikė pagal įstatymus, savo įgalinimų ribose, todėl jo veiksmuose nėra kaltės. Tuo atveju, jeigu būtų laikoma, jog žurnalistams pažeidus susitarimo ribas tokia žala pareiškėjui buvo padaryta, tai tarp žalos atsiradimo ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 108-109) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti tinkamą sprendimą byloje. Pareiškėjas nurodo, jog byla buvo išnagrinėta netinkamai, neįsigilinus į bylos esmę. A. K. sutinka su tuo, jog tarp jo ir UAB ,,Idėjų revoliucija“ kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, tačiau pažymi, jog Pataisos namų administracija atliko neteisėtus veiksmus. Pabrėžia, jog Pataisos namų administracija keičia parodymus byloje, nes atsiliepime į skundą nurodė, jog informacijos apie pareiškėjo nuotraukų paviešinimą internete neturi ir jų neviešino, be to, ji nebuvo informuota apie surinktos medžiagos viešinimą internete ar kitokio pobūdžio informacijos pateikimo priemonėse, išskyrus minėtą žurnalą, tačiau teismo posėdžio metu liudytojas A. B. nurodė, jog žinojo bei girdėjo, kad fotonuotraukos bus talpinamos internete ir naudojamos kuriant dainininkės A. O. klipą. Atkreipia dėmesį į elektroniniu paštu 2010 m. birželio 8 d. atsiųstą žurnalo ,,Pravda” žurnalistės K. K. laišką Pataisos namų direktoriui. Nurodo, jog šiame sutikime nėra jokio parašo, anspaudo. Pareiškėjo nuomone, Pataisos namų administracija turėjo rūpintis tuo, kad būtų gauti fotografuojamų kalinių parašai ir nebūtų paviešinta informacija be asmenų sutikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115-116) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog bausmės atlikimo vietoje jis buvo fotografuojamas ir tuomet padarytos nuotraukos, kuriose matosi ji veidas, be jo sutikimo buvo išplatintos internete, taip pat atspausdintos žurnale.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina teisės į privatų gyvenimą apsaugą. Nėra abejonės, kad žmogaus teisė į atvaizdą – neatsiejama privataus gyvenimo dalis. Atitinkamai LR CK 2.22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje, tuo tarpu 3 dalyje nurodyta, jog fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Kiek tai susiję su nuteistųjų, kurių laisvė apribota, teisės į atvaizdą apsauga, BVK 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti nuteistąjį, kurio laisvė apribota, be išankstinio jo sutikimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BVK 115 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, žurnalistų ir kitų asmenų lankymosi pataisos įstaigose tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Šiuo atveju reikšmingos 2003 m. rugpjūčio 2d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 170 punkte numatyta, jog užsieniečiams, žurnalistams ir kitiems asmenims lankytis pataisos įstaigoje gali leisti pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas. Kilus neaiškumams, šis klausimas gali būti suderintas su Kalėjimų departamento direktoriumi arba jį pavaduojančiu pareigūnu, arba Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotoju. Kaip matyti iš šios normos turinio, žurnalistai turi teisę lankytis pataisos įstaigoje gavę šios įstaigos direktoriaus arba kito atsakingo pareigūno sutikimą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jame nurodytą neturtinę žalą jis kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, t. y. iš tos faktinės aplinkybės, kad šios institucijos administracija davė leidimą fotografuoti šioje įsteigoje. Atitinkamai, visu pirma būtina įvertinti, ar byloje aptariamu atveju pataisos namų administracija atliko tam tikrus veiksmus, kurie, pareiškėjo teigimu, sukėlė jo teisių pažeidimą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pareiškėjo argumentams nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog nėra ginčo dėl to, jog žurnalo „Prada“ žurnalistai ir fotografai pataisos namuose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pareiškėjas, lankėsi gavę Vilniaus pataisos namų direktoriaus sutikimą (b.l. 15-18). Kaip minėta, Taisyklių 170 punkte numatyta, jog žurnalistai turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka lankytis pataisos namuose. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus pataisos namų administracijos sutikimas, kad žurnalistai lankytųsi šiuose pataisos namuose, buvo neteisėtas. Pareiškėjas neteigia, byloje apie tai nėra duomenų, kad Vilniaus pataisos namų administracija kokiu nors būdu būtų davusi sutikimą fotografuoti ar filmuoti būtent pareiškėją be jo asmeninio sutikimo, akivaizdu, kad tokia teisė jai nėra suteikta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pats pripažįsta (b.l. 3, 92), jog, paprašius žurnalistams, jis sutiko būti fotografuojamas ar filmuojamas (pareiškėjo teigimu, su sąlyga, kad nesimatys jo veido). Pareiškėjas yra suaugęs, veiksnus asmuo, taigi, jis gali visiškai laisvai sutikti ar nesutikti su jo fotografavimu, filmavimu ir pan. Tai, kad Vilniaus pataisos namų administracija, sutikdama dėl žurnalistų lankymosi pataisos namuose, sudarė prielaidas tokiam fotografavimui, savaime teisės aktų nepažeidžia, tuo tarpu pareiškėjo ir žurnalistų susitarimo dėl aptariamo fotografavimo ar filmavimo detalės yra tarp jų susiklosčiusių teisinių santykių reikalas. Jei, pareiškėji manymu, žurnalo „Pravda“ žurnalistai nesilaikė jų sudaryto susitarimo (pažymėtina, kad tai nėra šio bylos nagrinėjimo objektas), jis turi teisę ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka.

Įvertinusi šias faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra. Teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų ar neveikimo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus pataisos namų administracija keitė parodymus apie tai, ar ji turėjo informacijos apie pareiškėjo nuotraukų talpinimą internete, toks teiginys atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas, nes, kaip minėta, pati administracija nedavė (ir negalėjo duoti) sutikimo dėl konkretaus asmens fotografavimo ar jo nuotraukų platinimo kokiu nors būdu. Be to ji neturi pareigos kontroliuoti, ar ir kaip platinamos asmenų fotografijos ar kita informacija viešojoje erdvėje. Taip pat pažymėtina, kad Taisyklių 170 punktas neapbrėžia, kokiu būdu turi būti išreikštas pataisos namų administracijos sutikimas dėl žurnalistų vizito. Iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, kad toks sutikimas buvo duotas (buvo susirašinėjama, žurnalistų apsaugai užtikrinti buvo priskirtas pataisos namų darbuotojas, kuris juos lydėjo vizito metu).

Nenustačius vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Antanas Ablingis

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas