2019 m. spalio 25 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
nedalyvaujant pareiškėjui K. P.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas K. P. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas K. P. nurodė, kad nuo 2018-06-28 iki 2018-11-28 buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kamerose Nr. 9,45, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas 3,6 kv. m plotas, ypač atmetus baldų užimamą plotą, kamerose nuo drėgmės buvo atsiradęs pelėsis, gyvenamoje kameroje Nr. 45 nebuvo tupimo tualeto, pro durų apačią bėgiojo pelės. Dėl to jis patyrė didžiausius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, stresą, dvasinį sukrėtimą, nebuvo galima pailsėti, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, jautė aplinkos baimę. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2019-08-14 pažymos, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2018-06-29 iki 2018-11-26 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 9,29,45, kameroje būdavo 1-5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,69 kv. m iki 16,3 kv. m gyvenamasis plotas.
Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tupimo unitazo būtinumas teisės aktais nenumatytas. Patalpų valymas, deratizacija atliekami Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjo K. P. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, trūko kameros ploto.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2019-08-14 pažymos Nr. 69/06-29042 „Dėl K. P.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu nuo 2018-06-29 iki 2018-11-26. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 9,29,45 kalinamas 127 dienas, po 1-5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 16,26 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad mažiau nei 4 kv. m kameros ploto pareiškėjui teko 4 dienas.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 127 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, jam dėl to reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,69 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ jų perteklius kamerose Nr. 9,29,45 nenustatytas. Nurodytų vietų skaičius atitinka kameros ploto leidžiamų laikyti asmenų skaičių.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-08-22 pažymoje Nr. 61/04-2146 „Dėl K. P.“ nurodyta, kad pareiškėjas K. P. laikotarpiu nuo 2018-06-28 iki 2018-11-28 nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų.
Pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-12-29 pažyma Nr. 62/08-2 „Apie 2017 metais atliktus remonto darbus“, ir Ūkio skyriaus 2019-01-08 pažyma Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“, kuriose nurodyta, jog remonto darbai buvo vykdomi. Kameroje Nr 29 2018 m. vasario 05-09 d. nuvalytos lubos nuo pelėsių, užtaisyti lubų, sienų įtrūkimai, pakabintos naujos WC užuolaidos. Į šią kamerą pareiškėjas pateko po remonto darbų atlikimo.
Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2018-08-08 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 45 oro temperatūra atitinka reikalavimus, 2018-05-19, 2018-11-16 patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir naikinimas atliekami, darbai registruojami.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus kreipėsi, tačiau kad susirgimai susiję su netinkamomis sąlygomis, nenurodė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018-06-29 iki 2018-11-26 metu (viso 127 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, baldų pertekliaus kamerose nenustatyta.
Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas iš dalies, nustatyta, jog kamerose Nr. 45 oro temperatūra buvo tinkama. Kitų duomenų apie higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose (dėl pelėsio buvimo) nepateikta, tad abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai. Duomenų, jog nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir naikinimas atliekamas netinkamai, nėra. Patikrinimų metu, kuriuos atliko Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas, pažeidimų, vykdant deratizaciją ar kitą profilaktinį aplinkos kenksmingumo šalinimą, nenustatyta, skundų ir prašymų iš pareiškėjo nebuvo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 7,6 punktas, numatė, kad tualetuose turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Tokiu būdu, po šio įsakymo priėmimo reikalavimo, jog sanitariniame mazge privalomai turi būti sėdimas unitazas, nėra. Lietuvos higienos norma HM 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus sanitariniame mazge turi būti unitazas, tačiau nuo 2015-08-03 galioja Lietuvos higienos norma HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje šio reikalavimo nėra. Tokiu būdu, nėra nustatyta teisės aktų, kurie būtinai reikalautų sėdimų unitazų įrengimą tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, tad argumentas dėl sėdimo unitazo nebuvimo kameroje Nr. 45 atmestinas.
Teismas pažymi, jog teismui pateikti argumentai yra nedetalizuoti, neindividualizuoti, ir iš esmės daugiau susiję su kylančiais nepatogumais, patekus į Šiaulių tardymo izoliatorių, nei su teisės aktų pažeidimais.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 8 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 8 mėnesius, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (galimas pelėsis kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 8 mėnesiams nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo K. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo K. P., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.
Teisėjas Arvydas Martinavičius