Civilinė byla Nr. 2A-53-241/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01868-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.13; 3.2.8.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1004-555/2019 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl valstybės valdžios institucijų, teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos 24 820 435 Eur turtinę žalą, įskaitant Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo (toliau – ir Ūkinio teismo) teisėjos P. S. neteisėtais veiksmais padarytą 13 093,24 Eur turtinę žalą; Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo teisėjos O. G. neteisėtais veiksmais padarytą 13 608,30 Eur turtinę žalą; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos L. L. neteisėtais veiksmais padarytą 50 800,25 Eur žalą; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos A. M.-B. neteisėtais veiksmais padarytą 379 574 Eur turtinę žalą; 3) Valstybės valdžios institucijų priimtus aktus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstituciniams principams ir įstatymams, pripažinti negaliojančiais: Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo 1996 m. gegužės 21 d. sprendimą; Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo 1997 m. sausio 21 d. sprendimą; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimą dėl UAB „Dieona“ likvidavimo.

2.       Ieškovas ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo kildino iš, jo nuomone, neteisėtų teisėjų veiksmų nagrinėjant civilines bylas. Nurodė, kad Ūkinis teismas pagal Vilniaus miesto tarybos ir valdybos 1996 m. pareikštus ieškinius civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 už akių priimtais sprendimais neužtikrino teisės į veiksmingą bylos nagrinėjimą ir gynybą, pažeidė 1991 m. lapkričio 26 d. negyvenamosios patalpos (pastato) nuomos sutartis Nr. 667 ir 805, netinkamai aiškino ir taikė įstatymus bei kitus teisės aktus ir priteisdamas įsiskolinimus padarė ieškovui turtinę žalą. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009 ir tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės prašymą neužtikrino teisės į veiksmingą bylos nagrinėjimą ir gynybą, pažeidė teisės aktų nuostatas dėl nuosavybės teisės įgijimo ir padarė turtinę žalą leisdamas realizuoti Vilniaus miesto savivaldybės teisę išieškant skolas iš likviduotos UAB „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto, nes UAB „Dieona“ įsiskolinimo neturėjo, vykdomieji raštai 2003 m. buvo grąžinti išieškotojams. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3136-836/2011 nustatydamas skolininkei likviduotai UAB „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto paprastąjį administravimą, pažeidė teisės aktus, savininko teisę naudotis teisėtai įgytu daiktu – butu, ir tokiu būdu padarė ieškovui turtinę žalą. Dėl valstybės valdžios institucijų ir teisėjų kaltės 2003 m. sausio 23 d. likvidavus juridinį asmenį – UAB „Dieona“, privačiam asmeniui (vieninteliam UAB „Dieona“ akcininkui) – ieškovui A. P. buvo padaryta 85,7 mln. Lt turtinė žala (24 820 435 Eur), kurią pagrindžia 1994 m. patvirtintas komercinės firmos „Dieona“ verslo planas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011, procesinių dokumentų panaikinimo šioje byloje ir turtinės žalos atlyginimo atmetė; civilinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo teisėjų neteisėtų veiksmų civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009, procesinių dokumentų panaikinimo šiose bylose ir turtinės žalos atlyginimo nutraukė; ieškinio reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimo dėl UAB „Dieona“ likvidavimo pripažinimo negaliojančiu paliko nenagrinėtą; priteisė iš ieškovo A. P. valstybės naudai 4,42 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Dėl Ūkinio teismo teisėjų veiksmų civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr.2-119-603/2009, procesinių dokumentų panaikinimo šiose bylose ir turtinės žalos atlyginimo

4.       Teismas konstatavo, kad ieškinio pagrindą sudaro neteisėti, pasak ieškovo, Ūkinio teismo teisėjų veiksmai, atlikti 1996–1997 m. laikotarpiu civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmai, priimant procesinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009.

5.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1177-467/2017, pagal ieškovo A. P. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo bei Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-589-232/2017, pagal ieškovo A. P. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo, ieškinius atmetė. Teismai sprendė, kad ieškovas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir yra praleidęs įstatymo numatytus ieškinio senaties terminus, be to, iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus.

6.       Teismas nustatė, kad šioje byloje ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-1177-467/2017 bei Nr. 2-589-232/2017 ginčo šalys yra tapačios – ieškovas A. P. ir atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Ieškinio pagrindas yra tapatus, nes šioje byloje ieškovas naujų aplinkybių nenurodė, ieškiniu iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus, ginčija teismų kitose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytus faktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 279 straipsnio 4 dalis), neteisėtais teisėjų veiksmais įvardijami byloje priimti procesiniai sprendimai, su kuriais ieškovas nesutinka. Ieškovo suformuluotas reikalavimas panaikinti priimtus procesinius teismų sprendimus bei priteisti turtinę žalą taip pat yra tapatus; turtinės žalos dydį ieškovas grindžia nuostolių ir negautų pajamų suma, atsiradusia, jo vertinimu, neteisėtai nutraukus tarp UAB „Dieona“ ir Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos sudarytą nuomos sutartį.

7.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kuris buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-1177-467/2017 ir Nr. 2-589-232/2017, todėl vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, civilinės bylos dalis dėl Ūkinio teismo teisėjų neteisėtų veiksmų civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009, procesinių dokumentų panaikinimo šiose bylose bei turtinės žalos atlyginimo nutraukė.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimo dėl UAB „Dieona“ likvidavimo pripažinimo negaliojančiu

8.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo į bylą įtraukta dalyvaujančiu asmeniu, jai nebuvo išsiųsta ieškinio kopija, tenkino ieškovo prašymą dėl ieškinio atsiėmimo ir reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimo dėl UAB „Dieona“ likvidacijos pripažinimo negaliojančiu paliko nenagrinėtą (CPK 139 straipsnis).

Dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011, procesinių dokumentų panaikinimo šioje byloje ir turtinės žalos atlyginimo

9.       Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo kildina iš, jo manymu, neteisėtų teismo ir bylą nagrinėjusios teisėjos veiksmų, todėl ginčui nagrinėti taikytinas CK 6.272 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad pareiga įrodyti, visas civilinės atsakomybės sąlygas šioje byloje tenka ieškovui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą (nuostolius).

10.       Teismas nustatė, kad byloje, iš kurios nagrinėjimo ieškovas kildina savo teisę į žalos atlyginimą, nenustatyta jokių neteisėtų teismų ar teisėjų veiksmų. Ieškovas minėtoje byloje naudojosi civiliniame procese byloje dalyvaujančiam asmeniui numatytomis teisėmis, teikė savo paaiškinimus, skundė byloje priimtą procesinį sprendimą. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teisių pažeidimą bylos proceso metu, o ta aplinkybė, jog jo netenkina instancine tvarka peržiūrėtas ir įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo ar teisėjos, nagrinėjusios bylą, neteisėtus veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų negalima ir kaltė. Nenustačius neteisėtų veiksmų ir kaltės, negalimas ir nuostolių (žalos) atlyginimo priteisimas.

11.       Teismas nurodė, kad ieškovas nebegali ginčyti teismo nustatytų faktų kitose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais (CPK 279 straipsnio 4 dalis), nes tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas gali konstatuoti, jog byloje, vykdant teisingumą, priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas (Konstitucijos 109 ir 111 straipsniai, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2000; kt.). Todėl ir dėl šios aplinkybės ieškovo ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011, negali būti patenkintas.

12.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesutinka su teismo priimtu procesiniu sprendimu, kuris buvo peržiūrėtas instancine tvarka, todėl sprendė, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti išsprendus bylą apeliacinės instancijos teisme (2011 m. lapkričio 28 d.), todėl yra praleidęs ieškinio senaties terminą; šio termino atnaujinti neprašė, nenurodė priežasčių, dėl kurių praleistas senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

13.       Teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011, procesinių dokumentų panaikinimo šioje byloje ir turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes ieškovas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir yra praleidęs įstatymo numatytą ieškinio senaties terminą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovas A. P. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: 1. spręsti apeliacine tvarka klausimus dėl Valstybės valdžios pareigūnų neteisėtais aktais ieškovui padarytos 24 820 435 Eur žalos išieškojimo; dėl Ūkinio teismo teisėjos P. S. neteisėtais veiksmais nagrinėjat civilinę bylą ieškovui padarytos 13 093,24 Eur žalos išieškojimo; dėl Ūkinio teismo teisėjos O. G. neteisėtais veiksmais nagrinėjat civilinę bylą ieškovui padarytos 13 608,30 Eur žalos išieškojimo; dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos L. L. neteisėtais veiksmais nagrinėjat civilinę bylą ieškovui padarytos 50 800,25 Eur žalos išieškojimo; dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo A. M.-B. neteisėtais veiksmais nagrinėjat civilinę bylą ieškovui padarytos 379 574 Eur turtinės žalos išieškojimo; dėl Kauno apygardos teismo teisėjo E. T. neteisėtais veiksmais nagrinėjat civilinę bylą ieškovui padarytos 1 263 875 Eur pridėtinės vertės žalos išieškojimo; 2. priteisti iš atsakovės 25 277 510 Eur žalos atlyginimą; 3. nuo pradinės žalos atsiradimo dienos kompensuoti 1 263 875 Eur žalos padidėjusią vertę; 4. dėl apeliaciniame skunde įvardintų valstybės valdžios institucijų aktų ir teismo sprendimų (nutarčių) prieštaraujančių įstatymui pripažinimo negaliojančiais bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Nagrinėdamas ieškinį teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad nustatytų valdžios institucijų pareigūnų ir teisėjų veiksmų (neveikimo), lėmusių žalos atsiradimą, neteisėtumą. Pažeisdamas dispozityvumo principą teismas nesilaikė CPK 178–180, 182 bei 183 straipsniuose įtvirtintos rungtyniškumo prezumpcijos, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių. Pažeisdamas CPK 2 straipsnyje įtvirtintus tikslus, nesivadovavo įstatyme nustatytais turtinės žalos atlyginimo kriterijais, neatsižvelgė į žalos atsiradimo pasekmes, į asmens padariusio žalą teisinę padėtį, ir kitas reikšmingas aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

14.2.                      Teismas, pažeisdamas CPK 263 straipsnio 1, 2 dalis, netinkamai pritaikęs teisės normas, įstatymus, peržengė ieškovo ieškiniu nustatytas ribas. Dėl valstybės valdžios institucijų aktų, teismo teisėjų neteisėtų veiksmų nagrinėjant civilinę bylą ieškovui padarytos 25 277 510 Eur žalos delikto, bendrininkams kyla solidarioji atsakomybė. Bylą nagrinėjęs teisėjas E. T. pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.

14.3.                      Teismas, neįvertinęs faktinių aplinkybių visumos (pars pro toto), netinkamai kvalifikavo teisinius faktus ir nevykdė jam teisės aktais priskirtų diskrecinių funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, savo veiksmais (veikimu, neveikimu) peržengė ieškinio ribas. Byloje pareikštas reikalavimas dėl valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktų yra grindžiamas oficialiais įrodymais, kurie patvirtina 24 820 435 Eur žalos atsiradimo deliktą, 457 075 Eur žalos atsiradimo deliktą taikant griežtos civilinės atsakomybės teisę.

14.4.                      Teismas, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1, 2 dalis, tiesiogiai neištyręs visų byloje esamų įrodymų, klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). 25 277 510 Eur žalos atsiradimo teisinis faktas yra kildinamas iš byloje pateiktų oficialių rašytinių įrodymų, dokumentų, patvirtinančių ieškovo išdėstytas aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimo padarinius.

14.5.                      Ieškinio atmetimo motyvai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio, 23 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), 13 straipsnį (Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 17 straipsnį (Teisė į nuosavybę). Dėl CK 1.137 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra pagrindas Kauno apygardos teismui taikyti civilinę atsakomybę; dėl teisėjo E. T. veiksmų (veikimo, neveikimo), nagrinėjant civilinę bylą žalos pridėtinė vertė (nuo pagrindinės 25 277 510 Eur žalos, įskaitant 5 proc. palūkanas) sudaro 1 263 875 Eur. Pagal generalinio delikto taisyklę, žalą atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 straipsnis 2 dalis). Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas faktines aplinkybes, kurios yra grindžiamos oficialiais rašytiniais įrodymais, dėl atsakovei – Lietuvos Respublikai – atsiradusios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo, yra teisinis pagrindas Kauno apygardos teismo 2019 m sausio 2 d. šališką sprendimą panaikinti visą ir bylą iš esmės peržiūrėti apeliacine tvarka.

14.6.                      Teismas, neįvertinęs faktinių aplinkybių visumos (pars pro toto), netinkamai kvalifikavo teisinius faktus ir nevykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, atsiribodamas nuo CK 6.271 straipsnio 1 dalies ir CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo srities, nukrypo nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, bei Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintų teismo įgaliojimų vykdyti teisingumą. Teismas, pažeisdamas konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, netinkamai nustatęs atsakovės – Lietuvos Respublikos – atsakomybės ribas, nepagrįstai taikydamas CPK 279 straipsnio 4 dalies ir CPK 293 straipsnio 3 dalies nuostatas pažeidė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų teisę. Dėl civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo E. T. kaltės kilęs pridėtinės 1 263 875 Eur žalos deliktas pagal generalinio delikto taisyklę sudaro teisinį pagrindą Kauno apygardos teismui taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

14.7.                      Teismas, pažeisdamas CPK 13 straipsnį, 14 straipsnio 1, 2 dalis, 263 straipsnio 1, 2 dalis, 265 straipsnio 1, 2 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3, 4 punktų nuostatas, iš esmės netyrė ir nepasisakė dėl byloje ieškovo pareikštų reikalavimų atsakovei –Lietuvos Respublikai.

14.8.                      Atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu išdėstytas aplinkybes, kurios byloje suponuoja procesinių ir materialiosios teisės normų pažeidimą, neatskleistą bylos esmę, teismo sprendimo nepagristą motyvaciją, neišspręstų ieškovo reikalavimų motyvus, iš esmės yra absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas.

15.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,  prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

15.1.                      Apeliaciniame skunde apeliantas išdėsto iš esmės tuos pačius motyvus, kurie buvo pateikti ieškinyje.

15.2.                      Apeliantas neįvertina, kad ieškinys negalėjo būti patenkintas ir dėl tapataus reikalavimo.

15.3.                      Teismas tinkamai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo bylos dalis nutraukta konstatavus, kad pareikštas tapatus išnagrinėtam ieškinys, atmestas reikalavimas dėl procesinių dokumentų panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo neįrodžius valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų bei esant praleistam įstatymo numatytam ieškinio senaties terminui, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK reglamentuotam civiliniam procesui būdinga ribota apeliacija, kuri be kitų aspektų pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinio skundo turinį reglamentuojančio CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 straipsnis taip pat įtvirtina taisyklę, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo suformulavęs reikalavimą dėl 24 820 435 Eur turtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, jame be kita ko yra suformuluoti ir nauji reikalavimai – dėl Kauno apygardos teismo teisėjo E. T. neteisėtais veiksmais nagrinėjant šią civilinę bylą ieškovui padarytos 1 263 875 Eur pridėtinės vertės žalos išieškojimo; dėl 25 277 510 Eur žalos atlyginimo iš atsakovės priteisimo; dėl 1 263 875 Eur kompensacijos už padidėjusią žalos vertę priteisimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymo leidėjo valia nustatytus apribojimus, nei dėl šių reikalavimų, nei dėl juos pagrindžiančių apelianto argumentų nepasisako.

18.       Apelianto teigimu, teismas nesiėmė priemonių nustatyti neteisėtus veiksmus, nesilaikė dispozityvumo principo, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių, neišaiškino visų reikšmingų bylos baigčiai aplinkybių, peržengė ieškovo ieškiniu nustatytas ribas, bylą nagrinėjęs teisėjas E. T. pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.

19.       Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017).

20.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, apelianto argumentai dėl jo ieškinį nagrinėjusio teisėjo šališkumo neparemti jokiomis pagrįstomis aplinkybėmis. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas (net tuo atveju, jeigu jie nepalankūs ieškovui) savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo įrodymas. Taip pat pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas nereikė nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui.

21.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą).

22.       Taigi nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

23.       Kaip minėta, ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos 24 820 435 Eur turtinę žalą, įskaitant Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo teisėjos P. S. neteisėtais veiksmais padarytą 13 093,24 Eur turtinę žalą; Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo teisėjos O. G. neteisėtais veiksmais padarytą 13 608,30 Eur turtinę žalą; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos L. L. neteisėtais veiksmais padarytą 50 800,25 Eur žalą; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos A. M.-B. neteisėtais veiksmais padarytą 379 574 Eur turtinę žalą; 3) Valstybės valdžios institucijų priimtus aktus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstituciniams principams ir įstatymams, pripažinti negaliojančiais: Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo 1996 m. gegužės 21 d. sprendimą; Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo 1997 m. sausio 21 d. sprendimą; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimą dėl UAB „Dieona“ likvidavimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė procesinį dokumentą, kuriuo ieškinio reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimo dėl UAB „Dieona“ likvidavimo pripažinimo negaliojančiu atsiėmė, o pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 139 straipsnio nuostatomis, ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtą.

24.       Taigi byloje buvo pareikšti ieškovo turtinės žalos, atsiradusios dėl teisėjų nagrinėjusių keturias civilines bylas veiksmų, atlyginimo, teismų procesinių sprendimų, priimtų šiose bylose, pripažinimo negaliojančiais reikalavimai. Apelianto įsitikinimu, byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys teisėjų neteisėtus veiksmus, be kita ko susijusius su prašoma priteisti turtine žala, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesiėmė visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms visapusiškai ištirti ir pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą, netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, peržengė ieškinio ribas.

25.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasi nagrinėjamam ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su ieškovo skunde dėstoma pozicija.

26.       Minėta, kad ieškovo reikalavimų dalį sudaro reikalavimai priteisti turtinę žalą, kildinamą iš teisėjų, anot ieškovo, neteisėtų veiksmų nagrinėjant Ūkinio teismo civilines bylas Nr. 7/588-1996, Nr. 3/1291-1996 ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009, bei jose teismų priimtų procesinių sprendimo panaikinimo.

27.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad minėti ieškovo reikalavimai yra tapatūs Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-1177-467/2017 bei Nr. 2-589-232/2017 išnagrinėtiems ir atmestiems ieškovo reikalavimams. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada savaime nereiškia nei ieškinio ribų peržengimo, nei teisinių santykių netinkamo kvalifikavimo, nei kitų, apelianto deklaratyviai nurodytų teisės aktų normų bei principų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykius ir tinkamai pritaikė nagrinėjamam klausimui išspręsti aktualias teisės normas.

28.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1177-467/2017 pagal ieškovo A. P. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo, ieškovo ieškinį atmetė. Teismas byloje nagrinėjo ieškovo reikalavimus, susijusius su Ūkinio teismo pagal Vilniaus miesto tarybos ir valdybos 1996 m. pareikštus ieškinius nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 už akių priimtais sprendimais bei anot ieškovo, netinkamai aiškintais ir taikytais įstatymais bei kitais teisės aktais. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-718-330/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1117-467/2017 paliko nepakeistą.

29.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-589-232/2017 pagal ieškovo A. P. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo, ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nagrinėjo ieškovo reikalavimus atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; pripažinti jo reikalavimo teisę; panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009, priteisti turtinės žalos atlyginimą, argumentuotus neteisėtais Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmais nagrinėjant bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-151-516/2018, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-589-232/2017, paliko nepakeistą.

30.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 17 punktas; 2019 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019 21 punktas; kt.).

31.       Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką tapataus ieškinio aiškinimo ir taikymo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014; kt.) ir tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014; kt.).

32.       Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šioje byloje ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-1177-467/2017 bei Nr. 2-589-232/2017 ginčo šalys yra tapačios – ieškovas A. P. ir atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

33.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011 ir joje nurodomą kasacinio teismo praktiką). Įvertinusi išnagrinėtose bylose ir nagrinėjamoje byloje nurodytą ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes minėto kasacinio teismo išaiškinimo kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ir ieškinių pagrindas yra tapatus, nes nagrinėjamoje byloje ieškovas naujų aplinkybių nenurodė, ieškiniu iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus, ginčija kitose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytus faktus (CPK 279 straipsnio 4 dalis), neteisėtais teisėjų veiksmais įvardijami bylose priimti procesiniai sprendimai, su kuriais ieškovas nesutinka. Ieškovo suformuluotas reikalavimas panaikinti priimtus procesinius teismų sprendimus bei priteisti turtinę žalą taip pat yra tapatus; turtinės žalos dydį ieškovas grindžia nuostolių ir negautų pajamų suma. Esant šioms aplinkybėms, dėl pareikštų tapačių išnagrinėtiems ieškinio reikalavimų, nagrinėjama civilinė byla dalyje nutraukta pagrįstai.

34.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios bylos dalyje dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011, joje priimto procesinio sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo ieškovas neįrodė CK 6.272 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo.

35.       Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. 

36.       CK 6.263

37.       Pagal CPK 12 straipsnyje suformuluotą rungimosi principą ir 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Taigi šiuo atveju, ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos, padarytos Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo (teisėjos), anot ieškovo, neteisėtais veiksmais nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3136-863/2011, atlyginimo, turėjo pareigą įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas – žalą ir nuostolius (CK 6.249 straipsnis), neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) ir kaltę (CK 6.248 straipsnis).

38.       Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39.       Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

40.       Ieškovas ieškinyje neteisėtus teisėjos veiksmus aiškina, kaip, jo nuomone, neteisėtos ir nepagrįstos 2011 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria nustatytas skolininkei likviduotai UAB „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto paprastasis administravimas, civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011 priėmimą, teisės aktų, ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, savininko teisės naudotis teisėtai įgytu daiktu – butu, pažeidimą, kas, ieškovo vertinimu, sukėlė jam turtinę žalą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismui instancine tvarka patikrinus ieškovo kritikuojamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1546-603/2011 palikus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį nepakeistą, vien tik ieškovo nesutikimas su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo byloje Nr. 2-3136-863/2011 atliktu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu bei jo nepasitenkinimas galutiniu nagrinėtos bylos rezultatu, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo ir (ar) teisėjos veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas minėtoje byloje naudojosi civiliniame procese dalyvaujančiam asmeniui numatytomis teisėmis, teikė savo paaiškinimus, skundė byloje priimtą procesinį sprendimą. Aplinkybė, kad bylos rezultatas nepalankus ieškovui ir sukelia jam nepriimtinų bei skaudžių teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo veiksmų neteisėtumo, netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo ar įrodymų vertinimo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, yra pagrįsta ir teisinga.

41.       Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovas neteikia pagrįstų argumentų bei įrodymų, patvirtinančių civilinę bylą Nr. 2-3136-863/2011 nagrinėjusios Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos kaltę, kuri, kaip minėta, gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Minėta, kad aptariamoje byloje priimta 2011 m. balandžio 21 d. nutartis, patikrinus ją instancine tvarka, palikta nepakeista, taigi joje nenustatyta nei teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, nei įstatymų pažeidimo. 

42.       Neįrodžius kaltų neteisėtų teismo ir (ar) teisėjo veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (be kita ko žalos dydžio nepagrįstumo) nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo ieškinį šioje dalyje.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, apeliaciniame skunde be kita ko ginčydamas ir šią teismo išvadą, be bendro pobūdžio deklaratyvių pareiškimų, jog tokiais veiksmais teismas neva užkirto kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą ir pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nepateikė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytos teismo išvados teisingumą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovo netenkina dar 2011 m. balandžio 21 d. priimta nutartis, nesudaro teismui teisėto pagrindo nesivadovauti anksčiau minėtu kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią – t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Todėl ir ieškovo ieškinio reikalavimai atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir panaikinti įsiteisėjusią Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3136-863/2011 pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai atmesti. CPK yra įtvirtinta instancinė priimtų procesinių sprendimų peržiūrėjimo tvarka, todėl tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas toje konkrečioje išnagrinėtoje byloje (bet ne naujose bylose) galėtų konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas (Konstitucijos 109 ir 111 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-926/2000). Bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas taip pat negali būti sutapatinamas su įsiteisėjusio teismo sprendimo revizija instancine teismų sistemos tvarka.

44.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinys šioje dalyje pagrįstai atmestas ir dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kurio neprašė atnaujinti (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys), ieškovas apeliaciniame skunde neteikia jokių argumentų šiuo aspektu, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.  

Dėl bylos procesinės baigties

45.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Marius Bajoras

                                                        Danutė Gasiūnienė

                                                Aldona Tilindienė