Civilinė byla Nr. e2-287-1092/2023

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00231-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.6.8.8; 2.6.8.10; 2.8.1.2; 3.2.4.11

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis,

sekretoriaujant Karolinai Pažemeckienei, Rimai Čižauskienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ atstovams direktoriui V. T. (V. T.), advokatui R. M.,  

atsakovės Estijos įmonės „BLRT ERA“ AS atstovo aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialo atstovui A. B.,  

        viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ ieškinį atsakovei Estijos įmonei „BLRT ERA“ AS, atstovaujamai aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialo, dėl baudos priteisimo ir pagal atsakovės Estijos įmonės „BLRT ERA“ AS, atstovaujamos aktsiaselts BLRT ERA Klaipėdos filialo, priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ferteka“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ieškovės ieškinio ir atsiliepimo į jį santrauka

1.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 80 000 Eur netesybas (baudą), 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos skolos sumos nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovės ieškinys grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Ieškovė ir Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarė darbo nuomos sutartį (toliau – Sutartis). Ieškovė įvykdė visas Sutartyje jai numatytas prievoles. Sutartyje šalys numatė, kad darbo jėgos naudotojui (Atsakovei) arba jos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti Ieškovės darbuotojų vienerius metus nuo baigtos sutarties sudarymo. Pažeidimo atveju skiriama 20 000 EUR bauda už kiekvieną atvejį.

2.2.                      Galiojant draudimui įdarbinti (tiesiogiai arba patronuojančiose įmonėse; Sutartis sudaryta 2021 m. rugpjūčio 13 d., draudimas galiojo iki 2022 m. rugpjūčio 13 d.), Ieškovė sužinojo, kad trys darbuotojai, kurie buvo įdarbinti pagal darbo sutartis Ieškovės įmonėje ir vienas su Ieškove susijęs darbuotojas, kurį Ieškovė siuntė atlikti darbų į Estiją, yra įdarbinti Atsakovės įmonėje. Tai R. U., D. M., V. S., D. M. (su juo Ieškovė nebuvo sudariusi darbo sutarties, tačiau rūpinosi šio darbuotojo siuntimu vykdyti darbų Estijoje „BLRT“ laivų statykloje).

2.3.                      Sutartis nenumato, jog Atsakovei ar su ja susijusioms įmonėms draudžiama įdarbinti tik tuos darbuotojus, kurių darbo jėga buvo nuomojama pagal Sutartį. Nuostatos, jog draudimas apima vien tik darbuotojus, kurių darbo jėga nuomota Sutartimi, nėra. Sutarties 3.1 punkte taip pat nėra nuostatos, jog draudimas įdarbinti apima vien darbuotojus, su kuriais Ieškovė buvo sudariusi darbo sutartį. D. M. buvo asmuo, kurio darbo jėga naudojosi Ieškovė, todėl Sutarties 3.1 punkto prasme, jis yra Ieškovės darbuotojas ir dėl jo įdarbinimo taip pat taikoma Sutarties 3.1 punkte numatyta sankcija.

2.4.                      Sutarties nuostata dėl draudimo tiesiogiai įdarbinti darbuotojus nėra užslėpta (pati Sutartis yra nedidelės apimties), abiejų šalių buvo suderinta ir abiem šalims priimtina, todėl nesama jokio pateisinimo, dėl kurio Atsakovė galėtų nesilaikyti šios nuostatos. Susitarimas dėl draudimo tiesiogiai įdarbinti darbuotojus (Atsakovės ar patronuojančiose įmonėse) iš esmės atitinka darbuotojų viliojimo draudimą, aprašytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme.

2.5.                      Šalys užsiima skirtingu verslu, tačiau Sutarties vykdymo metu gavusi reikiamos informacijos, Atsakovė įgyja galimybę pervilioti Ieškovės darbuotojus. Šalys būtent dėl to sutartyje numatė tiek draudimą tai daryti, tiek ir atsakomybę už jo pažeidimą.

2.6.                      Sutartyje numatytas draudimas pervilioti darbuotojus numatytas ir įstatymuose, todėl yra teisėtas.

3.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsiliepimas į ieškinį grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1.                      Ieškovės ir Atsakovės sutartiniams santykiams dėl draudimo įdarbinti buvusius Ieškovės darbuotojus šiuo atveju turėtų būti taikoma ne Lietuvos Respublikos teisė, o ginčas turėtų būti nagrinėjamas ne Lietuvos Respublikos teismuose. Ieškovės reikalavimas dėl Ieškovės subrangovo JSV „Baltic Builders“ darbuotojo D. M. įdarbinimo Atsakovės įmonėje yra akivaizdžiai nepagrįstas ir vertintinas kaip nesąžiningai pareikštas reikalavimas bei piktnaudžiavimas teise.

4.2.                      Pas Atsakovę įsidarbinę trys buvę Ieškovės darbuotojai R. U., D. M., V. S. pas Atsakovę įsidarbino jau nutraukę darbo santykius su Ieškove dėl nepalankių darbo sąlygų, užmokesčio mokėjimo tvarkos, karjeros perspektyvų nebuvimo, o ne dėl Atsakovės aktyvių veiksmų. Atsakovė įdarbino minėtus asmenis suprasdama jų kaip užsienio šalių piliečių sunkią padėtį svetimoje šalyje netekus darbo bei iš to kylančius papildomus barjerus ir sunkumus ieškant naujo darbdavio. Apie Ieškovės įmonės padėtį, kuri yra nepalanki net tik pačiai įmonei, bet ir jos darbuotojams, patvirtina ir pati Ieškovė ieškinyje pateikdama duomenis, jog Ieškovės turtinė padėtis yra sunki, pernai ji patyrė nuostolį, kapitalo sumažėjimą ir turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

4.3.                      Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog bet kokios kliūtys įsidarbinti Ieškovės darbuotojams kitose įmonėse, įskaitant ir netiesioginius draudimus, labiausiai kenkia įmonės darbuotojų interesams, o kartu ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, protingumo bei sąžiningumo kriterijams, viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau ­– ir CK) 1.81 straipsnis).

4.4.                      Įvertinus tai, jog darbuotojai nutraukė darbo santykius su Ieškove bei įsidarbino pas Atsakovę, kuri nėra konkuruojanti įmonė, įsidarbino be Atsakovės raginimo, darbo sutartis darbuotojai nutraukė dėl svarbių priežasčių, pas Atsakovę įsidabino ne iš karto, įsidarbino tik trys buvę darbuotojai, minėti darbuotojai neturi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, Atsakovė po naujų darbuotojų įdarbinimo neįgijo pranašumo, o buvęs darbdavys (Ieškovė) pranašumo neprarado, palyginti su buvusia padėtimi, nes jo niekados prieš Atsakovę ir neturėjo, Atsakovė mano, jog nėra pagrindo teigti, jog Atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (15 straipsnio l dalies 4 punktas). Jeigu vis dėl teismas spręstų, kad Atsakovė pažeidė įstatymo nuostatas, dėl jau minėtų priežasčių Atsakovė mano, kad Ieškovės prašoma bauda turi būti mažinama iki simbolinės sumos, atitinkančios protingumo ir sąžiningumo principus.

4.5.                      Ieškovė pripažįsta, jog D. M. nebuvo Ieškovės darbuotojas, bet jos subrangovo Latvijos įmonės JSV „Baltic Builders“ darbuotojas. Šiuo atveju Ieškovės aiškinimas, jog Sutarties 3.1 punkte numatytas draudimas taikomas ir Ieškovės subrangovų darbuotojams yra akivaizdžiai neteisingas ir nelogiškas. Akivaizdu, kad bet kokius susitarimus dėl darbuotojų neviliojimo, jeigu tokie būtų leidžiami įstatymo, Atsakovė galėtų pasirašyti tik su tiesioginiu D. M. darbdaviu. Kitoks negu minėtas aiškinimas leistų neteisėtai apriboti galimybes neapibrėžtam ratui Ieškovės subrangovų darbuotojų darbintis visose įmonėse, su kuriomis Ieškovė pasirašo nedarbinimo ar pan. susitarimus, nežinant apie tai nei paties Ieškovės subrangovams, nei jų darbuotojams.

4.6.                      Nei buvę Ieškovės darbuotojai R. U., D. M., V. S., nei buvęs įmonės JSV „Baltic Builders“ darbuotojas D. M. pas Atsakovę įsidarbino nežinodami apie apribojimus darbintis Atsakovės įmonėje, su prašymu įsidarbinti pas Atsakovę kreipėsi patys.

4.7.                      Sutartis neturi jokio ryšio su R. U., D. M., V. S. t. y. asmenimis dirbusiais projekte (duomenys neskelbtini), kadangi dėl projekto (duomenys neskelbtini) tarp Ieškovės ir Atsakovės buvo sudaryta atskira sutartis, priskiriant tam atskirus darbuotojus, (toliau – (duomenys neskelbtini) sutartis).

4.8.                      Net jeigu R. U., D. M., V. S. ar bet kurie kiti darbuotojai būtų dirbę pas Atsakovę Sutarties pagrindu, Atsakovė vėliau įdarbindama šiuos darbuotojus nebūtų pažeidusi sutartinių pareigų, kadangi minėti darbuotojai pas Atsakovę įsidarbino po ženklaus laikotarpio po to kai nutraukė darbo santykius su Ieškove, t. y. jau nebūdami Ieškovės darbuotojais, kaip to reikalauja Sutarties 3.1 punktas.

4.9.                      (duomenys neskelbtini) sutartimi Ieškovė ir Atsakovė susitarė ir dėl taikomos sutarčiai (Estijos) teisės, ginčų sprendimo Estijoje, todėl ieškinys pagal Ieškovės reikalavimą dėl R. U., D. M., V. S. įdarbinimo Atsakovės įmonėje turėtų būti paliktas nenagrinėtas kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, o civilinė byla šioje dalyje nutraukta.

4.10.                      Atsakovė, aiškindama Sutarties 3.l punkte numatytą draudimą darbinti Ieškovės darbuotojus, iš esmės teigia, jog toks draudimas galiojo bet kokiems Ieškovės darbuotojams, nesvarbu ar dirbusiems pagal šią sutartį, ar ne. Toks aiškinimas prieštarauja net tik pačiai Sutarties, kurios įžanginėje dalyje nurodytas konkretus teikiamų darbuotojų skaičius (Sutarties dalykas) bei sutarties galiojimo terminas, tikslui ir esmei, bet ir tikrajai sutarties šalių valiai. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog (duomenys neskelbtini) sutarties 2 lapo 2 priešpaskutinėje pastraipoje Ieškovė ir Atsakovė buvo susitarę dėl darbuotojų darbinimo Atsakovės įmonėje ribojimo. Taigi būtent (duomenys neskelbtini) sutartyje, kurios pagrindu Ieškovės darbuotojai R. U., D. M., V. S. dirbo Atsakovės įmonėje, ir buvo numatytas ribojimas darbinti Ieškovės darbuotojus. Akivaizdu, jog dėl konkrečių projektų ir jame dirbančių darbuotojų tarp Ieškovės ir Atsakovės buvo sudaromos atskiros sutartys, vadinasi, atskiros sutartys reguliavo šalių santykius, susijusius su konkrečios sutarties dalyku, taip pat taikomais ribojimais darbinti šalių darbuotojus, taikoma teise bei ginčų sprendimo mechanizmu.

4.11.                      Ieškovė tvirtina, jog Sutartis, kuria remiantis grindžia savo reikalavimą Atsakovei, yra darbuotojų nuomos sutartis. Sutarties sudarymo ir galiojimo metu galiojantis teisinis reglamentavimas įtvirtino, jog darbdavys, kuris ketina vykdyti laikinojo įdarbinimo veiklą, Valstybinei darbo inspekcijai turi pateikti rašytinį prašymą įtraukti jį į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Ieškovė Sutarties galiojimo metu nebuvo įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, kadangi net ir teoriškai negalėjo atitikti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 72 straipsnio reikalavimų, nes buvo bausta už nelegalų darbą ir nesumokėjusi paskirtos baudos, be to, turėjo įsiskolinimų kompetentingos valstybės institucijoms darbuotojams. Šia aplinkybę patvirtina ir išrašas iš viešai prieinamos Valstybinė darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Laikino įdarbinimo įmonių bazės, iš kurio matyti, kad Ieškovė nebuvo įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą.

4.12.                      DK 79 straipsnio 1 dalis numato, jog susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo arba susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo, kuriais laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantys. Vadinasi, Sutarties 3.1 punkte numatytas susitarimas tarp laikinojo įdarbinimo įmonės, t. y., Ieškovės, ir laikinojo darbo naudotojos Atsakovės, kuriuo laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su Atsakove yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantis. Taip pat pažymėtina, jog laikinojo darbuotojo galimybė įsidarbinti turi būti skatinama, tokią pareigą laikinojo darbo naudotojui numato DK 78 straipsnio 2 dalis. 

4.13.                      Pagal bendrąjį teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė, asmens teisėti lūkesčiai gali būti ginami, jeigu jie yra kilę iš teisėto pagrindo. Ankščiau nurodyti duomenys patvirtina, jog Ieškovė negalėjo verstis laikinojo įdarbinimo įmonės veikla ir sudaryti sutarčių dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo. Vadinasi, iš neteisėtos Ieškovės veiklos negalėjo ir negali kilti Ieškovės teisės, šiuo konkrečiu atveju teisė reikalauti Sutarties 3.1 punkte numatytos baudos.

II. Atsakovės priešieškinio ir atsiliepimo į jį santrauka

5.       Atsakovė pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu 2021 m. rugpjūčio 13 d. darbo nuomos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, 3.1 punktą kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ar gerai moralei. Atsakovės priešieškinis grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1.                      Ieškovė ir Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarė darbo nuomos sutartį. Ieškovė Sutartyje vadinama ,,Bendrove“, Atsakovė – ,,Darbo jėgos naudotoju“. Sutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad Sutartis sudaroma dėl 4 Bendrovės darbuotojų (toliau – „Elektrikai“) nuomos Darbo jėgos naudotojui projektui Estijoje. Vienos darbo valandos kaina – 14,5 Eur. Sutartimi Darbo jėgos naudotojas įsipareigojo Bendrovės paskirtus Elektrikus prižiūrėti ir jiems vadovauti, taip pat užtikrinti Sutartyje ir galiojančiuose teisės aktuose numatytas darbo sąlygas (Sutarties 1.2.4 punktas).

5.2.                      Sutarties 3. l. punkte numatyta, jog Darbo jėgos naudotojui arba jo patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti Bendrovės darbuotojų vienerius metus nuo sutarties pabaigos. Pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį.

5.3.                      Pagal Sutartį Ieškovės atsakomybė apsiribojo tik pateiktų darbuotojų siuntimu į objektą Estijoje, jų sąrašo pateikimu, aprūpinimu drabužiais, licencijų galiojimu ir sąskaitų faktūrų pateikimu Darbo jėgos naudotojui, o ne Atsakovės siekiamo darbo rezultato garantavimu. Šiuo konkrečiu atveju tiek Sutarties pavadinimas, tiek jos turinys, tiek tai kaip realiai buvo vykdoma sutartis, o būtent tai, jog Ieškovė, vykdydama Sutartį, iš esmės tik rūpinosi darbuotojų pateikimu bei sąskaitų faktūrų už darbuotojų darbo valandas pateikimu Atsakovei, patvirtina, kad Ieškovė minėtos sutarties pagrindu veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) prasme. Pažymėtina, jog tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje Ieškovė nuosekliai tvirtina, jog Sutartimi Ieškovė teikė būtent darbuotojų nuomos paslaugas.

5.4.                      Sutarties sudarymo ir galiojimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas įtvirtino, jog darbdavys, kuris ketina vykdyti laikinojo įdarbinimo veiklą, Valstybinei darbo inspekcijai turi pateikti rašytinį prašymą įtraukti jį į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Ieškovė Sutarties galiojimo metu nebuvo įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, kadangi net teoriškai negalėjo atitikti DK 721 straipsnio reikalavimų, nes buvo bausta už nelegalų darbą ir nesumokėjusi paskirtos baudos, be to, turėjo įsiskolinimų kompetentingoms valstybės institucijoms, darbuotojams.

5.5.                      Pagal bendrąjį teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė. Šiuo konkrečiu atveju nurodyti duomenys patvirtina, jog Ieškovė negalėjo verstis laikinojo įdarbinimo įmonės veikla ir sudaryti sutarčių dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo. Iš neteisėtos Ieškovės veiklos negalėjo ir negali kilti Ieškovės teisės, t. y. teisė reikalauti Sutarties 3.1 punkte numatytos baudos.

5.6.                      DK 79 straipsnio 1 dalis nustato, jog susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo arba susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo, kuriais laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantys. Vadinasi, Sutarties 3.1 punkte numatytas susitarimas tarp laikinojo įdarbinimo įmonės, t. y. Ieškovės, ir laikinojo darbo naudotojo (Atsakovės), kuriuo laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su Atsakove yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantis.

5.7.                      Sutarties 3. l punkte numatytas draudimas įdarbinti Ieškovės darbuotojus šiuo konkrečiu atveju yra susijęs su trečiųjų šalių piliečių galimybe įsidarbinti kitoje darbovietėje tuo atveju, kai Ieškovė laiku ir įstatymo nustatyta tvarka mažiausiai vienam darbuotojui nemoka darbo užmokesčio. Minėtą aplinkybę patvirtina Ieškovės susirašinėjimo su darbuotoju V. S. išrašas. Akivaizdu, jog šiuo atveju bet kokios kliūtys įsidarbinti Ieškovės darbuotojams kitose įmonėse labiausiai šiuo konkrečiu atveju galėjo kenkti pačių darbuotojų interesams, o tai akivaizdžiai prieštarauja protingumo bei sąžiningumo kriterijams, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Asmens laisvė nevaržomai pasirinkti darbą yra būtina asmens gyvybinių poreikių tenkinimo užtikrinimo sąlyga ir kartu viešas interesas.

6.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašo jį atmesti. Ieškovės atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Nors šalys iš tiesų nebuvo sudariusios rangos sutarties, tačiau įvykdžius Sutartį atsakovė pareikalavo pasirašyti, o Ieškovė pasirašė atliktų darbų aktą, kuriame ji vadinama „rangovu“. Taigi, net pati Atsakovė netraktavo šios situacijos kaip darbo jėgos nuomos ir tik Ieškovei pareikalavus vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (laikytis nustatytų draudimų), Atsakovė ima aiškinti situaciją jai naudingesne linkme.

6.2.                      Ieškovė neginčija, kad atliko veiksmus – siuntė darbuotojus, pasirūpino leidimų ir licencijų galiojimu. Tačiau Atsakovės teiginys, jog šių veiksmų atlikimas rodo, kad Ieškovė veikė kaip laikino įdarbinimo įmonė yra visiškai nepagrįstas. Ieškovė pažymi, kad tiek pagal Sutartį, tiek pagal (duomenys neskelbtini) objekto sutartį nebuvo siunčiami laikini darbuotojai, Ieškovė laikinų darbuotojų niekada nėra turėjusi ir neturi jų šiuo metu. Būtent darbuotojų statusas (kurį Atsakovė vertina neteisingai) rodo, jog laikino įdarbinimo santykiai nebuvo susiklostę.

6.3.                      Ieškovės vadovas telefonu kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją konsultacijos ir gavo paaiškinimą, jog tuo atveju, kuomet darbuotojai dirba pagal darbo sutartį ir atlieka darbo funkcijas darbdavio naudai, o kai kuriais atvejais yra siunčiami atlikti darbus į kitas įmones komandiruotės tvarka, tai nelaikoma laikinu įdarbinimu, todėl nėra ir pareigos įsiregistruoti laikinojo įdarbinimo įmone.

6.4.                      DK 72 straipsnio 1 dalis numato, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (toliau – laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (toliau – laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (toliau – laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Taigi, esant laikinojo įdarbinimo santykiams, sudaroma laikinojo darbo sutartis, kurioje atskirai sutariama dėl 1) laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant DK 74 straipsnio reikalavimų; 2) laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; 3) darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; 4) darbo laiko normos (DK 73 straipsnis). Ieškovė su visais darbuotojais yra sudariusi įprastas, o ne laikinojo įdarbinimo sutartis. Vadinasi, nagrinėjama situacija visiškai neatitinka laikinojo įdarbinimo santykių apibrėžimo – Ieškovės darbuotojai nebuvo laikini.

6.5.                      Papildomai pažymėtina, kad Ieškovė nurodė, o Atsakovė tos aplinkybės (neginčijo ir nepaneigė), jog absoliučia dauguma atvejų Ieškovė pati vykdo rangos darbus, todėl nėra pagrindo manyti, kad savo veikla Ieškovė maskuoja laikiną įdarbinimą.

6.6.                      DK 79 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu pažymėtina, kad Ieškovė nėra laikino įdarbinimo įmonė, ji nesiuntė laikinų darbuotojų nei pagal vieną iš su Atsakove sudarytų sutarčių. DK 79 straipsnio 1 dalies tikslas – sudaryti sąlygas laikiniems darbuotojams sukurti nuolatinius ir stabilesnius darbo santykius su darbo jėgos naudotoju (jei jis išreiškia pageidavimą tapti darbdaviu). Kita vertus, šioje byloje nagrinėjamu atveju nėra reikalo padėti įgyvendinti šį tikslą, kadangi Ieškovė ir buvo nuolatinis savo darbuotojų darbdavys. Prašydama pripažinti Sutarties 3.1 puntą negaliojančiu Atsakovė siekia naudos ne darbuotojams, o sau – siekia nemokėti sankcijų už sutarties pažeidimą. Atsakovė jau yra įdarbinusi Ieškovės darbuotojus ir Ieškovė nereikalauja nutraukti darbo santykių su jais, tačiau reikalauja taip pat ir prisiimti Sutartyje numatytą atsakomybę – sumokėti baudą.

6.7.                      Sutartis buvo sudaryta abiejų šalių ir visos jos sąlygos šalims buvo priimtinos (taip pat ir Atsakovės ginčijama 3.1 punkto sąlyga). Jei Atsakovė manė, jog ši sutarties nuostata prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, turėdama pakankamai didelius tiek finansinius, tiek žmogiškuosius išteklius, įskaitant ir teisininkų komandą, Atsakovė dar prieš pasirašydama sutartį galėjo šį klausimą iškelti. Be to, jei nurodomi darbuotojai iš tiesų kreipėsi į Atsakovę su prašymu įdarbinti, Atsakovė galėjo ne šią situaciją slėpti, o informuoti apie ją Ieškovę ir ieškoti išeičių. Atsakovė šiuo atveju pasielgė visiškai priešingai – apie tariamus Sutarties sąlygų neatitikimus nieko nenurodė, darbuotojus įdarbino slapta, į Ieškovės pareikštą pretenziją visiškai nesureagavo, o priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia dalį Sutarties, pareiškė tik iš esmės pasistūmėjus šiam procesui.

6.8.                      Atsakovė prie priešieškinio pridėjo trumpųjų žinučių vertimus (pačios žinutės nepridėtos). Žinutėse vienas iš Ieškovės darbuotojų bendrauja su Ieškovės vadovu mokėjimų klausimais. Pažymėtina, kad trumposios žinutės paimtos iš konteksto, o galiausiai (nepateikus pačių žinučių fiksacijos) neaišku, ar apskritai atitinka tikrovę. Bet kuriuo atveju Ieškovės ir jos darbuotojų santykiai visiškai nesusiję su šiuo ginču – tai tik Ieškovės ir jos darbuotojų tarpusavio santykių reikalas.

6.9.                      Ieškovė darbuotojams, kurie įdarbinti Atsakovės įmonėje, nereiškia jokių reikalavimų ar pretenzijų. Šiuo atveju ne darbuotojai, ketinantys pakeisti darbdavį, o Atsakovė, žinodama apie prisiimtus įsipareigojimus, turėjo informuoti Ieškovę apie ketinimą įdarbinti Ieškovės darbuotojus ir išspręsti susidariusią situaciją. Darbuotojų tariamai prastas aprūpinimas ir kitos aplinkybės būtų reikšmingos tik tuo atveju, jei Atsakovė būtų informavusi apie ketinimą įdarbinti Ieškovės darbuotojus (dėl neva prastų darbo sąlygų), o Ieškovė būtų tiek nesudariusi tinkamų sąlygų, tiek ir draudusi įdarbinti darbuotojus. Šiuo atveju teiginiai apie neva prastas darbuotojų darbo sąlygas teikiami tik siekiant išvengti Atsakovei gresiančių sankcijų.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškinys atmetamas, priešieškinis iš esmės tenkinamas.        

Dėl ginčo esmės

7.       Ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės 80 000 Eur baudą pagal tarp šalių 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarytos sutarties dėl darbuotojų nuomos 3.1 punktą, kuriame nustatyta, kad darbo jėgos naudotojui (Atsakovei) arba jos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti Ieškovės darbuotojų vienerius metus nuo sutarties pabaigos. Pažeidimo atveju skiriama 20 000 Eur bauda už kiekvieną atvejį.

8.       Ieškovės teigimu, pažeisdama anksčiau paminėtą Sutarties 3.1 punktą, Atsakovė įdarbino 4 Ieškovės darbuotojus – R. U., D. M., V. S., D. M.. Atsakovė, atsikirsdama į Ieškovės teiginius, visų pirma nurodo, kad nė vienas iš anksčiau paminėtų darbuotojų nebuvo siunčiamas dirbti pas Atsakovę pagal Sutartį, todėl Ieškovė negali, remiantis Sutartimi, reikalauti joje numatytos baudos. Minėti darbuotojai dirbo Atsakovės objekte pagal kitą sutartį –  (duomenys neskelbtini) objekto sutartį (žr. elektroninės bylos 3 t., b. l. 8–24), sudarytą tarp šalių 2021 m. kovo 2 d. dėl rangos darbų jachtoje N. S.. (duomenys neskelbtini) sutartyje (žr. jos antro lapo priešpaskutinę pastraipą) buvo įtvirtina iš esmės analogiška nuostata tai, kuri įtvirtinta Sutarties 3.1 punkte, tačiau skiriasi baudos dydis ((duomenys neskelbtini) sutartyje – 10 000 Eur). (duomenys neskelbtini) sutartyje taip pat buvo nustatyta, kad jai taikoma Estijos teisė ir ginčai dėl jos turi būti sprendžiami Estijos teismuose. Dėl anksčiau paminėtų aplinkybių tarp šalių ginčas nekilo, tačiau šalys nesutarė, ar anksčiau paminėtomis aplinkybėmis Ieškovė gali reikalauti baudos pagal Sutartį.

9.       Atsakovė taip pat pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Sutarties 3.1 punktą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir (arba) gerai moralei bei viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis). Pasak Atsakovės, Ieškovė, nebūdama įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą (DK 72 straipsnio 2 dalis), vertėsi laikinųjų darbuotojų nuoma Atsakovei, taip pat pažeidė DK 79 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo arba susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo, kuriais laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantys. Be to, Sutarties 3.1 punktas netiesiogiai (su)varžė darbuotojų, nepatenkintų darbo sąlygomis pas Ieškovę, teisę pasirinkti kitą darbą, kas nesuderinama su gera morale ir (arba) viešąja tvarka. Ieškovė su pareikštu priešieškiniu nesutiko, teigė, kad laikinųjų darbuotojų nuoma nesivertė, su Atsakove sudarytas susitarimas buvo sąžiningas, jokių pretenzijų darbuotojams ji neturi.

10.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, nutaria visų pirma pasisakyti, ar Ieškovė gali reikalauti baudos pagal Sutartį.

Dėl Ieškovės teisės remtis Sutartimi prašant priteisti baudą

11.       Minėta, kad Sutarties 3.1 punkte nustatyta, jog darbo jėgos naudotojui (Atsakovei) arba jos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms neleidžiama samdyti Ieškovės darbuotojų vienerius metus nuo sutarties pabaigos.

12.       Byloje nėra ginčo, kad D. M. nebuvo Ieškovės darbuotojas, darbo sutarties su juo Ieškovė nebuvo sudariusi. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad remtis Sutarties 3.1 punktu dėl D. M. įsidarbinimo pas atsakovę Ieškovė neturi teisės. Ieškovės aiškinimas, kad Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sąvoka „ieškovės darbuotojas“ apima ir darbuotojus, neturinčius darbo santykių su Ieškove, neatitinka sutarčių aiškinimo principų ir be jokio pagrindo siekia išplėsti sutartyje įtvirtintos sąvokos turinį taip, kad ji apimtų ir konkrečiai neapibrėžtais ryšiais su Ieškove susijusius asmenis, kurie įsidarbino pas Atsakovę. Tačiau toks aiškinimas nebūtų suderinamas nei su Sutartyje įtvirtintų sąvokų įprasta (lingvistine) reikšme, nei su objektyviu sutarties aiškinimu, nei su teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, nes leistų Ieškovei nors ir netiesiogiai, bet plačiai riboti įvairių kitų įmonių darbuotojų įsidarbinimą pas Atsakovę. 

13.       Teismo vertinimu, Sutarties 3.1 punktas taip pat negali būti aiškinamas taip, kad apimtų ir tuos Ieškovės darbuotojus, kurie dirbo Atsakovei ne pagal Sutartį, bet pagal kitą (atskirą) susitarimą. Nors Ieškovė teisingai pastebi, kad Sutarties 3.1 punkte pateikta sąvoka „darbuotojas“ yra platesnė nei Sutarties įžangoje pavartota sąvoka „elektrikai“, teismo nuomone, aiškinimas, kad Sutarties 3.1 punktas apima ir darbuotojus, kurie dirbo pas Atsakovę ne pagal Sutartį, bet pagal kitą (atskirą) susitarimą, neatitinka sutarčių aiškinimo principų, be pakankamo pagrindo siekia išplėsti sutartyje įtvirtintos sąvokos turinį ir apskritai pačios Sutarties veikimą kitiems (atskiriems) šalių sutartiniams santykiams.

14.       Anksčiau paminėtu aspektu teismas pažymi, kad Ieškovės siūlomas aiškinimas reikštų, kad Ieškovė galėtų rinktis, kuriuo sandoriu – Sutartimi ar kitu susitarimu, pagal kurį Atsakovei dirbo darbuotojai – remtis. Suprantama, kad tai būtų naudinga Ieškovei. Tačiau tai ne tik nebūtų naudinga Atsakovei, ne tik įtvirtintų aiškų Ieškovės ir Atsakovės teisių ir pareigų, kylančių iš kelių sutarčių, disbalansą (Ieškovė galėtų rinktis, kuria sutartimi remtis, o Atsakovė – ne), bet ir reikštų to kito (atskiro) susitarimo, pagal kurį Ieškovės darbuotojai faktiškai dirbo Atsakovei, ignoravimą. Kitaip tariant, nors Atsakovė ir Ieškovė būtų sudariusios atskirą susitarimą dėl darbuotojų darbo Atsakovei, pagal Ieškovės siūlomą aiškinimą būtų taikomas ne tas susitarimas, pagal kurį darbuotojai faktiškai dirbo, bet kitas. Toks aiškinimas, teismo vertinimu, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Jis neatitiktų ir objektyvių šalių ketinimų (objektyviojo sutarties aiškinimo), nes sudarydamos atskirą susitarimą šalys ir siekia, kad jų santykiams pagal tą susitarimą būtų taikomos būtent to susitarimo, o ne kitos sutarties nuostatos (nebent šalys susitartų, kad vienam susitarimui būtų taikomos ir kitos sutarties sąlygos). Juolab kad esant konkurencijai tarp bendrųjų ir specialiųjų nuostatų, visų pirma turi būti taikomos specialiosios.

15.       Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, teismas konstatuoja, kad Sutarties 3.1 punktas negali būti aiškinamas taip, kad apimtų ir tuos Ieškovės darbuotojus, kurie dirbo Atsakovei ne pagal Sutartį, bet pagal kitą (atskirą) susitarimą.  

16.       Byloje nėra ginčo, kad R. U., D. M., V. S., D. M. nedirbo pas Atsakovę pagal Sutartį, bet dirbo jai pagal kitus (atskirus) susitarimus, be kita ko, pagal (duomenys neskelbtini) sutartį. Todėl atsižvelgdamas į anksčiau padarytą išvadą (žr. šio sprendimo 15 punktą), teismas konstatuoja, kad Ieškovė negali reikalauti atsakomybės iš Atsakovės pagal Sutarties 3.1 punktą. Siekdama Atsakovės atsakomybės Ieškovė šiuo atveju turėtų remtis ta (atskira) sutartimi, pagal kurią darbuotojai ir dirbo Atsakovei. Nagrinėjamu atveju reikšdama ieškinį Ieškovė kitais susitarimais (sutartimis) su Atsakove nesirėmė, jais savo ieškinio negrindė, todėl tenkinti ieškinio, pagrįsto Sutartimi, kuria ieškovė šiuo atveju remtis negali, nėra pagrindo. Juolab kad (duomenys neskelbtini) sutartyje buvo aiškiai įtvirtinta, kad iš jos kylantys ginčai turėtų būti sprendžiama Estijos teismuose ir Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir viso proceso metu nuosekliai reikalavo šio susitarimo dėl jurisdikcijos laikytis. Vadinasi, net jei Ieškovė ir būtų pareiškusi ieškinį pagal (duomenys neskelbtini) sutartį, Lietuvos teismai neturėtų jurisdikcijos nagrinėti ieškinio, kuris ja būtų grindžiamas. 

17.       Apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, Ieškovės ieškinys atmestinas.    

Dėl Sutarties (jos dalies) galiojimo

18.       DK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (toliau – laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (toliau – laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (toliau – laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. DK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinojo darbo sutarties šalis, kaip darbdavė, gali būti tik šio kodekso 721 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkanti laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. DK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo arba susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo, kuriais laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantys.

19.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

20.       Byloje nustatyta, kad:

20.1.                      2021 m. rugpjūčio 13 d. šalys sudarė sutartį, kuri pavadinta darbo nuomos sutartimi. Ieškovė sutartyje vadinama Bendrove, o Atsakovė – Darbo jėgos naudotoja. 

20.2.                      Iš Sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose nustatytų Bendrovės ir Atsakovės teisių ir pareigų, matyti, kad Sutarties tikslas buvo perduoti (išnuomoti) Ieškovės darbuotojus Atsakovei, kad jie dirbtų Atsakovės naudai būdami jai pavaldžiais. Pagal Sutartį Atsakovė turėjo aprūpinti darbuotojus darbo įrankiais, užtikrinti jų pervežimą į darbo vietą, prižiūrėti juos ir jiems vadovauti, užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas jų darbo sąlygas, instruktuoti juos ir t. t. Atsakovė už darbuotojų darbą Ieškovei turėjo mokėti valandinį darbo užmokestį. Rangos sutartis tarp Ieškovės ir Atsakovės dėl darbų, kuriuos Ieškovės darbuotojai turėjo atlikti Atsakovei, nebuvo sudaryta. Taigi, pagal Sutartį išnuomotų darbuotojų darbdavio funkcijas iš esmės turėjo atlikti Atsakovė, kaip darbo jėgos naudotoja, o Ieškovė turėjo būti iš esmės nominalia darbuotojų darbdave, mokančia jiems darbo užmokestį ir turinti pareigą aprūpinti juos darbo drabužiais ir saugos priemonėmis.

20.3.                      Byloje apklaustas liudytojas D. P. iš esmės parodė, kad faktinis Sutarties vykdymas atitiko tą, kuris ir buvo numatytas Sutartyje. D. P. parodė, kad būtent Atsakovė vadovavo darbuotojams, organizavo jų darbą, rūpinosi jų apgyvendinimu ir pan. Jokie vadovauti skirti darbuotojai, jiems dirbant pas Atsakovę pagal Sutartį, nebuvo atsiųsti. Teismas pažymi, kad Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie galėtų paneigti šiuos liudytojo parodymus, arba pagrįsti, kad Sutartis buvo vykdoma kitaip nei joje buvo nustatyta. Ieškovė nepateikė teismui ir darbo sutarčių su darbuotojais, kurie buvo siunčiami dirbti pagal Sutartį, nors teismas 2023 m. sausio 4 d. rezoliucija ir tos pačios dienos pranešimu atkreipė Ieškovės dėmesį, kad ji turėtų teikti įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo darbuotojai negali būti laikomi laikinaisiais darbuotojais.

20.4.                      Byloje apklausti liudytojai R. U., D. M., V. S. parodė, kad jie taip pat buvo siunčiami į kitas įmones ir jose dirbo ne vadovaujami ir prižiūrimi Ieškovės, bet įmonės, į kurią dirbti jie buvo siunčiami, atsakingų darbuotojų, kurie organizuodavo jų darbus, duodavo jiems nurodymus. Ieškovės vadovas teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad įmonė reguliariai užsiima darbuotojų nuoma. 

21.       Apibendrindamas tai, kas paminėta, teismas konstatuoja, kad sudarydama ir vykdydama Sutartį Ieškovė faktiškai vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla. Teismo vertinimu, šios išvados negalėtų paneigti aplinkybė, kad su darbuotojais, kurie buvo siunčiami dirbti pagal Sutartį, galbūt buvo sudarytos įprastos darbo sutartys (nors Ieškovė tokių įrodymų nepateikė), konkrečiai neįtvirtinant jose nuostatų, būdingų laikinojo darbo sutartims. Šios išvados negali paneigti ir aplinkybės, kad Ieškovė DK nustatyta tvarka nebuvo įtraukta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, kad užbaigus Sutartį buvo pasirašytas darbų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame Ieškovė įvardijama rangove. Išvadą apie vertimąsi laikinojo įdarbinimo veikla teismas šiuo atveju daro ne pagal teisinių santykių įforminimą, bet pagal faktinį (realų) jų turinį. Be to, kaip minėta, rangos sutartis dėl darbų, kuriuos darbuotojai atliko vykdant Sutartį, tarp šalių nebuvo pasirašyta. 

22.       Teismas taip pat atskirai pažymi, kad anksčiau paminėtos išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad siunčiant darbuotojus dirbti pagal Sutartį jiems buvo mokami komandiruotpinigiai. Komandiruotpinigių (ne)mokėjimas nėra teisiškai reikšmingas požymis, pagal kurį sprendžiama, ar darbuotojas dirba kaip laikinasis darbuotojas. Šiame kontekste pastebėtina, kad tiek iš Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 1 straipsnio 3 dalies c) punkto ir šios dalies antros pastraipos, taip pat DK 107 straipsnio, laikinajam darbuotojui, kuris siunčiamas dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, taikomas darbuotojo komandiravimo teisinis režimas. Vadinasi, aplinkybė, kad darbuotojas yra komandiruojamas ir jam mokami komandiruotpinigiai nei patvirtina, nei paneigia vertimosi laikinojo įdarbinimo veikla fakto.  

23.       Anksčiau paminėtos aplinkybės lemia, kad Ieškovė, nebūdama įtraukta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, negalėjo sudaryti Sutarties (DK 72 straipsnio 2 dalis). Tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pakankamo pagrindo ex officio pripažinti visą Sutartį negaliojančia. Pirma, Atsakovė nereikalauja pripažinti negaliojančia visą Sutartį. Antra, visos Sutarties negaliojimas nėra akivaizdus, nes tokia pasekmė (sutarties negaliojimas dėl DK 72 straipsnio 2 dalies nesilaikymo) nėra nustatyta įstatyme ir teismas neįžvelgia aiškaus primygtinio viešojo intereso, kad nustačius aptariamą aplinkybę, visa Sutartis būtų pripažinta negaliojančia  (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).

24.       Tačiau DK 79 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nustatyta, kad susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo arba susitarimai tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo, kuriais laikinojo darbuotojo darbo sutarties sudarymas su laikinojo darbo naudotoju yra draudžiamas ar ribojamas, yra negaliojantys. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad sudarydama ir vykdydama Sutartį Ieškovė faktiškai vertėsi laikinojo įdarbinimo veikla, Sutarties 3.1 punktas ta apimtimi (CK 1.96 straipsnis), kuria Atsakovei buvo nustatytas draudimas įdarbinti Ieškovės laikinuosius darbuotojus ir numatyta sankcija už šio draudimo pažeidimą, pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

25.       Teismas taip pat pažymi, kad Sutarties 3.1 punktas nustatė besąlyginį draudimą įdarbinti Ieškovės darbuotojus. Tokiu būdu netiesiogiai buvo varžoma Ieškovės darbuotojų teisė pasirinkti darbą ir darbdavį, nes Atsakovė, siekdama išvengti numatytų sankcijų, privalėjo atsisakyti įdarbinti bet kokius Ieškovės darbuotojus, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas Atsakovę.

26.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. DK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienas iš darbo santykių reglamentavimo principų yra laisvė pasirinkti darbą.

27.       Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, teismas konstatuoja, kad Sutarties 3.1 punkte nustatytas besąlyginis draudimas įdarbinti Ieškovės darbuotojus yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka, nes nepateisinamai plačiai, nors ir netiesiogiai, varžo darbuotojų laisvę pasirinkti darbą. Vadinasi, Sutarties 3.1 pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.

28.       Teismas pažymi, kad anksčiau minėtos išvados nepaneigia aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui. Pastebėtina, kad ši įstatymo nuostata draudžia nesąžiningą, aktyvų darbuotojų perviliojimą. Nagrinėjamu gi atveju Sutarties 3.1 punktas besąlygiškai draudė Ieškovės darbuotojų įdarbinimą, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas Atsakovę. Tad būtent dėl nustatyto draudimo besąlyginio (absoliutaus) pobūdžio teismas nusprendžia, kad Sutarties 3.1 punktas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka ir pripažintinas negaliojančiu.

Dėl kitų bylai reikšmingų aplinkybių

29.       Teismas pažymi, kad net jei būtų nustatyta, kad Sutarties 3.1 punktas galioja ir Ieškovė juo gali remtis, teismas vis tiek neįžvelgtų pagrindo priteisti prašomą baudą. Byloje liudiję darbuotojai R. U., D. M., V. S. parodė, kad iš darbo jie išėjo dėl to, kad jie visi buvo nepatenkinti darbo sąlygomis (vėlavo atlyginimai ir kt.), be to, R. U. dirbti nebegalėjo dėl vizos pabaigos, o D. M. buvo nepatenkintas ir Ieškovės vadovu (jautėsi apgautas dėl leidimo dirbti (ne)pratęsimo). Byloje nėra įrodymų, paneigiančių anksčiau paminėtus liudytojų teiginius, ar patvirtinančių, kad minėti darbuotojai Atsakovės buvo viliojami. Ieškovės kviesti liudytojai negalėjo patvirtinti konkretaus anksčiau paminėtų darbuotojų viliojimo, bet kalbėjo apie jų pačių ir kitų jų pažįstamų darbuotojų kalbinimą įsidarbinti pas Atsakovę. Tačiau ir Ieškovės kviestų liudytojų parodymai, teismo nuomone, nepatvirtina aktyvaus ir sąžiningos konkurencijos ribas peržengiančio darbuotojų viliojimo, už kurį būtų teisinga, protinga ir sąžininga taikyti baudines sankcijas, ypač turint omenyje Konstitucijos garantuojamą asmens teisę pasirinkti darbą. Taigi, teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškinys turėtų būti atmestas net jei Sutarties 3.1 punktas būtų pripažintas galiojančiu ir Ieškovė juo galėtų remtis. Ieškovės nurodyti darbuotojai R. U., D. M., V. S. Atsakovės nebuvo nesąžiningai viliojami, darbo santykius su Ieškove nutraukė dėl pateisinamų priežasčių, todėl turėjo nevaržomą teisę ieškoti kito darbo ir įsidarbinti pas Atsakovę.

30.       Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje konstatuotas aplinkybes ir padarytas išvadas, nutaria neįsiteisėjusį teismo sprendimą ir 2023 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašą, kuriame užfiksuoti buvusių Ieškovės darbuotojų R. U., D. M., V. S. parodymai, išsiųsti Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritoriniam skyriui, kad jis pagal kompetenciją įvertintų, ar nebuvo padaryta darbo teisės pažeidimų Ieškovei nuomojant darbuotojus (R. U., D. M., V. S. ir kt.) Atsakovei ir kitiems subjektams, o esant pagrindui – spręstų dėl kaltų asmenų atsakomybės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31.       Ieškovės ieškinį atmetus, o priešieškinį iš esmės tenkinus, Ieškovė turi atlyginti Atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė patyrė 141 Eur žyminio mokesčio, taip pat 424,71 Eur vertimo išlaidų, kurios priteistinos iš Ieškovės. Taip pat patirta 6,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma priteistina iš ieškovės valstybei.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 ir 270 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį atmesti.

Priešieškinį iš esmės tenkinti.

Pripažinti  tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ ir atsakovės Estijos įmonės „BLRT ERA“ AS 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarytos darbo nuomos sutarties 3.1 punktą ta apimtimi, kuria atsakovei buvo nustatytas draudimas įdarbinti ieškovės laikinuosius darbuotojus ir numatyta sankcija už šio draudimo pažeidimą, negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalį.

Pripažinti  tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ ir atsakovės Estijos įmonės „BLRT ERA“ AS 2021 m. rugpjūčio 13 d. sudarytos darbo nuomos sutarties 3.1 punktą negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.81 straipsnio 1 dalį.

Priteisti atsakovei Estijos įmonei „BLRT ERA“ AS iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ 565,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteka“ 6,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662. 

Išsiųsti neįsiteisėjusį teismo sprendimą ir 2023 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašą, kuriame užfiksuoti buvusių Ieškovės darbuotojų R. U., D. M., V. S. parodymai, Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritoriniam skyriui, kad jis pagal kompetenciją įvertintų, ar nebuvo padaryta darbo teisės pažeidimų ieškovei nuomojant darbuotojus (R. U., D. M., V. S. ir kt.) atsakovei ir kitiems subjektams, o esant pagrindui – spręstų dėl kaltų asmenų atsakomybės;

Neįsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti bylos šalims.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėjas                                                        Aurimas Brazdeikis