Civilinė byla Nr. 3K-3-358/2007
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. Ž. ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2005 m. sausio 28 d. įsakymą, kuriuo jis atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnį; grąžinti į darbą; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Jis nurodė, kad atsakovo įstaigoje dirbo nuo 1985 m., atleidimo iš darbo metu – Onkologijos skyriuje akušeriu ginekologu, onkologu–chirurgu. 2005 m. sausio 24 d. direktoriaus iniciatyva įvykusio konfliktinio pokalbio metu šis pasiūlė ieškovui išeiti iš darbo, tačiau jis atsisakė. Ieškovas, pasibaigus pokalbiui, pasijuto blogai, todėl kreipėsi į gydytoją, kuris skyrė gydymą ir išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovas pasveikęs grįžo į darbą 2005 m. vasario 22 d., tada ir sužinojo apie tai, kad 2005 m. sausio 24 d. pareiškimu darbo sutartis nutraukta nuo 2005 m. vasario 7 d. Ieškovas nurodė, kad pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo surašytas anksčiau, bet ne 2005 m. sausio 24 d.; be to, pareiškimą pateikė Lietuvos onkologijos centrui, kuris 2002 m. spalio 30 d. reorganizuotas į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą; 2005 m. sausio 24 d. pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo nerašė ir neišreiškė valios atleisti jį iš einamų pareigų; atsakovas, paskleidęs informaciją apie ieškovo atleidimą iš darbo, pablogino jo reputaciją, pažemino garbę ir orumą, todėl iš jo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinio nurodytus reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad 2005 m. sausio 24 d. įvyko konfliktinis ieškovo ir atsakovo įstaigos direktoriaus pokalbis, jo metu direktorius įspėjo ieškovą dėl drausminių nuobaudų jam skyrimo, jeigu kartotųsi darbo drausmės pažeidimų faktai; ieškovas tada pasakė, kad jam reikia pagalvoti dėl pareiškimo darbo sutarčiai nutraukti padavimo; nurodytą dieną ieškovas pateikė atsakovo personalo darbuotojui pareiškimą atleisti jį iš darbo. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovo pareiškimo darbo sutarčiai nutraukti surašymo data, taip pat pareiškimo netikslumai dėl jame nurodytų kitokių, nei dabar esančių, atsakovo įstaigos pavadinimo ir ieškovo pareigų, neturi reikšmės ieškovo tikrajai valiai dėl sutarties nutraukimo nustatyti. Įvykęs ieškovo ir darbdavio konfliktas, teismo vertinimu, buvo ieškovo motyvas pareiškimui dėl atleidimo iš darbo paduoti; šį ketinimą patvirtino ir kiti ieškovo veiksmai: ligos metu jis netikrino informacijos dėl atleidimo, nors apie jį žinojo, ieškojo darbo kitose ligoninėse. Atsakovas, vadovaudamasis DK 127 straipsnio 4 dalimi, nesutiko su ieškovo teise atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį. Nenustatęs neteisėto atleidimo iš darbo fakto, teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino teisėta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad darbo sutarčiai su ieškovu nutraukti atsakovas turėjo teisėtą pagrindą, nustatytą DK 127 straipsnyje, – darbuotojo pareiškimą. Pagal DK 127 straipsnio 1 dalies normoje nustatytą reglamentavimą darbuotojo teisė savo valia nutraukti darbo sutartį yra absoliuti subjektinė teisė, DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto darbo laisvės principo garantija; darbdaviui nesuteikta teisės nepriimti darbuotojo rašytinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ir tais atvejais, kai jis surašytas netinkama forma, pavyzdžiui, nenurodyta jo surašymo data ir kt. DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, kad darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų, nereiškia, jog darbuotojo pareiškimas apie darbo sutarties nutraukimą turi būti surašytas ir paduotas darbdaviui tą pačią dieną. Ieškovo pareiškime nurodytų aplinkybių (atsakovo įstaigos pavadinimo, ieškovo pareigų) neatitiktis tikrajai padėčiai, taip pat pareiškime nenurodyta jo surašymo data, kolegijos vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovas 2005 m. sausio 24 d. neįspėjo atsakovo apie darbo sutarties nutraukimą ir neišreiškė valios nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnyje nustatytu pagrindu ir kad atsakovas savo iniciatyva patenkino ieškovo prieš ketverius metus surašytą pareiškimą, juolab kad liudytojos – atsakovo darbuotojos – patvirtino faktą apie ieškovo 2005 m. sausio 24 d. paduotą pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų R. J., P. G., J. G., A. N., nepatenkančių į asmenų, nustatytų CPK 189 straipsnio 2 dalyje, sąrašą, parodymais; ieškovas neįrodė, kad tik dėl tos aplinkybės, jog liudytojos yra atsakovo įstaigos darbuotojos, teismui duoti jų parodymai yra neteisingi; tuo tarpu liudytojos S. S. ir V. M. Č. nežinojo apie įstaigoje 2005 m. sausio 24 d. susiklosčiusią situaciją, nes jų tą dieną nebuvo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas po 2005 m. sausio 24 d. turėjo galimybę domėtis dėl atleidimo iš darbo, atšaukti pareiškimą per įstatymo nustatytą terminą, tačiau jis to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat laikė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą; pagal CK 2.24 straipsnį, kuriuo ieškovas grindė nurodytą ieškinio reikalavimą, jis turėjo įrodyti, bet neįrodė, kad atsakovas paskleidė apie ieškovą melagingas žinias, kurios žemina jo garbę ir orumą, t. y. kad ieškovas „išmestas iš darbo“ – atleistas ne savo noru, bet darbdavio iniciatyva. Kolegija taip pat laikė, kad iš apeliacinio skundo argumentų neišplaukia, jog liudytojos S. S. ir V. M. Č. patvirtino apie atsakovo kitiems asmenims perduotus duomenis dėl ieškovo atleidimo; jos nepatvirtino, kas konkrečiai paskleidė žinią apie ieškovo atleidimą, nurodė, jog apie tai sužinojo iš kolegų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, kompensacijos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Teismai pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas dėl įrodinėjimo, taip pat 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad ieškovo surašytas pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo neatitinka jam nustatytos formos dėl jame nenurodytos datos, atsakovo įstaigos kitokio pavadinimo, taip pat ieškovo pareigų, tačiau nepagrįstai sprendė, jog nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, jog ieškovas 2005 m. sausio 24 d. neįspėjo atsakovo apie darbo sutarties nutraukimą, neišreiškė valios nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnyje nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas 2005 m. sausio 24 d. tariamą ieškovo pareiškimą, pažeidė CPK 178 straipsnyje nustatytą šalių įrodinėjimo pareigos pusiausvyrą, nepagrįstai suabsoliutino darbuotojo teisę prašyti atleisti iš darbo savo valia, nepaisant valiai išreikšti nustatytų formos reikalavimų; tokiu atveju ieškovas neteko galimybių įrodyti, jog iš tikrųjų jis neišreiškė valios darbo santykiams su atsakovu nutraukti; teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo pareigos įrodyti, jog dokumentas, patvirtinantis ieškovo valią, egzistavo konkrečiu metu; teismo išvada, kad svarbu yra tai, jog pareiškimas yra įteiktas darbdaviui, bet nėra svarbi jo surašymo data, neatitinka DK 127 straipsnyje įtvirtintų normų prasmės. Tokia teismo išvada padaryta pažeidžiant pirmiau nurodytame CPK 178 straipsnyje įtvirtintą principą, kad ginčo šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus; šiuo atveju atsakovas buvo atleistas nuo pareigos įrodyti, kad jo žinioje yra ieškovo pareiškimas, kuriame šis 2005 m. sausio 24 d. išreiškė savo valią. Teismų praktikoje pripažįstama, kad negalima nutraukti darbo sutarties darbuotojo ankstesnio pareiškimo pagrindu (Teismų praktika 1991–2000 m.). Atsakovo įstaigoje įregistruotas ieškovo pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal CPK 202 straipsnį laikytinas rašytiniu įrodymu su trūkumais, dėl jo įrodomosios galios teismai turėjo spręsti, atsižvelgdami į kitus byloje esančius įrodymus; apeliacinės instancijos teismas nepaisė CPK normose įtvirtintų nuostatų, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo ir leistinumo; dėl ieškovo 2005 m. sausio 24 d. pareiškimo turinio atitikties jo valiai nutraukti sutartį teismas nepagrįstai sprendė, įvertinęs liudytojų R. J., R. G., J. G. ir A. N., kurios yra atsakovo įstaigos darbuotojos, parodymus; juos turėjo vertinti kritiškai, nes liudytojos pagal tarnybą yra pavaldžios direktoriui.
CPK įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažįstamas teismo aktyvus vaidmuo reiškia teismo pareigą darbo bylose, kuriose darbuotojas yra silpnoji darbo teisinių santykių šalis, rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai būtina bylai teisingai išspręsti. Teismai nesilaikė šios pareigos, nes, kilus abejonių dėl įrodymų patikimumo, turėjo pagal CPK 203 straipsnyje nustatytą tvarką įpareigoti atsakovą pateikti teismui kitus ieškovo atsakovui rašytus pareiškimus ar įstaigoje esančius dokumentus, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ieškovas yra klydęs dėl atsakovo įstaigos pavadinimo ar einamų pareigų, arba CPK 414 straipsnyje nustatyta tvarka skirti ekspertizę ieškovo pareiškimo surašymo datai nustatyti. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai laikė, kad kilęs ieškovo ir atsakovo konfliktas buvo motyvas ieškovui paduoti prašymą nutraukti sutartį; teismai neįvertino, kad nurodyta aplinkybė galėjo paveikti atsakovą atleisti ieškovą iš darbo, juolab kad tokia išvada išplaukia iš atsakovo kitų veiksmų – jis nesutiko, jog ieškovas atšauktų pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Dėl netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių taikymo bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė byloje reikšmingą aplinkybę apie tai, kada ieškovas sužinojo apie darbo sutarties nutraukimą; dėl nurodytos priežasties nepagrįstai pripažino, kad ieškovas buvo neveiklus, nesiėmė priemonių pareiškimui dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukti per DK 127 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą; tuo tarpu ieškovas apie pirmiau nurodytą faktą sužinojo, pasibaigus įstatymo normoje nustatytam terminui pareiškimui atšaukti, tačiau teismas nurodytos aplinkybės netyrė ir nevertino. Be to, ieškovas 2005 m. vasario 22 d. raštu reikalavo atšaukti direktoriaus neteisėtą įsakymą dėl atleidimo iš darbo, bet ne 2005 m. sausio 24 d. pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio jis iš tikrųjų nerašė.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jo netenkinti, teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovas nurodo, kad kasaciniame skunde iš esmės dėstomos bylos faktinės aplinkybės, jos vertinamos kitaip, nei jas nustatė bylą nagrinėję teismai. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 127 straipsnyje nustatytas nuostatas, teisingai nurodė, kad pagal šioje įstatymo normoje nustatytą reglamentavimą darbuotojas neprivalo aiškinti darbdaviui sprendimo nutraukti darbo sutartį priežasčių, motyvų ar kitų aplinkybių, darbuotojui neturi būti trukdoma savo noru nutraukti darbo santykius. Dėl to darbdavys neturi teisės nepriimti darbuotojo rašytinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą, jeigu jis surašytas netinkama forma: nenurodyta jo surašymo data, įspėjimas nesuderintas su kitais darbuotojais; darbuotojo teisė savo valia nutraukti darbo sutartį yra absoliuti subjektinė teisė. Tokia teismų padaryta išvada atitinka teisės doktriną. DK nenustatyta formos reikalavimų darbuotojo teikiamam įspėjimui apie darbo sutarties nutraukimą; įspėjimas yra tinkamas, jeigu paduotas raštu. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teismo buvo įpareigotas pateikti duomenų, patvirtinančių ieškovo valią nutraukti darbo sutartį savo noru, todėl laikytini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas byloje buvo atleistas nuo įrodinėjimo pareigos. Ieškovas turi įrodyti faktą, kuriuo grindžia savo reikalavimą, bet ne atsakovas. Ieškovas nepateikė į bylą faktinių duomenų, patvirtinančių teiginius, kad 2005 m. sausio 24 d. ieškovo prašymas buvo pateiktas darbdaviui prieš ketverius metus; atsakovas paneigė šiuos nepagrįstus ieškovo teiginius, nurodė, kad jam apskritai nežinoma, kada buvo surašytas ieškovo prašymas, pateiktas 2005 m. sausio 24 d. Atsakovo vertinimu, prašymo nutraukti darbo santykius surašymo momentas neturi įtakos valios nutraukti darbo santykius pareiškimo momentui. Apie šio rašytinio įrodymo įrodomąją galią sprendė teismai CPK 202 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl skunde nurodytų liudytojų duotų parodymų ir jų vertinimo; liudytojos yra prisiekusios teismui, jų parodymai nuoseklūs ir paneigia ieškovo argumentus, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jie teismų įvertinti nekritiškai. Teismo teisė ex officio rinkti įrodymus darbo byloje nepaneigia ieškovo pareigos pateikti teismui įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimą. Šios pareigos ieškovas nevykdė, todėl teismai pagrįstai pripažino neįrodytais ieškovo teiginius dėl darbo santykių nutraukimo aplinkybių. Ieškovas ir apeliaciniam teismui rašytuose prašymuose klydo dėl einamų pareigų pavadinimo, todėl teismas neprivalėjo dar kartą prašyti atsakovo duomenų tapatiems faktams patvirtinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2005 m. sausio 28 d. įsakymu ieškovas, Onkoginekologijos skyriaus akušeris ginekologas, onkologas–chirurgas, atleistas iš darbo 2005 m. vasario 7 d. pagal DK 127 straipsnį; ieškovo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo atsakovas gavo 2005 m. sausio 24 d. Ieškovas ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą, nurodo, kad jis 2005 m. sausio 24 d. pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo nerašė ir neišreiškė valios dėl atleidimo iš einamų pareigų.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, taip pat dėl DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytų normų taikymo ir aiškinimo. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai tyrė ieškovo valią nutraukti darbo sutartį. Teismai pripažino, kad byloje surinkti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo parašė laisva valia, tačiau darydami tokias išvadas neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju (DK 127 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo pareiškimas yra valinis aktas. Kiekvienas asmuo savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 127 straipsnio normų turinio analizė suponuoja išvadą, jog darbuotojas, ketinantis nutraukti neterminuotą darbo sutartį, privalo raštu įspėti apie tai darbdavį, savo pareiškime nurodydamas tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujamą atleidimo iš darbo datą. Datos nurodymas yra būtinas reikalavimas darbo santykiams nutraukti, nes DK 127 straipsnio 4 dalyje nustatyta darbuotojo teisė atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Datos nurodymas prašyme nutraukti darbo sutartį taip pat turi reikšmės atleidimo terminui, per kurį darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju.
Ieškovas darbdaviui pateikė pareiškimą, kuriame nėra nei jo surašymo datos, nei datos, nuo kurios jis prašo nutraukti darbo sutartį. Be to, ieškovas visą laiką tvirtino, kad pareiškimą dėl atleidimo iš darbo parašė ne 2005 m. sausio 24 d., o daug anksčiau, ir kad tai patvirtina šios aplinkybės: pareiškime nenurodyta jo surašymo data; pareiškimas adresuotas Lietuvos Onkologijos centrui, kuris 2002 m. spalio 30 d. buvo reorganizuotas į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą; pareiškime nurodytos ankstesnės ieškovo pareigos. Esant tokioms aplinkybėms byloje nebuvo pakankamo pagrindo pripažinti, kad ieškovo valia nutraukti darbo sutartį atitiko DK 127 straipsnio 1 dalies turinį (CPK 365 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad įstaigos vadovo pareiga yra priimti tinkamai įformintą darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame turi būti nurodoma tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujama atleidimo iš darbo data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. M. prieš Pravieniškių gydymo ir pataisos namus, bylos Nr. 3K-3-613/2006 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo teismų praktikos nuostatų, atskleidžiant pirmiau nurodytos įstatymo normos esmę, ir į jas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsakovui įregistravus ieškovo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo be datos, adresuoto kitam asmeniui, įrodinėjimo našta apie ieškovo valią, atitinkančią DK 127 straipsnio 1 dalies turinį dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu, tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis).
Vadovaudamasi šiais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o, atsižvelgiant į tai, jog bylą nagrinėję teismai nesprendė kitų ieškovo pareikštų reikalavimų, susijusių su jo neteisėtu atleidimu iš darbo, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algirdas Taminskas
Pranas Žeimys