Administracinė byla Nr. I-1256-643/2013

Proceso Nr. 3-61-3-02764-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

  SPRENDIMAS

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 25 d.

                                                                      Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

dalyvaujant pareiškėjui A. T., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui Irmantui Markevičiui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzui, vertėjai Eleonorai Pikulik,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

               pareiškėjas A. T. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo 48000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad nuo 2012-05-23 iki dabar yra laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) kamerose - palatose, kuriose plotas yra apie 21 m2, laikomas kartu su dar 10 asmenų. Pareiškėjas mano, kad tokiu būdu Ligoninė nesilaikė teisės aktų reikalavimų: Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 104 punkto, 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-124 reikalavimo, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. Pasak pareiškėjo, į žodinius jo nusiskundimus Ligoninė nereagavo. Dėl per mažo palatų ploto pareiškėjas nurodo, jog trūkdavo oro, vietos pasimankštinti, kildavo konfliktai su kitais palatoje esančiais asmenimis, tapo nervingas, irzlus, sutriko miegas. Todėl patyrė 48000 Lt neturtinę žalą, kurią teismo prašo priteisti.

       Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

    Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą (b. l. 7-8) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2012-05-22 ir iki 2012-08-01 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 24 ir 25 kamerų tipo palatose, nuo 2012-08-06 iki 2012-08-07 – Vidaus  ligų skyriaus 25 kamerų tipo palatoje, nuo 2012-09-12 iki 2012-11-20 – Vidaus  ligų skyriaus 25 ir 26 kamerų tipo palatose. Kamerų plotas yra: Nr. 24 ir 25 – 21,25 m2, palatos Nr. 26 – 8,92 m2. Nurodė, jog statistikos, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis buvo  gydoma nuteistųjų ir suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymi, kad nors ir yra priimtas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui, tačiau nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta, nes Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, Ligoninė privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdami į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Ligoninės teigimu, ji pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b.l.27-29) prašė pareiškėjo skundą  atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymi, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtoje įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, remiasi tik abstrakčiais teiginiais. Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, CK 1.138 str. 8 p. numatyti ir kiti galimi ginčo išsprendimo būdai, kaip pavyzdžiui teisės pažeidimo pripažinimas.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2011 m. rugsėjo 9 d. – 26 d. pareiškėjas hospitalizuotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Klinikinė diagnozė: aktyvi virusinė B ir C kepenų cirozė, lėtinis aktyvus virusinis hepatitas B ir C, Portinės hipertenzijos sindromas: stemplės venų varikozė F2, skrandžio varikozė GOV 1, ascitas, hipersplenizmas ir kt. (b.l.86-87)

Iš 2011 m. lapkričio 16 d. Darbingumo lygio nustatymo pažymos matyti, kad pareiškėjo darbingumo lygis yra tik 25 procentai. Netekto darbingumo priežastis – liga – kepenų cirozė (b.l.85).

2012 m. balandžio 16 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyvią kontrolę Ligoninėje, konkrečiai palatų Nr. 19, 22 ir 26 atitikį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 reikalavimams ir surašė Patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.9-472. Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad sudužęs palatos Nr. 19 langas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010, 62 punkto reikalavimų, naktinis apšvietimas toje pačioje palatoje Nr. 19 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010, 23 punkto reikalavimų (b.l.16-19).

2012 m. gegužės 22 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyvią kontrolę Ligoninėje ir surašė Patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-513. Nustatyta, kad patikrinimo metu patalynė buvo švari, tvarkinga, patalynė keičiama kas 7 dienas ar dažniau, čiužiniai ir kitas inventorius dezinfekuojami po kiekvieno paciento išrašymo, atlikti darbai registruojami žurnale. Išvadoje nurodyta, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b.l.20-21).

2012 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyvią kontrolę Ligoninėje, konkrečiai dėl palatų Nr. 21, 23, 26 grindų bei dušo būklės ir surašė Patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-947. Patikrinimo metu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir HN 47-1:2010 pažeidimų nenustatyta(b.l.22-24).

2012 m. gegužės 22d. A. T. paguldytas į Ligoninę, Vidaus ligų skyrių, palata Nr. 24-25. Išrašytas 2012 m. rugpjūčio 1 d., diagnozė – kepenų cirozė vidutinio sunkumo laipsnio (b.l.9).

2012 m. rugpjūčio 6 d. A. T. paguldytas į Ligoninę, Vidaus ligų skyrių, palata Nr. 25. Išrašytas 2012 m. rugpjūčio 7 d., diagnozė – virusiniai B ir C hepatitai,  kepenų cirozė vidutinio sunkumo laipsnio (b.l.10).

2012 m rugsėjo 12 d. A. T. paguldytas į Ligoninę, Vidaus ligų skyrių, palata Nr. 25-26. Išrašytas 2012 m. lapkričio 20 d., diagnozė - virusiniai B ir C hepatitai,  kepenų cirozė vidutinio sunkumo laipsnio, ascitas II laipsnio, būklės paūmėjimas (b.l.11).

Iš Ligoninės pažymos matyti, kad kamerų tipo palatų Nr. 24 ir Nr. 25 plotai yra 21,25 kv.m. (b.l.12).

2012 m. spalio 23 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Teisingumo ministeriją dėl prastų kalinimo sąlygų Ligoninės palatose. Pareiškėjo skundas buvo persiųstas nagrinėti Kalėjimų departamentui. Skundo nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta pareiškėjo prašymu (b.l.31-34)

2012 m. lapkričio 2 ir 5 d. A. T. kreipėsi į Ligoninės direktorių su skundais dėl patalynės nepakeitimo. Vėliau jis nurodė, kad pretenzijų dėl patalynės nebeturi (b.l.14-15).

2012 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Ligoninės direktorių prašydamas atsakyti, kodėl jį taip dažnai kilnoja iš vienos palatos į kitą (b.l.90-91).

Byloje kyla ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. kai jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, periodiškai kartu su dar 10 asmenų 21,25 m2 ploto kamerose - palatose. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis teigė patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko miegas. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). 

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 201003-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Higienos normos 5 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vieta apima ir laisvės atėmimo vietos ligoninę, kurioje gydomi suimtieji, nuteistieji. Nagrinėjamu atveju taikomas ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m. 

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad jis buvo laikomas Ligoninės kameros kartu su dar 10 asmenų, kuriose plotas yra apie 21 m2, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 m2 plotas. Atsakovas pripažįsta aplinkybę, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas 3,6 m2 plotas. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad negali įtakoti atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiaus, nes ligoninė privalo suteikti stacionarią sveikatos priežiūrą visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. su pertraukomis buvo gydomas 144 dienas (b.l.9-11) kamerų tipo palatose Nr. 24, Nr. 25, Nr. 26. Palatų Nr. 24 ir Nr. 25 plotas bylos duomenimis yra po 21,25 m2, palatos Nr. 26 – 8,92 m2 (b.l. 7,14). Tai, kad atsakovas negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai ir darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje, buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą. Nors atsakovas ir nurodo, kad tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitą palatą, t.y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažįsta, kad asmenų skaičius Ligoninėje nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau teismo nuomone, tai nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas Ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punktą. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl 48000 Lt neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Ligoninės pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti 48000 Lt neturtinės žalos, grindžia tuo, jog jam trūkdavo oro palatose, dažnai kildavo konfliktai tarp kameroje esančių asmenų, nebūdavo vietos pasimankštinti, negalėjo normaliai miegoti, tapo nervingas, irzlus. Iš byloje esančios medžiagos (b.l.9-11, 86-87) matyti, kad pareiškėjas dar iki patenkant į Ligoninę jau turėjo didelių sveikatos sutrikimų (kepenų cirozė, hepatitai ir kt.), o būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime jam šios ligos paūmėjo, todėl buvo net keletą kartų gydytas Ligoninėje. Nors iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tarp sunkios pareiškėjo sveikatos būklės ir kalinimo sąlygų (ginčo laikotarpiu) priežastinio ryšio nėra, tačiau pažymėtina, kad atsakovas turėjo pareigą ypatingai atsakingai parinkti jam kiek galima saugesnę gyvenamąją aplinką. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjui jo gydymo metu Ligoninėje (gydytas Ligoninėje net 144 dienas) nebuvo tinkamai užtikrinta imperatyviai įsakymu įtvirtinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (3,6 m2) – pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse  bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009,  EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje  S. prieš Lietuvą).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – į minimalų gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m.) tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, sukeltas sveikatos pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 138 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 400 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Teismo išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 400 Lt iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

           Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo A. T. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 400 Lt (keturis šimtus litų) neturtinės žalos.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja                                                                       Margarita Stambrauskaitė