Civilinė byla Nr. 2-566/2014

         Procesinio sprendimo kategorija: 106.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties, kuria ieškovas A. B. įpareigotas pašalinti ieškinio trūkumus, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2824-781/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjai D. K. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, teisėjai D. K., kuriuo prašė:

- pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., LR Generalinė Prokuratūra ir LR Teisingumo ministerija yra kriminalinės, antikonstituciškai veikiančios institucijos, nes pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-840/2013; 

- priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt žalos atlyginimą, sprendimo vykdymą pavedant atstovui Lietuvos teisingumo ministerijai.

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K. pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013; pasiūlė ieškovui dalyje dėl pareikšto reikalavimo - priteisti iš Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt žalos atlyginimą - pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus.  

Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3495-464/2013, pažeidė jo teises, dėl to jam atsirado teisė į atlyginimą, kurį privalo sumokėti atsakovas Lietuvos Respublika - priteistina žala sudaro 5 500 000 Lt (5 000 000 Lt turtinė ir 500 000 Lt neturtinė žala).

Teismas nutartyje konstatavo, jog ieškovo pareikšti materialiniai reikalavimai pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K. pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 reiškia faktų pripažinimą - teismo tvarka faktai nustatinėjami, jeigu jie turi juridinę reikšmę (paprastai Ypatingosios teisenos tvarka). Teismas pažymėjo, kad ieškovas pareikštais reikalavimais prašė teismo nustatyti faktus, kurie reikalingi jo ginčui spręsti, t. y. prašė pripažinti egzistuojant jo reikalavimus pagrindžiančias faktines aplinkybes. Teismas sprendė, jog tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, šie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Neteisėti (ieškovo nuomone) tiek teismų veiksmai (ir materialinės, ir procesinės teisės prasme) nagrinėjamoje  civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 yra tikrinami specialia instancine tvarka apskundžiant atitinkamų institucijų veiksmus pagal CPK normose įtvirtintą jų apskundimo tvarką. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo nurodomos aplinkybės sudaro apeliacinio ar kasacinio skundų minėtoje civilinėje byloje pagrindą bei dalyką. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad minėtas ieškovo reikalavimas teisme nenagrinėtinas, dėl ko šį reikalavimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti.

Teismas nutartyje taip pat nurodė, jog ieškovas prašė, nustačius aptartus faktus priteisti jam iš Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt teisingo atlyginimo. 

Teismas sprendė, kad šis pareikštas savarankiškas ieškovo ieškinio reikalavimas yra su trūkumais. Pažymėjo, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka - ieškovas pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus privalėjo ieškinio pareiškime nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, t. y. nurodyti, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, nurodyti konkrečius veiksmus dėl kurių atsirado žalos atlyginimas, pagrįsti nurodomų veiksmų neteisėtumą, nurodyti aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, įrodymus, iš ko susideda turtinė žala ir kokie įrodymai ją patvirtina (CPK 115 str. 2 d.). 

Be to, iš suformuluoto prašymo teismas nustatė, kad reikalavimas reiškiamas ir LR Generalinei Prokuratūrai bei LR Teisingumo ministerijai, tačiau šios institucijos į bylą nėra įtrauktos, todėl sprendė, kad šis trūkumas šalintinas.

Teismas pažymėjo, jog ieškovui nustatytinas 7 d. terminas pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus - jeigu trūkumai bus pašalinti nustatytu terminu, ieškinys bus laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju, procesinis dokumentas bus laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

II. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2824-781/2014 ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apelianto įsitikinimu, pažeistas CPK 2l straipsnis, Konvencijos 6 straipsnis, nes yra pažeidžiama apelianto teisė į nešališką ir nepriklausomą teisėtos sudėties teismą.

2. Anot apelianto, nutartyje netinkamai taikomi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų, 444 straipsnio reikalavimai, nes pažeidžiama teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nuo kriminalinių, antikonstitucinių institucijų veiklos.

3. Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė CPK 115 straipsnio 2 dalį, taip pažeisdamas CPK 115 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

III. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K. pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 bei pasiūlyta ieškovui dalyje dėl pareikšto reikalavimo - priteisti iš Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt žalos atlyginimą - pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teisminės gynybos prieinamumas savaime nereiškia, kad kiekvieno kreipimosi į teismą atveju turi būti pradėtas teismo procesas. Ieškinys bus priimtas ir civilinė byla iškelta tik tuo atveju, jei asmuo laikysis ir įstatymo nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus,  kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Tačiau šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti. Kitais atvejais, kai ieškinys neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų ir (arba) kai jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas skiria terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.).

Vertinant, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį (ieškinio reikalavimą) kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) reikia atskleisti santykį tarp šių atsisakymo priimti ieškinį pagrindų bei svarbu teisingai nustatyti, ar ginčas yra kilęs dėl teisės, ar jis priskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ar nėra kitų procesinių kliūčių, dėl kurių teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje netinkamai taikomi CPK 115 straipsnio 2 dalies, 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų bei 444 straipsnio reikalavimai, nes pažeidžiama teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nuo kriminalinių, antikonstitucinių institucijų veiklos.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3495-464/2013, pažeidė jo teises, dėl to jam atsirado teisė į žalos atlyginimą, kurį privalo sumokėti atsakovas Lietuvos Respublika - priteistina žala sudaro 5 500 000 Lt (5 000 000 Lt turtinė ir         500 000 Lt neturtinė žala) (3-4 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo pareikšti materialiniai reikalavimai pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K. pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013, reiškia faktų pripažinimą. Teismo tvarka faktai nustatinėjami, jeigu jie turi juridinę reikšmę; ieškovas pareikštais reikalavimais prašė teismo nustatyti faktus, kurie reikalingi jo ginčui spręsti, t. y. prašė pripažinti egzistuojant jo reikalavimus pagrindžiančias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog, ieškovo nuomone, neteisėti teismų veiksmai (tiek ir materialinės, tiek ir procesinės teisės prasme) Vilniaus apygardos teismo (teisėja D. K.) 2013 m. lapkričio 26 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 yra tikrinami specialia instancine tvarka, t. y. apskundžiant atitinkamų institucijų veiksmus pagal CPK normose įtvirtintą jų apskundimo tvarką. Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo nurodomos aplinkybės sudaro apeliacinio ar kasacinio skundų minėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje pagrindą bei dalyką ir esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas ieškovo reikalavimas teisme nenagrinėtinas, dėl ko šį reikalavimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pagrįstai.

Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jis įpareigotas patikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai įpareigojo jį pašalinti minėtus ieškinio trūkumus, nes pateiktame ieškinyje yra aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, kad nustačius faktus, jog atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3495-464/2013, pažeidė jo teises, jam privalo būti priteistas iš Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt teisingas atlyginimas.

Pažymėtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka, taigi ieškovas pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintus reikalavimus ieškinio pareiškime privalėjo nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tai yra nurodyti, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, nurodyti konkrečius veiksmus, dėl kurių atsirado žala, pagrįsti šių veiksmų neteisėtumą, nurodyti aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, bei įrodymus, iš ko susideda 5 000 000 Lt turtinė žala ir kokie įrodymai ją patvirtina (CPK 115 str. 2 d.).

Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai nustatė ieškinio trūkumus bei netikslumus, kurie reikšmingi nustatant bylos nagrinėjimo ribas, atsakovui atsikertant į pareikštus reikalavimus, todėl teisėtai ir pagrįstai įpareigojo ieškovą per teismo nustatytą terminą pašalinti ieškinio trūkumus. Teismas, nustatęs tam tikrus procesinio dokumento netikslumus, turėjo teisę įpareigoti ieškovą patikslinti ieškinį bei aiškiai nurodyti ieškinio pagrindą, dalyką bei nurodyti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašydamas priteisti turtinę bei neturtinę žalą, ieškovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą priteisti turtinę bei neturtinę žalą, kas nagrinėjamu atveju pateikiant ieškinį nebuvo padaryta. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad šių įrodymų jis negali gauti, todėl teismas pagrįstai įpareigojo ieškovą juos pateikti.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pagrindžiančiais nutarties motyvais.

Pagal CPK 34 straipsnio 3 dalies nuostatą, klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Todėl apelianto prašymas perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti kitos apygardos teismui iš naujo nenagrinėjamas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :              

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                 Donatas Šernas