Civilinė byla Nr. 2A-150/2014

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Alvilė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-3374-464/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alvilė“ ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių pagal įstatymą perėmėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Alvilė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, jį patikslinęs prašė priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 51 733 476,99 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad buvo 1995 m. gegužės 12 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kuria ieškovui buvo išnuomotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pakeitus išnuomoto žemės sklypo paskirtį, 2002 m. birželio 20 d. buvo pakeista ir nuomos sutartis, 2005 m. baalandžio 29 d. ieškovui išduotas leidimas vykdyti žemės sklype gyvenamųjų namų statybą. Vilniaus m. 3-ojo apylinkės 2006 m. sausio 4 d. teismo sprendimu, kuris nebuvo pakeistas ir išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, valstybinės žemės nuomos sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir panaikintas statybos leidimas. Teismų sprendimais buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai, pasirašant nuomos sutartį ir jos pakeitimą. Ieškovas išnuomotame žemės sklype atliko projektavimo, žemės sklypo paruošimo statybai, infrastruktūros keitimo darbus ir dėl to turėjo 2 383 476,99 Lt realių išlaidų. Negautos pajamos, kurias ieškovas tikėjosi gauti pastatęs gyvenamuosius namus ir juos pardavęs rinkos konjunktūros sąlygomis, sudaro 49 350 000 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės AB „Alvilė“ naudai 12 319 778,43 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 12 319 778,43 Lt sumą nuo 2008 m. kovo 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 857 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 489,55 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Sprendime nurodyta, kad anksčiau nagrinėtoje minėtoje byloje buvo konstatuotas tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau- VAVA) veiksmų neteisėtumas, o Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumas nenustatytas. Taigi nesant vienos iš būtinų šio atsakovo civilinei atsakomybei kilti sąlygų, solidari atsakomybė už ieškovui padarytą žalą negalima.  

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atnaujino procesą nagrinėjamoje byloje (t. 5, b.l. 99-103).

Ieškovas 2012 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu sumažinęs ieškinio reikalavimus (t. 6, b.l. 34-37) ir 2012 m. birželio 28 d. patikslinęs ieškinio dalyką (t. 6, b.l. 79-82), sutiko, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimas būtų pakeistas, priteisiant ieškovo naudai  tik iš vieno atsakovo - Lietuvos valstybės bendrą 8 284 422,08 Lt žalos sumą, kurią sudaro: 1) 1 290 870 Lt už ieškovui nuosavybės teise priklausančius medynus, želdinius ir dekoratyvinius augalus; 2) 148 962,15 Lt už UAB „Vilmesta“ patirtas išlaidas vykdant projektavimo ir sklypo paruošimo darbus; 3) 201 552,08 Lt realiai ieškovo patirtas išlaidas už projektavimo darbus ir sklypo paruošimą gyvenamųjų namų kvartalo statybos darbams pagal atliktų darbų aktus nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. (imtinai) bei apmokėjimo dokumentus; 4) 525 652,32 Lt sumokėto žemės nuomos mokesčio, 5) 6 117 385,53 Lt ieškovo negautų pajamų. Nurodė, jog ieškovui nuosavybės teise priklausė medynai, želdiniai ir dekoratyviniai augalai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Įmonės UAB „Domus optima“ 2009 m. birželio 10 d. vertinimo ataskaita patvirtina, kad šio turto rinkos vertė yra 1 290 870 Lt. Prašomą priteisti 148 962,15 Lt sumą sudaro išlaidos, kurias UAB „Vilmesta“ patyrė vykdant projektavimo ir sklypo paruošimo darbus. Šios išlaidos 2000 m. birželio 20 d. bendrosios jungtinės veiklos sutarties, 2004 m. lapkričio 26 d. susitarimo dėl 2000 m. birželio 20 d. bendrosios jungtinės veiklos sutarties pakeitimo ir 2008 m. liepos 21 d. susitarimo dėl reikalavimo perleidimo pagrindu pripažintinos ieškovo tiesioginiais nuostoliais. Taip pat ieškovas realiai patyrė 201 552,08 Lt išlaidų už paties atliktus projektavimo darbus bei sklypo paruošimą gyvenamųjų namų kvartalo statybos darbams pagal atliktų darbų aktus nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. (imtinai) bei apmokėjimo dokumentus, ką patvirtina byloje pateikti mokestiniai pavedimai. Ieškovas patyrė ir 525 652,32 Lt išlaidų, mokėdamas žemės nuomos mokestį, ką patvirtina žemės nuomos mokesčio deklaracijos. Atsakovui netinkamai atlikus savo funkcijas ir neteisėtai pratęsus valstybinės žemės nuomos sutartį, AB „Alvilė“, būdama teisėtu žemės sklypo naudotoju, įgijo teisę keisti žemės sklypo paskirtį, dėl ko pakilo ir žemės nuomos mokesčio dydis. Ieškovo negautos pajamos sudaro 6 117 385,53 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 20 000 Lt žyminio mokesčio ir 177,60 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai bei 135 Lt bylinėjimosi išlaidų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos naudai. Teismas nesutiko su ieškovo procesine pozicija, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje yra nustatytas prejudicinis faktas (CPK 182 str. 2 p.), dėl ko iš naujo neįrodinėtinas žalos ieškovui padarymas, nes savo teisinę išvadą, kad jei ieškovas turi neabejotiną reikalavimą į kurį nors asmenį (jam yra padaryta žalos), ši reikalavimo teisė realizuotina atskiroje byloje, kasacinis teismas susiejo tik su negalimu restitucijos toje byloje taikymu. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus, nurodytus patikslintu ieškinio dalyku 2, 3, 5 punktuose, tiesiogiai kildinamus iš neteisėtais teismų pripažintų sandorių ir nutrauktų ieškovo su valstybės institucijomis sudarytų susitarimų bei administracinio akto panaikinimo, sudariusių prielaidas būsimoms statyboms ateityje. Nurodė, kad tokie veiksmai, kuriuos atliko ieškovas (darbų projektavimas ir jų atlikimas) laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. įskaitytinai ir kuriuos įvardija savo žala, siejami su verslo rizika ir juos vykdantis asmuo, prieš pradėdamas atitinkamai veikti, privalo pats įvertinti galimybes vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą tam tikroje vietoje. Statybos leidimas buvo išduotas tik 2005 m. balandžio 29 d., o nuosavybės teisių atkūrimas toje vietovėje tapo galimas nuo 2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinio Teismo atitinkamo nutarimo paskelbimo. Todėl ieškovas, investuodamas laikotarpiu po Konstitucinio Teismo išaiškinimo bei gerokai iki statybos leidimo išdavimo, negalėjo būti tikras, kad tokį leidimą statyboms toje vietovėje, į kurią pretendavo buvę savininkai, jis neabejotinai gaus ar jį, kaip vėliau paaiškėjo, neteisėtai gavęs vystys statybų verslą. Ieškovo teise nepagrįsti veiksmai eliminuoja atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybę (CK 6.248 str. 4 d.), nes VAVA jau 2000-2001 metais turėjo pakankamą pagrindą nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą, kadangi žemė buvo grąžintina natūra ankstesniems jos savininkams pagal specialųjį (restitucijos) įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pačiam ieškovui ši aplinkybė buvo gerai žinoma. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš valstybės atstovo 525 652,32 Lt sumokėto savivaldybei žemės nuomos mokesčio, nes ir oficialių nuomos santykių neįforminimas, kitaip, naudojimasis žemės sklypu, neatleidžia faktinio jos naudotojo nuo pareigos mokėti už naudojimąsi mokestį, prilyginamą nuomos mokesčiui. Teismas netaikė įstatymo nuostatų, apibrėžiančių nuomotojo pareigą atlyginti sodinių, želdinių bei augalų, kurie yra ieškovo ūkinės veiklos rezultatas ir/ar priemonė šiai veiklai plėtoti. Kompensacijos mechanizmas netaikytas nesant objektyvių ir patikimų duomenų apie esamus/buvusius želdinius, jų vertę. Ieškovas inventorizavo tiek  336 386 kv. m. ploto žemės sklype, tiek 679 955 kv. m. ploto žemės sklype esančius želdinius, kurių pagrindu paskaičiuoti nuostoliai. Todėl teismas suabejojo pateiktos ataskaitos dėl žalos paskaičiavimo patikimumu, nes nebuvo galimybių sulyginti želdinių kiekius ar pašalinti pagrįstas abejones, jog ataskaitoje  buvo vertinti būtent ginčo sklype esantys želdiniai. Tuo tarpu ieškovo sudarytos komisijos 2009 m. balandžio 23 d. posėdžio protokole teigiama, kad nepriklausomi turto vertintojai pažymą dėl želdinių vertės pateiks tik gavę patvirtintus inventorizacijos aprašus. Be to, šio 34 ha žemės sklypo detalusis planavimas Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu buvo atliktas atsižvelgiant į faktą, kad AB „Alvilė“ išsinuomoto 336 386 kv.m ploto žemės sklypo nenaudoja žemės ūkio veiklai; želdinių ekonominės vertės skaičiavimas buvo atliekamas sklype, kuris kaip objektas teisiškai nebeegzistavo ir negalėjo būti vertintojo identifikuojamas pagal buvusį unikalųjį nekilnojamojo daikto numerį – sklypas buvo išformuotas ir išregistruotas iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro; vertinimas buvo atliekamas nuomos sutarčiai ilgą laiką jau nebegaliojant, praėjus ir daugiau nei vieneriems metams nuo ieškinio nagrinėjamojoje byloje pareiškimo. Pastaroji aplinkybė neabejotinai aktuali, kadangi ruošdamasis statyboms ir inicijuodamas būtinas tam procedūras, ieškovas galėjo ir privalėjo pasirūpinti sodinių ir želdinių, auginamų jam vystant žemės ūkio veiklą, perkėlimu į kitus jam išnuomotus šiai veiklai sklypus arba juos realizuoti, juolab, kad po sutarties pripažinimo negaliojančia iki atlikto želdinių vertinimo laiko buvo pakankamai. Išdėstytų aplinkybių pagrindu šalių ginčas išspręstas priešingai nei buvo išspręstas Vilniaus apygardos teisimo 2010 m. liepos 10 d. sprendimu - visiškai atmetant ieškovo AB „Alvilė“ reikalavimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AB „Alvilė“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas paneigė civilinės atsakomybės sąlygų taikymą valstybės atžvilgiu. Ginčo žemės sklypo nuoma yra civilinės (privatinės) teisės reguliavimo dalykas. Viešasis interesas negali būti visiškai suabsoliutinamas paneigiant privataus juridinio asmens, t.y. apelianto teisėtus interesus ir teisės aktų reikalavimus.

2. Teismas nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2006, nustatytas aplinkybes nelaikė prejudiciniais faktais, nes šioje kasacinio teismo nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai. Todėl teismas privalėjo vadovautis minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis.

3. Nepagrįsti teismo argumentai, kad paties apelianto veiksmai eliminuoja atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybę, nes tokie apelianto neteisėti veiksmai nenustatyti. Apeliantas veikė pagal nacionalinių institucijų priimtus sprendimus, kurie tuo metu buvo galiojantys. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas, kurio pagrindu nuosavybės teisių atkūrimas tapo galimu miesto teritorijose galėjo tiesiogiai įtakoti tik atsakovo veiksmus.

4. Atsakovo neteisėti veiksmai buvo tiesioginė priežastis apelianto nuostoliams. Jeigu atsakovas nebūtų pažeidęs imperatyvių teisės normų, valstybinės žemės nuomos sutartis su apeliantu būtų nutraukta, o apeliantas nebūtų investavęs į nuomojamą žemės sklypą ir patyręs žalos.

5. Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl atliktų investicijų kaip patirtų nuostolių atlyginimo, nes netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį. Teismas nevertino kreditoriaus ir skolininko kaltės santykio. Teismas, įžvelgęs apelianto atsakomybę, prašomos priteisti žalos dydį turėjo mažinti proporcingai ieškovo kaltei.

6. Teismas sprendime dėl apelianto prašomų priteisti negautų pajamų pasisako vienu sakiniu. Apeliantas pateikė korporacijos „Matininkai“ vertinimą, kad jis negavo 49 350 000 Lt pajamų. Numatytų gauti pajamų realumą įrodo tai, kad investicijos ir statybos darbai faktiškai buvo prasidėję ir jie buvo sąlygoti būtent valstybės valdžios institucijų (atsakovų) veiksmų, išduodant  apelianto leidimus ir priimant sprendimus leisti nuomojamame žemės sklype vykdyti statybos darbus.

7. Teismas, netinkamai taikydamas procesinės teisės normas, šios civilinės bylos dalyje dėl žalos atlyginimo atsakovui panaudojant ieškovo veiklos ir investicijų rezultatą - detalųjį planą, neišnagrinėjo. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybė yra kildinama iš deliktinių santykių, kadangi atsakovas, priimdamas atitinkamus sprendimus, leido ir įpareigojo ieškovą parengti nuomojamo žemės sklypo detalųjį planą. Vėliau šį planą panaudojo valstybės reikmėms pretendentams atkuriant nuosavybės teises, apeliantui už šį intelektinės - investicinės veiklos rezultatą turėtų būti teisingai atlyginta.

8. Teismas prašomą priteisti 525 652,32 Lt sumokėtą nuomos mokestį vertino sutartinių santykių, susiklosčiusių tarp žemės nuomotojo ir nuomininko aspektu, tačiau nenagrinėjo deliktinės civilinės atsakomybės aspektu. Jeigu atsakovas nebūtų pakeitęs žemės ūkio paskirties žemės į kitą - sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti bei nebūtų su apelianto pasirašęs dalinio žemės nuomos sutarties pakeitimo, apeliantui nebūtų tekę mokėti tokių ženkliai didesnių nuomos mokesčių. Apeliantas prašė priteisti ne sumokėtą žemės nuomos mokestį, o sumokėto žemės mokesčio skirtumą pakeitus nuomos žemės sklypo paskirtį (131 413,08 Lt – 2 543 Lt).

9. Nuostolius už apeliantui nuosavybės teise priklausančius medynus, želdinius ir dekoratyvinius augalus patvirtina UAB „Domus optima“ 2009 m. birželio 10 d. medelynų, želdinių ir dekoratyvinių krūmų vertinimo ataskaita, atlikta ginčo žemės sklype.

10. Šalių pasirašyta 2011 m. gruodžio 30 taikos sutartis, kurioje apeliantas sutiko sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimu priteistą žalą, nors teismo ir nepatvirtinta, tačiau yra reikšmingas įrodymas šioje byloje. Šia taikos sutartimi Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaudama Lietuvos valstybę, pripažino, jog apelianto ieškinys dėl žalos atlyginimo yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą galėjo pakeisti tik sumažinant priteistiną sumą nuo 12 324 124,98 Lt iki 8 284 422,08 Lt sumos.

11. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo akivaizdžiai praleidęs įstatymo nustatus terminus. Proceso atnaujinimas šioje byloje nebuvo pagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, išimtinai vadovaujantis viešuoju interesu, kuris neproporcingai apribojo apelianto teises.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto skundo netenkinti. Nurodo, kad apeliantui atsisakius savo reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybei jis pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir žalos apeliantui nesukėlė. Skundžiamu sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės klausimas teisėtai ir pagrįstai nebuvo sprendžiamas.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos (toliau- Inspekcija) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pašalinti Inspekciją iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų sąrašo, apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. Inspekcija yra netinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje ir neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Tik tokiu atveju, jei teisme būtų ginčijami ir nurodomi kaip neteisėti teritorijų planavimo ar statybos valstybinės priežiūros srityje priimti sprendimai ir iš šių sprendimų kildinama žala, Inspekcija turėtų atstovauti valstybei.

2. Apeliantas, atlikdamas projektavimo ir sklypo paruošimo statyboms darbus 1999-2005 metais, veikė savo rizika, neįvertino aplinkybės, kad tuo metu neturėjo leidimo vykdyti statybos darbus, be to, jau nuo 2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinio Teismo nutarimo skelbimo buvo žinoma apie galimybę atkurti nuosavybės teises ginčo teritorijoje. Tuo tarpu detalusis planas buvo parengtas iki neteisėto  nuomos sutarties pakeitimo ir vėlesnių ginčo sprendimų priėmimo, todėl tokios išlaidos nėra susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais.

3. Apelianto reikalaujamos priteisti 6 844 589,93 Lt dydžio negautos pajamos neatitinka realumo ir pagrįstumo kriterijų ir yra hipotetinės.

4. Apelianto reikalavimas priteisti 1 290 870 Lt už medynus, želdinius ir dekoratyvinius augalus nepagrįstas: pateikta vertinimo ataskaita neįrodo apelianto nuosavybės teisių į tą turtą, ataskaitoje minimas žemės sklypas, kuris buvo išformuotas ir išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro, ataskaita parengta vadovaujantis paties apelianto pateiktais dokumentais, o nuotraukos neįrodo, kurioje teritorijoje auga vertinami augalai, be to, ataskaitoje nurodoma, kad 2006-2007 m. m. prieaugis užsisėjo pats.

5. Net ir panaikinus nuomos sutarties pakeitimą nuo sudarymo momento, pagrindas mokėti nuomos mokesčio neišnyko. Nuomos kainų skirtumą įtakojo žemės sklypo vertė, kuri pakito pakeitus žemės sklypo paskirtį.

6. Apeliantas pats prisidėjo prie jam kilusios žalos ir nuostolių atsiradimo.

7. Bylos proceso atnaujinimo klausimas išspręstas, taikos sutarties pasirašymo procedūra nutrūkusi, todėl apelianto argumentai šiuo aspektu neturi jokios įrodomosios galios.

Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. Apelianto argumentai, susiję su viešojo intereso apsauga, nėra teisiškai reikšmingi, nes viešojo intereso (ne)buvimas nepriskirtas prie civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.246, 6. 247, 6.248 ir 6.249 straipsniuose.

2. Teismas pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumo nustatymu, nes teismo atliekamų tariamų neteisėtų veiksmų patikra valstybės deliktinės atsakomybės kontekste yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas.

3. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl į bylą pateiktų rašytinių dokumentų įrodomosios galios. Nacionalinė žemės tarnyba sutinka su teismo įvertinimu, mano, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas.

4. Apelianto argumentai, susiję su bylos proceso atnaujinimu ir taikos sutarties pasirašymu teisiškai nėra reikšmingi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. valdyba 1995 m. birželio 4 d. potvarkiu Nr.978V (t. 1, b.l. 14-15)  įpareigojo Žemėtvarkos tarnybą 99 metams sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį žemės ūkio veiklai su AB ,,Alvilė” ir  išnuomoti ieškovo bendrovei 336 386 kv. m dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio ribos ir plotas nustatyti Vilniaus m. mero 1995 m. vasario 9 d. potvarkiu Nr. 316v 1.11 p. (3.p. – 3.2. p.). Šio potvarkio pagrindu 1995 m. gegužės 12 d. tarp Vilniaus m. savivaldybės valdybos ir apelianto (ieškovo) buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/95-7253 (toliau- Nuomos sutartis), o jos 8.1 punkte šalys nustatė, kad žemės sklypas bus naudojamas  žemės ūkio veiklai (t. 1, b.l. 16-18). Vilniaus m. savivaldybės taryba 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 235 patvirtino teritorijos (34 ha sklypo) (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, pagal kurį suplanuoti nauji valstybinės žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti (t. 1, b.l. 20).  2002 m. birželio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko bei apelianto pasirašytu susitarimu dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties dalinio pakeitimo buvo pakeista išnuomoto žemės sklypo paskirtis iš žemės ūkio į kitą paskirtį – sodybinio tipo ir mažaaukščiams statiniams bei infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti (t. 1, b.l. 22). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. balandžio 29 d. išdavė apeliantui statybos leidimą Nr. GN/390/05-0327 sodybinių ir mažaaukščių daugiabučių gyvenamųjų namų grupei (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 23).

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2006 m. sausio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3372-585/05 pripažino Nuomos sutartį negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d. Tokį sprendimą grindė tuo, kad Nuomos sutarties sudarymo metu savivaldos institucija turėjo teisę išnuomoti valstybės išperkamą žemę, tačiau po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo bei pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsirado galimybė pretendentams atkurti nuosavybės teisę į apeliantui išnuomotą žemę. Apeliantas nagrinėjamoje byloje reikalauja atlyginti jam žalą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. sprendimu priteisė apeliantui 12 319 778 Lt  žalos atlyginimo. Atnaujinus procesą, skundžiamu sprendimu 2010 m. liepos 10 d. sprendimas panaikintas ir ieškinys atmestas. Apeliantas su tuo nesutinka.

Dėl žodinio nagrinėjimo

Apeliantas prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Tačiau jokių argumentų, kurie pagrįstų tokio proceso tikslingumą, apeliantas nenurodė. Byla faktiškai du kartus buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, taigi šalys turėjo galimybę pateikti visus paaiškinimus ir įrodymus. Apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų nėra pateikta. Apeliantas pateikė išsamų apeliacinį skundą ir nenurodo jokių priežasčių, kad jame negalėjo pateikti visų savo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Todėl teisėjų kolegija tikslingumo nagrinėti bylą žodinio proceso forma neįžvelgia.

Apeliacinis skundas  tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su proceso atnaujinimo nepagrįstumu. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atnaujinus procesą bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas atnaujinti procesą, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad apeliantas reikalavimų dalyje dėl projektavimo bei žemės sklypo paruošimo darbų būsimoms statyboms patirtų išlaidų pats prisiėmė riziką; neteisėti sandoriai ir leidimas pradėti statybas negalėjo teikti apeliantui teisėtų lūkesčių gauti pajamas; dėl dalies reikalavimų apeliantas negrindė ieškinio kitos šalies nepagrįstu praturtėjimu apelianto sąskaita ar gauta nauda; žemės mokestį už naudojamą žemę apeliantas būtų privalėjęs mokėti bet kuriuo atveju; žala už prarastus medynus, želdinius nėra pakankamai įrodyta, be to, apeliantas juos galėjo išsikelti. Teisėjų kolegija ne su visomis   pirmosios instancijos teismo išvadomis turi pagrindą sutikti, nes jos, kolegijos nuomone, padarytos iš esmės tik vienpusiškai vertinant bylos aplinkybes ir įrodymus.

Dėl neteisėtų veiksmų

Minėtos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-3372-585/05 sprendime buvo konstatuota, jog VAVA 2002 m. birželio 20 d. neteisėtai pratęsė Nuomos sutartį, nors turėjo elgtis priešingai – ją nutraukti (t. 1, b.l. 24-29). Tokią pačią VAVA buvusią pareigą vienareikšmiškai  nurodė toje byloje ir kasacinis teismas (t. 1, b.l. 41-47), be to, nurodydamas, kad apeliantas turi teisę reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, jei juos patyrė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigia, kad kasacinio teismo nuoroda į galimybę reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo nėra aiškintina kaip prejudicinio fakto į neabejotiną teisę tokio pobūdžio ieškinio patenkinimui nustatymas. Tačiau minėta, kad tiek pirmosios instancijos, tiek kasacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose konstatavo, jog VAVA turėjo pakankamą teisinį pagrindą nutraukti Nuomos sutartį dar 2000-2001 m. m., kas nebuvo padaryta, o vėlesni VAVA veiksmai, priimant atitinkamus sprendimus, pažeidė įstatymines nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimo principus. Taigi, iš esmės teismų procesiniais sprendimais žalos padarymo ir teisės į jos atlyginimą faktas iš tikrųjų nėra konstatuotas, tačiau yra konstatuotas VAVA neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, faktas (CPK 182 str. 2 p.). Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto veikimo, bet ir dėl neteisėto neveikimo arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo (CK 6.246 str. 1 d.).  Nagrinėjamu atveju VAVA, turėdama teisinį pagrindą nutraukti Nuomos sutartį, ne tik jos nenutraukė, bet ir buvo atlikti veiksmai, pakeičiant numatytą Nuomos sutartyje žemės paskirtį kita, ir dėl to teikiantys kitai sutarties šaliai pagrindą vystyti kitą veiklą – statiniams ir infrastruktūros objektams statyti bei eksploatuoti. Akivaizdu, kad joks fizinis ar privatus juridinis asmuo neturi daugiau informacijos apie nuosavybės atkūrimo procesus į konkrečius žemės sklypus, šie procesai yra viena iš atitinkamų institucijų funkcijų, jų žinioje yra detaliųjų planų tvirtinimas, žemės paskirties keitimo klausimai. Todėl, esant tokiai situacijai, kai VAVA nesiėmė veiksmų Nuomos sutarčiai nutraukti 2000-2001 m. m., teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš esmės vienareikšmiu vertinimu dėl apelianto rizikos prisiėmimo, nepagrįstus jo teisėtus lūkesčius, nes būtent tokių veiksmų nesiėmimas sąlygojo prielaidas apeliantui galiojančių administracinių aktų bei sutarčių pagrindu tikėtis vystyti naują veiklą ir imtis jai parengiamųjų darbų. 

Konstatavus neteisėtus veiksmus, apeliantas turėtų įrodyti žalos faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, o kaltės buvimą turėtų paneigti kita šalis (CK 6.246-6.249 str.).

Dėl žalos

Apeliantas, patikslinęs ieškinio dalyką, sutiko, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimas būtų pakeistas ir prašė priteisti iš viso  8 284 422.08 Lt.  Šiame kontekste pažymėtina, kad procesinių palūkanų priteisimo nebeprašė (t. 6, b.l. 79-82). Žalos dydį byloje jis įrodinėjo pateikdamas eilę sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, darbų atlikimo aktų. Vertinant reikalavimų pagrįstumą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi ne jose nurodytomis sumomis, o konkrečiais atliktų mokėjimų dokumentais (bankiniais pavedimais, kasos pajamų orderiais).

1) Minėta, apeliantas, patikslinęs ieškinio dalyką, nurodo, kad žala pasireiškia 148 962,15 Lt UAB „Vilmesta“ patirtomis išlaidomis, vykdant projektavimo ir sklypo paruošimo darbus (2 punktas); 201 552,08 Lt patirtomis išlaidomis už AB „Alvilė“ projektavimo darbus ir sklypo paruošimą gyvenamųjų namų kvartalo statybos darbams pagal atliktų darbų aktus nuo 1999 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. (imtinai) bei apmokėjimo dokumentus (3 punktas).

Patikrinus mokėjimų dokumentus, kuriais grindžiamas 148 962,15 Lt sumos reikalavimas, yra pagrindas pripažinti, kad jie patvirtina tik mažesnę - 125 157,79 Lt sumą (t. 2, b.l. 108, 122, 124, t. 3, 66). Pastebėtina, kad į bylą yra pateikta besidubliuojantis mokėjimas 41 817,55 Lt sumai (t. 2, b.l. 108, t.3, b.l. 65), todėl tą pačią sumą įskaityti antrą kartą nėra pagrindo.

Patikrinus mokėjimų dokumentus, kuriais grindžiamas 201 552,08 Lt reikalavimas, yra pagrindas pripažinti, kad jie taip pat patvirtina mažesnę sumą – 166 293,96 Lt sumą (t. 1, b.l. 65, 80, 81, 86, 87, 92, 95, 101, 105-108).

2) Apeliantas nurodo, kad jam priteistinas jo sumokėtas padidėjęs, pakeitus sklypo paskirtį, nuomos mokestis – 525 652,32 Lt (patikslinto ieškinio 4 punktas). Iki tol jis turėjęs mokėti 2 543 Lt mokestį per metus, o pakeitus sklypo paskirtį – po 131 413, 08 Lt. Nors apeliantas nurodo, kad prašo priteisti mokesčio skirtumą už 2003-2006 m. m., tačiau faktiškai jo prašoma priteisti suma  atitinka mokėto padidinto mokesčio sumą (4 m. x 131 413, 08 Lt). Todėl, apeliantui nurodant, kad ieškiniu reikalaujama tik nuomos mokesčio skirtumo, jis galėtų pretenduoti į 10 172 Lt mažesnę sumą (4 m. x 2 543 Lt), t.y. 515 480,32 Lt.

3) Penktu patikslinto ieškinio punktu apeliantas prašo priteisti 6 844 589,93 Lt negautų pajamų (netiesioginius nuostolius). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas netenkino pagrįstai. Visų pirma, teisminėje praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad tokio pobūdžio žala – negautos pajamos negali būti tik hipotetinės, jos turi būti pagrįstai tikėtinos. Šiuo atveju nėra atmestina, kad apeliantas iš tikrųjų turėjo ketinimus statyti statinius, juos realizuoti. Tačiau ketinimų realizavimas priklauso nuo daugelio tiek objektyvių, tiek subjektyvių faktorių – pradedant nuo ekonominės padėties, rinkos konjunktūros šalyje apskritai iki konkretaus subjekto finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu, darbo organizavimo ir pan., kas ir gerus ketinimus gali sužlugdyti (beje, visuotinai žinoma, kad kai kurios ir ambicingus planus turėjusios bei finansinį palaikymą gavusios žinomos įmonės ne visada juos sėkmingai įgyvendino). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, kurie leistų teigti negautų pajamų praradimo realumą. Šiame kontekste pastebėtina, kad apelianto teiktame įrodyme – korporacijos „Matininkai“ vertinimo ataskaitoje nurodomas ne grynasis, o bendrasis pelnas, taigi, ji nebūtų pakankamas įrodymas negautoms pajamoms (grynajam pelnui) konstatuoti bet kuriuo atveju.  Antra, apeliantas ieškinyje įrodinėjo, kad jam nuostoliai turi būti atlyginti dėl to, kad Nuomos sutartis nutraukta prieš terminą. Tačiau taip nėra – Nuomos sutartis nėra nutraukta prieš terminą, ji 2006 m. yra pripažinta negaliojančia nuo 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimu, o neteisėti veiksmai (minėta, o ir pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo) pasireiškė kaip tik tuo, kad Nuomos sutartis savalaikiai nebuvo nutraukta. Tuo tarpu apeliantas sklypą prarado dėl to, kad 2006 m. jis faktiškai buvo paimtas visuomenės reikmėms, t.y. nuosavybės teisės į žemę atkūrimui. Beje, ir pats apeliantas ieškinyje inter alia buvo nurodęs, kad sklypas paimtas visuomenės reikmėms bei rėmėsi CK 4.102 straipsniu, ko pirmosios instancijos teismas nevertino. Šis straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisės apsaugą asmenų, kurių ne nuosavybės teise naudojami statiniams statyti žemės sklypai paimami visuomenės poreikiams, numato, kas turi būti atlyginta tokiems asmenims paimant žemę visuomenės reikmėms (statiniai, sodiniai), bet nenumato nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo pagal deliktinės atsakomybės normas, o toks veiksmas apskritai nėra deliktas.

4) Patikslintu ieškinio dalyku (1 punktas) apeliantas prašo priteisti 1 290 870 Lt už jam nuosavybės teise priklausiusius prarastus medynus, želdinius, dekoratyvinius augalus (toliau- medelynas). Minėta, kad CK 4.102 straipsnio pagrindu apeliantas turėtų teisę reikalauti medelyno vertės atlyginimo, taigi, net ir tuo atveju jei deliktinės atsakomybės sąlygų nebūtų.

Šiam savo reikalavimui pagrįsti apeliantas rėmėsi UAB „Domus optima“ atlikta medelyno vertinimo ataskaita (t. 3, b.l. 18-64). Pirmosios instancijos teismas šios ataskaitos, kurioje, be kita ko,  nurodyta, jog turtas buvo apžiūrėtas 2009 m. birželio 10 d., duomenis vertino kritiškai, o ir teisėjų kolegija kitų byloje esančių įrodymų bei faktinių aplinkybių kontekste neturi pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu.

Tiek pirminiame ieškinyje, tiek ir vėliau tikslintame ieškinyje apeliantas buvo nurodęs, kad jo prarastame sklype buvo įrengti keliai, melioraciniai įrenginiai, pasodintas medelynas ir viso šio turto vertę nurodė 582 565 Lt (t. 1, b. l. 1-10, t. 2, b.l. 26-29), t.y. daugiau kaip du kartus mažesnę viso šio turto vertę negu vėliau byloje reikalaujama vien už medelyną. Jis buvo pateikęs ir UAB „Liturta“ patikslintą preliminarią turto vertės nustatymo pažymą būtent dėl medelyno vertės (t. 2, b.l. 42). Iš šios pažymos matyti, kad želdinių kiekis imtas taip pat iš užsakovo (apelianto) inventorizacijos aprašo tame pačiame (33,6386 ha) žemės sklype, turtas buvo apžiūrėtas 2007 m. sausio 22 d. Lyginant su UAB „Domus optima“ ataskaita matyti, kad želdinių kiekiai yra pakankamai panašūs (atitinkamai 50 150 vnt. ir 51 701 vnt). Tačiau nustatytos vertės skiriasi itin ryškiai – UAB „Liturta“ nurodo medelyno vertę vos ne penkis kartus mažesnę  - 278 542 Lt. Įvertinus jau minėtą apelianto pradinę poziciją dėl prarasto viso minėto turto (keliai, melioraciniai įrenginiai, medelynas) vertės, akivaizdu, kad UAB „Liturta“  vertinimas yra akivaizdžiai labiau tikėtinas, juo labiau, kad medelynas apžiūrėtas anksčiau bei tuomet, kai ieškinys dar nebuvo pareikštas, o manyti, kad per du metus medelyno vertė tiek ženkliai išaugo nėra jokio pagrindo. Byloje faktiškai nėra ginčo dėl fakto, kad medelynas buvo ir priklausė apeliantui, tai faktiškai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu priimto 2011 m. lapkričio 10 d. nutarimo turinys (t. 6, b.l. 68-78). Iš esmės kyla ginčas tik dėl jo ribų nustatymo, nes 33,6386 ha sklypas buvo išformuotas, taip pat dėl to, kad šiame sklype buvo dalis valstybinio miško. Minėtame ikiteisminio tyrimo metu priimtame nutarime, be kita ko, konstatuota, jog nėra pagrindo išvadai, kad sklype buvo vien valstybinės reikšmės miškai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. liepos 4 d. rašto Nr. R2-1823 matyti, kad buvusiame sklype 8 ha miškai yra registruoti miškų valstybės kadastre pagal valstybinės miškų inventorizacijos duomenis ir priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams (t. 6, b.l. 105). Be to, iš paties apelianto elgesio siekiant pakeisti žemės paskirtį bei aiškinimų matyti, kad apie 2000 m. jis prarado interesą vystyti veiklą medelyne, taigi, yra pagrindas manyti, kad jis jos nuo tų metų ir nevykdė. Tai matyti ir iš UAB „Domus optima“ ataskaitos - pagal sudygimo metus visa eilė želdinių nebuvo sodinti, o užsisėjo savaime po 2000 m. Atsakovai įrodymų, kurie patvirtintų buvusią, jų manymu, želdinių vertę iš esmės neteikė.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad galima labiau tikėti UAB „Liturta“ vertinimu, atliktu anksčiau ir taip pat pagal apelianto inventorizacijos aprašą, juo labiau, kad jis daugiau tikėtinas ir  paties apelianto pradinio aiškinimo kontekste. Tačiau atsižvelgus į tai, kad apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad dalis sklypo buvo užimta valstybinės reikšmės mišku, dalis želdinių nebuvo jo veiklos sąnaudų rezultatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinimu nustatyta suma mažintina iki 150 000 Lt (CK 6.249 str. 1 d.).

Dėl priežastinio ryšio

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys leidžia pripažinti, jog tarp išlaidų, susijusių su projektavimo ir sklypo paruošimo darbais gyvenamųjų namų statybos darbams, nuostolių dėl padidėjusio nuomos mokesčio, ir neteisėtų VAVA veiksmų yra priežastinis ryšys. Tai, kad jie buvo neteisėti jau nuo 2000-2001 m. m., buvo konstatuota 2006 m. priimtu teismo sprendimu. Nenutraukus savalaikiai Nuomos sutarties, buvo sudarytos prielaidos leisti apeliantui vykdyti detaliojo plano projektavimo darbus gyvenamiesiems namams statyti, vėliau apelianto parengtas detalusis planas buvo patvirtintas, sudarytas susitarimas pakeisti žemės paskirtį, net ir išduotas statybos leidimas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad būtent paminėtos aplinkybės, o ne apelianto, veikusio galiojusių administracinių aktų ir sutarčių pagrindu, savanoriškai prisiimta rizika ar kokie nors savavališki veiksmai lėmė jo išlaidas projektavimui, sklypų paruošimui, taip pat ir sutikimą mokėti ženkliai didesnį nuomos mokestį 2003 – 2006 m. m. Pažymėtina, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog faktiškai visos išlaidos yra patirtos 2000 m. ir vėliau, t.y. nuo to laikotarpio, nuo kurio yra  konstatuoti neteisėti VAVA  veiksmai.

Remiantis aukščiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl valstybę nuosavybės atkūrimo procese atstovavusios VAVA neteisėtų savalaikio neveikimo nuo 2000 m. ir vėlesnio veikimo bei sklypo paėmimo visuomenės reikmėms apeliantui priteistina iš valstybės iš viso 956 932 Lt. Kitų atsakovų atžvilgiu neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl ieškinys jiems atmestinas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimas pakeistinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str., 371 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas patikslintu ieškinio dalyku prašė priteisti bendrą 8 284 422 Lt sumą. Pirmosios instancijos teisme jis buvo sumokėjęs 10 000 Lt  žyminį mokestį, o 20 000 Lt žyminio mokesčio sumos mokėjimas buvo atidėtas (t. 1, b.l. 2-3). Taigi, ieškinys patenkintas 12 proc., dėl ko apeliantui būtų priteista 3 600 Lt žyminio mokesčio. Todėl apeliantas iš atidėtos žyminio mokesčio dalies turėtų sumokėti dar 16 400 Lt žyminio mokesčio valstybei pirmosios instancijos teisme nuo nepatenkintos reikalavimų dalies. Be to, yra patirta 270,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurių proporcingą atmestiems reikalavimams dalį (88 proc.) turi atlyginti apeliantas - 238,44 Lt.

Už apeliacinį skundą apeliantas sumokėjo 3 500 Lt žyminio mokesčio, o 39 670 Lt  dalies mokėjimas buvo atidėtas (t. 6, b.l. 170, 175-176). Patenkinus skundą iš dalies, apeliantas turi sumokėti dalį nesumokėtos žyminio mokesčio dalies už nepatenkintą reikalavimų dalį – 39 570 Lt.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 30 619,95 Lt išlaidų už advokato pagalbą (t. 3, b.l. 152-161, t. 5, b.l. 187, t. 6, b.l. 103). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro  kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Įvertinus tai, kad aptariamos išlaidos viršija maksimalius šiose rekomendacijose nustatytus dydžius, bei dalinį (12 proc.) ieškinio tenkinimą teisėjų kolegija priteistiną už advokato pagalbą išlaidų dydį mažina iki 3 000 Lt (CPK 3 str. 1 d., 98 str. 2 d., CK 1.5 str.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u s p r e n d ė:

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:

              „Ieškinį tenkinti iš dalies.

              Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 956 932 Lt ieškovui akcinei bendrovei „Alvilė“. Kitą ieškinio dalį atmesti.

              Ieškinį atsakovams Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atmesti.

              Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Alvilė“ 16 400 Lt žyminio mokesčio ir 238,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

              Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 000 Lt ieškovui akcinei bendrovei „Alvilė“ už advokato pagalbą.“

              Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės „Alvilė“ 39 570 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.

              Teisėjai                                                        Konstantinas Gurinas

Kazys Kailiūnas

Alvydas Poškus