Administracinė byla Nr. A-941-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03651-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3; 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui biudžetinei įstaigai „Vilniaus miesto socialinės paramos centras“ dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos administracinės ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 21-R-650 (AG-555/04-2019) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti atlyginti žalą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. birželio 10 d. kreipėsi raštu į BĮ „Vilniaus miesto socialinės paramos centras“ (toliau – ir Paramos centras) dėl kassavaitinės paramos maistu. Paramos centras 2019 m. liepos 17 d. atsakyme nurodė, kad po pateikto pareiškėjo prašymo suteikti kassavaitinę maisto paramą tik po 8 dienų kreipėsi į Labdaros ir paramos fondą „Maisto bankas“ (toliau – ir Maisto bankas), kad pareiškėjui būtų suteikta kassavaitinė maisto parama. Paramos centras pripažino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) pažeidimą, kad po pareiškėjo 2019 m. birželio 10 d. raštiško kreipimosi į šį prašymą atsakė tik 2019 m. liepos 17 d. Paramos centras kitą dieną po 2019 m. birželio 19 d. kreipimosi į Maisto banką iš šios organizacijos gavo atsakymą, kuriame Maisto bankas pasiūlė kassavaitinės maisto paramos alternatyvą pareiškėjui. Pareiškėjas būtų galėjęs pasinaudoti šia jam siūloma kassavaitinės maisto paramos alternatyva, tačiau su juo niekas nesusisiekė ir apie tai neinformavo. Dėl Paramos centro kaltės pareiškėjui nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d. nebuvo suteikta maisto parama. Paramos centras 2019 m. liepos 17 d. atsakyme nurodė, kad pareiškėjo prašymą patenkino, nustatė jo teisę į kassavaitinę maisto paramą ir 2019 m. birželio 18 d. kreipėsi į Maisto banką. Tačiau socialinė darbuotoja A. R., klaidingai įvertinusi situaciją, neteisingai nurodė 3 mėnesių laikotarpį. Vėliau Paramos centro ekspertai ir specialistai pakartotinai atliko vertinimą. Paramos centras, įvertinęs pareiškėjo socialinę padėtį bei turimus dokumentus, nustatė jo teisę į kassavaitinę maisto paramą metų laikotarpiui. Paramos centras kaltę pripažino, priėmė naują sprendimą panaikinti ankstesnį socialinės darbuotojos A. R. sprendimą teikti kassavaitinę maisto paramą 3 mėnesių laikotarpiui ir 2019 m. rugsėjo 16 d. pakartotinai kreipėsi į Maisto banką dėl pareiškėjui kassavaitinės maisto paramos teikimo metų laikotarpiui. Visgi Maisto bankas atsisakė suteikti paramą dėl to, kad buvo kreiptasi pakartotinai išimties tvarka. Pareiškėjo teigimu, Komisija priėmė Sprendimą, neatitinkantį tikrovės. Komisija pareiškėjo argumentus interpretavo savaip. Dėl Paramos centro kaltės pareiškėjas patyrė tiek moralinę, tiek materialinę žalą.

3.       Atsakovas Paramos centras atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad nesutinka, jog padarė žalą pareiškėjui, labdaros teikimas nėra įstatymu priskirta Paramos centro kompetencija, šiai funkcijai vykdyti nėra skiriamos Vilniaus miesto savivaldybės ar valstybės lėšos.

5.       Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir pareiškė prašymą išaiškinti Maisto banko ir Paramos centro pasirašytos 2019 m. kovo 1 d. bendradarbiavimo sutartie sutarties (toliau – ir Sutartis) priedo Nr. 2 nuostatą „Parama reikalinga 10 savaičių laikotarpiui“.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su Komisijos Sprendimu argumentų, o rėmėsi vien tik aplinkybe, kad Komisija priėmė Sprendimą, neatitinkantį tikrovės ir faktų, bei su jo argumentais nesutikusi priėmė jam nepalankų Sprendimą. Sprendimas savo turiniu ir forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimą pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina Sprendime pateikti argumentai ar paaiškinimai, negali būti pripažįstama tinkamu pagrindu teigti, kad Sprendimas neišsamus, neobjektyvus ir nepagrįstas.

8.       Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kurią kildina iš Paramos centro vilkinimo, skiriant jam labdarą, t. y. dėl pradelsto pateikti atsakymo į jo 2019 m. birželio 10 d. prašymą.

9.       Teismas dėl pareiškėjo prašymo išaiškinti Sutarties priedo nuostatą pabrėžė, kad administracinis teismas neturi kompetencijos nagrinėti ginčus dėl sutarčių išaiškinimo, dėl to šio pareiškėjo prašymo netenkino.

III.

10.       Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11.       Pareiškėjas nurodo, kad Maisto bankui ir Paramos centrui solidarioji skolininkų prievolė preziumuojama, o tai reiškia, kad tiek Maisto bankas, tiek Paramos centras veikė kartu. Partneriai privalėjo glaudžiai bendradarbiaujant išspręsti problemą. Be to, atsakovas prieštarauja pats sau: kassavaitinės maisto paramos alternatyva nebuvo reikalinga, nes buvo galima teikti kassavaitinę maisto paramą. Paramos centro atstovė A. R., klaidingai įvertinusi situaciją, neteisingai nurodė 3 mėnesių laikotarpį. Ji kreipdamasi į Maisto banką pirmą kartą metuose turėjo pareigą nurodyti paramos teikimą vienerių metų laikotarpiui. Atsižvelgtina į tai, kad neturtinė žala padaryta tyčiniu veiksmu, išgyvenimai yra dideli. Dėl atsakovo neteisėtos veikos pareiškėjas patyrė badą ir nepatogumus, jam buvo sutrikdyta sveikata. Laikytina, kad prašoma priteisti atlyginti neturtinė žala visiškai atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

12.       Teismas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus (papildytą apeliacinį skundą), kuriais, be kita ko, nurodo, kad Komisijos Sprendimas yra nepagrįstas.

13.       Atsakovas Paramos centras atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14.       Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo (apelianto) išdėstytais teiginiais. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju veikė tinkamai, neteisėtų veiksmų (teisės aktų pažeidimų) nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriuo prašyta panaikinti Lietuvos administracinės ginčų komisijos 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 21-R-650 (AG-555/04-2019) ir priteisti atlyginti žalą.

16.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). 

18.       Taigi teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai vertino Komisijos Sprendimo, kaip ginčo dalyko, teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Todėl teismas, nagrinėdamas administracinį ginčą ABTĮ nustatyta tvarka, turėjo vertinti, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir (ar) jo teisėti interesai, t. y. turėjo išnagrinėti ginčą dėl galimų pareiškėjų teisių ir (ar) teisėtų interesų, įtvirtintų materialiojoje teisėje, pažeidimų, tačiau, bylą iš esmės išnagrinėdamas Komisijos Sprendimo įvertinimo aspektu, to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas.

19.       Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo argumentuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

20.       Nėra pagrindo pripažinti, kad, nagrinėdamas šią administracinę bylą ir tirdamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, sprendime išdėstė aiškius ir išsamius argumentus bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą išnagrinėjo tinkamai neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, aiškiai nemotyvavo priimto sprendimo, dėl to galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą bei tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

21.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundo turinį, taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti, ar nėra pagrindo prašyti pareiškėjo patikslinti skundą (ABTĮ 33 str. 1 d.). Vadovaujantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6, 7 ir 8 punktų nuostatomis, pareiškėjui yra įtvirtintas reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai. To reikia tam, kad skundas būtų suprantamas byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui, ir dėl to byla galėtų būti išnagrinėta teisingai.

22.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, taip pat turėtų įvertinti, ar šioje byloje iš tiesų ginčas kyla iš viešojo administravimo teisinių santykių. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Be to, ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

23.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti – skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė