| Civilinė byla Nr. e2A-287-856/2023
|
| Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03277-2022-7
|
| Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.8;
2.6.16.1; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
|
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. liepos 26 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės individualios įmonės „OWEXX“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-121-797/2023 pagal asociacijos ,,Petys už laisvę“ ieškinį atsakovei individualiai įmonei ,,OWEXX“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, turtinės žalos atlyginimo, netesybų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, institucijos, teikiančios išvadą, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė asociacija ,,Petys už laisvę“ patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovė individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „OWEXX“ neteisėtai nutraukė su ieškove 2021 m. gruodžio 30 d. sudarytą komercinės reklamos plotų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės ieškovei 632,92 Eur turtinės žalos atlyginimą, 145 Eur netesybas už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovė nepagrįstai nutraukė šalių sudarytą sutartį, nes nei viena institucija, nei vienas atitinkamus įstatymų suteiktus įgaliojimus turintis subjektas nenustatė, kad ieškovės išsinuomotame reklamos plote patalpintame reklaminiame plakate yra skelbiama klaidinanti informacija, todėl atsakovės vienašališkas sprendimas pašalinti reklaminį plakatą iš ieškovės išsinuomoto reklaminio ploto nepagrįstas, o sutarties nutraukimas neteisėtas. Reklama yra tiesiogiai susijusi su asociacijos veikla. Plakato tikslas buvo dvejopas: didinti pačios asociacijos žinomumą, ji buvo nurodyta plakate, ir naudojimasis žodžio laisvės principu, konstitucine teise, išreikšti savo poziciją. Po kelių dienų eksponavimo nukabinusi plakatą, atsakovė vienašališkai atsisakė vykdyti sutartį. Ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė dar iki sutarties – avansu buvo sumokėta visa sutarties kaina, buvo pateikta reklaminė medžiaga. Atsakovė nėra kompetentinga spręsti dėl Reklamos įstatymo pažeidimo, todėl tai negali būti jos vertinimo klausimas, atsakovė galėjo nesudaryti sutarties jei manė, kad reklama yra klaidinanti, bet ją sudarė. Tai, jog plakatas nėra reklama pagal Reklamos įstatymą, patvirtino dvi institucijos, o faktą, jog ginčo plakatas yra vertintinas kaip nuomonė, patvirtino ir Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada. Pasirašiusi sutartį atsakovė nesuteikė paslaugų, t. y. jas teikė tik dvi dienas, vėliau plakatą nuėmė, o dėl to nėra ieškovės kaltės, todėl jai turi būti priteista 632,92 Eur suma atėmus iš sumokėtos 650 Eur sumos už dvi dienas. Taip pat atsakovė privalo sumokėti ir netesybas, kurios buvo numatytos Sutarties 5.2 p., ir jų suma yra 145 Eur.
3. Atsakovė IĮ „OWEXX“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog ginčo sutartis nebuvo nutraukta, ji pasibaigė savaime, suėjus jos galiojimo laikui. Atsakyme į pretenziją ieškovei buvo nurodyta, jog tuo atveju, jei ieškovė išreikš valią išnuomotame stende iškabinti įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantį plakatą ir (arba) atsisakys spręsti situaciją dėl sutarties nutraukimo abipusiu susitarimu, bus laikoma, jog sutartis nutruks praėjus 30 kalendorinių dienų. Pretenzija pratęsė sutarties galiojimo laiką. Ieškovė buvo įspėta, kad plakatą gali tekti nukabinti, nes jis klaidina, tačiau ieškovė riziką prisiėmė, sumokėjo visą kainą. Reklamos klaidingumą patvirtina vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pateikta išvada. Plakatas neatitiko reklamos sąvokos - nei komercinės, nei socialinės. Reklamos turinys neskatino socialiai atsakingo elgesio. Atsakovė, nuimdama plakatą, ėmėsi prevencinių priemonių, jog apsaugotų tiek savo, tiek ieškovės interesus, kad nebūtų patirta nuostolių – leidimų panaikinimų, baudų. Sutiko, jog plakate nebuvo reklamuojamos nei paslaugos, nei prekės, kad tai nebuvo komercinė reklama, tačiau tai pažeidžia ir socialinės reklamos nuostatas, viešąjį interesą, kadangi tuo laikotarpiu visuomenės interesas buvo toks, kad visuomenė būtų pasiskiepijusi ir saugi, o skleidžiamos priešingos žinutės prieštarauja tam, skatina asmenis abejoti skiepų nauda, virusas skleidžiamas, kelia grėsmę sveikatai. Pagal išduotą ir turimą leidimą išorinei reklamai, atsakovė gali nuomoti stendą komercinei reklamai ir bet kokiai kitai informacijai. Ginčo plakatas nėra reklama. Ieškovė buvo įspėta apie plakato turinį, kad gali tekti nukabinti. Atsakovė turėjo nukabinti plakatą, kuris skaldė ir priešino visuomenę, neatitiko valstybės siekiamo sukurti gėrio, jog visuomenė būtų sveika ir saugi. Sutartyje nenumatytas atvejis, kada sumokėtos sumos gali būti grąžinamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino, kad atsakovė IĮ „OWEXX“ neteisėtai nutraukė su ieškove asociacija „Petys už laisvę“ 2021 m. gruodžio 30 d. sudarytą Komercinės reklamos plotų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės ieškovei 632,92 Eur turtinės žalos atlyginimą, 145 Eur baudą ir 2 047 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovės valstybei 8,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad iš Sutarties priedo – plakato – matyti, jog yra išreiškiama tam tikra asociacijos pozicija, klausimas dėl skiepų, tačiau nėra reklamuojama naudotis ieškovės paslaugomis ar jos profesine veikla, kuri skatintų įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Šis plakatas tiek pagal savo turinį, tiek išraiškos formą negalėjo daryti poveikio vartotojams apsispręsti dėl naudojimosi ieškovės paslaugomis, nebuvo jokios informacijos apie jos teikiamas paslaugas, todėl informacija nelaikytina komercine reklama Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo prasme, tai informacija, nesusijusi su juridinio asmens (asociacijos) ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, todėl plakatas neatitinka komercinės reklamos sąvokos, o šalių sudarytos sutarties nurodytas pavadinimas komercinė reklama neatitinka šalių susitarimo, plakato turinio, todėl nelaikytina, jog buvo sudaryta sutartis dėl komercinės reklamos.
6. Teismas nurodė, jog savivaldybės leidimas yra išduotas įrengti išorinę reklamą, kuri reiškia, kad įvairios specialios ir pritaikytos pateikimo priemonės yra ne patalpose. Leidime nurodyta, kad privaloma laikytis reklamos įstatymo, kitų teisės aktų, nustatančių reklamos naudojimo reikalavimus. Tai, kad atsakovė turėjo teisę stende skleisti ne tik komercinę reklamą, bet ir socialinio pobūdžio informaciją (reklamą), įrodo ir pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, jog savivaldybės leidime išorinei reklamai suteiktoje vietoje atsakovė naudojosi stendu socialinio pobūdžio informacijai skleisti: ,,sunki būklė: skiepyti 13 proc., neskiepyti 87 proc.“, ,,Registruotis skiepui dabar tel. Nr. 1808“.
7. Teismas sprendė, jog tarp šalių sudarytos sutarties reklaminės medžiagos – plakato - turinys taip pat laikytinas socialinio pobūdžio informacija, kurioje nurodomas įsteigtos asociacijos pavadinimas, išreikšta nuomonė atkreipti dėmesį į valstybės vykdomą skiepijimo politiką, užduodant klausimą apie skiepus, kas rodo, jog informacija nebuvo nukreipta prieš skiepus bendrai, nes plakate nuomonę reiškia du kartus paskiepytas asmuo A., kviečiama pagalvoti apie kitokią visuomenės dalies išreikštą nuomonę tam tikroje srityje, kuri tuo metu Lietuvoje buvo probleminė, nes dalis visuomenės skiepijosi, dalis nesutiko skiepytis ir išsakė savo nuogąstavimus, nepasitikėjimą skiepais, nors vieši statistikos duomenys rodė, kad paskiepyti vakcinomis nuo Covid-19 asmenys išvengia ar iš dalies išvengia sunkios būklės, komplikacijų ir/ar mirties ir tas procentas viešai buvo pateikiamas didesnis nei neskiepytų asmenų.
8. Teismas pažymėjo, kad šiame ginčo plakate buvo nurodyta subjektyvi nuomonė, taip buvo įgyvendinta asociacijos saviraiškos (informacijos) laisvė kaip konstitucinė vertybė, kuri gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, o saviraiškos laisvės ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasi nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, jog ieškovės reklaminiame plakate yra paskelbta klaidinanti, teisės aktų reikalavimų neatitinkanti informacija, tačiau prieš nuimdama plakatą atsakovė neturėjo kompetentingų institucijų nurodymų apie klaidinančią informaciją ir reikalavimo nukabinti plakatą, tokia informacija nebuvo gauta ir nagrinėjant bylą teisme.
10. Teismas nurodė, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti teises ir pareigas, jei jos neprieštarauja įstatymams, t. y. šalims galioja sutarties laisvės principas. Atsakovė, būdama verslininkė, užsiimanti išorinės reklamos stendų nuoma, turėjo galimybę įvertinti, ar gali sudaryti tokio turinio sutartį, ji įvertino ir plakato turinį, sprendė, jog savivaldybės leidimas jai suteikia teisę tokiai išorinei reklamai ir plakatą pakabino, tuo prisiimdama pareigas, susijusias su sutarties vykdymu ir įgyvendinimu.
11. Teismas nurodė, kad iš institucijos, teikiančios išvadą, Žurnalistų etikos tarnybos inspekcijos atstovės pateiktos išvados dėl plakato turinio matyti, jog plakato tikslas buvo atkreipti dėmesį, iškelti viešąjį interesą atitinkančią problemą, diskutuoti, pareikšti kritišką požiūrį į Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą skiepijimo skatinimo kampaniją; plakate nuomonė pareikšta klausimo forma; ši tema esant pandeminei visuomenės sveikatos situacijai yra aktuali ir tenkina viešąjį interesą, todėl taikomas griežtas saviraiškos laisvės ribojimo aiškinimas net tokiam informacijos ar idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti ar trikdyti; informacijos laisvė apima ir teisę reikšti kritišką poziciją ir toks teisės normų aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė. Teigia, kad plakate tebuvo pareikšta kritiška nuomonė užduodant klausimą, o tai nereiškia, jog buvo peržengtos žodžio ir informacinės laisvės ribos, informacija yra etiška, nes nėra reiškiama menkinančia ar niekinančia forma, joje nebuvo nekorektiškų, užgaulių, žeminančių teiginių, neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Išvadoje nurodoma, jog plakato turiniu saviraiškos ir informacijos laisvė realizuota nepažeidžiat Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų.
12. Teismas atkreipė dėmesį, jog sutarties 1.1.1 punkte objektas yra nuomotojo (atsakovės) įsipareigojimas išnuomoti sutarties priede nurodytą reklamos plotą, skirtą reklaminės medžiagos (toliau – plakatas, reklaminis plakatas) eksponavimui. Iš šio punkto matyti, jog yra detalizuota, kas yra reklaminė medžiaga, t. y. yra plakatas arba reklaminis plakatas, kas rodo, jog eksponuojamas galėjo būti ir ne reklaminis plakatas. Atsakovė teikė paaiškinimus, kad ji turi parengusi tik Komercinės reklamos plotų nuomos sutarčių projektus, kitų sutarčių projektų neturi ir kitokių sutarčių nesudaro, tačiau iš jos pateiktų nuotraukų matyti, jog ji nuomoja stendą ne tik komercinei reklamai, bet ir kitokio pobūdžio informacijai. Atsakovė teikė nuomos paslaugas ir nors plakato turinys neatitiko Reklamos įstatymo, tačiau iš sutarties turinio matyti, jog sutartį šalys pasirašė dėl plakato eksponavimo, kuriame skleidžiama socialinio pobūdžio informacija.
13. Teismas nurodė, kad nebuvo nustatyta, jog plakato turinys neetiškas ar pažeidžia viešąją tvarką ar gerą moralę, jame buvo pateikta kitokia nuomonė – klausimas. Visuomenė plakato turinį galėjo vertinti įvairiai, nes jis buvo pateiktas klausimo forma. Vertinimas priklauso nuo asmens požiūrio, kurį lemia asmens amžius, patirtis, socialinis sluoksnis, išsilavinimas, požiūris į skiepus, į mokslo pažangą, suteiktą galimybę skiepytis ar negalėjimą skiepytis dėl sveikatos būklės, baimė ir vengimas skiepų. Dalis visuomenės galėjo įvertinti kaip savo teisių ir laisvės išraišką kitokiai nuomonei, tačiau neatmetama galimybė, jog plakate esanti informacija tam tikrą dalį visuomenės, kuri palaikė skiepijimo politiką, ir kuriai nekilo klausimų dėl skiepų naudos, dar labiau paskatino skiepytis ir dalis visuomenės buvo paskiepyta, todėl teismas nesutiko su vienareikšmiška atsakovės pozicija, kad plakato turinys neskatino socialiai atsakingo visuomenės elgesio. Teismas plakato turinį vertino kaip socialinio pobūdžio informaciją (reklamą) ir sprendė, jog buvo sudaryta sutartis dėl socialinio pobūdžio informacijos (reklamos). Teismas kartu pažymėjo, jog nenustatyta, kad sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes tokiu būdu buvo įgyvendinta ieškovės saviraiškos laisvė išsakyti kitokią nuomonę.
14. Teismas nurodė, kad sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2021-12-30. Iš Sutarties 2.1 punkto ir jos priedo matyti, jog nuomos terminas buvo nustatytas nuo 2022-01-10 iki 2022-02-10. Plakatas buvo pakabintas 2022-01-10, o nuimtas 2022-01-12, 17 val. Atsakovė plakato nuėmimą argumentavo tuo, jog tai neatitinka Reklamos įstatymo, siūlė ieškovei pateikti kitą plakatą, kuris atitiktų Reklamos įstatymą ir galėtų būti laikomas reklama, suderinus naują nuomos laikotarpį. Ši situacija patvirtina, jog atsakovė vienašališkai keitė šalių sudarytą sutartį, nors jos 6.3 punktas numatė, kad sutartis gali būti pakeista, papildyta (įskaitant priedus) tik šalių rašytiniu susitarimu. Sutarties pakeitimai ir papildymai įsigalioja nuo jų pasirašymo dienos, jei pačiame susitarime nenumatyta kitaip. Pasiūlymas keisti/papildyti sutartį nesustabdo jos vykdymo.
15. Teismas nurodė, kad šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis joms turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Sutartis nebuvo pripažinta neteisėta ir galiojo. Šiuo atveju atsakovė, nuimdama plakatą, prieš tai pasiūliusi keisti plakato turinį, nepasirašius sutarties pakeitimų kitai šaliai, sustabdė jos vykdymą, nors pagal Sutarties 6.3 p. sutarties vykdymas neturėjo būti stabdomas.
16. Teismas nurodė, kad atsakovė 2022-01-25 raštu įspėjo apie sutarties nutraukimą dėl esminių jos pažeidimų, teigdama, jog sutartis neatitinka Reklamos įstatymo reikalavimų ir plakate informacija nelaikoma komercine reklama. Pagal sutartį atsakovė nebuvo atsakinga už plakato turinį (sutarties 5.6 p.). Tai įrodo, jog atsakovė apsiribojo vien sutarties pavadinimu, kuriame buvo nurodyta komercinės reklamos nuomos sutartis, tačiau neatsižvelgė ir nevertino susitarimo esmės ir dėl ko šalys susitarė. Iš atsakovės paaiškinimų matyti, jog ji vienašališkai nutarė pratęsti sutarties galiojimą 30 dienų. Tačiau sutarties pakeitimai dėl kito plakato su kitu turiniu pateikimo ir su tuo susijusio termino pratęsimo neįsigaliojo, nes ieškovė sutarties pakeitimų dėl galiojančios sutarties sąlygų nepasirašė ir sutarties sąlygos neįsigaliojo (sutarties 6.3 p., CK 6.183 straipsnio 1 dalis).
17. Teismas nurodė, kad atsakovė sutartį nutraukė vienašališkai, prieš tai įspėjusi kitą šalį, jog 2022-02-10 sudaryta sutartis bus nutraukta praėjus 30 dienų nuo įspėjimo išsiuntimo, nurodė, kad sutartis nutraukiama pagal CK 6.217, 6.218 straipsnių nuostatas. CK 6.217 straipsnis numato atvejus, kai šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartį ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Įstatymas numato, kas laikoma esminiu sutarties pažeidimu, atvejai nurodyti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje, jie yra susiję su kitos šalies sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu, kai nukentėjusi šalis negauna to, ko tikėjosi, tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovė sutartyje numatytus įsipareigojimus buvo įvykdžiusi - sumokėjusi avansu visą sutartą kainą - 650,98 Eur - 2021-12-30, vykdė kitus įsipareigojimus, numatytus sutarties 3.3 punkte. Ta aplinkybė, kad sutarčiai netaikomas Reklamos įstatymas, nėra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo, nes yra nustatyta, jog tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl kitokio pobūdžio informacijos skleidimo, o ieškovė sutartyje numatytus įsipareigojimus buvo įvykdžiusi. Šalių susitarimu sutartis nebuvo nutraukta.
18. Teismas sprendė, jog šalių sudarytą sutartį atsakovė vienašališkai nutraukė nepagrįstai, nesant tam teisėto pagrindo, ieškovei tinkamai įvykdžius įsipareigojimus, atsakovei neturint kompetentingų institucijų nurodymų dėl eksponuojamos informacijos kaip klaidinančios ar dezinformuojančios, ar prieštaraujančios įstatymams (CK 6.223 straipsnio 4 dalis).
19. Teismas nurodė, kad sutarties projektą parengė atsakovė. Sutarties sąlygos aiškintinos pagal CK 6.193 straipsnio nuostatas, sistemiškai taikant ir kitas sutarties sąlygas. Tarp šalių sudarytos sutarties 5.1 punkte numatyta, jog kiekviena šalis atsako kitai šaliai už savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įstatymų ir šioje sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 5.2 punktas nustato, jog už laikotarpį, kurį vėluojama perduoti reklamos plotą, užtikrinti nuomininkui (ieškovei) galimybes juo naudotis, nuomininkas nuomos mokesčio nemoka. Tai įrodo, jog kitos sutarties sąlygos numato atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą jos vykdymą, todėl neapsiribotina vien tik 4.6 punkte išdėstyta sąlyga.
20. Kadangi teismas sprendė, jog sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nevykdė atsakovė, teismas nurodė, kad nuomos paslauga tinkamai nebuvo suteikta, nes plakatas buvo pakabintas tik dvi dienas, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 632,92 Eur sumą. 2021-12-30 ieškovė sumokėjo 650,98 Eur, sutartis buvo vykdoma nuo 2022-01-10 iki 2022-01-12, toliau plakatas buvo nuimtas ir nebuvo eksponuojamas, todėl, atskaičius už dvi dienas, grąžintina suma sudaro 632,92 Eur. Sutarties 4.6 punkto nuostata, kuria vadovaujasi ir savaip interpretuoja atsakovė, šiuo atveju netaikytina, nes ji galėtų būti taikoma tuo atveju, jei sutarties nevykdytų, ją pažeistų, jos atsisakytų ar nutrauktų kita sutarties šalis – ieškovė. Teismas nenustatė ieškovės kaltės dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, priešingai - buvo nustatyta atsakovės kaltė dėl sutarties nevykdymo, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė prašomą 632,92 Eur sumą (Sutarties 5.1 p., CK 6.205, 6.245, 6.256 straipsniai).
21. Teismas nurodė, kad plakatas išsinuomotame reklamos plote turėjo būti eksponuojamas nuo 2022 m. sausio 10 d. iki 2022 m. vasario 10 d., tačiau buvo pakabintas tik dvi dienas, o vėliau atsakovė įspėjo ieškovę, kad sutartį nutraukia ir plakato neeksponavo, todėl ieškovei priteisė 145 Eur baudą (CK 6.71, 6.258 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
22. Apeliaciniu skundu atsakovė IĮ „OWEXX“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
22.1. Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsakovei išdavė leidimą reklaminiame plote iškabinti tik tokius plakatus, kurie atitiktų teisės aktų nuostatas, ir kuriuose negalėjo atsispindėti jokia socialinio pobūdžio reklama ir (ar) nuomonė. Teismas neatsižvelgė į byloje pateiktą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos leidimą įrengti išorinę reklamą. Teismas taip pat nevertino, jog leidime nurodyta, kad atsakovė turi teisę įrengti išorinę reklamą laikantis Reklamos įstatymo, Išorinės reklamos įrengimo taisyklių ir kitų teisės aktų, nustatančių reklamos naudojimo reikalavimus. Taigi, iš esmės teismas nevertino esminės aplinkybės, kad pagal teisinį reglamentavimą ir atsakovės turimą leidimą socialinė reklama ginčo stende negalėjo būti skleidžiama, o ieškovei pateikus būtent tokio turinio plakatą, sutartis negalėjo būti įgyvendinta.
22.2. Nesutinka su teismo vertinimu, jog tarp šalių sudarytos sutarties reklaminės medžiagos – plakato – turinys laikytinas socialinio pobūdžio informacija, kurioje nurodomas įsteigtos asociacijos pavadinimas, išreikšta nuomonė atkreipti dėmesį į valstybės vykdomą skiepijimo politiką.
22.3. Nesutinka su teismo vertinimu, kad informacija plakate nebuvo nukreipta prieš skiepus bendrai, nes 2022-12-07 posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, jog plakatas skleidžia žinutę, kad po dviejų skiepų vakcinų efektyvumas lygus nuliui, taip pat tai yra plakatas prieš valstybės vykdomą politiką. Nesant socialinės reklamos teisinio reglamentavimo, nėra aišku, kokiais kriterijais teismas ieškovės plakatą pripažino socialine reklama. Ginčo plakato turinys verčia abejoti skiepų nauda. Teismas, priimdamas sprendimą, nemotyvavo, kaip ieškovės plakatas galėjo stiprinti socialinę gerovę, nes akivaizdu, jog plakatas tik kiršino ir skaldė visuomenę ypatingai jautrios skiepijimo temos kontekste.
22.4. Teismas, vertindamas ginčo plakatą socialine reklama, visiškai neatsižvelgė į tai, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir ŽEIT) pateikė išvadą byloje, kuria tik atribojo žinią nuo nuomonės, o išvadoje nurodė, jog plakato turinys yra nuomonė. ŽEIT nurodė, kad plakato turinys yra pateiktas kaip konkrečių informacijos šaltinių, įvardinamų A. ir asociacija, asmenine patirtimi pagrįstas situacijų vertinimas. Tai yra informacijos šaltinių patirtų ar žinomų aplinkybių interpretacija. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog nuomonė remiasi faktu – tikru reiškiniu. Ieškovė turėjo įrodyti fakto, kuriuo remiantis išreiškė nuomonę, egzistavimą, taip pat neiškraipant faktų ir duomenų. Nuomonei yra keliami sąžiningumo bei etiškumo reikalavimai. Todėl, atsižvelgiant į ypatingai jaurią visuomenės būklę epidemiologiniu laikotarpiu, atsakovė turėjo nukabinti plakatą, kuris skaldė ir priešino visuomenę, neatitiko valstybės siekiamo sukurti gėrio, jog visuomenė būtų sveika ir saugi. ŽEIT atstovės teigimu, Visuomenės informavimo įstatymas socialinei reklamai netaikomas. ŽEIT nenustatė, kad ginčo plakatas yra socialinė reklama.
22.5. Teismas neatsižvelgė į tai, jog svarus motyvas riboti saviraiškos laisvę buvo to meto buvusi situacija, visuomenės gėrio svarba bei valstybės vykdoma politika. Teismo sprendime nenurodoma, kokią vertybę teismas gina. Be to, teismas nevertino to, kad pagal atsakovės turimą leidimą stende gali būti įrengiama išorinė reklama, tačiau atsakovė neturi leidimo stende įrengti nuomonę.
22.6. Teismas netinkamai interpretavo atsakovės atstovės paaiškinimus, todėl sprendime klaidingai nurodė, kad atsakovės atstovė pripažino, jog atsakovė pagal išduotą leidimą gali ir jo turinį turi teisę naudoti išorinei reklamai, kuri gali būti komercinė arba socialinė ar kokia kita informacija. Taip pat netinkamai interpretavo, kad sutarties 1.1. p. detalizuota, kas yra šalių sutartas sutarties objektas – reklaminė medžiaga, t. y. plakatas arba reklaminis plakatas. Sutarties 1.1.1 punkte nurodytas susitarimo objektas yra nuomotojo (atsakovės) įsipareigojimas išnuomoti sutarties priede nurodytą reklamos plotą, skirtą reklaminės medžiagos (toliau – plakatas, reklaminis plakatas) eksponavimui. Taigi, skliausteliuose įvardintas trumpinys „toliau – plakatas, reklaminis plakatas“, kuris buvo naudojamas sutartyje siekiant sutrumpinti sutarties tekstą, nėra sąvokų išaiškinimas ir negali būti laikomas detalizacija, kas yra sutartas sutarties objektas, nes šalys aiškiai susitarė dėl reklaminės medžiagos eksponavimo.
22.7. Ieškovės plakatas neatitinka socialinės reklamos požymių bei nėra reklaminė medžiaga, o atsakovė neturi leidimo nuomonei eksploatuoti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė nepagrįstai nukabino plakatą. Nesutinka su teismo vertinimu, kad prieš nuimdama plakatą turėjo gauti kompetentingų institucijų nurodymus apie klaidinančią informaciją ir reikalavimą nukabinti plakatą. Teismas nevertino atsakovės byloje pateiktų įrodymų ir neatsižvelgė į tai, jog ieškovę dar prieš sudarant sutartį įspėjo, kad plakatą gali tekti nukabinti. Ieškovė prisiėmė riziką ir sutiko su šiuo įspėjimu. Be to, atsakovė, vadovaudamasi CK numatytais prievolių vykdymo principais, savo pareigas atliko sąžiningai, prieš tai įspėdama ieškovę apie galimas rizikas, vykdydama prievolę bendradarbiavo, net ir nukabinus plakatą ne kartą siūlė pateikti naują reklaminį plakatą.
22.8. Teismas nevertino ir nepasisakė, kad spaudoje 2022-01-11 atsirado straipsnis su antrašte - „Šiauliuose iškilo reklama, raginanti abejoti skiepais <...>“. Šiaulių miesto savivaldybė nurodė, kad: „<...> tokios vaizdinės išorinės reklamos turinys nėra derinamas – derinamas tik stendui skirtas plotas<...>“, „<...> galimai pažeistos Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3, 5, 6 dalys<...>“ „<...> Šiaulių miesto savivaldybės administracija galėtų taikyti reklamos turėtojui sankcijas – panaikinti leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimą<...>“.
22.9. Teismas neatsižvelgė į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos byloje pateiktą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus 2022-01-11 Faktinių duomenų patikrinimo aktą (toliau – ir Aktas) dėl reklamos įstatymo reikalavimų kontrolės, kuris patvirtina tai, jog atsakovė, reaguodama į susidariusią situaciją, privalėjo plakatą nukabinti. Akte nurodoma, kad reklaminio subjekto (šiuo laikyta atsakovė) atliekami veiksmai gali turėti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių: „Skleidžiamos reklamos turinys galimai yra draudžiamas kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 str. 2 d. 3 p., 5p. ir 6 p. <...>“.
22.10. Sutinka, kad plakatui, kuris nėra komercinė reklama, netaikomas Reklamos įstatymas, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos ir teisėtvarkos skyrius įžvelgė turinį, kuris, tikėtina, kad kursto socialinę neapykantą, dezinformuoja, skatinamas elgesys, keliantis grėsmę sveikatai, piktnaudžiaujama žmonių patirties ir žinių stoka ypatingai jautriu ir visuomenei sunkiu epidemiologiniu periodu. Šiuo atveju atsakovė turėjo atsižvelgti ne tik į savo, kaip verslo subjekto, interesus (leidimų praradimo grėsmė), tačiau ir į visuomenės interesus. Byloje pateiktas Aktas patvirtino, kad atsakovės elgesys nukabinant plakatą atitiko protingo asmens elgesio standartą.
22.11. Jokie teisės aktai nenumato pareigos prieš konstatuojant esminį sutarties pažeidimą gauti kompetentingų institucijų išvadą, nurodymą apie tai, jog pažeidimą padariusi šalis elgėsi neteisingai. Taigi, atsakovė, prieš pakabinant plakatą, įspėjo ieškovę apie galimą plakato nukabinimą, o gavusi neigiamą reakciją iš valstybinių institucijų, kuri galėjo sąlygoti leidimo praradimą, privalėjo reaguoti ir plakatą nukabinti. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, atsakovė apie galimas rizikas įspėjusi ieškovę, pagrįstai nukabino plakatą, kuris neatitiko reklaminei medžiagai keliamų reikalavimų (nėra jokios formos reklama).
22.12. Atsakovė, nukabinusi ginčo plakatą, ne kartą prašė ieškovės pateikti kitą plakatą, kuris atitiktų pasirašytą sutartį. Kito galimo sutarties laikymosi varianto atsakovė neturėjo ir elgėsi taip, kaip įmanoma elgtis atsakingam verslininkui nenutraukiant sutarties. Sutartis buvo nutraukiama tik po to, kai sutartis jau de facto pasibaigė, todėl nėra pagrindo pripažinti pasibaigusios sutarties nutraukimą neteisėtu.
22.13. Teisės aktų reikalavimų, bendrųjų viešosios tvarkos ir geros moralės principų neatitinkančio turinio skleidimas, ieškovės plakato, kuris nėra reklama jokia forma, pateikimas atsakovei, yra esminis sutarties pažeidimas, nes: atsakovė nenumatė ir negalėjo numatyti, kad ieškovė nevykdys pareigos užtikrinti reklaminio ploto turinio atitiktį įstatymams bei pateikti reklaminę medžiagą; pareiga užtikrinti turinio atitikimą teisės aktams bei atsakovės leidimą atitinkančio reklaminės medžiagos plakato pateikimą yra esminė; ieškovė tyčia siekė skleisti teisės aktų neatitinkančią informaciją – tą pagrindžia, kad šios informacijos melagingumą patvirtina visuotinai žinomos aplinkybės; atsakovė siūlė pakeisti turinį į tokį, kuris atitiktų teisės aktus, pateikti reklaminę medžiagą atitinkantį plakatą, tačiau ieškovė jokių veiksmų dėl to nesiėmė; ieškovė nepatyrė jokių nuostolių dėl sutarties nutraukimo, nes sutartimi prisiėmė atsakomybę apie negrąžinamas sumokėtas sumas. Taigi, ne atsakovė, o ieškovė iš esmės pažeidė sutartį, todėl atsakovė turėjo teisę nukabinti ginčo plakatą.
22.14. Šalys, laisva valia pasirašydamos sutartį, susitarė ir sutiko, kad atsakovė negrąžins jokių ieškovės sumokėtų sumų (sutarties 4.6. p. -„Šalys susitaria, kad jokios Užsakovo Vykdytojui sumokėtos sumos nėra grąžinamos, net jeigu Užsakovas atsisako paslaugų ar nutraukia Sutartį.“), o tai reiškia, kad nenumatytas joks atvejis, kada ieškovės sumokėtos sumos būtų grąžinamos. Ar ieškovė, ar atsakovė nutrauktų sutartį, vis tiek ieškovės sumokėtos sumos lieka atsakovei. Sutarties 4.6. p. nebuvo nuginčytas ar teismo iniciatyva panaikintas, todėl šalims galioja visa apimtimi.
23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė asociacija ,,Petys už laisvę“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
23.1. Nei sutarties 1 punkte „Sutarties objektas“, nei kuriame nors kitame sutarties punkte nenurodyta, kad šalys susitarė dėl būtent komercinės reklamos eksponavimo. Sutartyje taip pat nenurodyta, kad sudarydamos ir/ar vykdydamos sutartį šalys vadovaujasi (privalo vadovautis) Lietuvos Respublikos reklamos įstatymu. Apeliantė apeliaciniame skunde nepagristai vadovaujasi Reklamos įstatymu, kartu nepagrįstai teigdama, kad ieškovė jos išsinuomotame reklamos plote turėjo teisę eksponuoti neva tai išimtinai vien tik komercinės reklamos požymių turinčią reklaminę medžiagą.
23.2. Sudarydamos ginčo sutartį šalys susitarė, jog ieškovė išsinuomoja iš atsakovės sutarties priede nurodytą reklamos plotą reklaminės medžiagos eksponavimui, o diskrecija nuspręsti, kokio konkrečiai pobūdžio reklaminė medžiaga (informacija, susijusi su ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla; politinė ar socialinė reklama; skelbimai, nesusiję su ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) išsinuomotame reklamos plote bus eksponuojama, paliekama ieškovei.
23.3. Teismo posėdžio metu atsakovės vadovas V. T. patvirtino, kad ieškovės išsinuomotame stende gali būti talpinama ne tik komercinė, bet ir socialinė reklama. Apeliaciniu skundu apeliantė šių atsakovės vadovo teiginių nepaneigė. Dar daugiau, aplinkybę, kad lauko reklamos ekranuose apeliantė de facto eksponavo ne tik komercinę, bet ir socialinę reklamą, atsakovės vadovas V. T. yra patvirtinęs ir 2022 m. lapkričio 8 d. raštu teismui pateiktuose paaiškinimuose. Be to, nors apeliaciniame skunde apeliantė ir teigia, kad teismas netinkamai interpretavo atsakovės atstovės paaiškinimus, todėl sprendime neva tai klaidingai nurodė, jog atsakovės atstovė pripažino, kad atsakovė pagal išduotą leidimą gali ir jo turinį turi teise naudoti išorinei reklamai, kuri gali būti komercinė arba socialinė ar kokia kita informacija, toks apeliantės apeliacinio skundo argumentas yra niekuo nepagristas, todėl laikytinas deklaratyviu.
23.4. Tai, kad apeliantė turėjo teisę stende skleisti ne tik komercinę reklamą, bet ir socialinio pobūdžio informaciją (reklamą), įrodo ir pačios atsakovės pirmos instancijos teismui procesiniuose dokumentuose pateiktos nuotraukos, iš kuriu matyti, jog leidime išorinei reklamai suteiktoje vietoje apeliantė naudojosi stendu socialinio pobūdžio informacijai skleisti: „Sunki būklė: skiepyti 13 proc., neskiepyti 87 proc.“, „Registruotis skiepui dabar tek Nr. 1808“.
23.5. Apeliaciniame skunde apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neva tai nevertino, jog apeliantei išduotame leidime yra nurodyta, kad apeliantė turi teisę įrengti išorinę reklamą laikantis Reklamos įstatymo, Išorinės reklamos įrengimo taisyklių ir kitų teisės aktų, nustatančių reklamos naudojimo reikalavimus – ši aplinkybė pirmos instancijos teismo buvo įvertinta ir dėl jos sprendime yra pasisakyta. Kita vertus, ši aplinkybė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįrodo, jog ieškovės išsinuomotame reklamos plote socialinė informacija (reklama) negalėjo būti skelbiama. Priešingai, kadangi Reklamos įstatymas nereglamentuoja politinės, socialinės reklamos, o taip pat ir skelbimų, nesusijusių su ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad politinė, socialinė reklama ir/ar skelbimai, nesusiję su ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, gali būti skelbiama (-i) ir neturint leidimo juos skelbti. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatymu išduoto leidimo (įrengti išorinę reklamą) turėjimas, negali būti suprantamas kaip draudimas leidime nurodytoje vietoje įrengti politinę, socialinę reklamą ir/ar paskelbti skelbimus, nesusijusius su ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla.
23.6. Išorinės reklamos įrengimo reikalavimų laikymosi savivaldybės teritorijoje priežiūrą atliekanti institucija (Šiaulių miesto savivaldybės administracija) 2022-01-11 Aktu de facto pripažino, kad ieškovės išsinuomotame reklamos plote skleidžiama informacija yra laikytina reklama, todėl apeliantė neturėjo jokio – net ir formalaus – pagrindo 2022-01-12 ieškovei pranešti, kad plakatas bus nukabintas ir reklamos plote nebeeksponuojamas dėl to, kad, pasak atsakovės, plakatas neatitinka Reklamos įstatyme pateikto reklamos sąvokos apibrėžimo. Akte nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenurodyta, jog ieškovės išsinuomotame reklamos plote eksponuojama reklaminė medžiaga negali būti eksponuojama dėl to, kad apeliantei išduotas leidimas draudžia tokio pobūdžio reklaminę medžiagą eksponuoti. Priešingai, Akto išvadoje yra labai aiškiai nurodyta, kodėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, kaip išorinės reklamos įrengimo reikalavimų laikymosi savivaldybės teritorijoje priežiūrą atliekančios kompetentingos institucijos, nuomone apeliantei priklausančiame įrenginyje skleidžiama reklama galimai yra draudžiama. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos manymas, kad ieškovės išsinuomotame reklamos plote eksponuota reklaminė medžiaga yra draudžiama skleisti, yra paneigtas byloje surinktais rašytiniais įrodymais, iš kurių vienas – ŽEIT išvada.
23.7. Sudarydamos ginčo sutartį šalys, be kita ko, susitarė, jog tuo atveju, jei reklaminį plakatą, kuris bus eksponuojamas ieškovės išsinuomotame reklamos plote, maketuos kitas subjektas (ne atsakovė), tam, kad atsakovė galėtų užsakyti leidimą reklamos įrenginiui, ieškovė privalo ne vėliau kaip prieš 7 darbo dienas iki numatytos plakato patalpinimo reklamos plote datos pateikti atsakovei (suderinti su atsakove) plakato maketą JPEG formatu (Sutarties 3.3. punkto „Nuomininkas įsipareigoja“ 3.3.2. papunktis). Taigi, ieškovė aiškiai suprato, kad ji privalo iš anksto pateikti atsakovei numatomo reklaminio plakato maketą. Tokia sutarties sąlyga ieškovei, kaip atidžiam, apdairiam ir protingam asmeniui, leido aiškiai suprasti ir patį tikslą, dėl kurio atsakovė prašo iš anksto jai pateikti reklaminio plakato maketą, t. y. ieškovė, vadovaudamasi sutarties 3.3. punkto 3.3.2. papunkčiu, aiškiai ir teisingai suprato, kad apeliantė dėl leidimo išorinės reklamos įrengimui išdavimo į atitinkamas institucijas kreipsis tik po to, kai ieškovė pateiks apeliantei reklaminio plakato maketą, ir kad ieškovės reklaminį plakatą pagal parengtą maketą apeliantė pradės gaminti, pagamins ir patalpins ieškovės išsinuomotame reklamos plote tik po to, jei apeliantė gaus leidimą jo įrengimui.
23.8. Apeliantė pati sau prieštarauja – viena vertus ji, vadovaudamasi sutarties 5.6. punktu, teigia, jog už reklaminio plakato turinį visą atsakomybę prisiėmė ieškovė, kuri, vadovaujantis sutarties 5.6. punktu, įsipareigojo atlyginti apeliantei visus nuostolius tuo atveju, jei dėl reklaminio plakato turinio apeliantei bus paskirta bauda ar pritaikytos kitos sankcijos, kita vertus, sprendimą dėl reklaminio plakato nukabinimo apeliantė priėmė pati ir įvertinusi reklaminio plakato turinį, kuris apeliantei buvo žinomas iš anksto.
23.9. 2021-12-19 visuomenės informavimo priemonėse viešai buvo paskleista mokslininko V. Z.-B., dalyvavusio tuo metu pandemijai valdyti sudarytose Nepriklausomos ekspertų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prezidento sveikatos ekspertų tarybos veikloje, nuomonė (šaltiniai: Duomenų mokslininkas mato didelę omikron grėsmę Lietuvai ir ragina griežtinti galimybių paso taisykles: vėl grįš karantinas? - LRT ; (duomenys neskelbtini): dviejų vakcinų efektyvumas prieš omikron yra nulinis - Delfi sveikata ir kt.). Taigi, ieškovė, rengdama ginčo reklaminio plakato turinį, vadovavosi priešingai, nei teigia apeliantė, ne kažkokiais gandais, sąmokslo teorijomis ir panašiai, o visuomenės informavimo priemonėse plačiai paskelbta autoritetingo mokslininko nuomone. Informacijos apie atsakingą COVID-19 vakcinų vartojimą skelbimas, su tuo susijusių diskutuotinų klausimų kėlimas, nėra ir negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Priešingai nei tvirtina apeliantė, būtent tokios informacijos, kurią paskelbė ieškovė, skelbimas yra laikytinas prisidedančiu prie visuomenės narių socialiai atsakingo - apgalvoto, tinkamai įvertinto ir patikrinta informacija pagrįsto – elgesio jiems vartojant receptinius vaistinius preparatus, formavimo.
23.10. Nesutinka su apeliantės pateikiamu sutarties 4.6. punkto aiškinimu, kadangi toks aiškinimas, vertinant iš esmės, reikštų, kad viena sutarties šalis, gavusi avansą iš kitos sutarties šalies, turi teisę nevykdyti sutarties ir tuo pačiu negrąžinti jos gauto avanso dėl sutarties nevykdymo nukentėjusiai šaliai. Apeliantės pateiktas sutarties 4.6. punkto sąlygos aiškinimas pažeidžia tiek teisingumo, tiek ir sąžiningumo principus.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl šalių santykių kvalifikavimo
25. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje pateiktą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2021-10-18 leidimą įrengti išorinę reklamą (toliau – ir Leidimas). Teismas taip pat nevertino, jog Leidime nurodyta, kad atsakovė turi teisę įrengti išorinę reklamą laikantis Reklamos įstatymo, Išorinės reklamos įrengimo taisyklių ir kitų teisės aktų, nustatančių reklamos naudojimo reikalavimus. Teismas nevertino esminės aplinkybės, kad pagal teisinį reglamentavimą ir atsakovės turimą Leidimą, socialinė reklama ginčo stende negalėjo būti skleidžiama, o ieškovei pateikus būtent tokio turinio plakatą, sutartis negalėjo būti įgyvendinta. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2021-10-18 leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti išorinę reklamą yra suteikta teisė išorinei reklamai nuo 2021-10-25 iki 2023-10-24 adresu: (duomenys neskelbtini) (SP vieta Nr. (duomenys neskelbtini)), Šiauliai. Atsakovė pirmosios instancijos teisme teigė, jog gavo vieną leidimą nurodytam laikotarpiui, kas reiškia, kad vaizdinės išorinės reklamos turinys nėra derinamas, o derinamas tik stendui skirtas plotas. Reklamos įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad šis įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos ir skelbimų, nesusijusių su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 3 punkte įtvirtina analogiška nuostata. Minėto Leidimo išdavimo metu galiojusio Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-10-25 įsakymu Nr. A-1785 patvirtinto Leidimų įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo tvarkos aprašo 6 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad leidimas išduodamas, kai išorinė reklama įrengiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais, projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Taisyklėmis, Savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal Savivaldybės administracijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą (toliau – tipinis projektas), – ir Savivaldybės administracijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vadovaujantis minėtais teisės aktais atsakovei išduoto Leidimo (įrengti išorinę reklamą) turėjimas, atsižvelgus į Leidimo galiojimo laikotarpį bei tai, kad atsakovei buvo išduotas vienas leidimas be vaizdinės išorinės reklamos turinio derinimo su savivaldybe, negali būti suprantamas kaip draudimas Leidime nurodytoje vietoje įrengti socialine reklamą. Be to, kaip šiuo aspektu pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tai, kad atsakovė turėjo teisę stende skleisti ne tik komercinę reklamą, bet ir socialinio pobūdžio informaciją (reklamą), įrodo ir pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, jog savivaldybės leidime išorinei reklamai suteiktoje vietoje atsakovė naudojosi stendu socialinio pobūdžio informacijai skleisti: ,,sunki būklė: skiepyti 13 proc., neskiepyti 87 proc.“, ,,Registruotis skiepui dabar tel. Nr. 1808“. Juolab, kad ir pats atsakovės vadovas V. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog stende gali būti talpinama komercinė reklama arba socialinė reklama. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus 2022 m. sausio 11 d. Faktinių duomenų patikrinimo akte dėl reklamos įstatymo reikalavimų kontrolės nepateikta jokių pastabų dėl socialinės reklamos sklaidos negalimumo pagal išduotą savivaldybės Leidimą. Į bylą nepateikta jokių kitų kompetentingų priežiūros institucijos dokumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas vertinti, kad pagal atsakovės turimą Leidimą socialinė reklama ginčo stende negalėjo būti skleidžiama.
27. Sutarties 1.1.1 punkte numatyta, jog sutarties objektas yra nuomotojo (atsakovės) įsipareigojimas išnuomoti sutarties priede nurodytą reklamos plotą, skirtą reklaminės medžiagos (toliau – plakatas, reklaminis plakatas) eksponavimui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog sutarties 1.1.1 punkte yra detalizuota, kas yra reklaminė medžiaga, t. y. plakatas arba reklaminis plakatas, kas rodo, jog eksponuojamas galėjo būti ir ne reklaminis plakatas. Minėta nuostata, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės reiškia, kad ieškovei buvo palikta diskrecija nuspręsti, kokio konkrečiai pobūdžio reklaminė medžiaga bus eksponuojama išsinuomotame reklamos plote. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad skliausteliuose įvardintas trumpinys „toliau – plakatas, reklaminis plakatas“, kuris buvo naudojamas sutartyje siekiant sutrumpinti sutarties tekstą, nėra sąvokų išaiškinimas ir negali būti laikomas detalizacija, kas yra sutartas sutarties objektas, nes šalys aiškiai susitarė dėl reklaminės medžiagos eksponavimo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Byloje nėra ginčijama, kad sutarties sąlygas paruošė atsakovė (atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog yra parengusi ir naudoja tik vieną komercinės reklamos plotų nuomos sutarties projektą). Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovė, būdama verslininkė, turėjo galimybę įvertinti, ar gali sudaryti tokio turinio sutartį ir ar savivaldybės leidimas jai suteikia teisę tokiai išorinei reklamai, todėl nusprendusi pakabinti ieškovės plakatą, prisiėmė pareigas, susijusias su sutarties vykdymu ir įgyvendinimu.
28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovės paskleista informacija atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintą reklamos sąvoką, argumentuotai ir išsamiai įvertino ieškovės reklaminės medžiagos turinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovės pateiktos informacijos skelbimui Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kadangi ieškovės paskleista informacija yra socialinio pobūdžio ir vertintina kaip socialinė reklama.
29. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, jog tarp šalių sudarytos sutarties reklaminės medžiagos – plakato – turinys laikytinas socialinio pobūdžio informacija, kurioje nurodomas įsteigtos asociacijos pavadinimas, išreikšta nuomonė atkreipti dėmesį į valstybės vykdomą skiepijimo politiką. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad informacija plakate nebuvo nukreipta prieš skiepus bendrai, nes 2022-12-07 posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, kad plakatas skleidžia žinutę, jog po dviejų skiepų vakcinų efektyvumas lygus nuliui, taip pat tai yra plakatas prieš valstybės vykdomą politiką. Apeliantės įsitikinimu, nesant socialinės reklamos teisinio reglamentavimo, nėra aišku, kokiais kriterijais teismas ieškovės plakatą pripažino socialine reklama.
30. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su anksčiau nurodytais apeliacinio skundo argumentais, visų pirma atkreipia dėmesį, kad priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė, kuo remiantis ieškovės plakatą pripažino socialine reklama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad socialinės reklamos tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į egzistuojančias problemas, skatinti žmones pakeisti tam tikrus įpročius, pasirinkti naują elgesio modelį, tačiau socialinė reklama neturi skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis, nes šią funkciją atlieka komercinė reklama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1606-492/2019).
31. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstu laiko ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą argumentą, jog ieškovė, rengdama ginčo reklaminio plakato turinį, priešingai nei teigia apeliantė, vadovavosi ne gandais ar sąmokslo teorijomis, o visuomenės informavimo priemonėse 2021-12-19 plačiai paskelbta mokslininko V. Z.-., dalyvavusio tuo metu pandemijai valdyti sudarytose Nepriklausomos ekspertų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Prezidento sveikatos ekspertų tarybos veikloje, nuomone. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme nuomonės sąvoka apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.
32. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė ginčo plakato turiniu, kuris, kaip teigia ieškovė, buvo sukurtas remiantis viešai paskelbta minėto mokslininko V. Z.-B. pateikta nuomone, iš esmės siekė skatinti visuomenės kritinį mąstymą dėl COVID-19 vakcinų vartojimo ir ši informacija negali būti laikoma prieštaraujančia viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčo plakate buvo nurodyta subjektyvi nuomonė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad tokia nuomonė nesąžininga ir/ar neetiška, pateikta iškraipant faktus ir duomenis. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokiu būdu buvo įgyvendinta asociacijos (ieškovės) saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, kuri gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė kokią vertybę gina. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad išvadą, jog ginčo plakate nurodyta subjektyvi nuomonė, teismas padarė ne tik išsamiai išnagrinėjęs ginčo plakato turinį, šalių (jų atstovų) procesiniuose dokumentuose pateiktą poziciją bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, bet ir Žurnalistų etikos tarnybos inspekcijos atstovės pateiktą išvadą dėl ginčo plakato turinio, kurioje nurodyta, jog plakato turiniu saviraiškos ir informacijos laisvė realizuota nepažeidžiat Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingo vertinimo.
33. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad Žurnalistų etikos tarnybos inspekcija nenustatė, jog ginčo plakatas yra socialinė reklama, kadangi Žurnalistų etikos tarnybos inspekcijos atstovė nurodė, kad į šios institucijos kompetenciją nepatenka socialinės reklamos vertinimas ir turinys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčo plakatas yra socialinė reklama, padarė įvertinęs ne tik Žurnalistų etikos tarnybos inspekcijos atstovės pateiktą išvadą, bet ir byloje esančių įrodymų visumą. Be to, teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013).
34. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo atsakovės atstovės paaiškinimus, todėl sprendime klaidingai nurodė, jog atsakovės atstovė pripažino, kad atsakovė pagal išduotą leidimą gali ir jo turinį turi teisę naudoti išorinei reklamai, kuri gali būti komercinė arba socialinė, tačiau apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo, kuo pasireiškė netinkamas atsakovės atstovės paaiškinimų interpretavimas, t. y. apeliantė nenurodė, kokius konkrečiai atstovės teiginius teismas netinkamai interpretavo. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas turi šalių (jų atstovų) paaiškinimus vertinti faktiškai susiklosčiusių santykių bei atliktų veiksmų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Reikalavimas vertinti įrodymus (įskaitant šalių ir jų atstovų paaiškinimus) vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniais dokumentais, byloje dalyvaujančių asmenų teiktais paaiškinimais, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, o jei įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, tas nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.
Dėl plakato nukabinimo
36. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad prieš nuimdama plakatą turėjo gauti kompetentingų institucijų nurodymus apie klaidinančią informaciją ir reikalavimą nukabinti plakatą. Nurodo, kad teismas nevertino atsakovės byloje pateiktų įrodymų ir neatsižvelgė į tai, jog ieškovę dar prieš sudarant sutartį įspėjo, kad plakatą gali tekti nukabinti. Teismas nevertino ir nepasisakė, kad spaudoje 2022-01-11 atsirado straipsnis su antrašte - „Šiauliuose iškilo reklama, raginanti abejoti skiepais <...>“. Šiaulių miesto savivaldybė nurodė, kad: „<...> tokios vaizdinės išorinės reklamos turinys nėra derinamas – derinamas tik stendui skirtas plotas<...>“, „<...> galimai pažeistos Reklamos įstatymo 4 str. 2 dalies 3, 5, 6 dalys<...>“ „<...> Šiaulių miesto savivaldybės administracija galėtų taikyti reklamos turėtojui sankcijas – panaikinti leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimą<...>“. Teismas, be kita ko, neatsižvelgė į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos byloje pateiktą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus 2022-01-11 Faktinių duomenų patikrinimo aktą dėl reklamos įstatymo reikalavimų kontrolės, kuris patvirtina tai, jog atsakovė, reaguodama į susidariusią situaciją, privalėjo plakatą nukabinti.
37. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, vadovaudamiesi šiuo ir kitais įstatymais, pagal kompetenciją atlieka: Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba; savivaldybių vykdomosios institucijos; Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos; saugomų teritorijų direkcija arba Aplinkos apsaugos departamentas. To paties įstatymo 21 straipsnyje numatyta, kad priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę: reikalauti, kad reklaminės veiklos subjektai ar jų vadovai ir kiti už reklamos naudojimą atsakingi asmenys atvyktų ir duotų žodinius arba rašytinius paaiškinimus; neatidėliotinais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, kad paskleista arba numatoma paskleisti reklama gali būti pripažinta neatitinkančia šiame įstatyme nustatytų reikalavimų ir padarytų kitiems asmenims ar visuomenės interesams žalos ar sukeltų nepataisomus padarinius, priimti nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą, iki kol bus priimtas šio įstatymo 25 straipsnio 17 dalyje nurodytas nutarimas; prieš priimdama nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą, priežiūros institucija turi suteikti galimybę reklaminės veiklos subjektui, kuris įtariamas pažeidęs šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, per jos nustatytą terminą duoti paaiškinimą; įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą; informuoti raštu reklaminės veiklos subjektus, kad jų atliekami veiksmai gali turėti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, ir siūlyti jiems nutraukti tokios reklamos naudojimą arba ją pakeisti; įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas ( Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3-7 punktai).
38. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-10-25 įsakymu Nr. A-1785 Leidimų įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo tvarkos aprašo 23 punkte buvo nustatyta, kad apie sprendimą įspėti apie galimą Leidimo galiojimo panaikinimą Savivaldybės administracija per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo tiesiogiai, per atstumą ar per Kontaktinį centrą praneša Leidimo turėtojui, nurodo pažeidimus, dėl kurių jis įspėjamas apie galimą Leidimo galiojimo panaikinimą, ir, atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, nustato ne trumpesnį kaip 3 darbo dienų terminą pažeidimams pašalinti. To paties aprašo (duomenys neskelbtini) punkte nustatyta, kad Leidimo turėtojas turi ištaisyti Savivaldybės administracijos nurodytus pažeidimus, dėl kurių buvo įspėtas apie galimą Leidimo galiojimo panaikinimą, per Savivaldybės administracijos nustatytą terminą, kuris skaičiuojamas nuo pranešimo apie galimą Leidimo galiojimo panaikinimą gavimo dienos. Ištaisęs pažeidimus, Leidimo turėtojas turi apie tai tiesiogiai, per atstumą ar per Kontaktinį centrą pranešti Savivaldybės administracijai.
39. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažymi, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus 2022-01-11 Faktinių duomenų patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei nebuvo nustatyti jokie įpareigojimai ar siūlymai, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 21 straipsnyje, akte tik nurodyta išvada, jog „Reklaminio subjekto atliekami veiksmai gali turėti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, t. y. skleidžiamos reklamos turinys galimai yra draudžiamas, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 str. 2 d. 3 p., 5 p. ir 6 p. Apie patikrinimą informuoti Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus vedėją“. Priešingai, nei teigia apeliantė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos ir teisėtvarkos skyriaus 2022-01-11 Faktinių duomenų patikrinimo aktas nepatvirtina, kad apeliantės elgesys nukabinant plakatą atitiko protingo asmens elgesio standartą. Į bylą taip pat nepateikta Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą vykdančių institucijų nutarimų atsakovei taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą. Į bylą taip pat nepateikta įrodymų, kad atsakovė iš Šiaulių miesto savivaldybės gavo įspėjimą apie galimą Leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo panaikinimą. Apeliantės minimas 2022-01-11 spaudoje atsiradęs straipsnis ginčo atveju neturi teisinės reikšmės ir yra niekaip nesusijęs su šalių sutarties vykdymu. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieš nuimdama plakatą atsakovė neturėjo kompetentingų institucijų nurodymų apie klaidinančią informaciją ir reikalavimo nukabinti plakatą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad šalys sutarties 5.6 punktu susitarė, jog nuomotojas (atsakovė) nėra atsakingas už nuomininko (ieškovės) reklaminio plakato turinį. Tuo atveju, jei dėl nuomininko plakato turinio nuomotojui bus paskirta bauda ar pritaikytos kitos sankcijos, nuomininkas privalo atlyginti visus nuomotojo dėl to patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Įvertinus minėtas sutarties nuostatas, apeliantės veiksmai, kuomet nesant kompetentingų institucijų nurodymų apie klaidinančią informaciją ir reikalavimo nukabinti plakatą, ji savo iniciatyva nuėmė ginčo plakatą, neatitinka verslininkams keliamų atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).
Dėl sutarties nutraukimo
40. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.217 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).
41. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties nutraukimo esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
42. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad šalių sudarytą sutartį atsakovė vienašališkai nutraukė nepagrįstai, nesant tam teisėto pagrindo, iš esmės padarė remdamasis šiais motyvais: atsakovė, nuimdama plakatą, prieš tai pasiūliusi keisti plakato turinį, nepasirašius sutarties pakeitimų kitai šaliai, sustabdė jos vykdymą, nors pagal sutarties 6.3 p. sutarties vykdymas neturėjo būti stabdomas; pagal sutartį atsakovė nebuvo atsakinga už plakato turinį (sutarties 5.6 p.); atsakovės vienašališkai padaryti sutarties pakeitimai dėl kito plakato su kitu turiniu pateikimo ir su tuo susijusio termino pratęsimo neįsigaliojo, nes ieškovė sutarties pakeitimų dėl galiojančios sutarties sąlygų nepasirašė ir sutarties sąlygos neįsigaliojo (sutarties 6.3 p., CK 6.183 straipsnio 1 dalis); ieškovė sutartyje numatytus įsipareigojimas buvo įvykdžiusi – sumokėjusi avansu visą sutartą kainą, vykdė kitus įsipareigojimus, numatytus sutarties 3.3 punkte, o ta aplinkybė, kad sutarčiai netaikomas Reklamos įstatymas, nėra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo (CK 6.217 straipsnis), nes yra nustatyta, jog tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl kitokio pobūdžio informacijos skleidimo.
43. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ginčo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nesant esminio sutarties pažeidimo. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teisės aktų reikalavimų, bendrųjų viešosios tvarkos ir geros moralės principų neatitinkančio turinio skleidimas, ieškovės plakato, kuris nėra reklama jokia forma, pateikimas atsakovei, yra esminis sutarties pažeidimas, nes: atsakovė nenumatė ir negalėjo numatyti, kad ieškovė nevykdys pareigos užtikrinti reklaminio ploto turinio atitiktį įstatymams bei pateikti reklaminę medžiagą; pareiga užtikrinti turinio atitikimą teisės aktams bei atsakovės leidimą atitinkančio reklaminės medžiagos plakato pateikimas yra esminė; ieškovė tyčia siekė skleisti teisės aktų neatitinkančią informaciją; atsakovė siūlė pakeisti turinį į tokį, kuris atitiktų teisės aktus, pateikti reklaminę medžiagą atitinkantį plakatą, tačiau ieškovė jokių veiksmų dėl to nesiėmė; ieškovė nepatyrė jokių nuostolių dėl sutarties nutraukimo, nes sutartimi prisiėmė atsakomybę apie negrąžinamas sumokėtas sumas.
44. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodyta, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau apeliantė apeliaciniame skunde kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių, negu buvo tirtos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, nenurodo. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta: kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Apeliantei nepateikus konkrečių argumentų, kodėl ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu ir (ar) teisine jų kvalifikacija dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, nėra aišku, kuo konkrečiai šioje dalyje yra grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas. Taigi vertintina, kad apeliantė apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagristų argumentų, kurie paneigtų anksčiau minėtus pirmosios instancijos teismo motyvus (žr. šios nutarties 42 punktą) dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantė neįrodė, kad ieškovė skleidė bendrųjų viešosios tvarkos ir geros moralės principų neatitinkantį turinį, o ieškovės plakato pateikimas atsakovei yra esminis sutarties pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu yra pagrįstas ir teisėtas.
Dėl sumokėtų sumų grąžinimo
45. Apeliantė nurodo, kad sutartyje nenumatytas joks atvejis, kada ieškovės sumokėtos sumos būtų grąžinamos. Ar ieškovė, ar atsakovė nutrauktų sutartį, vis tiek ieškovės sumokėtos sumos lieka atsakovei. Sutarties 4.6 punktas nebuvo nuginčytas ar teismo iniciatyva panaikintas, todėl šalims galioja visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismui netinkamai nustačius atsakovės kaltę dėl sutarties nevykdymo, buvo priimtas neteisėtas sprendimas, kuriuo atsakovė įpareigota grąžinti ieškovės sumokėtas sumas.
46. Sutarties 4.6 punktu šalys susitarė, kad jokio užsakovo vykdytojui sumokėtos sumos užsakovui nėra grąžinamos, net jeigu užsakovas atsisako paslaugų ar nutraukia sutartį. Sutarties 5.1 punkte numatyta, jog kiekviena šalis atsako kitai šaliai už savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įstatymų ir šioje sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 5.2 punktas nustato, jog už laikotarpį, kurį vėluojama perduoti reklamos plotą, užtikrinti nuomininkui galimybes juo naudotis, nuomininkas nuomos mokesčio nemoka.
47. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad kitos sutarties 5.1 – 5.2 sąlygos numato atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą jos vykdymą, todėl sutarties 4.6 punkto nuostata šiuo atveju netaikytina, nes ji galėtų būti taikoma tuo atveju, jei sutarties nevykdytų, ją pažeistų, jos atsisakytų ar nutrauktų kita sutarties šalis – ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiuo aspektu, kaip pagrįstai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantės pateiktas sutarties 4.6 punkto aiškinimas reikštų, kad viena sutarties šalis, gavusi avansą iš kitos sutarties šalies, turi teisę nevykdyti sutarties ir tuo pačiu negrąžinti jos gauto avanso dėl sutarties nevykdymo nukentėjusiai šaliai, tokiu atveju būtų pažeisti tiek teisingumo, tiek ir sąžiningumo principai. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismui nustačius atsakovės kaltę dėl sutarties nevykdymo, buvo pagrįstai tenkintas ir ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 632,92 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 145 Eur netesybų (duomenys neskelbtini) už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą.
Dėl procesinės bylos baigties
48. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
49. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, tinkamai taikė civilinės teisės normas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės ieškovei priteisiamos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės individualios įmonės „OWEXX“, juridinio asmens kodas 145884857, ieškovei asociacijai „Petys už laisvę“, juridinio asmens kodas 305887185, 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė