Civilinė byla Nr. e2A-548-210/2018
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00721-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5.3.; 1.3.7.8.; 3.3.1.20
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 24 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės–Butkuvienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1384-632/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autokaravanas“ ieškinį atsakovui M. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „A. G. transportas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Autokaravanas“ teismo prašė priteisti iš atsakovo M. N. 26 208,45 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl buvusio darbuotojo atsakovo M. N. kaltės sukelto eismo įvykio patyrė 26 208,45 Eur žalą (nuostolį), t. y. vykdydama įsiteisėjusius procesinius sprendimus, 2016 m. liepos 19 d. išmokėjo A. S. 19 500 Eur, K. S. 500 Eur sumas. Automobilį (su puspriekabe) DAF FT XF 105.460, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairuodamas atsakovas sukėlė eismo įvykį, ieškovė valdė subnuomos pagrindu, periodu, kada ieškovė negalėjo naudotis transporto priemone, turėjo mokėti subnuomos mokestį, todėl patyrė 6 208,45 Eur žalą (tiesioginį nuostolį).
2. Atsakovas M. N. su ieškiniu nesutiko, prašė bylą nutraukti, esant pagrindams, numatytiems Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnyje, o šio prašymo netenkinus – ieškinį atmesti. Nurodė, kad tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, ieškovė neskundė darbo ginčų komisijos sprendimo, todėl manytina, kad ieškovė nepasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme privaloma tvarka. Taip pat nurodė, kad ieškovė nepagrindžia visų materialinei atsakovo atsakomybei kilti būtinų sąlygų, jų neįrodinėja, todėl pagrindo besąlygiškai tenkinti pareikštus ieškovės reikalavimus nėra. Teigė, kad subnuomos mokestis nerodo nuostolių – praradimų sumos, be to, ieškovas subnuomą atlieka pats iš savęs, todėl nuostoliai kilti negalėjo. Atsakovas nesutiko su ieškovės tvirtinimu, kad apie pažeistą teisę ji sužinojo tik 2016 m. gruodžio 15 d. gavusi prieštaravimą į preliminarų teismo sprendimą, nes apie žalos faktą dėl puspriekabės subnuomos (6208,45 Eur) jai buvo žinoma 2015 m. balandžio 2 d., o dėl 20 000 Eur žalos pareikalavimo terminas taip pat praleistas, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2017 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo M. N. ieškovei UAB „Autokaravanas“ 26 208,45 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio priėmimo dienos (2017 m. kovo 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas: 590 Eur žyminį mokestį ir 1 815 Eur už advokato pagalbą.
4. Teismas, įvertinęs tai, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės ieškinys tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko buvo paliktas nenagrinėtas, o ne atmestas, atmetė atsakovo argumentus, kad byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
5. Teismas, nustatęs, kad ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) XIX skyriaus tvarka, o šiai komisijai priėmus sprendimą – atsisakyti nagrinėti prašymą praleidus prašymo pateikimo terminą, kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu, nesutikdama su šiuo sprendimu, atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovė komisijos sprendimo neskundė, nurodydamas, jog tokia jos (skundimo) teisės realizacija aiškiai ir pažodžiui nurodyta DK 299 straipsnio 1 dalyje.
6. Teismas konstatavo, jog ieškovė pasinaudojo apskundimo tvarka, todėl sprendė, kad ji įvykdė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimu konstatuotą trūkumą dėl kreipimosi į ikiteisminę darbo ginčus nagrinėjančią instituciją.
7. Teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuojamas nuo 2016 m. liepos 19 d., kai ieškovė atlygino nukentėjusiesiems galutiniu ir neskundžiamu 2016 m. liepos 5 d. sprendimu iš atsakovo priteistą neturtinę žalą, todėl nesutiko su ieškovės nurodytais argumentais, kad DK 289 straipsnyje nurodytas terminas prasidėjo 2016 m. gruodžio 15 d.
8. Teismas, nustatęs, kad su atsakovu 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kad jis žalą sukėlė neatsargaus nusikaltimo metu, sprendė, jog pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus privalo atlyginti visą žalą: 2016 m. liepos 19 d. ieškovo pervestą nukentėjusiesiems 20 000 Eur sumą ir 6 208,45 Eur pagal 2013 m. liepos 14 d. sudarytos vilkiko subnuomos sutartį už atliktus mokėjimus trečiajam asmeniui.
9. Teismas nurodė, kad, nors atsakovas atsiliepime ir posėdžio metu per savo atstovą prašė mažinti priteistinos žalos dydį, šio savo prašymo niekuo nepagrindė, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, į kurias atsižvelgdamas teismas galėtų spręsti dėl priteistinos žalos mažinimo, o byloje jau žinomų aplinkybių – žalos, kilusios dėl kelių eismo įvykio, atsiradimo aplinkybės taip pat nėra išskirtinės atsakovo naudai. Atsakovo atstovo nurodytas argumentas, kad žala sukelta neatsargiais veiksmais, yra tik būtina leistinumo spręsti žalos mažinimo klausimą sąlyga (DK 257 str. 5 d.), o kitas aplinkybes privalo nurodyti pats atsakovas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovas M. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti; netenkinus minėto reikalavimo, sumažinti atsakovui priteistą atlyginti žalą ieškovei iki 1 000 Eur; atmesti ieškovės reikalavimą, atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. Byloje, kurioje 2017 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, teismas buvo priėmęs preliminarų sprendimą, kuris buvo panaikintas ir tik po to ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, įvertinus tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus argumentus; tai apeliantas vertina kaip ginčo išsprendimą teismine tvarka, todėl turėjo būti taikomas CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Ieškovė neskundė 2017 m. kovo 9 d. darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą, praleidus prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai terminą, todėl teismas negalėjo daryti išvados, kad ieškovė pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme privaloma tvarka. Teismas nepagrįstai netaikė CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Apelianto teigimu, vien kreipimosi į teismą su ieškiniu faktas neliudija, kad buvo apskųstas darbo ginčų komisijos sprendimas, kaip to reikalauja įstatymas.
10.2. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad ieškovė neįrodė, kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 str.), taip pat nepagrindė jai padarytos žalos dydžio. Ieškovė neįrodė, kad dėl negalimumo naudotis transporto priemone ji neteko dalies pajamų, kurias būtų gavusi; ieškovė tik nurodė, kiek moka subnuomos, bet neįrodinėjo, kad dėl apelianto veiksmų neteko šių pajamų, kurias galima vertinti kaip nuostolius. Apelianto vertinimu, vien subnuomos mokestis nerodo nuostolių – praradimų sumos, kurią privalo atlyginti apeliantas. Atsakovui inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo, todėl DK 257 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negalėjo būti taikoma. Tai, kad žala buvo padaryta neatsargaus nusikaltimo metu, pripažino pirmosios instancijos teismas, tačiau nepagrįstai šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė nustatydamas regreso tvarka atlygintinos žalos dydį. Teismas netinkamai interpretavo DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi įstatymas nereikalauja itin išskirtinių aplinkybių žalos dydžiui mažinti, o pripažinus asmens teisę į žalos mažinimą, svarbu įvertinti visų faktinių aplinkybių visumą. Iš esmės pripažintina, jog atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgyja dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, t. y. tiek kiek atlygino už savo darbuotoja, tačiau jis nebūtinai įgyja teisę į visišką žalos atlyginimą. (DK 257 str. 4 d.) Kaltas darbuotojas šiuo atveju materialiai atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles, t. y. jis paprastai atsako ribotai (DK 254 str.) ir tik specialiai nustatytais atvejais – visiškai. (DK 255 str.)
10.3. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už teisinę pagalbą, kadangi byloje nebuvo pateikti tai tinkamai patvirtinantys duomenys – nebuvo pateikta detalizuota sąskaita, kokios konkrečiai paslaugos buvo šioje byloje suteiktos, kiek kiekviena jų įvertinta, kad būtų galima spręsti dėl atlygio pagrįstumo.
11. Ieškovė UAB „Autokaravanas“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Atsakovo apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnyje apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, neprašoma pridėti prie bylos apelianto darbo pajamas ir gyvenimo išlaidas liudijančius dokumentus, nenurodoma motyvų, kodėl būtinybė pateikti naujus rašytinius įrodymus kilo būtent paduodant apeliacinį skundą. Neįsiteisėjęs (neturintis juridinės galios) preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-443-1029/2017 nesudaro teisinio pagrindo civilinę bylą Nr. e2-1384-632/2017 nutraukti. Darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą (komisijos nuomone, praleidus prašymo pateikimo terminą), ieškovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi į apylinkės teismą su ieškiniu.
11.2. Baudžiamojoje byloje teismų procesiniais sprendimais konstatuoti M. N. nusikaltimo tiesioginių padarinių faktai (dėl žalos dydžio) turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja žalos atlyginimo, todėl jai nereikia įrodinėti negautų pajamų. Atsakovo nusikalstama veika buvo konstatuota baudžiamojoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, todėl M. N. privalo atlyginti visą žalą, nepriklausomai nuo kaltės formos. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį bei nesant jokių išskirtinių aplinkybių, nėra teisinio pagrindo mažinti iš atsakovo priteistą žalą.
11.3. Dėl bylinėjimosi išlaidų ir jų didėjimo yra kaltas pats atsakovas, kuris nevykdo akivaizdžios savo pareigos ir tęsia bylinėjimąsi, o skundžiamu sprendimu priteistos advokato išlaidos yra žymiai mažesnės, nei nustatytas Lietuvos advokatų tarybos ir teisingumo ministro 2015 m. patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalus dydis.
12. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo M. N. kasacinį skundą, panaikino Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Byloje sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas darbdaviui reiškiant regresinį (atgręžtinį) reikalavimą į darbuotoją, tačiau esminis byloje kilęs ginčas dėl išlaidų už transporto priemonės subnuomos kompensavimą.
Dėl apelianto pateiktų naujų įrodymų
14. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teikia jo darbo pajamas ir gyvenimo išlaidas patvirtinančius duomenis. Nurodo, kad jo pajamas sudaro 680 svarų per mėnesį, iš jų už būsto nuomą moka 300 svarų ir pateikia tai patvirtinančius duomenis. (1 t. 109–120 e. b. l.)
15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas nepagrindžia CPK 314 straipsnyje nurodytos išimties taikymo sąlygų egzistavimo, todėl šių įrodymų poreikis ir reikšmė apeliaciniame teisme tampa tik nuspėjami. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Pripažintina, kad byloje sprendžiamas atlygintinos žalos dydžio klausimas, todėl apelianto naujai pateikiami rašytiniai įrodymai priimtini ir vertintini visų įrodymų kontekste.
Dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos ieškovės pareikštiems regresiniams reikalavimams
16. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju privalėjo taikyti CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą, taip pat CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir bylą nutraukti. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka, nes tokia atsakovo pozicija prieštarauja teisės normoms ir jų aiškinimui.
17. Byloje nustatyta, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017-02-10 galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-443-1029/2017 panaikino 2016-11-24 preliminarų sprendimą ir ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodęs, kad ginčams dėl materialinės atsakomybės pagal galiojančias DK nuostatas numatyta išankstinė ne teisminė ginčo sprendimo tvarka, kurios UAB „Autokaravanas“ nesilaikė (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1punktas). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutarties priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį, todėl CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas.
18. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė UAB „Autokaravanas“ 2017-02-15 kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama priteisti iš atsakovo M. N. 26 208,45 Eur žalą. Darbo ginčų komisija 2017-03-09 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl žalos iš M. N. išieškojimo, praleidus prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai terminą, ir nurodė, kad, nesutikdamos su sprendimu, vadovaudamosi DK 296 straipsniu, šalys gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme.
19. DK 296 straipsnio nuostatos numato, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Ieškovė UAB „Autokaravanas“ ieškinį teismui pateikė 2017-03-23, t. y. per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą po Darbo ginčų komisijos priimto 2017-03-09 sprendimo. Taigi ieškovė, pareikšdama ieškinį per įstatymo nustatytą vieno mėnesio laikotarpį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į Darbo ginčų nagrinėjimo komisiją, nagrinėjimą perkėlė į teismą nepažeisdama teisės aktuose įtvirtintų procesinių terminų. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 3 mėnesių termino praleidimas kreiptis į Darbo ginčų komisiją neužkerta galimybės kreiptis į teismą su ieškiniu. Nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad ieškovė nepraleidusi įstatymo nustatyto termino kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo, o tai, kad darbo ginčų komisija iš esmės nesprendė ginčo, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė nepasinaudojo išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl ir CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktas šioje byloje netaikytinas. O apelianto nurodomas šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu ir atmetamas.
Dėl regreso teisės į darbuotoją darbdaviui atlyginus neturtinę žalą
20. Šioje byloje atsakovo apeliaciniame skunde be kitų keliamų klausimų, keliamas klausimas ar aiškinant DK 154 str. 1 p. (iki 2017-07-01 galiojusios LR DK redakcijos 255 str. 1 p.) tais atvejais, kai žala padaroma darbuotojo neatsargiais (nors ir nusikalstamais) veiksmais visiškas žalos atlyginimas iš darbuotojo darbdaviui atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar tuo nediskriminuojama viena darbo sutarties šalis – darbuotojas, o darbdavys, nors pats savo veiklą vykdo būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir yra stipresnioji darbo sutarties šalis iš esmės turtinės atsakomybės išvengia, visą naštą perkeldamas darbuotojui.
21. Sprendžiant darbuotojo visiško žalos atlyginimo principo darbo santykiuose klausimus būtina išsiaiškinti visas materialinės atsakomybės sąlygas bei materialinės atsakomybės sąvoką apskirtai. Materialinė atsakomybė - tai turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje ir Civiliniame kodekse. Ši tsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam, neatlikus arba netinkamai atlikus darbo pareigas (DK 245 straipsnis, LR DK redakcija, galiojusi iki 2017-07-01). Pažymėtina, kad darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas - atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Taigi, materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas DK 246 straipsnyje nustatytas sąlygos: 1) realią žalą; 2) neteisėtus darbuotojo veiksmus arba neveikimą (neteisėtą veiką); 3) priežastinį neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšį; 4) pažeidėjo kaltę; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu privalo sieti darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbuotojo darbo veikla. Tokia teisminė praktika formuojama LAT, pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys" v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris" v. R. M. ir kt.,. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisėje įtvirtintas taisykles yra atskira turtinės atsakomybės rūšis. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes konstatuoja, kad šioje byloje egzistuoja visos materialinės atsakomybės sąlygos, todėl ir tarp šalių šiuo atveju nekyla ginčo dėl darbuotojui kylančios atsakomybės pareigos, tačiau kyla klausimas dėl materialinės atsakomybės ribų (visiška ar ribota) ir galimybės ją mažinti.
- Kaip šioje byloje jau yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais teismas, DK-se darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis - ribotą ir visišką. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje (DK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), kuriame ribojamas darbuotojo materialinės atsakomybės dydis trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais. Visiška materialinė atsakomybė taikoma DK 255 straipsnyje (DK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatytais atvejais. Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą (DK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Nagrinėjamu atveju su darbuotoju buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Taigi šiuo atveju nekyla abejonių, jog darbdavys ir darbuotojas sudarydami darbo sutartį gali sulygti ir dėl materialinės atsakomybės ir dėl jos ribų, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Įstatymų leidėjo nustatyta, jog darbuotojų materialinės atsakomybės paskirtis — užtikrinti darbdavio galimos materialinės žalos atlyginimą, todėl natūralu, kad šia sutartimi siekiama apginti darbdavio interesus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. ir kt. v. Utenos rajono vartotojų kooperatyvas, bylos Nr. 3K-3-396/2005). Tačiau, darbo sutartimi, siekiant darbo sutarties šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo, darbdavys taip pat gali įgyti atitinkamas pareigas, pvz.: suteikti reikiamas darbo priemones darbuotojui, užtikrinti techniškai tvarkingos transporto priemonės darbuotojui perdavimą, sudaryti palankias darbo sąlygas ir grafikus dėl poilsio režimo, mažinančias darbuotojo rizikas ir pan. Taigi darytina prielaida, kad tokia forma yra išlaikoma pusiausvyra tarp darbdavio ir darbuotojo interesų apsaugos. Vadinasi galima ir išvada, kad darbuotojo atsakomybė šituo atžvilgiu ne visuomet turi būti visiškai absoliuti, netgi esant visiškos materialinės atsakomybės susitarimui ar kitoms sąlygoms, kai darbuotojas atsako visa apimtimi.
23. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas 2015 m. sausio 13 d., vairuodamas transporto priemonę – ieškovo valdyme esantį vilkiką „DAF FT XF 105.460“ su puspriekabe, sukėlė eismo įvykį ir sutrikdė dviejų asmenų sveikatą. T. y. padarė neatsargų nusikaltimą. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pripažino atsakovą kaltu ir nuteisė pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, be to, priteisė nukentėjusiems asmenims iš ieškovės – UAB „Autokaravanas“ atitinkamai 19 500 Eur ir 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimus. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pakeitė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį: atleido atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukė baudžiamąją bylą; sumažino vienam nukentėjusiam asmeniui priteistą (3500 Eur) neturtinės žalos atlyginimą iki 500 Eur. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą nukentėjusiesiems sprendė, jog UAB „Autokaravanas“ yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, todėl jis gali ir privalo atlyginti jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo. Pažymėtina, kad tokia pati prievolė darbdaviui tektų nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo. Žala atlyginama pagal CK 6.270 str. Ieškovė 2016 m. liepos 19 d., vykdydama teismo nuosprendį, sumokėjo (atlygino) visą priteistą neturtinę žalą nukentėjusiesiems. Kartu teisėjų kolegija atkreipia šalių dėmesį į reikšmingą šiam ginčui spręsti aplinkybę, kad draudimo kompanija taip pat atlygino dalį, t. y. 5000 Eur. neturtinės žalos nukentėjusiems. Tačiau aplinkybė, jog žala tretiesiems asmenims jau atlyginta dar nereiškia, kad tokio veiksmo išdavoje (atlyginus žalą) darbuotojo, šiuo atveju atsakovo prievolė atlyginti jo neteisėtais veiksmais sukeltus žalingus padarinius (žalą) darbdaviui taip pat pasibaigia. Darbdavys, atlyginęs darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (DK 253 str. 3 p. ir 257 str. 4 d., redakcija iki 2017-07-01) ir CK 6.280 str. 1 d.).
- Teismas šiame aplinkybių ir žalos dydžio nustatymo kontekste pasikartoja, jog bylos duomenimis (jie neginčijami ir apelianto), žala, sukelta tretiesiems asmenims yra atsakovo nusikalstamos veikos dėl neatsargumo pasekmė. Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu atleido atsakovą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nekeičia atsakovo veikos kvalifikavimo DK 255 straipsnio 2 punkto prasme. Teisėjų kolegija dar kartą primena, kad darbuotojo materialinės atsakomybės specifika yra ta, kad pagal darbdavio regresinius reikalavimus kaltas darbuotojas atsako pagal bendrąsias materialinės atsakomybės taisykles – t. y. ribotai (DK 254 str. redakcija iki 2017-07-01). Gi specialiais įstatyme nustatytais atvejais (DK 255 str. redakcija iki 2017-07-01) - visiškai. Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju ieškovės regreso teisės į atsakovą apimtis sutampa su tretiesiems nukentėjusiems asmenims sumokėtų neturtinės žalos atlyginimų dydžiais, kitaip tariant, ieškovė turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo tiek, kiek neturtinės žalos atlyginimų forma sumokėjo tretiesiems nukentėjusiems asmenims, t. y. 20 000 Eur. Ir kaip šiame procesiniame sprendime jau buvo teigta, darbdavys, atlyginęs darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (DK 253 str. 3 p. ir 257 str. 4 d., redakcija iki 2017-07-01) ir CK 6.280 str. 1 d.).
- Kitaip tariant, tiek CK 6.280 straipsnio 1 dalyje, tiek DK 255 straipsnio 2 punkte ir DK 257 straipsnio 4 dalyje (DK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) įtvirtintos nuostatos reiškia, kad regresine tvarka priteistinos žalos atlyginimo dydis nustatytinas atsižvelgiant į tai, kiek žalos atlyginimo sumokėjo šią žalą, atsiradusią dėl kito asmens kaltės, atlyginęs asmuo. Tačiau kartu teismas pažymi, kad tai jokiu būdu dar nereiškia, jog sumokėto ir regreso tvarka reikalaujamo žalos atlyginimo suma negali būti peržiūrima, ginčijama ar mažinama pavyzdžiui, dėl tokių aplinkybių, kurios, atlyginant tretiesiems asmenims (nukentėjusiesiems) kito asmens padarytą žalą, nėra reikšmingos, tačiau įgyja reikšmės tais atvejais, kai kito asmens padarytą žalą atlyginęs asmuo regreso tvarka reikalauja atlyginimo iš šią žalą tiesiogiai padariusio asmens. Tokia teisminė praktika panašaus pobūdžio bylose formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo. Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2007. Todėl asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas turi teisę įrodinėti aplinkybes, dėl kurių atlygintinos žalos dydis teismo gali būti sumažintas (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); (DK 257 straipsnio 5 dalis redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.).
- Todėl teisėjų kolegija šių argumentų pagrindu sprendžia, jog pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į turtinės atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir šalių tarpusavio santykius, žalos kilimo aplinkybes, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo darbuotojui atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių, jeigu darbdavys ir darbuotojas būtų pastatomi į nelygiaverčius teisinius santykius, arba visa, susijusi su darbdavio veikla rizika būtų priskirta tik darbuotojui. Teismas taip pat gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). DK 257 straipsnio 5 punktas, DK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) suteikia darbo ginčą nagrinėjančiam organui, o šiuo atveju teismui, teisę sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant ir į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, ar darbdavio veiklos pobūdį, taip pat į darbuotojo turtinę padėtį, išskyrus atvejus (pasikartojama), kai žala padaroma tyčia.
- Vertinant šiame teismo procesiniame sprendime aptariamų teisės normų, reglamentuojančių visišką darbuotojo materialinę atsakomybę dėl padarytos žalos atlyginimo, kai ji padaroma nusikalstamais veiksmais turinį, formaliai atrodytų, kad darbuotojo atlygintina žala esant nagrinėjamai situacijai, turi būti nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo tretiesiems asmenims ir visais atvejais darbuotojas turės atsakyti visa apimtimi. Tačiau teisminėje praktikoje formuojama pozicija, kad DK 257 str. 5 dalis, suteikianti teismui teisę mažinti darbdaviui priteistinos žalos atlyginimą, taikytina tiek darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės (DK 254 str.), tiek darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės (DK 255 str.) atvejais, išskyrus atvejį, kai žala padaroma tyčiniais veiksmais. Šioje nagrinėjamoje pagal atsakovo apeliacinį skundą byloje teisėjų kolegijos nuomone yra realus pagrindas mažinti atsakovo atlygintinos darbdaviui žalos dydį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti keičiamas dėl neteisingai aiškintų teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą. Tokį teisėjų kolegijos apsisprendimą lemia keletas kriterijų: 1) aplinkybės, lėmusios žalos atsiradimą; 2) darbuotojo turtinė padėtis: 3) teisingumo ir proporcingumo principų realus įgyvendinimas; 3) darbdavio veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams pobūdis; 4) darbdavio ir darbuotojo galimybių apskritai vertinimas.
- Aplinkybės iš dalies sąlygojusios ir lėmusios žalos atsiradimą yra visų pirma – darbuotojo darbo specifika ir jo veikimo darbdavio interesais sfera. Šiuo atveju akivaizdu, jog darbdavio veikos pobūdis (didesnio pavojaus šaltinio valdytojas) turėjo lemiamą reikšmę darbuotojo veiksmams, kuriuos jis atliko, vykdydamas darbo sutartimi jam pavestas darbo funkcijas – vairuoti ieškovui priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, kuris jau pats savaime kelia didelę riziką ir tretiesiems asmenims ir pačiam darbuotojui ir be abejo darbdaviui. Nėra abejonės, jog bet kokios komercinės ar kitokio pobūdžio ūkinės veiklos vykdymas visada susijęs su įvairiomis rizikomis, taigi ir nuo žalos padarymo tretiesiems asmenims grėsmės. Kuo pavojingesnė veikla yra vykdoma, tuo didesnis žalos padarymo tretiesiems asmenims laipsnis egzistuoja ir tuo didesnė šios žalos materializavimosi galimybė atsiranda. Tokia grėsmė, kurios pirminis ir pagrindinis šaltinis yra darbdavio veiklos pobūdis, daugiausia pasireiškia per darbuotojo, kuris yra pasitelkiamas darbdavio apsibrėžtiems tikslams įgyvendinti, veiksmus, jo įgūdžius ir gebėjimus, arba kitas esmingas sąlygas. Vadinasi, kuo pavojingesne veikla užsiima darbdavys, tuo didesnė žalos padarymo tretiesiems asmenims jo darbuotojo veiksmais grėsmė. Tokiu atveju priskirti vien tik darbuotojui visą neigiamų padarinių kilimo, darbdaviui vykdant didesnio pavojaus veiklą, riziką, iškreiptų darbdavio ir darbuotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą bei neproporcingai apsunkintų darbuotojo padėtį. Todėl siekiant užtikrinti tinkamą abiejų darbo sutarties teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, darbdavys (šiuo atveju ieškovas), vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios pasireikšti per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, jog darbdavys, kurio veiklos pobūdis susijęs su didesniu pavojumi, turi prisiimti tretiesiems asmenims jo darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo dalį be galimybės pasinaudoti regreso teisės institutu į darbuotoją. Dėl tokios dalies apimties ir dydžių (proporcijų) gali susitarti šalys arba, kilus ginčui - nustatyti teismas, atsižvelgdamas į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir potencialios žalos pasireiškimo rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų darbo funkcijų pobūdį, konkrečius darbuotojo veiksmus, vykdant veiklą, bei kitas reiškinio pasireiškimo faktines aplinkybes.
- Taigi teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, įvertinusi šalių teisinius ir faktinius argumentus sprendžia jog šiuo atveju, ieškovo (darbdavio) vykdomos ūkinės veiklos pobūdis (ieškovas byloje esančiais duomenimis verčiasi krovinių pervežimo veikla, o atsakovas vykdė ieškovo vairuotojo-ekspeditoriaus funkcijas) yra neatsiejamai susijęs su žalos, tretiesiems asmenims padarymu, todėl DK 257 str. 5 dalies prasme laikytinas kriterijumi, kurio pagrindu ieškovo regresinis reikalavimas į darbuotoją ir reikalavimas atlyginti tiesiogiai patirtą žalą dėl transporto priemonės subnuomos mokesčio mažintini, išlaikant abiejų subjektų pusiausvyrą.
Dėl išlaidų už transporto priemonės subnuomos kompensavimą
- Kasacinis teismas 2018 metų birželio 13 d. nutartyje pasiakydamas dėl atsakovo atsakomybės apimties prasme apie išlaidų už transporto priemonės subnuomą kompensavimą, nurodė, kad ieškovė, reikalaudama šių išlaidų atlyginimo, įgyvendina ne regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, o savo, kaip žalą tiesiogiai patyrusio subjekto, materialiąją subjektinę teisę į žalos atlyginimą. Byloje nustatyta, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. sumokėjo 6208,45 Eur už transporto priemonės vilkiko (su puspriekabe) DAF FT XF 105.460, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini)subnuomą pagal 2013 m. liepos 14 d. subnuomos sutartį, nes dėl vykstančio tyrimo negalėjo naudotis šia transporto priemone. Šią žalą ieškovė įrodinėja rašytiniais įrodymais – 2015-02-26, 2015-04-28, 2015-03-31 ir 2015-06-12 mokėjimais, kuriuos pervedė už subnuomojamą vilkiką. Todėl konstatuotina, kad ieškovas patyrė realią žalą pagal 2013 m. liepos 14 d. sudarytos vilkiko subnuomos sutartį atlikdamas mokėjimus trečiajam asmeniui. Mokėjimus atliko ieškovė UAB “Autokaravanas” trečiajam asmeniui UAB “A. G. transportas”, kuomet trečiojo asmens įmonės akcininkas A. G. yra ir UAB “Autokaravanas” direktorius. Tačiau ši aplinkybė, kad įmonės yra tarpusavyje susijusios šiuo atveju nepaneigia atliktų mokėjimų, nors nurodytu laikotarpiu ieškovas vilkiku negalėjo naudotis ir gauti pelno, t. y. tam tikrų nuostolių, kuriuos atlyginti turi pareigą kaltas dėl įvykio asmuo. Tačiau ir šiuo atveju teismo nuomone, įvertinus visumą bylos aplinkybių, priteistino žalos dydis ieškovui mažintinas.
Dėl darbuotojo atlygintinos žalos dydžio nustatymo.
- Nagrinėjamu atveju, autoįvykis (nelaimingas atsitikimas kelyje) įvyko dėl blogų oro sąlygų, esant itin slidžiai kelio dangai atsakovui nesuvaldžius vilkiko su puspriekabe. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės liudija, jog iš esmės autoįvykį lėmė atsakovo sąžininga klaida, pasirenkant saugų greitį itin slidžioje kelio dangoje vairuojant pakrautą vilkiką. O vilkikui pradėjus slysti dėl puspriekabės slydimo ir susidariusių aplinkybįų nesugebėjo jo suvaldyti ir išvažiavęs į priešingą eismo juostą susidūrė su kita transporto priemone. Taigi žalą tretiesiems asmenims padarė ne tyčiniais savo veiksmais, bet dėl neatsargumo. Baudžiamojoje byloje buvo pripažinta, kad atsakovas prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau esamomis sąlygomis neįvertino įvykį galėjusios lemti situacijos. Teismų procesiniais sprendimais įvykis buvo pripažintas ne tyčiniu, bet neatsargiu. Taigi šiuo atveju nėra sąlygos, draudžiančios mažinti žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija įvertinusi šalių turtinę padėtį (ieškovas pagal viešai prieinamus duomenis yra sėkmingai veikianti įmonė, užsiimanti pagrinde krovinių pervežimų veikla, gaunanti stabilų pelną, gi atsakovo materialinė padėtis ir jo gaunamas uždarbis yra iš esmės pakankamas tik pragyventi, nors nepaisant tp jis privalės atlyginti gana didelę žalą ieškovui, taigi priteisus visą prašomą sumą, atsakovas atsidurtų neproporcingai blogesnėje padėtyje nei ieškovas. Be to, papildomai, mažinant priteistinos žalos dydį vertintina aplinkybė, kad draudimo kompanija taip pat padengė dalį civiliniams ieškovams neturtinės žalos, t. y. iš viso 5000 EUR. Vadinasi, draudimo kompanija iš dalies prisidėjo prie neturtinės žalos atlyginimo. Vertinant priteistinos ieškovui žalos dydį bei paskirstydamas šalims turtinės atsakomybės laipsnį teismas, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje atsižvelgė šiuos kriterijus: 1) į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą; 2) darbuotojo (atsakovo) ir darbdavio (ieškovo) turtinę padėtį: 3) teisingumo ir proporcingumo principų realų įgyvendinimą; 3) darbdavio veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams pobūdį; 4) darbdavio ir darbuotojo galimybes apskritai, bei realų galėjimą atlyginti žalą. Todėl teismo nuomone, bylos šalims realus ir teisingas žalos atlyginimo paskirstymas būtų abiem po 50 procentų žalos. Ieškovas, teismo manymu, prie bendrai padarytos, naudojant didesnio pavojaus šaltinį sukeltos žalos ir visų autoįvykio padarinių turi prisidėti tiek pat kiek ir atsakovas. Tokį procesinį sprendimą padiktuoja teisingumo, proporcingumo principai ir realus, bet ne formalus požiūris į faktines žalos atsiradimo aplinkybes.
- Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos žalos atlyginimo dydį, be pagrindo neįvertino ieškovės vykdomos veiklos pobūdžio, pavojingumo ir žalos padarymo tretiesiems asmenims vykdant šią veiklą rizikos laipsnio bei be pagrindo visą su šia ieškovo vykdoma pavojinga didesnio pavojaus šaltinio veikla aplinkiniams susijusią riziką ir visas neigiamas pasekmes priskyrė tik atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
33. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už teisinę pagalbą, nes byloje nepateikta detalizuota sąskaita, kokios konkrečiai paslaugos buvo šioje byloje suteiktos, kiek kiekviena jų įvertinta, kad būtų galima spręsti dėl atlygio pagrįstumo.
34. CPK 93 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje ieškovė UAB ,,Autokaravanas“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 1815 Eur dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias grindė PVM sąskaita faktūra, išrašyta 2016-11-17 už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme, sąskaita apmokėta tos pačios dienos mokėjimo nurodymu. Pažymėtina, kad 2017-02-10 galutiniu sprendimu panaikinus preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-443-1029/2017, bylinėjimosi išlaidų klausimas nebuvo išspręstas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsižvelgiant į ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų atsiradimo laiką, taikytinas 2016 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 822,80 Eur. Byloje buvo pateiktas ieškinys, advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Pagal Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytą koeficientą – 2,5 už ieškinio surašymą priteistinas maksimalus dydis yra 2057,00 Eur, kliento atstovavimas pirmosios instancijos teisme sudaro 82,28 Eur už vieną valandą. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už teisinę pagalbą, nepagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
35. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, panaikinus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-686/2016). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą ir į nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad ieškovės ieškinys patenkintas 50 procentų, todėl remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostata, apeliacinės instancijos teismas paskirsto šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas viso proceso metu.
36. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 590 Eur žyminį mokestį ir 1 815 Eur už advokato pagalbą. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina 50 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 295 Eur žyminio mokesčio ir 907,5 Eur už advokato pagalbą.
37. Atsakovas M. N. pateikė duomenis apie 450 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme (1 t., 90 e. b. l.), todėl atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, atsakovui priteistina 225 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje.
38. Apeliacinėje instancijoje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ją atstovavusiam advokatui sumokėjo 1815 Eur. (2017-08-11 mokėjimo nurodymas Nr. 10733) Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p., maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), todėl už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali priteistina suma yra 1090,31 Eur (1,3 x 838,70 Eur). Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šį dydį viršija, todėl, apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, ieškovei iš apelianto priteistina 545,16 Eur išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.)
39. Apeliantas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.
40. Kasacinėje instancijoje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą jai atstovavusiam advokatui sumokėjo 1815 Eur (2018-01-29 mokėjimo nurodymas Nr. 12543). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į kasacinį skundą dydis yra 1,7 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), todėl už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą maksimali priteistina suma yra 1521,84 Eur (1,7 x 895,20 Eur). Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą šį dydį viršija, todėl, apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, ieškovei iš apelianto priteistina 760,92 Eur išlaidoms advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.)
41. Kasacinėje instancijoje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už kasacinio skundo parengimą atsakovas jam atstovavusiam advokatui sumokėjo 968 Eur (2018-01-08 mokėjimo nurodymas Nr. 2310819). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į kasacinį skundą dydis yra 3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), todėl išlaidos už kasacinio skundo parengimą neviršija nurodytų dydžių, taigi, apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, apeliantui iš ieškovės priteistina 484 Eur išlaidoms advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.)
42. Susumavus iš atsakovo ieškovui priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, galutinė iš atsakovo priteistina suma – 2508,58 Eur. Susumavus iš ieškovo atsakovui priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, galutinė iš ieškovo priteistina suma – 709 Eur. Šias sumas įskaičius tarpusavyje, teismas sprendžia iš atsakovo ieškovui priteisti 1799,58 Eur.
43. Atsakovas, teikdamas apeliacinį ir kasacinį skundą, Lietuvos Respublikos CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies pagrindu buvo atleistas nuo žyminio mokesčio. Pagal CPK 96 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių atsakovas buvo atleistas, išieškomos iš ieškovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai. Šiuo atveju atsakovas kaip darbuotojas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio teikiant apeliacinį ir kasacinį skundus, mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1180 Eur (590 Eur x2), ieškinio reikalavimą patenkinus 50 procentų, iš ieškovo priteistina 590 Eur žyminio mokesčio valstybei.
44. Byloje pateikta pažyma apie 2,44 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu kasacinėje instancijoje. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš šalių nepriteistinos, kadangi neviršija nustatyto minimalaus 3,00 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojanti akto redakcija, CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo M. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Autokaravanas“ (j. a. k. 111561466), 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) žalos atlyginimą ieškovo išieškomą regreso tvarka ir 3104, 22 Eur ir 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio priėmimo dienos (2017 m. kovo 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 1799,58 Eur (tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt devynis eurus 58 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti“.
Priteisti iš ieškovės UAB „Autokaravanas“ (j. a. k. 111561466) 590 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybei.
Teisėjai Jurga Kramanauskaitė–Butkuvienė
Vytautas Kursevičius
Vilija Valantienė