Civilinė byla Nr. 3K-3-535-969/2015

Teisminio proceso Nr. 2-34-3-01461-2013-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.2; 3.4.4.19

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 16 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko, 

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų O. M. B., B. J. B. ir J. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų O. M. B., B. J. B. ir J. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai O. M. B., B. J. B. ir J. B. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas Z. B., S., iki neteisėtos nacionalizacijos privatinės nuosavybės teise valdė 12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti jiems praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjai nurodė, kad jų senoliai S. B. ir J. B. turėjo 45 dešimtines žemės, kas atitinka 49 ha, Alytaus valsčiuje (iki 1918 m. Trakų valsčius). Vilniaus žemės banko vertinimo komisija 1903 m. lapkričio 29 d. nusprendė leisti parduoti (duomenys neskelbtini) dalį, Nr. 2, turinčią 45 dešimtines ploto. Teisingumo ministerijos Vilniaus apygardos teismo vyresnysis notaras 1905 m. birželio 21 d. raštu Nr. 4564 informavo Vilniaus žemės banko valdybą, kad 1905 m. gegužės 19 d. buvo patvirtintas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo aktas, pagal kurį bajoras J. M. R. (J. M. R.) iš jam priklausančio (duomenys neskelbtini), sudėties pardavė valstiečiui S. F. B. žemės sklypą, turintį 45 dešimtines ploto ir sudarantį (duomenys neskelbtini) dalį. S. B. mirė (duomenys neskelbtini). Jo turtą paveldėjo likusi gyva sutuoktinė J. B.; ji mirė (duomenys neskelbtini). Senoliai turėjo penkis vaikus – I., gim. (duomenys neskelbtini), J., gim. (duomenys neskelbtini), K. K., gim. (duomenys neskelbtini), V., gim. (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjų tėvą Z., gim. (duomenys neskelbtini), visi jie 1927 m. senoliams priklausiusią žemę pasidalijo. Pareiškėjų tėvui atiteko 12 ha žemės, šią jis privatinės nuosavybės teise valdė iki neteisėtos nacionalizacijos.

Prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvų žemę Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio pagrindu 1991 m. gruodžio 19 d. pateikė pareiškėjų motina O. B.. Prienų rajono Jiezno apylinkės ekspertų komisija 1997 m. sausio 21 d. priėjo prie išvados, kad esamų dokumentų (Alytaus apskrities viršininko archyvinio fondo bendros bylos Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašas) pakanka nuosavybės teisei į buvusio savininko Z. B. turėtą 10,50 ha žemę (duomenys neskelbtini) atkurti. Ši pažyma-išvada pareiškėjams įteikta 2002 m. spalio 24 d., joje neteisingai nurodyti kai kurie duomenys: pareiškėjų senolis buvo S. B., o ne B. Z., tėvas buvo Z. B., S., ir žemės jis turėjo (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos Prienų rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. birželio 7 d. pažymose nurodė, kad į buvusio savininko Z. B. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 10,50 ha žemės nuosavybės teisę turi: O. B. – į 2,62 ha žemės; O. M. B. – į 2,63 ha žemės; J. B. – į 2,62 ha žemės; B. J. B. – į 2,63 ha žemės. Iš šių pažymų turinio buvo galima daryti išvadą, kad pareiškėjams nuosavybės teisės atkurtos, tačiau 2002 ir 2003 metais jie gavo pranešimus apie tai, jog turi pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku Z. B. ir nuosavybės teises į jo žemės sklypą patvirtinančius dokumentus. Suinteresuotas asmuo atsisako atkurti nuosavybės teises, nes nepakanka minėtų dokumentų. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, kad jiems nuosavybės teisės bus atkurtos. Pagal savo amžių ir galimybes jie buvo aktyvūs, bandė įgyvendinti savo teises, ieškojo liudininkų, kreipėsi į archyvus, žemėtvarkos tarnybą ir atliko kitus būtinus veiksmus nuosavybės teisei į jų tėvo turėtą žemę atkurti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu atnaujino pareiškėjams įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti; pareiškimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl 10,50 ha žemės paliko nenagrinėtą; atmetė pareiškimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl 1,50 ha žemės.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, Prienų rajono ekspertų komisijos 1997 m. sausio 21 d. pasiūlymą-išvadą, padarė išvadą, kad sprendimas dėl 10,50 ha Z. B., S., (duomenys neskelbtini), valdytos žemės yra priimtas, todėl juridinę reikšmę turintis faktas, kaip nesukelsiantis pareiškėjams jokių teisinių padarinių, šioje dalyje nenustatytinas. Teismo vertinimu, minėtame pasiūlyme-išvadoje nurodyti netikslumai dėl pareiškėjų tėvo pavardės (nurodyta B., o ne B.), senolio vardo (nurodyta Z., o ne S.) ir kaimo pavadinimo (nurodyta (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) atsirado dėl objektyvių priežasčių ir nedaro šio dokumento negaliojančio. Teismo vertinimu, minėtas dokumentas yra tinkamas nuosavybės teisėms atkurti.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo atnaujinti jiems praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti pagrįstumo, įvertino 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismas nurodė, kad asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – paduoti dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiems asmenims nepasinaudojus minėta galimybe įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nustatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai, siekdami atkurti nuosavybės teises į jų tėvui priklaususią žemę, buvo aktyvūs (prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo jie pateikė laiku, aktyviai rinko dokumentus ir informaciją, kreipėsi į istorikus, keitė savo pavardę, sutartis, patvirtinančias, kad S. F. B. pirko 45 dešimtinių ploto žemės sklypą, jie gavo tik 2012 m. liepos 7 d.), teismas padarė išvadą, kad įstatymo nustatytą terminą reikiamiems dokumentams pateikti pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą jiems atnaujino.

Spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjų tėvas papildomai valdė 1,50 ha žemės, nustatymo, teismas iš byloje esančių dokumentų – 1927 m. gegužės 29 d. pasidalijimo akto, 1927 m. birželio 27 d. naminės maino sutarties, 1927 m. liepos 30 d. sutarties, nustatė, kad Z. B., po tėvų mirties vaikams pasidalijus turtą, valdė 12 ha žemės sklypą. Tačiau teismas pažymėjo, kad, nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. O esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų matyti, kad Z. B. skirtingais laikotarpiais valdytas žemės plotas skiriasi. 1927 metais jam buvo paskirtas 12 ha žemės plotas, tačiau iš Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašo matyti, kad Z. B. valdė 10,50 ha žemės. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada ir kokiu būdu (kokiu sandoriu) Z. B. valdomas žemės plotas sumažėjo nuo 12 ha iki 10,50 ha, tačiau duomenys, pateikiami arklių savininkų sąraše, yra gerokai artimesni nacionalizacijos, kuri buvo vykdoma 1940-aisiais, laikotarpiui. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, jog nacionalizacijos metu pareiškėjų tėvas valdė 12 ha ploto žemės sklypą. Dėl šios priežasties teismas atmetė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. B., be 10 ha žemės sklypo, papildomai valdė ir 1,50 ha ploto žemės sklypą (CPK 177, 178 straipsniai).

Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartimi pakeitė Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą – panaikino sprendimo dalį, kuria pareiškėjams atnaujintas įstatymo nustatytas terminas nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus: 1927 m. gegužės 29 d. pasidalijimo aktą, pagal kurį Z. B. (B.) atiteko 11 ha ploto žemės sklypas; 1927 m. birželio 27 d. maino sutartį, pagal kurią Z. B. (B.) buvo pridėtas 1 ha ploto žemės sklypas ir bendras jo valdytos žemės plotas tapo 12 ha; Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašą, kuriame nurodyta, kad Z. B. valdė 10,50 ha ploto žemės sklypą, taip pat aplinkybę, jog kitų rašytinių įrodymų, kokio ploto žemės sklypą žemės nacionalizacijos momentu valdė Z. B. (B.) nėra, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Z. B. (B.) žemės nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė10,50 ha ploto žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad, nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu, o esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius, artimesnius nacionalizavimo laikui įrodymus.

Teismas, įvertinęs Prienų rajono ekspertų komisijos 1997 m. sausio 21 d. pasiūlymą-išvadą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis dokumentas yra tinkamas nuosavybės teisėms  į buvusio savininko Z. B. valdytą 10,50 ha žemės sklypą atkurti.

Teismas nurodė, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Suinteresuotas asmuo sutinka, kad, atsižvelgiant į giminystės ryšį įrodančius dokumentus, pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko Z. B. (B.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytus 10,50 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracijos Prienų rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. birželio 7 d. parengė pažymas Nr. 2112, Nr. 2113, Nr. 2114 ir Nr. 2115, patvirtinančias, kad O. M. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko Z. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės 2,63 ha dalį, O. B. – į 2,62 ha dalį, J. B. – 2,62 ha dalį ir B. J. B. – į 2,63 ha žemės dalį. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjams įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai O. M. B., B. J. B. ir J. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams atnaujintas įstatymo nustatytas terminas nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. B., S., iki nacionalizacijos nuosavybės teise, be 10,50 ha žemės sklypo, taip pat valdė 1,50 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nurodomi šie esminiai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą buvo aktyvūs, pagrįstai atnaujino jiems praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta, yra nepagrįsta, neteisėta ir nemotyvuota. Taip teismas pažeidė teisingumo principą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 2 straipsnio nuostatas, pagal kurias kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija.

2. Teismų išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjų tėvas iki nacionalizacijos valdė 12 ha ploto žemės sklypą, t. y. kad jis, be 10,50 ha papildomai valdė ir 1,50 ha žemės, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176–185 straipsniai). Pareiškėjų tėvas Z. B. privatinės nuosavybės teise valdė ne 10,50 ha žemės, o 12 ha. Šią aplinkybę patvirtina 1927 m. gegužės 29 d. žemės pasidalijimo aktas, 1927 m. birželio 27 d. naminė maino sutartis, 1927 m. liepos 30 d. sutartis. Suinteresuotas asmuo ir teismai šiuos dokumentus nepagrįstai vertino kaip nepakankamus žemės valdymo nuosavybės teise kiekiui patvirtinti. Iš žemės pasidalijimo akto matyti, kad po tėvų Z. ir J. mirties jų vaikai pasidalijo žemę ir Z. B. atiteko 11 ha žemės su miškeliu, o maino sutarties pagrindu Z. B. atiteko dar 1 ha žemės, todėl bendras jo valdytos žemės plotas tapo 12 ha. Šis 12 ha Z. B. žemės valdymo faktas patvirtintas 1927 m. liepos 30 d. sutartyje. Teismai pripažino, kad nėra pagrindo abejoti minėtų dokumentų autentiškumu ir tuo, kad Z. B. nuosavybės teise valdė 12 ha žemės plotą, tačiau, atmesdami pareiškimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į 1,50 ha Z. B. valdytą žemę, rėmėsi vien tik Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašo duomenimis, kuriame nurodyta, jog Z. B. valdė 10,50 ha žemės. Įrodymų, kad Z. B. būtų dalį valdytos žemės kam nors perleidęs ir dėl to būtų sumažėjęs jo valdyto žemės sklypo plotas, nėra. Dokumentai, patvirtinantys, kad Z. B. valdė 12 ha žemės sklypo plotą, yra autentiški. Vien tai, kad arklių savininkų sąrašo duomenys yra artimesni nacionalizacijos laikotarpiui, nedaro jų patikimesnių, nei pasirašytos sutartys. Archyve rasti arklių savininkų sąrašo dokumentai patvirtina, kad Z. B. valdė 10,50 ha žemės sklypą, o dėl papildomai valdyto 1,50 ha žemės sklypo archyvinių dokumentų nėra, tačiau valdymo faktą patvirtina minėtos autentiškos naminės sutartys. Esant šioms aplinkybėms, vertindami įrodymų visumą, teismai turėjo pagrindą nustatyti, kad Z. B. valdė ne 10,50 ha, o 12 ha žemės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko, prašo jį atmesti ir palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams buvo atnaujintas įstatymo nustatytas terminas nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nustatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios egzistavo iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir sutrukdė pareiškėjams laiku bei tinkamai įgyvendinti savo teises. Pareiškėjų teigimu, jų pavardė iš B. į B. buvo pakeista 1998 metais. Duomenų apie tai, kad pareiškėjai iki 2003 m. gruodžio 31 d. būtų kreipęsi į archyvus ar istorikus, tačiau informaciją iš jų būtų gavę tik pasibaigus įstatymo nustatytiems terminams, byloje nėra. Priešingai, Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 16-1 esantys dokumentai patvirtina, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko Z. B. iki nacionalizacijos valdytus 10,50 ha žemės (duomenys neskelbtini) nėra atkurtos ne dėl suinteresuoto asmens, o dėl pačių pareiškėjų kaltės. Pažymėtina, kad byloje esantis 1997 m. sausio 6 d. pasiūlymas-išvada patvirtina, jog šis dokumentas pareiškėjai O. M. B. buvo įteiktas dar iki įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2002 m. spalio 24 d.

Šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Prienų rajono ekspertų komisijos 1997 m. sausio 21 d. pasiūlymas-išvada yra tinkamas dokumentas nuosavybės teisėms į buvusio savininko Z. B. valdytus 10,50 ha žemės atkurti. Teismas nustatė, kad pasiūlymas-išvada yra priimtas dėl Z. B., S., (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, rašymo apsirikimai yra atsiradę dėl objektyvių priežasčių ir šio dokumento nedaro negaliojančio. Pareiškėjų prašymą dėl juridinio fakto nustatymo dėl 1,50 ha žemės pirmosios instancijos teismas atmetė. Taigi, naujų dokumentų, kurie patvirtintų buvusio savininko Z. B. didesnį valdytos žemės kiekį ir kuriuos pareiškėjai galėtų pateikti institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjams įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Šią klaidą pagrįstai ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

2. Teismų išvados dėl to, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog iki nacionalizacijos Z. B. valdė 10,50 ha žemės, ir nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtų papildomai valdęs 1,50 ha žemės, padarytos nepažeidžiant CPK 176, 177, 185 straipsnių nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Nagrinėjamu atveju kasatoriai siekia, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog jų tėvas Z. B. iki nacionalizacijos, be 10,50 ha ploto žemės sklypo, papildomai nuosavybės teise valdė ir 1,50 ha žemės, t. y. kad bendras jo valdytos žemės sklypo plotas buvo 12 ha. Šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas norint jiems atkurti nuosavybės teises į jų tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę pareiškėjų pateiktus dokumentus, sprendė, kad jų nepakanka išvadai, jog Z. B. iki nacionalizacijos valdė ne 10,50 ha, o 12 ha ploto žemės sklypą, padaryti. Nesutikdami su šiomis teismų išvadomis kasatoriai skunde teigia, kad jos padarytos pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176–185 straipsniai).

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-195/2014). Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-323/2012).

Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2007). Nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-323/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialiosios teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2005; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. E. K. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-253/2008; 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-187/2012).

Kasatoriai jų tėvo iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą įrodinėja 1927 m. gegužės 29 d. žemės pasidalijimo aktu, 1927 m. birželio 27 d. namine maino sutartimi, 1927 m. liepos 30 d. sutartimi. Jų teigimu, minėti dokumentai (naminės sutartys) patvirtina, kad Z. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12 ha ploto žemės sklypą. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę šias sutartis, taip pat Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašą, kuriame nurodyta, kad Z. B. valdė 10,50 ha žemės, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog nacionalizacijos metu kasatorių tėvas valdė 10,50 ha ploto žemės sklypą. Tokią išvadą teismai padarė atsižvelgdami į minėtų sutarčių ir arklių savininkų sąrašo sudarymo datas, nes 1942 m. sąrašo sudarymo data yra artimesnė nacionalizacijos, prasidėjusios 1940 m., laikotarpiui. Pasak kasatorių, teismai, pažeisdami įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašui, ignoruodami autentiškas 1927 m. namines sutartis. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų procesinių sprendimų turinį teisės taikymo aspektu, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus šiuos kasatorių argumentus. Aplinkybė, kad byloje priimtas kasatoriams nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neįvertinus įrodymų visumos. Minėta, kad, nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu, todėl, esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Dėl šios priežasties teismai, spręsdami dėl kasatorių tėvo iki nacionalizacijos valdytos žemės ploto, pagrįstai vadovavosi Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąraše nurodytais duomenimis. Be to, pirmiau nurodyta, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialiosios teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje kasatorių nurodomo 1927 m. žemės pasidalijimo akto sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1315, 1337 straipsniuose įpėdinių turto dalybų aktams nustatyta privaloma notarinė forma. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas 1931 m. birželio 19 d. sprendime, priimtame Prusevičiaus byloje, nurodė, kad nekilnojamieji turtai gali būti įgyti tiktai tvirtintais aktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011; 2012 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-187/2012). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorių pateiktas 1927 m. žemės pasidalijimo aktas įstatymo nustatyta tvarka būtų patvirtintas notaro. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1927 m. dokumentai buvo įvertinti įsiteisėjusiu Prienų rajono apylinkės teismo 1999 m. sausio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-46/1996, kuriuo buvo sprendžiamas juridinę reikšmę turinčio (žemės valdymo nuosavybės teise) fakto nustatymas M. B., V. B., R. B. (kasatorių giminaičiams). Šiuo sprendimu teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėti 1927 m. dokumentai nebuvo atitinkama tvarka įforminti ir notarine tvarka patvirtinti, sprendė, jog jie nėra pakankami nuosavybės teisei atsirasti. Dėl šios priežasties šią bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje kasatorių neįrodyta, jog jų tėvas Z. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12 ha ploto žemės sklypą, t. y., be 10,50 ha, papildomai valdė ir 1,50 ha žemės.

Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo

Kasatoriai šioje byloje taip pat prašė atnaujinti jiems praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Bylą nagrinėję teismai šį jų reikalavimą išsprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad kasatoriai visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą elgiasi aktyviai, šį terminą jiems atnaujino. O apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikino, nes byloje nenustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad kasatorių tėvas papildomai valdė 1,50 ha žemės, o Prienų rajono ekspertų komisijos 1997 m. sausio 21 d. pasiūlymas-išvada yra tinkamas dokumentas nuosavybės teisėms į buvusio savininko Z. B. valdytą 10,50 ha žemės sklypą atkurti. Nesutikdami su nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, kasatoriai teigia, kad taip buvo pažeistas teisingumo principas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio nuostatos, pagal kurias kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai klaidingai remiasi Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio nuostatomis savo argumentams pagrįsti. Šis straipsnis yra taikomas baudžiamosiose bylose, jame įtvirtinta, kad „kiekvienas asmuo, teismo nuteistas už nusikaltimą, turi teisę reikalauti, kad aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę“. Darydama prielaidą, kad pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas iš esmės galėtų būti susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 6 straipsnis pats savaime negarantuoja asmeniui teisės į palankų proceso rezultatą (kitaip tariant, į reikalavimo tenkinimą) (žr. mutatis mutandis 1997 m. spalio 9 d. priimtą sprendimą byloje Andronicou ir Constantinou prieš Kiprą, peticijos Nr. 25052/94). O konkrečių, sudėtinių Konvencijos 6 straipsnio dalių (teisės kreiptis į teismą, šalių lygybės, rungimosi, teismo nešališkumo principų ir kt.) pažeidimų kasatoriai kasaciniame skunde nenurodo ir neįrodinėja.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl kasatorių reikalavimo atnaujinti jiems įstatymo nustatytą terminą reikiamiems dokumentams pateikti, pažymi, kad byloje nustatyta, jog kasatoriai prašymus dėl nuosavybės teisų į Z. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo kompetentingai institucijai pateikė laiku. Prienų rajono ekspertų komisija 1997 m. sausio 21 d. pasiūlyme-išvadoje, išnagrinėjusi minėtus prašymus, nutarė, kad Alytaus apskrities viršininko archyvinio fondo bendros bylos Jiezno valsčiaus arklių savininkų 1942 m. sausio 27 d. sąrašo pakanka nuosavybės teisėms į buvusio savininko Z. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytus 10,50 ha žemės atkurti. Bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad šis dokumentas yra tinkamas nuosavybės teisėms į buvusio savininko Z. B. valdytą 10,50 ha žemės sklypą atkurti, o jame nurodyti netikslumai ir klaidos dėl kasatorių tėvo pavardės (nurodyta B., o ne B.), senolio vardo (nurodyta Z., o ne S.) ir kaimo pavadinimo (nurodyta (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) atsirado dėl objektyvių priežasčių ir nedaro jo negaliojančio. Kauno apskrities viršininko administracijos Prienų rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. birželio 7 d. parengė pažymas Nr. 2112, Nr. 2113, Nr. 2114 ir Nr. 2115, patvirtinančias, kad O. M. B. turi teisę atkurti nuosavybės teise į buvusio savininko Z. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės 2,63 ha dalį, O. B. – į 2,62 ha dalį, J. B. – į 2,62 ha dalį ir B. B. – į 2, 63 ha žemės dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad suinteresuotas asmuo – valstybės institucija, priiminėjanti sprendimus dėl nuosavybės teisų atkūrimo, – sutinka su šiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis ir padaryta išvada dėl 1997 m. sausio 21 d. pasiūlymo-išvados galiojimo bei jų neginčija. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo byloje į buvusio savininko Z. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę pakanka dokumentų tam, kad kasatoriams būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo nuosavybės teise valdytą 10,50 ha ploto žemės sklypą. Minėta, kad kasatoriai neįrodė, jog jų tėvas būtų valdęs didesnį negu 10,50 ha žemės plotą. Dėl šios priežasties, nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, kad Z. B. papildomai valdė 1,50 ha žemės, taip pat nėra pagrindo atnaujinti kasatoriams terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių į Z. B. valdytą 10,50 ha žemę atkūrimo procedūra yra pradėta, o šioje procedūroje tiek kasatorių giminystės ryšio su buvusiu savininku, tiek buvusio savininko nuosavybės į 10,50 ha ploto žemės sklypą faktas nuosavybės teisų atkūrimo byloje yra nustatytas ir apibrėžtas. Iš esmės minėtoje procedūroje liko tik suformuoti žemės sklypą ir kompetentingai institucijai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių kasatoriams į 10,50 ha ploto žemės sklypą atkūrimo. Vien ta aplinkybė, kad kasatoriai nėra tikri dėl to, kad 1997 m. sausio 21 d. pasiūlymas-išvada dėl joje nurodytų netikslumų yra pakankama nuosavybės teisėms atkurti, nereiškia, kad kompetentinga institucija negali priimti atitinkamo sprendimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais byloje nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 9,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai lygiomis dalimis priteistinos iš kasatorių, t. y. po 3,30 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Palikti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjų O. M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 3,30 Eur (tris Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gediminas Sagatys                                         

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas