Civilinė byla Nr. e2-1526-302/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01283-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo I. L. (I. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo I. L. (I. L.) ieškinį atsakovams A. S. ir V. A. M. dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.                      Ieškovas I. L. ieškiniu prašo solidariai iš atsakovų V. A. M. ir A. S. priteisti 44 223,27 Eur delspinigių ir procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas A. S. sudarė tris sutartis (baldų gamybos, durų gamybos ir sieninių panelių gamybos), kurių pagrindu atsakovas A. S. įsipareigojo nustatytais terminais pagaminti ir sumontuoti duris, virtuvės baldus, sienines paneles, praėjimų apsiuvimus bei langų apvadus, o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti sutartyse nustatyta tvarka. Atsakovas V. A. M. su ieškovu bei A. S. sudarytose laidavimo sutartyse įsipareigojo atsakyti ieškovui už netinkamą A. S. prievolių įvykdymą. Kadangi atsakovas A. S. laiku neįvykdė savo įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis, ieškiniu prašoma solidariai iš V. A. M. ir A. S. priteisti sutartyse numatytus delspinigius ir procesines palūkanas.

2.                      Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – atsakovų turto areštą ieškinio sumai. Prašymą grinė didele ieškinio suma atsakovams ir atsakovų nesąžiningumu ilgą laiką delsiant vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.                      Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės buvo atmestas.

4.                      Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė tik su atsakovu A. S. sudarytas sutartis dėl sieninių panelių, baldų ir durų gamybos, tačiau kitų įrodymų, be paties ieškovo teiginių, kad atsakovas sutarčių neįvykdė, nėra. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad sutartyse nustatyti sutarčių įvykdymo terminai yra 2017 m. gegužės 1 d. ir 2017 m. liepos 31 d., o ieškovas į teismą kreipėsi praėjus metams po sutarčių įvykdymo terminų, jokių duomenų apie kokį nors šalių bendravimą per šį laikotarpį nepateikta.

5.                      Taip pat teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai yra atlikę ar šiuo metu atlieka kokius nors nesąžiningus veiksmus, mažindami savo turtą ar kitaip bandydami išvengti atsiskaitymo su ieškovu. Teismas pažymėjo, kad vien tik ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas A. S. neįvykdė įsipareigojimų pagal sieninių panelių, baldų ir durų gamybos sutartis, nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovo A. S. nesąžiningumą, galinti lemti siekį išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

6.                      Ieškovas I. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį ir priimti naują nutartį - tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Su atskiruoju skundu pateikia naujų rašytinių įrodymų bei nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus:

6.1       Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad ieškinyje suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas, pateikti argumentai ir nurodyti aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus reikalavimus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismui neturėjo kilti abejonių dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo.

6.2       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovai atliko ar šiuo metu atlieka kokius nors nesąžiningus veiksmus, mažindami savo turtą ar kitaip bandydami išvengti atsiskaitymo su ieškovu. Nei CPK, nei teismų praktikoje suformuluotos taisyklės nereikalauja pateikti atsakovų nesąžiningumo įrodymų sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju vien aplinkybė, kad atsakovai jau metus laiko vengia vykdyti savo įsipareigojimus pagal pasirašytas sutartis bei nebendrauja su ieškovu, taip apsunkindami ieškovo galimybę naudotis savo nekilnojamuoju turtu, leidžia įtarti atsakovų nesąžiningumą ir galimus ketinimus išvengti sutartyse ir teisės aktuose numatytos atsakomybės.

6.3       Tik įrodžius, kad reikalaujama suma atsakovams nėra didelė ir jie turės galimybę palankaus teismo sprendimo atveju atsiskaityti su ieškovu, didelė ieškinio suma negalėtų būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovų finansinė situacija nėra gera. Atsakovui A. S. yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, o atsakovo V. A. M. turtas areštuotas. Ieškovas iš V. A. M. buvo priverstas teisminiu keliu reikalauti vykdyti įsipareigojimus pagal projektavimo sutartį dėl to paties namo, kaip ir nagrinėjamoje byloje, tačiau V. A. M. ne tik vengė bendrauti su ieškovu, bet ir nepateikė teismui procesinių dokumentų. Toks atsakovo elgesys kitame teismo procese tik papildomai patvirtina jo nesąžiningumą. 

7.                      Atsakovai atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.                      CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).

9.                      Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

10.                      Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė naujų rašytinių įrodymų: Nekilnojamojo turto registro išrašą apie A. S. turtą, duomenis apie V. A. M. nekilnojamąjį turtą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą už akių ir Turto arešto aktų registro išrašą.

11.                      CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, būtina atsižvelgti ir į prašomų priimti naujų įrodymų įtaką nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

12.                      Apeliacinės instancijos teismo nuomone, su atskiruoju skundu teikiami rašytiniai įrodymai nors ir yra susiję su atsakovų finansine padėtimi, tačiau jie esminės reikšmės sprendžiamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo baigčiai neturi, be to, jie galėjo būti teismui pateikti ir anksčiau, t. y. su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl juos atsisakyti prijungti prie bylos.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo/neteisėtumo

13.                      Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 str., 144 str. 1 d.). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.

14.                      Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik nustačius dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie (preliminaraus vertinimo) doktriną; antra, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, jeigu šis būtų palankus tokių priemonių taikymo prašančiam asmeniui, buvimą. Nenustačius kurios nors iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

15.                      Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausia turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, kad galėtų įsitikinti, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

16.                      Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017).

17.                      Nagrinėjamu atveju iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškinyje yra nurodyti aiškūs argumentai bei pateikti įrodymai (sutartys dėl sieninių panelių, baldų ir durų gamybos bei laidavimo sutartys, iš kurių kildinami reikalavimai atsakovo V. A. M. atžvilgiu), kurie ieškovo manymu patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Akivaizdžių duomenų, jog pagal pareikštus reikalavimus ieškinys galėtų būti vertinamas kaip net tikėtinai nepagrįstas ir palankus ieškovui teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra, kas suponuoja tai, jog, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

18.                      Pažymėtina, jog tai, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos teisiškai kvalifikavus.

19.                      Konstatavus, kad ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, vertintina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė galbūt ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

20.                      CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

21.                      Nors ir sutiktina su apeliantu, kad šioje byloje prašoma iš atsakovų priteisti suma, t. y. 44 223,27 Eur, turėtų būti vertinama kaip didelė atsakovų, kurie yra fiziniai asmenys, atžvilgiu, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.).

22.                      Teismų praktikoje, ypač pastaraisiais metais, akcentuojama, kad, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018 ir kt.).

23.                      Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 str., 178 str.).

24.                      Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

25.                      Pripažinus, jog vien didelės ieškinio sumos kriterijus nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas objektyvių duomenų, kad atsakovai turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 178 str.). Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovų nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Vien aplinkybė, kad atsakovai galimai nevykdo sutartinių įsipareigojimų ieškovui, per se (pati savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą ir spręsti, jog atsakovai turi ketinimų savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą.

26.                      Be to, pasisakant šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovui A. S. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartimi yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas. Lietuvos Respublikos fizinio asmens bankroto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą dienos bankroto administratorius disponuoja fizinio asmens turtu ir depozitinės sąskaitos lėšomis. Taigi visas atsakovui A. S. priklausantis turtas yra kontroliuojamas ir juo įstatymo nustatyta tvarka disponuoja tik vienas asmuo – bankroto administratoriaus, o tai tik papildomai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog egzistuoja atsakovo A. S. turimo turto paslėpimo, perleidimo kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimo ar jo apsunkinimo bet kokia kita forma galimybė.

27.                      Apeliantas atskirajame skunde nuogąstauja, kad dėl to, jog atsakovas V. A. M. kitame teisminiame procese neteikė procesinių dokumentų, taip nesąžiningai jis gali elgtis ir šioje byloje, tačiau šiems ieškovo nuogąstavimams nėra pagrindo, kadangi iš bylos medžiagos matosi, kad būtent atsakovas V. A. M. yra pateikęs atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad, jo žiniomis, atsakovas A. S. yra įvykdęs sutartinius įsipareigojimus.

28.                      Šalys civiliniame procese yra lygios, vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti atsakovų teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.

29.                      Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia apeliantas, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

30.                      Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto būtinųjų sąlygų (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) konstatuoti nėra pagrindo, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.

31.                      Ieškovui išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka, todėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio ieškovui, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl bylos procesinės baigties

32.                      Remiantis išdėstytomis aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Romualda Janovičienė