Civilinė byla Nr. 2-1771-330/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00150-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų R. V., A. S., M. T., A. J., V. M., G. V., A. Č., V. D. ir H. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-399-343/2016, kuria patenkintas pareiškėjos bankrutavusios akcinės bendrovės „Aušra“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ prašymas atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Aušra“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Tretieji asmenys R. V., A. S., M. T., A. J., V. M., G. V., A. Č., V. D., H. M., H. B. Finland OU, A. D., A. V., A. N., Z. M., A. V., B. C., K. V., uždaroji akcinė bendrovė „Draugų studija“, J. D., V. S., G. L., A. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi AB „Aušra“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Verslo administravimo centras“. BUAB „Aušra“ bankroto administratorė pateikė teismui pareiškimą dėl BAB „Aušra“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad jau 2012 metais gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 442 282 Lt, darbo užmokesčio įsiskolinimas per 2012 metus padidėjo nuo 65 461 Lt iki 396 457 Lt, kas suponavo įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau įmonės vadovas (tuomet – V. D.) 2013 m. sausio 3 d. pateikė teismui klaidinantį pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Restruktūrizavimo bylos nutraukimas 2013 m. lapkričio 12 d. patvirtina, kad įmonės nemokumas buvo ne trumpalaikis, o ilgalaikis ir nebuvo prielaidų veiklos tęstinumui. Blogą įmonės valdymą patvirtina tai, jog 2009 metais pardavus įmonės nekilnojamąjį turtą ir įrengimus, jos turtas sumažėjo nuo 10 957 000 Lt iki 4 014 000 Lt, o skolos buvo sumažintos tik 2 708 000 Lt. Dar 2010 metais susidarė pagrįstos prielaidos įmonės nemokumui (įmonė neteko nekilnojamojo turto, įrengimų), todėl jos veiklos perspektyvos tapo abejotinomis. Įmonė nemoki buvo ir 2011 metais (jos turtą sudarė 2 247 767 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 349 299 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 420 550 Lt, skola VMI sudarė 565 816 Lt. Nors įmonės vadovai ir valdybos nariai žinojo apie nemokumo padėtį, tačiau nesiėmė priemonių, mažinančių kreditorių ir įmonės nuostolius. Įmonė nuo 2009 metų buvo valdoma blogai, o nuo 2011 metų tapo nemoki.
3. Įmonėje buvo sudaryti nuostolingi (nenaudingi) sandoriai. Pardavus nekilnojamąjį turtą ir pasikeitus dominuojančiam akcininkui, įmonės veiklos rodikliai blogėjo. 2009 m. birželio 29 d. AB „Aušra“ pardavė nekilnojamąjį turtą (Vytauto pr. 23, Kaune). Pardavusi nekilnojamąjį turtą, kuriame vykdė veiklą, įmonė prarado vystymosi galimybes, neteko palankaus finansavimo sąlygų. Parduotas patalpas įmonė buvo priversta nuomotis, nuomos sutartyse numatyti trumpalaikiai terminai ribojo ilgalaikes įmonės vystymosi perspektyvas. Nuostolinga ir nenaudinga buvo ir 2009 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto (Rėkyvos g. 30, Šiauliuose) perleidimo sutartis (turtas buvo parduotas už 465 000 Lt, nors VĮ Registrų centras nustatyta šio turto vidutinė rinkos vertė siekė 1 090 530 Lt). Be to, UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ 2010 m. sausio 27 d. turėtas AB „Aušra“ akcijas už 1 Lt pardavė H. M., kuri 2012 m. kovo 15 d. šias akcijas taip pat už 1 Lt pardavė V. D.. Tokie sandoriai tik patvirtina tuometinį įmonės veiklos neperspektyvumą.
4. Bankroto administratorei nebuvo perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentai, todėl negalima nustatyti įmonės vykdytų sutarčių ir atsiskaitymų grynaisiais pinigais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). V. D. 2013 m. gruodžio 20 d. turėtas AB „Aušra“ 99,56 proc. akcijų už 1 Lt pardavė A. V., o 2013 m. gruodžio 27 d. AB „Aušra“ valdyba iš įmonės direktoriaus pareigų atleido V. D. ir direktoriumi paskyrė A. V.. Baltarusijos Respublikos piliečio paskyrimas įmonės vadovu buvo fiktyvus ir sudarė prielaidas paslėpti įmonės turtą bei buhalterinės apskaitos dokumentus.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi patenkino BAB „Aušra“ bankroto administratorės prašymą ir pripažino BAB „Aušra“ bankrotą tyčiniu.
6. Teismas nustatė, kad BAB „Aušra“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 3 d. buvo V. D., o nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. birželio 27 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) A. V., kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Teismas pažymėjo, kad nors į bylą pateiktas 2013 m. gruodžio 27 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktas, pasirašytas V. D. ir A. V., tačiau nėra pateikta jokių duomenų, kad A. V. būtų buvęs Lietuvoje (Migracijos tarnybos pažymoje nurodyta, jog viza jam nebuvo išduota, jis neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje), todėl teismas sprendė, kad A. V. nevykdė pareigų, susijusių su įmonės valdymu, o įmonė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 birželio 27 d. faktiškai nebuvo valdoma.
7. Teismas nurodė, kad įmonėje jau 2012 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė 442 282 Lt, darbo užmokesčio įsiskolinimas per 2012 metus padidėjo nuo 65 461 Lt iki 396 457 Lt, todėl tuometis įmonės vadovas V. D. jau tada turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šis 2013 m. sausio 3 d. pateikė pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Restruktūrizavimo bylos nutraukimas įrodo, kad įmonės nemokumas buvo ilgalaikis ir nebuvo prielaidų jos veiklos tęstinumui. Teismas pažymėjo ir tai, kad dar 2010 metais susidarė pagrįstos prielaidos įmonės nemokumui, kadangi įmonė neteko nekilnojamojo turto, įrengimų, jos kreditoriniai įsipareigojimai sumažėjo nežymiai, todėl veiklos perspektyvos jau tuomet tapo abejotinomis. Be to, įmonė nemoki buvo ir 2011 metais, kadangi jos turtą sudarė 2 247 767 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 349 299 Lt. Įmonės vadovai ir valdybos nariai žinojo apie įmonės padėtį, tačiau nesiėmė priemonių, mažinančių kreditorių ir įmonės nuostolius. Teismas konstatavo, kad įmonė nuo 2009 metų buvo valdoma blogai ir vedama prie bankroto.
8. Teismas taip pat konstatavo, kad įmonėje buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 2009 m. birželio 29 d. AB „Aušra“ pardavė nekilnojamąjį turtą Kaune ir perleido žemės sklypo nuomos teisę UAB koncernui „ACHEMOS GRUPĖ“ už 1 717 880 Lt (plius 19 proc. PVM) kainą, kuri nebuvo rinkos kaina. Netgi pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad VĮ Registrų centras nustatyta bendra parduodamo turto vidutinė rinkos vertė yra 3 801 780 Lt. Nutarimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos priėmė AB „Aušra“ valdyba, kurios nariai buvo tampriai susiję su UAB koncernu „ACHEMOS GRUPĖ“, koncerne ėjo atsakingas pareigas. AB „Aušra“ pardavusi nekilnojamąjį turtą, kuris nebuvo suvaržytas, prarado finansavimo galimybes. Parduotas patalpas įmonė buvo priversta nuomotis, o nuomos sutartyse numatyti trumpalaikiai terminai ribojo ilgalaikes įmonės vystymosi perspektyvas. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog įmonė negalėjo kitu būdu gauti trūkstamų apyvartinių lėšų.
9. Teismas sprendė, kad nuostolinga bei nenaudinga buvo ir 2009 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto Rėkyvos g. 30, Šiauliuose, su žemės sklypo nuomos teisės perleidimu pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta su AB spaustuve „Titnagas“. Turtas buvo parduotas už 465 000 Lt, o sutartyje nurodyta VĮ Registrų centras nustatyta šio turto vidutinė rinkos vertė – 1 090 530 Lt. Teismas pažymėjo, kad šį turtą iš AB spaustuvės „Titnagas“ 2004 m. rugsėjo 16 d. AB „Aušra“ buvo įsigijusi už didesnę –  600 000 Lt sumą. Taigi turtas buvo parduotas ne rinkos kaina, AB „Aušra“ patyrė 135 000 Lt nuostolį. Be to, sprendimą dėl šio turto pardavimo tvarkos ir kainos taip pat priėmė susiję asmenys, nes AB spaustuvė „Titnagas“ yra UAB koncerno „Achema“ valdoma įmonė, o AB „Aušra“ tuo metu taip pat buvo UAB koncerno „Achema“ valdoma įmonė. Suinteresuotų asmenų į bylą pateiktomis parduoto turto vertinimo pažymomis teismas nesivadovavo, nes nebuvo pateiktos turto vertinimo ataskaitos, todėl teismas nurodė, kad neaišku, kokiu pagrindu šios pažymos buvo parengtos. Be to, vertinimo pažymoje dėl turto Šiaulių mieste vertės nurodyta, jog turtas buvo apžiūrėtas 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. praėjus 6 metams po jo pardavimo, o parduodant AB „Aušra“ turtą 2009 metais nebuvo atliktas joks to turto vertinimas, pirkti turtą nebuvo siūloma viešai.
10. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ turėtas AB „Aušra“ akcijas 2010 m. sausio 27 d. (netrukus po nekilnojamojo turto pardavimo) už 1 Lt pardavė H. M., kuri 2012 m. kovo 15 d. šias akcijas taip pat už 1 Lt pardavė V. D., patvirtino tuometinį įmonės veiklos perspektyvų nebuvimą.
11. Teismas nusprendė, kad  byloje nustatytas ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtas tyčinio bankroto požymis. Įmonės dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, todėl negalima nustatyti įmonės vykdytų sutarčių, atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, kad Baltarusijos Respublikos piliečio paskyrimas įmonės vadovu buvo fiktyvus veiksmas, siekiant paslėpti įmonės turtą arba paslėpti (ar sunaikinti) įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Trečiasis asmuo R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, arba pakeisti nutartį, pašalinant iš jos motyvus, kad 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 16 d. sandoriai dėl turto nuosavybės teisės perleidimo sudarė prielaidas tyčiniam bankrotui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad AB „Aušra“ 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 16 d. sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai sudarė prielaidas tyčiniam bankrotui. Siekiant įvertinti šiuos sandorius, būtina atsižvelgti į jų ekonominį poveikį įmonės finansinei būklei, tuo metu buvusias ekonomines sąlygas, įmonės veiklos bei rinkos situaciją ir vyravusias nekilnojamojo turto kainas.
2. AB „Aušra“ valdybos sprendimus dėl nekilnojamojo turto pardavimo sandorių sudarymo lėmė sudėtinga visuotinė finansų ir ekonomikos krizė, sąlygojusi poligrafijos rinkos, kurioje ir veikė AB „Aušra“, drastiškus pokyčius. Būtent šiais sandoriais buvo sudarytos galimybės atsiskaityti su įmonės kreditoriais ir bankais.
3. Turtas nebuvo parduotas žemesne nei rinkos kaina. Teismas, nustatydamas parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertę, rėmėsi tik notarinių pirkimo - pardavimo sandorių turiniu, todėl teismo išvada, kad turtas parduotas ne rinkos kaina, buvo padaryta neištyrus visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Prieš sudarant AB „Aušra“ nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, šio turto rinkos kainos buvo nustatytos vadovaujantis profesionalių turto vertintojų (UAB „Vadasa“), tačiau praėjus 7 metams po sandorių sudarymo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pas turto vertintojus neišliko ir nebuvo išsaugotos įmonėje. Teismas nepagrįstai nevertino vertinimo pažymose nurodytos turto vidutinės rinkos vertės duomenų bei tuo laikotarpiu realiai egzistavusios parduodamų objektų kainos.
4. AB „Aušra“ valdyba ėmėsi visų priemonių, siekiant pagerinti įmonės finansinę situaciją. Kriziniais 2008 ir 2009 metais bendrovės valdybai pavyko stabilizuoti situaciją įmonėje, valdyba pakeitė bendrovės direktorių, buvo sumažintas darbuotojų skaičius, sumokėtos išeitinės pašalpos atleidžiamiems darbuotojams, prasidėjo įmonės pardavimų apimčių didėjimas, sumažintos veiklos sąnaudos.
5. Įvertinus AB „Aušra“ 2009 m. finansinio laikotarpio duomenis, akivaizdu, kad ginčo sutarčių sudarymas nelėmė bendrovės nemokumo prielaidų. Įmonės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų 2009 metais, lyginant su 2008 m. finansiniu laikotarpiu, sumažėjimas patvirtina, kad turtas buvo perleistas ir už jį gautos lėšos faktiškai panaudotos padengti įmonės skolinius įsipareigojimus, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą ir perspektyvą.
13. Tretieji asmenys A. S., M. T., A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. AB „Aušra“ turto pardavimo būtinybę lėmė pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės sukelti rinkoje padariniai, o ne vadovų siekis privesti bendrovę prie bankroto. Be to, turtas buvo parduotas ne tretiesiems asmenims, o UAB koncernui „ACHEMOS GRUPĖ“ – AB „Aušra“ motininei bendrovei, tuo siekiant, kad AB „Aušra“ išsaugotų teisę valdyti ir naudoti patalpas ir nebūtų iš jų iškeldinta.
2. Byloje nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 16 d. pirkimo - pardavimo sutartimis perleidus turtą, AB „Aušra“ būtų atsidūrusi nemokumo būsenoje, t. y. kad pradelsti įmonės įsipareigojimai tuo metu būtų viršiję pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Byloje neįrodytas priežastinis ryšis tarp ginčo sandorių ir bendrovės nemokumo.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad AB „Aušra“ 2009 m. pardavė turtą ne už rinkos kainą. VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta vidutinė nekilojamojo turto rinkos vertė negali būti vienintelis ir esminis faktorius, apsprendžiantis faktinę nekilnojamojo turto rinkos vertę.  Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – turto vertės nustatymo pažymos paneigia argumentus dėl turto pardavimo 2009 metais žemesne nei rinkos kaina.
4. Įmonės akcijų pardavimas už 1 Lt kainą nerodo tyčinio bankroto prielaidų, nes pirkėjas turėjo prisiimti visą riziką dėl tolesnės įmonės veiklos. UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ per visą laikotarpį, kuriuo valdė AB „Aušra“ akcijas, turėjo įmonę vystyti, finansavo AB „Aušra“, pirkdama iš jos paslaugas brangiau nei rinkos kaina arba skolindama jai pinigų bei pirkdama jos turtą krizės paveiktoje rinkoje, kurioje sandorio sudarymo metu tas turtas buvo nepaklausus.
14. Trečiasis asmuo V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojant V. M. galimą kaltę, ir pareiškimą šioje dalyje atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Buvęs AB „Aušra“ vadovas V. M., įvertinęs įmonės finansinę padėtį, įskaitant skolas kreditoriams, apyvartinių lėšų trūkumą, sumažėjusią pardavimų apimtį, sudarė sutartį dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, tokiu būdu išvengiant AB „Aušra“ pareigos mokėti baudas lizingo davėjui UAB „Swedbank lizingas“ dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bei atlyginti visus lizingo davėjo patirtus nuostolius dėl lizingo sutarčių nutraukimo. Sutartis dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, kaip sandoris, įmonei buvo neabejotinai naudingas, nes ji išvengė nemokumo ir iki 2014 m. birželio 9 d. tęsė savo veiklą.
2. Teismas turėjo būti aktyvus šio pobūdžio byloje ir išreikalauti iš LUAB „Sapnų sala“ bankroto administratoriaus ir (ar) BAB „Aušra“ bankroto administratoriaus įrodymus (dokumentus), patvirtinančius AB „Aušra“ mokestinės nepriemokos perėmimą bei jos padengimą LUAB „Sapnų sala“ turėta PVM permoka. Nesudarius sutarties dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, AB „Aušra“ būtų patyrusi 308 186,82 Eur nuostolį, turėdama šią sumą papildomai sumokėti į valstybės biudžetą.
3. Lizinguojamas turtas (įrengimai) AB „Aušra“ niekada nuosavybės teise ir nepriklausė, jį įmonė siekė įsigyti išsimokėtinai, sudariusi su UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartis. Bendrovės įsiskolinimus pagal lizingo sutartis ėmė dengti LUAB „Sapnų sala“, kaip ilgametis verslo partneris. 2010 m. lapkričio 30 d. sudarius sutartį dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, kuria LUAB „Sapnų sala“ perėmė iš AB „Aušra“ teises bei pareigas pagal lizingo sutartis, lizinguotas turtas faktiškai liko AB „Aušra“ žinioje, kuriai buvo sudarytos sąlygos tęsti veiklą, neatlygintinai naudojant jai nepriklausančią įrangą. Lizinguotu turtu AB „Aušra“ naudojosi iki 2011 m. lapkričio 30 d., kai LUAB „Sapnų sala“ buvo iškelta bankroto byla.
4. Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi iškeldamas AB „Aušra“ restruktūrizavimo bylą, įvertino įmonės verslo perspektyvas ir galimybę tęsti veiklą. V. M. su AB „Aušra“ tuo metu neturėjo nieko bendra, jau buvo praėję trys metai nuo sutarties dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo sudarymo, dėl šios sutarties nei vėlesnė įmonės valdyba, nei vadovybė V. M. jokių pretenzijų neturėjo.
15. Tretieji asmenys G. V., A. Č. ir V. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojant G. V., A. Č. bei V. D. galimą kaltę, ir pareiškimą šioje dalyje atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Byloje nėra įrodymų, kad suinteresuoti asmenys sąmoningai ir tyčia būtų sudarę sandorius, kurie blogino įmonės būklę, be to, teismas nepagrįstai aiškino ginčo sandorių paskirtį. Net ir nuostolingų verslo sprendimų vėlesnė peržiūra, neturint specialių žinių, laikytina nekorektiška. Teismas nevertino esminės aplinkybės, kodėl sandoriai pažeidė bendrovės interesus. Samprotavimai apie suinteresuotų asmenų priimtų verslo sprendimų logiką yra teisiškai nereikšmingi ir ekonomiškai klaidingi.
2. Teismas nepagrįstai teigė, kad AB „Aušra“ 2009 m. pardavė nekilnojamąjį turtą, o vėliau tas pačias patalpas nuomojosi iš pirkėjo, o tai esą buvo įmonės žlugimo pradžia dėl netinkamo įmonės valdymo. Antai analogišką sandorį, susijusį su nekilnojamuoju turtu, 2007 m. sudarė ir AB SEB bankas, kuris visą savo parduotą nekilnojamąjį turtą vėliau nuomojosi iš jo pirkėjo. AB „Aušra“ nesivertė sandoriais nekilnojamuoju turtu, todėl sėkmingai realizavusi savo nekilnojamąjį turtą, sumažino įsipareigojimus kreditoriams, o turto nuomos kaštai buvo mažesni nei turto išlaikymo išlaidos.
3. Tuo atveju, jeigu UAB „Swedbank lizingas“ būtų nutraukęs lizingo sutartis ir susigrąžinęs įrangą, lizingo gavėjai AB „Aušra“ būtų atsiradusi pareiga patikslinti PVM atskaitą (faktiškai nesumokėto PVM apimtyje), todėl įmonė būtų patyrusi 308 186,82 Eur nuostolį, būtų tekę apmokėti ir visus įrangos demontavimo, transportavimo kaštus, nuostolius pagal nutrauktas lizingo sutartis. Teismas turėjo išreikalauti iš LUAB „Sapnų sala“ tai patvirtinančius duomenis. Be to, bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo E. K., administruojantis BAB „Aušra“ bankroto procedūras, dirba ir UAB „Karaliaučiaus grupė“, kuri administruoja LUAB „Sapnų sala“ bankroto procesą, taigi turi prieigą prie visų buhalterinės apskaitos dokumentų, kiek tai susiję su šių įmonių tarpusavio atsiskaitymais, vadinasi, galėjo tokius dokumentus pateikti.
16. Trečiasis asmuo H. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojant H. M. galimą kaltę, ir pareiškimą šioje dalyje atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. AB „Aušra“ lizinguoti įrengimai nebuvo perleisti UAB „Sapnų sala“, kadangi šis turtas įmonei niekada nuosavybės teise ir nepriklausė. Sutarties dėl teisių ir pareigų perleidimo sudarymas AB „Aušra“ buvo naudingas, nes įmonė išvengė realiai gresiančių baudų už sutartinių įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdymą, be to, įmonei buvo sudarytos visos galimybės toliau nepertraukiamai vykdyti savo komercinę ūkinę veiklą, neatlygintinai naudojantis lizinguotais įrengimais.
2. H. M., buvusi AB „Aušra“ akcininkė, nepriėmė sprendimų, kuriuos būtų galima pripažinti kaip nuoseklų ir kryptingą siekimą įmonės nemokumui atsirasti. H. M. AB „Aušra“ akcijas iš UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ už 1 Lt įsigijo 2010 m. sausio 27 d., o 2012 m. kovo 15 d. įmonės akcijas taip pat už 1 Lt pardavė V. D.. Kaina abiem atvejais nustatyta įvertinus prastą finansinę įmonės padėtį.
3. Bankroto administratorius nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimu. 2013 m. kovo 18 d. iškeldamas AB „Aušra“ restruktūrizavimo bylą teismas matė AB „Aušra“ kaip finansinių sunkumų turinčią, tačiau funkcionuojančią bei vykdančią veiklą įmonę.
17. Atsiliepime į atskiruosius skundus BAB „Aušra“ bankroto administratorė UAB „Verslo administravimo centras“ prašo atskiruosius skundu atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
1. Suinteresuoti asmenys, valdydami įmonę, siekė jiems ir AB „Achema“ (susijusiai įmonei) naudingų tikslų, savo nustatytomis kainomis realizavo nekilnojamąjį turtą ir užkirto kelią AB „Aušra“ tolimesniam vystymuisi. Įmonė buvo fiktyviai perleista Baltarusijos piliečiui, kuris neturėjo nei galimybių, nei gebėjimų valdyti įmonę, todėl buvo eliminuota galimybė kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto.
2. Sandorių, kuriais suinteresuotų asmenų sprendimu buvo itin nuostolingai parduotas AB „Aušra“ nekilnojamasis turtas, negalima vertinti per laisvos rinkos sandorių sudarymo prizmę, nes nebuvo realizuotas sutarties laisvės principas. Turtas buvo parduotas subjektui, su kuriuo AB ,Aušra“ buvo tiesioginio pavaldumo santykiuose. Turto vertės nustatymo pažymos yra abejotinos įrodomosios galios. Vertinimo pažymą pagrindžianti turto vertinimo ataskaita pateikta tik su atskiruoju skundu, todėl kelia abejonių savo korektiškumu, neaišku, ar ataskaita nebuvo paruošta atgaline data ir skirta tik skundo motyvams paremti. Be to, nenurodyta motyvų, kodėl turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta anksčiau (CPK 314 straipsnis).
3. Nuostolingi nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai nulėmė įmonės nemokumo, kaip finansinės padėties, susiformavimą. Iš finansinių rodiklių suvestinės ir audito įmonės „Audija“ išvados matyti, kad įmonės finansiniai rodikliai 2009 metais katastrofiškai pablogėjo ir įmonės veiklos nuostoliai viršijo 5 mln. Lt. Motyvai dėl didžiulių įmonės investicijų 2007 - 2008 metais yra nepagrįsti, nes AB „Achema“ privatizavimo sutartimi prisiėmė įsipareigojimus už investicijas ir paskolas AB „Aušra“ vardu ir šie įsipareigojimai pagal privatizavimo sutartį galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d.
4. Be sandorių, sudarytų dėl lizinguojamo turto perėmimo į tų pačių savininkų valdomą įmonę UAB „Sapnų sala“, blogą ir netinkamą įmonės valdymą įrodo ir kitos faktinės aplinkybės bei vertinamojo laikotarpio įmonės veiklos rezultatai. Be to, AB „Aušra“ didžiąją dalį lizinguojamų įrengimų vertės jau buvo išmokėjusi ir šią vertę V. M., atstovaudamas sandorio šalis, perdavė UAB „Sapnų sala“, tokiu būdu padarydamas žalą AB „Aušra“. Priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, sandoriu, sudarytu su BAB „Sapnų sala“, jokios mokestinės prievolės sutaupymo nebuvo.
5. Suinteresuoti asmenys nepaneigė tyčinio bankroto prezumpcijos, apibrėžtos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, 2 punkte bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje. Taip pat nepateikė jokių motyvų ir įrodymų, paneigiant tyčinio bankroto požymius, nurodytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1,  2 ir 3 punktuose, bei ĮBĮ 20 straipsnio 1 daleis 4 ir 5 punktuose.
18. Atsiliepime į atskiruosius skundus trečiasis asmuo A. P. prašo atskiruosius skundus tenkinti. Nurodo, kad pritaria atskirųjų skundų argumentams dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo.
19. Atsiliepime į atskiruosius skundus trečiasis asmuo G. L. prašo atskiruosius skundus vertinti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Bankroto administratorė bei teismas nevertino bei nepasisakė dėl fakto, jog 2013 m. kovo 18 d. AB „Aušra“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Tuo metu H. M. su AB „Aušra“ jau neturėjo nieko bendra, todėl negali būti atsakinga už įmonės bankrotą, be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad kiti suinteresuoti asmenys sąmoningai, tyčia būtų atlikę sandorius, kurie blogintų įmonės būklę, o teismo išaiškinimai dėl pareiškėjos nurodytų sandorių neturi nieko bendra su teisės aiškinimu ar tokiu sandorių supratimu.
2. Krizės padariniai palietė visą Lietuvos spaudos produkcijos rinką, bankrutavo net penkios aktyviai spaustuvių rinkoje veikusios įmonės ( UAB „Vilniaus spauda“, Klaipėdos spaustuvė „Diena Media Print“ AB spaustuvė „Spindulys“, UAB „Print.LT“, UAB „AJS Spaustuvė“). Ekonominė krizė taip pat paveikė ir AB „Aušra“ veiklą, sumažėjo užsakymų, klientai susidūrė su finansiniais sunkumais ir pradėjo neatsiskaityti už suteiktas paslaugas.
3. Prie AB „Aušra“ sunkios finansinės situacijos prisidėjo ir 2009 m. pradžioje priimti teisės aktai dėl mokestinių santykių reglamentavimo pokyčių. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, galiojusiu iki 2009 m. sausio 1 d., buvo numatytas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, tačiau nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėtas taikyti 19 procentų PVM tarifas, dėl ko pabrangus leidinių, knygų spausdinimo sąnaudoms, padidėjo internetinės spaudos paklausa.
4. Bankams reikalaujant griežtai laikytis paskolų grąžinimo sąlygų, 2009 metais nebuvo galimybių rasti papildomų finansavimo šaltinių įmonės veiklos kreditavimui. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas buvo viena sisteminių priemonių, kuriomis įmonės valdyba siekė sušvelninti ekonominės krizės sukeltus padarinius ir užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą.
5. UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“, valdydama AB „Aušra“ akcijas, turėjo tikslą šią įmonę vystyti, o ne ją vesti prie bankroto. UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ finansavo AB „Aušra“, pirkdama iš jos paslaugas brangiau nei rinkos kaina arba skolindama jai pinigų bei pirkdama jos turtą krizės paveiktoje rinkoje, kurioje sandorio sudarymo metu tas turtas buvo nepaklausus.
20. Atsiliepime į atskiruosius skundus trečiasis asmuo R. V. prašo atskiruosius skundus tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį. Nurodo, kad R. V. AB „Aušra“ valdybos nariu ir primininku buvo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2010 m. vasario 22 d., vėliau bendrovės veikloje nedalyvavo, įtakos bendrovės sprendimams nedarė. Tačiau bet kuriuo atveju byloje esantys duomenys nepagrindžia teismo išvadų dėl tyčinio bankroto požymių.
21. Atsiliepime į atskiruosius skundus tretieji asmenys A. S., M. T. ir A. J. prašo atskiruosius skundus tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. 2005 - 2007 metais (ikikriziniu laikotarpiu) į AB „Aušra“ veiklą buvo padarytos didžiulės investicijos, įsigyjant veiklos vykdymui ir plėtrai reikalingos įrangos lizingo sutarčių pagrindu, o vien tik mėnesio įmokos pagal šias sutartis siekė 30 000 Eur. Teismas nevertino šių aplinkybių bei poligrafijos paslaugų rinkos pokyčių ginčo pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo laikotarpiu.
2. Ginčo pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymas nelėmė bendrovės nemokumo ir prielaidų bendrovės bankrotui. Po bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo, vertinant net ne pradelstus įmonės įsipareigojimus minėtu laikotarpiu, o apskritai visus bendrovės įsipareigojimus, turėtus 2009 m. gruodžio 31 d., akivaizdu, kad tokie įsipareigojimai neviršijo pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės.
3. Teismas nesilaikė Lietuvos teismų suformuotos praktikos, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, vertinama aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visuma. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nesivadovavo teismų suformuota praktika bankroto pripažinimo tyčiniu bylose, netinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės ir materialinės teisės nuostatas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atsakovės BAB „Aušra“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

23. Nagrinėjamo ginčo šalys kartu su atskiraisiais skundais bei atsiliepimais į juos apeliacinės instancijos teismui pateikė ir naujų įrodymų. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, todėl net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar nėra prielaidų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti.
24. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į viešojo intereso šios kategorijos bylose egzistavimą, į tai, kad pateikti įrodymai yra aktualūs nustatant faktines aplinkybes, susijusias su BAB „Aušra“ vykdyta veikla iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat į tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, priima naujus įrodymus, pateiktus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Priimamų dokumentų pateikimo į bylą faktas (kaip ir jų turinys) byloje dalyvaujantiems asmenims buvo arba galėjo būti žinomas, taigi jie turėjo galimybę iki paskirto teismo posėdžio pradžios pateikti savo vertinimus bei nuomonę dėl tokių naujų įrodymų.

Dėl ginčo esmės

25. Teisme iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditoriai ar paskirtas bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu yra ir tuomet, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėja – atsakovės BAB „Aušra“ bankroto administratorė UAB „Verslo administravimo centras“ pareiškimą dėl tyčinio bankroto pripažinimo grindė, o ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto būsena įmonėje susidarė dėl to, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o būtent tuo, kad: 1) 2009 ir 2010 metais buvo sudaryti nuostolingi ir įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai dėl nekilnojamojo turto ir turtinių teisių bei įsipareigojimų perleidimo; 2) laiku nebuvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimas įmonei; 3) įmonę valdyti buvo pavesta nekompetentingam asmeniui, todėl bankroto administratorei buvo neperduoti įmonės dokumentai ir turtas.
27. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti bankroto administratorės pareiškimą, atskirai aptaria bankroto administratorės įvardintus atsakovės tyčinio bankroto požymius šioje byloje pateiktų duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų kontekste.

Dėl BAB „Aušra“ valdymo organų netinkamo įstatymuose nustatytų pareigų vykdymo ir įmonės dokumentų bei turto neperdavimo bankroto administratorei faktų, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių

28. Bankroto administratorė, įrodinėdama BAB „Aušra“ bankrotą esant tyčinį, pirmiausia pareiškimą grindė aplinkybėmis, kad paskutinis įmonės vadovas A. V. neperdavė bankroto administratorei bankrutuojančios įmonės turto ir visų dokumentų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl tyčinio bankroto, be kitų, būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).
29. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai.
30. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Taigi sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-163-381/2016).
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonės vadovas (generalinis direktorius) V. D., vadovavęs įmonei laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., naujai paskirtam įmonės vadovui A. V. 2013 m. gruodžio 27 d. dokumentų ir turto perdavimo aktu, sudarytu Kaune, perdavė AB „Aušra“ dokumentus bei turtą už laikotarpį nuo 2003 iki 2013 metų (iš viso 893 pozicijos, t. 9, b. l. 56-91). A. V. AB „Aušra“ vadovu buvo nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi. Šia nutartimi Kauno apygardos teismas atsakovės bankroto administratore paskyrė UAB „Verslo administravimo centras“ ir nustatė 10 dienų terminą (skaičiuojamą nuo nutarties įsiteisėjimo) AB „Aušra“ valdymo organams perduoti administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus atskirąjį skundą dėl šios nutarties. Taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teisme 2014 m. spalio 20 d. bankroto administratorei buvo išduotas vykdomasis raštas, o 2014 m. spalio 22 d. nutartimi AB „Aušra” administracijos vadovui A. V. paskirta 300 Lt bauda už dokumentų neperdavimą bankroto administratorei (šios nutarties kopija su vertimu į rusų kalbą 2014 m. spalio 28 d. išsiųsta A. V. į Baltarusijos Respubliką). Kauno apygardos teismas, nustatęs, jog A. V. daugiau kaip keturis mėnesius neperduoda įmonės bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto bei neteikia informacijos apie įmonę, 2015 m. sausio 9 d. nutartimi apribojo A. V. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (ši nutartis yra įsiteisėjusi). Aplinkybė, kad buvęs BAB „Aušra“ vadovas iki šiol neperdavė bankroto administratorei bankrutavusios AB „Aušra“ turto ir visų dokumentų, šioje byloje neginčijama.
32. Neturėdama bankrutavusios įmonės turto ir dokumentų, bankroto administratorė negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks buvusio įmonės vadovo neveikimas, nenurodant jokių objektyvių priežasčių, net ir po baudos skyrimo bei teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas suvaržymo, laikytinas sąmoningu ir piktybišku, suteikiančiu pakankamą pagrindą išvadai, jog AB „Aušra“ veikla prieš bankroto bylos jai iškėlimą buvo organizuojama netinkamai, jog tokiu elgesiu tikėtinai siekta užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias AB „Aušra“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nuslėpti galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą.
33. Esant tokioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui šiuo atveju laikytinas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis, apibrėžtas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, kurį (požymį) pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.
34. Bankroto administratorė taip pat įrodinėjo, jog įmonės valdymo organai, žinodami apie tai, kad įmonė yra nemoki, nevykdė ĮBĮ įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ir šis tyčinio bankroto požymis, apibūdintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, šioje byloje yra nustatytas, t. y., kad AB „Aušra“ vadovai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, nes laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
35. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui arba kitiems asmenims pagal kompetenciją tenka tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas arba kitas pagal kompetenciją atsakingas asmuo prisiima riziką dėl atsiradimo pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).
36. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
37. Jau minėta, kad atsakovei AB „Aušra“ teisminė bankroto byla iškelta 2014 m. birželio 9 d. nemokumo konstatavimo pagrindu, po to kai 2014 m. vasario 14 d. su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi įmonės kreditorė – buvusi darbuotoja, turinti reikalavimo teisę į įmonę dėl žalos, susijusios su prarastu darbingumu, atlyginimo, o prie šios kreditorės su analogiškais pareiškimais prisijungė kiti kreditoriai. AB „Aušra“ valdymo organai bankroto bylos įmonei iškėlimo neinicijavo. Tokiu atveju sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą savalaikiai kreiptis į teismą dėl jo vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui (pvz., įmonės nemokumo sąlygos).
38. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas arba kitas pagal kompetenciją asmuo, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (t. y. jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas, kurio sąvoka, be kita ko, įtvirtina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais – tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą.
39. Pirmosios instancijos teismas analizavo AB „Aušra“ 2009 ir 2011 metų finansinės atskaitomybės duomenis ir sprendė, kad įmonė buvo blogai valdoma ir vedama prie bankroto jau nuo 2009 metų, o nemokia tapo 2011 metais (kadangi įmonės turtą sudarė 2 247 767 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 349 299 Lt). Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė įmonės nemokumą – tai įmonės finansinės atskaitomybės rodikliai, atspindėję įmonės turtą bei jos finansinius įsipareigojimus. Pirmiau aptarta, kad įmonės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatymo reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau tokie duomenys apie to meto (ir vėlesnius) pradelstus įmonės įsipareigojimus, jų mastą, palyginus su įmonės turto dydžiu, buvo tiriami ir fiksuoti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartyje, kuria AB „Aušra“ iškelta restruktūrizavimo byla ir kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-1458-2013). Taigi apeliantai šiuo atveju iš esmės teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie 2011 metais susidariusią įmonės nemokumo būseną ir atitinkamai – atsiradusią valdymo organo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra prieštaringos bei teisiškai nepagrįstos, kadangi padarytos neatsižvelgiant į teismine tvarka pradėtą ir vykdytą įmonės restruktūrizavimo procedūrą.
40. Įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) reglamentuoja atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą teismas kompleksiškai vertina tiek įmonės finansinę būklę, tiek restruktūrizavimo plano metmenis.
41. Kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1458-2013, atmetė suinteresuotų asmenų argumentus, jog egzistuoja ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytas atvejis (įmonės nemokumas), suponuojantis pagrindą atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą, bei pripažino, kad tokios aplinkybės, kaip skolos VSDF biudžetui didėjimas bei turto vertės mažėjimas (be kita ko, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas šioms aplinkybėms teikė didelę reikšmę) nėra pakankamos akivaizdžiam įmonės nemokumui įrodyti, o byloje esantys duomenys nepatvirtino ilgai besitęsiančio beviltiško įmonės nemokumo be galimybės jį eliminuoti (CPK 182 straipsnio 2 punktas, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ne tik 2011 metais, bet ir vėliau (dar 2013 metų pirmoje pusėje) AB „Aušra“ finansiniai sunkumai teismų buvo pripažinti esantys laikino pobūdžio, dėl ko įmonei suteikta galimybė pašalinti juos restruktūrizavimo proceso metu.
42. Minėta, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje kompleksiškai vertinama ne tik įmonės finansinė būklė, bet ir jos parengti restruktūrizavimo plano metmenys. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1458-2013, analizavo ir AB „Aušra“ pasirinktų ekonominių priemonių perspektyvumą būsimo restruktūrizavimo procese bei pripažino jas tikėtinai įgyvendinamomis (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apskųstoje nutartyje, kad buvęs AB „Aušra“ vadovas V. D. turėjo teikti teismui ne 2013 m. sausio 3 d. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, bet inicijuoti įmonės bankroto procedūrą, taip pat negali būti pripažįstami pagrįstais. Teisės aktuose įtvirtintas įmonės restruktūrizavimo proceso prioriteto, lyginant su bankrotu, principas (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis). Tokia įstatymų leidėjo valia paaiškinama tuo, jog restruktūrizavimas sudaro palankiausias sąlygas pasiekti kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, kadangi restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metu tenkinami kreditorių reikalavimai, laikantis tokiame plane nustatytos tvarkos, iš pajamų, gautų tiek tęsiant įmonės veiklą, tiek pardavus įmonės veikloje nereikalingą turtą.
43. Kita vertus, įmonės galimybės sėkmingai restruktūrizuotis yra siejamos su jos kreditorių pozicija šiuo klausimu, kadangi būtent kreditorių dauguma turi pritarti restruktūrizavimo planui (ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalis), o restruktūrizavimo proceso pradėjimas neturint didžiųjų įmonės kreditorių paramos, iš esmės yra formalus bei pasmerktas žlugti (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi nutraukė AB „Aušra“ restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (nustatytu terminu nepateikus restruktūrizavimo plano), o taip pat išaiškino pareigą, kad esant ĮBĮ nustatytoms sąlygoms reikia teikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.
44. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad aptariamu atveju pareiga tuometiniam AB „Aušra“ vadovui inicijuoti bankroto bylos iškėlimą kilo tuoj po to, kai buvo nutraukta restruktūrizavimo byla. Akivaizdu, kad nepavykus pasiekti restruktūrizavimo procese planuotų tikslų ir nutraukus restruktūrizavimo bylą, pesimistinis AB „Aušra“ turimo turto vertės bei pradelstų įsipareigojimų santykis įpareigojo įmonės vadovą po 2013 m. lapkričio 12 d. nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
45. Šių faktinių aplinkybių ir aptartų ĮRĮ nuostatų kontekste aktualūs ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-240/2014, kurioje nagrinėtas ginčas dėl įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad nustatytais terminais nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas, motyvai. Toje nutartyje nustatyta, kad baigiantis restruktūrizavimo plano pateikimo terminui, nei restruktūrizavimo administratoriui, nei pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos jokios aplinkybės, dėl kurių nebuvo laiku pateiktas restruktūrizavimo planas. Tuo tarpu iš restruktūrizavimo administratoriaus nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad su administratoriumi nebendradarbiaujama, nereaguojama į priminimus, prašymus, administratoriui nežinoma RAB „Aušra“ restruktūrizavimo plano rengimo eiga, realios priežastys, dėl kurių restruktūrizavimo planas laiku nebuvo parengtas. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad RAB „Aušra“ vadovas apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais aiškindamas, dėl ko restruktūrizavimo planas nebuvo parengtas ĮRĮ nustatytu terminu. Aptarti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties motyvai sudaro objektyvias prielaidas išvadai, kad RAB „Aušra“ valdymo lygmenyje neabejotinai turėjo būti žinoma (suvokiama), jog Kauno apygardos teismui 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi nutraukus restruktūrizavimo bylą, RAB „Aušra“ jau neturėjo realių galimybių tęsti restruktūrizavimo procedūros. Tikėtis, jog įmonės patiriami finansiniai sunkumai dar galėjo būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant AB „Aušra“ kaip veikiantį rinkos dalyvį, tuo metu nebebuvo jokio objektyvaus pagrindo.
46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės bankroto administratorės nurodytas įmonės netinkamo valdymo požymis – nesikreipimas (laiku) į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, šioje byloje nustatytas pagrįstai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 2 punktas), nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė (identifikavo) įmonės nemokumo, kaip imperatyvios sąlygos vadovui kreiptis į teismą dėl jo vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo momentą, nes, kaip jau minėta, toks momentas šiuo konkrečiu atveju sietinas su atsakovės restruktūrizavimo bylos nutraukimu pirmosios instancijos teisme.

              Dėl sudarytų sandorių nuostolingumo (nenaudingumo), kaip tyčinio bankroto požymio

47. Bankroto administratorė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, susijusius su jos valdyto nekilnojamojo turto ir turtinių teisių bei pareigų perleidimu, turėjusius įtakos jos nemokumui atsirasti ar padidėti (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka iš esmės visi atskiruosius skundus pateikę apeliantai, įrodinėdami, kad byloje vertintais konkrečiais sandoriais ekonominės krizės metu buvo siekiama stabilizuoti įmonės finansinę padėtį bei gauti trūkstamų apyvartinių lėšų, kad šių sandorių nepelningumas įmonei savaime dar neįrodo, jog įmonė prie bankroto buvo vedama (privesta) tyčia.
48. Pagal kasacinio teismo suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nei įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai neteikia pagrindo išvadai, jog ekonominės krizės situacija per se (liet. savaime) reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Tačiau kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).
49. Dar daugiau, plėtodamas tyčinio bankroto nustatymo bylose teisės aiškinimo taisykles kasacinis teismas konstatavo, kad, teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, šiuo tikslu, be kita ko, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, įmonės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (angl. a widened scope of business judgement). Tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Kai pareiškime nurodoma, kad tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama įmonių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y., kiek jis buvo lojalus įmonės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
50. Nurodyta taisyklė akcentuojama ir aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje. Byloje dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo padarytos žalos atlyginimą įmonei dėl jos vardu sudarytų sandorių ir vadovo kaip akcininko piktnaudžiavimo teisėmis, aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (liet. atvirai, sąžiningai) geriausiais įmonės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti įmonės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452-415/2016, 59 p.).
51. Nagrinėjamu atveju pareiškėja bankroto administratorė, įrodinėdama BAB „Aušra“ tyčinio bankroto požymius, pareiškimą grindė konkrečių įmonės nuostolingų sandorių sudarymu ir įmonės vadovų fiduciarinių pareigų įmonei sąmoningu pažeidimu. Bankroto administratorės įsitikinimu, įmonės valdymo organai 2009 metais sąmoningai priėmė ekonomiškai nenaudingus ir nepagrįstus sprendimus dėl nekilnojamojo turto perleidimo už smarkiai mažesnę kainą, nei šis turtas buvo įsigytas, arba nei vyravo rinkoje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorių tiesioginės įtakos įmonės tyčiniam bankrotui, padarė išvadas, kad byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigti faktai apie nekilnojamojo turto pardavimą mažesnėmis nei rinkos kainomis, todėl sprendė, kad šie sandoriai įmonei buvo nenaudingi ir turėjo tiesioginės įtakos įmonės privedimui prie tyčinio bankroto. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir laikosi nuostatos, kad jos prieštarauja verslo sprendimų priėmimo taisyklei (angl. business judgment rule), suformuotai pirmiau paminėtoje kasacinio teismo praktikoje.
52. Nustatyta, kad AB „Aušra“ valdyba, susidedanti iš valdybos pirmininko R. V., valdybos narių A. J., A. S. ir M. T., 2009 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 09/07 nutarė leisti parduoti AB „Aušra“ nekilnojamąjį turtą, esantį Rėkyvos g. 30, Šiauliuose, bei Vytauto pr. 23, Kaune, už valdybos nustatytas kainas (t. 6, b. l. 135). 2009 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi AB „Aušra“ pardavė nekilnojamąjį turtą: gamybinius, administracinį bei ūkinį pastatus ir kiemo statinius, esančius Vytauto pr. 23, Kaune, pirkėjai – UAB koncernui „ACHEMOS GRUPĖ“ už 1 717 880 Lt kainą (sutartyje įrašyta ir tai, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo nustatyta bendra parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 3 801 780 Lt, 4 sutarties punktas) (t. 6, b. l. 132-134). Kito nekilnojamojo turto: sargybos posto, sandėlių bei kiemo statinių, esančių adresu Rėkyvos g. 30, Šiauliuose, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. liepos 16 d., kuria minėtas turtas pirkėjai AB spaustuvei „Titnagas“ parduotas už 465 000 Lt kainą (sutartyje įrašyta ir tai, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialo nustatyta bendra parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 1 090 530 Lt) (t. 6, b. l. 154-158). Be to, iš byloje esančios 2004 m. rugsėjo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad tą patį nekilnojamąjį turtą, esantį Rėkyvos g. 30, Šiauliuose, AB „Aušra“ buvo įsigijusi iš tos pačios įmonės AB spaustuvės „Titnagas“ už didesnę – 600 000 Lt kainą (t. 6, b. l. 159-161).
53. Rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
54. Pasisakydamas dėl AB „Aušra“ parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertės pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi šio turto pirkimo-pardavimo sutartyse užfiksuotais Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Trečiųjų (suinteresuotų) asmenų pateiktas tyrimui ir svarstymui individualias turto vertės nustatymo pažymas (Nr. 15-09-102p ir Nr. 9-05-86p) pirmosios instancijos teismas laikė netinkamomis (nepakankamomis) objektyviam ir teisingam 2009 metais parduoto nekilnojamojo turto rinkos kainos nustatymui, kadangi pateiktos turto vertės nustatymo pažymos nepagrįstos turto vertinimo ataskaitomis, be to, turtas vertintojų realiai buvo apžiūrėtas tik 2015 metais. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aukščiau aptartų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių keliamų reikalavimų.
55. Kasacinėje byloje dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, aiškinimo ir taikymo pasisakyta, kad civilinis procesas, inter alia (liet. be kita ko), grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 31 p.).
56. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo turto vertinimo ataskaitos juridinę galią tuo atveju, kai ji atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Ir nors pirmosios instancijos teismui pateiktos turto vertės nustatymo pažymos (Nr. 15-09-102p ir 9-05-86p) neatitiko tokių reikalavimų dėl jose neatskleistos visos informacijos (turto vertinimo prielaidų, ypatybių ir metodų, vertinamo turto aprašymų ir kt.), tačiau priešingai nei Nekilnojamojo turto registre nurodytos vidutinės turto rinkos vertės, kurios nustatomos masinio vertinimo būdu, tokios vertinimo pažymos (nesant kitų objektyvesnių įrodymų) šiuo konkrečiu atveju sudarė prielaidas vadovautis būtent jose retrospektyvaus vertinimo būdu individualiai nustatyta konkretaus turto verte (CPK 12, 17 straipsniai).
57. Kita vertus, iš trečiųjų asmenų byloje pateiktų 2015 m. rugsėjo 14 d. ir 2016 m. liepos 20 d. sudarytų retrospektyvaus turto vertinimo ataskaitų matyti, kad ginčo nekilnojamojo turto Kreivoji g. 29, Šiauliuose (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A-91, objektų adresai Rėkyvos gatvėje pervadinti į Kreivąją gatvę, t. 11, b. l. 137), rinkos vertė jos nustatymo datai (2009 m. liepos 1 d.) buvo 464 200 Lt (t. 11, b. l. 72-137), tuo tarpu perleisto nekilnojamojo turto, buvusio Vytauto pr. 23, Kaune, rinkos vertė jos nustatymo datai (2009 m. birželio 29 d.) buvo 550 000 Eur, kas atitinka 1 899 040 Lt sumą (t. 11, b. l. 139-198, t. 12, b. l. 4-41). Lyginant retrospektyvaus turto vertinimo ataskaitose nustatytas to meto nekilnojamojo turto rinkos vertes su kainomis, kuriomis šis turtas buvo parduotas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad turtas buvo parduotas esmingai nukrypstant nuo jo rinkos kainų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Įvertinus tai, kad VĮ Registrų centro kaupiami duomenys apie turto vertę, kuriais remdamasi bankroto administratorė įrodinėjo neadekvačią perleisto turto kainą, sudaromi tokio pobūdžio turto masinio vertinimo būdu, skirtingai nei nustatoma konkretaus turto individualaus vertinimo ataskaitose (fiksuojama individualizuota vertė), atsižvelgiant į specifinį parduoto nekilnojamojo turto statusą, jo paskirtį, lokalizaciją ir kitus rinkos parametrus, netikėti ir/ar kritiškai vertinti išvadas, padarytas retrospektyvaus turto vertinimo ataskaitose, parengtose kvalifikuotų turto vertintojų D. K. ir T. M., nėra pagrindo, nes tos išvados nenuginčytos kitais objektyviais įrodymais (CPK 185 straipsnis).
58. Nagrinėjamo klausimo kontekste aktualu ir tai, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti ir parduodamo turto kainą AB „Aušra“ valdyba nustatė 2009 metais, t. y. ekonominės krizės laikotarpiu, tuo metu, kai nekilnojamojo turto rinkoje toks turtas nebuvo itin paklausus. Nuo 2008 metų pasauliniu ir nacionaliniu mastu pasireiškusi ekonominė krizė (kaip visuotinai žinoma aplinkybė – CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) lėmė, kad nekilnojamasis turtas buvo stipriai nuvertėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Akivaizdu, kad VĮ Registrų centro fiksuotais duomenimis turto vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, buvo kur kas didesnė nei reali AB „Aušra“ turto rinkos kaina jo pardavimo sandorio sudarymo laikotarpiu.
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė ir dėl 2010 metais sudarytos teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo sutarties ekonominio nenaudingumo, detaliai neįvertinęs šio sandorio sudarymo sąlygų ir konteksto, t. y. to, kad ginčo sutarties sudarymo metu įmonė, siekdama išsaugoti jos veikloje naudotą lizinguojamą įrangą, neturėdama pakankamai apyvartinių lėšų savo įsipareigojimams lizingo bendrovei vykdyti, ieškojo galimybių toliau naudotis šiuo turtu savo gamybinėje veikloje (CK 1.5 straipsnis).
60. Nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešimu Nr. 01-30-5992 UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo bendrovė) informavo lizingo gavėją AB „Aušra“ dėl vienašalio lizingo sutarčių nutraukimo prieš terminą, lizingo gavėjai iš esmės pažeidus sutarčių sąlygas, nurodydama, kad įsiskolinimų pagal lizingo įmokas suma sudaro 839 245,35 Lt, taip pat pareikalaudama nutraukti lizinguoto turto eksploataciją ir ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 6 d. perduoti turtą lizingo bendrovei (t. 11, b. l. 5). 2010 m. lapkričio 30 d. UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo bendrovė), AB „Aušra“ (klientė) ir UAB „Sapnų sala“ (naujoji klientė) sudarė trišalę sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo (t. 8, b. l. 106-108), kuria naujoji klientė UAB „Sapnų sala“ perėmė visas teises ir pareigas pagal klientės AB „Aušra“ sudarytas lizingo sutartis (2.1. ir 3.1 punktai). Kaip matyti iš šios sutarties, jos sudarymo metu pradinė klientė AB „Aušra“ lizingo sutarčių pagrindu naudojosi tokiu turtu: CtP įranga, kurios neišpirkta vertė – 347 610,64 Lt; penkių spalvų lapine ofsetine spaudos mašina, kurios neišpirkta vertė – 1 132 706,01 Lt; nauja knygų gamybos linija, kurios neišpirkta vertė – 205 944,54 Lt; kieto įrišimo viršelių gamybos ir priešlapių klijavimo įrenginiais, kurių vertė – 600 000 Lt; viso AB „Aušra“ neišpirkto turto vertė – 2 286 261,19 Lt (1.2. punktas). UAB „Sapnų sala“ 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, paskirta bankroto administratorė, tačiau iki bankroto bylos UAB „Sapnų sala“ iškėlimo lizingo objektais esančia gamybine įranga, įvardinta 2010 m. lapkričio 30 d. trišalėje sutartyje, naudojosi AB „Aušra“, o lizingo bendrovei ta įranga buvo perduota (grąžinta) tik 2012 metais (t. 11, b. l. 7-10). Be to, aplinkybę dėl to, jog dalis turto (įrengimų) buvo neteisėtai perduota AB „Aušra“, kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įrodinėjo ir BUAB „Sapnų sala“ bankroto administratorė, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartimi atmetė bankroto administratorės pareiškimą dėl BUAB „Sapnų sala“ bankroto pripažinimo tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2907-431/2016, CPK 179 straipsnio 3 dalis).
61. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas prielaidas apie įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimą, jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą ir (ar) aiškų aplaidumą sudarant 2010 m. lapkričio 30 d. sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo. Juolab, kad svarstymui pateikti 2009 m. liepos 7 d. AB „Aušra“ veiklos rezultatai, parengti pagal UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ strateginės sesijos protokolą, 2009 metų ekonominės situacijos analizės, 2009 m. lapkričio 5 d. UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ pasitarimo pas viceprezidentą protokolas dėl AB „Aušra“ finansinių įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ vykdymo (1 darbotvarkės klausimas) leidžia įsitikinti, jog AB „Aušra“ pati jau nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ pagal pasirašytas lizingo sutartis, kas atitinkamai kėlė riziką visų UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ įmonių kreditavimo sąlygoms ir lėmė atitinkamų verslo sprendimų priėmimą (t. 10, b. l. 42-47, 48-51, 52-55).
62. Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogą BAB „Aušra“ valdymą, kiek tokia aplinkybė buvo grindžiama įmonei  akivaizdžiai nenaudingų sandorių sudarymo aspektu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje nutartyje analizuotų AB „Aušra“ 2009 metais sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo bei 2010 metais sudaryto turtinių teisių ir pareigų perleidimo sandorių sudarymą lėmė verslo nesėkmės, kurias paskatino 2008 metais kilusi pasaulinė ekonominė krizė, o ne sąmoningi įmonės valdymo organų nesąžiningi veiksmai, kuriais, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, įmonė  būtų tyčia kryptingai vedama prie bankroto.

Dėl bylos baigties

63. Kaip jau buvo nurodyta, įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrįstai nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 3 dalies 2 punkte apibrėžti įmonės tyčinio bankroto požymiai, todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis paliekama nepakeista, pripažįstant BAB „Aušra“ tyčinio bankroto faktą (CPK 328 straipsnis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                                          Danguolė Martinavičienė

Gintaras Pečiulis