Civilinė byla Nr.2A-127-392/2012
(Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15457-2009-9)
Procesinio sprendimo kategorija: 63.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos narių Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2416-129/2010 pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovui S. R. dėl skolos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas M. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo S. R. 80 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas paskolino atsakovui 80 000 Lt. T.y. 1999-09-02 paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 6 500 JAV dolerių, tai sudarė 26 000 Lt. 1999-09-06 paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 4 000 JAV dolerių, tai sudarė 16 000 Lt. 1999-09-26 ieškovas paskolino atsakovui 5 500 JAV dolerių, tai sudarė 22 000 Lt. 1999-09-30 ieškovas paskolino atsakovui 4 000 JAV dolerių, tai sudarė 16 000 Lt. Atsakovas pinigus įsipareigojo grąžinti iki 1999-12-31. Pagal oficialiai skelbiamą Lietuvos banko statistiką, 1999-09-06 lito ir JAV dolerio santykis buvo 1:4. Iš viso ieškovas atsakovui pagal minėtas paskolos sutartis paskolino 80 000 Lt. Atsakovas savo įsipareigojimų ieškovui neįvykdė ir paskolintų pinigų nei nustatytais terminais, nei iki šiol negrąžino.
Atsakovas S. R. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pinigus skolinosi ne iš ieškovo, o iš jo tėvo M. A. ir visus juos grąžino su procentais 2000 metais. Gaudamas pinigus surašydavo pakvitavimus, o pinigus grąžinęs pakvitavimus paimdavo.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 80 000 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis buvo sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo. Paskolos rašteliuose yra aiškiai nurodyta, kad atsakovas įsipareigojo grąžinti pasiskolintas sumas iki 1999-12-31, taigi minėta piniginė suma jam buvo paskolinta. Atsakovas teismui nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, kad pinigai buvo atiduoti, o iš byloje esančių liudytojų parodymų yra neaišku, kaip ir kada buvo surašyti paskolos rašteliai, kodėl nėra patvirtinančių kvitų dėl paskolos grąžinimo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad byloje esantys suteiktų paskolų raštelių originalai yra pakankamas įrodymas, kad pinigai buvo perduoti atsakovui, tuo tarpu atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tą faktą, kad jis ieškovui pinigines sumas grąžino. Šalių ir liudytojų parodymai tik patvirtino patį paskolos sutarties buvimo faktą, tačiau nepatvirtino paskolos atidavimo fakto. Paskolos rašteliuose, kuriais ieškovas įrodinėjo ginčo šalių paskolos santykių buvimą, pinigų perdavimo paskolos davėjui faktas yra užfiksuotas, t. y. skolos dokumentas atitinka įstatymo reikalavimus, todėl teismas preziumavo, jog paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (atsakovui). Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pinigų perdavimo faktą pripažino, paskolos sutarčių neginčijo, sutartis surašė savo ranka, tačiau pinigų grąžinimo fakto neįrodė. Teismas laikė, kad ieškovas tinkamai įrodė tarp šalių esančius paskolos teisinius santykius, nes sudarant sandorį laikėsi įstatymo nustatytos formos reikalavimų bei įrodė tą faktą, kad buvo susitarta dėl esminių paskolos sutarties sąlygų. Kadangi visos sutartys buvo surašytos atsakovo ranka, atsakovo teiginį, kad ieškovo parašai ant paskolos lapelių atsirado tik prieš paduodant į teismą, atmetė kaip nereikšmingą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė savo prievolinius įsipareigojimus bei ieškinį patenkino visiškai.
Atsakovas S. R. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai yra būtinas ir paskolos dalyko, šiuo atveju – pinigų, perdavimas paskolos gavėjui. Paskolos gavėjas pateikė į civilinę bylą keturias paskolos sutartis, kuriose nurodyta, kad ieškovas skolina atsakovui tam tikras pinigų sumas JAV doleriais, o atsakovas įsipareigoja pinigus grąžinti iki 1999-12-31. Nors pirmosios instancijos teismas ir laikė, jog byloje esantys suteiktų paskolų raštelių originalai yra pakankamas įrodymas, kad pinigai buvo perduoti atsakovui, tačiau atsakovo manymu teismas nepagrįstai pateiktas paskolos sutartis laikė skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolos dalyko (pinigų) perdavimo faktą. Pažymėjo, kad ieškovas teismui pateikė paskolos sutartis, o ne paskolos raštelius, pakvitavimus ar kitus dokumentus patvirtinančius pinigų perdavimą. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo bei liudytojų parodymus, kad be paskolos sutarčių buvo surašomi ir pakvitavimai, kuriais buvo patvirtinamas pinigų perdavimo faktas. Dokumentai, patvirtinantys pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, grąžinus paskolą buvo grąžinti atsakovui, tačiau pastarasis šių dokumentų neišsaugojo, nes nuo paskolos sutarties sudarymo bei paskolos grąžinimo buvo praėję gana didelis laiko tarpas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo bei liudytojų parodymus apie tai, kad realiai paskolos santykiai pagal teismui pateiktas paskolos sutartis egzistavo ne tarp atsakovo ir ieškovo, o tarp atsakovo ir ieškovo tėvo M. A. Atsakovas nurodė, kad pinigus 1999 metais visada skolindavosi iš ieškovo tėvo M. A.. Liudytojai S. A. ir A. B. taip pat tvirtino, kad grąžinami pinigai buvo perduodami ieškovo tėvui. Pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes, susijusias su teismui pateiktų paskolos sutarčių sudarymu. Tiek atsakovas, tiek jo atstovas nagrinėjant bylą nurodė, kad grąžinus visus pasiskolintus pinigus ieškovo tėvas M. A. paskolos sutarčių negrąžino, nes šios paskolos sutartys su kitais dokumentais buvo pavogtos iš ieškovo tėvo M. A. buto. Atsakovo atstovas teikė teismui prašymą išreikalauti iš policijos medžiagą apie vagystę iš ieškovo tėvo M. A. buto, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Teismas, taip pat neįvertino fakto, kad ieškovo parodymai dėl to, kaip atsirado jo parašas ant paskolos sutarčių, bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringi. 2010-04-08 vykusio posėdžio metu ieškovas nurodė, kad paskolos sutartyse jis pasirašydavo paskolos sutartyse nurodytą paskolos sudarymo dieną. Atsakovas duodamas parodymus teigė, kad ieškovas paskolos sutartyse galėjo pasirašyti vėliau, prieš paduodant ieškinį teismui, kai ieškovui po tėvo mirties galėjo likti paskolos sutarčių originalai. Siekiant patvirtinti šiuos teiginius atsakovo prašė skirti ekspertizę, kad būtų nustatytas laikas, kada ieškovas galėjo pasirašyti paskolos sutartyse. Tačiau prieš priimant sprendimą dėl ekspertizės skyrimo, ieškovas pakeitė parodymus, teigdamas, kad jis jau nebeatsimena, kada pasirašė paskolos sutartyse. Dėl tokios ieškovo pozicijos ekspertizės skyrimas tapo negalimu, nes ieškovui nenurodžius paskolos sutarties pasirašymo laiko nebuvo galima tiksliai suformuluoti klausimo ekspertui. Teismas taip pat neatsižvelgė į kitas aplinkybes, kurios yra svarbios nagrinėjant ginčo dalyką. Ieškovo teigimu 1999 metais pagal teismui pateiktas paskolos sutartis jis paskolino atsakovui 20 000 JAV dolerių ir ieškinio pateikimo metu paskola nebuvo grąžinta. Atkreipė dėmesį į tai, kad kadangi ieškovas nurodė, jog atsakovas ieškinio metu buvo negrąžinęs suteiktų paskolų, tai apie šias suteiktas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas ieškovas turėjo nurodyti savo turto deklaracijoje, kurią jis turėjo pateikti iki 2005-05-01. 2005-05-01 ieškovas nurodė, kad jokių deklaracijų jis mokesčių inspekcijai neteikė, todėl atsakovas daro išvadą, kad pats ieškovas pripažino faktą, jog 2003-12-03 duomenimis atsakovas jam nebuvo skolingas. Be to, nurodo, kad net pripažinus, jog ieškovo ieškinys dėl paskolos grąžinimo yra pagrįstas, teismas priteisė ieškovui didesnę pinigų sumą , negu priklausytų pagal teisės aktus. Pažymėjo, kad pagal paskolos sutartis buvo skolinami JAV doleriai, tuo tarpu ieškiniu ieškovas prašė jo naudai priteisti paskolos sumą litais pagal 1999 metais galiojusį JAV dolerio ir lito santykį. Tačiau, kadangi paskolos sutartis buvo vykdoma JAV doleriais, t. y. valiuta, kuri nėra teisėta atsikaitymo priemone Lietuvoje, tai negrąžinta paskolos dalis, išreikšta JAV doleriais, turėjo būti perskaičiuota pagal ieškinio pateikimo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį. Ieškinio pateikimo dieną 1 JAV doleris buvo lygus 2,3993 Lt, todėl teismas galėjo priteisti ne 80 000 Lt, o tik 47 986 Lt.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1999-09-02 paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 6 500 JAV dolerių, tai sudarė 26 000 Lt. Atsakovas paskolintą piniginę sumą įsipareigojo grąžinti iki 1999-12-31 (b. l. 39). 1999-09-06 paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 4 000 JAV dolerių, tai sudarė 16 000 Lt. Atsakovas jam paskolintą piniginę sumą įsipareigojo grąžinti iki 1999-12-31 (b. l. 37). 1999-09-26 paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 5 500 JAV dolerių, tai sudarė 22 000 Lt (b. l. 38). Atsakovas jam paskolintą piniginę sumą įsipareigojo grąžinti iki 1999-12-31 (b. l. 38). Taip pat, 1999-09-30 paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 4 000 JAV dolerių, tai sudarė 16 000 Lt. Atsakovas jam paskolintą piniginę sumą įsipareigojo grąžinti iki 1999-12-31 (b. l. 37). Taigi, iš viso ieškovas atsakovui minėtomis paskolų sutartimis paskolino 20 000 JAV dolerių. Pagal oficialiai skelbiamą Lietuvos banko statistiką, 1999-09-06 lito ir JAV dolerio santykis buvo 4:1 (b. l. 13 – 14).
Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo ieškovui priteista skola paskolų sutarčių pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo argumentu, jog ieškovas teismui pateikė paskolos sutartis, tačiau ne atitinkamus pakvitavimus ar kitus dokumentus, patvirtinančius pinigų perdavimo faktą. Dokumentai, patvirtinantys pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, grąžinus paskolą buvo grąžinti atsakovui, tačiau pastarasis šių dokumentų neišsaugojo, nes nuo paskolos sutarties sudarymo bei paskolos grąžinimo buvo praėjęs gana didelis laiko tarpas. Taip pat, nurodė, kad pagal suteiktas paskolas, paskolos sutartiniai teisiniai santykiai egzistavo ne tarp ieškovo ir atsakovo, bet tarp atsakovo ir ieškovo tėvo – M. A. Pažymėjo, kad 1999 metais pinigai buvo pasiskolinti ieškovo tėvo ir jam grąžinti. Tačiau, net ir pripažinus, jog ieškovo ieškinys dėl paskolos grąžinimo yra pagrįstas, teismas priteisė ieškovui didesnę pinigų sumą, negu priklausytų pagal teisės aktus. Kadangi paskolos sutartis buvo vykdoma JAV doleriais, t. y. valiuta, kuri nėra teisėta atsikaitymo priemone Lietuvoje, tai negrąžinta paskolos dalis, išreikšta JAV doleriais, turėjo būti perskaičiuota pagal ieškinio pateikimo metu galiojusį JAV dolerio ir lito santykį. Ieškinio pateikimo dieną 1 JAV doleris buvo lygus 2,3993 Lt, todėl teismas turėjo priteisti ne 80 000 Lt, o tik 47 986 Lt.
Su tokiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies.
Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pats atsakovas pirmosios instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose pripažino pinigų pagal auksčiau minėtas paskolų sutartis perdavimo - gavimo faktą (b. l. 51, 58, 66). Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susije su pinigų perdavimo fakto patvirtinimu, laikytini nepagrįstais. Taip pat, atsakovas teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu teigė, jog visos paskolos sutarčių pagrindu perduotos sumos yra grąžintos dar 2000 metais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnis nustato šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nors atsakovas teisminio proceso metu nurodė, kad kai grąžindavo atitinkamas pinigines sumas, jam būdavo atiduodamas atitinkamas pakvitavimas (b. l. 66), tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, motyvuodamas aplinkybėmis, jog nuo paskolos sudarymo bei grąžinimo yra praėjęs gana ilgas laiko tarpas ir jis tokių dokumentų nėra išsaugojęs. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog atsakovas neįrodė pinigų grąžinimo ieškovui fakto.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pagal suteiktas paskolas, paskolos sutartiniai teisiniai santykiai egzistavo ne tarp ieškovo ir atsakovo, bet tarp atsakovo ir ieškovo tėvo – M. A.. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir vertina juos itin kritiškai. Iš byloje pateiktų paskolų sutarčių, matyti, kad atsakovas S. R. sudarė paskolos sutartis būtent su ieškovu M. A., nes sutartyje nurodytas jo asmens kodas. Be to, atsakovas nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių tą aplinkybę, jog paskoliniai santykiai susiklostė ne tarp jo ir ieškovo. Todėl minėti atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priteisė ieškovui didesnę pinigų sumą, negu priklausytų pagal teisės aktus. Kadangi paskolos sutartis buvo vykdoma JAV doleriais, t. y. valiuta, kuri nėra teisėta atsiskaitymo priemone Lietuvoje, tai negrąžinta paskolos dalis, išreikšta JAV doleriais, turėjo būti perskaičiuota pagal ieškinio pateikimo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį. Ieškinio pateikimo dieną 1 JAV doleris buvo lygus 2,3993 Lt, todėl teismas galėjo priteisti ne 80 000 Lt, o tik 47 986 Lt. Su tokiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies.
CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad, išleidus nacionalinius pinigus, litai ir centai Lietuvos Respublikoje tampa vienintele teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemone. Užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras – ir grynaisiais pinigais (Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikoje dėl užsienio valiuta išreikštos pinigų sumos priteisimo, kreditorius savo pasirinkimu gali reikalauti jam priteisti šią sumą užsienio valiuta arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo dieną (CK 6.36 str. 3 d.). Taip pat, CK 6.36 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemone, tai skolininkas privalo apmokėti prievolę ta valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė, pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo metu prievolės įvykdymo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad JAV doleris, kaip valiuta negali būti laikoma teisėta atsiskaitymo priemonė grynais pinigais Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau paskolų mokėjimo metas šiuo atveju laikytinas ne ieškinio pateikimo, o šios nutarties priėmimo diena. Be to ieškinio pateikimo dieną, JAV dolerio vertė lito atžvilgiu buvo didesnė, todėl ieškinį tenkinant litais ir taikant šį kursą, ieškovas jo paskolintų 20 000 JAV dolerių už atsakovo apeliaciniame skunde nurodomą sumą negalėtų įsigyti. Pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir JAV dolerio kursą, 2012 m. gegužės 14 d. 1 JAV doleris lygus 2,6727 Lt, todėl iš atsakovo ieškovui priteistiną sumą sudaro ne 80 000 Lt, kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, bet 53 454 Lt (CK 6.36 str. 4 d.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Sumažinus priteistiną sumą, iki 1 003,62 litų mažintina iš atsakovo valstybei priteistina teismo išlaidų suma. Kadangi atsakovas nuginčijo teismo sprendimą 26 546 litų dalyje, jam iš S. R. priteistina 796,38 litai žyminio mokesčio sumokėto paduodant apeliacinį skundą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., teismas
n u t a r ė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti M. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteistą 80 000 Lt sumą iki 53 574 (penkiasdešimt trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt keturių) litų, o valstybei priteistą sumą nuo 1 800 litų iki 1 007,22 litų.
Kitą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. A. 796,38 litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų S. R..
Teisėjai Virginijus Kairevičius
Jadvyga Mardosevič
Vilija Mikuckienė