Administracinė byla Nr. A146-700/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01642-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.12; 55.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų J. S., L. D., E. S., R. S. ir jos (įstatyminės atstovės) atstovaujamų P. S., M. S., apeliacinį skundą dėl Vilnius apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. S., A. R., R. K., L. D., L. A., J. S., E. S., R. S. bei jos atstovaujamiems nepilnamečiams P. S. ir M. S., trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š. dėl sprendimų panaikinimo, nuosavybės teisės į žemės sklypus panaikinimo ir žemės sklypų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

              Vilniaus apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą (toliau – ir Prokuratūra, pareiškėjas), 2012 m. liepos 18 d. padavė ieškinį Vilniaus apygardos teismui, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, panaikinti nuosavybės teisę į žemės sklypus ir juos išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį (t. I, b. l. 1–8). Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi (teismingumo byla Nr. 59) nutarė, kad ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme (t. II, b. l. 165–168). 

          Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame  patikslintame prašyme (t. III, b. l. 6–13) pareiškėjas prašė:

            1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko sprendimus: 1999 m. gruodžio 31 d. Nr. 41-8488 dėl nuosavybės teisių į 4,10 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo J. S.; 1999 m. gruodžio 31 d. Nr. 41-8489 dėl nuosavybės teisių į 4,09 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo L. A.; 1999 m. gruodžio 31 d. Nr. 41-8490 dėl nuosavybės teisių į 4,10 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo L. D.; 1999 m. gruodžio 31 d. Nr. 41-8491 dėl nuosavybės teisių į 4,09 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo piliečiui R. K.; 2000 m. birželio 12 d. Nr. 41-9289 dėl nuosavybės teisių į 4,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo A. R.; 2000 m. birželio 12 d. Nr. 41-9290 dėl nuosavybės teisių į 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo S. S.; 2000 m. birželio 12 d. Nr. 41-9291 dėl nuosavybės teisių į 4,13 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone atkūrimo Z. S.;

            2) panaikinti nuosavybės teisę į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir juos išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo: 4,1 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo J. S.; 0,89 ha ir 3,2 ha žemės sklypus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos valdo L. A.; 4,1 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo L. D.; 4,09 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo R. K.;

            panaikinti nuosavybės teisę ir išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo į 12,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo Z. S., A. R., E. S., R. S. bei R. S., kaip M. S. ir P. S. įstatyminė atstovė;

           3) panaikinti 2001 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, registro Nr. 6-7104, išduoto Vilniaus m. 5 notarų biure, dalį, kuria E. S., R. S., M. S., P. S. paveldėjo 1/3 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

           Pareiškėjas  paaiškino, kad įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Z. S. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Dėl kai kurių nusikalstamų veikų procesas jų atžvilgiu nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendis). Teismo nuosprendyje nustatyta, kad Z. S., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos specialistu, ir A. R., būdamas asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, dirbdamas pagal 1998 m. balandžio 2 d. žemės reformos žemėtvarkos projekto darbų atlikimo sutartį Nr. 19 bei atlikdamas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus, pasinaudodami tarnybine padėtimi, apgaule, pagamindami netikrus dokumentus, A. R. dar ir klastodamas tikrus dokumentus, juos panaudodami savo ir kitų naudai, pasikėsino bei įgijo svetimą turtą, pasikėsino įgyti bei įgijo didelės vertės valstybinės žemės fondo žemės sklypus, tarp jų 42 377 Lt vertės 16,38 ha žemės sklypą  (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir 28 767 Lt vertės 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone.

                Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 16,38 ha žemės sklypą  (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone  buvo nustatyta, kad VAVA 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimais Nr. 41-8488 Nr. 41-8489, Nr. 41-8490, Nr. 41-8491 J. S., L. A., L. D. ir R. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės kaip į buvusio savininko L. P. žemę. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad minėti VAVA sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, nesant pakankamai dokumentų, įrodančių, kad L. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime būtent 16,38 ha žemės sklypą. 2005 m. gegužės 31 d. patvirtintoje iš Vilniaus apskrities archyvo gautoje 1948 m. spalio 9 d. žemės apskaitos žiniaraščio lapo kopijoje, 1948–1949 m. žemės apskaitos žiniaraščio lapų kopijose, 1948 m. rugsėjo 14 d.–1949 m. kovo 13 d. originale nurodyta, kad valdytojas L. P. prieš tarybinį žemės pertvarkymą turėjo 6,38 ha žemės. Valstybinio archyvo dokumentų, patvirtinančių L. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, nėra. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. P. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) kaime žemę 1991 m. lapkričio 11 d. kreipėsi M. P., kuri nepateikė jokių žemės nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Buvusio žemės savininko L. P. nuosavybės teisių atstatymo byloje buvo gauti tik papildomi dokumentai: 1947–1948 m. prievolių lapai (L. P. 1948 m. naudojosi 6,25 ha žemės), 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planas, 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščiai su įrašu – P. L. sūnus A. – 16,38 ha. Šie dokumentai turėjo būti nagrinėjami kartu, tarpusavyje lyginami, tiriamos jų nesutapimo priežastys. Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti komisija (toliau – ir Komisija) 1947–1948 m. prievolių lapus nagrinėjo atskirai, nagrinėdama 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planą, neįvertino tos aplinkybės, kad plane nenustatytas konkretus buvusio savininko valdytas žemės sklypas, padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas. Iš Komisijos 1998 m. rugsėjo 29 d. protokolo Nr. 86 matyti, jog vertinant 1947–1948 m. prievolių lapus bei 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planus komisijoje buvo priimtas pasiūlymas, kad šių dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Vertinant minėtus dokumentus kartu su 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščiu, kuriame nurodytas L. P. turėtas 16,38 ha žemės sklypas, padaryta išvada, kad šių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščio nei Vilniaus apskrities archyve, nei nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje nėra. Be to, buvusio savininko L. P. nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje yra įdėtos dvi analogiškos 1948 m. spalio 9 d. žemės apskaitos žiniaraščio kopijos, kuriose įrašyti skirtingi L. P. turėtos žemės skaičiai, atitinkamai 6,38 ir 16,38. Pagal 2011 m. gegužės 27 d. ekspertizės aktą vienoje iš kopijų atlikti skaitmeniniai įrašų pakeitimai: prie įrašų „6,38“ prirašyti skaitmenys „1“. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad remiantis Komisijos 1998 m. rugsėjo 29 d. protokolu Nr. 86, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo parengta 1998 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 3320 (toliau – ir Pažyma Nr.3320), kurioje nurodyta, jog M. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. P. (duomenys neskelbtini) kaime turėtus 6,38 ha. Pažymą Nr. 3320 1998 m. spalio 26 d. pasirašė VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas.  Remdamasi Pažyma Nr. 3320, VAVA 1999 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 41-5954 dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. P., kuriuo jai buvo grąžinti natūra du 6,38 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypai. Teismas nustatė, kad neatsižvelgiant į tai, jog M. P. nuosavybės teisės pagal Pažymą Nr. 3320 buvo atkurtos į visą L. P. turėtą žemę, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė dar vieną pažymą, t. y. 1999 m. gegužės 6 d. pažymą Nr. 3549 (toliau– ir Pažyma Nr. 3549), kurioje nurodė, kad M. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į L. P. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, turėtus 16,38 ha žemės (sugrąžinant žemę  kitoje nei L. P. turėtoje vietoje). Atsižvelgdamas į tai, kad dokumentas, kurio pagrindu buvo parengta Pažyma Nr.3549, nurodytas suklastotas Komisijos 1998 m. rugsėjo 29 d. protokolas Nr. 86, Pažymą Nr. 3549 teismas pripažino netikru dokumentu.  Nesant byloje dokumentų, patvirtinančių, kad L. P. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, nuosavybės teise valdė 16,38 ha, žemės, nustačius tikrų dokumentų klastojimus, netikro dokumento pagaminimą, laikytina, kad M. P. 1999 m. gruodžio 9 d. Vilniaus rajono notaro biure nepagrįstai sudarė teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį su L. D., L. A., J. S. ir R. K. dėl nuosavybės teisės lygiomis dalimis perleidimo į 163800 kv. m. žemę  (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, t. y. perleido teises, kurių neturėjo. VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 1999 m. gruodžio 30 d. buvo parengti VAVA viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo minėtiems asmenims projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, t. y., kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teisę į L. P. nuosavybės teise neva valdytą 16,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Šie sprendimų projektai buvo pateikti VAVA viršininkui pasirašyti, kaip dokumentai, parengti remiantis tikra minėtų pretendentų teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn. VAVA viršininkas 1999 m. gruodžio 31 d. pasirašė šiuos suklastotus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto (16,38 ha žemės)  atitinkamas  dalis: Nr. 41-8488, kuriuo atkūrė J. S. nuosavybės teises į 4,10 ha; Nr. 41-8489, kuriuo atkūrė L. A. nuosavybės teises į 4,09 ha; Nr. 41-8490, kuriuo atkūrė L. D. nuosavybės teises į 4,10 ha; Nr. 41-8491, kuriuo atkūrė R. K. nuosavybės teises į 4,09 ha.

          Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, pareiškėjas paaiškino, kad į šią žemę Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. birželio 12 d. sprendimais Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. R., Z. S. ir S. S. kaip į buvusio savininko J. T. (J. T.) žemę. Įsiteisėjusiame teismo  nuosprendyje konstatuota, kad VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje neteisėtai, t. y. suklastojus pretendento L. T. prašymą bei gimimo liudijimą, buvo įregistruota nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 41-6200-70. Iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenų nustatyta, kad Vilniaus–Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus (duomenys neskelbtini) gromados žemės sklypų 1938 m. rugpjūčio 12 d. sąraše ir Vilniaus apskrities Rudaminos valsčiaus kolonijos (duomenys neskelbtini) žemės sklypų savininkų 1938 m. rugpjūčio 12 d. sąraše įrašytas T. J., J. s., (duomenys neskelbtini) kolonijoje turėjęs 12,38 ha žemės. VAVA 1996 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 41-2440 S. T. pagal 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. T. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime – 12,38 ha. Teismas nustatė, kad po to, kai buvo priimtas minėtas sprendimas, VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, pažeidžiant įstatymo imperatyviąsias normas, 2000 m. kovo 10 d. buvo išduota pažyma Nr.1533 (toliau – ir Pažyma Nr.1533), patvirtinanti L. T. nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. tą patį 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas konstatavo, kad Pažyma Nr. 1533 yra netikra, nes L. T. nėra giminystės ryšyje su buvusiu savininku J. T. J. T. nuosavybės teisės ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje yra L. T. gimimo liudijimo nepatvirtinta kopija. Specialisto 2005 m. lapkričio 15 d. išvadoje nustatyta, kad ši kopija netikra, nes įrašas „T. L. R.“ ištaisytas į „T. L. I.“, o eilutėje „tėvas“ įrašas „T. R.“ ištaisytas į „T. I.“. Be to, nurodyta, jog rankraštinius įrašus 1991 m. lapkričio 25 d. L. T. pareiškime (rusų kalba) bei prašyme grąžinti žemę, parašė ne L. T., o Z. S. Baudžiamojoje byloje esančiame L. T. gimimo liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) originale yra rankraštiniai įrašai rusų kalba, kad L. T., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas yra R. T., motina – L. A. Vilniaus rajono notarų biure, esančiame Rinktinės g. 50, Vilniuje, L. T. 2000 m. kovo 30 d. sudarė nuosavybės perleidimo sutartį (remiantis Pažymoje Nr. 1533 nurodytais netikrais duomenimis), kuria Z. S., A. R. ir S. S. perleido teisę į buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdytą 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo parengti ir 2000 m. birželio 7 d. pasirašyti Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo minėtiems asmenims  projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, t. y., kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teisę į J. T. nuosavybės teise valdytą 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. birželio 12 d. pasirašė sprendimus, parengtus remiantis tikra pretendentų teise, neatlygintinai įgyti nuosavybėn buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdyto 12,38 ha žemės sklypo dalis (po 1/3 dalį kiekvienam): Nr. 41-9289, kuriuo atkūrė nuosavybės teises Z. S.; Nr. 41-9290, kuriuo atkūrė nuosavybės teises S. S.: Nr. 41-9291, kuriuo atkūrė nuosavybės teises A. R.

               Nuosavybės teisių į žemę įgijimo neteisėtumas konstatuotas teismo nuosprendžiu, Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. priimti sprendimai Nr. 41-8488, Nr. 41- 8489, Nr. 41-8490, Nr. 41-8491, ir 2000 m. birželio 12 d. priimti sprendimai Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291 pažeidžia imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio, 9 straipsnio ir 10 straipsnio normas ir yra naikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 47 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), 1.80 straipsnio l dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus administracinius aktus, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Vien administracinių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 9 straipsnio 2 dalimi, pasekmės turėtų būti sprendžiamos pagal CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., normas. Teismo nuosprendžiu įrodyta, kad valstybės turtas, t. y. 16,38 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, ir 12,38 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, prarasti dėl Z. S. ir A. R. padarytų nusikaltimų, be savininko valios, todėl valstybė turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat ir iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.95 straipsnis, 4.96 straipsnis). Savininkas (valstybė) ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, dėl kurių Vilniaus rajono apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 30 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Dabartinių įgijėjų nuosavybės teisės į jų valdomus žemės sklypus naikintinos ir šie žemės sklypai perduotini valstybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/11). Nagrinėjamu atveju nekeliamas klausimas dėl turto įgijėjų sąžiningumo ar nesąžiningumo, nes šios aplinkybės vertinimas neturi teisinės reikšmės. (duomenys neskelbtini) mirus S. S., 2001 m. lapkričio 5 d. Vilniaus m. 5-me  notarų biure išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. 6- 7104) pagrindu 2001 m. lapkričio 5 d. įregistruotos E. S., R. S., P. S., M. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisės sklypui ir neatlygintinai nuosavybėn perduota 1/3 valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, dalis. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Pripažinus negaliojančiu VAVA sprendimą Nr. 41-9290 ir jį panaikinus, S. S. nelaikytinas teisėtu minėto žemės sklypo įgijėju bei savininku, turinčiu teisę disponuoti šiuo sklypu. CK 4.48 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad E. S., R. S., P. S., M. S. negalėjo paveldėti turto, kurio teisėtu savininku nebuvo S. S., paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl 1/3 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise patvirtinimo, yra niekinis ir pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –ir CPK) 38 straipsnis nustato dalyvaujančių byloje asmenų civilinį procesinį veiksnumą. Atsižvelgiant į tai, kad trečiaisiais asmenimis byloje yra M. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir P. S., gim. (duomenys neskelbtini), kurie nėra pasiekę pilnametystės ir negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, jų atstovu pagal įstatymą yra jų motina R. S.

            Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl viešojo intereso gynimo rėmėsi Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Paaiškino, kad ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu asmeniui, kuris neturi tam teisės ar tokia teise jau pasinaudojo. Tokio pobūdžio pažeidimų pašalinimas neabejotinai vertintinas kaip viešasis interesas. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d.  nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 194/2006.

            Dėl kreipimosi į administracinį teismą termino pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. liepos 18 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, nepraleidęs įstatyme nustatyto termino, nes šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriuje 2012 m. birželio 21 d. gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro tarnybinis pranešimas apie Z. S. ir A. R. nusikalstamas veikas ir padarytą didelę žalą valstybei. Šios informacijos bei surinktų papildomų duomenų iš VĮ Registrų centro pagrindu nustatyta, kad yra gauta pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, t. y. valstybės prarastą turtą dėl padarytų nusikaltimų. Ieškiniui pareikšti neužteko tik ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų (ekspertizės aktų išvadų, specialisto išvadų). Visi įrodymai baudžiamojoje byloje turėjo būti išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, nes ginčijami sprendimai buvo priimti suklastojus bei pagaminus netikrus dokumentus, t. y. padarius nusikalstamas veikas, o nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia pagrįstai siejama su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu baudžiamojoje byloje (2012 m. birželio 20 d.). Ikiteisminio tyrimo nustatytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, todėl, net jeigu ieškinio senaties terminas būtų laikomas praleistu, yra pagrindas pripažinti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių, ir atnaujinti. Ta aplinkybė, kad turtas buvo įgytas nuosavybėn be teisėto pagrindo, be to, neatlygintinai, yra akivaizdus pagrindas konstatuoti, jog pažeistos valstybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises. Kitu atveju, likus galioti ginčijamiems galimai neteisėtiems aktams, būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsirastų teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).

              Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nemano esant reikalinga prašyti panaikinti nuosavybės teisės perleidimo sutartis, nes jos yra niekinės.

             Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) palaikė pareiškėjo prašymą.

             Atsiliepime (t. III, b. l. 36–41) paaiškino, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Z. S. ir A. R. pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. Rėmėsi šiame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat pareiškėjo prašyme teismui išdėstytais argumentais. Nurodė, kad visi prašomi panaikinti VAVA sprendimai yra priimti pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo nuostatas, todėl turėtų būti panaikinti.

              Atsakovų E. S., R. S., P. S., M. S. (šių asmenų procesinė padėtis iš trečiųjų suinteresuotų asmenų į atsakovų pakeista teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi, t. III, b. l. 21–22) atsiliepimai yra identiški (t. III, b. l. 43–54). Atsakovai su pareiškėjo prašyme išdėstytais reikalavimais sutiko. Paaiškino, kad paveldėjimo teise jų įgytas turtas pripažintas įgytu neteisėtai dėl trečiųjų asmenų kaltės, nes įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Z. S. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal eilę BK straipsnių. Būtent iš šių asmenų S. S. (atsakovų ar jų atstovaujamų asmenų atitinkamai buvęs sutuoktinis, sūnus ir tėvas) įgijo nekilnojamą turtą, manydamas, kad įgijimo sandoris yra teisėtas, o jo, kaip įgijėjo, teisė reali. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Z. S. (VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos specialistas), ir A. R. (Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus pagal sutartį  atlikęs asmuo), pasinaudodami tarnybine padėtimi, apgaule,  klastojo dokumentus ir suklastotų dokumentų pagalba pasipelnė, perleisdami nekilnojamą turtą tretiesiems asmenims, nežinojusiems (S. S. atveju) apie dokumentų negaliojimą ir negalimumą atkurti nuosavybės teises. Teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. S., įgydamas teisę į žemę, rėmėsi be jo žinios suklastotu dokumentu, kuris oficialiai buvo pasirašytas tuometinio atsakingo asmens (valstybės tarnautojo), todėl pagrįstai nekilo abejonių dėl sandorio teisėtumo jo sudarymo momentu. Dokumentų klastojimo afera, nustatyta teisme, buvo atliekama tikslingai tam, kad būtų galima pasipelnyti iš trečiųjų asmenų, perleidus jiems nuosavybės teisę pagal suklastotus dokumentus, todėl įgijėjo kaltės nėra. Įgydamas teisę į nuosavybę S. S. neabejojo veikęs teisėtai ir jis pats, o vėliau jo turto paveldėtojai tapo sukčiavimo aukomis. Dėl trečiųjų asmenų neteisėto ir nusikalstamo veikimo jie patyrė turtinę žalą ir tapo viešo intereso dalimi, kadangi valstybės tarnautojų nusikalstamu veikimu padaryta žala piliečiui (-ms), laikytina viešuoju interesu, o nukentėjęs nuo tokio veikimo pilietis ir jo teisės yra viešojo intereso gynimo elementas. Ginant viešąjį interesą turėtų būti ginamos ir viešojo intereso elemento, t. y. piliečio, teisės.

              Atsakovai J. S. ir L. D. (šių asmenų procesinė padėtis iš trečiųjų suinteresuotų asmenų į atsakovų pakeista teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi, t. III, b. l. 21–22) prašė pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymo dalį dėl reikalavimų, nukreiptų jų atžvilgiu, atmesti kaip nepagrįstą

           Atsiliepime (t. III, b. l. 56–71) paaiškino, kad jie, taip pat L. A. ir R. K. 1999 m. gruodžio 9 d. sutartimi (notarinio registro Nr. 1-11320) nuosavybės teises į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą  pirko iš M. P. Remiantis šia sutartimi, Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimais jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į  žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone (Sprendimu Nr. 41-8488 J. S. į 4, 1 ha, Sprendimu Nr. 41-8490 L. D. į 4,1 ha). Daiktinės teisės į žemę yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Minėta sutartis buvo atlygintinas sandoris, už perleistą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą  J. S. ir L. D. sumokėjo pinigus  ir realizuodami įgytą teisę įsigijo nekilnojamąjį turtą. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nustatyta, kad nuosavybės teisių į buvusio savininko L. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę atkūrimo procedūra atlikta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, t. y. panaudojant suklastotus dokumentus, tačiau J. S. ir L. D. jokių pažeidimų nepadarė, jų kaltė nenustatyta, apie tai, kad dokumentai, kuriais remiantis buvo sudaryta minėta sutartis, suklastoti, jie nežinojo, ir patys nukentėjo dėl nusikalstamos veikos, todėl jie laikytini sąžiningais turto įgijėjais.

            Atsakovų nuomone, pareiškėjas praleido administracinių aktų apskundimo terminą. ABTĮ 5 straipsnyje numatyta teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdami į  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką bylose dėl viešojo intereso gynimo (LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis Nr. AS143-814/2011 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146-335/2008, LVAT nutartys Nr. A882-1151/2010, Nr. AS5-381-2004, Nr. AS11-511-2004, Nr. AS14-477-2004) atsakovai teigė, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą, jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Aplinkybė, kada buvo surinkta pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo, yra vertinamojo pobūdžio. Šios aplinkybės vertinimą, spręsdamas prokuroro prašymo priėmimo klausimą arba tam tikrais atvejais bylą nagrinėdamas iš esmės, atlieka teismas. Atsakovų nuomone, apie ginčijamų aktų išleidimą pareiškėjas žinojo nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos tarnybinio pranešimo gavimo dienos, o tai, kad šių aktų parengimui buvo panaudoti suklastoti dokumentai, kurių pagrindu  buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo M. P. į  L. P. žemę (duomenys neskelbtini) kaime procesas ir šis procesas tęsiamas M. P. perleidus teisę į nuosavybės atkūrimą L. D. ir J. S., buvo nustatyta 2011 m. birželio 6 d. ekspertizės aktu Nr. 140-(0098l) atlikus dokumentų ekspertizę. Atsižvelgdami į tai, atsakovai teigė, kad apie tai, jog ginčijimų sprendimų pagrindu valstybės turtą galimai nepagrįstai įsigijo tretieji asmenys, pareiškėjas žinojo vėliausiai nuo šio ekspertizės akto gavimo dienos. Prokuroras, siekdamas tinkamai apginti viešą interesą, privalėjo teikti skundą teismui dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų vėliausiai per 30 dienų nuo ekspertizės akto gavimo dienos. Remdamiesi šiais argumentais, atsakovai teigė, kad pareiškėjas jų atžvilgiu praleido terminą paduoti skundą teismui.

             Be to, atsakovai nurodė, kad  vadovaujantis teisinio stabilumo principu, administracinėse bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra taikomas bendras CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas (LVAT 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008). Nagrinėjamu atveju senaties skaičiavimo pradžia yra  VAVA sprendimų priėmimo momentas (1999 m. gruodžio 31 d.), o atsižvelgiant į sužinojimo momentą – pareiškimo dėl tyrimo pradėjimo arba, vėliausiai, ekspertizės akto gavimo momentas. Sprendžiant dėl civilinių teisių stabilumo nagrinėjamojoje byloje vertintina ir tai, kad J. S. ir L. D. atlygintinai įsigijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir jų pagrindu įgijo vertę turintį turtą – žemės sklypus. Atsakovai pagrįstai tikėjosi, kad jiems neatsiras jokių neigiamų pasekmių, tačiau praėjus 12 metų nuo sprendimų priėmimo, atsirado (teismui buvo pateiktas) ieškinys dėl viešo intereso gynimo. Atsakovų manymu, jų prašymas dėl senaties taikymo yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl, pritaikius senatį, pareiškėjo reikalavimai jų atžvilgiu turėtų  būti atmesti.

            Nesutikdami su reikalavimu panaikinti nuosavybės teises į žemę, atsakovai nurodė, kad  CK 4.96 straipsnio 1 dalis nustato sutrumpintą trijų metų senaties terminą nuo daikto praradimo momento reikalavimui dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo reikšti, šis terminas taip pat yra praleistas.

           Atsakovai akcentavo, kad jie yra sąžiningi žemės sklypų įgijėjai. Valstybė prarado žemės sklypus dėl valstybės pareigūnų padaryto nusikaltimo, valstybės įgaliotų institucijų sprendimų pagrindu atkūrus nuosavybės teises pagal suklastotus dokumentus, o įgijėjų, kuriems teisė į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą buvo perleista sutartimi, sąžiningumas nepaneigtas, todėl turi būti ginami ir iš jų (L. D. ir J. S.) interesai ir iš jų negali būti išreikalauti  4,1 ha žemės sklypai. Atsižvelgiant į tai, kad  ginčo turtą valdo sąžiningi įgijėjai, turi būti taikoma restitucija pinigais iš nusikaltimą padariusių asmenų

             Be to, atsakovai J. S. ir L. D. pareiškė poziciją dėl žalos jiems atlyginimo neigiamo sprendimo atveju. Atsakovų nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti deliktinės atsakomybės institutą Lietuvos valstybei, nes nusikalstamais pareigūnų veiksmais L. D. ir J. S. atsirastų turtinė ir neturtinė žala. Būtų racionalu ir protinga valstybei žalą išieškoti iš nusikaltimą padariusių asmenų, o ne iš nekaltų asmenų  (L. D. ir J. S.). Žemės sklypai, į kuriuos  ginčo sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės, yra miškų ūkio žemės sklypai (miškas), jie nėra priskirti valstybės išperkamiems ir negrąžintiniems pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas miškams, jie nepatenka į saugomas teritorijas, šiems žemės sklypams nėra nustatytas ypatingas teisinis režimas bei nėra atsiradusio išskirtinės reikšmės visuomenės poreikio, dėl kurio jie turėtų būti neišvengiamai paimti iš L. D. ir J. S. nuosavybės. Patenkinus pareiškėjo reikalavimus, būtų tam tikru mastu paveiktos  konstitucinės vertybės – teisingumo principas, reikalavimai užtikrinti teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, būtinumą užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Atsakovų nuomone būtų tikslinga ir teisinga palikti jiems nuosavybės teisę į ginčijamus žemės sklypus.

              Atsakovas R. K. su pareiškėjo prašymu nesutiko. Teismo posėdyje paaiškino, kad buvo įsitikinęs, jog žemę įsigyja teisėtai. Įsigytą žemės sklypą tvarkė, padarė miško tvarkymo projektą, atliko miško valymo ir atsodinimo darbus, todėl jam turėtų būti atlyginta už savo lėšomis atliktus miško tvarkymo darbus.

              Atsakovas L. A. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė. 2013 m. rugpjūčio 22 d. teisme gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (t. III, b. l. 98).

              Atsakovai Z. S. ir A. R. teismo posėdyje su pareiškėjo prašymu nesutiko nenurodydami motyvų.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š. atsiliepimo nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai (b. l. 96-98).

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl šių Vilniaus apskrities viršininko sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo: 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 41-8488 dėl nuosavybės teisių į 4,10 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo J. S. (t. I, b. l. 61); 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 41-8489 dėl nuosavybės teisių į 4,09 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo L. A. (t. I, b. l. 28); 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 41-8490 dėl nuosavybės teisių į 4,10 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo L. D. (t. I, b. l. 36); 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 41-8491 dėl nuosavybės teisių į 4,09 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, atkūrimo  R. K. (t. I, b. l. 45); 2000 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 41-9289 dėl nuosavybės teisių į 4,13 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone, atkūrimo A. R. (t. I, b. l. 70); 2000 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 41-9290 dėl nuosavybės teisių į 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone, atkūrimo S. S. (t. I, b. l. 69); 2000 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 41-9291 dėl nuosavybės teisių į 4,13 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone, atkūrimo Z. S. (t. I, b. l. 71).

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, CPK 49 straipsniu, CK 1.80, 4.95, 4.96, 6.145 straipsniais, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio l dalies 7 punktu, 56 straipsniu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsniais, pareiškėjas  prašė panaikinti nuosavybės teisę į šiuos žemės sklypus ir juos išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo: 4,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo J. S.; 0,89 ha ir 3,2 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos valdo L. A.; 4,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo L. D.; 4,09 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo R. K.; 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį valdo Z. S., A. R., E. S., R. S. asmeniškai ir kaip M. S. ir P. S. įstatyminė atstovė (nurodęs, kad ne visi sklypų unikalūs numeriai nurodyti teisingai,  teismas rėmėsi 2012 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, esančiais t. I, b. l. 11–24 ir ištaisė numerius). Be to, pareiškėjas prašė panaikinti 2001 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, reg. Nr. 6-7104, išduoto Vilniaus m. 5-me notarų biure, dalį dėl 1/3 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo R. S., E. S., M. S., P. S. vardu (t. I, b. l. 72–74).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinės bylos bei prijungtos Vilniaus rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga ir vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių, konstatavo, kad  ginčijami sprendimai yra nuteistų baudžiamojoje byloje asmenų veiksmų administracinė pasekmė. Kiti pareiškėjo reikalavimai  yra išvestiniai.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo iš dalies buvo pakeistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendis, konstatuota, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs byloje surinktų įrodymų visumą, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų Z. S. ir A. R. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė jiems neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis buvo keičiamas tik nurodytoje apimtyje. Liko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kurioje konstatuota dėl kokių epizodų minėti asmenys buvo nuteisti, t. y. pripažinti kaltais (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio 1 epizodo „16,38 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime užvaldymas sukčiavimo būdu, dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ ir 4 epizodo „Sukčiavimo būdu 12,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone užvaldymas, teikto dokumento klastojimas, netikrų dokumentų pagaminimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ (aprašyme nurodyta, kad žemė yra (duomenys neskelbtini) kaime).

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimų Nr. 41-8488, Nr. 41-8489,  Nr. 41-8490 ir  Nr. 41-8491

              Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiais sprendimais atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus  (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone: L. A. į 4,09 ha, L. D. į 4,10 ha, R. K. į 4,09 ha, J. S. į 4,10 ha.

              Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje (toliau – ir Nuosprendis) konstatuota, kad siekiant atkurti nuosavybės teises buvo pateikiamas žinomai netikras dokumentas, t. y. 1999 m. gegužės 6 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 3549 (b. b. Nr. (duomenys neskelbtini), t. I, b. l. 196 ir kt.), kurioje nurodyta, kad pagal pilietės M. P. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog minėta pilietė turi teisę į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdytą 16,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Pažymoje Nr. 3549 nurodyta, kad ji parengta pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų 1998 m. rugsėjo 29 protokolą Nr. 86 (b. b., t. II, b. l. 130–133). Šiame protokole buvo konstatuota, kad vertinant 1947–1948 m. prievolių lapus, šių dokumentų nepakanka L. P. nuosavybės teisėms atkurti. Tačiau kitu klausimu vėl svarstomas tas pats nuosavybės teisių atkūrimo atvejis ir nurodoma, kad pagal 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planus galima atkurti nuosavybės teisę L. P. į 16,38 ha. Pasiūlyme buvo nurodyta, kad 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraštis, 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planas ir 1947–1948 m. prievolių lapai yra pakankami dokumentai M. P. nuosavybės teisėms į 16,38 ha atkurti (L. P. mirė (duomenys neskelbtini)). Šio dokumento 1-as ir 2-as egzemplioriai buvo tiriami baudžiamojoje byloje, dėl jų yra pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 11-2992-(04) (b. b., t. II, b. l. 5–8), kad pasiūlymo 2-me egzemplioriuje yra papildomai įrašytas skaičius „1“ prie 6,38 ha. Visi šie ir kiti įrodymai buvo įvertinti baudžiamoje byloje priimtame nuosprendyje.

            Baudžiamojoje byloje buvo tiriamos ir nustatytos aplinkybės, kad M. P. 1991 m. lapkričio 11 d. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko L. P. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, valdytą žemę. Kartu su prašymu nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad L. P. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Buvusio žemės savininko L. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti papildomi dokumentai: 1947–1948 m. prievolių lapai, kuriuose nurodyta, kad L. P. 1948 m. naudojosi 6,25 ha žemės, 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planas, 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščiai su įrašu – P. L. sūn. A. – 16,38 ha. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad L. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščio kopija, kurioje nurodytas (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone L. P. valdytas 16,38 ha žemės sklypas. Šio dokumento originalo Vilniaus apskrities archyve nėra. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra dvi analogiškos 1948 m. spalio 9 d. žemės apskaitos žiniaraščio kopijos, kuriuose įrašyti skirtingi L. P. valdytos žemės plotai – 6,38 ha ir 16,38 ha. Baudžiamojoje byloje atliktos rašysenos ekspertizės 2011 m. gegužės 27 d. akte konstatuota, kad vienoje iš minėtų kopijų atlikti skaitmeniniai įrašų pakeitimai: prie įrašų „6,38“ prirašyti skaitmenys „1“. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje pateiktas specialistų ir ekspertų išvadas,  konstatuota, kad Komisijos 1998 m. rugsėjo 29 d. protokole buvo įrašyta, jog M. P. (L. P. teisių perėmėja) turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, valdytą 6,38 ha žemę, kitame egzemplioriuje, buvo prirašytas skaičius „1“.

              Faktą, kad VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje parengta Pažyma Nr. 3549 buvo netikras dokumentas, be kitų įrodymų patvirtina ir 1998 m. rugsėjo 29 d. parengta pažyma Nr. 3320, kurioje nurodyta, kad M. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą 6,38 ha žemės sklypą. Remdamasis Pažyma Nr.3320, Vilniaus apskrities viršininkas 1999 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 41-5954 atkūrė nuosavybės teises M. P., grąžinant natūra 6,38 ha žemės sklypą. Pagal tikrus dokumentus M. P. nuosavybės teisė buvo atkurta visiškai, o vėliau, pasinaudojant netikrais dokumentais, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo vykdomos iš naujo ir priimti neteisėti ir nepagrįsti sprendimai atkurti nuosavybės teises.

              Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. P. 1999 m. gruodžio 9 d. sudarė su atsakovais L. A., J. S., R. K. ir L. D. teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį. Dalis šių asmenų, dalyvavusių teismo posėdyje, patvirtino, kad jie įsigijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą atlygintinai. Teismas pažymėjo, kad šių  sutarčių baudžiamojoje byloje nėra, tačiau iš teismo nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kurias formavo Vilniaus apskrities viršininko administracija, o dabar jos perduotos Nacionalinei žemės tarnybai, buvo apžiūrėtos baudžiamosios bylos proceso eigoje. Liudytojais apklausti asmenys, kurie pirko teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir kuriems ginčijamais sprendimais ir buvo atkurtos nuosavybės teisės, patvirtino, kad pas notarą sudarė teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pirkimo sandorius. Nuosprendžiu nustatyta, kad M. P. jau neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl neturėjo ir galimybės perduoti tą teisę kitiems asmenims.

               Nuosprendžiu konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininko sprendimų projektai dėl nuosavybės teisių L. A., J. S., R. K., L. D. atkūrimo į buvusio žemės savininko L. P. valdytą 16,38 ha žemę buvo parengti remiantis dokumentais, neįrodančiais L. P. nuosavybės teisės į 16,38 ha žemės (Pažyma Nr. 3549). Atsižvelgęs į Nuosprendyje nustatytas aplinkybes (1 epizodas) pirmosios instancijos  teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko L. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos, pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas, tarp jų šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, nes šiuo atveju tie dokumentai iš dalies buvo netikri, be to, nuosavybės teisė jau buvo atkurta. Remdamasis šiais argumentais, teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 41-8488, Nr. 41-8489,  Nr. 41-8490,  Nr. 41-8491.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. birželio 12 d. sprendimų Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291

         Teismas nustatė, kad šiais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. R., Z. S. ir S. S. į 12,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, atitinkamas dalis:  Sprendimu Nr. 41-9289 A. R. į  4,13 ha (t. I, b. l. 70); Sprendimu Nr. 41-9290  S. S. į 4,12 ha (t. I, b. l. 69);  Sprendimu Nr. 41- 9291 Z. S. į 4,13 ha (t. I, b. l. 71) juose nurodant, kad ši žemė buvo savininko J. T.

              Nuosprendžio (nuo 120 iki 151 lapo, t. I, b. l. 91–218) 4-me epizode įrodyti Z. S. ir A. R. padaryti nusikalstami veiksmai sukčiavimo būdu užvaldant 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, klastojant tikrą dokumentą, pagaminant netikrus dokumentus, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi. Nustatyta, jog Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai L. T. ir S. T. 1991 m. lapkričio 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. T. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą žemę – 12,38 ha. Nuosprendyje konstatuota, kad VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 41-6200-70, nes buvo suklastoti pretendento L. T. prašymas ir gimimo liudijimas. Buvusio žemės savininko J. T. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateikti sąrašai, o juose, t. y. Vilniaus–Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus kolonijos (duomenys neskelbtini) gromados žemės sklypų 1928 m. rugpjūčio 12 d. sąraše ir Vilniaus–Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus kolonijos (duomenys neskelbtini) žemės sklypų savininkų 1938 m. rugpjūčio 12 d. sąraše įrašytas buvęs žemės savininkas T., J., J.s., (duomenys neskelbtini) kolonijoje turėjęs 12,38 ha žemės. Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 41-2440 S. T. buvo atstatytos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko J. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą žemę – 12,38 ha. VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2000 m. kovo 10 d. parengta pažyma Nr. 1533 (b. b., t. 9, l. 181), kurioje nurodyta, kad L. T. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko J. T. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą 12,38 ha žemę. Nuosprendyje nustatyta, kad Pažyma Nr. 1533 išduota neteisėtai, pasinaudojant suklastotais dokumentais, nes L. T. su buvusiu žemės savininku J. T. nėra susijęs giminystės ryšiu. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikta L. T. nepatvirtinta gimimo liudijimo kopija, kurioje įrašas „T. L. R.“ ištaisytas į „T. L. I.“, o eilutėje „tėvas“ įrašas „T. R.“ ištaisytas į „T. I.“. Nustatyta, kad L. T. gimimo liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), originale yra rankraštiniai įrašai rusų kalba, kad L. T., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas yra R. T.

              Nuosprendyje taip pat nustatyta, kad L. T. 2000 m. kovo 30 d. nuosavybės teisės perleidimo sutartimi Z. S., A. R., S. S. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. T. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą 12,38 ha žemę. Šios perleidimo sutartys sudarytos remiantis Pažyma Nr. 1533, kurioje nurodyti netikri duomenys. Nuosprendyje konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. birželio 7 d. sprendimų projektai dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. S., A. R., S. S. į buvusio žemės savininko J. T. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą 12,38 ha žemę 1999 m. gruodžio 30 d. buvo parengti remiantis suklastotu giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančiu dokumentu (gimimo liudijimu).

              Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, kurios nustatytos Nuosprendžiu, teismas priėjo prie išvadų, kad VAVA 2000 m. birželio 12 d. sprendimai Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291 yra neteisėti ir nepagrįsti, jie prieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms, ypatingai toms, kuriose nustatyta, kad nuosavybės teisė atkuriama pateikus atitinkamus dokumentus.

Dėl reikalavimo panaikinti nuosavybės teisę į žemės sklypus ir juos išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo.

            Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad dalis dabartinių žemės savininkų prašo taikyti ieškinio senatį, kuri atsiliepimuose  skaičiuojama įvairiai.

              Vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

             Aiškindamas ieškinio senatį tokios kategorijos bylose, kai ne tik prašoma panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, tačiau taip pat prašoma panaikinti civilinius  sandorius, grąžinti valstybei žemės sklypus, bei, kai neteisėti administraciniai aktai priimti dėl padaryto nusikaltimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) pasisakė, kad teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, turi nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas kito asmens, ir pagal tai spręsti, kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.

              Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą  pagal nustatytą faktą, jog valstybė prarado nuosavybės teisę į žemę dėl nusikaltimo, teismas konstatavo, kad prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, turėjo tapti žinoma, kad valstybė prarado nuosavybės teisę be pagrindo tik tada, kai įsiteisėjo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendis. Šis nuosprendis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. birželio 20 d. nuosprendį. Apie tai Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2012 m. birželio 21 d. tarnybiniu pranešimu buvo pranešta Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui (t. III, b. l. 14–20). Vilniaus apygardos prokuratūra su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą 2012 m. liepos 18 d., t. y. nepraleidusi 30 dienų termino. Remdamasis šiais argumentais, teismas atmatė dalies atsakovų argumentus, kad prokuratūra privalėjo sužinoti apie valstybės pažeistus interesus tada, kai baudžiamoje byloje ekspertų ir specialistų išvadomis buvo nustatyti dokumentų klastojimo atvejai, ir konstatavo, kad   ieškinio senaties terminas nepraleistas.

             Nagrinėdamas reikalavimą panaikinti nuosavybės teisę į žemės sklypus ir juos išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, pirmosios instancijos administracinis teismas  atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011, 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), kad taikomas pažeistų teisių gynimo būdas yra vindikacija. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (kaip yra iš dalies ir šiuo atveju), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą ir kitas nurodytose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Vindikacinis ieškinys yra daiktinės teisės ieškinys, jis yra absoliutaus pobūdžio, nes toks gynimo būdas gali būti panaudojamas prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Tuo tarpu restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Šioje byloje nustatyta, kad valstybė nurodytus žemės sklypus prarado dėl asmenų padaryto nusikaltimo, valstybės su dabartiniais nuosavybės teisės turėtojais jokie prievoliniai santykiai nesieja. Dalis tų asmenų dėl padaryto nusikaltimo patys įgijo nuosavybės teisę į žemę (Z. S. ir A. R.), kiti asmenys įgijo nuosavybės teisę dėl to, kad nuteisti asmenys padarė nusikaltimą, dėl kurio buvo priimti neteisėti administraciniai aktai dėl neatlygintino žemės nuosavybės teisės į žemės sklypus perdavimo. Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnis), ir jos kaip savininko teisės ginamos tokiais pačiais, kaip ir kitų savininkų teisės, būdais. Nuosavybės teisę praradus dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, kitas asmuo negali teisėtai įgyti nuosavybės teisės. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo pateikti reikalavimai dėl nuosavybės teisės panaikinimo ir žemės sklypų išreikalavimo yra tenkintini.

Dėl reikalavimo panaikinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį

              Teismas nustatė, kad notaras 2001 m. lapkričio 5 d. išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr. 6-7104 (t. I, b. l. 72–74). Pagal šį liudijimą S. S. (mirusio (duomenys neskelbtini)) turtą lygiomis dalimis paveldi: E. S., R. S. ir nepilnamečiai vaikai M. S. bei P. S.. Paveldimą turtą sudarė (2 liudijimo punktas): 1/3 dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 12,38 ha, iš jų miškas 12,38 ha, adresu: Vilniaus rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Liudijime nurodyta, kad šio sklypo (dalies) įgijimo pagrindas yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 41-9290.

              Byloje nustatyta, kad VAVA 2000 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 41-9290 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, nes priimtas dėl to, kad buvo padarytas nusikaltimas, panaudojami netikri dokumentai. Minėta, kad tokiu atveju valstybė, kaip žemės savininkas, turi teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), nes valstybė nuosavybės teisę prarado dėl nusikaltimo. Paveldėjimo teisės liudijimas grindžiamas būtent nurodytu 2000 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 41-9290, todėl ta paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis negali būti teisėta, nes teisėje vadovaujamasi principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“. Nurodyta paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis pripažintina negaliojančia ir naikintina.

Dėl teisės į nuosavybės teisę perleidimo sutarčių.

              Vadovaudamasis baudžiamosios bylos taip pat nagrinėjamos administracinės bylos duomenimis, teismas nustatė kad M. P. 1999 m. gruodžio 9 d. sudarė teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį su L. D., L. A., J. S. ir R. K.. L. T. 2000 m. kovo 30 d. sudarė nuosavybės perleidimo sutartį (remiantis Pažyma Nr. 1533 ir joje nurodytais netikrais duomenimis), kuria Z. S., A. R. ir S. S. perleido teisę į buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdytą 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Dalis atsakovų teigia, kad šios sutartys buvo atlygintinės. Teismas priėjo prie išvadų, kad turtas gali būti išreikalautas iš svetimo neteisėto valdymo ir nenuginčijus šių sutarčių, nes nekilnojamas turtas įgytas ne šių sutarčių, bet apskrities viršininko sprendimų pagrindu.

              Teismas pažymėjo, kad negali tenkinti atsakovo R. K. prašymo dėl jo žemės sklype tvarkyto miško apsaugojimo, nes tai nėra nagrinėjamo ginčo dalykas. Dėl investicijų, kurias įdėjo į žemės sklypo (miško) tvarkymą, jis gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

III.

Atsakovai J. S., L. D., E. S., taip pat S. S. įpėdiniai R. S., P. S., M. S., atstovaujami įstatyminės atstovės savo motinos R. S., (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 1-11) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti su jais susiję pareiškėjo reikalavimai ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimai Nr. 41-8488, Nr. 41-8490, kuriais J. S. ir L. D. atkurtos nuosavybės teisės į dalį L. P. žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, bei 2000 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 41-9290, kuriuo S. S. atkurtos nuosavybės teisės į 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone; taip pat prašė panaikinti  tas teismo sprendimo dalis, kuriomis panaikintos apeliantų teisės į atkurtas nuosavybes teisės į sugrąžintus žemės sklypus ir nuspręsta išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo; pripažinta  negaliojančia ir panaikinta 2001 m. lapkričio 5d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, reg. Nr. 6-7104, dalis dėl S. S. 1/3 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo lygiomis dalimis R. S., E. S., M. S., P. S. vardu. Apeliantai prašė priimti dėl jų nurodytos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies priimti naują  sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą reglamentuojančias normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo teisminės praktikos senaties pradžios skaičiavimo aspektu, todėl priėmė apeliantų atžvilgiu nepagrįstą, neteisėtą ir  naikintiną sprendimo dalį. Teismas prokuroro galimybę kreiptis į teismą dėl apeliantams aktualių Vilniaus apskrities viršininko sprendimų Nr. 41-8488, Nr. 41-8490, Nr. 41-9290 atkurti nuosavybės teisių į žemę nepagrįstai siejo tik su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio įsiteisėjimu (įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiui). Teismas nurodė, kad faktas, jog  žemės savininkas L. P. turėjo ne 16,38 ha, o 6,38 ha, kaip ir duomenys dėl J. T. iki nacionalizacijos turėtos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime paaiškėjo tik nustačius dokumentų klastojimą pasitvirtinusį išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos, neteisingos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nepagrįstai sutapatino nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamojo persekiojimo ir  viešojo intereso gynimo procesus, kurių esmė ir tikslai yra skirtingi.

Remdamiesi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio bei 9 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, taip pat  atsižvelgdami į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-65/2004 bei LVAT 2008 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 525- 893/2008, apeliantai teigia, kad nepriklausomai nuo to, kokiu būdu (administraciniu – pagal ar atliekant ikiteisminį tyrimą) paaiškėja, kad nuosavybės teisių atkūrimui pateikti ne visi Atkūrimo įstatyme nurodyti dokumentai, teisės aktų nustatyta tvarka gali būti sprendžiamas klausimas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo: administracine tvarka – pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnį arba teismine tvarka, įgaliotai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijai kreipiantis į prokuratūrą su prašymu, ginant viešąjį interesą, panaikinti jos priimtus sprendimus – pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį.

2. Apeliantų nuomone, pareiškėjas praleido terminą teikti skundą dėl viešojo administravimo aktų panaikinimo skaičiuojant nuo momento, kai buvo surinkta pakankamai duomenų konstatuoti viešo intereso pažeidimą. Duomenys apie tai, jog šioje byloje pareiškėjo ginčijamais 1999-2000  m. sprendimais žemėnaudos apeliantams buvo suteiktos nepagrįstai buvo surinkti 2004 metais. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys tik patvirtino 2004 padarytas išvadas dėl viešo intereso pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas  prokuroro sužinojimą apie viešojo intereso pažeidimą nepagrįstai sutapatino su teismo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu.

Pagal baudžiamosios bylos duomenis VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 6 d. patikrinimo aktu Nr. 23 priėjo prie išvadų, kad žemės valdytojas L. P. prieš nacionalizaciją turėjo 6,38 ha ir kad buvusio savininko L. P. giminystės ryšį ir nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų byloje esantis archyvo dokumentas yra pataisytas iš 6,38 ha į 16,38 ha. Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyrius 2004 m. liepos 1 d. pavedimu Nr. SD-15791 kreipėsi Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas patikrinti nuosavybės teisių atkūrimą į L. P. turtą žemę. Tai reiškia, kad 2004 m. liepos 1 d. jau buvo surinkta pakankamai duomenų apie viešo intereso pažeidimą. Net ir nustačius suklastojimo faktą ir būdą (2011 m. gegužės 27 d. ekspertizės aktas), prašymas dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo pateiktas nebuvo.

VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktu Nr. 73 nustatė, jog nėra archyvinių dokumentų, patvirtinančių, kad yra pakankamai giminystės ryšį ir nuosavybės teisių dėl žemės valdymo nuosavybės teisę iki nacionalizacijos, patvirtinančių, kad L. T. (atlygintinai perleidęs teisę į dalį nuosavybės teisių atkūrimą S. S.) turėjo teisę nuosavybės teisių į nurodyto buvusio savininko turėtą žemę atkūrimą. Originalių archyvinių dokumentų analizė buvo atlikta 2004 m. rugpjūčio 20 d. ir jau 2004 metais buvo surinkta pakankamai duomenų, kad nuosavybės teisės į J. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę atkurtos pažeidžiant imperatyvias teisės normas. 2011 m. birželio 16 d. Nr. 140-(00985)-IS1-3650 ekspertizės aktu nustatyta, kad buvo suklastotas ir L. T. prašymas atkurti nuosavybės teise į J. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę, ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai.

3. Atsakovais šioje administracinėje byloje yra asmenys, kurie nuteisti už dokumentų klastojimą, bei šių veikų nepadarę asmenys, o pareiškėjo skundo pagrindas yra ne nusikalstamų veikų padarymas, bet ginčijamų VAVA sprendimų neatitikimas Atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsniams, t. y. minėtų VAVA sprendimų apskundimui baudžiamosios bylos baigtis neturėjo jokios įtakos. Kaltinamojo akto surašymo metu buvo surinkti visi duomenys, reikalingi ginčyti VAVA sprendimus, ir buvo suvoktas būtinumas ginti viešą interesą, tačiau ir tada nebuvo kreiptasi dėl VAVA sprendimų panaikinimo.

4. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nepagrįstai nustatydamas senaties termino skaičiavimo pradžią nuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskelbimo, pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, nes nukrypo nuo teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-814/2011 pažymėjo, kad prokuroro, kaip viešąjį interesą ginančio subjekto, procesinė padėtis administracinėse bylose nėra išskirtinė ta prasme, kad prokuroras, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas kaip ir bet koks pareiškėjas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis Nr.A146-335/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis Nr.A882-1151/2010). Tai tiesiogiai įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipiasi į teismą ir prašo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Priešingu atveju būtų sukurtas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose. Prokurorai nepagrįstai įgytų daugiau galimybių ginčyti administracinius aktus nei kiti asmenys, o tai nesiderintų su administracinių bylų teisenos principais (LVAT administracinės bylos Nr. AS5-381/2004, Nr. AS11-511/2004, Nr. AS14-477/2004). LVAT 2012 m. spalio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-2406/2012, nurodyta, kad ,,<...administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog, prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (administracinė byla Nr. Al46-335/2008). Taigi prašymo padavimo terminas pareiškėjui turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Byloje nebuvo pareikštas prašymas dėl praleisto termino ginčyti  administracinius aktus.

5. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš viso nepasisakė dėl bendrojo ieškinio senaties termino. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtu būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Vadovaujantis šio principu, administracinėse bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra taikomas bendras CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas (Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-126-422/2010, LVAT 2008 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008).

6. Dėl reikalavimų apimties pažymėjo, kad J. S. ir L. D. teises į  L. P. nuosavybės teisių atkūrimą įgijo atlygintinu sandoriu, sudarydami notarinę sutartį. S. S. įpėdiniai paveldėjo žemės sklypą, kuris buvo suteiktas įgijus nuosavybės teises į nuosavybės teisių atkūrimą atlygintinu sandoriu. Reikalavimas dėl minėtų sandorių nuginčijimo byloje nebuvo pareikštas, o reiškia, jog sandoriai yra galiojantys ir J. S., L. D., taip pat S. S. įpėdiniai, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

7. Teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą dėl VAVA sprendimų, kuriais J. S., L. D., S. S. buvo suteikti žemės sklypai, panaikinimo ir žemės sklypų išreikalavimo iš jų valdymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo, priėmė neproporcingą ir valstybei nenaudingą sprendimą, dėl kurio valstybei atsiras daugiau nuostolių, kadangi valstybės tarnautojo ir jam prilyginamojo asmens nusikalstamų veikų rezultate nurodytiems atsakovams atsiras nuostoliai, lygūs minėtų žemės sklypų vidutinei rinkos vertei bei jų pagerinimui panaudotų piniginių lėšų sumai, taip pat atsirastų pagrindas ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantų nuomone, vertinant jiems priklausančio turto (ginčo žemės sklypų) vertę, taip pat jiems atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydį, valstybei būtų racionalu ir protinga žalą išieškoti iš nusikaltimą padariusių asmenų, o, ne išreikalavus ginčo žemės sklypus iš apeliantų, kompensuoti iš tų pačių nusikaltimų atsiradusią žalą. Tai atitiktų proporcingumo, sąžiningumo, teisinių santykių stabilumo, interesų pusiausvyros, ekonomiškumo principus.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 26-29) nurodyti šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atsakovas nesutinka su apeliantais, kad praleido terminą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Nurodo, kad ginčijami administraciniai aktai priimti bei valstybė nuosavybės teisę į žemės sklypus prarado dėl padarytų nusikaltimų. Nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo pripažįstamas kaltu ir duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai, pripažįstami įrodymais tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tik iš įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių (pirmos instancijos nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. birželio 20 d.) tapo aišku, kad valstybės turtas be pagrindo perleistas kitų asmenų nuosavybėn ir atsirado teisė ginčyti sprendimus atkurti nuosavybės teises, vėlesnius sandorius, taip pat reikšti vindikacinį reikalavimą. Apie nuosprendžiu nustatytas aplinkybes Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2012 m. birželio 21 d. tarnybiniu pranešimu pranešė Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui. Vilniaus apygardos prokuratūros  ieškinys teismui buvo pateiktas 2012 m. liepos 18 d., t. y. nepraleidus 30 dienų termino. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad 2004 metais prokuroras turėjo pakankamai informacijos apie tai, jog minėti VAVA sprendimai yra priimti pažeidžiant įstatymų nuostatas. Pareiškėjas ieškinį, o vėliau prašymą administraciniam teismui grindė baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, ieškiniui pareikšti neužteko vien iš archyvų gautų duomenų ar minėtuose aktuose padarytų išvadų. Ieškinio reikalavimus, susijusius su vindikacinių reikalavimų taikymu, galima buvo kelti tik tada, kai apkaltinamajame nuosprendyje buvo konstatuotas nusikaltimo padarymas ir faktas, jog valstybė turtą prarado dėl padarytų nusikaitimų. Dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ar jo metu nesant specialistų ar ekspertų išvadų negalima buvo nustatyti dokumentų klastojimo fakto, nes tam reikalingos specialios žinios. O ir atlikus specialų tyrimą jo metu nustatytos aplinkybės turėjo būti įvertintos ir patvirtintos tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu.

2. Dėl bendrojo ieškinio senaties termino taikymo pažymėjo, kad nepaisant praėjusio laikotarpio nuo ginčijamų aktų priėmimo ginama vertybė įgalina teikti prioritetą ne civilinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui, o pažeistų valstybės interesų gynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).

             LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apeliantų teigimu, apie viešojo intereso pažeidimą teisėsaugos institucijos sužinojo 2004 metais. Atsižvelgiant į tai, kad  prokuroras su ieškiniu, gindamas viešąjį interesą, į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2012 m. liepos 18 d., šis terminas negali būti laikomas praleistu. Kreipiantis į teismą prašyme buvo prašoma, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas praleistas, atnaujinti šį terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes   nebuvo išnagrinėta teisme baudžiamoji byla ir neįsiteisėjęs nuosprendis.

3 Teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad nenuginčijus teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutarčių nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas iš svetimo neteisėto valdymo, nes jis įgytas apskrities viršininko sprendimų pagrindu.

4. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas ir kt.  Dėl tos priežasties, jog turtas buvo įgytas nuosavybėn be teisėto pagrindo, be to, neatlygintinai, žemės sklypus išreikalavus iš apeliantų šalių interesų pusiausvyra nebus neproporcingai pažeista vienos šalies naudai.  Nepanaikinus ginčijamų administracinių aktų bei jų pagrindu atsiradusių pasekmių, valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis, būtų nepagrįstai įteisintas nusikalstamu būdu gautas turtas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 31-33) nurodo, kad prokurorui ikiteisminio tyrimo metu (2004-2007 metais) ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu (2007-2011 metais) kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, reikalaujant panaikinti administracinius aktus (sprendimus), kuriais asmenims atkurtos nuosavybės teisės į L. P. ir J. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nei teisinio, nei faktinio pagrindo nebuvo, nes asmenų, kurie galimai suklastojo archyvinius dokumentus, susijusius su L. P. ir J. T. iki nacionalizacijos valdyta žeme, atžvilgiu tuo metu vyko baudžiamasis procesas ir tik įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiui, prokurorui atsirado teisinis ir faktinis pagrindas reikšti vindikacinį reikalavimą, t. y. prašyti panaikinti administracinius aktus, kurie priimti pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo nuostatas bei išreikalauti žemės sklypus iš svetimo neteisėto valdymo. Prokuroras dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi teisės aktų nustatytais terminais surinkęs pakankamai duomenų, kad buvo pažeistas viešasis interesas, todėl apeliantų argumentai dėl ieškinio senaties terminų nepagrįsti.

Atsakovas R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 35-39) nurodė, kad palaiko apeliantų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 41-8491 dalį, kuria buvo  patenkinti pareiškėjo  reikalavimai ir panaikintas jo atžvilgiu priimtas VAVA sprendimas Nr. 41-8491 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4,09 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat tą teismo sprendimo dalį, kuria  panaikinta jo nuosavybės teisė į šį žemės sklypą ir nuspręsta išreikalauti jį iš svetimo neteisėto valdymo. Atsakovas R. K. prašė panaikinus šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį priimti šiais klausimais naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamas ginčą iškėlė prokuroras, ginantis viešąjį interesą (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 56 straipsnis), kad būtų išreikalautas iš svetimo neteisėto valdymo ir grąžintas valstybei  jos  prarastas  turtas (valstybinė žemė), kurį valstybė prarado dėl  atitinkamų asmenų  nusikaltimų, padarytų vykdant žemės reformą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo srityje. 

Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimus Nr. 41-8488,Nr. 41-8489, Nr. 41-8490, Nr. 41-9291, kuriais J. S., L. A., L. D. ir R. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į L. P. 16,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, atitinkamas dalis: J. S. ir R. K. – į 4,09 ha (kiekvienam), o L. A. ir L. D. – 4,10 ha (kiekvienai); taip pat prašė panaikinti 2000 m. birželio 12 d. sprendimus Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291, kuriais A. R., S. S., Z. S. atkurtos nuosavybės teisės natūra į J. T. 12,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, atitinkamas dalis: A. R. ir Z. S. – 4,13 ha (kiekvienam), o S. S. – į 4,12 ha. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti  minėtų asmenų (dėl mirusio S. S. įsigyto žemės sklypo – jo turto paveldėtojų) nuosavybės teisę į šiuos žemės sklypus ir išreikalauti šiuos sklypus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr.(duomenys neskelbtini), Nr.(duomenys neskelbtini), Nr.(duomenys neskelbtini)) iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat panaikinti 2001 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. 6-7104), išduoto Vilniaus m. 5 notarų biure, dalį, kuria S. S., mirusio (duomenys neskelbtini), motina E. S., sutuoktinė R. S. ir vaikai M. S. ir P. S.,  paveldėjo lygiomis dalimis žemės sklypo, kurio bendras plotas – 12,38 ha, (duomenys neskelbtini) kaime (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/3 dalį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino visiškai.

Atsakovai J. S., L. D., E. S., R. S. (ji ir M. S. ir P. S. įstatyminė atstovė) apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuri priimta jų atžvilgiu. Atsakovas R. K. apeliacinio skundo nepateikė, tačiau jo atsiliepime į  apeliacinį skundą išdėstytas pritarimas apeliaciniam skundui ir pareikštas prašymas panaikinti ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuri priimta jo atžvilgiu, teisėjų kolegijai suteikia pagrindą šį atsakovo R. K. prašymą vertinti ABTĮ 131 straipsnio prasme kaip prisidėjimą prie kitų atsakovų paduoto apeliacinio skundo. Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, skaičiavimu, nepagrįstai netaikė ieškinio senaties,  priėmė proporcingumo principą pažeidžiantį ir valstybei nenaudingą sprendimą.

   ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad  teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek  neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis). Teismo nesaisto apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Dėl kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą termino ir ieškinio senaties termino

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.  Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis). Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Prokuratūros įstatyme (19 straipsnis), taip pat Civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Specialiojo prokuratūros veiklą reglamentuojančio Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje  prokurorams yra suteikti įgaliojimai  ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, jei jie turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau  šis įstatymas kreipimosi į teismą terminų nereglamentuoja. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.  Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  praktikoje  nuosekliai  laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2005 m. rugsėjo 28 d. Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. Nr. AS10-27/2005,  2007 m. birželio 28 d. byloje Nr. A8-660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2008 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), 2009 m. vasario 12  d. Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. Nr. A556-2907/2011 ir kt.)

              Nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, inicijavo procesą Civilinio proceso tvarka, paduodamas 2012 m. liepos 13 d. ieškinį  bendrosios kompetencijos teismui dėl 1999-2000 metais priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių, įgytų pagal šiuos sprendimus, panaikinimo ir žemės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Pareiškėjo ieškinį Vilniaus apygardos teismas gavo 2012 m. liepos 18 d. ir 2012 m. liepos 20 d. priėmė nagrinėti. Kilus abejonių dėl  bylos rūšinio teismingumo (reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo administracinio pobūdžio, kiti civilinio pobūdžio), Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti.  Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi  nutarė, kad  prokuroro inicijuotas  ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme.  Prokuroras persiųstoje pagal teismingumą į Vilniaus apygardos administracinį teismą byloje 2013 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą, kurio turinys procesine prasme buvo pakoreguotas pagal Administracinių bylų proceso reikalavimus, tačiau  pareikšti reikalavimai, kuriuos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė patenkinti buvo analogiški kaip ir  ieškinyje, 2012 m. liepos 18 d. pateiktame bendrosios kompetencijos teismui. Aplinkybė, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, šį procesą inicijavo per bendrosios kompetencijos teismą, o byla į administracinį teismą buvo persiųstą pagal  Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skaičiavimui įtakos neturi. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo kreipimosi  į teismą dėl viešojo intereso gynimo data yra 2012 m. liepos 18 d.

            Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo per trumpesnį nei 30 dienų terminą, kurio eigos pradžią skaičiavo nuo 2012 m. birželio 20 d., t. y. nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Z. S. ir A. R. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už eilė nusikalstamų veikų epizodų, kvalifikuotų pagal BK 300 straipsnio (dokumentų suklastojimas ar suklastoto panaudojimas arba realizavimas) 2 dalį, 228 straipsnio (piktnaudžiavimas) 2 dalį ir 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalį (teismų nuosprendžiuose nurodyti pirmasis ir ketvirtasis epizodai), buvo užvaldyti du nagrinėjamam ginčui aktualūs valstybinės žemės sklypai, t. y. 16, 38 ha  sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone ir 12,38 ha sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, įsiteisėjimo. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. birželio 20 d., t. y. Vilniaus apygardos teismui 2012 m. birželio 20 d. priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeitė minėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

           Pareiškėjo keipimosi į teismą termino eigos pradžios nustatymo aspektu pabrėžtina nagrinėjamai  bylai svarbi aplinkybė, kad prokuroras kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl šių žemės sklypų konfiskavimo. Minėtoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. balandžio 14 d. pagal BK 300  straipsnio 1 dalį prokuratūrai gavus duomenų apie tai, kad atkuriant nuosavybės teises į L. P. žemę galimai buvo klastojami dokumentai. Vilniaus rajono prokuratūroje pagal vėliau gautas medžiagas  buvo pradėta eilė ikiteisminių tyrimų dėl galimo dokumentų klastojimo atkuriant nuosavybės teises į žemę, tarp jų 2004 m. rugsėjo 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo dokumentų klastojimo atkuriant nuosavybės teises į J. T. žemę.  Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra, nustačiusi, kad įtariamieji yra tie patys asmenys,  2005 m. liepos 21 d. nutarimu ikiteisminius tyrimus sujungė į vieną bylą. Baudžiamojoje byloje yra duomenys apie tai, kad prokuratūra, kuri organizavo ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavo, nagrinėjamam ginčui aktualių žemės sklypų atžvilgiu baudžiamojoje byloje 2005 metais taikė BPK 151 straipsnyje numatytą procesinio poveikio priemonę – laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą. Ši įstatymo norma nustatė, kad civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Prokuroras laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą ginčui aktualių sklypų (duomenys neskelbtini) kaime atžvilgiu paskyrė 2005 m. rugsėjo 22 d., sklypų (duomenys neskelbtini) kaime atžvilgiu – 2005 m. liepos 1 d.).  BPK 151 straipsnio 8 dalis nustatė, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga. Vadovaudamasis šia įstatymo norma Vilniaus rajono apylinkės teismas panaikino šiems sklypams paskirtus laikinus nuosavybės teisių apribojimus, kadangi nusprendė šiuos sklypus konfiskuoti.

                 Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nusprendė konfiskuoti šiuos žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, įregistruotus Valstybinėje įmonėje Registrų centras: R. K. 4,09 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), L. D. 4,1 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), L. A. 3,2 ha ir 0,89 ha (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), J. S. 4,1 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. nusprendė konfiskuoti iš viso į 16,38 ha bendro ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, į kurio atitinkamas dalis nuosavybės teisės buvo atkurtos minėtiems asmenims VAVA 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimais Nr. 41-8488, Nr. 41-8489,  Nr. 41-8490,  Nr. 41-8491. Tuo pačiu nuosprendžiu teismas nusprendė konfiskuoti 12,38 ha bendro ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistruotą Valstybinėje įmonėje Registrų centras, pagal atitinkamas jo dalis: Z. S. 1/3 dalį (4,13 ha), A. R. 1/3 dalį (4,13 ha) ir S. S. 1/3 dalį (4,12 ha), t. y. nusprendė konfiskuoti žemę, į kurią nuosavybės teisės minėtiems asmenims buvo atkurtos VAVA 2000 m. birželio 12 d. sprendimais Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291. 

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl minėtų žemės sklypų konfiskavimo  motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas  teisingai vadovavosi BK 72 straipsniu, tačiau pritaikė ne tą, t. y.  ne nuosprendžio priėmimo metu galiojusią, o ankstesnę (2002 m. spalio 31 d. įstatymas Nr. VIII-31) BK 72 straipsnio 2 dalies redakciją. Pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl žemės sklypų konfiskavimo, paliko galioti minėtiems sklypams  taikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą, pažymėdamas, kad įsiteisėjus procesiniam sprendimui šioje byloje, prokuratūra, gindama viešąjį interesą, imsis Prokuratūros įstatyme numatytų priemonių šių neteisėtų sandorių panaikinimui. Taigi, teismas  baudžiamojoje byloje  pripažino, kad pagal bylos aplinkybes prokuroras gali  išreikalauti  valstybinės žemės sklypus iš  neteisėto valdymo per viešojo intereso gynimo procedūrą.

              Pažymėtina, kad tiek 2002 m. spalio 31 d. įstatymo Nr. VIII-31 redakcijos BK 72 straipsnis, tiek 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1199 redakcijos 72 straipsnis numato turto konfiskavimą, t. y. priverstinį neatlygintiną konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimą valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu šio Kodekso prasme laikomas turtas, kuris buvo šio Kodekso uždraustos  (nusikalstamos) veiklos  įrankis,  priemonė ar rezultatas (BK 72 str. 1 ir 2 dalys).

               Minėtos BK ir BPK nuostatos, kuriose buvo ir yra numatytas BK uždraustų veiklos rezultatų konfiskavimas, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytą aplinkybę, kad Vilniaus rajono prokuratūra, kuri 2005 metais ėmėsi įstatymo numatytų procesinės prievartos priemonių, kad galimai nusikalstamu būdu užvaldytas valstybės turtas nepereitų į trečiųjų asmenų rankas ir būtų grąžintas valstybei, pagal įstatymą turėjo pagrindo tikėtis, kad šis rezultatas bus pasiektas  per baudžiamąjį procesą. Baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismui 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu panaikinus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl minėtų žemės sklypų konfiskavimo, prokurorui atsirado pagrindas siekti  žemės sklypų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo kitu procesiniu būdu, t.y. kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes baudžiamojoje byloje buvo nustatyti, kad minėti valstybinės žemės sklypai buvo užvaldyti kitų asmenų dėl teismo pripažintų kaltais ir nuteistų Z. S. ir A. R. padarytų nusikaltimų. Minėta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2012 m. liepos 18 d., t. y. per trumpesnį nė 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo 2012 m. birželio 20 d.

               Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra  pagrindo sutikti su apeliantais, kad prokuroras  2004 metais turėjo pagrindą kreiptis dėl viešojo intereso gynimo. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad Vilniaus rajono prokuratūra 2004 metais gavo duomenų apie galimą dokumentų klastojimą VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje  atkuriant nuosavybės teises. Pažymėtina, kad apeliantų nurodyti  prokuratūros gauti duomenys buvo apie galimai padarytas nusikalstamas veikas ir baudžiamojoje byloje yra duomenys, kad į šią informaciją prokuratūra reagavo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. pradėjo ikiteisminius tyrimus. Apeliantų nurodytas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos 2004 m. balandžio 6 d. patikrinimo aktas Nr.23, kuriame patikrinus nuosavybės teisių atkūrimo į L. P. žemę dokumentus buvo nutarta kreiptis į prokuratūrą kilus įtarimų, jog buvo klastojami dokumentai, yra būtent tas dokumentas, kurį gavusi Vilniaus rajono prokuratūra 2004 m. balandžio 14 d. pradėjo pirmąjį ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pasibaigusį minėtoje baudžiamojoje byloje priimtu  teismo nuosprendžiu. Minėta, kad pagal vėliau gautas medžiagas prokuratūroje buvo pradėta eilė ikiteisminių tyrimų dėl galimo dokumentų klastojimo atkuriant nuosavybės teises į žemę, tarp jų  2004 m. rugsėjo 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.(duomenys neskelbtini) dėl galimo dokumentų klastojimo atkuriant nuosavybės teises į J. T. žemę, kurio pradėjimui vada buvo apeliantų minimas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktas Nr.73. Vilniaus rajono prokuratūra, nustačiusi, kad įtariamieji pagal eilę pradėtų ikiteisminių tyrimų yra tie patys asmenys (Z. S. ir A. R.), 2005 m. liepos 21 d. nutarimu ikiteisminius tyrimus sujungė į vieną bylą, kurioje buvo atliekami procesiniai veiksmai, siekiant ištirti jų galimai padarytas nusikalstamas veikas. Apeliantai, nurodydami argumentus dėl termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo,  nepagrįstai remiasi Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyrius 2004 m. liepos 1 d. pavedimu Nr. SD-15791 Nacionalinei žemės tarnybai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad šis pavedimas yra ikiteisminio tyrimo procesinis dokumentas, kuriuo ikiteisminį tyrimą atliekantis subjektas kreipėsi  į  Nacionalinę žemės tarnybą dėl specialisto išvados pateikimo tuo aspektu, ar žemėtvarkos specialistai tinkamai atliko savo pareigas, ar nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Apeliantų nuorodos į kitus baudžiamosios bylos procesinius dokumentus taip pat nesuteikia pagrindo išvadoms, kad prokuroras turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo anksčiau nei įsiteisėjo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendis, nes tik nuo to laiko, kai įsiteisėjo teismo nuosprendis (2012 m. birželio 20 d.)  nebegalėjo būti kvestionuojama, kad  ginčui aktualūs valstybinio fondo žemės sklypai buvo užvaldyti nusikalstamu būdu. Prokurorui atsirado pagrindas pasinaudoti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje suteiktais įgaliojimais kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį  paaiškėjus, kad žemės sklypai į valstybinės žemės fondą baudžiamojo proceso priemonėmis baudžiamojoje byloje  nebuvo sugrąžinti, tačiau buvo nustatytas valstybinės žemės užvaldymo nusikalstamu būdu faktas, suteikiantis pagrindą kreiptis į teismą dėl neteisėtai įgyto valstybės turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

  Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra pagrindo išvadoms, jog pareiškėjas kreipėsi į  teismą dėl viešojo intereso gynimo praleidęs terminą (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Dėl apeliantų nurodyto argumento, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl jo prašymo taikyti senatį, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė plačiau, tačiau nagrinėdamas reikalavimą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovų nuosavybės teisę į žemės sklypus ir juos išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

            CK 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad apeliantai, nors ir kelia klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, tačiau nurodo, kad pareiškėjas apie tai, jog  žemės sklypai  jiems buvo suteikti  nepagrįstai, žinojo nuo 2004 metų. Taigi, net ir sutikus su apeliantų nurodytų termino skaičiavimu, atsižvelgiant į tai, kad prokuroras kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo 2012 m. liepos 18 d., CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas negalėtų būti laikomas praleistu. Minėta, kad pareiškėjas skundą teismui dėl viešojo intereso gynimo padavė nepraleidęs  ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino.

Primintina, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas  ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso praleidimas, tai dar nereiškia absoliutaus pagrindo atmesti ieškinį. Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių  yra svarbesnė konkrečioje viešojo  intereso gynimo byloje (žr., pvz., LAT 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-2010).

             Nekvestionuotina, kad  visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad  priimant administracinius  aktus būtų  laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad  turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu ir skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo skaidrumo, teisėtumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d.  Nr. A858-1361/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju  valstybinio fondo žemė (28,76 ha)  buvo užvaldyta pačia grubiausia nepaklusimo teisei forma – darant nusikaltimus. Tokiu būdu  atsiradę  žemės valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Esant tokioms aplinkybėms viešasis interesas turėtų būti ginamas net ir konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą. Apeliantų argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

              Remdamasi išdėstytais argumentai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą ir taikyti CK  įtvirtintą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimų Nr. 41-8488, Nr. 41-8489,  Nr. 41-8490  Nr. 41-8491 ir 2000 m. birželio 12 d. sprendimų Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291 panaikinimo

            ABTĮ 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių pasekmių.  Pirmosios  instancijos  teismas  2013 m. spalio 4 d. sprendime pagrįstai akcentavo, kad pareiškėjo šioje byloje ginčijami VAVA sprendimai yra asmenų, kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, veiksmų administracinė pasekmė.

             Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu dėl 16,38 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone,  nustatyta, kad po to, kai M. P. pagal jos pateiktą prašymą ir VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 1998 m. spalio 26 d. parengtą Pažymą Nr. 3320 VAVA 1999 m. sausio 26 d. sprendimu Nr.41-5954 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,38 ha buvusio savininko L. P. žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, 1999 metais klastojant ir panaudojant suklastotus dokumentus, piktnaudžiaujant tarnybą, sukčiavimo būdu buvo užvaldyta 16,38 ha valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, kurią neva iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė L. P.

                Minėtu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu dėl  16,38 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, neteisėto užvaldymo buvo nustatyta, kad Z. S., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos specialistu, ir A. R. būdamas asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, dirbdamas pagal 1998 m. balandžio 2 d. žemės reformos žemėtvarkos projekto darbų atlikimo sutartį Nr. 19 bei atlikdamas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus, veikdami pagal išankstinį susitarimą, siekdami turtinės naudos ir piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, pateikdami ir panaudodami netikrus dokumentus (A. R. pagamino netikrus dokumentus ir suklastojo tikrą dokumentą), tyčia apgaule  įgijo J. S., L. D., L. A. ir R. K. naudai didelės vertės svetimas turtą – 42 377 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tokiu būdu buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei. Teismo nuosprendyje nustatyta, kad A. R.: pagamino netikrus dokumentus (nubraižė  buvusio savininko L. P. žemės sklypo planą, kuriame pažymėjo neva turėtos 20 ha žemės ribas; pagal jo tyčia pateiktus melagingus žodinius duomenis dėl sklypo ribų paženklinimo ir parodymo, žemėtvarkos skyriaus darbuotoja, nežinodama, kad šie duomenys melagingi, parengė netikrą 16,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime abrisą ir netikrą ribų paženklinimo – parodymo aktą, grąžinamos natūra žemės sklypo planą, netikrus  sprendimų atkurti nuosavybės teises projektus, kuriuose A. R. pasirašė kaip šiuos dokumentus parengęs matininkas); suklastojo tikrą dokumentą (1998 m. gegužės 10 d. Vilniaus  rajono (duomenys neskelbtini) agarinės  reformos  tarnybos (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąraše korekcine medžiaga grafoje „Buvusių žemės savininkų vardai ir pavardės“  uždažė  įrašą „V. K.“ ir jo vietoje įrašė „L. P.“, šio sąrašo priede įrašė duomenis apie L. P. sklypą ir pasirašė už M. P., kad ji su kartografuotomis ribomis sutinka). Teismo nuosprendyje konstatuota, kad šie bendrininkai  pateikė žinomai suklastotus dokumentus (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus juristei - gauto iš Vilniaus apskrities archyvo žiniaraščio eil. Nr.117-127 lapo F.239 Sp.I B.30 L.7 a.p. patvirtintos suklastotos  kopijos šviesokopiją, Komisijos protokolo Nr. 86 šviesokopiją, žinomai netikrą dokumentą – Pažymą Nr.3549: notarei - nuosavybės teisės perleidimo sutarties pasirašymui ir registravimui pateikė žinomai netikrą Pažymą Nr.3549 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų).  Teismo nuosprendyje  nustatyta, kad  dėl  minėtų apgaulingų veiksmų pas notarą 1999 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta teisės į išlikusio  nekilnojamąjį turto  atstatymą perleidimo  sutartis, kuria  M. P. perleido L. A., J. S., R. K. ir L. D. lygiomis dalimis  teisės į išlikusio nekilnojamojo turto (16,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime) atkūrimą, t. y. perleido teises, kurių neturėjo, po to buvo priimti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimai Nr. 41-8488, Nr. 41-8489,  Nr. 41-8490,  Nr. 41-8491 dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams: L. A. į 4,09 ha, L. D. į 4,10 ha, R. K. į 4,09 ha, J. S. į 4,10 ha.

              Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu dėl 12,38 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)  kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, nustatyta, kad Z. S. ir A. R., veikdami pagal išankstinį susitarimą, klastodami, pateikdami ir panaudodami netikrus dokumentus, siekdami turtinės naudos  piktnaudžiavo tarnybinė padėtimi,   apgaule siekė įsigyti ir  įgijo didelės vertės svetimas turtą – 28 767 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tokiu būdu buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei. Teismo nuosprendyje nustatyta, kad bendrininkai pagamino netikrus dokumentus (Z. S. užpildė L. T. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą grąžinti žemę tyčia įrašydamas melagingus duomenis, kad pretendentas yra buvusio savininko I. T., turėjusio 12,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, sūnus ir pasirašė  L. T. vardu; panaudodamas  suklastotą L. T. prašymą ir netikrą gimimo liudijimo kopiją (ekspertizės metu nustatytas, kad buvusiame įraše  „T. L. R.“ ištaisytas į „T. L. I.“) parengė netikrą Pažymą Nr. 1533 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų; A. R. nubraižė  J. T. žemės sklypo planą, kuriame pažymėjo neva turėtos 12,38 ha žemės ribas; pagal jo tyčia pateiktus melagingus žodinius duomenis dėl sklypo ribų paženklinimo ir parodymo, žemėtvarkos skyriaus darbuotoja, nežinodama, kad šie duomenys melagingi, parengė netikrą 12,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime abrisą ir netikrą ribų paženklinimo – parodymo aktą, grąžinamos natūra žemės sklypo planą, netikrus sprendimų atkurti nuosavybės tesies projektus, kuriuose A. R. pasirašė kaip šiuos dokumentus parengęs matininkas); A. R. suklastojo tikrą dokumentą  (piliečių prašymų grąžinti žemę registravimo žurnalo skiltyse „Piliečio pavardė ir vardas“, „Kaimas“, „Kieno vardu žemė“ tyčia korekcine medžiaga  užtepė buvusius įrašus ir toje vietoje  atitinkami įrašė „T. L.“, „T. J.“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad šie bendrininkai, piktnaudžiaudami pasitikėjimu pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus juristei patikrinimui į L. T. giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, įsegdami į bylą žinomai suklastotus dokumentus, po to netikrą Pažymą Nr. 1533 pateikė notarei ir ją suklaidino, nes remiantis šia pažyma 2000 m. kovo 30 d. buvo sudaryta L. T. nuosavybės teisės perleidimo Z. S., A. R., S. S., sutartis, kuria buvo perleista teisė atkurti nuosavybės teises į J. T. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone valdytą žemę – 12,38 ha. Teismas nustatė, kad minėtų bendrininkų apgaulės  veiksmų ir jiems piktnaudžiaujant VAVA ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų  pasitikėjimu buvo perengti sprendimų atkurti nuosavybės teises projektai ir VAVA 2000 m. birželio 12 d. sprendimais Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291 atkurtos nuosavybės natūra į bendrą 12,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone: Z. S. į A. R. į 4,13 ha (kiekvienam), Z. S. į 4,12 ha. 

          Minėtu teismo nuosprendžiu nustatyti dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo siekiant užvaldyti valstybinio fondo žemę faktai įrodo, kad pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, ginčijami Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimai Nr. 41-8488, Nr. 41-8489,  Nr. 41-8490  Nr. 41-8491 ir 2000 m. birželio 12 d. sprendimai Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291, kuriais apeliantams ir kitiems atsakovams, buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus, yra neteisėti iš esmės, nes yra asmenų, kurių užimamos pareigos 1999-2000 metais  buvo susijusios su žemės reformos vykdymu ir nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo procesais ir  kuriems dėl jų padarytų nusikaltimų priimtas teismo nuosprendis (Z. S. ir A. R.) nusikalstamų veiksmų administracinė pasekmė (ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis). Aptariamu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad dėl minėtų asmenų, klastojusių dokumentus ir panaudojusių žinomai suklastotus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūrose, apgaulės ir piktnaudžiavimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus tarnautojų, kurių tarnybos funkcijos buvo susiję su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę dokumentų tikrinimu, sprendimų atkurti nuosavybės teises projektų rengimu ir priėmimu, pasitikėjimu,  buvo priimti pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo  ir  nagrinėjamam administraciniam ginčui aktualūs valstybinės žemės sklypai (16,38 ha (duomenys neskelbtini) kaime ir 12,38 ha (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone) neteisėtai perėjo į kitų asmenų (atsakovų) valdymą ir buvo įregistruoti kaip jų nuosavybė. Nuosprendyje, be kita ko, konstatuota ir tai, kad nuosavybės teisės į nagrinėjamam ginčui aktualius žemės sklypus buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimus. Esant minėtoms įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas minėtus administracinius aktus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Dėl atsakovų nuosavybės teisių į žemės sklypus, paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo dalies panaikinimo ir žemės sklypų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

           Pareiškėjo prašyme dėl viešojo intereso gynimo pareikštų reikalavimų dalis yra civilinio pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas  pareiškėjo reikalavimus dėl valstybės teisės į nuosavybę (valstybinę žemę) gynimo pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktomis CK normų aiškinimo taisyklėmis.

         Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl restituciją ir vindikaciją  reglamentuojančių CK normų taikymo išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys  asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio  asmens ir  daikto valdytojo  nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas  tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 straipsniuose.  Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t.y. šį gynimo būdą savininkas gali panaudoti prieš bet kurį asmenų, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga. Vindikacija nekilnojamojo daikto atveju  galima tik tada, kai savininkas  praranda ir faktinio, ir teisinio valdymo galimybę, t.y. kada viešajame registre kaip daikto savininkas nurodomas kitas asmuo (žr. LAT nutartis civilinėse bylose: 2011 m. gegužės 24 d. Nr. 3K-3-252/2011, 2011 m. balandžio 5 d. Nr. 3K-3-149/2011, 2010 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 3K-3-356/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose pagal ieškinius prokuroro, ginančio viešąjį interesą ir siekiančio, kad būtų grąžinta į valstybės fondą žemė, kurią ji prarado dėl atitinkamų asmenų  padarytų nusikaltimų, nusprendė, kad žemė  savininko (valstybės) žinion  turi būti perduota pagal vindikacijos taisykles (žr. LAT nutartis civilinėse bylose: 2011 m. gegužės 24 d. Nr. 3K-3-252/2011, 2011 m. balandžio 5 d. Nr. 3K-3-149/2011). Šių civilinių bylų aplinkybės  dėl  valstybinės žemės užvaldymo yra panašios kaip ir nagrinėjamoje  administracinėje byloje (dėl teismo nuosprendžiu pripažintų kaltais valstybės pareigūnų, ar jiems prilygintų asmenų, vykdžiusių žemės reformą, padarytų nusikaltimų). Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje civilinėje  byloje Nr. 3K-3-252/2011 priimtoje nutartyje, be kita ko, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio atitikties Respublikos Konstitucijai“, pateiktus išaiškinimus, kad valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str.). Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnį gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Kai daiktas įgyjamas be savininko valios , daikto įgijimas savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo. Tokiu atveju asmuo, įgijęs daiktą, netampa  to daikto  savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad  būtų paneigiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas  nuosavybės neliečiamumo principas, jeigu savininkui praradus turtą dėl kito asmens nusikaltimo, savininko teisės nebūtų ginamos. Savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises ir kitas asmuo, įgijęs šį turtą, tampa jo savininku. Šis principas yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija.

              CK 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.96 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.

              Dėl sąžiningų įgijėjų tiek Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarime konstatuota, kad  CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo,  nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų.

              Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad R. K., L. D., L. A., J. S., kuriems teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartimi  buvo perleista teisės atkurti nuosavybės teises į 16,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone,  kurios savininkas neva buvo L. P., taip pat  S. S., kuriam buvo perleista teisė  atkurti nuosavybės teises į 1/3 dalį 12,38 ha  bendro ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, neva priklausiusio J. T., šioje byloje nebuvo pripažinti kaltais ir nebuvo nuteisti už kokias nors nusikalstamas veikas, susijusias su minėtų valstybinės žemės sklypų neteisėtu  užvaldymu. Todėl minėti atsakovai (mirusio S. S. atveju jo įgyto žemė sklypo dalį paveldėję E. S., R. S., bei jos atstovaujami nepilnamečiai P. S. ir M. S.) laikytini sąžiningais įgijėjais.

            Remdamasi  pirmiau minėtomis CK normomis, Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, bei atsižvelgdama į aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), formuojamą civilinėse bylose dėl savininko teisių gynimo kai  savininkas nekilnojamąjį daiktą praranda dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovų nuosavybės teisių panaikinimo į ginčo žemė sklypus, bei grąžindamas šiuos sklypus natūra valstybės žinion, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

             Reikalavimas panaikinti 2001 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą  liudijimo dalį, kuria S. S., mirusio (duomenys neskelbtini)  turto paveldėtojai E. S., R. S., P. S. ir M. S. paveldėjo  1/3 dalį žemės (miško) sklypo, kuriuo bendras plotas – 12,38 ha, esančio Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo panaikinti VAVA 2000 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 41-9290, kuriuo S. S. atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypo dalį. Paveldėjimo pagal įstatymo teisės liudijimo 2 punkte, kuriame aprašytas nagrinėjamam ginčui aktualus žemės sklypas, nurodyta, kad S. S. nuosavybė į šią žemės sklypo dalį  atsiradimo pagrindas – VAVA 2000 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 41-9290. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikinęs šį administracinį aktą,  pagrįstai patenkino pareiškėjo išvestinį reikalavimą, pagrįstai ir teisėtai panaikino 2001 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo (registras 6-47104, paveldėjimo bylos Nr. 571/2001) 2-ąjį punktą, kuriuo E. S., R. S., P. S. ir M. S. paveldėjo 1/3 dalį žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas – 12,38 ha, esančią Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei minėtų asmenų (paveldėtojų) nuosavybės teises į šios paveldėto žemės sklypo dalies kiekvienam paveldėtojui  tenkančias  atitinkamas  dalis  (po 1/12 ), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

           Prokuroras, gindamas viešąjį interesą ir siekdamas grąžinti valstybei dėl atitinkamų asmenų padarytų nusikaltimų užvaldytą valstybinę žemę (16,38 ha  (duomenys neskelbtini) kaime, ir 12,38 ha (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone) pasirinko tokį viešojo intereso gynimo būdą, kad prašė panaikinti visus  Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, kuriais atsakovams ir S. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas šių sklypų dalis, panaikinti atsakovų (S. S. atveju jo minėtu būdu įgytos žemės sklypo dalies įstatyminių paveldėtojų) nuosavybės teises į minėtų žemės sklypų atitinkamas dalis bei išreikalauti jas iš svetimo neteisėto valdymo. Pirmosios instancijos teismui visiškai patenkinus šiuos pareiškėjo reikalavimus  viešasis interesas yra apginamas, nes visa minėta dėl kitų asmenų nusikaltimų valstybės prarasta žemė, kuriai, siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, šioje byloje yra paskirtos laikinosios apsaugos priemonės (viešajame registre įregistruoti draudimai perkleisti žemę kitiems asmenims) yra grąžinama valstybei. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas neprašė panaikinti teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartis, nagrinėjamo ginčo atveju nėra esminė, nes, kaip jau buvo minėta, viešasis interesas yra apgintas pareiškėjo pasirinktu būdu.

             Minėta, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes visi atsakovai, išskyrus Z. S. ir A. R., yra sąžiningi įgijėjai.  Pažymėtina, kad sąžiningi nekilnojamojo turto  įgijėjai, kurie patyrė žalą dėl valdžios  pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

  Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios  instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes,  materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų J. S., L. D., E. S. R. S. P. S., M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis  neskundžiama.

Teisėjai                                                                    Laimė Baltrūnaitė

                                                                          Irmantas Jarukaitis

                                                                                            Vaida Urmonaitė-Maculevičienė