Pranešėjas D. Jocys                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-260-361/2014

Teisėjas J. Špelveris                                        Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00291-2011-2

                     Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.2.;1.1.7.2.7.;

          1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.1.;1.2.14.5.1.;1.2.14.5.2.;

          2.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teisėjų Savinijaus Katausko ir Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,

dalyvaujant prokurorei R. U.,

nukentėjusiųjų T. D. ir T. D.-S. atstovei advokatei A. K.,

gynėjai advokatei Natalijai Fočenkovai,

vertėjai Livijai Martišauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. Z. ir jos gynėjos advokatės Natalijos Fočenkovos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. (T. D.-S. epizodas) ir nuteista laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. (T. D. epizodas) laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 182 str. 1 d. (N. U. epizodas) laisvės atėmimu 7  mėnesiams, pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. (R. S. epizodas) laisvės atėmimu 6  mėnesiams, pagal BK 182 str. 1 d. (A. T. epizodas) laisvės atėmimu 7 mėnesiams, pagal  BK 182 str. 1 d. (N. I. epizodas) laisvės atėmimu 7 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Pagal BK 302 str. 1 d. S. Z. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžiu iš S. Z. N. U. priteisti 4120 Lt turtinės žalos atlyginimo, R. S. priteisti 500 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. T. priteisti 3600 Lt turtinės žalos atlyginimo, T. D.-S. priteisti 2000 Lt advokato išlaidoms padengti,  T. D. priteisti 4000 Lt advokato išlaidoms padengti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

S. Z. nuteista už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą: 2006 m. liepos 11 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje nukentėjusiajai T. D.-S. neterminuotam laikotarpiui su 5 proc. mėnesinių palūkanų paskolino 4700 Lt bei iš nukentėjusiosios gavo tai patvirtinantį pakvitavimą. 2006 m. lapkričio mėnesį bare „Kubas“, esančiame adresu, (duomenys neskelbtini), T. D.-S. grąžinus 4700 Lt paskolą ir 1038 Lt palūkanų, S. Z., gavusi pinigus, pakvitavimo nukentėjusiajai negrąžino melagingai nurodydama, kad pakvitavimą ji sunaikino, nors jį išsaugojo. Tačiau tyčia apgaule 2011-05-11 Klaipėdos m. apylinkės teismui, esančiam S. Daukanto g. 8, Klaipėdoje, pateikė ieškinį dėl neva negrąžintos 4700 Lt paskolos ir 1038 Lt palūkanų už visą naudojimosi paskolinėmis lėšomis laiką nuo 2006-07-11, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi bylos nagrinėjimas yra sustabdytas. Taigi S. Z. pasikėsino apgaule įgyti svetimą T. D.-S. priklausantį  5738 Lt turtą.

Be to, nuteista už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą: laikotarpiu nuo 1998 iki 2003 metų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje įvairiomis sumomis nukentėjusiajai T. D. neterminuotam laikotarpiui su 5 proc. mėnesinių palūkanų iš viso paskolino 28000 Lt bei 2003 m. liepos 15 d. iš nukentėjusiosios gavo šiuos sandorius patvirtinantį paskolos raštelį. 2003 m. rugsėjo mėn. S. Z. nukentėjusiajai melagingai nurodė, kad paskolos raštelį išmetė, nors jį išsaugojo, pareikalavo nukentėjusiosios pasirašyti 28000 Lt negrąžintos sumos vekselį. Nukentėjusioji nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2008 m. gegužės 28 d. įvairiomis sumomis ir įvairiose vietose grąžino 28000 Lt, o nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo mėnesio įvairiomis sumomis ir įvairiose vietose sumokėjo 12500 Lt palūkanų, S. Z., gavusi pinigus, pakvitavimą ir vekselį atsisakė grąžinti bei atsisakė raštiškai patvirtinti skolos grąžinimą. Po to 2011-07-27 nukentėjusioji T. D. gavo S. Z. priminimą pagal 2003-07-15 paskolos raštelį ir 2003-09-16 vekselį dėl neva negrąžintos 56000 Lt paskolos iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. susimokėti 56000 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Taigi S. Z. pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą T. D. priklausantį 56000 Lt turtą.

Taip pat nuteista už tai, kad apgaule savo naudai  įgijo  svetimą turtą: 2000 m. balandžio 26 d. Klaipėdos miesto 6-ajame notarų biure, adresu Klaipėda, S. Daukanto g. 2, surašius paskolos sutartį, pagal kurią nukentėjusiajai N. U. metams su 100 litų mėnesinių palūkanų paskolino 4000 litų bei paskolos sutartį pasiliko sau. 2006 m. birželio 6 d. nukentėjusiajai N. U. grąžinus 4000 litų paskolą ir palūkanas per mėnesį 100 Lt, S. Z. gavusi pinigus notaro sutarties nukentėjusiajai negrąžino, melagingai parodydama, kad sutartį ji seniai sunaikino, nors ją išsaugojo. Tačiau tyčia apgaule 2009 m. pabaigoje Klaipėdos miesto apylinkės teismui, esančiam S. Daukanto g. 8, Klaipėdoje, pateikė ieškinį dėl neva negrąžintos 4000 Lt  paskolos. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą išieškoti 4000 Lt skolos ir 120 Lt bylinėjimosi išlaidų S. Z. naudai, jo pagrindu N. U. sumokėjo S. Z. priteistą 4000 Lt sumą. Taigi S. Z. apgaule įgijo svetimą N. U. priklausantį  4000 Lt turtą.

Be to, nuteista už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą: 2003 m. liepos 11 d. pareikalavo jos individualioje įmonėje maršrutinio mikroautobuso vairuotoju dirbusio R. S. parašyti 550 Lt paskolos sutartį, o  2003 m. rugpjūčio 3 d. pareikalavo parašyti dar vieną 590 Lt paskolos sutartį dėl R. S. įsiskolinimo jai už mikroautobuso eksploataciją. Po to S. Z. pareikalavo R. S. parašyti dar vieną paskolos sutartį, kad jis skolingas jai iš viso 1140 Lt be palūkanų, S. Z. gavusi pinigus  nukentėjusiajam grąžino paskutinę bendros sumos paskolos sutartį, o dvi pirmąsias paskolos sutartis išsaugojo. 2007-04-26 tyčia apgaule Klaipėdos miesto apylinkės teismui, esančiam S. Daukanto g. 8, Klaipėdoje, pateikė ieškinį dėl neva negrąžintos 1140 Lt paskolos, tačiau Klaipėdos m. apylinkės teismas ieškinį atmetė. Po to 2009-02-23 S. Z. pakartotinai dėl tos pačios 1140 Lt skolos pateikė  Klaipėdos miesto apylinkės teismui ieškinį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi  Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškinį paliko nenagrinėtą. Taigi S. Z. pasikėsino apgaule įgyti svetimą R. S. priklausantį 1140 Lt turtą.

Nuteista ir už tai, kad apgaule savo naudai  įgijo svetimą turtą: 2000 m. vasario 6 d. bute (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai A. T. neterminuotam laikotarpiui su 200 litų mėnesinių palūkanų paskolino 3600 litų bei iš nukentėjusiosios gavo tai patvirtinantį pakvitavimą. Nukentėjusioji kiekvieną mėnesį mokėjo 200 litų palūkanų, o 2004 metais S. Z. pasiūlė nukentėjusiajai už negrąžintos skolos sumą lizingo būdu įsigyti jos naudai daiktus ir juos perduoti jai. Nukentėjusioji A. T. vykdydama susitarimą 2004-10-14 su UAB Ūkio banko lizingu sudarė sutartį, nurodydama S. Z. adresą, kad prekės būtų nuvežtos jai. Nukentėjusiajai sumokėjus  už prekes su palūkanomis 3164,86 Lt, S. Z. patvirtino, kad A. T. jai nieko neskolinga, tačiau pakvitavimo nukentėjusiajai negrąžino melagingai nurodydama, kad pakvitavimą  ji sunaikino, nors jį išsaugojo. Tačiau tyčia apgaule Klaipėdos miesto apylinkės teismui, esančiam S. Daukanto g. 8, Klaipėdoje, pateikė ieškinį dėl neva negrąžintos 3600 Lt paskolos ir 900 Lt palūkanų už visą naudojimosi paskolinėmis lėšomis laiką nuo 2000-09-15 ir 135 Lt bylinėjimosi išlaidų. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą išieškoti S. Z. jo pagrindu A. T. sumokėjo S. Z. priteistą 3600 Lt sumą, 673,48 Lt palūkanų. Taigi S. Z. apgaule įgijo svetimą A. T. priklausantį  4273,48 Lt turtą.

Be to, nuteista ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: 2000 m. vasario 5 d. bute (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai N. I. su 5 proc. mėnesinių palūkanų neterminuotam laikotarpiui paskolino 4000 litų bei iš nukentėjusiosios gavo tai patvirtinantį pakvitavimą. Po to praėjus kuriam laikui bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) N. I. paskolino dar 1200 litų su 5 proc. mėnesinių palūkanų, dviejų savaičių laikotarpiui ir iš nukentėjusiosios gavo tai patvirtinantį pakvitavimą. Nukentėjusioji N. I. už 4000 litų paskolą kiekvieną mėnesį mokėjo 200 Lt palūkanų ir paskolą grąžino nuo pasiskolinimo praėjus apie dvejiems metams laiko. S. Z., gavusi pinigus, raštiškai patvirtino apie 4000 Lt paskolos grąžinimą, o gavusi 1200 Lt sumą pakvitavimo nukentėjusiajai negrąžino ir jį išsaugojo. Po to tyčia apgaule Klaipėdos miesto apylinkės teismui, esančiam S. Daukanto g. 8, Klaipėdoje, pateikė ieškinį dėl neva negrąžintos 1200 Lt paskolos ir 540 Lt palūkanų už visą naudojimosi paskolinėmis lėšomis laiką. 2009-05-04 Klaipėdos m. apylinkės teismas priėmė sprendimą išieškoti 1200 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009-03-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 223,50 Lt, 52,50 Lt bylinėjimosi išlaidų S. Z. naudai. Taigi S. Z. apgaule įgijo svetimą N. I. priklausantį 1476 Lt turtą.

Apeliaciniu skundu S. Z. atstovė advokatė Natalija Fočenkova prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 nuosprendį ir S. Z. išteisinti. Mano, kad nuosprendis nepagrįstas, juo paskirta bausmė aiškiai per griežta ir ją skiriant buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos. Be to, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos ir tinkamai įvertintos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, susijusios su nuteistosios S. Z. ir visų nukentėjusiųjų veiksmais, taip pat kritiškai neįvertinti liudytojų parodymai bei neatsižvelgta į aplinkybes, kurios galėjo iš esmės pakeisti teismo išvadą. Teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams, nesuabejodamas jų parodymų teisingumu ir remdamasis kita esama byloje medžiaga padarė išvadą dėl nusikaltimų padarymo ir S. Z. kaltumo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu visos bylos aplinkybės nebuvo nustatytos ir ištirtos, į daugelį aplinkybių nebuvo atsižvelgta, dėl to buvo priimtas nuosprendis, kuris prieštarauja materialinių ir procesinių teisės normų reikalavimams. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo stadijoje ir teisme de fakto buvo aiškinamasi visų pirma konfliktiški paskoliniai civiliniai santykiai, kurie susiklostė tarp S. Z. ir T. D.-S., N. U., N. I., K. E., A. T., T. D. ir R. S.. Liudytojai, teikiantys kaltinamojo pobūdžio parodymus, taip pat turėjo su S. Z. konfliktinių materialinio charakterio santykių. Toks aiškinimasis buvo paviršutiniškas ir neatskleidė konfliktinių santykių esmės, konflikto dalyvių veiksmų motyvų, jų mokumo galimybės, jų asmeninių savybių, bendravimo rato ir bendravimo specifikos. S. Z. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir juose nėra nusikaltimo sudėties. Objektyviai nustatyta, kad konfliktas tarp S. Z. ir kitų anksčiau minėtų asmenų kilo iš teisėtai sudarytų paskolos sutarčių, kurios nors ne visada buvo įformintos raštiškai, tačiau paskolos rašteliai yra pakankamas rašytinis dokumentas, įrodantis paskolų suteikimą. Todėl įrodyta, kad visi šie asmenys buvo kreditorės S. Z. skolininkai, būtent jiems reikėjo pinigų. Galima daryti prielaidą, kad S. Z., suteikdama paskolas, turėjo pagristus ir teisėtus lūkesčius gauti savo materialinę naudą – iš anksto aptartus procentus už suteiktas skolininkams paslaugas. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad S. Z. išdavė kreditus, turėdama tikslą vėliau negrąžinti paskolos raštelių ir apgaule reikalauti dvigubai grąžinti suteiktos paskolos sumą, t. y. turėjo tyčią sukčiauti ir tokiu būdu neteisėtai praturtėti. Todėl mano, kad nesurinkta įrodymų, jog S. Z. veiksmus apjungė bendra nusikalstama tyčia veikti apgaulingai, sukčiaujant, iš anksto turint tikslą neteisėtai įgyti svetimą turtą savo naudai. Be to, S. Z. teikė tokias paslaugas įvairiems asmenims daugiau nei penkiolika metų, todėl turėjo žymiai platesnį skolininkų ratą ir nebuvo išaiškinta, kaip vystėsi santykiai su kitais asmenimis, kurie nefigūruoja šioje baudžiamojoje byloje, nei civilinėse bylose, ar S. Z. elgėsi analogiškai, negrąžindama paskolos raštelių, ar tik su nukentėjusiaisiais šioje byloje. Todėl reikalaudama iš nukentėjusiųjų grąžinti pinigus ir teikdama ieškinius teismui turėdama paskolos raštelius ir vekselius – S. Z. nepadarė jokių neleistinų pavojingų kriminalinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius-skolininkus. Teikdama ieškinius teismui S. Z. veikė įstatymų nustatyta tvarka ir niekaip neatėmė iš skolininkų galimybės gintis nuo jos nepagrįstų neteisingų reikalavimų, kurie neva rėmėsi melagingais faktais. Teisme nebuvo aiškinamasi ir kaltinamajame akte bei nuosprendyje nepasisakyta, kodėl nukentėjusieji-skolininkai, turėdami galimybę gintis nuo S. Z. neva nepagristai jiems pateiktų ieškininių reikalavimų, galėdami civilinio proceso tvarka teikti įrodymus apie visus S. Z. skolininkus ir civilines bylas, kviesti juos liudyti ir tokiu būdu, tinkamai organizuojant gynybą, prieštarauti S. Z. ieškinio reikalavimams bei pasiekti savo tikslą, taip nepadarė, o bandė civilinius santykius išspręsti baudžiamojo proceso priemonėmis, o tai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nusistovėjusią praktiką yra neleistina. Šioje byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie galėjo būti surinkti tik naudojant baudžiamąsias procesines prievartos priemones. Savo ruožtu, be objektyvių tiesioginių įrodymų egzistavimo, teismas konstatavo, kad skolininkai, grąžindami S. Z. skolintus pinigus, visiškai su ja atsiskaitė. Tačiau kiekviename epizode paskolos grąžinimo ar negrąžinimo faktas nebuvo atidžiai tiriamas, nors šis faktas tiesiogiai įeina į įrodinėjimo dalyką ne tik civilinėje, bet ir šioje baudžiamojoje byloje, kadangi apgaulė pirmiausiai pasireiškia veiksmuose, kai iškreipiamas pats pinigų grąžinimo faktas, o ne veiksmuose, susietuose tik su pakvitavimo negrąžinimu. Dar ikiteisminio tyrimo metu tinkamai neištyrus pinigų grąžinimo S. Z. fakto, skolininkams, kurie pripažinti nukentėjusiaisiais, buvo sudarytos sąlygos piktnaudžiauti savo teisėmis pasinaudojant prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo įstaiga kaip instrumentu, savo ruožtu pažeidžiant S. Z. teises, nes byloje nepašalinti prieštaravimai, kuriuos minėjo ikiteisminio tyrimo teisėja D. Valošinaitė. Teismo proceso metu neišnagrinėtos ir nuosprendyje neaprašytos aplinkybės, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl S. Z. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirta, o ir teismas nenagrinėjo ir nesiaiškino, kokie santykiai sieja visus dalyvaujančius procese asmenis. S. Z. teigė, kad visi asmenys vienas kitą pažįsta, įeina į vieną bendravimo ratą, juos sieja daugiausiai prekybiniai ir kito pobūdžio verslo santykiai, kai kurie iš jų yra giminaičiai ir akivaizdu, kad jie išmano pinigų apskaičiavimo tvarką. Tačiau byloje nebuvo tiriamos ir aiškinamos aplinkybės, susijusios su šių asmenų, kurie kartu, solidariai ir agresyviai liudijo prieš S. Z., nerūpestingumo motyvais. Asmenys, liudijantys prieš S. Z., teigė, kad atiduodavo skolas, bet nebuvo išaiškinta jų mokumo galimybė ir kodėl jie po paskolos atidavimo neatgavę skolos raštelių nereikalavo iš S. Z. raštiškai užfiksuoti paskolos ir palūkanų grąžinimo fakto. Liko nepašalintos kilusios pagrįstos abejonės dėl nukentėjusiųjų-skolininkų parodymų teisingumo. Rūpestingas ir atidus asmuo, pats duodamas raštiškus įsipareigojimus dėl paskolos paėmimo, atiduodamas tą paskolą ir nereikalaudamas iš kreditorės raštiško pakvitavimo dėl įsipareigojimo įvykdymo, elgėsi neteisingai ir keistai. Šis elgesys liudija, kad jie nebuvo suinteresuoti reikalauti iš S. Z. tokių pakvitavimų arba negalėjo jų reikalauti, nes visiškai su S. Z. neatsiskaitė. Byloje neištirta ir visiškai ignoruota minėta aplinkybė ir neatsakyta į klausimą, kokie konfliktai tarp šalių kilo dėl paskolos raštelių negrąžinimo ir pakvitavimų nesurašymo, neišsiaiškinta, kodėl kiekvienas nukentėjusysis kiekvienu atveju, kai S. Z. atsisakė grąžinti paskolos raštelį ar raštiškai patvirtinti paskolos grąžinimo faktą, laiku nesikreipė dėl šių neva apgaulingų S. Z. veiksmų į prokuratūrą. Todėl negalima pripažinti, kad nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymai yra logiški, tarpusavyje neprieštaraujantys ir patikimesni nei S. Z. parodymai. Taip pat nuosprendyje pažymėta, kad išnagrinėtos civilinės bylos neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Tačiau teismas nepakankamai pagrindė tokį nuosprendžio teiginį ir nepateikė dėl to jokių teisinių argumentų. Todėl su tokia teismo išvada negalima sutikti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, mano, kad baudžiamojoje byloje nenustatytos ir neištirtos reikšmingos aplinkybės, duodančios pagrindą patraukti S. Z. baudžiamojon atsakomybėn ir kvalifikuoti jos veiksmus pagal BK 182 str. 1 d., 2 d., nes visi surinkti duomenys liudija apie nesureguliuotus ir ginčytinus civilinius santykius, kurie turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka ir visi neva nukentėję asmenys gali gerai organizuodami įrodymų įformavimą civilinėse bylose siekti savo tikslų. Pastebėtina nelogiška ir nenuosekli prokuratūros pareigūnų pozicija, kurie vieną kartą nutraukę ikiteisminį tyrimą S. Z., atnaujintame tyrime faktiškai nesurinkę papildomų naujų objektyvių įrodymų ir tinkamai neišanalizavę surinktos medžiagos visumos surašė šioje byloje kaltinamąjį aktą, kuris grindžiamas tais pačiais nukentėjusiųjų parodymais, pateiktais nutrauktame ikiteisminiame tyrime, ir daugelis faktų, išdėstytų jų parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo tikrinami ir tikslinami, kuo buvo pažeistos S. Z. teisės į gynybą bei ateityje į teisingumą ir teisėtą nuosprendį. Dėl šios priežasties teisminiam nagrinėjimui buvo perduota tinkamai neparuošta byla. Teismui neatitenka našta pašalinti ikiteisminio tyrimo trūkumus, todėl surašius kaltinamąjį aktą buvo užprogramuotas apkaltinamasis nuosprendis, kuris neatitinka teisingumo reikalavimų. Atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą galima pastebėti, kad tarp S. Z. ir T. D.-S. buvo sudėtingi ir konfliktiški santykiai dėl paskolos negrąžinimo, tačiau teismas visiškai jų neanalizavo. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžio metu T. D.-S. patvirtino, kad iš S. Z. skolinosi pinigus tris kartus ir du kartus JAV doleriais be jokių raštiškų sutarčių ir atiduodavo su procentais, bet su S. Z. niekada artimai nebendravo. Šis teiginys vertintinas kritiškai, o kiti duomenys, esantys byloje, duoda pagrindą suabejoti apskritai dėl visų kitų T. D.-S. parodymų, duotų prieš S. Z. šioje baudžiamojoje byloje. O būtent T. D.-S. nutylėjo, kad būdama nuolat skolinga S. Z. ir kaltindama ją dėl sukčiavimo, T. D.-S. 2002-01-29 išdavė S. Z. notariškai partvirtintą įgaliojimą, kuriuo suteikė S. Z. teisę atstovauti jos „T. D. prekybinę firmą“ visose įmonėse, įstaigose tvarkant visus reikalus, susijusius su jai (T. D.) priklausančios individualios įmonės veikla, daryti jos vardu pareiškimus, mokėti mokesčius, pasirašyti už ją, ir t. t. Be to, T. D.-S. teigdama, kad 2006-07-11 pagal pakvitavimą pasiskolino iš S. Z. 4700 Lt ir 2006 m. lapkričio mėn. pinigus atidavė, faktiškai davė parodymus du kartus – policijoje apklausos metu, ir teismo posėdyje – ir jų negalima pripažinti teisingais, nuosekliais ir logiškais. Yra dar dvi aplinkybės dėl T. D.-S. epizodo, neištirtos bylos nagrinėjimo metu ir neaptartos nuosprendyje, susijusios su S. Z. prašymais: 1) patikrinti aplinkybes dėl T. D.-S. už skolas užstatyto turto (buto, garažo) bei 2) kviesti į teismo posėdi ir apklausti kaip liudytojas V. K. ir V. B.. O būtent dar ikiteisminio tyrimo metu S. Z. 2012-01-25 įtariamojo apklausos protokole  ir 2012-09-12 prašyme tyrėjai S. K. nurodė, kad T. D.-S. pagal paskolos raštelį pasiskolino 5700 Lt ir tai buvo apytiksliai 1998 metais, ir ji kategoriškai ir griežtai nereikalavo iš T. D.-S. pinigų gražinimo, žinodama, kad pastaroji pinigų neturi, už skolas yra užstatytas jos butas ir garažas dviem asmenims – P. K. ir A. K., o vėliau G. S.. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisakė tikrinti minėtą aplinkybę ir nesirūpino tinkamai formuoti objektyvius įrodymus. Apeliacinio skundo surašymo metu gautas atsakymas iš Hipotekos registro patvirtina, kad A. K. ir G. S. suteikė paskolą T. D.-S.. Nustatyta, kad T. D.-S. turtas iš tikrųjų buvo užstatytas A. K. ir G. S.. T. D.-S. įsiskolinimas 2012 m. gegužės 6 d. sudarė 96000 litų ir šiuo metu hipoteka neišregistruota. Pastebėtina, kad apklausta šiuo klausimu A. K. faktiškai davė melagingus parodymus, nors buvo įspėta dėl melagingų parodymų davimo. Taip pat 2006-07-11 bare „Kubas“ T. D.-S. grąžino S. Z. 1000 litų iš anksčiau paskolintos 5700 litų sumos ir, atsiėmusi seną paskolos raštelį 5700 Lt, T. D.-S. surašė naują paskolos raštelį 4700 Lt, bei tai buvo V. K. ir V. B. akivaizdoje. Tokiu būdu S. Z. ketino paneigti melagingus T. D.-S. parodymus, tačiau šie anksčiau paminėti asmenys (V. K. ir V. B.) ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti. Buvo ignoruotas S. Z. pareiškimas ir nebuvo tikrinamos turto užstatymo aplinkybės, o 2013-09-19 teismo posėdžio metu S. Z. prašymas dėl V. B. kvietimo į teismą ir apklausimo teisme buvo nemotyvuotai atmestas. Taip pat visiškai neatsižvelgta į S. Z. prašymą dėl V. K. iškvietimo, nors pastarasis, negalėdamas atvykti paskirtą dieną į teismo posėdi, nes buvo jūroje, 2012-01-30 raštiškai pateikė teismui pareiškimą, kuriame patvirtino, kad 2006 m. liepos mėnesį jo akivaizdoje bare „Kubas“ T. D.-S. atidavė S. Z. 1000 litų, paėmė seną pakvitavimą ir surašė naują. Visa tai liudija, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas buvo šališki ir akivaizdžiai buvo pažeista nuteistosios S. Z. teisė į gynybą bei išsamų baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir teisingą nešališką teismą. Nors akivaizdu, kad tinkamai, išsamiai ištyrus ir teisme įvertinus šias aplinkybes galėjo būti padaryta visiškai kitokia teismo išvada dėl nukentėjusiosios T. D.-S. parodymų teisingumo ir patikimumo. Mano, kad tokios neištirtos aplinkybės tiesiogiai padarė įtaką nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes savo ruožtu 2013-02-14 teismo posėdžio metu pati T. D.-S. į teisėjo klausimą tvirtai atsakė, kad neturi nei įrodymų, nei liudininkų, kad grąžino skolą. Pažymi, kad T. D.-S. rašydama skundą į prokuratūrą dėl neva S. Z. sukčiavimo ir duodama parodymus ikiteisminiame tyrime, tuo pačiu metu dalyvavo dar viename civiliniame ginče, apie kurį T. D.-S. nutylėjo. Nuo 2011-08-10 iki 2011-11-28 bylinėdamasi teisme su atsakove S. Z. ieškovė T. D.-S. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prisiteisė iš atsakovės S. Z. 2900 Lt sumą. Savo ieškinyje T. D.-S. nurodė, kad pagal paskolos raštelį 2001-11-09 paskolino atsakovei S. Z. 2000 litų iki 2002 m. liepos mėn. ir pastaroji laiku skolos negrąžino. Atsakovė S. Z. priešinosi tokiems reikalavimams ir nurodė, kad ieškovė jos pažįstama, nuolat ateidavo skolintis pinigų. Kai ieškovė už skolas užstatė savo butą ir garažą, paprašė jos surašyti skolos raštelį, kad galėtų pasiteisinti savo vyrui dėl skolų. S. Z. pasirašė skolos raštelį ieškovei kaip draugei, bet pinigų iš ieškovės nepaėmė. Pastebėtina, kad pati T. D.-S. asmeniškai posėdžiuose nedalyvavo, o S. Z. atkakliai kovojo šioje byloje ir apeliaciniame procese dėl 2000 litų ginčijamos sumos. Jos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai irgi turi tiesioginį ryšį su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamu įvykiu, tačiau į civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius duomenis taip pat nebuvo atsižvelgta priimant nuosprendį. Taip pat sprendžiant klausimą dėl S. Z. kaltės ir dėl bausmės paskyrimo neatsižvelgta, kad realiai nukentėjusiajai T. D.-S. žala nepadaryta, kadangi S. Z. nors ir pateikė T. D.-S. ieškinį dėl 4700 litų priteisimo, tačiau šios civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)nagrinėjimas yra 2011-11-22  sustabdytas. Analogiškai susiklostė situacija epizode dėl T. D.. Nuteistosios S. Z. duomenimis, T. D.,  T. D.- S., N. U., V. J., R. T. yra draugės ir bendrauja su kitais asmenimis, kaip A. K., t. y. jie visi kartu draugauja, kartu prekiauja, poilsiauja, dalijasi informacija, nuolat skolinosi pinigus iš jos ir sunkiai tas skolas atidavinėjo. S. Z. pastebėjusi teisme, kad proceso dalyvių pozicija yra gerai surežisuota ir suderinta, išgirdusi jų duodamus agresyvius ir neteisingus parodymus, padarė pagristą prielaidą apie jų susitarimą klaidinti teismą, juk kiekvienas nukentėjusysis ir liudytojas turėjo savo materialinį suinteresuotumą. Tuo labiau, jau akivaizdu, kad A. K. šioje baudžiamojoje byloje davė melagingus parodymus. Taigi teismas, pripažinęs S. Z. kalta pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. nuosprendyje nurodė, kad S. Z. tyčia pasikėsino apgaule įgyti T. D. priklausantį 56000 Lt turtą, t. y. nukentėjusiajai T. D. grąžinus 28000 Lt paskolą ir 12500 Lt palūkanų, S. Z., gavusi pinigus, pakvitavimą ir vekselį atsisakė grąžinti bei atsisakė raštiškai patvirtinti skolos grąžinimą, o po to 2011-07-27 T. D. gavo S. Z. priminimą pagal 2003-07-15 paskolos raštelį ir 2003-09-16 vekselį dėl neva negrąžintos 56000 Lt paskolos, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, kadangi T. D. kreipėsi į policiją. Teismas konstatavo, kad nustatyta, jog S. Z. paskolino T. D. 28000 Lt, kuriuos T. D. grąžino per kelis kartus su 12500 Lt palūkanomis. Šią aplinkybę patvirtina pateikta nukentėjusiosios T. D. ranka rašyta skolos ir procentų mokėjimo suvestinė bei liudytojai J. L. ir V. J.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 28000 paskolą S. Z. suteikė T. D. ne per vieną dieną. Abi patvirtino, kad skolindamasi dalimis nuo 1998 metų, T. D. sukaupė 28000 Lt skolos ir dėl minėtos sumos gerokai vėliau t. y. 2003-07-15, T. D. savo ranka surašė ir išdavė S. Z. paskolos raštelį, taigi dėl šios dalies jų parodymai sutampa, bet toliau 2012-01-25 įtariamojo apklausos protokole ir dabar S. Z. logiškai teigia, kad pareikalavo minėto paskolos raštelio, nes 2003 m. liepos mėn. T. D., neatsiskaičiusi už minėtą dalimis prisiskolintą sumą (28000 Lt), paprašė paskolinti dar 10000 JAV dolerių, t. y. paėmė naują paskolą. Todėl S. Z., suteikusi T. D. po dviejų mėnesių, t. y. 2003-09-16, dar 10000 JAV dolerių (kas tuo metu sudarė 28000 litų) paskolą vienu kartu, įformino šią paskolą vekseliu. Savo ruožtu T. D. net neminėjo apie skolintą 10000 JAV dolerių sumą ir neabejotinai ji šio fakto nepripažįsta, ketindama įrodyti, kad skolinosi iš S. Z. tik 28000 litų ir teigė, kad po dviejų mėnesių, t. y. rugsėjo mėnesį, tik perrašė į vekselio blanką 28000 Lt, neatgavusi iš S. Z. paskolos raštelio, surašyto prieš du mėnesius. 2013-02-14 teismo posėdyje T. D. parodė, kad per 5 metus nuo 1998 iki 2003 metų iš viso pasiskolino 28000 Lt nedidelėmis sumomis. Paskolos raštelis buvo rašytas tik tada, kai ji mokėjo skolą. Po dviejų mėnesių S. Z. jai pasakė, kad tai tik raštelis ir jis neturi jokios juridinės galios ir davė jai blanką (vekselio), jame įrašyta 28000 litų suma ir ji (T. D.) patikėjo, kad tas pirmas raštelis panaikintas. O išėjo, kad buvo surašytas antras skolos raštas. Atsižvelgiant į tokius naivius T. D. parodymus, pažymėtina, kad teisme vieną kartą ji parodė, kad „raštelis paskolos buvo rašytas tik tada, kai mokėjau skolą“, tai galima suprasti, kad T. D. sumokėjo skolą 2003-07-15, kitą kartą ji teigė, kad „nuo 2003 m. iki 2008 m. jai grąžindavau sumas“, todėl visiškai neaišku, kokią skolą T. D. grąžindavo per nurodytą laikotarpį. Atsižvelgiant į pridėtą 2003-07-15 raštelio kopiją su T. D. ranka padarytais įrašais apie neva atiduodamas sumas visai neįtikinėtina, kad suaugęs, raštingas, sveiko proto asmuo elgėsi taip neprotingai, nereikalaudamas iš S. Z. parašo už kiekvieną grąžintą sumą. Be to, teigdama apklausos protokole, kad prašydama iš S. Z. paskolos raštelio arba parašo dėl visiško atsiskaitymo, T. D. nenurodė, dėl kokių priežasčių S. Z. atsisakė. Nesuprantama, kodėl 2009 m. rugsėjo mėnesį kilus konfliktui T. D. nesikreipė į policiją ar prokuratūrą dėl tokių S. Z. veiksmų, kodėl nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl skolos grąžinimo bei nepagrindė, iš kokių lėšų atiduodavo skolas, kokiems tikslams ir dėl kokios priežasties prašydavo paskolos. Visa tai nebuvo aiškinamasi ir turėjo neigiamą įtaką, nes išsamus tyrimas neatliktas ir nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir prieštaringais parodymais. S. Z. tvirtai nuo pat pradžių teigė, kad skolos T. D. negrąžino, nes jos materialinė padėtis neleidžia grąžinti visos 56000 litų sumos ir S. Z. neneigia, kad iš 56000 litų skolos jai grąžinta tik 5000 litų. Dėl šio fakto jau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisme S. Z. 2013-07-15 pateikė T. D. ieškinį Klaipėdos miesto apylinkės teisme dėl 51000 litų skolos priteisimo, tačiau šios civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimas 2013-10-18 yra sustabdytas. Nors pirmosios instancijos teismas mano, kad nustatytas pinigų gražinimo faktas, tačiau teismas nuosprendyje nepakankamai argumentavo ir pagrindė tokią savo nuomonę, nepašalino prieštaravimų ir abejonių. Be to, T. D. dukros J. L. parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės, vertintini kritiškai ir šios liudytojos parodymai nagrinėjamoje situacijoje negali būti pripažinti įrodymais. Taip pat teismas nurodė liudytojos V. J. parodymus, pripažindamas juos patikimais. Tačiau minėta liudytoja turi suinteresuotumą šioje byloje ir stengiasi padėti apkaltinti S. Z.. V. J. pati yra S. Z. skolininkė ir negrąžina 1500 litų, be to, V. J. 2010-02-24 teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo S. Z. pusėje prieš N. U. ir davė parodymus ieškovės S. Z. naudai. Šioje baudžiamojoje byloje V. J. faktiškai beveik atsisakė nuo 2010 metais duotų parodymų ir visiškai nesuprantama, kada ji klaidino teismą: ar 2010 metais civilinėje byloje ar šioje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad S. Z. duomenimis, V. J. yra teista ir atliko bausmę už sunkų nusikaltimą. Galima daryti prielaidą apie liudytojos V. J. žemą teisinės sąmonės lygį ir dar dėl vieno fakto, kurio dėl neefektyvios gynybos nebuvo prašoma ištirti, kad būtų apibūdinta liudytoja ir parodytas jos suinteresuotumas duoti prieš S. Z. klaidinančius parodymus. O būtent V. J. yra iš to paties bendro draugių rato ir jų santykiai pablogėjo po to, kai S. Z., norėdama išvykti į Angliją pas sūnų, paprašė V. J. pasaugoti savo bute aukso papuošalus, kuriuos V. J. paėmė saugoti, bet S. Z. negrąžino. Įtraukti į apeliacini skundą minėtą faktą paprašė S. Z., nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie tai neminėjo. Tačiau vis dėl to minėti duomenys galėjo figūruoti ikiteisminio tyrimo metu, jei S. Z. gynyba būtų tinkamai organizuota ir visi duomenys būtų turėję reikšmę vertinant šioje byloje surinktų įrodymų visumą. Apskritai mano, kad V. J. parodymai nėra vertingi, nes tiesiogiai nepatvirtino tiriamų aplinkybių ir nepašalino abejonių dėl jų. Analizuojant 2013-09-19 teismo posėdžio protokole pateiktus nuteistosios S. Z. parodymus T. D. epizode, pastebėtina, kad S. Z. parodymai iškreipti, nes juose neužfiksuoti duomenys apie 10000 JAV dolerių paskolos suteikimą T. D. pagal 2003-09-16 vekselį. Apeliantė S. Z. teigia, kad posėdyje davė parodymus apie šią sumą, vienodai kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. S. Z. parodymai apie paskolintą 10000 JAV dolerių sumą, kuri į vekselį įrašyta litais, taip pat neaprašyti nuosprendžio 3 lape. Kadangi teismo posėdžių rašytiniai protokolai yra bylos sudedamoji dalis, teismo posėdžių protokolų dalis, kurioje buvo iškreipti S. Z. parodymai, nelaikytina įrodymu. Taigi spręsdamas klausimą dėl S. Z. kaltės ir bausmės paskyrimo epizode dėl T. D. teismas buvo suklaidintas, dėl to neteisingai įvertino tiriamas aplinkybes ir nedisponavo pakankamai duomenų pagristam nuosprendžiui priimti. Dėl N. U., A. T., R. S. N. I. epizoduose pateiktų kaltinimų S. Z. davė išsamius parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Su visais šiais asmenimis S. Z. bylinėjosi teisme civilinėse bylose, kuriose priimti įsiteisėję teismo sprendimai. Pažymėtina, kad N. U. epizode jos naudai liudija tik vienintelė liudytoja – N. U. sesuo A. D., kuri akivaizdžiai turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, bet jos parodymų teismas kritiškai nevertino, nors dėl šių parodymų kyla abejonių. N. U. paskolos sutartį sudarė notarine tvarka ir abejotina, kad notaras, tvirtindamas sandorį, neišaiškino sutarties nutraukimo tvarkos arba atsiskaitymo tvarkos. Todėl S. Z. parodymai patikimesni už N. U. parodymus ir dėl sprendimo civilinėje byloje teisėtumo nebuvo pagrindo suabejoti. Taip pat visiškai nebuvo aiškintasi, kodėl N. U. nesikreipė j policiją dar 2010 metais iš karto, kai S. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu. Pastebėtina, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-02-24 sprendimu iš atsakovės N. U. ieškovei S. Z. priteista 4000 litų skola, liudijo ir šios baudžiamosios bylos dalyvė V. J.. Šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. J. nepaneigė, bet ir nepatvirtino N. U. parodymų. Todėl šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, kai yra neperžiūrėtas ir nepanaikintas sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiesiog ignoravo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus, niekuo nepagrįsdamas, kodėl šių faktų nevertina, tiesiog nekonkrečiai nurodydamas, kad S. Z. pinigus prisiteisė apgaule ir patenkino N. U. 4120 Lt turtinės žalos civilinį ieškinį ir šią sumą priteisė iš S. Z.. Analogiškai, neturėdamas teisinių argumentų, niekaip nepasisakydamas nuosprendyje ir nepagrįsdamas savo pozicijos pirmosios instancijos teismas nusprendė ir A. T., R. S., N. I. epizoduose. Nuosprendžio dalis dėl R. S. epizodo yra visiškai neteisėta, nes R. S. nepagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje ir jo civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas neteisingai, priteisus iš kaltinamosios S. Z. 500 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo R. S.. Atsižvelgiant į Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 26 dienos sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), R. S. dalyvavo civilinėje byloje atsakovu. Civilinėje byloje įrodyta, kad jis, dirbdamas S. Z. įmonėje mikroautobuso vairuotoju, dėl pravaikštų be pateisinamos priežasties padarė įmonės savininkei, t. y. ieškovei S. Z., nuostolį, dėl to įsipareigojo atsiskaityti ir pasirašė skolos raštelius 550 Lt ir 590 Lt sumoms. S. Z. jokių apgaulingų veiksmų dėl R. S. nepadarė ir civilinėje byloje sąžiningai patvirtino nurodytų sumų atsiradimo priežastį. Teismas civilinėje byloje padarė išvadą, kad tarp ieškovės S. Z. ir atsakovo R. S. nebuvo paskolos teisinių santykių ir nepriteisė 1140 litų iš R. S., atmesdamas S. Z. ieškinį. Pažymėtina, kad R. S. minėtoje civilinėje byloje neneigė, kad dirbdamas ieškovės S. Z. individualioje įmonėje padarė pravaikštą ir taip neuždirbo ir neperdavė ieškovei už kiekvieną darbo dieną nustatytos pinigų sumos. R. S. civilinėje byloje turėjo teisę prašyti iš ieškovės atlyginti patirtas išlaidas civilinėje byloje, tačiau tokio prašymo neteikė, pripažindamas, kad vis dėlto nuostolį įmonei jis padarė. Nors 2009 m. spalio 29 d. S. Z. vėl kreipėsi į teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), jos ieškinys paliktas nenagrinėtas, nes teismas konstatavo, kad ieškovė teikė ieškinį, analogišką tam, dėl kurio 2007-04-26 jau buvo priimtas sprendimas, tačiau R. S. vėl jokių veiksmų nesiėmė, t. y. nepateikė priešieškinio, nepareiškė apie jam padarytą žalą ir neišdėstė jokių pretenzijų, kurias pateikė šioje baudžiamojoje byloje. Mano, kad S. Z. parodymai šioje baudžiamojoje byloje R. S. epizode yra žymiai logiškesni ir patikimesni, nes jo, kaip darbininko, veiksmai buvo nuostolingi: per visą darbo laiką jis sugadino du variklius, liko skolingas už mikroautobuso remontą 1140 litų. Vėlgi visi nurodyti S. Z. veiksmai nesudaro baudžiamosios atsakomybės pagrindo, nes akivaizdu, kad tarp jų buvo darbiniai santykiai ir pretenzijos dėl nuostolių padarymo. S. Z. dėl teisinio neišprusimo negalėjo žinoti, kokiu būdu ji gali išreikalauti iš R. S. padarytos jai žalos atlyginimą, todėl ir buvo pasirašomi skolos rašteliai. Tokiu būdu S. Z. neraštingas elgesys turėjo neigiamas pasekmes, nes ji negalėjo nieko prisiteisti iš R. S. ir jai faktiškai padaryta žala liko neatlyginta. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes R. S. epizode ir nepagristai pripažino S. Z. kalta bei tenkino R. S. civilinį ieškinį. Nuosprendyje dėl A. T. epizodo teismas pripažino S. Z. kalta pagal BK 182 str. 1 d. ir nurodė, kad paskolintą pinigų sumą (1000 JAV dolerių) ji (A. T.) grąžino dalimis, iš pradžių mokėdama tik palūkanas, o vėliau mokėdama už kaltinamosios lizingu paimtus daiktus ir taip buvo grąžinta visa pasiskolinta pinigų suma. Vienareikšmiškai galima teigti, kad tokia visiškai neįrodyta teismo išvada grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais, o rašytiniais įrodymais pagrįsti tik S. Z. parodymai, kad 2004-10-14 išperkamosios nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), nors ir sudaryta A. T. vardu, tačiau tik dėl to, kad įmonės savininkams bankas nurodydavo kitas lizingo sąlygas, tačiau už pirktas prekes pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) visą sumą – 3164,84 Lt – S. Z. sumokėjo asmeniškai iš asmeninių lėšų grynaisiais pinigais ir iš savo sąskaitos pavedimu. Prie bylos yra pridėti mokėjimo dokumentai su S. Z. parašais bei banko išklotinės. Visi nukentėjusiosios A. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neva ji dvejus metus mokėjo banko „Snoras“ kioske, bet kvitų neišsaugojo, yra, S. Z. teigimu, grynas melas. Be to, teisme A. T. koregavo savo parodymus, neva eidavo mokėti ir kartu eidavo S. Z.. Be to, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. T. paaiškinimai ne visais atvejais sutampa su jos parodymais baudžiamojoje byloje. A. T. interesams civilinėje byloje atstovavo advokatė, kuri turėjo galimybę daryti užklausimus apie atliktus mokėjimus pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), todėl A. T. parodymai dėl neva neišsaugotų dokumentų nėra patikimi. Nurodytoje civilinėje byloje 2010-12-17 iš atsakovės A. T. ieškovei S. Z. priteista 3600 Lt skolos ir 900 Lt palūkanų, bet sprendime nurodyta, kad teismas padarė išvadą, jog atsakovė, kuriai pagal įstatymą tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą, šio fakto jokiais rašytiniais, kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais neįrodė. Sprendimas įsiteisėjo ir yra įvykdytas. Todėl šioje baudžiamojoje byloje S. Z. nesuprantama, kodėl grupei agresyvių žmonių, kurie jai yra prasiskolinę, susitarus ir duodant melagingus parodymus teismas jais patikėjo, o į jos argumentus nekreipė dėmesio. Nuosprendžiu dėl N. I. epizodo S. Z. pripažinta kalta pagal LR BK 182 str. 1 d. remiantis analogišku pagrindu kaip ir kituose epizoduose ir kaltinimas grindžiamas tik žodiniais nukentėjusiosios N. I. parodymais. Tačiau išanalizavus sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš atsakovės N. I. ieškovei S. Z. priteista 1200 litų skola, pastebėta, kad faktinės aplinkybės, kurias N. I. išdėstė baudžiamojoje byloje, ne visais atvejais sutampa su faktinėmis aplinkybėmis, ištirtomis civilinio proceso metu. Tokiam apkaltinamajam nuosprendžiui priimti nepakanka tik žodinių nukentėjusiosios N. I. parodymų, nes buvo būtina išreikalauti visą civilinės bylos medžiagą net su garso įrašu ir atlikti išsamų visų įrodymų tyrimą. Bet koks nepagrįstas nuosprendis dėl nusikaltimų, išplaukiančių iš civilinių santykių, gali paveikti civilinių santykių stabilumą ir sumenkina teismo vaidmenį vykdant teisingumą. Akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, liudijančių nukentėjusiųjų naudai, t. y. kaltinančių įrodymų, ir tai buvo prokuroro, organizuojančio ikiteismini tyrimą, darbo trūkumai. Taigi teisėjo apsisprendimui didžiausią įtaką turėjo didelis kiekis asmenų, kuriems teko bylinėtis civilinėse bylose dėl skolų priteisimo. Tačiau jei tokio pobūdžio paslaugų teikimas buvo būdingas S. Z., ir ji ginčijosi su nukentėjusiaisiais, tai šis faktas nereiškia, kad visi nukentėjusieji ir jų liudytojai yra didelio teisinio sąmoningumo lygio ir jų parodymai atitinka tikrovę. Akivaizdu, kad nei materialioji, nei tuo labiau objektyvioji tiesa šioje byloje nebuvo nustatyta. Nukentėjusiųjų agresyvumas ir solidarumas liudija jų suinteresuotumą negrąžinti pasiskolintų pinigų arba dabar prisiteisti anksčiau sumokėtas su didelėmis palūkanomis sumas. Gynybos nuomone, atlikus tokį paviršutinišką ir nekokybišką ikiteisminį tyrimą labai sunku įvykdyti teisingumą, o teisėsaugos institucijų įsikišimas į civilinius santykius neištyrus kiekviename epizode ir nukentėjusiųjų asmenybės, jų gyvenimo būdo, bendravimo vienas su kitu, veiksmų motyvų, materialinės padėties, ne tik daro žalą civilinių santykių stabilumui, bet ir sukelia konfliktą tarp civilinio proceso doktrinoje ir baudžiamojo proceso doktrinoje suformuotų įrodinėjimo proceso pagrindų.

Taip pat mano, kad nuosprendis neteisėtas ir dėl S. Z. paskirtos aiškiai neproporcingos bausmės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad proceso metu S. Z. susirgo plaučių uždegimu ir jai diagnozuota atvira plaučių tuberkuliozės forma. Be abejo, tokios ligos atsiradimas yra pasekmė didelio išgyvenimo bei streso sukelto nukentėjusiųjų nesąžiningo elgesio. Akivaizdu, kad pati S. Z. neturi tiek teisinių žinių, kad organizuotų savo gynybą ir formuotų įrodymus, o jai paskirtas gynėjas, jos nuomone, buvo pasyvus ir nesugebėjo organizuoti įrodymų rinkimo ir pateikimo.

Apeliaciniu skundu nuteistoji S. Z. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją išteisinti. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi  tik T. D.-S. parodymais, kad neva ji grąžinusi 4700 litų skolą ir 1038 litų palūkanų S. Z., iš viso 5738 litų, o ši jai negrąžino paskolos lapelio. Nuo pat pradžių jos interesai buvo ignoruojami ir policijoje, ir teisme. Visi jos prašymai buvo atmesti. Taip pat teisme teisėjas neatkreipė dėmesio į jos duotus parodymus, kad T. D.-S. buvo pasiskolinusi 5700 litų, surašydama paskolos lapelį. 2006-07-11 bare „Kubas“ ji grąžino tik 1000 litų ir pati surašė paskolos lapelį, kad liko skolinga 4700 litų, šį faktą galėjo patvirtinti liudytojai, tačiau jie neiškviesti nei į policiją, nei į teismą. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio, kad tuo metu, kai dėl jos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, T. D.-S. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, turėdama jos ranka rašytą paskolos lapelį, kad iš jos būtų išieškota 2000 litų skola. Paskolos raštelį dėl 2000 litų ji T. D.-S. parašė pačios T. D.-S. prašymu, kad ji galėtų parodyti savo vyrui, jog neva ji jai skolinga. Iš tikrųjų niekada T. D.-S. jai 2000 litų nedavė. Minėtas faktas parodo nesąžiningus veiksmus, kuriuos T. D.-S. daro gyvenime ir kaip ji organizuoja tokias aferas. Nelogiška, kad ji, S. Z., pradėjo reikalauti gražinti 4700 litų skolos, tai tuo metu T. D.-S. dėl kažkokios priežasties visiškai nekalbėjo, kad ir ji jai neva skolinga ir reikia padaryti užskaitymus. Toks jos elgesys tik patvirtina, jog T. D.-S. parodymais tikėti negalima, kad ji visokiais būdais bando ją apgauti bei apkalbėti. Pavyzdžiui, T. D.-S. išdavė įgaliojimą veikti jos individualios įmonės vardu, kad ji, S. Z., galėtų užsiimti prekyba, tačiau ji net neužsiminė, jog jos įmonė yra įsiskolinusi ir fiziniams asmenims, ir valstybei, vien tik Socialinio draudimo fondas reikalavo sumokėti apie 5000 litų įsiskolinimą. Taigi ne jos, o T. D.-S. elgesys buvo nukreiptas įgyti iš jos pinigų. T. D.-S. skolinosi ir iš kitų asmenų, įkeisdama savo turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina tą faktą, kad ji neturėjo pajamų grąžinti skolą ir buvo visiškai susipainiojusi savo gyvenimiškose problemose. Teismas rėmėsi tik pačios nukentėjusiosios parodymais, ir konstatavo, kad ji skolą grąžino, nors nėra nė vieno liudytojo, kuris matė ar girdėjo, kad nukentėjusioji ją grąžino. Byloje yra tik vienas rašytinis įrodymas – paskolos lapelis, rašytas jos ranka, kuris patvirtina, kad šią dieną ji yra skolinga. Nukentėjusieji, jei būtų iš tiesų jai atidavę skolas, būtų reikalavę grąžinti ir skolos raštelius. T. D.-S. ir T. D. yra taip prasiskolinusios ir turėjo tiek daug asmeninių problemų, kad, naudodamosios jos geranoriškumu, pastoviai prašydavo atidėti skolos grąžinimą, surasdamos įvairias priežastis vilkinti pinigų atidavimą, ir galų gale, ieškodamos būdų, kaip išsisukti iš padėties, susitarusios nusprendė vienodai melagingai sakyti, kad skolą jai grąžino, todėl mano, jog būtent jų veiksmai yra apgaulingi. Ji skolų grąžinimo laukė labai ilgai ir tik supratusi, kad T. D.-S. ir T. D. skolų jai grąžinti nesiruošia, ėmėsi teisinių veiksmų. Nurodo, jog jei iš anksto būtų planavusi imtis apgaulės, jai nebūtų nereikėję tiek laukti. T. D. nutylėjo, jog vieną kartą ji su savo vyru buvo atėjusi pas ją į namus aptarti skolos ir T. D. vyras tada aiškiai pasakė, kad šeima pinigų neturi.  T. D. dukra ir sūnus paėmė kreditus iš banko ir abu pirko sau butus, o T. D. remontavo savo butą. T. D. dažnai girtauja, dėl skolos konfliktuoja su ja, S. Z., susitikusi elgiasi agresyviai. Toks jos elgesys netiesiogiai rodo, kad jos parodymai nėra patikimi, o siekdama išvengti tokios didelės sumos grąžinimo, T. D. galėjo susitarti su kitais pažįstamais (nukentėjusiaisiais), kuriuos pažinojo. Teismas netikrino, ar T. D. turėjo pinigų grąžinti skolai, o tik besąlygiškai tikėjo jos parodymais. Taip pat nori atkreipti dėmesį į N. U. sesers A. D. parodymus. Mano, kad sesuo negalėjo žinoti visų aplinkybių, apie kurias liudijo, nes pati N. U. slėpė nuo sesers savo skolas. N. U. klaidino teismą ir nuslėpė tikrąsias aplinkybes, kad skolinosi iš jos pinigus du kartus – vieną kartą notarine sutartimi 4000 litų, antrą kartą pasirašydama skolos raštelį 3500 litų, o grąžino tik vieną skolą (3500 litų) ir tą raštelį ji jai grąžino. Dėl kitos skolos grąžinimo N. U. paprašė palaukti, sakė, kad turi didelių bėdų su sūnumi, kuris sumuštas guli ligoninėje užsienyje ir pinigų reikia jam parvežti. Jeigu, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, ji apgaule įgijo N. U. turtą, tai kodėl N. U. iš karto po apygardos teismo nutarties, kuri buvo priimta ne jos naudai, nesikreipė į teisėsaugos organus gindama savo pažeistas dėl jos apgaulės teises. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pirmosios kreipėsi T. D., T. D.-S. bei jų atstovė advokatė A. K.. Pagal jų pareiškimus 2012-02-24 prokurorė V. Ž. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą. 2012-04-04 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus vyr. prokuroras A. N. paliko galioti 2012-02-24 prokurorės V. Ž. nutarimą. Todėl mano, kad T. D.-S. surado savo pažįstamą N. U. ir R. S., kad šių tariamai nukentėjusiųjų pareiškimai dėl baudžiamosios bylos iškėlimo jam taptų svaresni. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad N. I. teigė, jog grąžino skolą, nors jos tuo metu net nebuvo Lietuvoje. Be to, N. I. skolinosi iš jos du kartus – 1500 litų ir 1200 litų, tačiau nuosprendyje kalbama apie 4000 litų ir 1200 litų. 1500 litų skolą jai grąžino N. I. vyras, o ji jam grąžino skolos raštelį. 2009 metų pradžioje ji, S. Z., kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl 1200 litų skolos priteisimo iš N. I.. Teismo posėdyje dalyvavo pati N. I. bei jos vyras, kuris teismo metu sumokėjo teismo priteistą sumą. Šio sprendimo N. I. aukštesniajam teismui neskundė. Kaip ir pagal visus kitus epizodus, šiame epizode nėra nė vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti skolos grąžinimo faktą. A. T. nuolat painiojosi ir keitė parodymus, melavo teismui. A. T. teisme nurodė, kad iš jos skolinosi 2004 metais, nes mirus jos vyrui 2003 m liepos mėnesį susidarė sunki materialinė padėtis. Šie jos parodymai neatitinka tikrovės, nes jos vyras mirė 1993 m. Be to, A. T. klaidingai nurodė, kad už išsimokėtinai nupirktus daiktus mokėjusi ji, nors už jos vardu nupirktus daiktus mokėjo ji, S. Z., klaidingai nurodo ir lizingo mokėjimo vietą bei sumas, kurias iš jos skolinosi.  Nurodo, jog iš tiesų ji A. T. 2000 metais, mėnesio neprisimena, paskolino 1200 litų, tų pačių metų rugsėjo mėn. paskolino 2400 litų, iš viso 3600 litų, be jokių procentų. Be to, teismas nuosprendyje klaidingai pažymėjo, kad nukentėjusieji nėra susiję draugystės ryšiais. Nukentėjusieji glaudžiai bendravo nuo 2006 metų, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). R. S., T. D., N. U. liudijo T. D.-S. naudai apie tai, kad ji neva grąžino S. Z. skolą 2006 metų lapkričio mėnesį. Tam pačiam draugų ratui priklauso ir V. J., kurios parodymais, duotais nukentėjusiųjų naudai, rėmėsi teismas priimdamas nuosprendį. V. J. parodymus reikia vertinti kritiškai, nes ši konfliktuoja su ja, kadangi anksčiau yra davusi pasaugoti auksinius papuošalus, pastaroji jų negrąžina. Be to, V. J. taip pat yra prasiskolinusi, šiuo metu yra už skolas parduotas jos butas ir ji dar yra skolinga 71254 Lt. Taigi visus kaltinimus šioje byloje suorganizavo grupė asmenų, kuriuos sutelkė ir tokiems veiksmams paskatino T. D.-S. ir T. D., kadangi jos jai nuolat būdavo skolingos ir laiku negrąžindavo skolų.

Atsikirtimuose į apeliacinius skundus nukentėjusiųjų T. D. ir T. D.- S. atstovė advokatė A. K. prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 nuosprendį. Mano, kad S. Z. kaltė  visiškai įrodyta ir nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, jog nuosprendyje yra išsamiai išanalizuotos kiekvieno sukčiavimo epizodo padarymo aplinkybės. Mano, jog teismas, įvertinęs visų nukentėjusiųjų parodymus ir rašytinę bylos medžiagą, nustatė kelis bendrus požymius, kurie patvirtino, kad visais atvejais, praėjus nemažam laiko tarpui po paskolinių santykių pasibaigimo ir skolininkėms visiškai atsiskaičius su S. Z., ji panaudodama negrąžintus paskolinius dokumentus ir neišdavusi paskolos grąžinimą patvirtinančio pakvitavimo, pakartotinai reikalavo grąžinti jau atiduotas skolas. Nuosprendyje išanalizuotos nukentėjusiųjų T. D. ir T. D.-S., N. U., N. I., R. S., A. T. parodymai, kuriuose jie nurodė, kad tikrai buvo surašyti paskoliniai dokumentai, kad su S. Z. buvo atsiskaityta, kad praėjus ilgam laiko tarpui ji pradėjo reikalauti sumokėti skolas, nepaisant to, jog skolos jau buvo sumokėtos. Visos nukentėjusiosios davė nuoseklius, logiškus ir išsamius parodymus, atskleisdamos S. Z. apgaulės mechanizmą. Be to, S. Z. nepaaiškino, kodėl ji taip ilgai nereikalavo pinigų grąžinimo iš skolininkų. Nukentėjusiųjų parodymai yra objektyvūs, jos nėra draugės ar giminės, apie bendrą problemą sužinojo iš kitų analogiškai nukentėjusių asmenų. S. Z. nesugebėjo paaiškinti, iš kur ji turėjo tokias dideles pinigines sumas skolinimui, jei nebuvo grąžintos šios skolos, iš kokių pajamų gyveno ir skolino kitiems skolininkams. Ikiteisminio tyrimo metu S. Z. davė nenuoseklius ir nelogiškus parodymus, atsisakė dalyvauti akistatoje. Teisminio nagrinėjimo metu ji atsisakė paaiškinti apie savo turimas pajamas ar turtą, iš kur ji galėjo turėti tokias nemažas pinigų sumas skolinimui, jeigu skolininkės ilgai su ja neatsiskaitydavo. Byloje buvo apklausti ne tik nukentėjusieji, bet ir visiškai bylos baigtimi nesuinteresuoti asmenys – liudytojai A. L., A. D., V. J., kuriai, beje, buvo daromas poveikis iš S. Z. pusės dėl melagingų parodymų davimo jos naudai. Visi liudytojai patvirtino, kad S. Z. buvo nesąžininga kreditorė, apgaudinėjo žmonės ir iš to gyveno. Nuosprendžio teisėtumui neturi įtakos tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi byloje buvo atlikti papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai ir sukčiavimo versija pasitvirtino. Iš tiesų, tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų egzistavo paskoliniai santykiai, bet S. Z. pasinaudodama minėtų santykių metu surašytais dokumentais sukūrė nusikalstamos veikos mechanizmą, kurį naudojo siekdama neteisėtai gauti turtinės naudos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika baudžiamosiose bylose dėl sukčiavimo ir nutartyse Nr. 2K-293/2002, 2K-151/2001, 2K-549/2003, 2K-23/2004 pažymėta, kad sukčiavimą rodo tokie kaltininko veiksmai, kurie apsunkina asmens identifikavimą ar paties sandorio įrodinėjimą, taip pat iš esmės apsunkina civilinių sutarčių vykdymą ir pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, daro problemišką civilinės atsakomybės priemonių įgyvendinimą be teisėsaugos institucijų įsikišimo arba net ir esant teismo sprendimui, kuriuo vienai šaliai pripažįstama teisė į turtą, sutarčių (ir teismo sprendimų) vykdymas yra neįmanomas. Tokia praktika taikytina ir šioje situacijoje, nes civilinėmis priemonėmis, esant nesąžiningam kreditoriaus elgesiui, neįmanoma įrodyti, kad pažeidžiamos sąžiningų skolininkų teisėti interesai. S. Z. veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji negrąžino apmokėtus paskolinius dokumentus, o skolininkų pažeistų teisių apsauga civilinio proceso numatytomis priemonėmis yra neįmanoma dėl įrodinėjimo principų skirtumo civiliniame ir baudžiamajame procesuose. Civilinėse bylose dėl paskolinių santykių įstatymų leidėjas yra nustatęs griežtesnius reikalavimus piniginių mokėjimų patvirtinimui, t. y. būtinas rašytinis įrodymas. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra griežtai nustatyta, kad bet kokie piniginiai atsiskaitymai turi būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, todėl yra pagrindo teigti, kad byloje nustatyta S. Z. padaryta apgaulė – neteisėtai įgyta teisė pakartotinai reikalauti sumokėti skolas, nes ji negrąžino paskolinių dokumentų. Nurodo, jog byloje yra ne tik žodiniai parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad S. Z. kėsinosi padaryti apgaulę. Byloje yra įrodyta dokumentais – teismo sprendimas atmesti ieškinį, po to teismo nutartis, kuria ieškinys dėl tos pačios skolos priteisimo buvo paliktas nenagrinėtas, o tai rodo, kad ji du kartus kreipėsi į teismą, siekdama priteisti iš R. S. tą pačią skolą. Iš T. D. S. Z. reikalavo sumokėti ir pagal paskolos raštelį, ir pagal vekselį. Vekselio apmokėjimo laikas pasibaigęs, vekselis yra taisytas (data). Vertinant tai, kad paskolos raštelio ir vekselio suma – 28000 Lt – sutampa, tai taip pat patvirtina T. D. parodymus ir paneigia S. Z. parodymus. Be to, pati S. Z. teigia, kad T. D. grąžino jai 5000 Lt, bet ji šitos sumos neminusavo. Be to, S. Z. nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji turėjo finansinę galimybę paskolinti 56 000 Lt. Ji parodė, kad paskolino tokią nemažą pinigų sumą be procentų, bet T. D. paneigė jos parodymus ir parodė, kad iš viso iš S. Z. skolinosi 28 000 Lt, kuriuos grąžino keliais mokėjimais ir sumokėjo 12 000 Lt procentų, t. y. iš viso sumokėjo 40 000 Lt, ir pateikė savo ranka rašytą skolos ir procentų mokėjimo suvestinę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad T. D. neturėjo pajamų skolos grąžinimui, tačiau tai netiesa, nes T. D. sutuoktinis 2004–2005 metais turėjo dideles darbo pajamas (dirba jūreiviu) ir 2004–2005 metais su S. Z. buvo visiškai atsiskaityta. Jokių įrodymų, kad T. D. pirko savo suaugusiems vaikams butus iš paskolintų pinigų, nėra. Mano, jog pats faktas, kad S. Z. naudojo paskolos dokumentus,  siekdama du kartus atgauti skolas, patvirtina jo tyčios išraišką, t. y. ji to norėjo ir atliko veiksmus, realizuodama tą ketinimą. S. Z. bandė paneigti T. D.-S. parodymus, teigė, kad yra liudytojai, kurie gali patvirtinti, jog T. D.- S. jai grąžino tik dalį skolos, bet šių savo parodymų nesugebėjo patvirtinti. Priešingai, jos ikiteisminio tyrimo metu nurodyta liudytoja V. J. patvirtino, kad S. Z. prašė jos duoti melagingus parodymus N. U. civilinėje byloje, tai ji ir padarė. Be to, prašė melagingai paliudyti šioje byloje, bet V. J. atsisakė tai daryti. V. J. teisme patvirtino, kad S. Z. rodė jai T. D. išrašytą vekselį, klausdama, ar labai matosi pataisymai – vekselio išrašymo data. Bylos nagrinėjimo pabaigoje S. Z. pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad mokėjo už A. T. pagal lizingo sutartį, įvertinus visus šiame epizode surinktus įrodymus, matyti, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu A. T. nuosekliai aiškino, kad skolą grąžino, nurodydama, kad buvo pasirinktas skolos grąžinimo būdas ne mokėjimas pinigais, o A. T. savo vardu nupirko pagal lizingo sutartį prekes, kurias pasiėmė S. Z.. A. T. negalėjo detalizuoti mokėjimų, bet teigė, kad kas mėnesį mokėjo S. Z. piniginius įnašus. S. Z. teismui pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina A. T. parodymus, kad ji duodavo pinigus S. Z., o ši mokėjo už A. T. lizingo sutartis. Civilinėje byloje buvo surinkti įrodymai apie skolos grąžinimą, kad N. U. su S. Z. nuvyko iki bankomato, kur N. U. paėmė pinigus ir atsiskaitė, tai patvirtino liudytojos A. D. ir V. J., bet S. Z. iškėlė kitą versiją, kad buvo dar viena paskola, kurią ir grąžino tą dieną N. U., o paskolos raštelis pas ją buvo dėl kitos paskolos. Civilinio proceso tvarka N. U. nepavyko paneigti S. Z. pateikto rašytinio įrodymo – paskolos sutarties – dėl įrodinėjimo principų skirtumo civiliniame ir baudžiamajame procesuose. Tačiau net šeši nukentėjusieji byloje patvirtino, kad grąžino skolas S. Z., bet neatgavo paskolinių dokumentų, o S. Z., panaudojusi vienodą sukčiavimo schemą, negrąžinusi paskolos dokumentų po skolos grąžinimo, apgaule įgydavo teisę reikalauti skolos grąžinimo antrą kartą, tai ir padarė. Tokie veiksmai teismo pagrįstai pripažinti apgaule ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 str. 1 ar 2 d. ir paskirta adekvati ir įstatymo numatyta bausmė.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiųjų gynėja bei prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kadangi tiek nuteistoji S. Z., tiek jos gynėja N. Fočenkova ginčija S. Z. nuteisimą pagal BK 22 str. 182 str. 1 d. (du epizodai), BK 22 str. 182 str. 2 d., BK 182 str. 1 d. (trys epizodai), ir prašo ją dėl šių kaltinimų išteisinti, siekiant išvengti pasikartojimų jų apeliaciniai skundai nagrinėjami kartu.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, į bylą surinkti ir su bylos nagrinėjimo dalyku susiję duomenys teisiamajame posėdyje patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, padarytos išvados yra teisingos, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių įgijimą, didelės vertės turtinės prievolė išvengimą ar jos panaikinimą arba sukčiavimą dalyvaujant organizuotoje grupėje. Sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis objektyviai reiškiasi šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule.

Taigi sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus,    t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851–2001, 2K-387–2009, 2K-538–2010, 2K-587/2013). Priešingai, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. Z. neteisėtais veiksmais buvo pažeistos nukentėjusiųjų teisės, kurių atkūrimas tapo problemišku.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog S. Z., pavartodama apgaulę prieš nukentėjusiuosius, t. y. turto savininkus, nuslėpdama faktą, jog kiekvienu atveju jai atidavus skolą ji išsaugojo paskolos dokumentus (raštelius, pakvitavimus, sutartis), o vėliau kreipdamasi į teismą su civiliniais ieškiniais dėl skolos priteisimo ir nutylėdama bei iškraipydama esmines aplinkybes ir faktus – teigdama, jog skolos pagal šiuos raštelius negrąžintos, numatė, kad taip veikdama suklaidins nukentėjusiuosius bei teismą, ir taip norėjo apgaule įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.

Sukčiavimo atvejais teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi nustatyti du šios nusikalstamos veikos būtinus elementus: apgaulę ir svetimo turto pasisavinimą. S. Z. ir jos gynėja neigia sukčiavusi visų nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau byloje surinkti duomenys kaip tik patvirtina, jog S. Z. už sukčiavimą yra nuteista pagrįstai. Iš byloje esančių duomenų ir tirtų aplinkybių matyti, kad S. Z., turėdama išankstinę tyčią, pasikėsino apgaule įgyti svetimą T. D.-S. priklausantį 5738 Lt turtą, pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą T. D. priklausantį 56000 Lt turtą, apgaule įgijo svetimą N. U. priklausantį 4000 Lt turtą, apgaule įgijo svetimą A. T. priklausantį 4273,48 Lt turtą, pasikėsino apgaule įgyti svetimą R. S. priklausantį 1140 Lt turtą ir apgaule įgijo svetimą N. I. priklausantį  1476 Lt turtą.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje byloje visuose epizoduose yra neabejotinai nustatyta S. Z. veiksmų subjektyvioji pusė – iš anksto susiformavusi tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog S. Z. kiekvienu atveju skolindama pinigus nukentėjusiosioms arba R. S. atveju – už menamą įsiskolinimą, duodavo pasirašyti paskolos raštelius ar sutartis, kurių, nukentėjusiesiems grąžinus skolas ir net palūkanas, nebegrąžindavo, teigdama, jog šiuos paskolos dokumentus ji seniai sunaikino, todėl nebeturi galimybės jų grąžinti, o praėjus kažkuriam laikui kreipdavosi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniais dėl skolos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, S. Z. aktyvūs veiksmai – paskolos raštelių ar sutarčių surašymas prieš arba po pinigų paskolinimo – ir rodo jos išankstinį sumanymą tolimoje ateityje apgaulės būdu, teisme nutylint esmines aplinkybes – kad skolos jau yra grąžintos, vėl jas prisiteisti ir taip neatlygintinai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą.

Apeliaciniame skunde nuteistoji S. Z. ir jos gynėja teigia, kad be išimties visų nukentėjusiųjų parodymais nebuvo galima vadovautis dėl jų nenuoseklumo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, patikimais pripažinti tie nukentėjusiųjų parodymai, kurie atitinka kitus bylos duomenis, ir jais netikėti nėra pagrindo. Be to, visi nukentėjusieji savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, todėl laikyti juos nenuosekliais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinių skundų argumentai, jog visi nukentėjusieji vieni su kitais susiję draugystės ar giminystės ryšiais, kartu leidžia laisvalaikį ir t. t., todėl yra susimokę prieš ją, S. Z.. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų, nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog kai kurie iš nukentėjusiųjų pažįsta vieni kitus, tačiau artimai nebendrauja, todėl galima teigti, jog juos suvienijo neteisėti S. Z. veiksmai, kadangi jie būdavo kviečiami į civilines bylas, taip vieni apie kitus ir sužinojo. Tai patvirtina nukentėjusiojo R. S. teisme duoti parodymai, kad jį 2011 m. susirado kita nukentėjusioji T. D.-S. (b. l. 152, t. 2), T. D. teisme duoti parodymai, kad ji susisiekė su T. D.-S. tik tada, kai iš jų abiejų bendrų pažįstamų sužinojo, jog S. Z. dažnai sukčiauja savo skolininkų atžvilgiu (b. l. 120–121, t. 2), bei T. D.-S. parodymai, jog po atsitiktinio susitikimo su N. U., kuri papasakojo apie savo situaciją su S. Z., tik po 2 metų ji gavo teismo dokumentus civilinėje byloje ir tik tada prisiminė pokalbį su N. U. (b. l. 119–120, t. 2). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiųjų tarpusavio ryšiai nėra tokie artimi, jog būtų galima įtarti, jog jie susimokė prieš nuteistąją, siekdami kažkokios bendros naudos sau. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog visų nukentėjusiųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, yra nuoseklūs, aiškūs ir išsamūs, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti ir nesiremti kaip įrodymais.  Be to, pažymėtina, jog teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir bylos baigtimi visiškai nesuinteresuotų asmenų parodymais. Antai liudytoja V. J. parodė, kad parodė, kad  S. Z. yra nesąžininga ir sukčiauja asmenų pasiskolinusių iš jos pinigų atžvilgiu, atidavus skolą sąmoningai pasilieka su skolininku surašytas raštiškas sutartis ir vėliau prašo antrą kartą tų pinigų, be tom šią liudytoją S. Z. spaudė duoti teisme jai S. Z. naudingus parodymus (b. l. 158–159, t. 1, b. l. 153–154, t. 2).

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog patys nukentėjusieji nereikalavo iš S. Z. paskolos raštelių grąžinimo, laiku nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galbūt neteisėtų jos veiksmų, be to, patys nuo teismo nuslėpė tam tikrus faktus dėl įsiskolinimų bankams, sunkios savo finansinės padėties ir pan., todėl S. Z. ir jos gynėjos manymu, visų nukentėjusiųjų parodymai yra nepatikimi ir jais negalima remtis jai priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, jog apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir savo parodymus patvirtindami teisiamojo posėdžio metu visi nukentėjusieji teigė, jog prašė grąžinti jiems skolos lapelius, kai kurie iš jų (T. D., A. T.) ėjo pas S. Z. ne kartą į namus, skambino (T. D., T. D.-S.) ir prašė juos grąžinti, tačiau visais atvejais S. Z., melagingai teigdama, jog paskolos raštelius suplėšė, išmetė ar kitaip sunaikino, apgaulės būdu suklaidindavo nukentėjusiuosius. Tai, jog nukentėjusieji pasitikėjo S. Z. kaip skolintoja ir tikėjo jos teiginiais dėl skolos dokumentų sunaikinimo, nepaneigia pačios S. Z. tyčios sukčiauti. Šiuo atveju labai reikšmingas yra laiko faktorius: juk S. Z. ne iš karto kreipėsi į teismą. Tik praėjus nemažam laiko tarpui po paskolinių santykių pasibaigimo ir skolininkėms visiškai atsiskaičius su S. Z. ir nusiraminus, jog viskas gerai, ji panaudodama negrąžintus paskolinius dokumentus ir neišdavusi paskolos grąžinimą patvirtinančio pakvitavimo, netikėtai per teismą pakartotinai reikalavo grąžinti jau atiduotas skolas. Todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgė į papildomus kreditoriaus padėties pasunkinimo ir atidaus bei rūpestingo nukentėjusiųjų elgesio kriterijus.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir S. Z. gynėjos apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo vieną kartą nutrauktas, o paskui, atnaujinus jį ir nesurinkus jokių naujų duomenų, surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog atnaujinus ikiteisminį tyrimą, buvo atlikta akistata tarp T. D.-S. ir S. Z. (b. l. 67, t. 1), papildomai apklausta nukentėjusioji N. U. (b. l. 82–84), išreikalautos iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo visos civilinėse bylose priimtos nutartys ir bylose esančių paskolos dokumentų (raštelių, sutarčių) kopijos (b. l. 108–111, t. 1), apklaustas nukentėjusysis K. E. (b. l. 120–121, t. 1), apklausta nukentėjusioji N. I. (b. l. 129–130, t. 1), apklausta nukentėjusioji A. T. (b. l. 138–139), apklaustas liudytojas V. Z. (b. l. 156, t. 1), apklausta liudytoja A. K. (b. l. 164, t. 1), 2012-11-16 S. Z. gyvenamojoje vietoje atlikta krata (b. l. 167–168, t. 1), papildomai apklausta S. Z. (b. l. 181, 186, 192–193, t. 1) ir kiti procesiniai veiksmai, kurių metu buvo gauta daug šiai bylai reikšmingų duomenų.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik kaltinimą patvirtinančius įrodymus, o nuteistosios versija, jog nukentėjusieji, siekdami išvengti skolos grąžinimo pačiai nuteistajai, kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nebuvo išsamiai patikrinta, prieštarauja teismo nuosprendžio turiniui, kuriame konkrečiais bylos duomenimis pagrįstos faktinės aplinkybės, patvirtinančios S. Z. veiksmus ir jos suvokimą sukčiavus kreipiantis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su civiliniais ieškiniais dėl skolos priteisimo pagal skolos dokumentus, pagal kuriuos minėtos skolos jau buvo grąžintos. Pažymėtina, jog svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Byloje nustatyta, kad S. Z. ir nukentėjusiuosius T. D.- S., T. D., N. U., R. S., A. T., N. I. siejo paskoliniai teisiniai santykiai. S. Z., siekdama minėtus nukentėjusiuosius iš esmės suklaidinti, nuslėpė faktą, jog nesunaikino ir tebeturi paskolos dokumentus (pakvitavimus ir sutartis), pagal kuriuos nukentėjusieji atidavė skolas, o vėliau tuos raštelius pateikė teismui, siekdama civiline tvarka dar kartą prisiteisti skolas. Apeliacinio teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įvairių šaltinių duomenis kaip visumą – tiek asmenų parodymus, tiek rašytinius įrodymus, byloje pagrįstai nustatė apgaulės esmingumo kriterijų.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl S. Z. kaltės grindė įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pagal formuojamą teismų praktiką įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistosios ir nukentėjusiųjų parodymų vertinimo. Nukentėjusiųjų T. D.-S., T. D., N. U., R. S., A. T. ir N. I. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jais remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė S. Z. parodymus dėl jos nekaltumo. Todėl, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistosios S. Z. kaltę sukčiavus.

Apeliaciniuose skunduose S. Z. ir jos gynėja nurodo, jog šioje byloje yra įsiteisėję teismo sprendimai civilinėse bylose, todėl pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog šie sprendimai neturi prejudicinės galios baudžiamojoje teisėje, buvo neteisūs. Tačiau tokie apeliacinių skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pagal formuojamą teismų praktiką civilinio proceso tvarka nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados neturi prejudicinės (išankstinės) galios baudžiamajame procese. Sukčiavimo nusikalstamos veikos požymiai negali būti prilyginami ar tapatinami su sandorio, sudaryto dėl apgaulės, požymiais, nors išoriškai apgaulės veiksmai savo turiniu ir vienu, ir kitu atveju yra panašūs, tačiau baudžiamajame procese ypatingą reikšmę šios veikos kvalifikavimui turi subjektyviosios pusės elementai, tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, sukčiavimo veiksmais padarytos žalos dydis, kuris šiuo atveju negali būti prilyginamas dėl sandorio negaliojimo atsiradusios žalos dydžiui, o turi būti apskaičiuojamas remiantis anksčiau išvardytais kriterijais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-401/2001, Nr. 2K-187/2004, Nr. 2K-7-544/2005). Skirtingai nei civilinėse bylose,  baudžiamojoje byloje,  buvo nagrinėjamas ne vienas atskiras epizodas, o visi ir tik tada akivaizdžiai atsiskleidė visas jau aptartas S. Z. sukčiavimo mechanizmas (paskolos davimas, patvirtinant rašteliais, pakvitavimais, sutartimis, jų negrąžinimas nukentėjusiesiems, kai tuo tarpu skolos buvo sumokėtos, išlaukus ilgą laiko tarpą ir nukentėjusiesiems nusiraminus, netikėtas kreipimasis į teismą, reikalaujant priteisti tą pačią skolą).

Be to, civiliniame procese svaresnę įrodomąją galią turi rašytiniai įrodymai, o tuo tarpu baudžiamajame procese visi įrodymai laikomi lygiaverčiais, vertinami kiekvienas atskirai ir visa jų visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusiojo K. E. atveju teismas civilinėje byloje sprendimą priėmė už akių, t. y. nukentėjusiajam teismo posėdyje net nedalyvaujant, vadinasi, vien vertindamas nuteistosios S. Z. pateiktus teismui rašytinius įrodymus (b. l. 127, t. 1). Todėl akivaizdu, jog sprendimai civilinėse bylose buvo priimti, S. Z. pateikus paskolos dokumentus, kurie nebuvo suklastoti ir teismui įtarimų nesukėlė, tačiau S. Z. nuslėpus nuo teismo esminius faktus, jog skolos pagal pateiktus paskolos dokumentus (raštelius ir sutartis) jau yra sumokėtos.

Gynėjos N. Fočenkovos apeliaciniame skunde nurodoma, jog S. Z. paskirta neproporcinga bausmė, tačiau daugiau jokių motyvų ar teisinių argumentų, kurie patvirtintų šį teiginį, nenurodė.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatose.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010).

BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios bausmės rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki trejų metų, tačiau BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas S. Z. pagal BK 22 straipsnį ir BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams, o pagal kitus epizodus – šiek tiek švelnesnes bausmes, kurias subendrinus įstatyme nustatytu būdu, paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, paskirta bausmė nėra per griežta, o taikyti S. Z. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistosios S. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, veikos stadiją, t. y. kad S. Z. pasikėsino įvykdyti du nesunkius ir vieną sunkų nusikaltimus bei padarė tris nesunkius baigtus nusikaltimus nuosavybei, atsižvelgė į jos asmenybę – į tai, kad S. Z. savo kaltės nepripažino, dirba, anksčiau neteista, į tai, kad byloje nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas parinko laisvės atėmimo bausmę, kuri yra gerokai mažesnė nei BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Atsižvelgtina ir į tai, kad buvo apgauta daug nukentėjusiųjų, todėl paskirtos bausmės už atskirus švelnesnius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje nėra per griežtos.

Atsižvelgdama į šias teismų įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad S. Z. paskirta bausmė neproporcinga padarytiems nusikaltimams ar paskirta pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė teisingą ir motyvuotą išvadą, jog kaltinamosios veikoje buvo tyčinė nukentėjusiųjų T. D.-S., T. D., N. U., R. S., A. T. ir N. I. apgaulė. Paneigti šią išvadą arba ją kitaip vertinti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, to neleidžia daryti bylos proceso metu ištirti, išnagrinėti ir kaip įrodymai įvertinti duomenys. Esant tokiai aplinkybių visumai, priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagrindų nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

nuteistosios  S. Z. ir jos gynėjos Natalijos Fočenkovos apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                Dalius Jocys

Teisėjai                                                              Savinijus Katauskas

                                                                                                    Remigijus Preikšaitis