Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-606/2018
Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01385-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.5.4.2;
1.1.9.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 1 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,
teisėjų Dalios Kursevičienės, Remigijaus Preikšaičio,
sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,
dalyvaujant prokurorei Virginijai Tilvikienei,
gynėjui advokatui Jonui Špelveriui,
nuteistajam J. V.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. V., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant J. V. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. M. ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
J. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. vasario 24 d., turėdamas tikslą sukelti J. M., gyv. (duomenys neskelbtini), baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, melagingai informavo teisėsaugos, Vaiko teisių apsaugos įstaigas apie tariamus pažeidimus J. M. šeimoje, o būtent:
2016 m. liepos 16 d. telefoniniu pranešimu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus apie tai, kad „jo buvusi žmona J. M. nuo vakar iki dabar namuose be priežiūros paliko vaiką“. Atlikus patikrinimą, pranešimas nepasitvirtino.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškimu melagingai informavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnus apie tai, kad J. M. dukters akivaizdoje vartoja alkoholinius gėrimus, rūko. Atlikus patikrinimą, informacija nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. lapkričio 6 d. telefoniniu pranešimu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus apie tai, kad namuose, (duomenys neskelbtini), yra be priežiūros paliktas vaikas, motina girtauja. Atlikus patikrinimą, pranešimas nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. gruodžio 10 d., apie 1.38 val., telefoniniu pranešimu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnus apie tai, kad (duomenys neskelbtini), girta motina neprižiūri savo vaiko, ir tos pačios dienos 12.51 val. telefoniniu pranešimu melagingai informavo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnus apie tai, kad (duomenys neskelbtini), paliktas vienas namuose mažametis vaikas. Atlikus patikrinimą, pranešimas nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. sausio 6 d. pareiškimu melagingai informavo Tauragės rajono savivaldybės administracijos skyriaus pareigūnus apie tai, kad J. M. elgesys yra netoleruotinas, ji grubiai elgiasi su dukra P., jai matant vartoja alkoholį ir rūko. Atlikus patikrinimą, informacija nepasitvirtino.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. vasario 24 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), atėjęs į butą, miegamajame kambaryje, ant lovos, paliko keturias nuotraukas, jose pavaizduotas vaisiaus augimas savaitėmis, mažas karstelis, suardytas vaiko kūnelis bei vaisius gimdoje, tai nukentėjusioji J. M. suprato kaip jos bauginimą.
Tokiais neteisėtais veiksmais, dėl kurių J. M. bute nepagrįstai lankydavosi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, J. M. nepagrįstai buvo kviečiama pasiaiškinti į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, J. V., naudodamas psichinę prievartą, tyčia sistemingai baugino nukentėjusiąją J. M..
Apeliaciniu skundu nuteistojo J. V. gynėjas advokatas J. Špelveris prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį J. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nesant jo veiksmuose jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Iš nukentėjusiosios J. M. priteisti nuteistajam J. V. 1300 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas advokato teisines paslaugas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įstatymų leidėjas žmogaus terorizavimą ar sistemingą bauginimą laiko pakankamai pavojingu nusikaltimu, keliančiu realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai, todėl teismui pripažįstant šią veiką esant įrodytai, būtina teisinga ir optimali ištirtų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių analizė ir byloje surinktų įrodymų patikimumas. Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, vertintinas tokių veiksmų pavojingumas ir grasinimų realumas. Toks aiškinimas, be kita ko, gali būti kildinamas iš konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai); siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Šių nuostatų taikymas, atskleidžiant BK145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, leidžia išvengti tarp asmenų kilusių bet kokių konfliktų kriminalizavimo. Todėl neatitiktų baudžiamojo įstatymo paskirties praktika, jei šios kategorijos bylose nebūtų analizuojamas pakankamas padarytų veikų pavojingumas, ar išsakyti grasinimai yra realūs, taip pat neįvertinus kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-300/2013, 2K-553-942/2015). Kasacinio teismo praktikoje BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas grasinimus kvalifikuojantis požymis – jų sistemingumas apibūdinamas kaip pavojingas nevienkartinis psichinis poveikis, pasireiškiantis grasinimais, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tokie veiksmai visuomet turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Inkriminuojant BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką būtina nustatyti veiksmų sistemingumą (tęstinumą), tokie veiksmai turi būti nenutolę laiko atžvilgiu, vėlesni veiksmai turi būti ne atsitiktiniai, o susiję su ankstesniaisiais veiksmais. Šių bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir panašiai.
Apelianto teigimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes, galima konstatuoti, kad susiklosčiusioje situacijoje (sprendžiant dėl pranešimų policijai ir kitoms tarnyboms) kaltinamojo pranešimai pagal savo išraiškos formą, nors ir galėjo sukelti neigiamas emocijas, tačiau jo veiksmai neatitinka sistemingo bauginimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių. Teismų praktikoje nėra konstatuota, kad pranešimai policijai ar kitoms valstybinėms institucijoms tam, kad būtų nustatyti ir užfiksuoti galbūt nukentėjusiojo padaryti teisės pažeidimai, galėtų būti ar buvo pripažinti bauginimo kito asmens priemone ar elgesiu ir, jei dėl tokių pranešimų buvo priimti dar ir procesiniai sprendimai.
Apelianto tvirtinimu, 2016 m. liepos 16 d. apie tai, kad vaikas buvo paliktas namuose vienas, J. V. informavo kaimynai iš (duomenys neskelbtini) namo. Dėl šio pranešimo joks policijos tyrimas nebuvo pradėtas ir neatliktas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis pranešimas buvo melagingas, tokie duomenys teismui nepateikti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis J. V. pranešimas policijai buvo melagingas, nes vaikas iš tikrųjų buvo paliktas namuose vienas. Tik atvykus policijos pareigūnams ir dukrai paskambinus telefonu, motina sugrįžo į namus. Todėl J. V. pranešimas policijai buvo pagrįstas ir teisingas, jis jokių neigiamų pasekmių J. M. sukelti negalėjo, o juolab, šis pranešimas negalėjo būti pripažintas kaip grasinimas, kuriuo siekiama sukelti nukentėjusiajai baugumo ar kitą neigiamą potyrį. Visiškai suprantamas vaiko tėvo noras žinoti, kad jo vaikas būtų tinkamai prižiūrėtas, o gavęs informaciją, kad duktė viena palikta be priežiūros, jis reagavo tinkamai ir apie tai informavo policijos instituciją.
2016 m. lapkričio 3 d. J. V. kreipėsi pareiškimu į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnus, nes jo dukra buvo palikta viena namuose. Apelianto teigimu, iš policijos pareigūnų 2016 m. lapkričio 1 d. pranešimo nustatyta, kad pareigūnams nuvykus į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ten rado J. M. ir jos draugę V. P., buvo akivaizdžiai matyti, kad jos yra neblaivios. J. V., turėdamas tikslą apsaugoti savo vaiką nuo vaiko motinos netinkamo elgesio, pareiškimu kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos instituciją. J. V. kreipėsi ne į vieną instituciją, tačiau iš šių institucijų atsakymuose nebuvo konstatuota, kad J. V. pareiškimai yra melagingi. Priešingai, J. V. siekė apginti vaiko interesus ir juo rūpintis nuo neigiamų šalutinių vaiko motinos poelgių ir žalingų potyrių, kadangi tokią informaciją turėjo. Tokių teisėtų jo veiksmų nėra pagrindo pripažinti nukentėjusiosios J. M. bauginimu.
2016 m. lapkričio 6 d. J. V. telefonu informavo Tauragės apskrities VPK, kad namuose be priežiūros paliktas vaikas. Iš 2016 m. lapkričio 7 d. Tauragės apskrities VPK nutarimo nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos turinio matyti, kad pagal nuteistojo J. V. pranešimą, policijos pareigūnai nuvykę į (duomenys neskelbtini), rado mažametę P. V. vieną, ji paaiškino, kad jos motina tuoj grįš. Grįžusi vaiko motina paaiškino, kad duktė nėra maža, todėl gali pabūti namuose viena. Tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius J. M. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 straipsnyje, nes nėra reglamentuota, nuo kokio amžiaus vaikas namuose gali likti vienas. Šiuo tiriamu atveju nutarime konstatuota, kad mažametė P. V. (mergaitei yra (duomenys neskelbtini) metai) yra tokio amžiaus ir brandos, nuo kurio gali pabūti namuose viena. Tačiau informacija apie paliktą vieną vaiką namuose pasitvirtino. Iš administracinės bylos medžiagos nenustatyta, kad šis J. V. pranešimas buvo melagingas. Kartu nenustatyta, kad šiuo pranešimu policijai, J. M. buvo bauginama. Vaiko tėvas atliko savo pareigą, siekdamas užtikrinti, kad jo vaikas būtų tinkamai prižiūrimas ir nebūtų paliktas be priežiūros.
2016 m. gruodžio 10 d. 1.38 val. J. V. telefonu informavo Tauragės apskrities VPK, kad girta motina J. M. neprižiūri vaiko, o 12.51 val. informavo policiją, kad vaikas paliktas namuose vienas. Iš policijos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai, nuvykę į butą (duomenys neskelbtini), nustatė J. M. 0,38 prom. girtumą, vaikas tuo laiku jau miegojo. Todėl, apelianto teigimu, J. V. pranešimas nebuvo melagingas, nes informacija apie J. M. neblaivumą pasitvirtino. Policijos pareigūnams tikrinant pranešimą apie dėl to, kad 12.51 val. vaikas paliktas namuose vienas, nustatė, kad vaiko motina J. M. kelioms valandoms vaiką buvo palikusi vieną, nes, J. M. teigimu, dukrai jau (duomenys neskelbtini) metai ir ji gali pabūti namuose viena. Todėl, apelianto teigimu, policijos pateikta medžiaga patvirtina, kad J. V. pranešimai nebuvo melagingi.
Apelianto teigimu, J. V. 2017 m. sausio 6 d. pranešimas dėl to, kad J. M. netinkamai elgiasi su dukra, jai matant vartoja alkoholinius gėrimus, rūko, taip pat nebuvo melagingas, jis pasitvirtino, nes vaikas nuolat buvo randamas paliktas namuose vienas, nukentėjusioji vartojo alkoholius gėrimus – vienu atveju ji atsisakė tikrintis girtumą, kitu atveju jai girtumas buvo nustatytas.
Apelianto tvirtinimu, nuteistasis J. V. matydamas, kad nukentėjusioji netinkamai elgiasi, jis stengėsi apie tai tinkamai informuoti valstybines institucijas, kurios turi šias aplinkybes įvertinti, neturėdamas tyčios tokiais savo veiksmais bauginti nukentėjusiąją ir sukelti jai baimės ir nesaugumo jausmus. Nors byloje nustatyti ir kaltinamajame akte nurodyti nuteistojo veiksmai apie pranešimus policijai ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai savo turiniu ir išraiškos būdu galėjo sukelti nukentėjusiajai neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau kaltinamojo padaryti veiksmai, siekiant teisingumo ir skundžiamų aplinkybių išsiaiškinimo, tiriamų įvykių kontekste, sietini su hiperbolizuotai perteikiama susiklosčiusia situacija, kurioje nukentėjusioji siekia parodyti save teisia. Apelianto nuomone, J. V., būdamas dukters tėvas, turi teisę dukters motinos elgesį dėl vaiko elgesio stebėti ir kontroliuoti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo tinkamos jo priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, ar vieno iš tėvų, jiems gyvenant skyrium, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, ar kitaip netinkamai su juo elgiantis, kaip šiuo atveju draudimais matyti ir bendrauti su tėvu, šioje byloje nuteistuoju J. V.. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Konstitucijos 39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių netinkamo ar nusikalstamo veikimo ar neveikimo. CK 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo veikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Dėl to, apelianto nuomone, darytina pagrįsta prielaida, kad nuteistasis šioje byloje tokių tikslų ir siekė.
Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai kad dėl J. V. pranešimų policijai ar kitai valstybinei institucijai, priimti procesiniai sprendimai yra neapskųsti, nepanaikinti ir nepakeisti, taip pat jam nepriimti jokie procesiniai sprendimai, kurie patvirtintų, kad J. V. pranešimai apie teisės pažeidimus yra melagingi, kad būtų galima pradėti administracinę ar baudžiamąją teiseną. Tokie nuteistojo civilinių santykių veiksmai visiškai be pagrindo buvo kriminalizuoti ir paversti į jo baudžiamąjį persekiojimą ikiteisminio tyrimo byloje.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sistemingas bauginimas turi būti nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant sukelti jam psichologinį diskomfortą. Sistemingu bauginimu taip pat nelaikytinos ir miegamajame ant lovos surastos 4 M. M. nuotraukos, kuriose pavaizduotas mažas karstelis, suardytas vaiko kūnelis bei vaisius gimdoje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2017 m. vasario 24 d. 22 val., šias nuotraukas nukentėjusiosios gyvenamojoje patalpoje, ant lovos, paliko būtent nuteistasis, dėl to spėliojo ir pati nukentėjusioji. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji yra nėščia, o nuteistasis siekia nutraukti šį jos nėštumą ar kitaip sunaikinti jos galbūt būsimą vaisių nėštumo metu. Nukentėjusioji šias nuotraukas, kaip pati teigė, apie savaitę laiko nešiojosi su savimi, ir tik po savaitės, patarus Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, šias nuotraukas perdavė policijai, pareikšdama, kad šias nuotraukas paliko jos bute J. V. tyčia, kad ją baugintų. Apelianto nuomone, tokie nukentėjusiosios aiškinimai yra nelogiški, nes nuteistasis J. V. jai šių nuotraukų nerodė, nedemonstravo ir neperdavė. Tokios aplinkybės yra tik prielaidos ir spėliojimai, jos negali būti pripažintos faktinėmis aplinkybėmis. Vadovautis nukentėjusiosios J. M. dukters liudytojos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra pagrindo, nes ji neapklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisiamajame posėdyje, be to, ji yra suinteresuotas byloje asmuo, ji yra nukentėjusiosios J. M. duktė, jos parodymai nėra nepatikimi BPK 20 straipsnio prasme. Todėl, apelianto nuomone, šis epizodas iš kaltinimo turi būti pašalintas kaip neįrodytas ir inkriminuotas nepagrįstai.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji J. M. aptartus nuteistojo J. V. veiksmus pateiktame kaltinime vertina kaip jos žeminimą, jo siekį ir norą parodyti, kad ji netinkamai auklėja ir nesugeba tinkamai prižiūrėti savo nepilnametės dukros, bet pagrįsti, kad tai yra jos sistemingi bauginimai, naudojant psichinę prievartą, teisiamojo posėdžio metu nesugebėjo. Tokiam situacijos vertinimui aktualu ir tai, kad šioje byloje konfliktinė situacija bandyta spręsti ir kitomis, ne baudžiamosios teisinėmis priemonėmis, tai yra tame pačiame teisme nagrinėtose civilinėse bylose. 2017 m spalio 10 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei J. M. priėmė sprendimą civilinėje byloje, t. y. patvirtino bendravimo su nepilnamete dukra P. V. tvarką. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas nuteisė J. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme, pritaikęs BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymą atidėjo 1 metams bei paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojo jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. M. ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų. Tačiau nustačius tokius draudimus, neįmanoma vykdyti minėtą teismo sprendimą, kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, nes vaiką reikia paimti iš namų, atvykti ir išvykti, o tai daryti per 100 metrų atstumą nuo vaiko motinos yra labai neteisinga ir absurdiška. Kadangi ir toliau nebus vykdomas sprendimas, nuteistasis J. V. vėl kreipsis į įvairias teisėsaugos institucijas, o nukentėjusioji tvirtins, kad taip jai daromas psichologinis smurtas ir ji bauginama. Todėl apeliantas daro išvadą, kad nuteistajam nepagrįstai paskirta minėta baudžiamojo poveikio priemonė.
Be to, apelianto nuomone, jei J. V. dėl jam pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiosios J. M. pareiškimus bus išteisintas, vadovaujantis CPK 105 straipsnio 6 dalimi, jam turėtų būti priteistos 1300 eurų turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji J. M. prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, nuteistojo J. V. gynėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad 2016 m. liepos 16 d., 2016 m. lapkričio 6 d., 2016 m. gruodžio 10 d. J. V. pranešimai Tauragės apskrities VPK, 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2017 m. sausio 6 d. pranešimai Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl to, kad J. M. neprižiūri jų dukros, palieka ją vieną namuose, girtauja, nebuvo melagingi. Teismų praktikoje nėra konstatuota, kad pranešimai policijai ar kitoms valstybinėms institucijoms tam, kad būtų nustatyti ir užfiksuoti galbūt nukentėjusiojo padaryti teisės pažeidimai, galėtų būti pripažinti bauginimo kito asmens priemone ar elgesiu. Nuteistasis J. V. matydamas, kad nukentėjusioji netinkamai elgiasi, jis stengėsi apie tai tinkamai informuoti valstybines institucijas, kurios turi šias aplinkybes įvertinti, neturėdamas tyčios tokiais savo veiksmais bauginti nukentėjusiąją ir sukelti jai baimės ir nesaugumo jausmus. Sistemingu bauginimu, apelianto nuomone, taip pat nelaikytinos ir miegamajame ant lovos surastos 4 nuotraukos, kuriose pavaizduotas mažas karstelis, suardytas vaiko kūnelis bei vaisius gimdoje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2017 m. vasario 24 d. 22 val., šias nuotraukas nukentėjusiosios gyvenamojoje patalpoje, ant lovos, paliko būtent nuteistasis.
Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Tiek apeliaciniame skunde nurodoma, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis J. V. analogiškai tvirtino, kad jis telefoniniais pranešimais pagrįstai pranešinėjo Tauragės apskrities VPK, rašė raštus Vaiko teisių apsaugos skyriui apie nukentėjusiosios J. M. netinkamą elgesį, išgėrinėjimus, netinkamą dukros P. V. auklėjimą ir jos nepriežiūrą, kad ji dažnai palieka dukrą vieną namuose dieną ir naktį. Tuo jis siekė, kad policija užfiksuotų jos netinkamą elgesį, tačiau tai padaryta nebuvo. J. M. namuose jis jokių nuotraukų nepaliko, o jam į butą ateiti nebuvo uždrausta (t. 2, 183–186).
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo ir jo gynėjo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nuosprendį.
Pagal BK 145 straipsnio dalį atsako tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Inkriminuojant BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką būtina nustatyti veiksmų sistemingumą (tęstinumą), tokie veiksmai turi būti nenutolę laiko atžvilgiu, vėlesni veiksmai turi būti ne atsitiktiniai, o susiję su ankstesniaisiais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuris gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bauginančios atmosferos kūrimu, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., pasikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir panašiai). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016). Tokie veiksmai visuomet turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2011, 2K-121-677/2015).
Apygardos teismas akcentuoja, kad nagrinėjimu atveju aplinkybė, jog nuteistasis J. V. dėl to, kad iškviesdavo policijos pareigūnus, kreipdavosi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, nebuvo patrauktas atsakomybėn už melagingus pranešimus, nes bylos duomenimis nepaneigta, jog mažametė P. V. trumpam likdavo namuose viena, savaime nereiškia, jog P. V. motina J. M. dukros tinkamai neprižiūrėjo, bei nepaneigia aplinkybės, jog J. V., žinodamas, kada dukra lieka namuose viena, iškviesdamas policijos pareigūnus, siekė gerovės ne dukrai, bet turėjo tikslą sukelti stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl vaiko palikimo vieno namuose atsiras tam tikros neigiamos pasekmės būtent J. M.. Šiuo atveju iš byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų visumos duomenų aiškiai matyti, kad dėl tokių nuteistojo J. V. tikslingai nukreiptų veiksmų į nukentėjusiąją, ji neabejotinai buvo verčiama jaustis nesaugiai, tokiu būdu nuteistasis nukentėjusiajai kūrė bauginančią atmosferą. Tokie nuteistojo veiksmai pagal teismų praktiką visiškai atitinka sistemingą žmogaus bauginimą ir jokiu būdu negali būti traktuotini kaip gerovės siekimas vaikui, kaip teigė nuteistasis ir jo gynėjas.
Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. M. nuosekliai parodė visas įvykio aplinkybes, kad 2016 m. liepos 16 d. ji 5 val. išvažiavo į darbą, nes 6 val. jau turėjo daryti vestuvines šukuosenas, o J. V. nusprendė, kad ji nebuvo naktį namuose. 12.30 val. grįžusi namo pamatė prie namo policiją. Ji policijos pareigūnams parodė dar karštus darbo įrankius, ir policininkai suprato, jog ji dirbo. 2016 m. lapkričio 3 d., J. V. pamatęs kieme V. P. automobilį, nusprendė, kad jos geria, nes jam taip atrodydavo visada. Atvykę policijos pareigūnai pasakė, kad yra gavę pranešimą iš J. V., tačiau kad būtų buvę geriama, nenustatė. J. V. parašė pareiškimą Vaiko teisių apsaugos skyriui, todėl ji dėl J. V. melo ir šmeižto buvo iškviesta į apklausą. 2016 m. lapkričio 6 d. ji buvo darbe, o vaiką valandą laiko paliko namuose. Nors su vaiku nuolat palaiko ryšį telefonu, Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai jai sakė, jog tuo metu, kai ji yra darbe, vaiką palikti vieną namuose gali, tačiau J. V. iškvietė policijos pareigūnus. J. V. ir be to, nuolat siunčia žmones, kad jie pažiūrėtų, ar ji namuose, ar vartai uždaryti ar ne. Dėl susidariusios situacijos J. M. daug konsultuojasi su moters užimtumo centro vadove, ji jai padeda nuo 2012 m. 2016 m. gruodžio 10 d. J. V. buvo pas ją (nukentėjusiąją) namuose, o apie 20 val. išvyko. Ji tą dieną niekur išvykusi nebuvo. Matė, kaip J. V. vaikščiojo prie jos langų ir klausėsi. J. V. pasirodžius, jog ji (nukentėjusioji) girtauja, jis iškvietė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai nieko blogo neaptiko, atsiprašė ir išvažiavo. Ji tuo metu buvo su chalatu, vaikas miegojo. Be to, tuo metu J. V. turėjo nuo jos namų raktą, jis buvo paimtas tik 2017 m. gegužės mėnesį, kai J. V. buvo paskirta kardomoji priemonė – nebendrauti su ja. Dėl to, kad policijos pareigūnai nieko nerasdavo blogo, J. V. buvo nepatenkintas. 2017 m. sausio 6 d. J. V. nepagrįstai parašė raštą Tauragės rajono savivaldybei. Taip dar kartą ją apšmeižė ir pažemino, jai vėl reikėjo aiškintis dėl nebūtų dalykų. Ji nenuteikinėja vaiko prieš J. V., vaikas jo bijo. Ji vaiką prižiūri, dažnai būna kartu. J. V. vaidenasi, kad ji ruošiasi su dukra išvažiuoti į užsienį, tam nėra pagrindo. Prie vaiko ji nerūko ir negirtauja. Jokių įspėjimų ji iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus dėl vaiko priežiūros negavo. Instancijose patarė jai (nukentėjusiajai) daryti garso įrašus, jeigu jai yra grasinama. J. V. skambino policijai ir rašė raštus Vaiko teisių apsaugos skyriui be reikalo, J. V. tikslas buvo padaryti ją paklusnia ir ją valdyti visose gyvenimo sferose. Dėl to jai buvo sudaryta tokia baimė, kad ji pasijautė labai pažeminta, reikėjo visur eiti, visiems įrodinėti, kad taip nėra kaip jis sakydavo, rašyti paaiškinimus. Ji norėjo būti stipri ir nenorėjo eiti pas gydytojus dėl jo veiksmų. Mergaitė visiškai nenori bendrauti su J. V., nes jis savo veiksmais ją atstumia. Po kiekvieno jo pranešimo, ji turėdavo būti apklausiama, mergaitei matant, ateidavo policijos pareigūnai, o mergaitė labai bijojo policijos. Girdint dukrai P., J. V. ją (nukentėjusiąją) žemindavo, vadindavo žudike. Kai jie bardavosi, mergaitė pradėdavo verkti. Ji nedraudžia dukrai matytis su tėvu, tačiau tai turi būti abiejų jų susitarimas, ji negali įsakinėti dukrai P., kad ji kalbėtųsi su tėvu (t. 2, b. l. 178–182).
Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, byloje esančio Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. vasario 24 d. tarp J. V. ir J. M. vyko teisminis ginčas dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu nustatytos P. V. gyvenamosios vietos pakeitimo. Tauragės rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės P. V. įstatyminio atstovo J. V. ieškinį atsakovei J. M. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir atsakovės J. M. priešieškinys ieškovės P. V. įstatyminiam atstovui J. V. dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pakeitimo. Tauragės rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškovo J. V. ieškinį atmetė, o J. M. priešieškinį tenkino visiškai – pakeitė Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-140-377/2013 dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nustatė P. V. gyvenamąją vietą su motina J. M., pagal jos gyvenamąją vietą. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent tuo metu, t. y. 2016 m. birželio 29 d., kai J. M. pateikė apylinkės teismui priešieškinį, J. V. pradėjo kviesti policijos pareigūnus, rašyti raštus Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl dukros nepriežiūros, netinkamo J. M. elgesio ir panašiai. Tačiau kartu šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog aplinkybė, ar nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo susiję su civilinės bylos nagrinėjimu, sprendžiant dukters gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, ar ne, neturi reikšmės ir nepanaikina nuteistojo J. V. atsakomybės dėl jo nusikalstamų veiksmų pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Kadangi nėra pagrindo abejoti tuo, jog nuteistasis J. V. jam inkriminuojamais veiksmais sąmoningai siekė, jog nukentėjusioji J. M. nerimautų, nesaugiai jaustųsi, patirtų psichologinį diskomfortą.
Aplinkybę, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. vasario 24 d., nuteistasis J. V. melagingai informavo teisėsaugos, vaiko teisių apsaugos įstaigas apie neva netinkamą P. V. priežiūrą, J. M. šeimoje daromus pažeidimus, objektyviai patvirtina Tauragės apskrities VPK policijos pareigūnų, Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų užfiksuoti duomenys.
2016 m. liepos 16 d. 12.42 val. nuteistajam J. V. iškvietus policijos pareigūnus, jo teigimu, dėl to, kad „jo buvusi žmona J. M. nuo vakar iki dabar namuose be priežiūros paliko vaiką“, jiems atvykus į J. M. namus, (duomenys neskelbtini), faktas nepasitvirtino. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko per 8 minutes, o jiems atvykus, mažametės mama J. M. jau buvo grįžusi namo, pats pranešėjas J. V. pretenzijų neturėjo (t. 2, b. l. 15–16, 193).
2016 m. lapkričio 6 d., apie 17.17 val., J. V. telefonu pranešė Tauragės apskrities VPK apie tai, kad namuose, (duomenys neskelbtini), be priežiūros paliktas vaikas, motina girtauja. Tačiau 17.34 val. policijos pareigūnams nuvykus nurodytu adresu, faktas nepasitvirtino. Iš 2016 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime tyrėjo R. M. užfiksuotų duomenų nustatyta, kad namo languose degė šviesa. Pasibeldus į langą, duris atidarė mergaitė. Ji paaiškino, kad dabar yra viena, o jos mama tuoj sugrįš, paaiškino, kad mama yra jų kitame bute (duomenys neskelbtini), bet namo ir buto numerių nežinojo. Mergaitė paskambino telefonu mamai ir jai pasakė, kad atvyko policija. Už 2-3 minučių į kiemą įvažiavo automobilis „Citroen“, iš jo išlipo moteris. Ji prisistatė, kad yra mergaitės mama J. M.. Moteris buvo blaivi, dėl to nekilo abejonių. Policijos pareigūnai kartu su moterimi užėjo į namus. Tik pradėjus bendrauti su J. M., į namo vidų bandė patekti dar dvi moterys. Viena iš jų filmavo telefonu, bet tam griežtai paprieštaravo J. M.. Moterys aiškino, kad jos atvyko užfiksuoti fakto, jog mergaitė buvo palikta namuose viena, nori užtikrinti, kad policijos pareigūnai to nenuslėptų ir tinkamai užfiksuotų. Policijos pareigūnai joms paaiškino, kad visos nustatytos aplinkybės bus išdėstytos rašytiniame tarnybiniame pranešime, jis bus pateiktas policijos vadovams. Moterys liko stovėti kieme, prie durų. Grįžus bendrauti su J. M., jos paklausus, kodėl mergaitė buvo palikta namuose viena, ji atsakė, kad mergaitė yra jau pakankamai didelė, jai yra (duomenys neskelbtini) metai, ir ji visiškai ja pasitiki, mergaitė kelias valandas gali pabūti namuose viena. J. M. paaiškino, kad nuo 15 val. būtinai turėjo išvykti į savo butą (duomenys neskelbtini), nesijaučia pažeidusi kokį nors Lietuvos Respublikos įstatymą. Policijos pareigūnai išsiaiškinę, kad J. M. visiškai gali pasirūpinti savo dukra, mergaitės paėmimo klausimas nebuvo sprendžiamas (t. 1, b. l. 17–18).
2016 m. gruodžio 10 d. 1.38 val. Tauragės apskrities VPK vėl buvo užfiksuotas J. V. pranešimas telefonu apie tai, kad namuose, (duomenys neskelbtini), girta motina neprižiūri savo vaiko (t. 1, b. l. 19). Policijos pareigūnai nuvykę nurodytu adresu, nustatė, kad J. M. elgėsi adekvačiai, jos kalba buvo rišli, namai buvo tvarkingi, vaikas miegojo. J. M. buvo nustatytas 0,36 promilės girtumas. Pažeidimų nenustatę, policijos pareigūnai išvyko (t. 1, b. l. 19). 2016 m. gruodžio 10 d. 12.51 val. J. V. vėl telefonu pranešė Tauragės apskrities VPK apie tai, kad (duomenys neskelbtini), paliktas vienas namuose mažametis vaikas. Iš 2016 m. gruodžio 10 d. tarnybiniame pranešime tyrėjo R. M. užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 13.02 val. atvykus į namą (duomenys neskelbtini), pasitiko pranešėjas J. V., jis paaiškino, kad atvyko aplankyti savo dukros P. V., tačiau mergaitė yra užrakinta viena namuose, o jis neturi rakto ir negali įeiti. Jis pageidavo, kad tas faktas būtų tinkamai užfiksuotas policijoje. J. V. paskambino mergaitės motinai J. M., kuri jam paaiškino, kad yra darbe ir grįš po darbo. J. V. paaiškino, kad J. M. dirba kirpėja grožio salone, (duomenys neskelbtini), todėl nežino, kiek ilgai ji dirbs šiandien. Nuvykus į minėtą grožio saloną, buvo surasta J. M.. Grožio salono darbo laikas šeštadienį iki 14 val. J. M. pasakė, kad tuoj aptarnaus paskutinę klientę ir važiuos namo. Grįžus atgal prie (duomenys neskelbtini) namo, pranešėjo J. V. nebebuvo. Gal už 5-10 minučių į kiemą įvažiavo automobilis „Citroen“, iš jo išlipo J. M.. Jai iš paskos į kiemą įvažiavo automobilis „Volvo“, iš jo išlipo pranešėjas J. V.. J. M. atrakino duris ir visi kartu užėjo į namus. J. M. paaiškino, kad mergaitė yra jau pakankamai didelė, jai yra (duomenys neskelbtini) metai, todėl ja visiškai pasitiki, ji gali kelias valandas pabūti namuose viena. Tačiau J. V. prieštaravo J. M., sakydamas, kad ji visai nesirūpina dukra. J. M. pradėjo pyktis su J. V., jo reikalauti, kad jis išeitų iš namų, nes psichologiškai traumuoja vaiką. Tačiau J. V. aiškino, kad jis yra čia registruotas, visada gyveno ir turi teisę gyventi čia, nes turi savo kambarį, jame yra daug jo daiktų, be to, šį butą jis pirko iš savo pinigų, tik užregistravo J. M. vardu. J. M. ir J. V. pykstantis, mergaitė pradėjo verkti, puolė J. M. į glėbį. Matydamas tokią mergaitės reakciją, policijos pareigūnas, prašė J. V., kad šis išeiti iš namų. J. V. priekaištavo, kad su juo neteisingai buvo pasielgta, paprašius jo išeiti iš buto, nes jis konsultavosi su advokatu, kuris paaiškino, jog jis turi visišką teisę būti tuose namuose. J. V. buvo paaiškinta, kad visos nustatytos aplinkybės bus išdėstytos rašytiniame tarnybiniame pranešime ir jis galės kreiptis į atitinkamas tarnybas dėl bendravimo su dukra bei dėl teisės būti tuose namuose (t. 1, b. l. 20–21).
Iš aptartų duomenų aiškiai matyti, kad nuteistojo J. V. pranešimai policijos pareigūnams apie vaiko nepriežiūrą, nepasitvirtino. Be to, teisiamajame posėdyje nuteistasis J. V. neneigė, kad jis ir pats turėjo raktus nuo buto, todėl bet kada galėjo patekti į butą (t. 2, b. l. 183–186). Kartu akcentuotina, kad šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, nuo kada, kuriam laikui ir kokio amžiaus vaikus galima palikti vienus namuose. Bet visais atvejais, kaip numatyta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už saugios, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkamos šeimos aplinkos kūrimą, rūpinimąsi vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu vystymusi.
Todėl tėvams ir globėjams (rūpintojams) reikėtų vadovautis bendrais protingumo principais – palikti tik tokius vaikus, kurie gali savarankiškai pasirūpinti savimi (pvz., paliekami vaikai patys gali pavalgyti, moka naudotis būtiniausiais buities prietaisais, atrakinti ir užrakinti duris, suvokia, kad namų durys turi būti visada užrakintos, neįsileisti svetimų žmonių, moka ir gali paskambinti telefonu tėvams ar kitiems suaugusiesiems, kuriais pasitikima, ir kt.).
Šiuo atveju, nors P. V. kartais trumpam būdavo paliekama viena namuose, tačiau jai tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai, todėl nekyla abejonių dėl to, kad mergaitė galėjo pati pavalgyti, ji nuolat palaikė ryšį telefonu su motina J. M.. Šią aplinkybę, kaip jau aptarta, objektyviai patvirtina policijos pareigūno tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys. Iš jų nustatyta, jog P. V. visada žinojo, kur yra jos motina, o nuteistajam J. V. iškvietus policiją, J. M. būdavo namuose arba netrukus grįždavo. Taip pat nepasitvirtino ir faktai apie J. M. girtavimą. Nors 2016 m. gruodžio 10 d. 1.38 val., atvykus policijos pareigūnams, J. M. ir buvo nustatytas 0,36 promilės neblaivumas, tačiau ji elgėsi adekvačiai, jos kalba buvo rišli, namai buvo tvarkingi, vaikas miegojo, ji pati buvo su chalatu, geranoriškai sutiko pasitikrinti neblaivumą. Pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusiajai J. M. nustatytas neblaivumas neviršijo leistinos 0,4 promilės ribos, kai pagal Kelių eismo taisykles, nustačius tokį neblaivumo laipsnį, asmuo gali vairuoti ir automobilį. Nors teisiamojo posėdžio metu nuteistasis J. V. tvirtino, kad jis siekė apginti vaiką nuo motinos netinkamo auklėjimo ir priežiūros, tačiau byloje surinkti įrodymai parodo priešingai. Pažymėtina, kad 2016 m. gruodžio 10 d. J. V. pats paskambino mergaitės motinai J. M., ji jam paaiškino, kad yra darbe ir grįš po darbo. J. V. žinojo, kad J. M. dirba kirpėja grožio salone, (duomenys neskelbtini), tačiau jam buvo svarbu, kad policijos pareigūnai tiesiog užfiksuotų faktą, jog P. V. palikta namuose viena. Tai, jog J. V. nebuvo svarbi vaiko gerovė, parodo ir ta aplinkybė, jog net pašaliniams asmenims – policijos pareigūnams – pamačius, kad tarp J. V. ir J. M. kilęs konfliktas neigiamai paveikė mergaitę, ji pradėjo verkti, paprašius J. V. išeiti iš buto, jis, neatsižvelgdamas į dukros emocinę būseną, policijos pareigūnams reiškė pretenzijas, kad jis gali likti bute. Tai, jog nuteistasis J. V. siekė ne apginti vaiko interesus, o jo tikslas buvo savo tyčiniais sistemingais veiksmais (pranešimais) psichologiškai paveikti nukentėjusiąją, sukelti jai baimę, nerimą, streso pojūtį, kad ji yra nuolat stebima, persekiojama, kad negali laisvai jaustis, bet koks jo žingsnis yra sekamas, parodo ir ta aplinkybė, jog 2016 m. lapkričio 6 d. atvykus policijos pareigūnams, tik pradėjus bendrauti su J. M., neabejotinai nuteistojo J. V. prašymu, į namo vidų bandė patekti dvi moterys. Viena iš jų filmavo telefonu, aiškino, kad jos atvyko užfiksuoti fakto, jog mergaitė buvo palikta namuose viena, norėjo užtikrinti, kad policijos pareigūnai to nenuslėptų ir tinkamai užfiksuotų. Aplinkybę, jog aptarti tyčiniai sistemingi nuteistojo J. V. veiksmai buvo ne siekimas apginti vaiko interesus, o priešingai, nukentėjusioji buvo sekama, J. V. savo veiksmais kėlė baimę ir stresą ne tik nukentėjusiajai J. M., bet ir savo mažametei dukrai, patvirtina ir apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėja kaip liudytojos P. V. parodymai.
Iš apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologei A. A., kaip liudytojos P. V. paaiškinimų nustatyta, kad, P. V. tvirtinimu, jai būtų lengva kalbėti, jeigu niekas nesiklausytų už durų – jeigu tėtis nesiklausytų, nes jis gali sakyti, kad ji išsigalvoja (t. 1, b. l 65). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad psichologė paklausė teisėjos, ar yra salėje mergaitės tėtis, nes mergaitė bijo kalbėti, jei jos klausysis tėtis (t. 1, b. l. 66). Teisėjai pranešus, kad tėčio salėje nėra, P. V. papasakojo, kad kai mama buvo išvažiavusi vieną kartą į Kauną, ji buvo pas auklę, o ten atėjęs tėtis pradėjo rėkti ir šaukti. Ji bijo, kai jis šaukia, taip pat jis šaukia ir ant mamos ir prie jos, keikiasi. Tėtis jai grasina, kad iškvies policiją, jei ji neatsilieps telefonu. Ji yra parašiusi žinutę mamai, kad ji bijo tėčio. Jai yra baugu, kai tėtis atvažiuoja pas ją į namus, kai ji būna viena namuose, o mama darbe. Bijo, kad ką nors nepadarytų mamai. Nenori su tėčiu bendrauti, kai jis yra vienas. Ji nori gyventi su mama, nes mama nešaukia. Ji bijo sakyti tėčiui, kad ji nori gyventi su mama, o ne su juo. Tėtis gąsdina ją ir mamą tuo, kad iškvies policiją. „Šiandieną buvau išsigandusi. Tėtis šiandieną iki čia sekė. Buvome namuose. Tėtis grįžo į namus, pradėjo šaukti. Mama nepasakė, kur mes važiuojame. Tėtis klausė, kur važiuojame. Jis susekė. Aš išsigandau, kad jis mus susekė, kad jis klausosi už durų. Bijau, kad jis nesiklausytų (t. 1, b. l. 65–67).
Tai, jog P. V. bijo dėl to, kad tėtis J. V. neiškviestų policijos, nustatyta ir iš byloje esančių garso įrašų, kur P. V. iš kelių kartų pasakojo mamai J. M., kad „jisai pagrasina, kad jeigu neatsiliepsiu iškvies policiją (kalba susigraudinusi)“, prašė mamos „parašyk, kad man grasino, kad neatsiliepsiu“, taip pat aiškino mamai, kad tėtis keikiasi. Iš pokalbių nustatyta, kad J. M. dukrą guodė, teigė, jog viskas bus gerai, prašė nusiraminti, neverkti (t. 1, b. l. 45–52).
Nuteistasis J. V. 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškimu kreipėsi ir į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl to, kad J. M. dukters akivaizdoje vartoja alkoholinius gėrimus, rūko (t. b. l. 127). Iš 2016 m. lapkričio 30 d. Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto nustatyta, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės ne kartą bendravo su J. M.. Su J. M. bendraudavo po kiekvieno J. V., tiek žodinio, tiek ir telefoninio pranešimo, su ja aptardavo tas pačias aplinkybes, kurias J. V. buvo nurodęs pareiškimuose. J. M. paaiškino, kad mergaitei nedraudžia bendrauti su J. V., dukros prieš jį nenuteikinėja, priešingai, netgi skatina bendravimą su tėvu. J. M. taip pat paaiškino, kad dukra kartais pati nenori atsiliepti į tėvo skambučius, nes J. V. klausinėja apie mamą, bendrauja mergaitei nepriimtinu būdu. J. M. kategoriškai neigė vartojanti alkoholį ir rūkanti vaiko akivaizdoje, patvirtino, kad tokių faktų neužfiksuota. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tikrindami J. V. pateiktą informaciją apie J. M. elgesį, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai susipažino ir su civilinėje byloje Nr. 2-1548-367/2016 esančiu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 2016 m. balandžio 29 d. pateiktu raštu Nr. S-36, (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos 2016 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 16-62, taip pat 2016 m. balandžio 28 d. medicininių dokumentų išrašu, kur nurodyta, jog mergaitės mama pareiginga, tinkamai rūpinasi dukterimi, domisi vaiko mokymosi pasiekimais, dalyvauja tėvų susirinkimuose, reguliariai su dukra lankosi gydymo įstaigoje, mergaitė tvarkinga, prižiūrėta, turi visas reikiamas ugdymo priemones. Skyriaus specialistė telefonu bendravo su P. V. klasės auklėtoja, ji patvirtino kad neturi problemų dėl mergaitės mokymosi ar elgesio, mama tinkamai atlieka savo pareigas. Iš administracinių teisės pažeidimų registro nustatyta, kad J. M. administracine tvarka už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams nebausta, taip pat nebausta ir už girtavimą (t. 1, b. l. 123–124). Šiame rašte buvo atkreiptas J. V. dėmesys į tai, kad ne kartą tiek J. V., tiek ir J. M. buvo rekomenduota su vaiku susijusius klausimus spręsti taikiai ir geranoriškai, kad turi būti pamiršti tėvų tarpusavio ginčai, nesutarimai, kad mergaitė negali tapti tarpusavio santykių aiškinimosi įrankiu.
Tačiau nuteistasis J. V. 2017 m. sausio 6 d. pareiškimu vėl kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl to, kad J. M. elgesys yra netoleruotinas, ji grubiai elgiasi su dukra P., jai matant vartoja alkoholį ir rūko (t. 1, b. l. 142–145). Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. vasario 9 d. rašte patvirtino, jog jokių pažeidimų, susijusių su vaiko priežiūra, nenustatyta. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai lankėsi J. M. ir P. V. namuose, apžiūrėjo butą bei nustatė, jog mergaitės gyvenimo sąlygos geros, ji aprūpinta visais būtinais daiktais, baldais, turi savo erdvę ir panašiai. Mergaitė kelis kartus buvo išklausyta ir Vaiko teisių apsaugos skyriuje, kai buvo rengiama išvada teismui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. P. V. paaiškino, kad ji visada gyveno su mama, tėtis aplanko kartais, ji nori ir ateityje gyventi su mama, tačiau nori matytis ir su tėvu (t. 1, b. l. 138–139).
Kaip matyti, iš aptartų Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštų, su J. M. būdavo bendraujama po kiekvieno J. V., tiek žodinio, tiek ir telefoninio pranešimo, buvo lankomasi ir namuose, apžiūrimos mergaitės gyvenimo sąlygos, tačiau taip pat jokių pažeidimų, susijusių su vaiko priežiūra, nenustatyta.
Teisiamajame posėdyje liudytoja Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė J. S. parodė, kad ji yra gavusi raštų iš J. V. dėl vaiko nepriežiūros, tačiau šie duomenys nepasitvirtindavo. Liudytoja patvirtino, kad Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo kalbėta ir su mergaite, ir su jos tėvais. Jokių J. M. girtavimo faktų nustatyta nebuvo taip pat. J. M. gyvenimo sąlygos geros ir nusiskundimų dėl jos girtavimo neturi (t. 2, b. l. 176–177).
Iš teisiamajame posėdyje duotų kaip liudytojos M. N. M. parodymų nustatyta, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) moters užimtumo ir informacijos centro direktore. Su nukentėjusiomis nuo smurto artimoje aplinkoje dirba jau apie 20 metų. J. M. žino apie 5 metus. 2012 m. jai paskambino kaimynai ir pasakė, kad J. M. reikia pagalbos. Kai ji susitiko su J. M., tai ji atrodė suvargusi, depresuota. Po jų pokalbio net reikėjo greitosios med. pagalbos atvykimo. J. M. skundėsi J. V. elgesiu dėl to, kad jis ją persekioja, žemina, įžeidinėja. Liudytojos M. N. M. parodymai patvirtina aplinkybę, kad J. V. žemino J. M. atėjęs ir į centrą. J. M. yra viena iš 3 žmonių, kuriai yra leista skambinti į centrą bet kada. Liudytojai yra žinoma, kad J. V. nuolat važinėja automobiliu paskui J. M.. J. M. klausė jos, ką dėl to daryti. J. V. persekiojo J. M. net ir po kardomosios priemonės paskyrimo jam. J. V. netinkamai elgėsi ir civilinės bylos nagrinėjimo metu. Po teismo posėdžio, jai išėjus kartu su J. M., pati matė, kaip J. V. važiavo paskui jas iki namų. Toks persekiojimas veikia kaip psichologinė smurto forma. J. V. ne tik ją persekioja, bet ir mergaitę. Mergaitė jo labai bijo. Liudytoja daro tokią išvadą iš pasakojimų. Kai mergaitė pamatydavo tėvą prie namų, visada užsidarydavo į vonią. J. V. mergaitei yra garsinęs, kad jeigu ji neatsilieps, tai iškvies policiją. J. M. rūpinasi savo vaiku ir neišgėrinėja, gauna iš psichologo ir iš jų konsultacijas, taip pat ir teisinę pagalbą (t. 2, b. l. 131–132).
Pažymėtina, kad tokie liudytojos M. N. M. parodymai, jog P. V. jaučia tėvui J. V. baimę, J. V. jos motiną J. M., kartu ir ją sekdavo, neprieštarauja ir pačios liudytojos P. V. aptartiems parodymams. Kad P. V. bijo tėvo, nepaneigia ir liudytojos kaimynės K. R. parodymai. Iš jų nustatyta, kad pati mergaitė neįsileidžia J. V., slepiasi, o J. V. eina aplink langus. Liudytojos teigimu, motina neleidžia vaikui bendrauti su tėvu (t. 2, b. l. 133), tačiau pažymėtina, kad ši liudytojos nurodyta aplinkybė yra tik jos nepagrįstas samprotavimas, kurio nepatvirtina ir kiti aptarti duomenys. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai netikėjo liudytojų K. R. ir A. M. parodymais dėl to, kad nukentėjusioji netinkamai prižiūri savo dukrą (t. 2, 130–131, 133–134), kadangi tokie parodymai neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių.
Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos J. Č. parodymų nustatyta, kad tokio atvejo, jog J. M. girtautų ir paliktų savo vaiką vieną namuose, nėra buvę. Kad J. V. J. M. persekioja, jai sakė pati J. M. (t. 2, b. l. 132).
Teisiamajame posėdyje liudytojos V. M. parodė, kad J. V. kviesdavo policiją, kai mergaitė būdavo palikta namuose viena. Liudytojos V. M. nuomone, mergaitė jau yra tokio amžiaus, kad gali būti namuose viena. Triukšmo šiuose namuose nėra girdėjusi (t. 2, 130–131).
Teisiamajame posėdyje liudytoja V. P. patvirtino, kad J. M. buvo bauginama J. V., jo bijojo ir dukra. Dėl kviečiamos policijos vaikas jautė stresą. J. M. buvo parašiusi policijai pareiškimą dėl jos persekiojimo (t. 2, b. l. 177–178).
Iš aptartų įrodymų visumos neginčytinai nustatyta, kad dėl visų J. V. pranešimų policijai, rašytų raštų ir net telefoninių pranešimų Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl neva neprižiūrimos dukters ir jos neva netinkamo elgesio, nukentėjusioji J. M. nuolat buvo priversta be pagrindo bendrauti su policijos pareigūnais, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po tiek daug įvairių jos elgesio su vaiku patikrinimų, apklausų, jai atsirado nerimas, nesaugumo jausmas ir baimė, kad vėl be pagrindo jai reikės aiškintis dėl nepagrįstų J. V. pranešimų. Nukentėjusioji J. M. negalėjo jaustis saugi net savo namuose, kadangi negalėjo žinoti, kada J. V. ir vėl iškvies policijos pareigūnus net ir nakties metu, ir taip prižadins bei išgąsdins ne tik ją, bet ir jos mažametę dukrą, kuri bijojo, kai tėvas iškviesdavo policiją net dienos metu. Nors bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nuteistajam J. V. nuo pat pradžių buvo aišku, kad vaikas yra tokio amžiaus, kad gali būti nukentėjusiosios darbo metu namuose vienas, jis ir pats žinojo, kada J. M. dirba, kad jokių duomenų apie vaiko netinkamą auklėjimą nebuvo nustatyta, tačiau jis vis tiek toliau sistemingai pranešinėdavo policijos pareigūnams apie vieną namuose paliktą vaiką bei rašydavo raštus Vaiko teisių apsaugos skyriui.
Be to, kad nuteistasis J. V. tyčia nepagrįstai pranešinėdavo policijos pareigūnams, Vaiko teisių apsaugos skyriui apie tariamai netinkamą jų vaiko priežiūrą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir dėl to, kad jis naudojo ir kitus nukentėjusiosios bauginimo metodus, tai yra tyčia, žinodamas, kad nukentėjusioji du kartus yra pasidariusi išvalymą, paliko kambaryje ant lovos naujagimio sudarkyto kūnelio nuotraukas, primenančias nukentėjusiajai jos praeitį dėl padarytų išvalymų.
Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. M. nuosekliai ir išsamiai parodė visas įvykio aplinkybes, kad 2017 m. vasario 24 d. jos (nukentėjusiosios) dukra M. M. buvo grįžusi iš Anglijos. J. V. užleido jai savo kambarį. Tą dieną jis buvo atėjęs apie 19 val., buvo užėjęs į tą kambarį, o po kelių minučių išėjo. Apie 22 val. jis vėl grįžo, matyt galvodamas, kad ras ją su dukra geriančias, tačiau taip nebuvo. Tada jis vėl buvo užėjęs į savo kambarį. Kai tos dienos 23 val. M. M. ėjo miegoti, ji rado lovoje nuotraukas su naujagimio suardytu kūneliu ir karsteliu. Jos abi labai pasimetė, buvo paveiktos psichologiškai. J. M. surastas nuotraukas norėjo iš karto nunešti policijai, tačiau dar galvojo, ką su jomis daryti. Po kiek laiko ji šias nuotraukas parodė Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms, o darbuotojų pasiūlymu, jas nunešė į policijos komisariatą. Šios nuotraukos priminė jos išgyvenimus dėl pasidarytų išvalymų, jomis J. V. norėjo pasišaipyti iš jos dukros M. M. ir jos. Tą dieną kambaryje buvo tik jos dukra ir niekas kitas į kambarį nebuvo užėjęs (t. 2, b. l. 178–182).
Teisiamajame posėdyje liudytoja V. P. patvirtino, kad jai J. M. minėjo apie nuotraukas su naujagimio suardytu kūneliu ir karsteliu, o jos dukra M. M. jai tas nuotraukas parodė (t. 2, b. l. 178).
Kadangi M. M. gyvena užsienyje ir į teisiamąjį posėdį neatvyko, teismas, atsižvelgdamas ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013), ištyrė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 14). Iš jų nustatyta, kad J. V., girdint P. V., šmeiždavo jos motiną J. M., vadino ją „vaikžude“, grasindavo, kad atims vaiką, mama patiria nuolatinį stresą, baimę, dėl tėvų ginčo labai išgyvena ir P. V.. 2017 m. vasario 24 d. vakare, kambaryje ant lovos, kurį, jai atvykus, užleido J. V., ji rado nuotraukas, kuriose pavaizduotas supjaustytas kūdikio kūnelis, karstelis, mažų vaikų kūneliai. 2017 m. vasario 24 d. J. V. buvo atėjęs į kambarį, o po jo išėjimo ji po antklode ir surado nuotraukas. Tą dieną niekas kitas į tą kambarį nebuvo užėjęs. Kitos dienos vakare, J. V. atvykęs į butą, nuėjo į kambarį, kuriame buvo surastos nuotraukos. Mama sekė J. V. iš paskos, matė, kaip jis buvo pakėlęs antklodės kraštą ir žiūrėjo. Mama paklausė jo, ar jis ieško nuotraukų, kurias paliko. J. V. nieko neatsakė, nukreipė kalbą, o jos su mama suprato, kad nuotraukas tikrai paliko J. V.. Mama nežinojo, ką daryti su tomis nuotraukomis, buvo pasimetusi (t. 1 b. l. 96–97, 100–101). Tokie liudytojos M. M. parodymai visiškai neprieštarauja aptartiems nukentėjusiosios J. M. parodymams. Nors nuteistasis J. V. ir neigė, jog kambaryje minėtas nuotraukas paliko jis, tačiau aptartų duomenų visuma, nustatyta įvykių loginė seka aiškiai parodo, kad nuteistasis J. V., o ne kitas asmuo sistemingai tyčia siekė psichologiškai paveikti nukentėjusiąją, sukelti jai šoką, stresą, nerimą, gyvenimišką įtampą, nemalonius skaudžius prisiminimus. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, to neneigė ir pats nuteistasis J. V., jog 2017 m. vasario 24 d. jis buvo J. M. namuose, o iš liudytojos M. M. aptartų parodymų nustatyta, kad kitą dieną jos motina J. M. pati matė, kaip J. V., nuėjęs į kambarį, kilnojo antklodę, po kuria, dieną prieš tai, buvo padėtos nuotraukos. Be to, būtent J. V. vadino J. M. „vaikžude“, o po to buvo surastos ir sudarkyto vaiko kūnelio nuotraukos. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad apie tokius asmeninius reikalus, kaip negimusius vaikus, galėjo žinoti ir žinojo būtent J. V.. Taip pat neabejotinai žinojo ir dėl J. M. išgyvenimų. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad jeigu J. M., kaip teigė J. V., pati susiorganizavo minėtų nuotraukų padėjimą kambaryje, ji neabejotinai būtų siekusi, kad šias nuotraukas pamatytų, kuo daugiau žmonių. Tačiau šiuo atveju priešingai. Pažymėtina, kad nukentėjusioji J. M. surastų nuotraukų neparodė ir draugei V. P., apie jas tik užsiminė, nežinojo, ką su jomis daryti. Liudytojai V. P. nuotraukas parodė liudytoja M. M.. Ši aplinkybė neabejotinai patvirtina tai, kad J. M. ši tema kėlė daug nemalonių išgyvenimų, todėl viešinti minėtų nuotraukų ji nebuvo linkusi iš viso. Akcentuotina, kad nukentėjusioji J. M. minėtas nuotraukas pridėjo prie pareiškimo Tauragės apskrities VPK tik 2017 m. kovo 8 d. (t. 1, b. l. 2, 3).
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą bei motyvuotą išvadą dėl to, kad J. M. bute nepagrįstai lankydavosi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, J. M. nepagrįstai buvo kviečiama pasiaiškinti į Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, J. V., naudodamas psichinę prievartą, tyčia sistemingai baugino nukentėjusiąją J. M.. Todėl skundžiamu nuosprendžiu J. V. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pagrįstai ir teisėtai.
Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad J. V. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą jam per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. M. ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų, bus neįmanoma vykdyti Tauragės rajono apylinkės 2017 m spalio 10 d. teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta bendravimo su nepilnamete dukra P. V. tvarka. Kadangi vaiką reikia paimti iš namų, atvykti ir išvykti, o tai daryti per 100 metrų atstumą nuo vaiko motinos yra labai neteisinga ir absurdiška.
BK 721 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina apsaugoti nukentėjusiojo interesus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskyrus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kur būna nukentėjęs asmuo.
Pažymėtina, kad nuteistajam J. V. ir ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta bei skundžiamu nuosprendžiu iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nebendrauti, neieškoti ryšių su ja (t. 2, b. l. 12–13, 31–36, 72–74). Atsižvelgus į nuteistojo J. V. padarytos veikos pobūdį, objektyviai nustatytas bylos aplinkybes, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios interesų apsaugą, toks įpareigojimo skyrimas yra tikslingas ir nuosprendžiui įsiteisėjus.
Prašymas neskirti nuteistajam įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. M. ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų grindžiamas tuo, kad bus neįmanoma vykdyti Tauragės rajono apylinkės 2017 m spalio 10 d. teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta bendravimo su nepilnamete dukra P. V. tvarka. Pažymėtina, kad ir civilinės bylos nagrinėjimo metu nuteistasis J. V. pats reikalavo susitikti su dukra išskirtinai jos gyvenamojoje vietoje, tačiau Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu, įvertinęs visus bylos duomenis, nustatydamas J. V. bendravimo su dukra P. V. tvarką, atsižvelgė į tai, kad J. V. ir civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nebendrauti, neieškoti ryšių su ja, ir jis negalės lankytis J. M. gyvenamojoje vietoje, be to, kad J. V. konfliktuoja su J. M., todėl J. V. lankymasis J. M. gyvenamojoje vietoje gali emociškai pažeisti vaiką, nusprendė, kad nustatytu laiku, tėvas paima vaiką iš jo gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos, ar kitos jo buvimo vietos, t. y., atsižvelgiant į jam paskirtą įpareigojimą, J. V. visiškai nebūtina artintis prie nukentėjusiosios J. M. ir jų dukros gyvenamosios vietos, jis dukrą gali pasiimti ir iš kitos jos buvimo vietos. Todėl šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas jam per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. M. ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 100 metrų, visiškai neužkerta kelio bendrauti su dukra, kartu vykdyti ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą.
Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nenaikintinas ir nekeistinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
n u t a r i a :
nuteistojo J. V. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Edita Lapinskienė
Teisėjai Dalia Kursevičienė
Remigijus Preikšaitis