Civilinė byla Nr. 2A-729-340/11
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-00337-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija: ; 121.15; 121.18; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,
kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Algirdo Auruškevičiaus,
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Aušrinei Rakauskienei,
atsakovo atstovei Irenai Zaliauskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų T. M. ir G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), T. M., G. B., tretiesiems asmenims Aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarui R. T. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo dalyje.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2003-10-20 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr.41-16801 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,22 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti 2008-07-16 Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaro R. T. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr.3-3862 dalį dėl 0,22 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovus T. M. ir G. B. grąžinti valstybei 0,22 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad 2003-10-20 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr.41-16801 S. B. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,18 ha žemės, kurios 1,37 ha yra (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr.1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu S. B. nuosavybės teise natūra grąžintas 0,22 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai. Ginčijamo sprendimo pagrindu S. B. suformuotas 0,2200 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2008-05-29 pažymoje Nr. 16091 nurodyta, jog 0,22 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr.0101/0160:5878 Vilniaus mst. yra 0,21 ha valstybinės reikšmės miško. Ginčijamas sprendimas, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,22 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas ir naikintinas. Nurodė, jog pagal Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 6 str., taip pat atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimą, laikytina, jog miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Todėl priimant ginčijamus administracinius aktus pažeistos Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str., 13 str., Žemės įstatymo 6 str., nuostatos. Ginčijamas sprendimas toje dalyje, kuria atkurtos nuosavybės teisės į valstybinio miško plotą, prieštarauja išvardintiems aukštesnės galios norminiams aktams, turi būti panaikintas. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. (duomenys neskelbtini) mirus S. B., jo turtą, lygiomis dalimis paveldėjo jo dukra T. M. ir sūnus G. B.. Tokiu būdu, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, turi būti panaikintas ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas; naikintinu administraciniu aktu suteiktą turtą - žemės sklypą, paveldėjo įpėdiniai pagal įstatymą, t. y. turtas įgytas neatlygintinu sandoriu, todėl taikytina restitucija natūra.
Atsakovai G. B. ir T. M. pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo objektas, žemės sklypas, buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“. Administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, pareiškėjas neginčija žemės sklypo suformavimo dokumentų. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas teritorijoje, prijungtoje prie Vilniaus miesto po 1995 m., buvo vykdomas pagal specialiąją tvarką, numatytą Atkūrimo įstatyme. Įstatyme Nr. 1-1304 nėra nustatyta, kaip turėtų būti sprendžiamos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą problemos teritorijose, kurios bus priskirtos Vilniaus miestui, taip pat nėra nurodyta, kad teritorijoje esantys miškai tampa valstybinės reikšmės miškais. Atsakovų teigimu, sistemiška žemės reformos įstatymuose vartojamų sąvokų analizė patvirtina, kad Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. sąvoka „prijungta prie miestų savivaldybių teritorijose esanti žemė“ apima miškus ir vandens telkinius. Lietuvos Respublikos 1996 m. įstatyme Nr. 1-1304 nėra nustatyta tvarka dėl šio įstatymo įtakos nuosavybės teisių atkūrimui, o Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 punkte išreikšta įstatymų leidėjo valia dviejų valstybės institucijų aiškinama kitaip. Kai 2000 m. buvo patvirtinti žemėtvarkos projektai teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto po 1996 m. ir priimta eilė nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų grąžinant ūkio paskirties sklypus, kuriuose buvo miško, nei viena įstaiga (institucija) nenustatė sprendimų, projektų neteisėtumo ryšium su miško grąžinimu, įstatymų aiškinimas, kurį atliko kompetentingos institucijos, įstatymų vykdymas patvirtina, kad valstybė vykdė nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant sklypus, kuriuose yra miško, teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304. Ieškovas grubiai pažeidė nuosavybės teisės neliečiamumo principą. Be kita ko, Konstitucinis teismas 2008-10-30 nutarime pažymėjo, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų principų ir jokios aplinkybėmis negali veikti ultra viręs, t. y. viršydamos savo įgalinimus.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijamu sprendimu S. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,18 ha žemės, kurios 1,37 ha yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. S. B. nuosavybės teise natūra buvo grąžintas 0,22 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai. Sprendimo pagrindu (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas 0,2200 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas. Minėtas žemės sklypas yra buvusio savininko turėtoje žemėvaldoje. Žemės sklypo ribos atitinka Vilniaus miesto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01. Ginčijamas sprendimas, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,22 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų ir yra teisėtas bei pagrįstas.
Trečiasis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu su ieškiniu ir jame išdėstytais motyvais bei prašymais sutiko, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos 556 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 3, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą. Atkreipė dėmesį, kad ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2003-10-20 sprendimu Nr. 41-16801, t. y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Vilniaus apskrities viršininkas priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaudamasis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais pažeidė imperatyvias teisės aktų normas: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. reikalavimus; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str. reikalavimus; Žemės įstatymo 6 str. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2003-10-20, t. y. po Nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams; todėl žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A5-1021/2006. Todėl Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-20 sprendimas Nr. 41-16801, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu, tuomet turi būti taikoma restitucija natūra valstybinės reikšmės mišką grąžinant Lietuvos valstybei. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.
Trečiasis asmuo Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaras R. T. atsiliepimu nurodė, jog išsiaiškinti, ar buvo laikytasi ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusios sprendimų priėmimo tvarkos, ar nebuvo pažeisti galiojantys įstatymai yra išimtinė teismo kompetencija. Nurodė, jog įvykdė pareigą patikrinti, ar nėra kliūčių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiojo vardu registruotą turtą. Teismas turėtų nuspręsti dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir restitucijos taikymo.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-07-08 sprendimu ieškinį tenkino pilnai; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-20 sprendimą Nr.41-16801 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui S. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0.2200 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikino 2008-07-16 Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaro R. T. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą registro Nr.3-3862 dalyje dėl 0,2200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; taikė restituciją natūra ir grąžino valstybei 0,2200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini).
Teismas nustatė, kad 2003-10-20 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 41-16801 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui S. B.“ atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,18 ha žemės, kurios 1,37 ha yra (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr.1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu S. B. nuosavybės teise natūra grąžintas 0,22 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai. 2003-10-20 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr.41-16801 pagrindu (duomenys neskelbtini). S. B. suformuotas 0,2200 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,2200 ha miško žemės. S. B. mirė (duomenys neskelbtini); jo turtą, ir grąžintą 0,22 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo dukra T. M. ir sūnus G. B..
Teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996-04-24 įstatymo Nr. I-1304 1 str. 8 p. Vilniaus miesto savivaldybei priskirta Vaidotų ir Pagirių gyvenamųjų vietovių dalis. Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normos nesudarė pagrindo atsakovui atkurti nuosavybę į miesto mišką, kuris sprendimo priėmimo momentui buvo nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Institucijos, kurioms Atkūrimo įstatymas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (17 str.), priimdamos šiuos sprendimus turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui.
Teismas laikė nepagrįstu atsakovų argumentą, kad ginčo objektas – žemės sklypas – buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-24 įsakymu Nr. 2818-01; šis administracinis aktas nėra ginčijamas, todėl ir ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas negali būti panaikintas. Teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sudaro tokių sprendimų prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamo neteisėto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas bei kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, todėl jie gali būti keičiami ar tikslinami administracine tvarka. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).
Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad kaimas, kuriame ginčo sprendimu grąžinta miško žemė yra kaimo gyvenamoji vietovė, o ne Vilniaus miestas; Vilniaus miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba, remdamasis Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-24 nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-385/2010), kurioje konstatuota, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987-03-27 įsaku Nr. XI-1551 dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas. Šis norminis aktas neteko galios priėmus 1996-04-24 įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Šio įstatymo 1 str. 1 d. 8 p. numatyta, kad (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei. To paties įstatymo 2 str., nustatančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, 1 punktas apibrėžia miesto pietinę ribą, kuri apima ir ginčo žemės sklypą. Šis įstatymas neteko galios priėmus 1999-12-21 Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493. Pastarajame įstatyme iš esmės jau yra kalbama apie savivaldybes. Nagrinėjamoje byloje analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 str. papildymo ir 5 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d. numato, kad „Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940...“. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą, pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo nuostatoje – 0101. Ginčo sprendimu S. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,2200 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš ginčo sklypo kadastrinio numerio akivaizdu, kad ginčo sklypas priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei.
Teismas atmetė atsakovų T. M. ir G. B. argumentus, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį grubiai pažeidė nuosavybės teisės neliečiamumo principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe (Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 2005-07-08, 2006-03-14, 2007-09-06, 2008-05-20 nutarimai). Atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją, t. y. valstybė neįsipareigojo grąžinti visą nekilnojamąjį turtą natūra, valstybė įsipareigojo grąžinti natūra tik tai, kas išliko, o už neišlikusį nekilnojamąjį turtą ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) turtą įsipareigojo teisingai atlyginti. Panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-20 sprendimas Nr.41-16801 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui S. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,2200 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai naikintinas kaip prieštaraujantis išvardintoms imperatyvioms įstatymų normoms. Pripažinus negaliojančiu dalį administracinio akto, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Dėl to naikintinas 2008-07-16 Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaro R. T. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas dalyje dėl 0,2200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; šis sklypas grąžinamas Valstybei.
Apeliaciniu skundu atsakovai T. M. ir G. B. prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-07-08 sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliantų nuomone, teismo sprendimas priimtas neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl naikintinas. Apeliantų teigimu, įstatymų leidėjas ginčo teritorijos prie Vilniaus miesto neprijungė. Teismas atliko neteisingą žodinį ir teleologinį TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987-03-27 įsako Nr. VI-1551 Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo, 1996-04-24 įstatymo Nr. 1-1304 Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo ir 1999-12-21 Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo Nr. VIII-1493, normų aiškinimą, neteisingai nustatė įstatymų leidėjo valią ir priėjo neteisingos išvados, kad ginčo sklypas yra Vilniaus mieste. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovų esminio argumento, kad Vilniaus miestas – tai gyvenamoji vietovė, o Vilniaus miesto savivaldybė – administracinis vienetas. Teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad Vilniaus miesto – gyvenamosios vietovės, sąvoka teisės normose neegzistuoja. Nurodo, jog 1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304 Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo numatyta priskirti Vilniaus miesto savivaldybei Vilniaus rajono savivaldybės gyvenamąsias vietoves ir jų dalis, tarp jų (duomenys neskelbtini) (skunde padarytas rašymo apsirikimas, nurodant (duomenys neskelbtini)), taigi (duomenys neskelbtini) prijungtas prie Vilniaus miesto savivaldybės, bet ne prie Vilniaus miesto. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymu, savivaldybė – tai teritorijos administracinis vienetas, o miestas – gyvenamoji vietovė; savivaldybės ir miesto steigimo kriterijai skiriasi. Aplinkybę, kad 1996-04-24 įstatymu buvo pakeistos administracinio vieneto, bet ne gyvenamosios vietovės (Vilniaus miesto) ribos, patvirtina Vyriausybės 1996-06-03 nutarimas Nr. 651 „Dėl administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų ir pavadinimų tvarkymo“. Nurodo, jog įstatymų leidėjas Miškų įstatyme nurodydamas, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, turėjo omenyje miesto, kaip gyvenamosios vietovės teritorijoje esantį mišką; miestų miškai atlieka rekreacinę funkciją. Apeliantų teigimu, sunku įsivaizduoti, kokią rekreacinę funkciją atlieka miškas (duomenys neskelbtini), kuris nėra urbanizuota teritorija, priešingai sklypas ribojasi su ūkio paskirties žemės sklypais, kaime gyvena žmonės, dirbantys ūkyje. Prokuroras nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad viešasis interesas iš tikrųjų pažeistas, t. y. kad ginčo miškas atlieka rekreacinę funkciją, t. y. turi ypatingą reikšmę valstybei. Prokuroras, Aplinkos ministerija ir teismas sąvoką „miestų miškai“ aiškino plečiamai. Teismas atliko neteisingą įstatymų sąvokų aiškinimą, neteisingai taikė įstatymą. Nurodo, jog Vyriausybė 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 negalėjo priskirti ginčo objekto valstybinės reikšmės miškams; šis Vyriausybės nutarimas prieštarauja įstatymui – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui; įstatymo leidėjas šiame įstatyme skiria kaimo vietovę ir miško vietovę bei teritorijas priskirtas miesto savivaldybėms. Teismų praktikoje ši aplinkybė nebuvo nustatyta. Apeliantų vertinimu, teismo išvada, kad ginčo sklypas yra miesto teritorijoje, dėl ko jame esantis miškas yra valstybės išperkamu mišku, neatitinka tikrovės; ginčo sklypas niekada nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje; pagal Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. ginčo sklypas pagrįstai grąžintas pretendentui; ginčijamas 2003-10-20 sprendimas neprieštarauja aukštesnio lygio teisės aktams. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2010-08-09 nutarime sprendė klausimą, ar ginčo sklypas priskirtas Palangos miestui. Apeliantų vertinimu, suformuota teismų praktika yra neteisinga ir pažeidžianti įstatymus; suformuotoje teismų praktikoje miesto ir miesto savivaldybės kaip sąvokų klausimas svarstomas nebuvo; padaryta teisės taikymo klaida. Apeliantų teigimu, prokuroras pasirinko žinomai neteisingą, pažeidžiantį visus įmanomus teisinės valstybės principus, viešojo intereso gynimo būdą. Pažymi, kad nei viešasis, nei privatus interesas nėra absoliutūs. Jeigu prokuroras priėjo išvados, kad viešas interesas yra pažeistas dėl valstybės institucijos kaltės, dėl VAVA netinkamo įstatymo aiškinimo, ir pažeidimas sudaro pagrindą imtis įstatyme numatytų priemonių ir grąžinti turtą valstybei, privalėjo vadovautis 2005-08-05 Nutarimu Nr. 924 Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo, o turėtas išlaidas išieškoti iš asmenų, kaltų dėl viešojo intereso pažeidimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-07-08 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas ištyręs byloje esančius įrodymus priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Nurodo, jog ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2003-10-20 sprendimu, po Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo, kuriuo ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymi, jog nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus; žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Nurodo, jog teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-07-08 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Nesutikdamas su apeliantų pozicija pažymi, kad pagal Miškų įstatymo 4 str. 4 d. valstybinės reikšmės miškais laikomi ne tik miestų miškai, bet ir daugelio kitų kategorijų miškai, tarp jų ir Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Teismas nustatė ir nėra ginčo, kad dar iki ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo, ginčo sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, todėl jau vien dėl šios priežasties VAVA sprendimas yra neteisėtas ir pagrįstai panaikintas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Nesutinka su apeliantų nuomone, kad ginčo miškas nelaikytinas valstybinės reikšmės mišku kaip miesto miškas, neva dėl to, kad priskiriant Vilniaus miesto savivaldybei naujas teritorijas, (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo sklypas, buvo prijungtas tik prie Vilniaus miesto savivaldybės, bet ne prie Vilniaus miesto, kaip gyvenamosios teritorijos – tokie apeliantų teiginiai neatitinka tikrųjų 1996-04-24 įstatymo Nr. 1-1304 Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo priėmimo tikslų bei įstatymų leidėjo valios, nei sisteminio šio teisės akto normų aiškinimo. Pažymi, kad pirminiame teisės akte, lėmusiame minėto įstatymo priėmimą, miestų ir rajonų administracinių teritorinių ribų patikslinimas siejama su miestų plėtra; siekiant Vilniaus miesto savivaldybei naujai priskiriamų teritorijų teisinį statusą prilyginti Vilniaus miestui anksčiau priskirtų teritorijų statusui. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sklypas priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei. Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog atsižvelgiant į teisės aktų, nustatančių Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, priėmimo tikslą, istorinę raidą bei įstatymo leidėjo valią, įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Darytina išvada, kad ginčo sklypas kaip ir visi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esantys miškai, Miškų įstatymo prasme yra miesto miškai. Nurodo, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams galimybė numatyta teisėto žemės valdymo atvejais, tačiau nagrinėjamu atveju, žemė įgyta neteisėto sprendimo pagrindu, todėl šį klausimą spręsti šio instituto pagalba nėra galimybių ir pažeisto viešo intereso gynimo būdas pasirinktas tinkamai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-07-08 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Nurodo, jog norminiai aktai aiškinti atsižvelgiant į jų tikslą, istorinę raidą bei įstatymų leidėjo valią. Analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje teismas panaikino 2003-10-20 Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-16801 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui S. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0.2200 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikino 2008-07-16 Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaro R. T. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą registro Nr.3-3862 dalyje dėl 0,2200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) paveldėjimo; taikė restituciją natūra ir grąžino valstybei 0,2200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad paminėtu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,18 ha žemės, kurios 1,37 ha yra (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr.1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui.
Apeliantai ginčija teismo išvadą, kad ginčo sklypas yra miesto teritorijoje; ginčo sklypas nėra ir nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje, nes įstatymų leidėjas ginčo teritorijos prie Vilniaus miesto neprijungė. Apeliantai nurodė, kad Lietuvos Respublikos 1996 m. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 str. numatyta priskirti Vilniaus miesto savivaldybei šias Vilniaus rajono savivaldybės gyvenamąsias vietoves ar jų dalis: Tarandės, Bajorų, Pavilionių gyvenamųjų vietovių dalis; minėtu įstatymu (duomenys neskelbtini) prijungtas prie Vilniaus miesto savivaldybės, bet ne prie Vilniaus miesto. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovų esminio argumento, kad Vilniaus miestas – tai gyvenamoji vietovė, o Vilniaus miesto savivaldybė – administracinis vienetas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 str., 3 str., savivaldybė – tai teritorinis administracinis vienetas, o miestas – gyvenamoji vietovė, šių sąvokų apibrėžimai, savivaldybių ir miesto steigimo kriterijai ir pan. skiriasi. Apeliantai pažymėjo, kad suformuotoje teismų praktikoje miesto ir miesto savivaldybės sąvokų klausimas svarstomas nebuvo, t. y. teismas padarė teisės taikymo klaidą.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pozicija ir pažymi, kad jog priešingai, nei teigia apeliantai, apeliantų šioje byloje keliamu, t. y. ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei, klausimu formuojama nuosekli praktika. Teismas pagrįstai pasirėmė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-24 nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-385/2010) aiškinimu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau aiškinant Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaką Nr. XI-1551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ bei 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493 atsižvelgiant į šių norminių aktų tikslą, istorinę raidą bei įstatymo leidėjų valią, padaryta išvada, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2010, išaiškinta dėl ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei ir miško, šioje teritorijoje priskirto Vilniaus miestui, statuso kaip valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai bylose yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus dėl teisės taikymo klaidos – netinkamo savivaldybės ir miesto teisinių sąvokų aiškinimo teismo sprendime; taip pat atmetami, kaip teisiškai nereikšmingi, apeliantų argumentai, kad byloje nepateikta duomenų. kad ginčo miškas yra Vilniaus miesto teritorijoje ir iš tikrųjų atlieka rekreacinę funkciją, bei turi ypatingą reikšmę valstybei.
Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis miškų valstybės kadastre yra įregistruotas kaip miesto miškas Vilniaus miškų urėdijos 556 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 3, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir jo dalis patenka į ginčo sklypą, todėl ginčo žemės sklype esančio miško valstybinės reikšmės miško statusą suponuoja ne tik byloje nustatytas faktas, kad šis žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei ir yra miesto miškas, bet ir norminiu aktu nustatytas valstybinio miško teisinis statusas.
Apeliantų samprotavimai apie tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 negalėjo prisikirti ginčo žemės sklypą valstybinės reikšmės miškams, nes toks priskyrimas prieštarauja aukštesnę galią turinčiam įstatymui – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. atmetami; apeliantai nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d., nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) (skunde padarytas rašymo apsirikimas, nurodant (duomenys neskelbtini)) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995-06-01, atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo norma negali būti aiškinama taip, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostatą už žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., t. y. pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas žemė, esanti (duomenys neskelbtini), nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr.1-1304, natūra negali būti grąžinama, jeigu ji priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 ir 3 p. nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės, t. y. nėra grąžinami natūra. Taigi Atkūrimo įstatymo 4 str. reiškia, kad miesto savivaldybių teritorijoms po 1995-06-01 priskirta žemė gali būti grąžinama laikantis procedūrų, numatytų kaimo vietovėms, bet negali būti aiškinama plečiamai, kaip leidimas nepaisyti įstatymo imperatyvių reikalavimų – draudžiančių grąžinti valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 12, 13 str.). Už tokį turtą valstybė įsipareigojo atlyginti piliečiams įstatymų nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 16 str.).
Pažymėtina, kad apeliantai, kaip asmens, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, įpėdiniai negali turėti pagrįstų lūkesčių, jog į išimtine nuosavybės teise valstybei priklausančius miškus, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkami, nuosavybės teisės jiems bus atkurtos natūra. Priimtas apskrities viršininko sprendimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas bei visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkint, t. y. skundžiamas teismo sprendimas nepažeidžia teisingumo principo ir atitinka konstitucinį proporcingumo principą. Taip pat pažymėtina, kad apeliantai be pagrindo tapatina teisę į nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą su nuosavybės teise; nuosavybės teisė atkuriama ribotai, tik Atkūrimo įstatymo numatyta tvarka ir pagrindais, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria priskirtas miškas, esantis teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m., prie valstybinės reikšmės miškų, konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui neprieštarauja.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog ginčijama Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalimi atkuriant nuosavybės teises į miesto mišką, buvo pažeistos Miškų įstatymo, Atkūrimo įstatymo imperatyvios normos. Sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteisiamos iš apeliantų lygiomis dalimis (b.l. 114, t.2) (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantų T. M. ir G. B. lygiomis dalimis 20,55 Lt (dvidešimt litų, 55 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė T. Žukauskienė
Teisėjai R. Veniulytė-Jankūnienė
- Auruskevičius
Kopija: