Civilinė byla Nr. e2A-377-881/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00974-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. D. (T. D.) ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo, kurioje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, kuriame pareiškė du alternatyvius reikalavimus: 1) pripažinti atsakovių veiksmus, atsisakant inicijuoti 0,1342 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., paėmimą visuomenės poreikiams bei kompensuoti nuostolius, nepagrįstais ir neteisėtais bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtinto ir galiojančio teritorijos tarp Gabijos g. ir Ukmergės pl. detaliojo plano sprendinius, ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti ieškovui priklausančio 0, 1342 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., paėmimą visuomenės poreikiams bei atlikti paėmimui būtinus veiksmus; 2) netenkinus šio reikalavimo, priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 215 205,08 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 252,66 Eur atlyginimą už nustatytą servitutą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir 163 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš ieškovo 1 050 Eur žyminį mokestį valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 252,66 Eur kompensaciją už nustatytą servitutą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 7 252,66 Eur sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. birželio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį, kuria atmestas pirmasis ieškinio reikalavimas, paliko nepakeistą.
4. Nagrinėjant bylos dalį iš naujo, ieškovas nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimą priteisti jam 215 205,08 Eur nuostoliams, kilusiems dėl servituto nustatymo, atlyginti. Papildomai paaiškino, kad iki servituto nustatymo ginčo žemės sklypo užimamas plotas buvo naudojamas kaip ariama žemė; po 2,9000 ha žemės sklypo padalijimo ieškovui, be ginčo žemės sklypo, kurį visą užima servitutas, ieškovui priklauso dar du žemės sklypai, iš jų viename (40 arų) yra namas, antrasis (60 arų) naudojamas kaip kitos paskirties žemė. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą miesto detalųjį planą ginčo žemės sklypas visa apimtimi (1 342 kv. m) pateko į infrastruktūros teritoriją, ši žemė turėjo būti išpirkta visuomenės poreikiams, tačiau to nebuvo padaryta. Dėl žemės sklype nutiestos gatvės ieškovas visiškai prarado 13 arų žemės, tačiau 14 metų negauna jokio atlygio už nustatytą servitutą, be to, privalo mokėti ir mokas žemės mokestį – laikotarpiu nuo 2006 iki 2016 metų yra sumokėjęs 505,08 Eur. Ieškovo teigimu, jo minimalius praradimus, netekus galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu 1 342 kv. m ploto žemės sklypu, kuriame nutiesta Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvė, kompensuotų 215 205,08 Eur suma, kuri susideda: 1) 194 600 Eur individualaus vertinimo būdu nustatyta žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. balandžio 28 d., t. y. servituto nustatymo dieną; 2) 20 100 Eur suma, kuria žemės sklypo rinkos vertė išaugo nuo 2006 m. balandžio 28 d. servituto nustatymo iki 2017 m. birželio 8 d. kreipimosi į teismą; 3) 505,08 Eur žemės mokesčio, sumokėto laikotarpiu nuo 2006 iki 2016 metų, suma.
5. Teismo posėdyje atsakovių atstovė prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad atsakovės neginčija individualaus vertinimo būdu nustatytos žemės sklypo rinkos vertės, tačiau dėl to, kad šis žemės sklypas yra likęs ieškovo nuosavybe, nėra pagrindo atlyginti ieškovui visą žemės sklypo rinkos vertę. Atstovė taip pat pabrėžė, kad visiškai nesutinka su ieškovo prašomomis papildomomis sumomis, t. y. reikalavimu atlyginti 20 100 Eur dėl pasikeitusios žemės sklypo rinkos vertės ir 505,08 Eur dėl sumokėtų žemės mokesčių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 195 105,08 Eur nuostoliams už jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 195 105,08 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7 972,19 Eur bylinėjimosi išlaidas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas valstybei.
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, jog 2006 m. balandžio 28 d. kelio servitutas nustatytas visam ieškovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, kurio plotas – 0,1342 ha (toliau – ir Žemės sklypas). Servituto turinys – itin platus: teisė visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros laiku į gretimas teritorijas. Nustatant kelio servitutą, be kita ko, buvo nurodyta, jog šis nustatomas iki servitutu užimtas plotas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Tokio turinio kelio servitutas buvo 2006 m. birželio 2 d. įregistruotas ir viešajame registre. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. balandžio 4 d. raštu informavo ieškovą, kad priimtas sprendimas neinicijuoti jo Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, šiems poreikiams patenkinti nustatytas kelio servitutas. Įsiteisėjusia teismo sprendimo, priimto nagrinėjamoje byloje, dalimi ieškovo reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę pradėti ieškovui nuosavybės teise priklausančio 0,1342 ha žemės sklypo, kuriame nustatytas kelio servitutas, paėmimą visuomenės poreikiams – atmestas. Taigi servitutas ieškovo nuosavybe esančiame Žemės sklype nustatytas neterminuotai. Bylos duomenimis, aptariamo Žemės sklypo visa teritorija užimta (duomenys neskelbtini) gatvės, jos raudonųjų linijų, ieškovas negali naudotis šiuo žemės sklypu visa apimtimi. Nepaisant to, kad ieškovas iš esmės negali savo nuožiūra naudoti ir valdyti savo nuosavybės, jis, būdamas Žemės sklypo savininkas, privalo mokėti valstybei žemės mokestį ir dėl to patiria turtinių nuostolių.
8. Teismas, išanalizavęs šios bylos aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad ieškovo nuosavybe esančiam Žemės sklypui nustatytas servitutas dėl savo plataus turinio, suvaržymų pobūdžio, apimties (juo suvaržytas visas 0,1342 ha sklypo plotas), neterminuoto pobūdžio savo esme reiškia visišką ieškovo nuosavybės teisės suvaržymą, naudojant ieškovo nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, ieškovo Žemės sklypui nustatytas servitutas lemia šio žemės sklypo suvaržymus analogiškus tokiems, kokius ieškovas patirtų paėmus aptariamą Žemės sklypą visuomenės poreikiams. Dėl to, nustatant ieškovui priteistinos kompensacijos dydį, reikšmingiausiu kriterijumi laikytinas atlygio, mokėtino paimant žemę visuomenės poreikiams, dydis.
9. Nagrinėjamoje byloje ieškovo iniciatyva buvo atlikta teismo ekspertizė. Iš Nekilnojamojo turto ekspertizės akto Nr. 18/06-067 (toliau – Ekspertizės aktas) turinio matyti, kad ginčo Žemės sklypo vertė buvo nustatyta lyginamuoju metodu, darant prielaidą, kad vertinamo Žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – žemės ūkio ir padarytos tokios išvados: 1) Žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. balandžio 28 d. servituto nustatymo dieną – 194 600 Eur; 2) Žemės sklypo rinkos vertė 2017 m. birželio 8 d. kreipimosi į teismą dieną – 214 700 Eur.
10. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, ginčo Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2006 m. rugsėjo 4 d. masinio vertinimo būdu, – 159 382 Eur (pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos).
11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypo rinkos vertė nustatyta atlikus individualų vertinimą, Žemės sklypas įvertintas pagal iki servituto nustatymo buvusią pagrindinę žemės naudojimo paskirtį (žemės ūkio), vertė nustatyta lyginamuoju metodu servituto nustatymo datai (2006 m. balandžio 28 d.). Atsakovės, nesutikdamos su teismo ekspertizę atlikusio teismo eksperto nustatyta ginčo Žemės sklypo verte, turėjo teisę teikti įrodymus dėl kitokios būtent šio Žemės sklypo rinkos vertės ginčui aktualiu laikotarpiu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
12. Teismas negali už ginčo šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos. Atsakovės, grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, turėjo galimybę per aštuonis mėnesius pateikti įrodymų būtent individualiai ginčo Žemės sklypo rinkos vertei pagrįsti ir kartu Ekspertizės akte nustatytai individualiai šio sklypo rinkos vertei paneigti, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. 2020 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdyje taip pat nepareiškė prašymo leisti papildyti bylos medžiagą.
13. Taigi, išanalizavęs byloje esančių duomenų apie galimą ginčo Žemės sklypo vertę 2006 m. balandžio 28 d. servituto nustatymo metu visumą, teismas prioritetą teikė individualiam šio Žemės sklypo vertinimui, atliktam lyginamuoju metodu, ir sprendė, kad šio Žemės sklypo rinkos vertė nuosavybės teisės suvaržymų nustatymo dieną – 194 600 Eur (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
14. Pasisakydamas dėl atsakovių išreikštos nuomonės, kad, sprendžiant dėl ieškovui priteistinos kompensacijos už nustatytą servituto dydžio, būtina atsižvelgti į naudą, kurią gavo ieškovas, suformavus iš jo turėtos žemės ūkio paskirties žemės naujus kitos paskirties žemės sklypus, teismas nurodė, kad teismo proceso metu atsakovės nepateikė į bylą jokių įrodymų ieškovo galbūt gautos naudos faktui ir dydžiui pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad kituose dviejuose po atidalijimo suformuotuose žemės sklypuose jis nevystė ir nevysto jokių komercinių projektų.
15. Nagrinėjamo ginčo aspektu teismas akcentavo tai, kad, bylos duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. I-634 keisti Vilniaus miesto teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento žemės paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę priimtas atsižvelgus į Vilniaus miesto plėtrą bei poreikį leisti statybas toje teritorijoje, kurios žemė buvo žemės ūkio paskirties. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė, o ne ieškovas, kaip 1,1500 ha žemės ūkio paskirties žemės savininkas, inicijavo žemės ūkio paskirties žemės keitimą į kitos paskirties. Teismo vertinimu, susiklosčiusios aplinkybės, kai ieškovo nuosavybės teise valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje dėl besiplečiančio Vilniaus miesto kilo poreikis keisti žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, nereiškia, jog dėl to, kad ieškovo turėtoje žemės ūkio paskirties žemėje jam suformuoti du kitos paskirties ir naudojimo būdo (gyvenamųjų teritorijų) žemės sklypai, ieškovas Vilniaus miesto savivaldybei turi neatlygintinai arba už gerokai žemesnę nei rinkos kainą perduoti 1 342 kv. m ploto Žemės sklypą inžinerinei infrastruktūrai įrengti. Tokia pozicija nesuderinama su konstitucine nuosavybės teisės apsauga ir įstatyme įtvirtintu reikalavimu už nuosavybės teisės suvaržymą sumokėti teisingą atlyginimą.
16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dar 2004 m. patvirtintuose Vilniaus miesto teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendiniuose, brėžinyje nurodyta, jog 2,9000 ha žemės sklypo dalis, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), 1 342 kv. m ploto, visa apimtimi patenka į gatvių važiuojamosios dalies, raudonųjų linijų ribas ir bus paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka. Būtent su tokiais detaliojo plano sprendiniais sutiko ieškovas, pasirašydamas detalųjį planą.
17. Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad iki ginčo servituto nustatymo Žemės sklypo užimamoje teritorijoje buvo ariama žemė. Nustačius servitutą, visas Žemės sklypo plotas yra užimtas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės ir jos raudonųjų linijų. Akivaizdu, kad, esant tokioms aplinkybėms, ieškovas objektyviai neturi galimybės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu kitaip, nei bet kuris kitas visuomenės narys naudojasi (duomenys neskelbtini) gatve – tik susisiekimui. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nurodė, jog į kitus jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus jis patenka ne (duomenys neskelbtini) gatve, o kitu keliu. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovas iš esmės negali savo nuožiūra valdyti ir naudoti jam nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), todėl atsakovių argumentus, jog ieškovas neįrodė suvaržymų naudotis Žemės sklypu, atmetė kaip nepagrįstus.
18. Teismas, įvertinęs šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios situacijos aplinkybes, kai inžinerinės infrastruktūros įrengimas ieškovui nuosavybės teise priklausančioje žemės ūkio paskirties žemėje buvo nulemtas objektyvaus poreikio, plečiantis Vilniaus miestui, kartu atsižvelgęs į tai, kad įrengta infrastruktūra naudinga ir pačiam ieškovui, tiek kaip visuomenės nariui, tiek kaip greta servitutu suvaržyto žemės sklypo esančių kitų dviejų žemės sklypų savininkui, įgyvendindamas teismui suteiktą diskrecijos teisę nustatyti kompensacijos dydį, padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pakankama ir teisinga kompensacijos suma būtų servitutu suvaržyto žemės sklypo rinkos vertė servituto nustatymo dieną – 194 600 Eur (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
19. Atsižvelgiant į šio konkretaus ginčo situaciją, ieškovo finansinius praradimus, atsakovei gera valia neišsprendus ieškovo 2017 m. kovo 7 d. rašte pareikšto prašymo atlyginti dėl Žemės sklype nustatyto servituto patirtus nuostolius, teismo vertinimu, turėtų kompensuoti 5 proc. metinės procesinės palūkanos už šiuo teismo sprendimu priteisiamą kompensacijos sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. birželio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
20. Kartu teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, objektyviai neturėdamas galimybės savo nuožiūra valdyti ir naudoti Žemės sklypą, tačiau būdamas jo savininkas, mokėjo valstybei žemės mokestį, sprendė, jog, be kompensacijos, nustatytos pagal ginčo Žemės sklypo rinkos vertę servituto nustatymo metu, yra pagrindas priteisti ieškovui ir konkrečių jo įrodytų nuostolių sumą – 505,08 Eur laikotarpiu nuo 2006 iki 2016 metų sumokėto žemės mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
21. Apeliaciniu skundu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir ieškinį atmesti visa apimtimi arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Skundžiamas sprendimas priimtas neatsižvelgus į esminius Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus aspektus, kurie turėjo būti išsamiai vertinami ir analizuojami bylą nagrinėjant iš naujo, o atsakovių šiais aspektais teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai buvo atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
21.2. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo dėl kompensacijos priteisimo, buvo saistomas konkrečių tiek teismų praktikoje, tiek teisės aktuose, tiek šioje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje įtvirtintų kriterijų, kuriuos turėjo nustatyti ir vertinti spręsdamas dėl ieškovui priteistinos nuostolių kompensacijos už Žemės sklype nustatytą servitutą. Tačiau nepaisydamas to teismas savo nuožiūra pasirinko visiškai kitą kriterijų; pasirinko analizuoti visiškai kitam institutui, t. y. atlyginimui už visuomenės poreikiams paimamus sklypus, būdingas ir reikšmingas aplinkybes.
21.3. Galimybė atlyginti už žemės sklypui nustatytą servitutą pagal hipotetinę analogiją, t. y. taip, tarsi šis Žemės sklypas būtų paimtas visuomenės poreikiams, nėra įtvirtinta nei teisės aktuose, nei paties pirmosios instancijos teismo cituotoje teismų praktikoje apie atlyginimo už servitutą nustatymo kriterijus, nei būtent šiam konkrečiam atvejui aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.
21.4. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra griežtai reglamentuota teisės aktuose – tam yra skirtas visas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 8 skyrius. Teismas nenurodė nė vienos Žemės įstatymo 8 skyriaus nuostatos, įtvirtinančios imperatyvius reikalavimus būtent šio instituto (žemės paėmimo visuomenės poreikiams) taikymui.
21.5. Teismo pasirinkimas taikyti neegzistuojančios situacijos analogiją apie visuomenės poreikiams paimtą sklypą, kai byloje yra susiklosčiusi ir sprendžiama aiški faktinė būtent servituto nustatymo situacija, yra neteisėtas.
21.6. Teismo nepagrįstai parinktas nuostolių už nustatytą servitutą atlyginimo būdas (atlyginti taip, tarsi Žemės sklypas būtų paimtas visuomenės poreikiams) atitinkamai lėmė ir neteisingai nustatytą nuostolių už Žemės sklypui nustatytą servitutą atlyginimo sumą. Rinkos vertės kriterijumi, kaip pagrindiniu ir vieninteliu, teismas rėmėsi nepaisydamas kasacinio teismo išaiškinimų apie tai, jog žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas servitutas, rinkos kaina yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį už servituto nustatymą.
21.7. Ieškovui už Žemės sklype nustatytą servitutą atlyginus taip, tarsi šis Žemės sklypas iš ieškovo būtų nusavintas (paimtas visuomenės poreikiams), susiklostė akivaizdžiai neteisėta ir neteisinga situacija, lemianti ne nuostolių atlyginimą, o nepagrįstą ieškovo praturtėjimą viešųjų savivaldybės finansų sąskaita.
21.8. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje akcentavo būtent pirmosios instancijos teismo, o ne atsakovių neįvykdytą pareigą nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su tikrosios Žemės sklypo vertės atskleidimu. Tačiau nagrinėdamas bylą iš naujo šios savo pareigos, t. y. nustatyti tikrąją Žemės sklypo vertę, atsižvelgiant į ieškovo konkrečias galimybes sklypu naudotis, bei į ieškovo dėl servituto nustatymo gautą naudą, pirmosios instancijos teismas vėlgi neįvykdė.
21.9. Ekspertizės aktas buvo byloje ir Lietuvos apeliaciniam teismui priimant nutartį, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl ieškovui priklausančio Žemės sklypo tikrosios vertės. Vien ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui galimai turėjo signalizuoti, kad byloje esantis Ekspertizės aktas neturėtų būti laikomas pagrindiniu ir vieninteliu kriterijumi, nustatant ieškovui dėl servituto nustatymo kilusių nuostolių dydį.
21.10. Siekiant nustatyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytas objektyvias aplinkybes dėl Žemės sklypo tikrosios vertės ir ieškovui priteistinos teisingos kompensacijos dydžio, yra reikalingos specialiosios žinios. Dėl šių priežasčių atsakovės teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose buvo iškėlusios idėją / siūlymą teismui, jog grąžinus bylą iš naujo nagrinėti dalyje dėl kompensacijos dydžio, turėtų būti sprendžiamas individualaus Žemės sklypo vertinimo klausimas.
21.11. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas taip pat netinkamai nustatė (nenustatė) bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovo konkrečiomis galimybėmis naudotis Žemės sklypu nustačius jame servitutą.
21.12. Ieškovas iki šiol byloje nėra pateikęs nė vieno įrodymo, patvirtinančio ieškovo turėtus planus šiuo Žemės sklypu naudotis kokiu nors kitu, teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams neprieštaraujančiu būdu. Ieškovo patiriami nepatogumai, t. y. tariami ieškovo teisės naudotis Žemės sklypu savo nuožiūra ribojimai, iš esmės yra nulemti ne servituto, o pirmiausiai šio Žemės sklypo paskirties (žemės ūkio), kuri ieškovui buvo žinoma dar 2004 m. balandžio 8 d., kuomet šį sklypą įsigijo (gavo dovanojimo sutartimi), ir kuri vėliau leido šio sklypo paskirtį detaliuoju planu pakeisti į Kita ir numatyti infrastruktūros teritoriją.
21.13. Teismas atmetė atsakovių argumentus kaip visiškai nepagrįstus remdamasis vien tuo, kad visam Žemės sklypui yra nustatytas servitutas, per visą sklypą eina (duomenys neskelbtini) gatvė. Tačiau teismas neįvertino, kad atsakovės šios aplinkybės neginčija, o siekia atkreipti teismo dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog Žemės sklypas ateityje neišvengiamai taps infrastruktūros teritorija ir juo naudotis bet kokiu kitu būdu nebus galima, ieškovui buvo žinoma dar prieš įsigyjant šį sklypą.
21.14. Tiek nagrinėjant bylą pirmą kartą, tiek grąžinus ją nagrinėti iš naujo, atsakovės buvo nurodžiusios ir išsamiai detalizavusios tai patvirtinantį teisinį reglamentavimą, kad dėl ginčo Žemės sklype nustatyto servituto naujai ieškovui suformuoti žemės sklypai galėjo būti greičiau vystomi pagal naujai nustatytą jų žemės paskirtį. Atsakovių 2020 m. vasario 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtino, jog ieškovui priklausančių sklypų vertė padidėjo būtent dėl 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu atlikto vieno bendro sklypo padalijimo į penkis mažesnius ir šių sklypų paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į gyvenamosios ir komercinės paskirties objektų teritoriją, bei atitinkamai – dėl tik vienam iš penkių sklypų (Žemės sklypui) nustatytos inžinerinės paskirties ir servituto, nesuvaržiusio ieškovo teisių, o priešingai, leidusio ieškovui tinkamai pagal paskirtį išvystyti kitus keturis sklypus, juos aptarnauti ir naudoti pagal paskirtį. Dėl šios priežasties buvo akivaizdu, kad Žemės sklypo rinkos vertės atlyginimas ieškovui lemtų nepagrįstą ieškovo praturtėjimą, faktinį „uždarbį“ ir asmeninių interesų tenkinimą viešųjų finansų sąskaita.
2. Ieškovas T. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti solidariai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Apeliaciniame skunde, pažeidžiant CPK 314 straipsnį, keliami nauji argumentai apie tai, kad, vadovaujantis CK 4.129 straipsniu, teismas ignoravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtiną Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika); be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl vieno instituto, pasirinko vertinti ir nustatyti ne būtent šiam institutui reikšmingas ir būdingas aplinkybes bei kriterijus, o pasirinko analizuoti visiškai kitam institutui, t. y. atlyginimui už visuomenės poreikiams paimamus sklypus, būdingas ir reikšmingas aplinkybes.
22.2. Pačios atsakovės apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Metodika yra tik vienas iš kriterijų kompensacijai už nustatytą servitutą apskaičiuoti. Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo formulė (principai) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo.
22.3. Teismas, išanalizavęs visus byloje esančius duomenis, svarbias aplinkybes, aktualią teismų praktiką šiuo aspektu, teisingai sprendė, jog ieškovo Žemės sklypui nustatytas servitutas lemia šio žemės sklypo suvaržymus analogiškus tokiems, kokius ieškovas patirtų paėmus aptariamą Žemės sklypą visuomenės poreikiams. Dėl to, nustatant ieškovui priteistinos kompensacijos dydį, reikšmingiausiu kriterijumi laikytinas atlygio, mokėtino paimant žemę visuomenės poreikiams, dydis.
22.4. Nors administraciniu aktu nustatytas žemės servitutas ir žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra atskiri, tačiau turintys daug panašumų institutai. Abiem atvejais, vadovaujantis teisingumo, asmenų lygiateisiškumo ir kitais principais, nuostolius patiriantis asmuo turi teisę į jų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju administraciniu aktu nustatytas servitutas per visą Žemės sklypą iki sklypas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei specialiosios naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zona, per visą Žemės sklypą nutiesta (duomenys neskelbtini) gatvė, eina gatvės raudonosios linijos. Dėl to ieškovas negali visiška apimtimi naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu, ir tokia situacija paneigia pačios nuosavybės teisės esmę, lemia Žemės sklypo suvaržymus, analogiškus tiems, kuriuos ieškovas patirtų žemę paėmus visuomenės poreikiams.
22.5. Teismas teisingai individualizavo kompensacijos dėl ieškovo patiriamų nuostolių dydį ir atsižvelgė į tai, kad nustatytas servitutas lemia ieškovo Žemės sklypo suvaržymus, analogiškus tiems, kuriuos jis patirtų žemę paėmus visuomenės poreikiams, ir sprendime teisingai nurodė, jog nustatant kompensacijos dydį vienu iš teisiškai reikšmingų kriterijų galėtų būti atlygio, mokamo turtą paėmus visuomenės poreikiams, dydis. Tokios teismo išvados atitinka ir bylos faktines aplinkybes, ir teisės aktų, reglamentuojančių nuostolių dėl servituto nustatymo atlyginimo dydžio, ir kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu.
22.6. Teismas, priešingai nei teigia atsakovės, nesirėmė tik vienu kriterijumi „rinkos kaina“ nustatydamas nuostolių dydį. Teismas, be kita ko, įvertino ir tokias aplinkybes kaip, kokiam daiktui nustatytas servitutas, servituto pobūdį ir trukmę, kokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančio daikto savininkui, kad jam, be kita ko, tenka mokėti žemės mokesčius.
22.7. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, atlyginimo dėl servituto nustatymas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Žemės sklypo rinkos vertės nustatymo datos yra teisingos, atitinkančios kasacinio teismo praktiką, atsakovės teismo ekspertizės akto, kuriuo nustatytas toks atlyginimo dydis, neginčijo, naujos ar papildomos skirti neprašė, pačios dėstė argumentus, kad Žemės sklypo vertė turėtų būti nustatyta ne masinio, o individualaus vertinimo būdu, kas byloje ir buvo atlikta.
22.8. Nesuprantami atsakovių deklaratyvūs teiginiai, kad ieškovui gavus už Žemės sklypą nuostolių atlyginimą – rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau jam išlikus ieškovo nuosavybėje, pastarasis nepagrįstai praturtės. Sunku suvokti, kad kas norės kokiu nors būdu įsigyti, išsinuomoti ar pan. žemės sklypą – (duomenys neskelbtini) gatvės dalį, kuri neduotų jokios naudos, tuo pačiu visiškai akivaizdu, kad ieškovas, kaip prieš tai turėjęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir turėjęs galimybę ten sodinti daržus, auginti daržoves, vykdyti kitą žemės ūkio paskirties žemėje leidžiamą veiklą, net statyti ūkininko sodybą, šiuo metu Žemės sklypu, kaip (duomenys neskelbtini) gatve, gali naudoti ne daugiau kaip bet kuris kitas pilietis, neturintis į ją jokių nuosavybės teisių. Ieškovas šio Žemės sklypo likimą jo nuosavybėje traktuoja kaip naštą, kurios norėtų atsisakyti, o ne papildomas galimybes.
22.9. Priešingai nei bando teismą įtikinti atsakovės, ieškovas neturi jokio noro ir siekio, kad nelikvidus ir išlaidų reikalaujantis Žemės sklypas, iš esmės tenkinantis viešąsias miesto funkcijas, jam priklausytų nuosavybės teise. Ieškovas inicijavo bent dvejas derybas dėl taikos sutarties sudarymo, ir vienu iš siūlymų užbaigti bylą taikiai buvo nurodomas siekis, kad po teisingo atlyginimo būtų rastas būdas Žemės sklypo nuosavybės teises perduoti atsakovėms, tačiau ieškovo siūlymai nebuvo priimti.
22.10. Individualus Žemės sklypo vertinimas Ekspertizės akte atliktas lyginamuoju metodu. Toks vertinimo metodas atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Turto ir verslo vertinimo metodiką ir šį vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, yra teisėtas ir pagrįstas.
22.11. Teismo pareiga yra nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, o įrodinėjimo pareiga tenka bylos šalims. Atsakovių idėja / siūlymas teismui dėl individualaus turto vertinimo, neneigiant jau byloje esančios ekspertizės duomenų ir neteikiant konkretaus argumentuoto prašymo, tuo labiau tiek 2020 m. vasario 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose, tiek apeliaciniame skunde nurodant argumentus apie tai, kad reikėtų vadovautis ne ieškovo nurodomu 2006 m. rugsėjo 4 d. atliktu masiniu vertinimu (nors tai buvo tik pradiniai ieškovo reikalavimai, kurie buvo patikslinti po atliktos byloje ekspertizės), o naujai atliktu individualiu Žemės sklypo vertinimu, kai toks individualus vertinimas byloje jau yra, apskritai yra nesuprantamas argumentų dėstymas ir konkretus siekis.
22.12. Atsakovės nenurodo jokių konkrečių argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kokiu būdu, jų įsivaizdavimu, ieškovas gali naudotis Žemės sklypu. Atsakovėms siekiant atkreipti teismo dėmesį į argumentus, kad duomenis, jog Žemės sklypas ateityje neišvengiamai taps infrastruktūros dalimi, ieškovas jau žinojo įsigydamas šį sklypą dovanojimo sutartimi, tai neatima teisės iš ieškovo reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo; jei ieškovui tėvas šio sklypo nebūtų dovanojęs, šiuo metu ieškovu byloje būtų pastarasis, ir bet kokiu atveju ieškovo šeima turėtų teisę į nuostolių atlyginimą dėl netektos galimybės naudotis Žemės sklypu, dėl jo faktinio nusavinimo visuomenės poreikiams tenkinti.
22.13. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, aiškiai nurodė, jog aplinkybės, kad ieškovas tariamai dėka kitų jam nuosavybės teise priklausančių suformuotų žemės sklypų nei ekonomiškai, nei moraliai dėl priimto įsakymo negalėjo nukentėti, nėra tinkamai pagrįstos. Teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, pasiūlius šalims papildomai pateikti paaiškinimus ir (ar) įrodymus, atsakovės vėlgi tik deklaratyviai teigė jų įsivaizduojamą ieškovo naudą, tačiau tam nepateikė jokių įrodymų.
22.14. Ieškovas yra asmuo, kurio šeimai nuosavybės teise priklauso protėvių iš kartos į kartą perduodama žemė, o ne verslininkas ar vystytojas, įsigijęs žemę su tikslu joje vystyti komercinę veiklą sužinojus apie miesto plėtrą. Ieškovas niekuomet nebuvo jokių projektų vystytojas, jokių projektų neįgyvendino ir prie jų neprisidėjo, sąlygų techniniam projektui neišsiėmė, statybų nevykdė, jokios naudos negavo ir dėl patvirtinto detaliojo plano patyrė vienintelį dalyką – faktiškai prarado 0,1342 ha žemės sklypą.
22.15. Vilniaus miesto savivaldybė, o ne ieškovas, kaip 1,1500 ha žemės ūkio paskirties žemės savininkas, inicijavo žemės ūkio paskirties žemės keitimą į kitos paskirties. 2005 m. vasario 28 d. prašymas savivaldybei buvo teiktas siekiant įgyvendinti teritorijos tarp Gabijos g. ir Ukmergės pl. patvirtintą detalųjį planą, jo sprendinius, o ne siekiant atsakovių nurodomų priežasčių.
22.16. Atsakovių dėstomi ir siekiami tikslai pažeidžia pamatinius Konstitucijos principus dėl nuosavybės neliečiamumo ir įstatyme įtvirtintą reikalavimą už nuosavybės teisės suvaržymą mokėti teisingą atlyginimą, situacijos interpretavimas nėra paremtas nei įrodymais, nei teisės aktais.
22.17. Ieškovui nėra žinomos tokios teisinės normos, o ir atsakovės jų nenurodo, kurių pagrindu, asmenims įgijus teisę pakeisti žemės sklypo paskirtį (net ne jiems patiems inicijuojant tokią galimybę, o savivaldybei), dalį savo sklypo jie neatlygintinai privalo paskirti visuomeninių poreikių tenkinimui, jo netekti.
22.18. Ieškovas nuo 2006 metų, t. y. jau 14 metų, Žemės sklype nustačius servitutą ir nutiesus per jį kelią, negali tinkamai naudotis savo nuosavybės teisėmis, be to, ieškovas savo teises priverstas ginti teisme, o teisminiai procesai tęsiasi jau 3,5 metų. Šiame kontekste svarbu paisyti teisingos interesų pusiausvyros principo, kuris atskleidžia jautresnio požiūrio poreikį į turto vertės, teisingo atlyginimo nustatymo klausimus, egzistuojant delsimui turto paėmimo procese.
1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Atlyginimas už nustatytą servitutą ir žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra du skirtingi institutai, pasižymintys sau būdingu teisiniu reglamentavimu.
23.2. Skaičiuojant kompensacijos dydį (tiek žemės paėmimo visuomenės poreikiams, tiek kompensacijos už servitutą nustatymo atveju) tokios individualios aplinkybės, kurias nurodo apeliantės (dėl ieškovui priklausančių žemės sklypų vertės padidėjimo dėl 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu atlikto vieno bendro sklypo padalijimo į penkis mažesnius ir šių sklypų paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į gyvenamosios ir komercinės paskirties objektų teritoriją, bei atitinkamai – dėl tik vienam iš penkių sklypų (Žemės sklypui) nustatytos inžinerinės paskirties ir servituto), turėjo būti aptariamos ir įvertinamos.
23.3. Viena vertus, apeliantės nurodo, kad ginčo žemės sklypui turėjo būti atliktas individualus vertinimas, kita vertus, apeliaciniame skunde nenurodoma, kokios aplinkybės bylos šalims trukdė tokį vertinimą užsakyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
23.4. Teritorijų planavimas Vilniaus mieste yra Vilniaus miesto savivaldybės funkcija ir jai pagal kompetenciją priklauso spręsti dėl konkrečios žemės paėmimo visuomenės poreikiams (šiuo atveju tokia procedūra nebuvo inicijuota). Kita vertus, ieškovas, remdamasis detaliuoju planu, galimai turėjo teisėtą lūkestį, kad ginčo žemės sklypas bus apimtas visuomenės poreikiams, bet urbanistinė situacija buvo išspręsta nustatant neatlygintinį servitutą.
23.5. Trečiasis asmuo nagrinėjamoje byloje laikėsi pozicijos, kad turėjo būti ginčijami administraciniai aktai, susiję su neatlygintinio servituto nustatymu. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai neginčijant Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymo yra keičiamas jo turinys, servitutas faktiškai tampa atlygintiniu ir asmenims priteisiama piniginė kompensacija. Tokia situacija teisinėje valstybėje neturėtų susiklostyti ir administracinis aktas, jo neginčijant, negalėtų būti keičiamas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
25. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos už nustatytą servitutą priteisimo.
26. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypų, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, padalijimo, paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ 1 punktu vietoje 2,9000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir 0,4095 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo suformuoti penki nauji žemės sklypai; 1.5 punktu nustatyta, kad 1 342 kv. m žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas), kurio paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, nuosavybės teise priklausys ieškovui; 2.1 punktu nustatytas kelio servitutas – teisė visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros laiku į gretimas teritorijas iki šis plotas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.
27. Ieškovui nuosavybės teise priklausančiame 1 342 kv. m ploto Žemės sklype nutiesta (duomenys neskelbtini)gatvė, eina gatvės raudonosios linijos.
28. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad ieškovo nuosavybe esančiam Žemės sklypui nustatytas servitutas dėl savo plataus turinio, suvaržymų pobūdžio, apimties, neterminuoto pobūdžio savo esme reiškia visišką ieškovo nuosavybės teisės suvaržymą, naudojant ieškovo nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, ieškovo Žemės sklypui nustatytas servitutas lemia šio žemės sklypo suvaržymus analogiškus tokiems, kokius ieškovas patirtų paėmus aptariamą Žemės sklypą visuomenės poreikiams. Dėl to, nustatant ieškovui priteistinos kompensacijos dydį, reikšmingiausiu kriterijumi, anot teismo, laikytinas atlygio, mokėtino paimant žemę visuomenės poreikiams, dydis.
29. Apeliaciniame skunde apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į esminius Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartyje nurodytus aspektus, kurie turėjo būti vertinami ir analizuojami bylą nagrinėjant iš naujo, bei pasirinko neteisėtą būdą nustatyti už servitutą mokėtinos kompensacijos (nuostolių atlyginimo) dydį, nes taikė neegzistuojančios situacijos analogiją apie visuomenės poreikiams paimtą sklypą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliančių argumentus pripažįsta nepagrįstais.
30. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatytas servitutas lemia žemės sklypo suvaržymus, artimus tiems, kuriuos savininkas patirtų žemę paėmus visuomenės poreikiams, nustatant kompensacijos dydį vienu iš teisiškai reikšmingų kriterijų galėtų būti atlygio, mokamo turtą paėmus visuomenės poreikiams, dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantės, pagal kasacinio teismo praktiką tam tikrais atvejais teismas gali taikyti atlygio, mokamo turtą paėmus visuomenės poreikiams, dydį kaip vieną iš kriterijų nustatydamas už servituto nustatymą mokėtinos kompensacijos dydį, ir tai nebus laikoma neteisėtu būdu apskaičiuoti dėl servituto nustatymo savininko patirtus praradimus. Atsižvelgdamas į tai, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, kelio servitutas nustatytas visam Žemės sklypui, jame nutiesta gatvė, eina gatvės raudonosios linijos, servitutas yra neterminuoto pobūdžio, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai servitutu nustatytus suvaržymus prilygino tiems suvaržymams, kuriuos ieškovas patirtų paėmus Žemės sklypą visuomenės poreikiams, ir atitinkamai, nustatydamas už servituto nustatymą priteistinos kompensacijos dydį, reikšmingiausiu kriterijumi laikė atlygio, mokėtino paimant žemę visuomenės poreikiams, dydį.
31. Apeliaciniame skunde apeliantės pažymi, kad nors, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, Metodika yra tik vienas iš kriterijų kompensacijai už nustatytą servitutą apskaičiuoti, ši kompensacijos už servitutą nustatymo tvarka negali būti apskritai ignoruojama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliančių argumentas neturi įtakos galutiniam bylos išsprendimo pirmosios instancijos teisme rezultatui, nes, pirma, iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas teismų praktikos išaiškinimų kontekste įvertino minėtos metodikos reikšmę nustatant kompensacijos dydį, ir nematyti, kad dėl jos taikymo tarp šalių būtų kilęs esminis ginčas, antra, ir apeliaciniame skunde šis apeliančių argumentas nėra išsamiau plėtojamas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
32. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliančių vertinimu, kad, pirmosios instancijos teismui nusprendus, jog pakankama ir teisinga kompensacijos ieškovui suma būtų servitutu suvaržyto žemės sklypo rinkos vertė servituto nustatymo dieną (t. y. atlyginus taip, tarsi Žemės sklypas iš ieškovo būtų paimtas visuomenės poreikiams), susiklostė akivaizdžiai neteisėta ir neteisinga situacija, lemianti ne nuostolių atlyginimą, o nepagrįstą ieškovo praturtėjimą viešųjų savivaldybės finansų sąskaita. Apeliantės nepaaiškino, kaip (realumo prasme), esant byloje nustatytoms aplinkybėms (visas Žemės sklypo plotas yra užimtas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės ir jos raudonųjų linijų, servitutas yra neterminuoto pobūdžio), ieškovas galėtų ateityje šį Žemės sklypą parduoti, perduoti, nuomoti ar kitaip disponuoti ir, išlaikęs šio Žemės sklypo nuosavybės teisę, gauti iš to turtinės naudos (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, servitutas yra neterminuoto pobūdžio, įrodymų, kad artimiausiu metu ši situacija galėtų pasikeisti (t. y. išnykti miesto poreikis Žemės sklypui), apeliantės nepateikė, tad labiau pagrįsta yra ieškovo pozicija, kad, nustačius Žemės sklypui aptariamos apimties servitutą, tokio Žemės sklypo turėjimas nuosavybės teise tampa ieškovui tik papildoma finansine našta (mokamo žemės mokesčio forma), o ne realia turtine nauda.
33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliančių argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė kasacinio teismo išaiškinimų, jog žemės sklypo, kuriam nustatytas servitutas, rinkos kaina yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį už servituto nustatymą. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų (sprendimo 61–62 punktai) matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir tokius kriterijus kaip: visam daiktui ar jo daliai nustatytas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio suvaržymai tenka ieškovui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; kokią naudą įgijo apeliantės (Vilniaus miestas) dėl servituto nustatymo, t. y. taikė visumą teismų praktikoje nurodomų kriterijų, nė vieno iš jų nesuabsoliutindamas. Visumos nurodytų kriterijų vertinimas, kaip minėta, lėmė, kad servitutu nustatytų suvaržymų pobūdį teismas prilygino suvaržymams, patiriamiems paimant žemės sklypą visuomenės poreikiams.
34. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartyje, kuria bylos dalis pagal ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kokiu pagrindu nustatė 7 252,66 Eur dydžio kompensaciją už servitutą ginčo žemės sklype pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą indeksuotą žemės sklypo vertę, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl žemės sklypo, priklausančio T. D., tikrosios vertės. Taigi visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl žemės sklypo tikrosios vertės nenustatymas nurodytoje nutartyje buvo siejamas tik su kompensacijos dydžio nustatymu pagal indeksuotą žemės sklypo vertę. Dėl byloje buvusio ekspertizės akto įrodomosios reikšmės Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartyje nebuvo pasisakyta, atitinkamai nėra pagrindo sutikti su apeliančių vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, negalėjo juo remtis ir, ignoruodamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstytus pastebėjimus, nesiaiškino bei nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su tikrąja Žemės sklypo verte.
35. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės akte nurodyta Žemės sklypo rinkos verte, pažymėjo, kad Žemės sklypo rinkos vertė nustatyta atlikus individualų vertinimą, Žemės sklypas įvertintas pagal iki servituto nustatymo buvusią pagrindinę žemės naudojimo paskirtį (žemės ūkio), vertė nustatyta lyginamuoju metodu servituto nustatymo datai (2006 m. balandžio 28 d.), ir teisingai nurodė, kad atsakovės, nesutikdamos su teismo ekspertizę atlikusio teismo eksperto nustatyta ginčo Žemės sklypo verte, turėjo teisę teikti įrodymus dėl kitokios būtent šio Žemės sklypo rinkos vertės ginčui aktualiu laikotarpiu (CPK 12, 178 straipsniai).
36. Tai, kad minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartyje konstatuotas būtent pirmosios instancijos teismo neatliktas visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl Žemės sklypo tikrosios vertės nustatymas, nereiškia apeliančių atleidimo nuo joms tenkančios įrodinėjimo naštos, juo labiau kad nagrinėjama byla nepriklauso vadinamųjų nedispozityvių bylų kategorijai, kuriose teismui tenka aktyvus vaidmuo įrodinėjimo procese. Apeliantėms nepateikus jokių įrodymų dėl kitokios Žemės sklypo rinkos vertės, o tik iškėlus idėją / pasiūlymą teismui spręsti individualaus Žemės sklypo vertinimo klausimą, nors toks vertinimas jau buvo atliktas minėtame ekspertizės akte, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Žemės sklypo tikrąją vertę nustatė pagal byloje esančių duomenų visumą, prioritetą teikdamas individualiam šio Žemės sklypo vertinimui.
37. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai (72–77 punktai) patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat vertino tiek ieškovo negalėjimą naudotis Žemės sklypu dėl nustatyto servituto, tiek galimai ieškovo gautą naudą atidalijus bendrą sklypą ir suformavus naujus žemės sklypus.
38. Apeliančių akcentuojama aplinkybė, kad ieškovui dar iki šio sklypo įsigijimo buvo žinoma, jog Žemės sklypas ateityje neišvengiamai taps infrastruktūros teritorija ir juo naudotis bet kokiu kitu būdu nebus galima, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovas savo nuožiūra valdyti ir naudotis Žemės sklypu, nustačius jame servitutą, negali. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad prieš ieškovui įsigyjant ginčo žemę ši priklausė kitiems ieškovo šeimos nariams, pagal byloje nustatytas aplinkybes, prieš nustatant servitutą, Žemės sklype buvo ariama žemė, ir būtent Vilniaus miesto savivaldybė, o ne ieškovas inicijavo žemės ūkio paskirties žemės keitimą į kitos paskirties – dar 2004 m. patvirtintuose Vilniaus miesto teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendiniuose, brėžinyje nurodyta, jog 2,9000 ha žemės sklypo dalis, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), 1 342 kv. m. ploto, visa apimtimi patenka į gatvių važiuojamosios dalies, raudonųjų linijų ribas ir bus paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka. Būtent su tokiais detaliojo plano sprendiniais sutiko ieškovas, pasirašydamas detalųjį planą.
39. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2020 m. sausio 2 d. nutartyje sprendė, kad nėra pakankamai pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad netgi viename iš <...> naujai suformuotų žemės sklypų, konkrečiai 1 342 kv. m ploto ginčo sklype, nustačius neatlygintiną servitutą, ieškovas (kaip, beje, ir kiti jo artimi žmonės), dėka kitų jam nuosavybės teise priklausančių dviejų suformuotų žemės sklypų (kuriuose jokių apribojimų nebuvo nustatyta), nei ekonomiškai, nei moraliai dėl priimto įsakymo negalėjo nukentėti.
40. Iš naujo išnagrinėjęs aktualią bylos dalį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismo proceso metu apeliantės nepateikė į bylą jokių įrodymų ieškovo galbūt gautos naudos faktui ir dydžiui pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškinus, kad ieškovas kituose dviejuose po atidalijimo suformuotuose žemės sklypuose nevystė ir nevysto jokių komercinių projektų, o apeliantėms šių paaiškinimų neginčijant, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, vertinti apeliančių teiginių, kad dėl ginčo Žemės sklype nustatyto servituto naujai suformuoti žemės sklypai galėjo būti greičiau vystomi pagal naujai nustatytą jų žemės paskirtį.
41. Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta nuomonė, kad teisinėje valstybėje neturėtų susiklostyti tokia situacija, kai administracinis aktas (konkrečiai, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymas, nustatantis neatlygintinį servitutą) yra keičiamas, jo neginčijant. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pirma, kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, kuriame šis klausimas nėra keliamas, antra, dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymo ir jame esančios nuostatos, kad nustatytas neatlygintinis servitutas, pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartyje, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes tai išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų.
42. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
43. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisiama 840 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui T. D. (T. D.) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 840 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų) dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Vilija Mikuckienė
Egidija Tamošiūnienė
Jūratė Varanauskaitė