Civilinė byla Nr.
2A-101/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.4; 44.2.4.1; 52.3
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir
pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Marytės Mitkuvienės,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovams adv. Astai Skujytei, T. M.,
atsakovo
atstovei A. M.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
Minkausko TŪB ,,Vymak“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr.
2-1292-41/2006 pagal ieškovo Minkausko TŪB ,,Vymak“ ieškinį atsakovui Vilniaus
miesto savivaldybės administracijai, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė
,,Ryšių statyba“, dėl sutarčių pakeitimo, įpareigojimo vykdyti pasirašytas
sutartis bei nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė:
Ieškovas Minkausko TŪB „Vymak“ kreipėsi į teismą su
ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydamas
pakeisti 1990 m. Kapitalinės statybos tipines rangos sutartis, sudarytas tarp
Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos ir ieškovo,
nustatant, kad sutarties šalimis yra Vilniaus miesto savivaldybės
administracija, kaip užsakovas, ir ieškovas, kaip rangovas, sutarties objektas
yra gatvių statybos darbų „Geležinio Vilko gatvė nuo Mokyklos gatvės iki Molėtų
plento“ objektuose atlikimas, sutartyje numatytų darbų atlikimo terminas – iki 2008 m., sutarties kaina – nuo 29 mln. Lt iki 30 mln. Lt; prašė priteisti iš atsakovo 311 510,60 Lt
nuostolių atlyginimo. Nurodė, kad 1990 m. tarp Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos ir V.Minkausko Kelių tiesimo ir remonto kooperatyvo
„Statybininkas“ buvo sudarytos trys 1990 m. sausio 15 d., 1990 m. vasario 15 d. ir 1990 m. vasario 15 d. kapitalinės statybos tipinės rangos sutartys dėl
skirtingų objektų statybos, kurių pagrindu kooperatyvas „Statybininkas“, kaip
rangovas, įsipareigojo atlikti atitinkamų objektų (gatvių) statybą,
rekonstrukciją, techninį perginklavimą, užtikrinti darbų kokybę ir t.t., o kita
šalis, kaip užsakovas, įsipareigojo perduoti reikalingą dokumentaciją,
sukomplektuoti eksploatacinius kadrus, aprūpinti žaliava, energoresursais ir
pan. bei apmokėti už įvykdytus darbus pagal sutartinę kainą. Nuo sutarčių
pasirašymo dienos ieškovas pradėjo statybos darbus sutartuose objektuose,
tačiau 1992 m. kovo 26 d. užsakovas sustabdė statybos darbus, ir iki šiol nei
statybos darbai, nei sutarčių vykdymas nėra atnaujinti. Pagal minėtas sutartis
už kai kuriuos darbus atsakovas buvo sumokėjęs, tačiau už dalį darbų, o būtent
už objekte (kelio rekonstrukcija į Molėtų pl., Santariškėse) įrengtą telefono
kanalizaciją kartu su subrangovu VĮ „Vilniaus RSĮ-2“ nebuvo sumokėta, nors ši
telefoninė kanalizacija yra priduota, ja naudojamasi, ir ieškovo nuostoliai dėl
neapmokėtų darbų sudaro 311 510,60 Lt, todėl jie priteistini iš atsakovo.
Ieškovas taip pat nurodė, kad kooperatyvas reorganizavosi į Minkausko TŪB
„Vymak“, tuo tarpu atitinkamo Vykdomojo komiteto padalinio funkcijos perėjo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padaliniams, dėl to būtina
pakeisti sutarčių šalis. Ieškovas nurodė, kad keistinas ir sutarčių objektas,
kuris naujojoje sutartyje turėtų būti įvardijamas kaip gatvių statybos darbų
„Geležinio Vilko gatvė nuo Mokyklos gatvės iki Molėtų plento“ objektuose
atlikimas, be to preliminari sutarties kaina turėtų būti nuo 29 mln. Lt iki 30
mln. Lt, o galutinis darbų atlikimo terminas – 2008 m.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą bei šalių ir trečio
asmens paaiškinimus, atmetė ieškovo reikalavimus, kaip nepagrįstus,
motyvuodamas tuo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti
laikoma tinkamu atsakovu šioje byloje, nes jos nesieja jokie materialiniai
teisiniai santykiai su ieškovu, o būtent Vilniaus miesto savivaldybės
administracija nėra minėtų rangos sutarčių šalimi ar šalies teisių perėmėja,
kurios atžvilgiu ieškovas turėtų reikalavimo teisę, todėl negali atsakyti pagal
minėtas sutartis, ir nebūdama susieta materialinio santykio, neturi jokių
sutartinių ar deliktinių įsipareigojimų prieš ieškovą. Teismas sutiko su
ieškovo argumentu, jog pagal CK 6.190 straipsnio pirmąją dalį, kai viena iš
sutarties šalių miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios
teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams (teisių perėmėjams), jeigu tai
įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį.
Teismo teigimu, kaip matyti iš byloje esančių
rašytinių įrodymų, Vilniaus miesto tarybos 1990 m. liepos 5 d. sprendimu „Dėl Vilniaus m. valdybos sudarymo ir Vykdomųjų komitetų įgaliojimų
pasibaigimo“ (t. 1, b. l. 130-131) buvo nuspręsta likviduoti Vilniaus vykdomojo
komiteto skyrius, valdybas bei kitus padalinius ir etatus (3 p.) bei perduoti
juos analogiškiems Vilniaus miesto vykdomojo komiteto struktūriniams
padaliniams. Kuriant naują Vilniaus m. valdymo struktūrą Vilniaus miesto
tarybos 1990 m. rugsėjo 13 d. sprendimu buvo sudarytas Vilniaus miesto
valdybos Komunalinio ir butų ūkio skyrius, kurio kompetencijai buvo priskirtas
miesto komunalinio ir butų ūkio vystymo strategijos ir taktikos nustatymas,
pagalba seniūnijoms įforminant sutartis su rangovinėmis komunalinio ir butų
ūkio organizacijomis dėl remonto ir kitokių darbų atlikimo ir pan., tačiau
Vilniaus miesto tarybos 1991 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 149 (t. 1, b. l.
64-65) šis Komunalinio ir butų ūkio skyrius buvo panaikintas, įsteigiant
Vietinio ūkio skyrių bei įpareigojant Vilniaus m. valdybą iki 1991 m. gruodžio 1 d. užtikrinti atitinkamų skyrių, taip pat ir buvusio Komunalinio ir butų ūkio
skyriaus, balanse esančio savivaldybės turto perdavimą kitiems valdybos
skyriams ar valstybinėms įmonėms (4.1 p.). Būtent vykdant šį įpareigojimą,
Vilniaus miesto tarybos 1991 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 174 (t. 1, b. l.
132) buvo nuspręsta įsteigti valstybinę įmonę „Komunalinis ūkis“, t. y. minėtu
sprendimu buvo nuspręsta dalį buvusio Komunalinio ir būtų ūkio skyriaus turto,
darbuotojų, o kartu ir funkcijų perduoti valstybės įmonei. Vilniaus miesto
valdybos 1991 m. gruodžio 12 d. potvarkiu Nr. 2131V (t. 1, b. l. 133) buvo
patvirtinti VĮ „Komunalinis ūkis“ įstatai (t. 1, b. l. 134-139), kartu pavedant
buvusiam Komunalinio ir butų ūkio skyriui perduoti įmonei dalį savo sutartinių
įsipareigojimų ir kitokias prievoles komunalinio ūkio srityje (1.4 p.).
Pagal minėtus įstatus pagrindinis šios įmonės tikslas
kaip tik ir buvo Vilniaus miesto valdybos ir kitų juridinių bei fizinių asmenų
užsakymų miesto komunalinių objektų statybai ir kapitaliniam remontui
organizavimas ir finansavimas, atliekant užsakovo funkcijas, taip pat užsakovo
miesto tvarkymo ir apželdinimo darbams funkcijų vykdymas (1.7 p.). Šios įmonės
veikla apėmė ir gatvių remonto, valymo bei priežiūros konsultavimą ir paslaugų
teikimą (2.2.p.), įstatai suteikė teisę įmonei nustatyta tvarka sudarinėti
sutartis ir sandorius su miesto komunalinio ūkio įmonėmis, rangovinėmis
organizacijomis bei užsienio firmomis (3.1.p.). Teismo teigimu, visos šios
aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Vilniaus m. Vykdomojo komiteto
Komunalinio ūkio valdybos teisių bei sutartinių įsipareigojimų pagal su ieškovu
1990 m. sudarytas statybos rangos sutartis, perėmėja laikytina būtent VĮ
„Komunalinis ūkis“, ką patvirtina tiek aukščiau nurodytais teisės aktais
paremta funkcijų, susijusių su gatvių remontu, statyba, tvarkymu ir pan.,
judėjimo grandinė, tiek sutartinių įsipareigojimų šioje sferoje perėjimo iš
vieno subjekto kito subjekto kompetencijai bei atsakomybei raida. Vilniaus
miesto valdybos 1993 m. kovo 25 d. potvarkiu Nr. 491V, VĮ „Komunalinis ūkis“
buvo reorganizuota į Vilniaus miesto savivaldybės specifinės paskirties VĮ
„Komunalinis ūkis“, 1995 m. balandžio 20 d. – į UAB „Komunalinis ūkis“, 1995 m. lapkričio 16 d. – į specialios paskirties UAB „Komunalinis ūkis“, kuri jai iškėlus bankroto
bylą Vilniaus miesto apygardos teismo 2003 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto. Teismas
pažymėjo, jog tą aplinkybę, kad visus įsipareigojimus, teises ir pareigas pagal
su ieškovu sudarytas rangos sutartis perėmė būtent VĮ „Komunalinis ūkis“, o ne
Vilniaus miesto Vietinio ūkio skyriai ar kitos Vilniaus miesto savivaldos
institucijos, vėliau pertvarkytos į atitinkamus dabartinės Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos struktūrinius padalinius, patvirtina ir tai, kad
visas ieškovo susirašinėjimas dėl minėtų rangos sutarčių vykdymo, faktinis
bendravimas ir bendradarbiavimas vykdant šias sutartis, realus darbų
organizavimas ir kitų klausimų, susijusių su rangos sutarčių vykdymu, buvo
atliekamas ir santykiai buvo palaikomi būtent su VĮ „Komunalinis ūkis“, o ne su
Vilniaus miesto savivaldos institucijomis ir jų struktūriniais padaliniais.
Teismas pažymėjo, kad ir 1992 m. kovo 26 d. raštu (prijungtos Vilniaus m. 1
apylinkės teismo civ. bylos Nr. 2-03320-129/2005, t. 1, b. l. 21) būtent VĮ
„Komunalinis ūkis“ atstovas V.S. informavo ieškovą, kad dėl ribotų finansinių
išteklių nuo 1992 m. balandžio mėn. nutraukiama objekto „Gatvė ribojanti
Santariškių rajoną“ statyba ir finansavimas, kas leidžia teigti, jog ieškovas
žinojo ir negalėjo nežinoti, jog objektų, numatytų rangos sutartyse, sudarytose
su tuometiniu Vilniaus m. Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdyba,
tvarkymą, tad ir sutarčių vykdymą, perėmė būtent VĮ „Komunalinis ūkis“, kuris
ir sprendė visus klausimus, susijusius su sutarčių vykdymu (nevykdymu). Taip
pat ieškovo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1995 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 5 (t. 1, b. l. 71), kuriuo buvo nutarta Valdybos skyrius bei
kitus valdybos padalinius reorganizuoti į savivaldybės administraciją, šiuo
atveju neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl to, kas perėmė
sutartines teises ir pareigas iš Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio
ūkio valdybos, kadangi buvusio Komunalinio ir butų ūkio skyriaus funkcijos
pagal minėtas rangos sutartis perėjo ne atitinkamam Valdybos skyriui, vėliau
reorganizuotam į savivaldybės administraciją, o VĮ „Komunalinis ūkis“, kurio
kompetencijai ir veiklos sferai kaip tik ir buvo priskirta sritis, patenkanti į
rangos sutarčių veikimo sferą ir apimanti joje nurodytus objektus. Taip pat ir
ta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad SP UAB „Komunalinis ūkis“ pagal Vilniaus
miesto valdybos 1995 m. gruodžio 28 d. sprendimu 1869V patvirtintus Miesto ūkio
skyriaus nuostatus buvo priskirta Miesto ūkio skyriaus, kaip Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos struktūrinio padalinio, reguliavimo sričiai,
nereiškia, kad SP UAB „Komunalinis ūkis“ prarado savo, kaip juridinio asmens,
savarankiškumą, atsakomybę pagal sutartines prievoles, ir kad ši atsakomybė,
teisės ir pareigos perėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
Teismo teigimu, paminėti įrodymai patvirtina, jog
atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nebuvo Vilniaus m.
Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos teisių ir prisiimtų pagal su
ieškovu sudarytas rangos sutartis pareigų bei įsipareigojimų perėmėja, atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės jokie materialiniai teisiniai santykiai su
ieškovui nesiejo, todėl ir bet kokie turtinio ar/ir neturtinio pobūdžio
ieškovo, kaip rangovo, reikalavimai, kylantys iš minėtų rangos sutarčių, šio
atsakovo atžvilgiu negali būti tenkinami, kadangi jo atžvilgiu ieškovas
reikalavimo teisės neturi (CPK 45 str. 3 d.). Vilniaus miesto savivaldybės
administracija nėra minėtų rangos sutarčių šalimi ar šalies teisių perėmėja,
pareigos sudaryti sutartis su ieškovu jai nenumato nei įstatymas, nei
savanoriškas atsakovo įsipareigojimas, taip pat negali būti pažeistas sutarčių
laisvės principas (CK 6.156 str. 1 d.).
Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai, kylantys
iš rangos sutarčių, atmestini ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK
1.124 str., 1.131 str. 1 d.). Ieškovas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo
grindžia tuo, kad pagal aukščiau minėtą 1992 m. subrangos sutartį jis atsiskaitė su subrangovu (trečiuoju asmeniu) už atliktus telefono kanalizacijos įrengimo
darbus, šią sumą užsakovas – Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio
ūkio valdyba turėjo padengti, t.y. kompensuoti ieškovui. Taip pat ir neturtinio
pobūdžio ieškovo reikalavimai dėl statybos rangos sutarčių pakeitimo iš esmės
grindžiami tuo, kad atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau
apie savo turtinių ir neturtinių teisių pažeidimą ieškovui buvo žinoma jau 1992 m. (CK 1.127 str. 1 d.,1964 m. LR CK, taikytino ginčo santykiams, 86 str.). Tačiau, kaip buvo
minėta aukščiau, jau 1992 m. kovo 26 d. raštu VĮ „Komunalinis ūkis“ atstovas
V.S. informavo ieškovą, kad dėl ribotų finansinių išteklių nuo 1992 m. balandžio mėn. nutraukiama objekto „Gatvė ribojanti Santariškių rajoną“ statyba ir
finansavimas, kitaip tariant užsakovas informavo rangovą apie atsisakymą toliau
vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Taip pat ir 1992 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 16-07-114 VĮ „Komunalinis ūkis“ pakartotinai informavo ieškovą apie
tai, kad Vilniaus m. savivaldybės biudžete nėra tiek lėšų, kad būtų galima užbaigti
statyti visus pradėtus objektus. Teismas pažymėjo, jog CK 1.127 straipsnio 2
dalis numato, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš
tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda
pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Nagrinėjamu atveju visos rangos
sutartys buvo terminuotos, t.y. jose šalys susitarė dėl konkrečių statybos ir
montavimo darbų pradžios ir pabaigos terminų, o kartu ir dėl sutartinių
prievolių vykdymo terminų (įskaitant prievolę atsiskaityti su rangovu už
atliktus darbus), todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo pasibaigus
sutartyse numatytiems sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminams (atitinkamai 1991 m. rugsėjo gruodžio mėn., 1992 m. liepos mėn.).
Ieškovo reikalavimams vykdyti 1990 m. sudarytas rangos sutartis, jas pakeisti, o taip pat reikalavimui atlyginti jo patirtus
nuostolius taikytinas ginčo santykius reglamentuojančio 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 1995 metais. 2001 m. CK nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, kadangi CK
patvirtinimo, įsigaliojimo bei įgyvendinimo įstatymo 10 str. numato, jog
naujajame CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi tik jeigu jie
prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, o taip pat jei reikalavimams pareikšti
ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė
iki naujojo kodekso įsigaliojimo (nagrinėjamu gi atveju ankščiau galiojusių
civilinių įstatymų nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas jau buvo
pasibaigęs iki naujojo CK įsigaliojimo). Teismas atmetė ieškovo argumentą, jog
per visą laiką nuo rangos darbų sustabdymo iki ieškinio pateikimo teismui buvo
tikimasi darbų atnaujinimo, motyvuodamas tuo, kad neatleidžia ūkinę- komercinę
veiklą ir visą su tuo susijusią riziką turinčio suvokti bei prisiimti juridinio
asmens (verslininko) nuo pareigos pačiam aktyviai rūpintis savo subjektinių
teisių gynimu bei įgyvendinimu, ir esant tokių teisių pažeidimui - imtis
teisinių priemonių, o jeigu tai nėra padaroma (dėl pasitikėjimo kita šalimi,
neapdairumo ar kitų subjektyvių priežasčių) – prisiimti neigiamas tokio
veikimo/neveikimo teisines pasekmes. Teismo teigimu, ieškovo nurodyta
aplinkybė, kad iki statybos darbų sustabdymo į objektą buvo suvežta daug
statybinių medžiagų (skalda, smėlis, augalinė žemė, gelžbetoniniai vamzdžiai,
žiedai ir pan.), ir visą šį laiką (nuo 1992 metų iki ieškinio pateikimo 2006 metais)
ieškovo suvežtos statybinės medžiagos gulėjo objekte, kaip nurodo ieškovas,
daug buvo išvogta, dėl ko įmonė patyrė didžiulę žalą, kadangi prarado
finansinius išteklius, investuotus į šių medžiagų įsigijimą, taip pat
patvirtina išvadą dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir jokių veiksmų
pažeistoms teisėms apginti nesiėmimo.
Taip pat ir ieškovo atstovo nurodyta aplinkybė, jog
ieškovas niekada nebuvo gavęs kategoriško atsakymo, jog darbai niekada nebus
atnaujinti ir finansuojami, nesuponuoja ieškinio senaties termino sustabdymo,
kadangi darbų vykdymas buvo sustabdytas dėl negalėjimo finansuoti tolesnius
darbus, tuo tarpu galimybe išieškoti pinigus už jau faktiškai iki darbų
sustabdymo atliktus darbus ieškovas galėjo visuomet pasinaudoti. Teismas atmetė
ieškovo atstovo argumentą, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju
nėra pasibaigęs, kadangi rangos sutartys nėra nutrauktos, ir pažymi, kad
ieškinio senaties termino pradžia sietina ne su teisinių santykių tarp šalių
pasibaigimo momentu, o su santykio dalyvio teisių pažeidimo padarymo
(atsiradimo) momentu, tuo tarpu teisės pažeidimas gali būti padarytas ir
santykių egzistavimo metu.
Ieškovas Minkausko TŪB „Vymak“ apeliaciniu skundu
prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą panaikinti,
priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovas Vilniaus
miesto savivaldybės administracija nebuvo Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto
Komunalinio ūkio valdybos teisių prisiimtų pagal su ieškovu sudarytas rangos
sutartis pareigų bei teisių perėmėja. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 174 buvo nuspręsta įsteigti VĮ ,,Komunalinis ūkis“ t. y. minėtu
sprendimu buvo nuspręsta dalį buvusio Komunalinio ir butų ūkio skyriaus turto,
darbuotojų, o kartu ir funkcijų perduoti valstybės įmonei. Vilniaus miesto
valdybos 1991 m. gruodžio 12 d. potvarkiu Nr. 2131 V buvo patvirtinti VĮ
,,Komunalinis ūkis“ įstatai, kartu pavedant buvusiam Komunalinio ir butų ūkio
skyriui perduoti įmonei dalį savo sutartinių įsipareigojimų ir kitokias
prievoles komunalinio ūkio srityje. Šios įmonės veikla apėmė ir gatvių remonto,
valdymo bei priežiūros konsultavimą ir paslaugų teikimą (2.2 p.), įstatai
suteikė teisę įmonei nustatyta tvarka sudarinėti ir sandorius su miesto
komunalinio ūkio įmonėmis, rangovinėmis organizacijomis bei užsienio firmomis
(3.1 p.), tačiau tik savo įstatų, kurie aptaria įmonės kompetencijos bei
veikimą, ribose. Gatvių statyba neįėjo į VĮ ,,Komunalinis ūkis“ veiklos sritį.
Ši veiklos sritis buvo bei šiuo metu yra priskirta Vilniaus miesto savivaldybės
veiklos sričiai, t. y. ji deleguota vienam iš savivaldybės struktūrinių
padalinių – Energetikos ir ūkio departamentui. Tokią išvadą patvirtina
Energetikos ir ūkio departamento įstatai (Energetikos ir ūkio departamento
nuostatų 2.1, 2.2 ir 2.3 p., 1997 m.). Po Vilniaus miesto savivaldybės 1993 m. kovo 25 d. potvarkio Nr. 491 V, kuriuo VĮ ,,Komunalinis ūkis“ buvo reorganizuota į Vilniaus
miesto savivaldybės SP VĮ ,,Komunalinis ūkis“ dalis įmonės funkcijų, tame tarpe
ir ,,Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei
saugaus eismo sąlygų užtikrinimas“ perėjo vienam iš atsakovo struktūrinių
padalinių, nes iš pateiktų archyvinių dokumentų (civ. byla Nr.
2-03320-129/2005, t. 1, b. l. 21) tokios funkcijos nebuvo priskirtos SP UAB
,,Komunalinis ūkis“ ar kitai savivaldybės įmonei. Tokį funkcijų tarp savivaldos
ūkio subjektų perskirstymą numatė bei šiuo metu numato ir Vietos savivaldos
įstatymas.
2. Teismo išvada, kad būtent SP UAB ,,Komunalinis
ūkis“, o vėliau ir UAB ,,Komunalinis ūkis“ kompetencijai ir veiklos sferai buvo
priskirta sritis, patenkanti į gatvių statybos rangos sutarčių veikimo sferą ir
apimanti joje nurodytus objektus, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ta
aplinkybė, jog ieškovo susirašinėjimas dėl minėtų rangos sutarčių vykdymo,
faktinis bendravimas ir bendradarbiavimas vykdant šias sutartis, realus darbų
organizavimas ir kitų klausimų, susijusių su rangos sutarčių vykdymu, buvo
atliekamas ir santykiai buvo palaikomi būtent su VĮ ,,Komunalinis ūkis“, o ne
su Vilniaus miesto savivaldos institucijomis ir jų struktūriniais padaliniais
neprieštarauja nurodytai išvadai apie funkcijų perskirstymą, nes visas
susirašinėjimas bei bendravimas tarp šalių vyko 1990 – 1993 m., t. y. iki VĮ ,,Komunalinis ūkis“ reorganizavimo bei Vietos savivaldos įstatymo,
detalizuojančio šių funkcijų pasidalinimą, priėmimo.
3. Neteisingas teismo argumentas, jog ieškovas praleido
ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju visos rangos sutartys buvo
terminuotos, t. y. jose šalys susitarė dėl konkrečių statybos ir montavimo
darbų pradžios ir pabaigos terminų, o kartu ir dėl sutartinių prievolių vykdymo
terminų. 1993 m. balandžio 8 d. aktu (t. 1, b.l. 34) buvo nutarta: ,,kol nebus
pradėta finansuoti šio objekto statyba, Minkausko tikroji ūkinė bendrija jokių
pretenzijų VĮ ,,Komunalinis ūkis“ neturės“. Taigi, šalys šiuo aktu sutarė dėl
įvykio, nuo kurio prasideda ieškinio senaties terminas – ginčo objekto
finansavimo galimybių atsiradimas. 2006 m. sausio 25 d. Informaciniame pranešime buvo išspausdintas skelbimas apie statybos darbų pirkimo konkursą ginčo
objekto - ,,Geležinio Vilko gatvė nuo Mokyklos gatvės iki Molėtų plento“ statybos
darbams pirkti. Todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo įvykus 1993 m. balandžio 8 d. akte nurodytam įvykiui – atsakovas atrado galimybę finansuoti ginčo objektą.
Būtent nuo šio termino ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas prievolei
įvykdyti.
4. Ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ir 1993 m. balandžio 8 d. akto turinio, jo surašymo bei pasirašymo aplinkybėms paaiškinti protokoline
nutartimi buvo nutarta į teismo posėdį kvieti liudytoju V. S. Ši protokolinė
nutartis įvykdyta nebuvo, motyvai dėl kurių teismas nekvietė liudytojo,
sprendime nenurodyti. Tuo teismas pažeidė CPK 12 ir 17 straipsniuose
įtvirtintus šalių rungimosi bei lygiateisiškumo principus ir CPK 270 straipsnio
4 dalies 3 punkte nurodytą pareigą pateikti motyvus, dėl kurių atmetami
įrodymai.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus
įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą
neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar
nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Nagrinėjamoje
byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė
(CPK 329 str.), todėl nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose.
Ieškovas pareiškė reikalavimus, kildinamus iš 1990 m. su Vilniaus miesto vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdyba sudarytų Kapitalinės statybos
tipinių rangos sutarčių. Laikė, kad iš minėtų sutarčių kylančias teises ir
pareigas perėmė dabartinė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kurią ir
nurodė atsakovu.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir
įvertinęs savivaldybės lokalinius teisės aktus, padarė išvadą, kad pagal
ieškovo nurodytas Kapitalinės statybos rangos sutartis atsakovui prievolė
atlyginti ieškovui už atliktus darbus neatsirado. Teisėjų kolegija sutinka su
tokia teismo išvada.
Teismas teisingai nustatė, kad Vilniaus miesto tarybos
1991 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 174 (t. 1, b. l. 132) buvo įsteigta
valstybinė įmonė ,,Komunalinis ūkis“, o Vilniaus miesto valdybos 1991 m. gruodžio 12 d. potvarkiu Nr. 2131V (t. 1, b. l. 133) buvo patvirtinti valstybinės įmonės
,,Komunalinis ūkis“ įstatai (t. 1, b. l. 134-139).
Įstatų 1.4 p. numatė, kad įmonė perima dalį veikusio
Komunalinio ir butų ūkio skyriaus sutartinių įsipareigojimų ir kitokių
prievolių komunalinio ūkio srityje.
Įstatų 1.7 p. įpareigojo įmonę organizuoti ir
finansuoti Vilniaus miesto valdybos ir kitų juridinių bei fizinių asmenų
užsakymus miesto komunalinių objektų statybai ir kapitaliniam remontui. Nors
byloje nėra duomenų, kad VĮ ,,Komunalinis ūkis“ (vėliau perorganizuota į UAB
,,Komunalinis ūkis“) sudarė su ieškovu naujas sutartis ar perėmė sutarties
šalies (užsakovo) funkcijas pagal jau sudarytas sutartis, tačiau teismas
pagrįstai tokią išvadą padarė iš šalutinių įrodymų, o būtent, iš ieškovo
susirašinėjimo su valstybine įmone ,,Komunalinis ūkis“ dėl sutarčių vykdymo.
Iš 1993 m. balandžio 8 d. akto (t. 1, b. l. 34)
matyti, kad įvertinant pagal sutartį atliktus darbus, dalyvavo šalių, t. y.
būtent valstybinės įmonės ,,Komunalinis ūkis“ ir ieškovo atstovai.
Prijungtoje civilinėje byloje esantys raštai (t. 1, b.
l. 21, 36), rašyti ieškovui dėl objektų, numatytų Kapitalinės statybos rangos
sutartyse, tolimesnės statybos ir finansavimo, taip pat pasirašyti valstybinės
įmonės ,,Komunalinis ūkis“ atstovų. Iš šių aplinkybių matyti, kad teismas
teisingai sprendė, jog būtent ši įmonė – valstybinė įmonė ,,Komunalinis ūkis“
perėmė šalies- Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos teises ir pareigas
pagal su ieškovu sudarytas Kapitalinės statybos rangos sutartis ir kad ieškovui
tai buvo žinoma iš minėto bendradarbiavimo su VĮ ,,Komunalinis ūkis“.
1995 m. balandžio 20 d.
valstybinė įmonė ,,Komunalinis ūkis“ buvo reorganizuota į uždarąją akcinę
bendrovę ,,Komunalinis ūkis“. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 4 d. nutartimi UAB ,,Komunalinis ūkis“ iškelta bankroto byla, o 2005 m. gegužės 20 d. sprendimu ji pripažinta pasibaigusia ir išregistruotina iš įmonių registro. Nors
Vilniaus miesto savivaldybė buvo vienintelis uždarosios akcinės bendrovės
,,Komunalinis ūkis“ akcininkas, tačiau pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio
antrosios dalies nuostatas juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens
dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles,
išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus
atvejus. Todėl atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga
šiuo atveju kaip akcininkas, už juridinio asmens – UAB ,,Komunalinis ūkis“
prievoles. Ieškovas bankroto bylos nagrinėjimo eigoje turėjo teisę pagal Įmonių
bankroto įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. nuostatas pareikšti kreditorinį reikalavimą
bankrutuojančiai įmonei, tačiau tokia teise nepasinaudojo ir šiuo metu jau
negali pasinaudoti dėl įmonės pabaigos, todėl laikytina, kad ieškovas pasirinko
netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą (CK 1.138 str.).
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja,
jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kaip pareikštą
netinkamam atsakovui (CPK 45 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi
apeliacinio skundo argumentais, neturi pagrindo kitokiai, nei padarė pirmosios
instancijos teismas, išvadai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą
palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų
taikymo ir aiškinimo.
Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio antrąją dalį
ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia,
kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio
santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas
materialinis teisinis reikalavimas. Pagal procesinę padėtį toks asmuo paprastai
yra atsakovas. Jis gali reikalauti taikyti ieškinio senatį ir vien dėl ieškinio
senaties termino pasibaigimo prašyti atmesti ieškinį.
Tačiau, kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisėjų Senatas nutarimo Nr. 39 20.2 p., reikalavimas taikyti ieškinio
senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja materialinio
teisinio santykio šalis. Teisinės reikšmės neturi ir teisinių pasekmių
nesukelia, jei taikyti ieškinio senatį reikalauja netinkama šalis. Tokiu
atveju, ieškinys atmetamas ne dėl ieškinio senaties pasibaigimo, bet dėl
ieškinio nepagrįstumo šiam atsakovui.
Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje
byloje nustatęs, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, neturėjo
pagrindo jo reikalavimu taikyti ieškinio senatį. Tačiau ši aplinkybė nėra
pagrindu naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija
priteisia iš apelianto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
CPK 326 str. 1 d. 1 p.
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Minkausko TŪB ,,Vymak“ (įm. kodas
120288276) 30,50 Lt (trisdešimt Lt 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, valstybei.
Teisėjos
Alė
Bukavinienė
Virginija Čekanauskaitė
Marytė
Mitkuvienė