Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2022-10-28][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-1168-555-2022].docx
Bylos nr.: e2A-1168-555/2022
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Turtinė žala
Bendrosios nuostatos.
Apeliacinis procesas
Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Civilinės atsakomybės sąlygos
Neturtinė žala
Deliktinė atsakomybė
Procesas pirmosios instancijos teisme
Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą
CIVILINIS PROCESAS
CIVILINIS PROCESAS
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Žala
Civilinės atsakomybės rūšys
Prievolių teisė
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Bylos dėl neturtinės žalos atlyginimo
Bylinėjimosi išlaidos
Kitos bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Bylos dėl sandorių negaliojimo
Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
Civilinė atsakomybė
kitos bylos dėl sandorių negaliojimo
Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

?

Civilinė byla Nr. e2A-1168-555/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00763-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.3;

3.1.7.6; 3.3.1.18.1

(S)

 

img1 

 

Kauno apygardos teismas

 

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. spalio 27 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-818-528/2022 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams J. G., D. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. B..

 

Apeliacinės instancijos teismas

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2014 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė D. Š. perleido transporto priemonę VOLVO FL616, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. G., restitucijos netaikyti; 2) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 1 000,00 Eur piniginę kompensaciją; 3) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 300,00 Eur neturtinės žalos; 4) priteisti ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2008 m. ieškovas mainų sandoriu įgijo transporto priemonę – sunkvežimį VOLVO FL616, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio nebuvo įregistravęs savo vardu, nes jį pirko detalėms. Ginčo automobilį ieškovas laikė rakinamoje teritorijoje, priklausančioje jo sūnui atsakovui J. G. ir J. S.. Pastarasis supažindino ieškovą su senos technikos supirkėju trečiuoju asmeniu D. B. ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. sutartimi ieškovas jam pardavė ginčo automobilį už 1 000,00 Eur. Iš interneto sužinojęs apie ginčo automobilio dalių pardavimą atsakovas J. G. pareiškė D. B., jog ginčo automobilis nepriklausė ieškovui. 2018 m. rugsėjo 3 d. atsakovo J. G. iniciatyva policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, paėmė iš D. B. ginčo automobilį. 2018 m. rugsėjo 27 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ginčo automobilis paliktas atsakovo J. G. žinioje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovė D. Š., žinodama apie savo sutuoktinio mainus, ginčo automobilį perleido atsakovui J. G., kuris taip pat žinojo, jog ginčo automobilis priklauso ieškovui. Dėl abiejų atsakovų nesąžiningų bendrų veiksmų ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovė D. Š. yra buhalterė, žino kaip tvarkyti apskaitą, turėjo ginčo automobilio registracijos duomenis, perleidimą patvirtinantį dokumentą – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą, todėl galėjo išregistruoti ginčo automobilį, nesudarydama ginčo sutarties. Atsakovė D. Š. niekada nesikreipė į ieškovą dėl ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nors su ieškovu yra kaimynai, jos sūnus palaikė gerus santykius su ieškovu – išsimokėtinai pirko turtą. 2011 m. ieškovą ištiko mokumo problemos, jis praktiškai prarado visą turtą ir tai neigiamai paveikė jo santykius su sūnumi J. G.. Apie ieškovo ir jo sūnaus atsakovo J. G. blogus santykius atsakovė D. Š. žinojo, todėl nebuvo protingo pagrindo manyti, kad ginčo sutartį atsakovas J. G. sudaro ieškovo pavedimu ar prašymu. Pateikta teismui pirkimo–pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu D. B. patvirtina pinigų gavimo už ginčo automobilį faktą, tačiau tuos pinigus ieškovas privalo grąžinti R. B., nes policijos perduoto atsakovui J. G. saugoti ginčo automobilio nebėra. Ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo nepraleista, nes ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 2018 m. rugsėjo 3 d. iš ikiteisminio tyrimo. Atsakovas J. G. niekada nepirko iš ieškovo ginčo automobilio, to automobilio registracijos liudijimas bei rakteliai visada buvo pas ieškovą ir juos jis perdavė pirkėjui D. B.. Atsakovas J. G. niekada ginčo automobiliu nesinaudojo, neregistravo jo savo vardu, tačiau gavęs jį iš policijos atidavė į metalo laužą.

3.       Atsakovas J. G. su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko, kad būtų pripažinta negaliojančia ginčo sutartis. Atsakovas su kita ieškinio dalimi nesutiko ir nurodė, kad ieškovas, įgijęs ginčo automobilį 2008 m. iš R. Š., jo neregistravo savo vardu. R. Š. įpėdinė atsakovė D. Š. ragino ieškovą savo vardu persirašyti ginčo automobilį, nes šis buvo įrašytas kaip jos paveldėtas turtas. Ieškovas į prašymus nereagavo. Ieškovo turtinė padėtis buvo bloga – ieškovas ketino bankrutuoti, jo visas registruotinas turtas buvo areštuotas, o pragyvenimui ieškovas pardavinėjo savo neregistruotą turtą. 2014 m. atsakovės D. Š. paragintas persirašyti ginčo automobilį, ieškovas pasiūlė atsakovui J. G. pirkti ginčo automobilį už simbolinę kainą, nesudarant atskiro pirkimo–pardavimo sandorio, bet pasirašant tiesiai ant atsakovės D. Š. perduotos ginčo sutarties, kad turtas nebūtų areštuotas ieškovo kreditorių naudai. Tuo metu atsakovas J. G. iš ieškovo (savo tėvo), kuris neturėjo lėšų, pirko daug daiktų. Už ginčo automobilį atsakovas J. G. sumokėjo ieškovui grynais į rankas 1 000,00 Lt (289,62 Eur), o dabar ieškovas nesąžiningai bando praturtėti jo sąskaita. Atsakovas sutiko, kad atsakovų sudaryta ginčo sutartis yra niekinė, bet nesutinka dėl nuostolių atlyginimo ir solidarios atsakomybės. Ieškovo nuostoliai nesusiję su ginčo sutartimi ir nepateikti įrodymai, kad nuostoliai buvo patirti.

4.       Atsakovė D. Š. su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko, kad būtų pripažinta negaliojančia ginčo sutartis. Atsakovė su kita ieškinio dalimi nesutiko ir nurodė, kad 2008 m. gegužės 15 d. atsakovės sutuoktinis R. Š. su ieškovu išmainė jiems priklausiusias transporto priemones, nesurašydami atskiros sutarties. Išsimainytą priekabą R. Š. įsiregistravo savo vardu, o ieškovas išsimainyto ginčo automobilio viešame registre neįregistravo. Apie tai atsakovė sužinojo tik tvarkydama R. Š. palikimo priėmimo dokumentus ir gavusi iš notaro paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimus. Žinodama, kad ginčo automobilio savininkas yra ieškovas, atsakovė ragino ieškovą persirašyti tą automobilį, tačiau ieškovas to nedarė, vengė bendrauti. VĮ „Regitra“ atsakovei nurodė atvykti su turto įgijėju ir pateikti draudimo sutartį. Ieškovui nieko nedarant, atsakovė atsispausdino transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties formą iš interneto, užpildė jai žinomus duomenis ir per savo sūnų perdavė ieškovo sūnui – atsakovui J. G., kuris 2013-2014 m. buvo perėmęs pardavinėjamo iš varžytynių ieškovo ūkio dalį, kad šis perduotų savo tėvui (ieškovui) pabaigti užpildyti ir pasirašyti sutartį. Atsakovas J. G. jai sakė pasitars su ieškovu kieno vardu registruoti ginčo automobilį ir viską sutvarkys. Kaime pasklidus kalboms apie ieškovo ketinimą parduoti ginčo automobilį už Lietuvos ribų, o ieškovui nebendradarbiaujant, atsakovė 2014 m. birželio 12 d. išregistravo ginčo automobilį kaip baigus jo eksploatavimą. Po kurio laiko, 2014 m. vasarą atsakovas J. G. atnešė atsakovei užpildytą ginčo sutartį, kurioje pirkėju nurodytas ne ieškovas, bet atsakovas J. G., pardavimo kaina nurodyta 1 000,00 Lt (289,62 Eur). Kadangi registracijos dokumentu disponavo ieškovas, tai atsakovė D nesuabejojo, jog ginčo sutartis užpildyta su ieškovo žinia ir pritarimu, o į datą neatkreipė dėmesio, nors iš tiesų ji neatitinka tikrovės. Pagal ginčo sutartį atsakovė pinigų negavo, nes realus ginčo automobilio perdavimas buvo įvykęs 2008 m. Atsakovas J. G. nėra sąžiningas įgijėjas, nes jis žinojo, jog ginčo automobilis yra ieškovo nuosavybė, o ikiteisminio tyrimo pradėjimas policijoje nemoralus. Esant susiklosčiusiai situacijai, kai policija ginčo automobilį grąžino nesąžiningam įgijėjui, ginčo sutartis turi būti panaikinta. Restitucija natūra ar pinigais netaikytina, nes realiai sandoris nebuvo vykdomas. Dėl 1 000,00 Eur kompensacijos priteisimo solidariai iš abiejų atsakovų nesutiko, nes teisės normos nenumato tokios pardavėjo ir pirkėjo atsakomybės prieš savininką. Turtinės žalos ieškovas neįrodė, nes nėra pateikęs įrodymų, jog trečiasis asmuo R. B. ieškovui sumokėjo pinigus, o ieškovas sumokėtą sumą jam grąžino. Trečiasis asmuo R. B. savarankiško reikalavimo, kildinamo iš 2018 m. rugpjūčio 31 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, nėra pareiškęs. Turtą ar jo vertę pinigais ieškovui privalo grąžinti pagal pripažintą neteisėtą sandorį turtą įgijęs atsakovas J. G.. Dėl neturtinės žalos priteisimo nesutiko, nes nėra įstatymo nustatyto atvejo tokiai žalai priteisti. Atsakovė siekė užkirsti kelią galimoms pasekmėms dėl paties ieškovo nerūpestingumo, neregistruojant ginčo automobilio viešame registre, o piktavališko susitarimo atsakovai nebuvo sudarę. Atsakovė neatsakinga dėl ieškovo ir jo sūnaus atsakovo J. G. tarpusavio susitarimų ir konfliktų. Be to, reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes ginčo sutartis buvo pasirašyta su ieškovo žinia 2014 m. vasarą.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. B. paaiškino, kad atsakovas J. G. iš interneto sužinojęs apie R. B. pirktą ginčo automobilį paprašė parodyti techninį pasą. Nusiuntus šio dokumento kopiją atsakovas J. G. atsiuntė ginčo sutartį be transporto priemonės liudijimo numerio ir pareiškė, jog ginčo automobilis priklauso ne ieškovui, bet J. G.. Perkant ginčo automobilį iš ieškovo jis gavo ginčo automobilio techninį pasą ir raktus, o ieškovui sumokėjo sutartą 1 000,00 Eur sumą, kurios ieškovas nėra grąžinęs.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ab initio 2014 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė D. Š. perleido transporto priemonę VOLVO FL616, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. G. ir iš atsakovo J. G. ieškovo V. G. naudai priteisė 1 000,00 Eur piniginę kompensaciją, 176,34 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitos ieškinio dalies netenkino; iš ieškovo V. G. atsakovės D. Š. naudai priteisė 1 134,62 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės D. Š. ieškovo V. G. naudai priteisė 88,16 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo V. G. valstybės naudai priteisė 9,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš atsakovo J. G. – 6,58 Eur.

7.       Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovas nurodė, kad ginčo sutartis negalioja, nes sutarties objektas – ginčo automobilis sandorio sudarymo metu priklausė ne ginčo sutartyje nurodytai pardavėjai – atsakovei D. Š., bet ieškovui. Teismas pažymėjo, kad abu atsakovai neginčijo, jog ginčo sandorio sudarymo metu ginčo automobilis priklausė ieškovui. Nors atsakovas J. G. teigė 2014 m. sumokėjęs ieškovui 1 000,00 Lt (289,62 Eur) už ginčo automobilį, tačiau įrodymų apie pinigų sumokėjimą ar kitus susitarimus su ieškovu atsakovas J. G. nepateikė, o ieškovas pinigų gavimo iš atsakovo J. G. ar kitų buvusių susitarimų faktus neigia. Nesant kitų įrodymų, atsakovo J. G. nurodytas aplinkybes teismas laikė neįrodytomis.

8.       Šiuo atveju pagal ginčo sutartį realiai atsakovai vienas kitam nieko nepardavė – atsakovė D. Š. iš atsakovo J. G. negavo pinigų ir neperdavė jam ginčo automobilio, jo registracijos dokumentų, raktų, o atsakovas J. G. atsakovei D. Š. nemokėjo pinigų ir negavo iš jos ginčo automobilio, jo dokumentų bei raktų. Kadangi šiuo atveju ginčo sutarties šalys – atsakovai D. Š. ir J. G. vienas kitam realiai nieko neperdavė, tai atsakovų sudarytą sandorį teismas laikė tariamuoju sandoriu, o atsakovai vienas kitam nieko neprivalo grąžinti.

9.       Dėl piniginės kompensacijos priteisimo. Ieškovas prašė priteisti jam kompensaciją – pinigų sumą, kokią jis gavo iš pirkėjo R. B. už parduotą ginčo automobilį, tačiau turi grąžinti, nes ieškovo parduotas ginčo automobilis iš R. B. buvo paimtas ir negalės būti šiam grąžintas, nes turtas sunaikintas. Taigi, iš esmės prašoma 1 000,00 Eur kompensacija yra būsima žala, nes realiai gautas už parduotą turtą pajamas ieškovo turi grąžinti R. B. ir tų pajamų jis negalės gauti, nes turtą sunaikino atsakovas J. G.. Tai, kad už ginčo automobilį ieškovui buvo sumokėta 1 000,00 Eur suma ir šios sumos grąžinimo trečiasis asmuo R. B. reikalauja (kol kas neteismine tvarka) iš ieškovo, patvirtina sutartis ir paties R. B. teismo posėdyje duoti paaiškinimai. Nors byloje nepaneigta, kad ieškovas grąžino trečiajam asmeniui R. B. 1 000,00 Eur, tačiau teismas gali įvertinti būsimą žalą, remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Vien tai, kad ieškovas neišgali grąžinti trečiajam asmeniui gautos pinigų sumos nepaneigia, kad žala ieškovui padaryta. Kadangi ginčo automobilis sunaikintas, tai nagrinėjamu atveju ieškovui turi būti kompensuojama už šį turtą pinigais. Teismas laikė, kad ieškovas savo būsimų nuostolių dydį negautų pajamų forma įrodė. Šiuo atveju turtinė žala ieškovui atsirado, kai ginčo sutartį išviešinęs ir pateikęs ją kaip nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą atsakovas J. G. policijos perduotą jo saugojimui ginčo automobilį sunaikino, išveždamas jį į metalo laužą. Sunaikinus ieškovui priklausiusį turtą, net ir panaikinus ginčo sutartį, tuo turtu nebegalima naudotis, jo valdyti ar juo disponuoti. Teismas sprendė, kad visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti dėl turtinės žalos atlyginimo yra įrodytos tik atsakovo J. G. atžvilgiu, todėl 1 000,00 Eur kompensacija ieškovo naudai priteista tik iš šio atsakovo, o reikalavimas atsakovės D. Š. atžvilgiu atmestas kaip neįrodytas.

10.       Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovas ir pats yra kaltas dėl žalos atsiradimo, nes nebuvo įregistravęs ginčo automobilio savo vardu, kadangi žalos atlyginimas gali būti mažinamas arba nuo atsakomybės gali būti atleidžiama, jei nukentėjusio asmens neatsargumas arba tyčia yra dideli. Jokių įrodymų, kad atsakovų nurodyta aplinkybė dėl ginčo automobilio neįregistravimo ieškovo vardu, turėjo įtakos žalai atsirasti byloje nepateikta. Teismas taip pat atmetė atsakovės D. Š. argumentą dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo kaip neįrodytą, nes atsakovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovui buvo žinoma apie ginčo sutartį nuo 2014 m., o ieškovas tokį žinojimą neigia.

11.       Dėl neturtinės žalos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas įstatyminiu pagrindu, reglamentuojančiu neturtinės žalos priteisimą, nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 3 dalį, kuri numato – jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, tai nukentėjusysis turi teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo. Tačiau nei vienos iš šių aplinkybių ieškovas byloje neįrodinėjo. Priešingai – ieškovas pats nurodė apie ginčo sutartį sužinojęs tik po keturių metų nuo jos sudarymo datos, jokio leidimo ar pavedimo sudaryti ginčo sutartį atsakovui J. G. nebuvo davęs, taigi, šis atsakovas nebuvo jo atstovu, duomenų apie piktavališką abiejų ginčo sutarties šalių susitarimą taip pat nepateikta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog yra nustatytas ir įrodytas įstatymų nustatytas atvejis, kai neturtinė žala privalo būti atlyginama. Teismas sutiko, kad atsakovo J. G. kreipimasis į policiją dėl pagrobto turto esamomis aplinkybėmis gali būti vertinamas kaip nemoralus ir neteisėtas, tačiau atsakovė D. Š. iš viso į policiją nesikreipė. Nesant prielaidų ir sąlygų neturtinės žalos priteisimui, ieškovo reikalavimą dėl šios žalos priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

12.       Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė tokiu būdu, kad ieškovas, kurio ieškinys iš esmės tenkintas, sumą, gautą patirtos žalos atlyginimui, turės skirti atsakovės D. Š. bylinėjimosi išlaidos padengti, t. y. faktiškai ieškovas jokio žalos atlyginimo neatgaus. Bylinėjimosi išlaidos yra paskirstytos neteisinai ir neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų bei šio instituto esmės. Ieškovo pagrindiniai reikalavimai buvo pripažinti negaliojančia ginčo sutartį ir atlyginti patirtą žalą. Nors šie reikalavimai buvo tenkinti visiškai, susidarė absurdiška situacija, kad ieškovui priteista suma 1 000,00 Eur žalos atlyginimui ir 176,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, kai tuo tarpu vien tik atsakovei D. Š. priteista 1 134,62 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas negalėjo neįtraukti atsakovės į bylą, nes ji buvo ginčijamos sutarties dalyvė. Ieškinio pareiškimą teismui sąlygojo ta aplinkybė, kad atsakovai sudarė fiktyvią sutartį, ko pasėkoje ieškovas prarado nuosavybės teisę į jam priklausantį automobilį.

1.2.       Byloje nustatyta, kad ieškovui žalą sukėlė bendri atsakovų veiksmai – fiktyvi sutartis, kuria atsakovė D. Š. perleido jai nepriklausančią transporto priemonę atsakovui J. G.. Atitinkamai turėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė, ypač vertinant, kad abu atsakovai suprato sutarties fiktyvumą ir tai, kad sutartimi perleidžiama transporto priemonė priklauso ieškovui. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pateisino atsakovės D. Š. veiksmus, esą ji transporto priemonės neperdavusi J. G. ir nesikreipusi į policiją.

1.3.       Atsakovė D. Š. perdavė transporto priemonę atsakovui J. G. valdyti, nes pasirašydama 2014 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, ji sudarė J. G. sąlygas transporto priemonę valdyti kaip savo. Savo valdymo teisę J. G. įgyvendino kreipdamasis į policiją ir pareikšdamas, esą yra pavogtas jam priklausantis automobilis. Policija, remdamasi fiktyvia sutartimi, konfiskavo transporto priemonę ir ją perdavė J. G..

1.4.       Pirmosios instancijos teismo išvada, neva ieškovui žalą padarė ne 2014 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo­–pardavimo sutarties sudarymas, bet atsakovo J. G. kreipimasis į policiją, vertintina kaip netinkamas priežastinio ryšio nustatymas, o iš esmės priežasties ir pasekmės supainiojimas. Minėta, kad atsakovė D. Š. perleido transporto priemonę atsakovui J. G., sudarydama teises prielaidas valdyti ginčo transporto priemonę kaip savo, o J. G., kreipdamasis į policiją, tiesiog realizavo šią savo teisę. Nebuvus sudarytos transporto priemonės sutarties, policija nebūtų išreikalavusi transporto priemonės iš trečiojo asmens D. B.. Policija ginčo automobilį J. G. perdavė ne dėl jo kreipimosi į policiją, o dėl pateiktos ginčo sutarties, kurioje jis nurodytas kaip ginčo automobilio savininkas. D. Š., turėdama aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir dirbdama buhaltere, negalėjo nesuprasti, kad, perleisdama transporto priemonę kitam asmeniui, padarys žalos ieškovui.

1.5.       Atsakovės D. Š. veiksmai buvo būtina nuostolių atsiradimo sąlyga ir ji turėjo atsakyti solidariai su kitu atsakovu J. G.. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti ją nuo atsakomybės, teisinant „noru teisingai sutvarkyti dokumentus“, ar tuo, kad ji „nesikreipė į policiją“, yra nepagrįstas jokiomis teisės normomis ir išvis prieštarauja teisinės valstybės principui. Dokumentą suklastojęs asmuo, negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, teisinant gerais ketinimais ar nesikreipimu į policiją.

1.6.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neva nėra duomenų apie piktavališką abiejų atsakovų ginčo sutarties šalių susitarimą, nes teismo sprendimu konstatuota, kad abu atsakovai žinojo, jog transporto priemonė priklauso ieškovui. Vadinasi, abu atsakovai susitarė sudaryti fiktyvią sutartį, kuria atsakovė D. Š. perleido svetimos transporto priemonės nuosavybės teisę. Toks susitarimas akivaizdžiai piktavališkas, t. y. sukeliantis kitam asmeniui žalą. Dėl tokių atsakovų veiksmų, ieškovas patyrė ne tik turtinę žalą, tačiau ir visą eilę kitų išgyvenimų, t. y. buvo apkaltintas vagyste, kviečiamas į policiją, ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis patyrė gėdą ir pažeminimą jo gyvenamojoje vietovėje pasklidus kalboms, jog jis yra sukčius.

13.       Atsakovė D. Š. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Atsakovė D. Š. neperdavė ginčo automobilio atsakovui J. G. valdyti, nes ginčo automobilio savo žinioje ji neturėjo. Atsakovė D. Š. neturėjo nei ginčo automobilio raktelių, nei registracijos liudijimo, nei paties ginčo automobilio. Sandoris nebuvo realiai vykdomas. Nuo pat 2008 m. ginčo automobilis ir jo priedai (registracijos liudijimas, rakteliai) buvo ieškovo žinioje, ieškovas ginčo automobilį eksploatavo, laikė J. S. ir ieškovui, vėliau – atsakovui J. G. priklausančioje techninių dirbtuvių aikštelėje. Sudarius ginčo sutartį, faktinė situacija dėl ginčo automobilio laikymo vietos ir naudojimo ir nepasikeitė.

2.2.       Kaip byloje buvo nustatyta, atsakovė D. Š. nesiekė sudaryti fiktyvaus sandorio, nesiekė padaryti žalos ieškovui, priešingai – siekė kad transporto priemonė būtų įregistruota jos savininko (ieškovo) vardu. Apie tai, kad ginčo sutartyje pirkėju pasirašė ne ieškovas, o atsakovas J. G., ji sužinojo tik po kelių mėnesių, kuomet J. G. grąžino užpildytą sutartį, save nurodydamas pirkėju. Tai, kad ginčo sutartyje buvo įrašytas ginčo automobilio registracijos liudijimo numeris (šį numerį galėjo žinoti tik ieškovas, nes jo žinioje buvo ginčo transporto priemonės registracijos liudijimas), sudarė pagrindą atsakovei D. Š. manyti, jog ginčo sutartis atitinka ieškovo valią ir ieškovo bei atsakovo J. G. susitarimą ginčo sutartyje pirkėju nurodyti ne ieškovą, bet atsakovą J. G.. Būtent atsakovo J. G., o ne atsakovės D. Š. iniciatyva ginčo sutartis tapo fiktyviu, tariamuoju sandoriu.

2.3.       Atsakovas J. G. neturėjo teisės naudoti fiktyvaus sandorio prieš trečiuosius asmenis, neturėjo teisės gauti savo žinion ginčo automobilio ir jo parduoti sunaikinimui (į metalo laužą). Žala ieškovui kilo dėl nesąžiningų atsakovo J. G. veiksmų panaudojant jo veiksmais fiktyvia tapusią ginčo sutartį (jis į ginčo sutartį įrašė savo, o ne ieškovo duomenis) ir sunaikinant ginčo automobilį taip, kad jo nebuvo galimybės grąžinti ieškovui. Tuo tarpu atsakovės veiksmai, užpildant ginčo sutartyje savo duomenis, ir ieškovui kilę žalingi padariniai teisine prasme yra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Šiuo atveju neegzistuoja priežastis ryšys tarp atsakovės ir ieškovo prašomos atlyginti kompensacijos.

2.4.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad yra nustatytas ir įrodytas įstatymų nustatytas atvejis, kai neturtinė žala privalo būti atlyginama. Nesant prielaidų ir sąlygų neturtinės žalos priteisimui, ieškovo reikalavimas dėl šios žalos priteisimo teisėtai atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teisėto ir pagrįsto skundžiamo sprendimo.

2.5.       Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas šalims paskirstė teisingai, nepažeisdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės normų. Sutinkama su apelianto nurodyta aplinkybe, kad ginčydamas sandorį, atsakovais į procesą privalėjo įtraukti ginčijamą sandorį sudariusias šalis. Tačiau dėl šio reikalavimo, kuris buvo patenkintas, apeliantui bylinėjimosi išlaidos yra priteistos. Nesutinkama su apelianto nurodyta aplinkybe, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo apeliantas privalėjo reikalauti iš abiejų atsakovų solidariai. Pats ieškovas pasirinko reikalauti solidarios atsakomybės iš abiejų atsakovų, nors įvertindamas susiklosčiusias ieškovui iki ieškinio pareiškimo žinomas faktines aplinkybes dėl ginčo automobilį pardavusio (į metalo laužą) ir jam pinigų (1 000,00 Eur) negrąžinusio atsakovo J. G. (ieškovo sūnaus) veiksmų, turėdamas byloje atstovą profesionalų teisininką, galėjo ir turėjo numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo atsakovei D. Š., jam gali tekti atlyginti jos dėl pareikšto reikalavimo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. ieškovas veikė savo rizika.

 

Apeliacinės instancijos teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl solidariosios skolininkų atsakomybės bei neturtinės žalos atlyginimo, pripažinus sandorį negaliojančiu.

16.       Analizuojamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikšdamas tokius reikalavimus: 1) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2014 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė D. Š. perleido transporto priemonę VOLVO FL616, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. G., restitucijos netaikyti; 2) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų D. Š. ir J. G. 1 000,00 Eur piniginę kompensaciją; 3) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų D. Š. ir J. G. 300,00 Eur neturtinės žalos.

17.       Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ginčo 2014 m. kovo 16 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, netaikė restitucijos, priteisdamas ieškovui V. G. iš atsakovo J. G. 1 000,00 Eur piniginę kompensaciją. Teismas kompensacijos priteisimą iš esmės motyvavo tuo, jog ieškovas buvo sudaręs ginčo sutarties objekto perleidimo sutartį, kurios pagrindu už turto įgijėjo gavo 1 000,00 Eur sumą, todėl nustatęs, kad atsakovas J. G. sunaikino transporto priemonę, sprendė, kad šiais veiksmais ieškovui buvo padaryta žala.

18.       CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019).

19.       Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑467/2011).

20.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui ginčijamu sprendimu pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir priteisus iš atsakovo J. G. (sandorio šalies) sunaikinto daikto vertę, teismo sprendimą skundžia tik ieškovas, nesutikdamas su teismo argumentais, kuriais nuspręsta netaikyti solidarios atsakovų atsakomybės.

21.       Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Prievolė gali būti solidari nepaisant to, kad vieno skolininko pareiga pagal jos įvykdymo sąlygas skiriasi nuo kitų skolininkų pareigos, pavyzdžiui, kai vienam skolininkui nustatytas terminas, o kitam nenustatytas, kai vienas įsipareigoja besąlygiškai, o kitas – su sąlyga ir panašiai (CK 6.6 straipsnio 2 dalis). Solidariosios prievolės atveju, kreditorius savo reikalavimą gali reikšti tiek visiems, tiek vienam iš bendraskolių (CK 6.6 straipsnio 5 dalis). Prievolė yra nedalomoji, jeigu jos dalykas dėl savo prigimties yra nedalus arba jeigu prievolės šalys susitarė dėl tokio jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolę dalimis neįmanoma (CK 6.25 straipsnio 1 dalis).

22.       Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑144/2014).

23.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų solidariosios atsakomybės, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo.

24.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas V. G., mainų sutarties pagrindu įsigijęs transporto priemonę iš atsakovės D. Š. sutuoktinio, nebuvo pakankamai rūpestingas, neatliko įsigyto daikto teisinės registracijos veiksmų, laikė automobilį teritorijoje, kuri priklausė atsakovui J. G., kurį su ieškovu sieja artimi giminystės ryšiai. Mirus atsakovės D. Š. sutuoktiniui ir paaiškėjus, kad palikėjo vardu registruota transporto priemonė, kuria atsakovė nedisponavo, atsakovės iniciatyva buvo pradėta transporto priemonę registracijos procedūra. Įsigijusiam mainų sutarties pagrindu asmeniui (apeliantui) ignoruojant raginimus atlikti teisinę transporto priemonės registraciją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo J. G., kurio teritorijoje buvo laikoma transporto priemonė, veiksmai, kuriais pastarasis pateikė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, nurodė, jame įsigyjamo daikto identifikacinius duomenis, leido susidaryti įspūdį, kad ieškovas V. G. ir atsakovas J. G., kuriuos kaip minėta siejo artimi giminystės ryšiai, sudarė susitarimą dėl ginčo transporto priemonės įsigijimo.

25.       Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo galėjo būti įvertintos kaip įrodančios vien tik atsakovo J. G. neteisėtus veiksmus, nes atsakovas J. G., suvokdamas, jog ginčo sutartimi neteisėtai įsigijo daiktą, įsigytą daiktą sunaikino, tuo padarydamas tikrajam turto savininkui žalą. Byloje nesant pagrindo išvadai, kad atsakovus dėl ginčo sutarties objekto sunaikinimo siejo bendri ar neteisėti, kad atsakovė D. Š. žinojo, prisidėjo prie kurstymo, inicijavimo ar provokavo atsakovo J. G. veiksmus, perduodant sunaikinti transporto priemonę, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu pagrįstai spręsta, kad visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti dėl turtinės žalos atlyginimo yra įrodytos tik atsakovo J. G. atžvilgiu.

26.       Ieškovas ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovų 300,00 Eur neturtinę žalą, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šį reikalavimą atmetė nenustatęs neturtinės žalos padarymo fakto.

27.       Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.250 straipsnis) nenustatyta ribojimo priteisti neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, ar neturtinė žala padaryta sutarties, delikto ar ikisutartinių santykių pažeidimo atvejais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinei žalai priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007/ ir kt.).

28.       Pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2006), o nagrinėjamu atveju įstatyminio pagrindo atlyginti neturtinę žalą pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu nėra pagrindo. Kadangi neteisėtais atsakovo J. G. veiksmais, kuriais pastarasis perdavė transporto priemonę sunaikinimui nepadarytas nusikaltimas, neturtinės žalos padarymas nesiejamas su žala asmens sveikatai ar gyvybės atėmimu, tai nėra nė vieno atvejo, nurodyto CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurį reikėtų taikyti ir pagal kurį būtų pagrindas priteisti neturtinę žalą.

29.       Apeliantas taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, argumentuodamas tuo, kad skundžiamu sprendimu paskirsčius bylinėjimosi išlaidas, nors ieškinys buvo iš esmės patenkintas, gautos žalos atlyginimu turės faktiškai padengti atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

30.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tuo tarpu to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Analizuojamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad apelianto ieškinys buvo patenkintas visiškai, kadangi ieškiniu buvo pareikšti trys reikalavimai, iš kurių buvo patenkintas tik vienas. Pirmosios instancijos teismas, skirstydamas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, įvertino šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, ir jas paskirstė pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad šiuo atveju skundžiama nutartimi bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos netinkamai.

31.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir pagrįstai netaikė atsakovės D. Š. atžvilgiu civilinės atsakomybės. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

32.       Ieškovo V. G. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė į bylą yra pateikusi prašymą priteisti 1 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susidariusių už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

33.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos jos naudai iš apelianto V. G..

34.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014 m. rugsėjo 24 d., Nr. 2014-12793; 2020 m. sausio 22 d., Nr. 2020-00970), CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :        

 

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 1 100,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjas                                Egidijus Tamašauskas


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CK6 6.245 str. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys
  • e3K-3-357-313/2019
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK6 6.6 str. Solidarioji skolininkų pareiga
  • CK6 6.25 str. Nedalomosios prievolės
  • CK6 6.250 str. Neturtinė žala
  • 3K-3-88/2006
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
  • CPK 92 str. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apmokėjimas
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei