Civilinė byla Nr. 2-876-516/2016

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01874-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.7.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties, kuria civilinė byla Nr. 2-3597-450/2016 pagal O. L. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo buvo nutraukta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisingumo.

Ieškovė O. L. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia dėl suklydimo jos ir bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau – ir BAB) banko Snoras 2011 m. kovo 4 d. sudarytą Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S005613, taikyti restituciją ir grąžinti už indėlio sertifikatą sumokėtus 2 896,20 Eur (10 000 Lt) į O. L. asmeninę sąskaitą banke.

Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškovės prašymas, kuriame ieškovė nurodė atsisakanti nuo ieškinio ir prašanti civilinę bylą nutraukti, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės, atsakovė BAB bankas Snoras įvykdė ieškovės reikalavimus ir pervedė į ieškovės sąskaitą banke 2 953,27 Eur. Ieškovė taip pat prašė priteisti visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti – iš viso 434,43 Eur (1500 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą Nr. 2-3597-450/2016 nutraukė, priteisdamas iš atsakovės administravimo išlaidų ieškovei 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų, o Lietuvos valstybei – 10,48 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas konstatavo, kad atsakovė geruoju patenkino ieškinio reikalavimus, nes, nepriklausomai nuo ieškinio reikalavimo formulavimo, ieškovė siekė atgauti pagal Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį jos pervestus bankui Snoras pinigus. Teismo nuomone, nepaisant to, kaip vėliau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo buvo kvalifikuota ieškovės ginčyta sutartis, jos materialinis reikalavimas išliko ir atsakovės geruoju buvo patenkintas. 

Teismas pažymėjo, kad nustatant priteistinų bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į tai, jog byla pasibaigė nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, ją nutraukiant ieškinio reikalavimus patenkinus geruoju, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas sumažinti prašomų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes pinigų priėmimo kvite nurodytas jų pagrindimas leidžia teigti, kad buvo susitarta teikti teisines paslaugas visa apimtimi, o šiuo atveju, bylą nutraukus, iš esmės teisinės paslaugos susidėjo iš ieškinio ir dubliko parengimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė BAB bankas Snoras atskirajame skunde prašo iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti argumentus, kuriais konstatuojama, kad atsakovė geruoju patenkino ieškinio reikalavimus, taip pat panaikinti nutarties dalis, kuriomis iš banko administravimo išlaidų priteista 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir 10,48 Eur Lietuvos valstybei. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 kasacinis teismas sprendė, kad indėlio sertifikatas draudžiamas kaip indėlis, todėl nebelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Nagrinėjamoje byloje ieškinyje taip pat buvo prašoma pripažinti negaliojančia dėl suklydimo indėlio sertifikato sutartį. Ieškovės teiginys, neva atsakovė įvykdė jos reikalavimą, neatitinka tikrovės. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovė nesuklydo, ir niekada nepripažino, jog sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis laikytina negaliojančia, o ieškovės sumokėta 10 000 Lt suma turi būti grąžinta į jos turėtą mokėjimo sąskaitą. Priešingai, atsakovė teigė, kad minėta sutartis yra galiojanti ir sukuria jos dalyviams teises ir pareigas. Teismo ši sutartis taip pat nebuvo pripažinta negaliojančia. Tuo atveju, jeigu teismas būtų nagrinėjęs bylą iš esmės, jis būtų privalėjęs atsakovei pareikštų ieškinio reikalavimų netenkinti.
2. Sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo arba nemokėjimo priima ne indėlių draudimo sistemos dalyvis (AB bankas Snoras), o draudimo įmonė (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“). Būtent VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas indėlio sertifikatų turėtojams. Todėl atsakovė pateikė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ informaciją apie ieškovės turėtą 2 953,27 Eur dydžio indėlio sertifikatą. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo išmokėjo ieškovei draudimo išmoką nereiškia, kad ieškovės reikalavimus patenkino atsakovė.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė geruoju patenkino ieškovės reikalavimus, tokiu būdu pripažindamas, jog atsakovė yra kalta (atsakinga) dėl šio proceso. Ieškovė faktiškai siekė atgauti savo investuotus į AB banko Snoras indėlio sertifikatą pinigus indėlių draudimo instituto pagalba, tačiau pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, pateikdama nepagrįstą ieškinį dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo. Atsiimdama draudimo išmoką su priskaičiuotomis palūkanomis, ieškovė faktiškai pripažino, kad ji sutinka, jog indėlio sertifikato įsigijimo sutartis galioja ir sukuria jos dalyviams teises ir pareigas. Nors kasacinio teismo buvo išaiškinta, kad atsakovės išleisti indėlio sertifikatai patenka į indėlių draudimo sistemą, tai nereiškia, jog dėl ieškovės klaidingai įsivaizduojamų aplinkybių bei klaidingai suprantamo teisės normų taikymo yra kalta atsakovė. Byloje nėra jokių įrodymų, o ir ieškovė niekada neteigė, kad atsakovės procesinis elgesys buvo netinkamas. Be to, ieškovei buvo siūloma užbaigti bylą taikos sutartimi, tačiau ieškovė ignoravo atsakovės pasiūlymą.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ieškovės prašymą atlyginti išlaidas atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Draudimo išmokos išmokėjimas ieškovei nereiškia, kad bankas geruoju patenkino ieškinio reikalavimus. Tai reiškia, kad bankas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Be to, nei bankas, nei IID nė viename iš teismui teiktų procesinių dokumentų nepripažino ieškovės reikalavimo, priešingai, nesutiko su tariamu ieškovės suklydimu ir reikalavimų tenkinimu. Ieškovė, atsiimdama draudimo išmoka, faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikato sutartis yra galiojanti ir sukurianti šalims teises ir pareigas, taigi ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia – netenkintini.
2. Banko atskirajame skunde nurodomos draudimo išmokų mokėjimo aplinkybės, kad dėl to, jog IID priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmokas indėlių sertifikatų turėtojams, atsakovė pateikė IID informaciją apie ieškovės turėtą 2 953,27 Eur dydžio indėlio sertifikatą, nėra tikslios, nes pagrindas indėlių draudimo išmokų mokėjimui šiuo konkrečiu atveju buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, remiantis kuria bankas perdavė IID reikalingus duomenis, o IID draudimo išmokas išmokėjo iš karto po to, kai gavo iš BAB banko Snoras duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas.
3. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, nulėmusio sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teismo keliu bei užsitęsusį teismo procesą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso, o byloje nėra jokių įrodymų, kad banko ir (ar) IID procesinis elgesys buvo netinkamas.

Ieškovė O. L. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad nesutinka su atskirojo skundo motyvais ir pažymi, jog draudimo apsauga nebuvo taikyta visiškai ne dėl ieškovės kaltės, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės elgesio. Ieškovė akcentavo, kad atsakovė tik po kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties kaip indėlių draudimo sistemos dalyvis pateikė duomenis draudimo įmonei, kad pastaroji apskaičiuotų ir išmokėtų draudimo išmoką, todėl nutartimi apeliantės teisės nėra pažeistos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nutraukęs civilinę bylą dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, priteisė ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės BAB banko Snoras.

Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškovė O. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti su atsakove sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo ir taikyti restituciją, grąžinant ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtas lėšas (10 000 Lt) į O. L. asmeninę sąskaitą BAB banke Snoras, kurioms būtų taikoma draudimo apsauga. Kaip matyti iš ieškinio turinio ir bylos medžiagos, ieškovė kreipėsi į teismą su tokiu ieškiniu, nes, iškėlus atsakovei AB bankui Snoras bankroto bylą, ieškovei nebuvo išmokėta draudimo išmoka už jos iš atsakovės įsigytą indėlio sertifikatą. Taigi ieškovės kreipimosi į teismą tikslas – užsitikrinti, kad jos bankui perduotoms lėšoms būtų taikoma Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) nustatyta draudimo apsauga. Savo ruožtu atsakovė, nors iš tikrųjų, kaip ji ir nurodo atskirajame skunde, bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi nuomonės, kad Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis yra galiojanti ir sukurianti jos dalyviams teises bei pareigas, atskirajame skunde ignoruoja tą faktą, jog ji taip pat nepripažino, kad ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos yra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir ieškovei priklauso draudimo išmoka. Kaip ir neginčija pati apeliantė bei trečiasis asmuo, draudimo išmoka O. L. buvo išmokėta tik po to, kai kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, jog indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Taigi atsakovės pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytinos draudimo apsaugos buvo paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o ieškovei gavus draudimo išmoką (t. y. faktiškai gavus tai, ko ji ir siekė, inicijuodama šią civilinę bylą), visiškai nebetikslinga toliau ginčyti indėlio sertifikato sutartį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nepriklausomai nuo ieškinyje nurodyto reikalavimo formuluotės, iš esmės ieškovės ieškinys šioje byloje buvo patenkintas ir būtent jos reikalavimo (siekio gauti draudimo išmoką) patenkinimas nulėmė ieškinio atsisakymą, todėl, teismo nuomone, būtent atsakovė, nuosekliai neigusi indėlių sertifikatams taikytiną apsaugą ir ieškovės teisę į draudimo išmoką, laikytina kalta dėl šio teisminio proceso buvimo bei atitinkamai ieškovės šiame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ta aplinkybė, kad galutinį sprendimą dėl išmokos išmokėjimo priėmė ir pačią draudimo išmoką O. L. išmokėjo ne asmeniškai atsakovė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimui šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi ir ieškinio tenkinimo nagrinėjamoje byloje atveju pinigus (draudimo išmokas) ieškovei mokėtų ne pats bankas, o būtent IID. Be to, trečiasis asmuo IID negalėjo išmokėti draudimo išmokos, kol atsakovė nepateikė trečiajam asmeniui atitinkamų duomenų, todėl ir dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad atsakovė negali būti atsakinga už teisminį procesą. Atkeiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje atsakovei ir trečiajam asmeniui jau buvo ne kartą išaiškinta, jog ta aplinkybė, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, nepaneigia atsakovės kaltės dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant būtent į atsakovės poziciją nepripažinti jų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, nulemtą netinkamo susijusio teisinio reglamentavimo nuostatų suvokimo. Atsakovei, kaip profesionalui finansinių paslaugų teikimo srityje, keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl šiuo atveju formalus byloje pareikšto ieškinio elementų vertinimas sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016, 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio atsakovės bei trečiojo asmens argumentus, taip pat jau buvo pasisakyta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, jog turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016).

Galiausiai, kaip jau minėta šioje nutartyje, pagal teismų praktiką būtent atsakovas laikytinas kaltu dėl vykusio proceso ir dėl jo metu atsiradusių bylinėjimosi išlaidų, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys, todėl šiuo atveju apeliantės ir trečiojo asmens nurodyti argumentai, kad nėra konstatuotas netinkamas atsakovės procesinis elgesys šios bylos nagrinėjimo metu, nesudaro pagrindo apskritai nepriteisti ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės, tuo labiau, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinys buvo patenkintas geruoju bei kitas aplinkybes, jau sumažino priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                           Rasa Gudžiūnienė