Civilinė byla Nr. e3K-3-565-415/2016

Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00376-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Z. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Z. Janavičiaus ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo; trečiasis asmuo – V. B. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto panaikinimą, servituto turinio nustatymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nustatytą servitutą; pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nustatytą servitutą „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“ į „užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius vandens telkinyje“.
3. Ieškovo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nustatytas servitutas yra neteisėtas, kadangi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – Vandens įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas, nustatantis tokio turinio servitutą, dar 2003 m., iki servituto nustatymo, buvo panaikintas. Servitutų dalys, kuriomis suteikiama teisė „kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais“, yra nekonkrečios. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.112 straipsnio 2 dalį, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Servitutuose įtvirtintos gyventojų teisės maudytis ar girdyti gyvulius yra aiškios ir suprantamos, tačiau servitutuose įtvirtinta teisė gyventojams „kitaip naudotis“ privačiu vandens telkiniu yra neaiški. Neapibrėžtumas suponuoja išvadą, jog privataus vandens telkinio savininkas turi daugiau prievolių nei kiti vandens telkinio naudotojai, nors teisių turi tiek pat, kaip ir bet kuris telkinio naudotojas, todėl pažeidžia privataus vandens telkinio savininko teises.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Širvintų rajono apylinkės teismas, atnaujinęs procesą civilinėje byloje, 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pripažino netekusiu teisinės galios Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-483-94/2013, kuriuo nuspręsta ieškovo ieškinį dėl servitutų pakeitimo ir panaikinimo patenkinti iš dalies, ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis).
6. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog pasikeitė kokios nors aplinkybės, kurios lėmė servituto nustatymą. Teismas konstatavo, kad Širvintų rajono apylinkės teismui 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu panaikinus dalį servituto, kilo nemažai ginčų dėl vandens telkinio naudojimo ir kai kuriems asmenims buvo uždrausta plaukioti valtimis ežere. Teismas nenustatė, kad servitutas neproporcingai varžytų ieškovo, kaip vandens telkinio savininko, teises.
7. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad jis, kaip vandens telkinio savininkas, nustačius ginčo servitutą, turi tik pareigas, o teisių turi tiek pat kaip ir kiti asmenys. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą vandens telkinių savininkai jiems nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose išduoda žūklės leidimus, o pagal to paties įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktą turi teisę jiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose žvejoti be žūklės leidimų.
8. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog, 2003 m. balandžio 14 d. įsigaliojus naujai Vandens įstatymo redakcijai, išnyko privačių vandens telkinių savininkų pareiga užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka, nereiškia, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, servitutas turi būti panaikintas.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą.
10. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog pasikeitė kokios nors aplinkybės, lėmusios servituto nustatymą, pabrėžė, kad ieškovas neįrodė iš esmės pasikeitusių ar atsiradusių nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas ar labai sudėtingas ir tai sudarytų pagrindą pagal CK 4.112 straipsnio 5 dalį pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą.
11. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad servitutai buvo nustatyti administraciniais aktais, todėl ieškovas, nesutikdamas su servitutų turiniu, turėjo ginčyti konkrečius, šiuos servitutus nustačiusius, administracinius aktus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CK 4.124 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad administraciniu aktu servitutas gali būti nustatytas įstatyme įtvirtintais atvejais. Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuriame įtvirtinta, kad valstybiniam vidaus vandenų fondui priskirtų vandens telkinių naudotojai bei privačių vandens telkinių savininkai privalo užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka, dar iki servituto nustatymo, t. y. 2003 metais, buvo panaikintas. Vadinasi, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nustatytas servitutas yra neteisėtas – nustatytas nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo, todėl turėjo būti  panaikintas. Teismai savo procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo teisėtumo (neteisėtumo).
2. Teismai pažeidė CK 4.112 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės, kadangi paliko galioti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu nustatyto servituto dalį, kuri yra neapibrėžta – „kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais“. Toks servitutas prieštarauja įstatymui ir pažeidžia kasatoriaus, kaip savininko, teises. Teismai pažeidė CK 4.112 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią, kad, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, jog servitutas yra mažiausias, kadangi paliko galioti servituto dalį, kurios turinio negalėjo paaiškinti. Naudojimasis vandens telkiniu „kitaip“ (t. y. plaukiojimui vandens transporto priemonėmis, orlaivio nusileidimui, vandens medžioklei ir kt.) turi būti derinamas su vandens telkinio savininku (gauti leidimą, sutikimą), priešingas reguliavimas būtų antikonstitucinis, o viešųjų ir privačių interesų derinimo principas būtų pažeistas. Esami servitutai savo turiniu atitinka nuosavybės teisę, nors servituto apimtis pagal prigimtį privalo būti mažesnė, t. y. kuo mažiau suvaržanti tarnaujantįjį daiktą ir išlaikanti tarnaujančiojo bei viešpataujančiojo daikto savininkų teisių proporcingumą.
3. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad pakeičiant, t. y. sukonkretinant, servitutą buvo atimta teisė trečiajam asmeniui plaukioti vandens transporto priemonėmis. Vandens telkinys yra privati nuosavybė, vandens telkiniu galima naudotis teisės aktų nustatyta tvarka, o vandens telkinio savininkas turi teisę (bet ne pareigą) leisti kitiems asmenims plaukioti ar kitaip naudotis vandens telkiniu (Vandens įstatymo 8 straipsnis). Savininkas be jam suteiktų teisių turi ir pareigas prižiūrėti vandens telkinį, o esant nustatytiems ginčo servitutams kasatorius neturi galimybės sudrausminti kitų asmenų, o tai pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, įskaitant ir šalių interesų pusiausvyrą.
4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią servituto pasibaigimo pagrindus ir momentą. Šioje normoje įtvirtinta servituto pabaiga, o ne pakeitimas. Kasatorius prašė vieną iš servitutų pakeisti, o kitą – panaikinti. Servitutų pakeitimą ir (ar) panaikinimą lemia jų nekonkretumas, neapibrėžtumas ir būtinumas užtikrinti visų suinteresuotų asmenų teisių ir pareigų pusiausvyrą. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju CK 4.130 straipsnis netaikytinas, o vadovaujamasi CK 4.112 straipsniu.
5. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, kadangi procesiniuose sprendimuose neišaiškino, kokius asmenis apima sąvoka „gyventojai“.
6. Teismai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnį, 185 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3513/2004; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, kad byloje apklausti asmenys, kurių žemės sklypai ribojasi su ieškovui priklausančiais vandens telkiniais, nurodė, jog servitutas yra būtinas, o panaikinus jo dalį būtų pažeistos kitų asmenų teisės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo vertinti liudytojų parodymai. Teismai neįvertino kasatoriaus paaiškinimų, kad jis yra išdavęs daugiau kaip keturiasdešimt leidimų asmenims žvejoti, nėra buvę, kad šalia esančių žemės sklypų savininkams (gyventojams) nebūtų leidęs plaukioti valtimis, jeigu jie laikėsi ne tik teisės aktų reikalavimų, bet ir elgdavosi moraliai. Draudimą tretiesiems asmenims (V. B. ) plaukioti valtimis ir žvejoti lėmė piktybiški V. B. ir A. A. J. veiksmai. Liudytojų parodymai patvirtina, kad nė vieno iš jų teisės naudotis vandens telkiniu nebuvo pažeistos, visi proceso dalyviai pripažįsta, kad kitai veiklai, išskyrus girdyti gyvulius ir maudytis, turi gauti kasatoriaus leidimą, todėl servituto sukonkretinimas, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepažeidė suinteresuotų asmenų teisių.
13. Trečiasis asmuo V. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu servitutas nustatytas nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo. Kasatorius administracine tvarka ginčijo Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nustatytus servitutus, jo skundai buvo atmesti, todėl jis kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl nustatytų servitutų pakeitimo. Teismai nagrinėjo klausimą, ar yra CK 4.130 straipsnyje įtvirtinti pagrindai pakeisti (panaikinti) administraciniais aktais nustatytus servitutus. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė iš esmės pasikeitusių ar atsiradusių nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tapo neįmanoma ar labai sudėtinga, kas sudarytų pagrindą pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą pagal CK 4.112 straipsnio 5 dalį.
2. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl netinkamo CK 4.112 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nes kasatorius ginčija administraciniu aktu nustatytą servitutą (jo turinį), kurio teisėtumas patvirtintas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3120-426/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-346/2013 atmetė kasatoriaus pareiškimą ir skundą dėl administraciniu aktu nustatytų servitutų panaikinimo ir pakeitimo. Teismai išsprendė administracinio akto teisėtumo klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad teisės aktai leidžia atsakovei, kaip institucijai, nustačiusiai servitutą, administraciniu aktu jį panaikinti tik esant CK 4.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindams, tačiau šių pagrindų šioje byloje nėra. Kasatoriaus ginčijamas servitutas yra nustatytas administraciniu aktu pagal imperatyvius įstatymo reikalavimus, todėl jį nustatant daikto savininko valia nereikalinga (CK 4.124 straipsnio 3 dalis), o atsižvelgiant į jo turinį bei paskirtį – tenkinti viešuosius interesus – servituto pasibaigimas CK 4.124 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu negalimas.
3. Kasatorius neįrodė CK 4.130 straipsnyje nustatytų servituto panaikinimo ar pakeitimo pagrindų. Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto servituto pabaigą, išnykus nustatytam servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto servituto žemės sklype. Vien tai, kad pasikeitus įstatymams neliko privalomos pareigos administraciniu aktu nustatyti servituto sąlygos „leisti kitaip naudotis privačiu vandens telkiniu“, neįrodo aplinkybių, susijusių su kasatoriui priklausančių vandens telkinių naudojimu, pasikeitimo. Nesutariant dėl servituto turinio, servitutas galėjo būti tikslinamas, tačiau ieškovas tokių reikalavimų bylos nagrinėjimo metu nereiškė ir teismas to negalėjo nagrinėti.
4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bet koks trečiojo asmens elgesys jo nuosavybės teise valdomame ežere be jo leidimo yra antikonstitucinis, pažeidžiantis viešuosius ir privačius interesus ir kad tokia išvada paremta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tuo atveju, kai kyla dviejų teisių konfliktas, būtina ieškoti protingos ir teisingos dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009). Nuosavybės teisė, kaip ir žmogaus teisės, yra reliatyvi, todėl jos traktavimas kaip absoliučios ir visiškai neatimamos teisės prieštarautų žmogaus teisių sampratai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nuosavybės teisės negalima suabsoliutinti. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ar kitas Konstitucijos saugomas vertybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 1/98).
5. Teisė naudoti nuosavybės teise priklausantį vandens telkinį nėra absoliuti, todėl patenkinus ieškinio reikalavimus, nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų ir sąlygų, būtų pažeidžiami įstatymų saugomi kitų asmenų, tarp jų ir V. B. , interesai. Širvintų rajono apylinkės teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir užtikrino šalių interesų pusiausvyrą, įstatymais garantuotas V. B. teises plaukioti (duomenys neskelbtini) ežeru, jame žvejoti, jį naudoti poilsiui ir pramogoms, turizmo tikslams, rekreacijai, vaikščioti užšalusiu ledu, slidinėti, čiuožti juo ir kitais įstatymų nedraudžiamais tikslais.
6. Atskirų liudytojų subjektyvūs savo teisių naudotis kasatoriui nuosavybės teise priklausančiu ežeru ribojimo vertinimai nepaneigia įstatyme įtvirtintų ir garantuotų visų asmenų teisių.
14. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. esant CK 4.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindams. Kitų servituto panaikinimo pagrindų teisės aktai nenustato. Ieškovas nesirėmė nė vienu iš CK 4.130 straipsnyje įtvirtintų servituto pasibaigimo pagrindų, nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad išnyko servituto būtinumas. Priešingai, vadovaudamiesi liudytojų parodymais, teismai nustatė, kad servitutas yra būtinas. Kasatoriaus argumentai, kad CK 4.124 straipsnio bei Vandens įstatymo normų pažeidimas buvo padarytas servituto nustatymo metu, teismų nebuvo pripažinti iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis ar atsiradusiomis nenumatytomis aplinkybėmis, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar jas įgyvendinti labai sudėtinga (CK 4.112 straipsnio 5 dalies prasme). Teismai nenagrinėjo ginčo dėl CK 4.124 straipsnio pažeidimo servituto nustatymo metu, nes toks ginčas nepriklauso šių teismų kompetencijai. Toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad skundžiami procesiniai sprendimai neteisėti, nes jais nepanaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nustatytas servitutas.
2. Kasatorius turi tikslą panaikinti nustatytus servitutus teismo sprendimu dėl to, kad nuo to laiko, kai ginčijami servitutai buvo nustatyti, iš esmės pasikeitė aplinkybės ar atsirado nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar yra labai sudėtinga tai padaryti, arba viešpataujančio daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai lemia poreikį pakeisti servituto turinį. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą minimas servitutų sukonkretinimo klausimas, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Teismai nepripažino triukšmavimo, plaukiojimo valtimis, viešosios tvarkos ir moralės normų pažeidimo, tinklų gadinimo, vandens telkinio naudojimo komerciniams tikslams kaip iš esmės pasikeitusių aplinkybių nuo servituto nustatymo momento arba atsiradusių nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar jas įgyvendinti labai sudėtinga, ir nurodė, kad dėl šių veiksmų, kurie pažeidžia kasatoriaus teises, kasatorius gali taikyti kitus gynimo būdus (kreiptis dėl žalos atlyginimo), bet ne reikalauti pakeisti servituto turinį.
3. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad esami servitutai savo apimtimi (turiniu) šiuo metu iš esmės atitinka nuosavybės teisę, nors servituto apimtis pagal prigimtį privalo būti mažesnė. Vadovaujantis CK 4.112 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad, kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias, atsižvelgiantį į CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, į vandens telkinio naudojimo paskirtį ir būdą, Vandens įstatyme nustatytas vandens naudotojų teises ir pareigas, manytina, kad servituto teisė „kitaip naudoti privatų vandens telkinį“ neturi būti suprantama plečiamai, ji turi būti susijusi su kitomis dviem servitutu nustatytomis teisėmis – gyventojų teise maudytis ir girdyti gyvulius. Kasatorius nepagrįstai sutapatina savo nuosavybės teisę į vandens telkinius su servituto turėtojo teisėmis. Teismai padarė teisingas išvadas, kad nustatyti servitutai nepažeidžia kasatoriaus nuosavybės teisės.
4. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalį, nes ši norma įtvirtina servituto pabaigą, bet ne servituto pakeitimą. Kasatoriaus nuomone, turi būti remiamasi CK 4.112 straipsniu dėl servitutų pakeitimo ar panaikinimo, o CK 4.130 įtvirtinti servitutų pasibaigimo pagrindai neturi būti taikomi. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2443-567/2014, kuria atnaujintas procesas, nurodyta, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs servituto pakeitimo sąlygų, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto pakeitimo, privalo vadovautis CK 4.130 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis servituto pasibaigimo pagrindus ir momentą. Kasatoriaus argumentas, kad turi būti vadovaujamasi tik CK 4.112 straipsniu, o CK 4.130 įtvirtinti servitutų pasibaigimo pagrindai neturi būti taikomi, yra nepagrįstas.
5. Teismai nenagrinėjo ginčo dėl servitutų teisėtumo ir pagrįstumo, nes toks ginčas nepriklauso šių teismų kompetencijai. Teismai išaiškino CK 4.112 straipsnio 5 dalies, CK 4.130 straipsnio 1 ir 2 dalių, CK 4.135 straipsnio taikymą, nurodė argumentus, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad ieškovas savo reikalavimų neįrodė, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą.
6. Teismai vadovavosi suformuota teismų praktika, įvertino byloje nustatytas aplinkybes pagal vidinį savo įsitikinimą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnį, 185 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisės ribojimo teisinių principų

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 34/2000-28/01), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtoti bei detalizuoti CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008).
16. CK 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota trimis atvejais: paties savininko valia, įstatymų, teismo sprendimo. Taigi savininkas, įgyvendindamas savo teises, gali perduoti kitam asmeniui dalį savo teisių į nuosavybės objektą. Ypatingais atvejais toks perdavimas gali būti ir be savininko valios – įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, pavyzdžiui, nustatant servitutą (CK 4.123 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kuris yra nustatytas teisės aktais. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-374/2013).

Dėl teisinių pagrindų administraciniu aktu nustatyti servitutą

17. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 89-8648, kuriuo A. J. Č. atkurtos nuosavybės teisės į 18,80 ha vandens telkinį ir nustatytas servitutas užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais, priimtas galiojant Žemės įstatymo redakcijai, priimtai 2002 m. liepos 5 d. įstatymu Nr. IX-1048 (įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 24 d.). Vadovaujantis Žemės įstatymo 2 straipsnio, apibrėžiančio šio įstatymo pagrindines sąvokas, 1 punktu, žemė – svarbiausia gamtinės aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius sausumos, vandens ir miško plotus, apibūdinama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis; žemės santykių reguliavimo objektas yra visa Lietuvos Respublikos teritorija, įskaitant racionaliam žemės naudojimui reikalingus žemės paviršiaus, oro erdvės sluoksnius, vidaus ir teritorinius vandenis. Taigi būtent šiuo įstatymu ir jame nustatytais pagrindais turėjo būti remiamasi administraciniu aktu nustatant servitutą. Žemės įstatymo 11 straipsnyje, kiek jame įtvirtintas teisinis reglamentavimas reikšmingas šios bylos kontekste, nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi įstatymų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius; nurodyta tvarka nustatyti ir įregistruoti žemės servitutai kartu su žemės sklypo nuosavybės bei naudojimo teisės perleidimu pereina kitiems asmenims. Vandens įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2000 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. VIII-1807 redakcija, galiojusi individualaus administracinio akto priėmimo metu) nustatė privačių vandens telkinių savininko pareigą užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Tokio turinio servitutas minėto įstatymo pagrindu ir buvo nustatytas.
18. Ieškovui įgijus nuosavybės teisę į vandens telkinį, jam perėjo ir apskrities viršininko administracijos sprendimu nustatytas servitutas.
19. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 210-89-10972, kuriuo R. A. Č. atkurtos nuosavybės teisės į 7,24 ha vandens telkinį, servitutas užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais nustatytas galiojant Žemės įstatymo 2005 m. liepos 5 d. įstatymu Nr. X-326 patvirtintai redakcijai. Šio įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsniu, apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
20. Vandens įstatymas, galiojęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 210-89-10972 priėmimo metu (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2194 redakcija), nebenustatė privačių vandens telkinių savininkų pareigos užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis privačiais vandens telkiniais servitutų nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, ar vandens telkinio vietovėje patvirtinti teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai įtvirtino tokio servituto nustatymą. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. redakcija), žemės reformos žemėtvarkos darbams priskiriami darbai ir paslaugos, susiję su žemės reformos žemėtvarkos projektų, kuriuose formuojami žemės, miško sklypai ir vandens telkiniai grąžinti natūra, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar išnuomoti, rengimu ir įgyvendinimu (nutarimo 2.4 punktas).
21. Šios nutarties 20 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad vandens telkinio vietos žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniai galėjo būti vienintelis pagrindas nustatyti servitutą administraciniu aktu – Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 210-89-10972. Be to, pažymėtina, kad tokio turinio servitutas – užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis vandens telkiniu – yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tokį jo turinį patvirtina ir šalys šioje byloje. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. 210-89-10972 tokio turinio servitutas nenurodytas. Sprendime yra įrašyta „92 – kiti servitutai (tarnaujantis daiktas)“. Kokiu teisiniu pagrindu toks įrašas galėtų reikšti būtent Nekilnojamojo turto registre įregistruoto turinio servitutą, byloje duomenų nėra.

Dėl savininko teisių gynimo būdų šioje byloje

22. Vertindamas susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją šioje byloje, kasacinis teismas pripažįsta, kad, galiojant administraciniams aktams, kuriais nustatyti servitutai, ir administraciniams teismams patvirtinus, kad CK 4.130 straipsnyje nustatyto pagrindo jiems pasibaigti nėra, Nacionalinė žemės tarnyba jų negalėjo panaikinti administraciniu aktu, vadovaudamasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), savininkui išlieka teisė naudotis civilinėmis teisinėmis teisių gynimo priemonėmis.  
23. Taigi, kilus abejonių dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 89-8648 nustatyto servituto užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ turinio, tarnaujančiojo daikto savininkas turi įstatymu įtvirtintą teisę reikalauti taikyti CK 4.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę – laikyti, kad, nesant galimybės tiksliai nustatyti servituto ginčo dalies turinio, servitutas yra mažiausias. Kas šiuo konkrečiu atveju laikytina mažiausiu servitutu jo dalies „kitaip naudotis vandens telkiniu“ vertinimo prasme, turi būti nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, nes toks akivaizdžiai neaiškus servituto turinys nesukuria teisinio apibrėžtumo servituto suteikiamų teisių ir jų tikslinės paskirties prasme, todėl tampa neįmanoma nustatyti, ar laikomasi įstatyme nurodytos taisyklės, kad servitutu suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). 
24. Kasatorius apeliaciniame skunde savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo ieškinį tenkinti grindė, inter alia (be kita ko), ir mažiausio servituto taikymo taisykle, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šios taisyklės taikymo ar netaikymo pagrindų visiškai nepasisakyta, todėl pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytą bylos nagrinėjimo ribų taisyklę, CPK 331 straipsnio 4 dalies 2–4 punktų reikalavimus. Remiantis tuo, kas nurodyta, yra teisinis pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
25. Pasisakydamas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 210-89-10972, kiek tai aktualu šioje byloje nagrinėjamam ginčui, kasacinis teismas šios nutarties 20 ir 21 punktuose nurodė, kad byloje nenustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis administraciniu aktu buvo nustatytas servitutas, jo turinys yra nurodytas tik Nekilnojamojo turto registre ir patvirtintas šalių. Nors dėl šio servituto panaikinimo jau vyko ginčas administraciniame teisme ir įsiteisėjo sprendimas, kuriuo atmestas kasatoriaus šioje byloje reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 210-89-10972 nustatytą servitutą, šios ir administracinės bylos nagrinėjimo dalykas nėra tapatus. Administracinėje byloje reikalauta servitutą panaikinti administraciniu aktu. Nagrinėjimo toje byloje ribos apibrėžtos vertinimų, ar viešojo administravimo subjekto veiksmai atitinka intra vires principą, t. y. ar Nacionalinė žemės tarnyba turėjo teisinį pagrindą, neperžengdama jai suteiktų įgaliojimų administraciniu aktu panaikinti servitutą, taip pat nustatytą administraciniu aktu. Administracinių teismų buvo pripažinta, kad Nacionalinė žemės tarnyba administracinio akto, kuriuo būtų panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 210-89-10972 nustatytas servitutas, pagal jai įstatymu suteiktus įgaliojimus priimti neturėjo teisinio pagrindo.  
26. Šioje byloje kasatorius prašo taikyti civilines teisines savininko teisių gynimo priemones, nurodydamas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 210-89-10972 nustatyto servituto užtikrinti gyventojų teisę maudytis, girdyti gyvulius ar kitaip naudotis piliečiams vandens telkiniais dalis „kitaip naudotis vandens telkiniu“ neteisėta iš esmės, nes nebuvo teisinio pagrindo ją nustatyti administraciniu aktu, taip pat dėl turinio neaiškumo reikalaujant taikyti CK 4.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę prašo laikyti, kad, nesant galimybės tiksliai nustatyti servituto ginčo dalies turinio, servitutas yra mažiausias.
27. Minėta (nutarties 16 punktas), kad nuosavybės teisės ribojimas yra galimas, tačiau įstatyme nustatytais pagrindais, t. y. tik remiantis įstatymu. Jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad nuosavybės teisė ribojama administraciniu aktu nustatant servitutą ne įstatyme nustatytais pagrindais, nuosavybės teisės suvaržymo dėl valstybės institucijos klaidos pateisinimas tuo, kad praleisti terminai administraciniam aktui ginčyti teisme, reikštų konstitucinės teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, nurodantis, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, nepaisymą. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05).
28. Iš Konstitucijos kylantys imperatyvai suponuoja ir tai, kad nuosavybės teisės, pažeistos dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų vykdant viešojo administravimo funkcijas, gynimo priemonės turi užtikrinti efektyvų nuosavybės apsaugos mechanizmą, o prigimtinės nuosavybės teisės gynimas nuo neteisėtų suvaržymų, pritaikytų valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, yra nepalyginti svaresnė konstitucinė vertybė lyginant su teisinių santykių stabilumo išsaugojimu, kam tarnauja įstatymais nustatyti terminai kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
29. Šių argumentų kontekste konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, ar buvo, o jei buvo, tai koks, įstatymuose įtvirtintas teisinis pagrindas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 210-89-10972 nustatyti servitutą, o nenustačius jo, ginti neteisėtu suvaržymu pažeistą nuosavybės teisę. Jeigu būtų konstatuotas teisinis tokio servituto nustatymo pagrindas, apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti kasatoriaus argumentų dėl CK 4.112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės – laikyti, kad, nesant galimybės tiksliai nustatyti servituto ginčo dalies turinio, servitutas yra mažiausias, taikymo pagrįstumą ir dėl to priimti procesinį sprendimą. Kadangi šie bylai išspręsti reikšmingi faktai nebuvo nustatyti ir neatliktas jų teisinis vertinimas, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, panaikinama ir byla grąžinama tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 6,85 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
31. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė