Administracinė byla Nr. P-5-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02828-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4660-556/2017 pagal pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lidl“, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo institutas, A. A. ir E. A.) dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ukmergės rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (I t., b. l. 1–12), kurį patikslino (I t., b. l. 93–103), prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko pavaduotojos 2013 m. birželio 20 d. potvarkį Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“ (toliau – ir Inspekcijos potvarkis, ginčijamas potvarkis).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. (IV t., b. l. 90–96) sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 98–106), kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu (IV t., b. l. 119–130) pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – Inspekcijos viršininko pavaduotojos 2013 m. birželio 20 d. potvarkį Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“ panaikino.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Inspekcijos potvarkis buvo priimtas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašo patvirtinimu“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1V-123 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašo įgyvendinimo“ (toliau – ir Aprašas).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (redakcija galiojusi nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d.) patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 punkte buvo numatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos yra įstaiga prie ministerijos, kuri pagal kompetenciją vykdo teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą (2 p.). Inspekcija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014), Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (Žin., 2000, Nr. 74-2262), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617), Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571), kitais įstatymais ir teisės aktais, šiais nuostatais (Nuostatų 5 p.).

Tikrinamoje administracinėje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Inspekcija galėjo ir turėjo spręsti klausimą dėl detalaus plano patvirtinimo (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 5 d.; LVAT 2015 m. kovo 5 d. nutartis priimta šioje byloje), tačiau tokiam sprendimui buvo būtina laikytis nustatytos procedūros, kuri, LVAT vertinimu, buvo pažeista.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Aprašo, kuris buvo vienas iš teisinių pagrindų tvirtinant detalųjį planą, 1.1.1 punktu Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriui buvo įsakyta pagal Aprašo nustatyta tvarka pateiktą planavimo organizatoriaus prašymą patvirtinti detalųjį planą tikrinti Inspekcijos išvados dėl detaliojo plano tvirtinimo (toliau – ir Išvada) pagrįstumą ir teikti Inspekcijos viršininko pavaduotojui, kuruojančiam šio skyriaus veiklą (toliau – Inspekcijos viršininko pavaduotojas), potvarkių dėl detaliųjų planų patvirtinimo projektus. Taigi Inspekcija, priimdama sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo, turėjo laikytis teisėkūros subjekto nustatytos tvarkos. Visų pirma, detalaus plano tvirtinimu suinteresuotas asmuo (planavimo organizatorius) turėjo pateikti prašymą patvirtinti detalųjį planą. Antra, gavus tokį prašymą Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyrius privalėjo patikrinti Inspekcijos Išvados pagrįstumą. Trečia, Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyrius privalėjo patikrinęs Išvados pagrįstumą ir ją pripažinęs pagrįsta, Inspekcijos viršininko pavaduotojui pateikti potvarkio dėl detalaus plano patvirtinimo projektą. Įvardyta procedūra susidėjo iš prašymo, Inspekcijos Išvados pagrįstumo patikrinimo bei potvarkio projekto dėl detalaus plano patvirtinimo pateikimo. Patikrinus bylos medžiagą, nekilo abejonių, kad prašymas patvirtinti detalųjį planą, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino, buvo pateiktas ir iš esmės atitiko Apraše nustatytos formos reikalavimus. Tačiau į administracinę bylą nebuvo pateikti nei Išvada dėl detaliojo plano patvirtinimo pagrįstumo, su kuria būtų galima susipažinti bei įvertinti, nei potvarkio projektas dėl detalaus plano patvirtinimo. LVAT nuomone, Inspekcija aiškiai nesilaikė Apraše nustatytos tvarkos.

Be kita ko, administracinėje byloje nebuvo duomenų ir apie tai, kad Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas būtų vizavęs Inspekcijos viršininko pavaduotojos potvarkį dėl ginčo detalaus plano patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, jog buvo nesilaikyta ir Aprašo 1.2 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos, siekiant detalaus plano patvirtinimo neįprastine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje teritorijų planavimas yra suprantamas kaip procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Atsižvelgiant į nurodytas teritorijų planavimo sritis, o ypač į tai, kad teritorijų planavimu yra siekiama užtikrinti ypatingą ekologinę, socialinę, kultūrinę ir (ar) ekonominę reikšmę aplinkai turinčių teritorijų apsaugos reikalavimus, nustatyti konkrečių teritorijų naudojimo režimus bei veiklos jose apribojimus, tampa aišku, kad šis procesas yra glaudžiai ir neatsiejamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, daroma įtaka ne tik suplanuotos teritorijos nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) teisėms bei teisėtiems interesams, tačiau ir ekonominiam bei socialiniam teritorijos vystymuisi, aplinkai ar atskiriems jos elementams, visuomenės narių sveikatai, kultūros paveldui ir kitiems valstybei bei visuomenei svarbiems objektams. Tvirtinamu teritorijų planavimo dokumentu yra išreiškiama ne tik valstybės (vietos savivaldos institucijų) politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp valstybės (savivaldybės), jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių. Todėl tik įstatymų ir poįstatyminių teises aktų (neprieštaraujančių aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams) nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus (LVAT praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas).

Teritorijų planavimas – viešosios teisės sritis, ir šiam procesui pradėti yra būtinas kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimas. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti tik taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas – veikti taip, kaip nėra leidžiama (LVAT 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑383/2009; LVAT 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Taigi teritorijų planavimas gali būti pradedamas, o patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai gali būti keičiami tik teisės aktuose nustatytais atvejais ir pagrindais.

Teritorijų planavimo įstatyme nurodyta, kad bendrojo, specialiojo ir detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, taip pat aukštesnių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Taigi, kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami, jeigu jie prieštarauja minėtiems teisės aktams, taip pat aukštesniems teritorijų planams (pvz., LVAT 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-535/2007), ar (ir) jų tvirtinimas pažeistų teisėtumo principą (LVAT 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-321/2005). Tai, kad patvirtinus teritorijos planavimo dokumentą, jis įgyja teisinę galią, o teritorija – tam tikrą teisinį statusą, rodo tokio proceso (teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo) svarbą, todėl plano tvirtinimas nėra tik formalus veiksmas. Administracinėje byloje Nr. A4-446/2007 teisėjų kolegija pabrėžė, kad jo metu privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą detaliojo planavimo procesą, t. y. ar detaliojo planavimo organizatorius įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, ar teikiamas tvirtinti detalusis planas nustatyta tvarka suderintas, viešai apsvarstytas ir pan. (LVAT 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-446/2007). Būtent kompetentinga institucija, tvirtindama teritorijų planavimo dokumentus, privalo patikrinti, ar nėra kliūčių tai daryti (LVAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18-756/2007; LVAT 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad baigiamajame teisės akte konstatuoti pažeidimai – Išvados dėl detaliojo plano patvirtinimo pagrįstumo nebuvimas, taip pat potvarkio projekto dėl detalaus plano patvirtinimo neegzistavimas, o tokio potvarkio projekto nebuvimas suponavęs ir Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo vizavimo paneigimą, galėjo nulemti nepagrįstą detaliojo plano tvirtinimą bei paneigė siekį suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus, teritorijų planavimo metu, todėl apeliacinis skundas buvo tenkintas ir priimtas sprendimas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko pavaduotojos 2013 m. birželio 20 d. potvarkį Nr. TT-5 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino“ panaikinti.

III.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-4660-556/2017, kurį grindžia šiais pagrindais:

1. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Atsakovas nurodo, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu konstatavo Inspekcijos veiksmų neteisėtumą tariamai pažeidus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1V-123 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.1.1 ir 1.2 papunkčius. Atsakovas mano, kad LVAT padarė akivaizdžią Aprašo 1.1.1 papunkčio taikymo klaidą nurodydamas, kad Inspekcija neparengė dokumento (nepateikė į bylą įrodymų dėl jo parengimo) – išvados dėl detaliojo plano pagrįstumo, nes pareigos rengti tokį dokumentą Apraše nebuvo nustatyta. Kaip matyti iš Aprašo 1.1.1 papunkčio formuluotės, prašymo dėl detaliojo plano patvirtinimo nagrinėjimo metu, Inspekcijos Išvada buvo tikrinimo objektas, o ne dokumentas, kuris turi būti parengtas. Atsižvelgiant į detaliojo plano tikrinimo metu galiojusį detaliųjų planų rengimo teisinį reguliavimą yra akivaizdu, kad Apraše nurodyta Išvada yra Inspekcijos sprendimas, pateikiamas dokumente – Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte, kuris buvo rengiamas Inspekcijos detaliojo planavimo proceso baigiamajame etape, tvirtinimo stadijoje atliekant teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir kuriame būdavo pateikiama Inspekcijos išvada dėl galimybės teikti detalųjį planą tvirtinti iki šio veiksmo atlikimo. Byloje aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad detaliųjų planų planavimo proceso baigiamojo etapo tvirtinimo stadijoje buvo vykdomas detaliojo plano tikrinimas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą vykdančioje institucijoje, o remiantis Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 28 d įsakymo Nr. D1-831/3D-868, 3.1 ir 4.1 papunkčiais, šias priežiūros funkcijas vykdė Inspekcija.

Teritorijų planavimo tikrinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844, buvo reglamentuota teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarka. Šio teisės akto 14 punkte buvo nurodyta, kad priežiūros institucija, patikrinusi teritorijų planavimo dokumentą, surašo Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas); 16 punkte buvo nustatyta, jog Patikrinimo akte pateikiama teigiama arba neigiama išvada; 20 punkte buvo nustatyta, kad Patikrinimo akto eilutėje „Išvada dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo“ įrašoma teigiamos išvados atveju – „Tvirtinti galima“, neigiamos išvados atveju – „Tvirtinti negalima“.

Atsakovas mano, kad LVAT klaidingas Aprašo taikymas yra akivaizdus ir iš bylai aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalies, kurioje buvo nustatyta, jog detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama.

Atsakovas aiškina, kad Aprašas nustato Inspekcijos pareigūnų elgesio modelį tuo atveju, jeigu patikrinus detaliojo plano, kurio savivaldybės taryba arba administracijos direktorius nustatyta tvarka nepatvirtino ir nepateikė motyvuoto atsisakymo, išvadą yra nustatoma, jog ji buvo nepagrįsta ir detalusis planas negalėjo būti teikiamas tvirtinimui. Tokiu atveju turėjo būti parengtas Inspekcijos viršininko pavaduotojo potvarkis dėl patikrinimo akto panaikinimo, kurio forma buvo patvirtinta Aprašo 2.3 papunkčiu. Aprašu taip pat yra patvirtintos ir kitų reguliuojamame procese teikiamų / priimamų dokumentų formos – prašymo patvirtinti detalųjį planą, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino (2.1 p.); potvarkio dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtino (2.2 p.). Jokių kitokių dokumentų formų Apraše nėra patvirtinta, kadangi jų surašymas nebuvo numatytas ir nebuvo privalomas.

Atsakovas pažymi, kad nagrinėta Išvada, pateikta Inspekcijos 2013 m. balandžio 11 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP1-841, buvo teigiama, Inspekcijos pareigūnai, nagrinėdami A. A. ir E. A. prašymą, nenustatė jokių jos neteisėtumo aplinkybių, todėl jokio kito tarpinio dokumento iki potvarkio dėl detaliojo plano patvirtinimo neturėjo pareigos rengti.

Inspekcija mano, kad yra pagrindas atnaujinti bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu ir dėl LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendime padarytos išvados, jog Inspekcijos pareigūnai tariamai neparengė potvarkio projekto. Tokią išvadą teismas padarė neteisingai taikydamas Aprašo 1.1.1 papunktį. Teismas neįvertino, kad Aprašu nebuvo išsamiai reglamentuota potvarkių rengimo tvarka, t. y. kiek dokumento egzempliorių yra rengiama, kurį egzempliorių turėjo pasirašyti Inspekcijos viršininko pavaduotojas ir pan. Ji buvo nustatyta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbo reglamente, patvirtintame Inspekcijos viršininko 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1V-56. Byloje aktualios redakcijos teisės akto 11-1 punkte buvo nustatyta, kad Inspekcijos viršininko pavaduotojo potvarkio rengiamas ir vizuojamas tik vienas egzempliorius (originalas), kuris teikiamas jam pasirašyti.

Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad jokio atskiro vizuotino potvarkio projekto rengimo teisės aktai nenumatė, todėl nesant abejonių dėl paties potvarkio egzistavimo, nėra pagrindo abejoti, jog jo projektas buvo parengtas ir pateiktas pasirašymui viršininko pavaduotojui, o po pasirašymo tapo individualiu administraciniu aktu.

Taip pat akcentuoja, kad argumentai dėl Apraše nustatytų pareigų tinkamo vykdymo bylos nagrinėjimo metu niekada nebuvo keliami nei proceso dalyvių, nei teismo, todėl Inspekcijai nebuvo poreikio įrodinėti tinkamo savo darbuotojų pareigų vykdymo vizuojant ir rengiant dokumentus, teikti minėto darbo reglamento originalą ar patvirtintą kopiją teismui, o taip pat ir potvarkio originalą ar patvirtintą kopiją, kurioje būtų vizų ir parašo rekvizitai. Pastebi, kad potvarkio kopiją pateikė Ukmergės rajono savivaldybė su 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikslintu skundu. Pažymi, kad dokumentų vizavimo klausimai yra vidinė Inspekcijos darbo tvarka, kuri neturi įtakos potvarkio teisėtumui.

2) Byla atnaujintina ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte nurodytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą.

Nurodo, jog ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (pvz., 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-715/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 16, 2008; 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-520/2017).

Atsakovas dėl teismo nurodytos vizavimo tvarkos pažeidimo akcentuoja, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pažeidė audiatur et altera pars principą ir Inspekcijos procesines teises teikti įrodymus, paaiškinimus ir atsikirtimus, kadangi šio pažeidimo ir kitų sprendime nurodytų pažeidimų egzistavimo neįrodinėjo nė vienas bylos dalyvis, o taip pat nei LVAT, nei pirmosios instancijos teismas nesiaiškino šių aplinkybių, nors byla abiejose teismų instancijose buvo nagrinėjama net po du kartus. Atsakovas mano, kad vizavimo tvarkos pažeidimas negali būti pripažintas esminiu potvarkio priėmimo tvarkos pažeidimu, kadangi tai yra vidinė Inspekcijos procedūra, skirta užtikrinti Inspekcijos Teritorijų planavimo priežiūros skyriaus darbo tvarkos organizavimo kontrolę ir specialistų priežiūrą. Akcentuoja, kad LVAT nekilo abejonių dėl to, jog potvarkį rengė Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus specialistas, turintis tinkamą kvalifikaciją vykdyti teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkcijas, todėl tos pačios institucijos kito pareigūno, vykdančio tas pačias teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkcijas, vizos nebuvimas negali būti pagrindas konstatuoti procedūros rezultato – potvarkio neteisėtumą, iš esmės nepasisakant, kokių konkrečių teisės normų neatitinka parengtas potvarkis. Pastebėjo, kad LVAT turėjo įvertinti ir tai, jog Inspekcijos viršininko pavaduotojas, atsakingas už teritorijų planavimo valstybinės priežiūros kuravimą Inspekcijoje, pasirašydamas potvarkį, nelaikė Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo vizos nebuvimo esminiu procedūros trūkumu. LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendime nėra pateikta jokių konkrečių motyvų, kaip vizavimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti įtakos potvarkio neteisėtumui, viešojo intereso, fizinių ar juridinių asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimui.

Inspekcija mano, kad bylą būtina atnaujinti siekiant užtikrinti vienodą LVAT praktiką bylose, kuriose tiriama administracinių aktų procedūrų pažeidimo įtaka teisės akto teisėtumui. Kitu atveju, remiantis LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, net ir formalus administracinio sprendimo priėmimo tvarkos, reglamentuojančios institucijos vidaus darbo organizavimą, pažeidimas galės būti pripažintas pagrindu panaikinti administracinį aktą (ABTĮ 15 str. 1 d.; Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), neatsižvelgiant į jo neprieštaravimą imperatyviems teisės aktams, asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo nebuvimą. Inspekcija akcentuoja, kad šis LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas taptų neigiamu precedentu administraciniams teismams taikant procesines normas, reglamentuojančias šalių teises teikti paaiškinimus, įrodymų tyrimą ir nustatančias taisykles dėl bylos nagrinėjimo ribų. Teisminis procesas, kuriame nesivadovaujama abiejų šalių išklausymo principu, nėra išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištiriamos visos bylai reikšmingos aplinkybės, negali būti pripažintas teisingu ir užtikrinančiu konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą.

3) Nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atnaujinti bylą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu – LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra be motyvų, kuriais remiantis buvo konstatuotas potvarkio neteisėtumas.

Atsakovas pažymi, jog LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d sprendime be nuorodų į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką nėra pateikta jokių motyvų, susijusių su šioje byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. LVAT visiškai neargumentavo, kaip nustatyti pažeidimai (iš kurių dalis nustatyta klaidingai aiškinant teisės aktus) galėjo turėti įtakos neteisėto, teisės aktams ar aukštesnio lygmens teritorijų planavimo prieštaraujančio, valstybės ar asmenų teisių pažeidžiančio, interesų nesuderinančio, detaliojo plano patvirtinimui. Inspekcija, priimdama potvarkį, įvykdė visas teismo paminėtas prievoles, nenustatė jokių detaliojo plano proceso pažeidimų (tokių pažeidimų nebuvo nustatyta ir bylos nagrinėjimo metu). Inspekcijos pareigūnų vizavimo tvarka, nustatyta Apraše, nėra skirta pasiekti LVAT nurodytus tikslus. Vizavimo tvarkos pažeidimas laikytinas formaliu, nedarančiu potvarkio neteisėtu.

Pažymi, kad nors LVAT 2015 m. kovo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A‑1416‑624/2015, grąžindamas tą pačią bylą pirmosios instancijos teismui, apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, nustatė aplinkybes, kurias reikia ištirti, t. y. ar specialusis planas galiojo detaliojo plano tvirtinimo metu, ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja bendrajam planui, tačiau priimdamas sprendimą nepateikė jokių motyvų dėl sutikimo ar nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytomis išvadomis, o taip pat, kodėl šios aplinkybės tapo nebesvarbios byloje. Atsakovas primena, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, nustatė, jog specialusis planas potvarkio priėmimo metu negaliojo – Ukmergės rajono savivaldybė neįrodė tinkamo šio teritorijų planavimo dokumento paskelbimo fakto. Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, detalusis planas atitiko bendrąjį planą.

Atsakovas mano, kad LVAT, be kita ko, pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nepagrįstai peržengė bylos nagrinėjimo ribas, grįsdamas sprendimą aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos byloje anksčiau.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. A-4660-556/2017 procesą atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A‑4660‑556/2017 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502‑165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad buvo padarytas esminis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1V-123 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtina, tvarkos aprašo įgyvendinimo“ 1.1.1 ir 1.2 punktuose įtvirtintų materialiųjų teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtina: „1. Įsakau: 1.1. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriui: 1.1.1. pagal Tvarkos aprašo nustatyta tvarka pateiktą planavimo organizatoriaus prašymą patvirtinti detalųjį planą tikrinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) išvados dėl detaliojo plano tvirtinimo (toliau – Išvada) pagrįstumą ir teikti Inspekcijos viršininko pavaduotojui, kuruojančiam šio skyriaus veiklą, (toliau – Inspekcijos viršininko pavaduotojas) potvarkių dėl detaliųjų planų patvirtinimo projektus“, „1.2. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui vizuoti Inspekcijos viršininko pavaduotojo potvarkių dėl detaliųjų planų patvirtinimo ar dėl patikrinimo aktų panaikinimo ir dokumentų, teisės aktų nustatyta tvarka reikalingų nustatytiems pažeidimams pašalinti, projektus.“

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytuose Aprašo 1.1.1 ir 1.2 punktuose nėra įtvirtinta jokių materialiosios teisės normų. Juose nustatytos procedūrinio pobūdžio taisyklės, kurių taikymo galimas pažeidimas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalį nėra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors materialiosios teisės normos taikymo pažeidimus bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendime nustatyti formalūs procedūros pažeidimai neturėjo lemti ginčyto Inspekcijos sprendimo panaikinimo. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (pvz., 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-715/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 16, 2008; 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-520/2017).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas minėtą sprendimą, atliko vertinimą, ar nustatyti procedūriniai pažeidimai „galėjo lemti nepagrįsto sprendimo (bendrine prasme) priėmimą, ar tai vis dėlto neesminio pobūdžio pažaida“ (IV t., b. l. 128, priešpaskutinė pastraipa). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (IV t., b. l. 128–130) ir priėjo išvadą, kad „atsižvelgiant į teritorijų planavimo esmę, teritorijų planavimo procese dalyvaujančius subjektus, kurie turi administracinius įgalinimus ir tiems subjektams keliamus reikalavimus, draudimą teritorijų planus tvirtinti, jeigu jie prieštarauja teisės aktams, aukštesniems teritorijų planams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija teigia, kad šiame baigiamajame teisės akte konstatuoti pažeidimai – Išvados dėl detaliojo plano patvirtinimo pagrįstumo nebuvimas, taip pat potvarkio projekto dėl detalaus plano patvirtinimo neegzistavimas, o tokio potvarkio projekto nebuvimas suponavęs ir Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo vizavimo paneigimą, galėjo nulemti nepagrįstą detaliojo plano tvirtinimą bei paneigė siekį suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus, teritorijų planavimo metu“ (IV t., b. l. 130).

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors atsakovas teigia, jog nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Galiausiai, jau pats atsakovo nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik jam teismo įvardyti motyvai nėra priimtini.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4660-556/2017 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-4660-556/2017 pagal pareiškėjo Ukmergės rajono savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lidl“, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo institutas, A. A. ir E. A.) dėl potvarkio panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.