Civilinė byla Nr. e2A-46-945/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09681-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 2.4.4.1; 2.4.5; 3.2.4.11; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
s p r e n d i m a s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 7 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno žydų religinės bendruomenės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovei Kauno žydų religinei bendruomenei dėl servitutų nustatymo ir kadastrinių matavimų įregistravimo be bendraturčio sutikimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. (toliau – ieškovė), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė teismo pripažinti ieškovei teisę įregistruoti viešajame registre pastogės patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias administraciniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Paulimatas“ atliktus kadastrinius matavimus bei įregistruoti ieškovei nuosavybės teises į 21,4 m2 pastogės patalpas pagal UAB „Paulimatas“ parengtą 2021 m. birželio 22 d. pastato dalių apskaičiavimą, be atsakovės Kauno žydų religinės bendruomenės (toliau – atsakovė) sutikimo; nustatyti atsakovei priklausančio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalies patalpoms, pažymėtoms kadastro bylos pirmo aukšto plane Nr. a-1/2,32 m2 ploto, b-1/2,93 m2 ploto, c-1/3,65 m2, bei laiptinės servitutą, suteikiantį teisę patalpos-kirpyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininkui ir naudotojams naudotis šiomis patalpomis tikslu patekti į kirpyklos patalpas ir pastogę; nustatyti atsakovei priklausančiam 0,1204 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), servitutą pagal 2022 m. vasario 21 d. UAB „Daraja“ parengtą žemės sklypo planą, kuriuo suprojektuotas servitutas S3, 162 m2 ploto, tikslu statinio patalpų savininkui naudotis žemės sklypo dalimi bei teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (kodai 7, 215).
2. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso kirpykla, esanti pastate (duomenys neskelbtini). Kitų patalpų minėtame pastate savininkė yra atsakovė. Tam, kad patalpose įrengtų kirpyklą, buvo reikalingi visų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų sutikimai. Šiuos sutikimus davė tuometiniai patalpų ir butų savininkai, įskaitant atsakovę. Pagal parengtą projektą ir išduotą leidimą, turint visų pastato bendraturčių sutikimus, buvo suprojektuotas ir įrengtas įėjimas į kirpyklos patalpas iš (duomenys neskelbtini) g. per bendro naudojimo patalpą a-1, juo nuo 2004 m. naudojosi ieškovė ir kirpyklos klientai. Ieškovė 2021 m. balandžio 6 d. iš atsakovės gavo pranešimą, kad neteisėtai naudojasi atsakovei nuosavybės teise priklausančiu įėjimu į pastatą, taip pat reikalavimą panaikinti duris. 2021 m. balandžio 26 d. ir 2021 m. balandžio 27 d. atsakovės iniciatyva durys buvo užkaltos, o 2021 m. balandžio 28 d. – pakeista durų spyna. Nesant nustatyto servituto naudotis praėjimo patalpomis, ieškovė negali patekti į jai nuosavybės teise priklausančias kirpyklos patalpas ir pastogę, dėl ko pažeidžiamos ieškovės teisės į nuosavybę. Atsakovė yra ir 0,1204 ha žemės sklypo, kuriame yra kirpykla, savininkė. Atsižvelgdama į atsakovės elgesį ir neleidimą patekti į ieškovei priklausančias patalpas, ieškovė taip pat prašė nustatyti servitutą pagal UAB „Daraja“ parengtą žemės sklypo planą, kuriuo suprojektuotas servitutas S3, 162 m2 ploto, kad ieškovė galėtų naudotis žemės sklypo dalimi, važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Be to, pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), yra pastogė, kuri turėtų priklausyti šio pastato savininkams, tarp jų ir ieškovei, proporcingai turimai patalpų daliai. 2021 m. birželio 25 d. UAB „Paulimatas“ atliko pastato pastogės kadastrinius matavimus, 2021 m. birželio 22 d. parengė ieškovei ir atsakovei priklausančių pastogės dalių apskaičiavimą, tačiau atsakovė nesutinka gera valia įregistruoti pastogės ir šalių nuosavybės teisės į ją, nors tam yra visos sąlygos, t. y. pastogė gali būti įregistruota viešame registre kaip nekilnojamasis daiktas.
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškinį. Atsakovė nurodė, kad pastogė neturi išėjimo į koridoriaus patalpas, todėl ji negali būti suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra garažų paskirties, jame, be butų ir kitų patalpų, yra erdvė, kuri namo su šlaitiniu stogu projekto atveju yra konstrukciškai būtina ir yra techninė to namo patalpa, todėl ją suformuoti kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą nėra galimybės. Ginčo pastate nėra jokių bendro naudojimo patalpų. Pareiškėjos dalis nekilnojamajame daikte nėra nustatyta ir įregistruota. Taigi, teisę formuoti patalpas pastogėje turi tik atsakovė, kaip viso pastato savininkė, bet ji tokios valios nereiškia. Ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kokiu pagrindu atsirado jos teisė į 21,4 m2 pastogės dalį. Atskiras įėjimas į kirpyklą buvo numatytas ir suprojektuotas patalpoje, kuri 1997 m. kadastrinių matavimų byloje buvo pažymėta indeksu II-1/2,68 m2, o projekte pažymėta indeksu „8“, nurodant, jog tai yra „Įėjimas“. Jokio kito įėjimo į kirpyklą negalėjo būti numatyta, kadangi patalpa a-1 nuosavybės teise priklauso atsakovei, o su prašymu dėl leidimo įrengti įėjimą (pagrindinį ar priešgaisrinį) per atsakovei priklausančią patalpą a-1 į atsakovę niekas niekada nesikreipė. Pasirašant sutikimus dėl kirpyklos veiklos pritarimas konkrečiam projektui nebuvo duotas. Nėra pagrindo nustatyti servitutą ir riboti atsakovės nuosavybės teisę todėl, kad ieškovė nori naudotis svetimu daiktu, nes jai taip yra naudingiau ar patogiau. Pastogė negali būti suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, jos ir pastato stogo konstrukcijų būklė yra avarinė, dėl ko naudotis pastoge negalima. Ieškovė neturi pastate jokių kitų patalpų, išskyrus kirpyklą, kuri turi atskirą įėjimą. Pastogė yra visiškai neįrengta, reikšmingų funkcijų (išskyrus technines) ji neatlieka, todėl netikslinga jos plotą įtraukti į bendrą pastato plotą. Ieškovė nepaaiškina, kodėl jai reikalingas 162 m2 žemės plotas (servituto plotas), kodėl servituto plote turi vaikščioti jos kirpyklos klientai ir važiuoti transporto priemonės. Ieškovė ir kirpyklos klientai gali privažiuoti prie pastato viešuoju transportu, šalia pastato yra autobusų stotelė. Be to, automobilius galima laikyti automobilių stovėjimo aikštelėse.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. liepos 28 d. sprendimu patenkino ieškinį, pripažino ieškovei teisę įregistruoti viešajame registre pastogės patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Paulimatas“ atliktus kadastrinius matavimus bei įregistruoti ieškovei nuosavybės teises į 21,4 m2 pastogės patalpas pagal UAB „Paulimatas“ parengtą 2021 m. birželio 22 d. pastato dalių apskaičiavimą, be atsakovės sutikimo; nustatė neatlygintinai, neterminuotai atsakovės pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (tarnaujančio daikto) patalpoms, pažymėtoms kadastro bylos pirmo aukšto plane Nr. a-1/ 2,32 m2 ploto, b-1/2,93 m2 ploto, c-1/3,65 m2, bei laiptinei servitutą ieškovės patalpai-kirpyklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), patalpos-kirpyklos savininkui ir naudotojams suteikiantį teisę naudotis šiomis patalpomis tikslu patekti į kirpyklos patalpas ir pastogę; nustatė atlygintinai, neterminuotai atsakovei priklausančiam 0,1204 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), servitutą patalpai-kirpyklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), S3 162 m2 ploto servitutą tikslu statinio patalpų savininkui naudotis žemės sklypo dalimi bei teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (kodai 7, 215) pagal 2022 m. vasario 21 d. UAB „Daraja“ parengtą žemės sklypo planą; priteisė atsakovei iš ieškovės 70,50 Eur kasmetinę kompensaciją už S3 162 m2 ploto servitutą, nustatytą tikslu statinio patalpų savininkui naudotis žemės sklypo dalimi bei teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (kodai 7, 215) pagal 2022 m. vasario 21 d. UAB „Daraja“ parengtą žemės sklypo planą, nustatė, kad kompensacija yra mokama už praėjusius metus iki sausio 15 d.; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 638 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš atsakovės 8,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.
5. Teismo vertinimu, pastogės būklė ar jos nusidėvėjimas negali būti kliūtis pastogę pripažinti bendro naudojimo objektu. Teismas išvykstamojo teismo posėdžio metu nustatė, kad pastogė egzistuoja ir į ją yra galima patekti. Nustatęs, kad pastogė egzistuoja, teismas ją pripažino bendro naudojimo patalpa. Iš UAB „Paulimatas“ 2021 m. birželio 25 d. atliktų pastato pastogės kadastrinių matavimų teismas nustatė, kad yra visos būtinos sąlygos šią namo dalį – pastogę – suformuoti kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir ją naudoti kaip atskirą daiktą.
6. Teismas pažymėjo, kad aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į sinagogos pastato (bendras plotas 595,80 m2), esančio (duomenys neskelbtini), dalį ir 2000 m. gruodžio 19 d. perdavimo–priėmimo akte buvo nustatyta, kad pastato dalį priimančioji pusė leidžia toliau nemokamai naudotis bendro naudojimo patalpomis R-4, a, b, c, d, e, f, VII-1, VIII-4. Nors atsakovas po nuosavybės teisių atkūrimo išsipirko du butus iš fizinių asmenų, liko bendraturčiu su ieškove. Minėtame priėmimo–perdavimo akte nėra nurodyta, kad teisė naudotis bendro naudojimosi patalpomis yra priskirtina išskirtinai kažkuriam iš turto vienetų, todėl teismas pripažino, kad teisę naudoti bendro naudojimo patalpas turi ir ieškovė, nepaisant to, kad bendraturčių skaičius sumažėjo. Be to, ieškovei įsigyjant patalpas, pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numatyta ieškovės teisė naudotis bendro naudojimo patalpomis. Teismas nustatė, kad į pastogės patalpas galima patekti per bendro naudojimo patalpas a-1, b-1 ir c-1 (ankstesnis žymėjimas iki 2006 m. – a, b, c) ir naudojantis atsakovui priklausančia laiptine. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog patekimui į pastogės patalpas nėra įrengti laiptai, nepaneigia galimybės patekti į pastogę, kaip teigia atsakovė.
7. Teismo vertinimu, ieškovei pripažinus nuosavybės teises į pastogės dalį, atsakovės teisės nebūtų suvaržytos, nes neįtakotų atsakovės teisės naudotis kita pastogės dalimi ar nuosavybės teise valdomomis patalpomis. Be to, atsakovė nurodė, kad pastoge negalima naudotis dėl jos prastos būklės, todėl aplinkybė, jog nedidelė dalis pastogės patalpos priklausys ieškovei ir ja išimtinai turės rūpintis ieškovė, sumažins atsakovės pareigą rūpintis pastogės priežiūra ir remontu. Teismas pažymėjo, kad ieškovei tenkančios pastogės patalpos plotas UAB „Paulimatas“ yra apskaičiuotas proporcingai pagal ieškovės turimą nuosavybę nekilnojamojo turto objekte. Teismas apskaičiavimus pripažino aiškiais ir tiksliais.
8. Teismas nustatė, kad pagal parengtą projektą ir išduotą leidimą, turint visų pastato bendraturčių sutikimus, buvo suprojektuotas ir įrengtas įėjimas į kirpyklos patalpas iš (duomenys neskelbtini) g. per bendro naudojimo patalpą a-1. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, jog pagal parengtą projektą kirpyklos savininkė, darbuotojai ir klientai naudojosi pagrindiniu įėjimu iš (duomenys neskelbtini) g., kuriam prašoma nustatyti servitutą. Atsakovei nurodžius, kad kirpyklos projektui su dviem įėjimais sutikimo nedavė ir toks projektas nuo pat pradžių pažeidė atsakovės teises, teismas pažymėjo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad iš tiesų ginčo praėjimą laikė savo teisių pažeidimu ir gynė pažeistas teises. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad, nenustačius servituto, ieškovei liktų įėjimas į patalpas, nepaneigia galimybės nustatyti servitutą, nes priešingu atveju kirpyklos patalpos neatitiktų projekto, pagal kurį buvo įrengtos, neliktų avarinio išėjimo. O teismui pripažinus ieškovei nuosavybės teisę į 21,4 m2 pastogės patalpas, nenustačius servituto atsakovės nuosavybės teise valdomai laiptinei, ieškovė neturi galimybės patekti į palėpės patalpas. Teismas pažymėjo, kad patalpos, kurioms prašoma nustatyti servitutą, iš esmės yra mažo ploto, jos skirtos pereiti iš vienos patalpos į kitą. Teismas padarė išvadą, kad, nustačius servitutą, atsakovės teisės nebus pernelyg suvaržytos, o ieškovė galės pilnavertiškai naudotis viešpataujančiais daiktais, nes ieškovė beveik 16 metų faktiškai naudojosi įėjimu į kirpyklą iš (duomenys neskelbtini) g., šis įėjimas yra padarytas pagal parengtą ir patvirtintą projektą, servitutas, suteikiantis teisę patekti į pastogės patalpas, yra patalpoje, funkciškai skirtoje patekti į kitus nuosavybės teisės objektus, t. y. tai nėra atsakovės kambarys ar butas, kurio naudojimas, nustačius tokį servitutą, būtų neproporcingai apsunkintas.
9. Teismas nustatė, kad kirpyklos veiklai reikalingų prekių pristatymo užtikrinimui objektyviai yra reikalinga galimybė automobiliams privažiuoti prie ieškovės patalpų. Kadangi prieš pat pastatą yra viešojo transporto stotelė, nėra galimybės sustoti net trumpam. Su pastatu ribojasi (duomenys neskelbtini) g., tačiau ieškovės patalpos nuo šios gatvės yra nutolusios ir prekių pristatymas būtų įmanomas, tačiau apsunkintas. Nustačius servitutą, būtų galimybė prekes pristatyti prie pačios kirpyklos, o tai optimaliau leistų ieškovei naudotis turimomis patalpomis pagal paskirtį ir, teismo vertinimu, per daug nesuvaržytų atsakovės teisių. Be to, nustačius ieškovės prašomą servitutą, kirpyklos darbuotojai ir klientai turėtų galimybę pasistatyti transporto priemones šalia kirpyklos. Teismas nustatė, kad iki 2021 m. ieškovė naudojosi UAB „Daraja“ parengtame žemės sklypo plane nurodomu servitutu automobiliams, byloje nėra duomenų, kad iki 2021 m. ieškovei naudojantis žemės sklypo dalimi automobiliams statyti atsakovė patyrė žalą. Teismas nusprendė, kad atsakovės siūlymas sudaryti panaudos ar nuomos sutartį vienam ar dviem automobiliams statyti patvirtina, jog iš esmės teisės ieškovei statyti automobilius suteikimas nėra nepriimtinas, šalys nesutaria dėl tokios teisės suteikimo sąlygų, todėl, nustačius servitutą, būtų išlaikyta viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra. Teismas konstatavo, kad pagal ieškovės pateiktą žemės servituto planą patekimas prie elektros skaitiklių yra racionalesnis iš (duomenys neskelbtini) g. nei iš (duomenys neskelbtini) g.
10. Teismas pažymėjo, kad kai viena šalių siekia servituto nustatymo, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius. Teismas pažymėjo, kad servitutai nustatomi nedidelei daliai atsakovės pastato, kuri yra skirta patekimui į kitas patalpas, tai nėra atskiri kambariai ar didelio ploto patalpos, nustatomi servitutai minimaliai apriboja atsakovės nuosavybės ir naudojimosi žemės sklypu teises, nenustatyta, jog atsakovė patiria kokių nors nuostolių, ieškinio reikalavimų patenkinimas nesukurs didesnės apimties suvaržymų už tuos, kurie jau egzistavo apie 16 m. nuo kirpyklos atidarymo. Teismas nusprendė, kad nustatomas servitutas žemės sklypui, nors ir minimaliai, tačiau suvaržo atsakovės teises, todėl būtų teisingiau, jei atsakovė už servitutą gautų kompensaciją. Teismas padarė išvadą, kad kompensacija atsakovei apskaičiuotina pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2021 m gegužė 27 d. sprendimą Nr. TS-191, kuriame komercinės paskirties žemei taikomas 0,8 proc. vidutinės rinkos vertės tarifas. Atsižvelgęs į tai, kad prašomo nustatyti servituto plotas sudaro 162 m2, šio ploto žemės sklypo vertė yra 8 813 Eur, teismas konstatavo, jog mokėtina metinė kompensacija už servitutą sudaro 70,50 Eur (8 813 × 0,8 proc.) per metus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neatsižvelgė, jog tam, kad neįrengtą ginčo pastogę būtų galima įregistruoti kaip atskirą turto objektą, turi būti nustatytos šios sąlygos: a) turi būti išėjimas; b) išėjimas turi būti į bendro naudojimo patalpas. Teismas nevertino, kad antstolės R. S. 2021 m. birželio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0106-21-29 užfiksuota, jog pastate (duomenys neskelbtini), į pastogę nėra jokio įėjimo/išėjimo, nėra durų ir laiptų, kuriais būtų galima patekti į pastogę. Atkūrus atsakovei nuosavybės teises į patalpas a (2,39 m2), b (2,89 m2), c (3,81 m2), d (1,49 m2) ir e (3,06 m2), 2000 m. gruodžio 19 d. perdavimo–priėmimo aktu turtą perduodančioji pusė ir turtą priimančioji pusė susitarė, jog priimančioji pusė (atsakovė) leidžia toliau nemokamai naudotis bendro naudojimo patalpomis, išvardintomis akto 7 punkte, tačiau šios patalpos netapo pastato gyventojų bendra daline nuosavybe, o įpareigojimas leisti naudotis šiomis patalpomis nepakeičia atsakovės nuosavybės teisės į šias patalpas turinio ir formos. Dėl to aplinkybė, kad pastate (duomenys neskelbtini), egzistuoja neįrengta pastogė, kurios duomenis galima nustatyti, nesudaro pagrindo ją suformuoti kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į tam tikrą pastogės dalį, nes ji neturi išėjimo į bendro naudojimo patalpas.
1.2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio nuostatas. Atsakovė, įrodinėdama savo argumentus, kad pastate nėra bendro naudojimo patalpų, o palėpė negali būti laikoma bendro naudojimo patalpa, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-87-492/2021.
1.3. Teismas nevertino, kad negalima pripažinti ieškovei nuosavybės teisės į pastogės dalį, kadangi tai yra atsakovės nuosavybė, kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusios sinagogos dalį, išskyrus aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakyme nurodytas patalpas.
1.4. Priešingai, nei nustatė teismas, tokio pobūdžio bylose, kuomet prašoma nustatyti servitutą per pastato dalį, kuri turi avarijos požymių, atsakovų argumentai, susiję su daikto avarine būkle, turi būti vertinami.
1.5. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir duomenų apie tai, jog patekimas į pastogę jai yra būtinas, o teismas visiškai atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos. Ieškovės nurodyti motyvai, kad ji pastogėje norėtų laikyti kokius nors daiktus, anksčiau galėjo džiauti skalbinius, nėra pakankamai argumentuoti ir pagrįsti.
1.6. Vien aplinkybė, kad ilgą laiką atsakovė leido ieškovei ir kirpyklos klientams naudotis durimis patekimui į kirpyklą per jai priklausančią patalpą a-1, nesudaro pagrindo servituto nustatymui.
1.7. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, kadangi servitutas gali būti nustatytas ne esant galimybei, o esant būtinybei, kai kitomis sąlygomis nebūtų galima įprastomis sąnaudomis ir sąlygomis naudoti daiktą pagal paskirtį. Byloje nėra ginčo, kad ieškovei priklausanti patalpa yra kirpykla, esanti pirmame pastato aukšte, taip pat nėra ginčo, jog į kirpyklą yra įrengtas atskiras įėjimas, todėl, nenustačius servituto, papildomų sąnaudų įėjimo įrengimui ieškovei nereikės. Sąlygose statybos projektui rengti ieškovei nebuvo iškelta jokių reikalavimų dėl priešgaisrinio įėjimo.
1.8. Teismo išvados dėl servituto žemės sklypui būtinumo nepagrįstos jokiais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kad kirpyklos prekių pristatymo užtikrinimui reikalingas privažiavimas prie pat kirpyklos durų. Nei viename teisės akte, kuris reglamentuoja kirpyklų veiklą, nėra reikalavimo užtikrinti transporto priemonių privažiavimą prie kirpyklos patalpų. Ieškovė nepateikė įrodymų apie pristatomų prekių kiekį, svorį, pristatymo dažnumą, duomenų, kad, neturint privažiavimo prie kirpyklos patalpų, kirpyklos veiklai pristatomų prekių negalima būtų pristatyti kitu būdu. Ieškovės abstraktūs teiginiai dėl prekių pristatymo patogumo nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti servitutą.
1.9. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal UAB „Daraja“ planą nustatomas 162 m2 ploto servitutas nesuvaržys atsakovės teisių. Servituto nustatymu ieškovė siekia sudaryti sau papildomą komfortą privažiuojant prie kirpyklos patalpų transporto priemonėmis ir jas statyti servituto dalyje. Nustačius ieškovei jos prašomos apimties servitutą, yra neproporcingai varžomos atsakovės teisės naudoti jai priklausantį žemės sklypą savo poreikiams. Be to, vartai, per kuriuos ieškovė nori įvažiuoti į žemės sklypo plane pažymėtą prašomo nustatyti servituto vietą, priklauso atsakovei, o nustatyti servituto vartams ieškovė neprašė.
1.10. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pagal ieškovės pateiktą žemės servituto planą patekimas prie elektros skaitiklių yra racionalesnis iš (duomenys neskelbtini) g., nei iš (duomenys neskelbtini) g. Ieškovė galėtų patekti prie skaitiklių iš dalies naudodamasi jau nustatytu kelio servitutu, nustatančiu teisę miesto gyventojams naudotis pėsčiųjų taku (0,0111 ha).
1.11. Klausimas dėl servituto atlygintinumo nebuvo nagrinėtas teismo posėdyje, kadangi ieškovės ieškinio rezoliucinėje dalyje toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Priteisdamas atsakovei iš ieškovės metinę 70,50 Eur kompensaciją už žemės sklypui nustatytą servitutą, teismas peržengė ieškinio ribas. Tik baigiamojoje kalboje ieškovės atstovė servituto atlygintinumo dydžio klausimą prašė spręsti remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2021 m gegužė 27 d. sprendimu Nr. TS-191 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio 2021 m. tarifų nustatymo“, tačiau šį teisės aktą priėmė Kauno rajono savivaldybės taryba. Taigi, teismas kompensaciją už servitutą apskaičiavo remdamasis 2021 m. nustatytu tarifu, taikomu Kauno rajono savivaldybės teritorijoje esantiems komercinės paskirties žemės sklypams.
12. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Į bylą pateikti susirašinėjimai su atsakove, atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodyti faktai patvirtina, jog atsakovė laikėsi pozicijos, kad pastogės pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra. Šioje byloje nustatyta, kad minėtame pastate yra pastogė, kuri pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas turėtų priklausyti šio pastato savininkams, tarp jų ir ieškovei, proporcingai turimai patalpų daliai.
2.2. Priešingai apeliacinio skundo argumentams dėl pastogės, kaip daikto, suformavimo galimumo, bylos duomenys patvirtina, kad tokios patalpos suformavimas yra leistinas ir galimas. VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus sprendimu ieškovės prašymas dėl pastogės patalpų įregistravimo buvo atmestas tik tuo pagrindu, kad nebuvo pateiktas visų bendraturčių sutikimas tokius veiksmus atlikti.
2.3. Pastogė visą laiką buvo bendro naudojimo patalpa, ja naudojosi visų butų savininkai. Laiptų nebuvimas nėra pakankama aplinkybė spręsti, kad pastogė neturi išėjimo/įėjimo į ją, nes į ginčo pastogę galima patekti ir nesant laiptų.
2.4. Atsakovei buvo nuspręsta atkurti nuosavybes teises į 506,18 m2 sinagogos pastato dalį, neįskaičiuojant palėpės/pastogės, kuri yra bendro naudojimo objektas.
2.5. 2000 m. gruodžio 19 d. perdavimo–priėmimo akte aiškiai nurodoma, kad dalis sinagogos yra perduodama su bendro naudojimo patalpomis, t. y. kitų butų savininkų egzistavimas ar neegzistavimas neturi įtakos patalpų statusui. Nors atsakovė po nuosavybės teisių atkūrimo išsipirko du butus iš fizinių asmenų, ji liko bendraturte su ieškove. Minėtame akte nėra nurodyta, kad teisė naudotis bendro naudojimosi patalpomis yra priskirtina išskirtinai kažkuriam iš turto vienetų, todėl teisę naudoti bendro naudojimo patalpas turi ir ieškovė, nepaisant to, kad bendraturčių skaičius sumažėjo.
2.6. Jokių prejudicinių faktų, kurie būtų reikšmingi sprendžiant šį ginčą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-87-492/2021 nebuvo nustatyta.
2.7. Byloje surinkti duomenys ir oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškiniu prašomas ir teismo nustatytas servitutas naudotis patalpomis Nr. a-1, b-1, c-1 ir laiptine yra būtinas, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinamas ieškovės, kaip patalpų savininkės ir pastogės patalpų bendraturtės, tinkamas naudojimasis jai priklausančia nuosavybe, kas pagrindžia būtinumą nustatyti servitutą.
2.8. Įėjimas į kirpyklą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, kaip ir durys į kirpyklą per patalpą a-1, egzistavo visą laiką nuo 2004 m., kaip numatyta projekte. Apeliacinio skundo motyvas, kad projekte nebuvo numatytas kitas įėjimas į kirpyklą, neatitinka tikrovės, nes atsakovė ne tik pardavė ieškovei patalpas, kuriose ieškovė ketino įrengti kirpyklą, davė sutikimą įrengti kirpyklą, tačiau 2004–2005 m. netgi kontroliavo ieškovės darbų atlikimą kirpykloje, atsakovės atstovas M. B. teikė skundus dėl kai kurių netinkamai atliekamų darbų, tačiau jokių pretenzijų dėl atskiro įėjimo niekada nereiškė.
2.9. Atsakovė iki 2021 m. nekėlė klausimų dėl ginčo įėjimo, neginčijo tokio projektinio sprendimo, nereiškė prieštaravimų projekto įgyvendinimo metu ar nesutikimo dėl įėjimo ginčo įrengimo, nors stebėjo atliekamus darbus, iki 2021 m. balandžio 6 d. netrukdė naudotis šiuo įėjimu.
2.10. Nuo 2004 m. ieškovė visą laiką naudojosi žemės sklypo dalimi, mokėjo mokesčius, tvarkė žemės sklypą, tačiau 2021 m. atsakovė pradėjo neleisti jai ir jos įgaliotiems asmenims naudotis žeme, užrakino vartus, dėl ko buvo iš esmės pažeidžiamos ieškovės teisės.
2.11. Siekiant tinkamai pagal paskirtį eksploatuoti ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas, yra reikalinga užtikrinti patekimą į kirpyklą tiek ieškovei, tiek klientams. Prašomas nustatyti žemės servitutas yra minimalus, nustatytas laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo, išlaikant viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyrą.
2.12. Patikslintame ieškinyje buvo aiškiai įvardinta, kad, teismui nusprendus nustatyti atlygintinį servitutą, būtų teisinga už prašomą nustatyti žemės sklypo servitutą apskaičiuoti kompensaciją pagal valstybinės žemės nuomos kainas. Kita vertus, pagal kasacinio teismo praktiką, net nepareiškus reikalavimo dėl atlygintinumo sumos, teismas turi teisę pats nustatyti kompensaciją už naudojimąsi servitutu. Atsakovė nepateikė kito kompensacijos skaičiavimo, neginčijo atlikto skaičiavimo, todėl priteista kompensacija yra teisinga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl nuosavybės teisės į pastogės dalį pripažinimo
14. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ginčo pastogė yra pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato paskirtis – garažų. Šiame pastate ieškovei nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – kirpykla.
15. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčo pastogė yra bendro naudojimo patalpa, nes, atsakovei atkuriant nuosavybės teises, pastogės plotas nebuvo įskaičiuotas į atsakovės nuosavybėn perduodamą turtą, todėl jos dalis priklauso ieškovei, turinčiai patalpas atsakovei priklausančiame pastate. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
16. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu „Dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo“ Nr. 510 atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į sinagogos pastato (bendras plotas 595,80 m2), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurios bendras plotas sudaro 506,18 m2, išskyrus sinagogos pastato patalpas, pažymėtas inventorizacijos bylos plane indeksais: II-2 dalį (0,55 m2), kuri ribojasi su II-5, II-8 ir II-9 patalpomis, II-5, II-6, II-7, II-8, II-9, IV-1, IV-2, IV-3, IV-4, VIII-1, VIII-2, VIII-3. To paties įsakymo 3 punkte buvo pažymėta, kad natūra negrąžinama 89,62 m2 sinagogos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, nurodyta šio įsakymo išimtyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tuo metu aktualioje paminėto įstatymo redakcijoje 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus gyvenamuosius namus ir butus, jei juose gyvena nuomininkai. Tai reiškia, kad atsakovei buvo grąžintas visas sinagogos pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), išskyrus jo dalį, kurioje gyveno nuomininkai.
17. Kadangi ginčo pastogė nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre, jos plotas nebuvo įskaičiuotas į bendrą atsakovei grąžinamo pastato plotą, tačiau vien dėl šios aplinkybės ginčo palėpė netapo bendro naudojimo patalpa. Skirtingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovei grąžintame pastate iš esmės nebuvo bendro naudojimo patalpų, kaip jas supranta ieškovė, kadangi 506,18 m2 ploto pastato dalis nuosavybės teise priklausė tik atsakovei, todėl nebuvo jokių patalpų, valdomų bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šią aplinkybę patvirtinta 2000 m. gruodžio 19 d. perdavimo–priėmimo aktas, kurio 1 ir 2 punktuose buvo nustatyta, kad atsakovės atstovai priėmė buvusios sinagogos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurios bendras plotas sudaro 506,18 m2, išskyrus sinagogos pastato patalpas, pažymėtas inventorizacijos bylos plane indeksais: II-2 dalį (0,55 m2), kuri ribojasi su II-5, II-8 ir II-9 patalpomis, II-5, II-6, II-7, II-8, II-9, IV-1, IV-2, IV-3, IV-4, VIII-1, VIII-2, VIII-3, taip pat kiemo statinius (tvoras), o to paties akto 7 punkte buvo nustatyta, jog priimančioji pusė leidžia toliau nemokamai naudotis bendro naudojimo patalpomis: R-4, a, b, c, d, e, f, VII-1, VIII-4. Taigi, pastato nuomininkams buvo leista naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, kad šie galėtų pateikti į butus. Šis poreikis išnyko 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. gegužės 25 d. atsakovei iš fizinių asmenų nupirkus 4-ąjį ir 8-ąjį butus.
18. Ieškovei nuosavybės teise priklausanti negyvenamoji patalpa – kirpykla buvo suformuota sujungus 22 m2 ploto patalpas, 2004 m. sausio 7 d. įsigytas iš atsakovės, ir 33,77 m2 bendro ploto butą su 0,55 m2 bendro naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 2-2, 2004 m. sausio 19 d. įsigytomis iš A. J. (visos sujungtos patalpos plane pažymėtos 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5, 2-6, 2-7, 2-8, 2-9). Ieškovei priklausančios patalpos buvo pirmame aukšte, turėjo atskirą įėjimą, todėl poreikio naudotis perdavimo–priėmimo akte kaip bendro naudojimo įvardintomis patalpomis nebuvo.
19. Ieškovė, prašydama pripažinti jai teisę įregistruoti viešajame registre pastogės patalpas ir įregistruoti ieškovei nuosavybės teises į 21,4 m2 pastogės patalpas be atsakovės sutikimo, šį reikalavimą grindė CK 4.82 straipsnio 7 dalimi, numatančia, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.
20. Bendrosios nuosavybės teisę ir įstatyminį bendraturčių tarpusavio santykių sureguliavimo režimą reglamentuoja CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ V skyriaus „Nuosavybės teisė“ IV skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šiomis nuostatomis yra reglamentuojami civiliniai teisiniai santykiai, kurie susiklosto tiek tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių, tiek ir tarp bendraturčių, kurie įgyvendina bendrosios nuosavybės teisę valdydami, naudodami ir disponuodami kitos paskirties nuosavybės teisės objektus, kurie nepatenka į teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, sritį. CK nuostatos, reglamentuojančios teisinius santykius, susiklostančius tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių (CK 4.81–4.85 straipsniai), pripažintinos specialiosiomis (lot. – lex speciali) nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgyvendinimą, kuomet objektas, dviejų ar daugiau savininkų bendrai valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama, yra kitos paskirties, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022).
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-87-492/2021 pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno žydų religinė bendruomenė ir Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl administracinio akto panaikinimo, konstatavo, kad pastatas žemės sklype (duomenys neskelbtini), suformuotas kaip atskiras savarankiškas pastatas – garažas (1G2p), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kuris nuosavybės teise priklauso tik vienam savininkui, Kauno žydų religinei bendruomenei, o pareiškėjos (nagrinėjamoje byloje – ieškovės) dalis nekilnojamajame daikte nėra nustatyta ir įregistruota. Taigi atsakovei priklausantis pastatas nėra daugiabutis gyvenamasis namas, todėl CK normos, reglamentuojančios teisinius santykius, susiklostančius tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių, šiuo atveju netaikytinos. Ieškovė, reikalaudama įregistruoti jai nuosavybės teises į 21,4 m2 pastogės patalpas, turėjo įrodyti, kokiu pagrindu yra įgijusi teisę į nurodytos ginčo pastogės dalį, tačiau to nepadarė.
22. Teisėjų kolegija pritaria atsakovei, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ginčo pastogė gali būti suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 77 punkte nurodyta, kad neįrengtos pastogės kadastriniai matavimai gali būti atliekami Taisyklių 179 punkte nurodytu atveju. Taisyklių 179 punkte pažymėta, kad pastate, kurį sudaro patalpos (butai), suformuotos kaip atskiri kadastro objektai, neįrengtos pastogės kadastriniai matavimai gali būti atliekami, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendro naudojimo patalpa – pastogė formuojama atskiru kadastro objektu; atskiru kadastro objektu formuojama pastogė turi turėti išėjimą į bendro naudojimo patalpas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nė vienos iš nurodytų sąlygų pastogę suformuoti atskiru kadastro objektu. Pirma, kaip nustatyta, pastogė nepriklauso ieškovei bendrosios nuosavybės teise. Antra, iš antstolės R. S. 2021 m. birželio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0106-21-29 matyti, kad ginčo pastogė neturi išėjimo į bendro naudojimo patalpas, vietoje išėjimo yra plokšte užkalta anga, tačiau nėra nei durų, nei laiptų. Be to, net jeigu būtų vertinama, kad minėta anga yra išėjimas iš ginčo pastogės, šis išėjimas nėra į bendro naudojimo patalpas, kadangi patalpos, į kurias patenkama iš pastogės, nuosavybės teise priklauso tik atsakovei. Šią aplinkybę patvirtina pati ieškovė, prašydama nustatyti servitutą per atsakovei priklausančias patalpas patekimui į ginčo pastogę. Atsakovei įsigijus visas patalpas pastato antrame aukšte, nėra ribojama atsakovės teisė, laikantis teisės aktų reikalavimų, performuoti patalpas, todėl patalpos, kurios dabar naudojamos praėjimui, gali įgyti kitą paskirtį, todėl vien dėl to, kad šiomis patalpomis kaip laiptine naudojosi antro aukšto gyventojai, nesudaro pagrindo spręsti, jog šių patalpų paskirtis yra išskirtinai tik pereiti iš vienos patalpos į kitą, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas.
23. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovės teisę įregistruoti viešajame registre pastogės patalpas pagal UAB „Paulimatas“ atliktus kadastrinius matavimus ir įregistruoti ieškovei nuosavybės teises į 21,4 m2 pastogės patalpas pagal UAB „Paulimatas“ parengtą 2021 m. birželio 22 d. pastato dalių paskaičiavimą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama, priimamas naujas sprendimas ir šis ieškinio reikalavimas atmetamas.
Dėl servitutų nustatymo sąlygų
24. Nagrinėjamoje byloje taip pat kilo ginčas dėl servitutų nustatymo atsakovei priklausančiuose pastate ir žemės sklype.
25. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Vadovaujantis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
26. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).
27. Kaip matyti iš bylos proceso, nagrinėjamoje byloje šalims nepavyko susitarti dėl servitutų nustatymo, todėl ieškovė pasirinko savo civilinių teisių gynimo būdą – kreipėsi dėl servitutų nustatymo teismo sprendimu. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios sąlygos servitutams nustatyti buvimu.
28. Vertindama antrosios sąlygos servitutams nustatyti buvimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, be kita ko, prašė nustatyti servitutą atsakovei priklausančio pastato dalies patalpoms, pažymėtoms kadastro bylos pirmo aukšto plane Nr. a-1/2,32 m2 ploto, b-1/2,93 m2 ploto, c-1/3,65 m2, bei laiptinės servitutą, suteikiantį teisę patalpos-kirpyklos savininkui ir naudotojams naudotis šiomis patalpomis tikslu patekti į kirpyklos patalpas ir pastogę. Konstatavus, kad ieškovė neįrodė teisės į dalies ginčo pastogės patalpų registravimą savo vardu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti servitutą patalpoms b-1/2,93 m2 ploto, c-1/3,65 m2 ir laiptinei vertintinas kaip nepagrįstas, todėl ši sprendimo dalis panaikinama, o ieškinio reikalavimas nustatyti servitutą paminėtoms patalpoms ir laiptinei atmetamas.
29. Kaip minėta, servitutą ieškovė prašė nustatyti ne tik tinkamam pastogės, bet ir kirpyklos patalpų naudojimui. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad į kirpyklos patalpas galima patekti per du įėjimus – vienas iš jų įrengtas iš kiemo pusės per patalpą 2-1, kitas įėjimas yra iš (duomenys neskelbtini) g. per atsakovei priklausančią patalpą a-1. Iš ieškovės pateikto architekto V. E. J. parengto projekto matyti, kad, ieškovei nusprendus įsigytose patalpose įrengti kirpyklą, iš (duomenys neskelbtini) g. per atsakovei priklausančią patalpą a-1 2004 m. buvo suprojektuotas priešgaisrinis išėjimas. Ieškovės teigimu, šis įėjimas/išėjimas buvo įrengtas tais pačiais metais. Nors atsakovė teigė, kad jis buvo įrengtas savavališkai po 2006 m. kovo 1 d. atliktų kadastrinių matavimų, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, atsakovė neginčija ieškovės nurodytų aplinkybių, kad iki 2021 m. balandžio mėn. ji nereiškė ieškovei pretenzijų dėl naudojimosi durimis, įrengtomis iš (duomenys neskelbtini) g. per atsakovei priklausančią patalpą a-1. Taigi, net pasitvirtinus atsakovės teiginiams, kad durys buvo įrengtos savavališkai vėliau nei 2004 m. (tokių duomenų nėra pateikta), tai nekeistų fakto, jog atsakovė daug metų neprieštaravo šių durų įrengimui ir naudojimui.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė daug metų neginčijo durų per atsakovei priklausančią patalpą a-1 įrengimo ir nereikalavo, jog jos būtų panaikintos, rodo, kad ji pripažino ieškovės veiksmus dėl minėtų durų įrengimo teisėtais ir sutiko, jog tos durys būtų įrengtos bei jomis, kaip įėjimu į kirpyklos patalpas, naudotųsi ieškovė ir jos klientai, t. y. nevertino, kad pažeistos atsakovės teisės į nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo riboti ieškovės teisę naudotis įėjimu į kirpyklos patalpas iš (duomenys neskelbtini) g. per atsakovei priklausančią patalpą a-1, nepaisant to, kad į jas yra įrengtas kitas įėjimas per patalpas 2-1, tuo labiau, jog UAB „Valdatera“ projekte, pagal kurį įrengtos kirpyklos patalpos, šis išėjimas yra pažymėtas kaip priešgaisrinis, todėl, uždraudus juo naudotis, patalpos neatitiktų projekte nustatytų sąlygų.
31. Kadangi tinkamam ieškovei priklausančių patalpų naudojimui reikalingi abu įėjimai/išėjimai, įėjimo iš (duomenys neskelbtini) g. per atsakovei priklausančią patalpą a-1 naudojimas negali būti vertinamas kaip neproporcingai pažeidžiantis tarnaujančio daikto savininkės, t. y. atsakovės, kuri davė sutikimą kirpyklos veiklai, teises ir teisėtus interesus, tokie pažeidimai byloje nėra nustatyti, o deklaratyvūs atsakovės teiginiai nesudaro pagrindo spręsti priešingai. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija tenkina ieškinio reikalavimą nustatyti 2,32 m2 ploto servitutą atsakovei priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalies patalpoms, pažymėtoms kadastro bylos pirmo aukšto plane Nr. a-1, suteikiantį teisę patalpos–kirpyklos, esančios (duomenys neskelbtini), savininkui ir naudotojams naudotis šiomis patalpomis patekimui į kirpyklos patalpas.
32. Pažymėtina, kad ginčą sprendžiantis teismas turi išspręsti ne tik servituto, bet ir jo rūšies nustatymo klausimą, atlygintinio servituto atveju – nustatyti atlyginimo ar kompensacijos dydį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas platesnės apimties servitutą ne tik patalpai a-1, bet ir patalpoms b-1, c-1, laiptinei, konstatavo, kad servitutai nustatomi nedidelei daliai atsakovės pastato, kuri yra skirta patekimui į kitas patalpas, tai nėra atskiri kambariai ar didelio ploto patalpos, nustatomi servitutai minimaliai apriboja atsakovės nuosavybės teises, nenustatyta, jog atsakovė patiria kokių nors nuostolių, ieškinio reikalavimų patenkinimas nesukurs didesnės apimties teisių atsakovės pastato suvaržymų už tuos, kurie jau egzistavo apie 16 m. nuo kirpyklos atidarymo, todėl jį nustatė neatlygintinį.
33. Ieškovė ieškinyje nebuvo įvardijusi, kokios rūšies servitutus prašo nustatyti, todėl spręstina, kad šios bylos dalykas buvo reikalavimas nustatyti neatlygintinius servitutus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė neteikė jokių su servitutų rūšimi susijusių reikalavimų, neįrodinėjo dėl servitutų nustatymo atsirasiančių nuostolių, apskritai neišreiškė lūkesčio gauti kompensaciją už servitutus, jeigu jie būtų nustatyti. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsakovei priklausančio pastato patalpoms nustatyto servituto rūšies, nenurodo jokių argumentų, kodėl turėtų būti pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti neatlygintinį servitutą patalpoms. Kadangi ginčo dalykas šioje byloje – servitutų nustatymas ir jų apimtis, o ne servitutų rūšis, teisėjų kolegija, sumažinusi minėtoms patalpoms nustatyto servituto apimtį, nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl šio servituto rūšies.
34. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė nustatyti atsakovei priklausančiam 0,1204 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), 162 m2 ploto servitutą S3 pagal 2022 m. vasario 21 d. UAB „Daraja“ parengtą žemės sklypo planą, tikslu statinio patalpų savininkui naudotis žemės sklypo dalimi bei teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl servituto žemės sklypui nustatymo, šį sprendimą motyvavo tuo, kad kirpyklos veiklai reikalingų prekių pristatymo užtikrinimui objektyviai yra reikalinga galimybė automobiliams privažiuoti prie ieškovės patalpų; nors su pastatu ribojasi (duomenys neskelbtini) g., tačiau ieškovės patalpos nuo šios gatvės yra nutolusios ir prekių pristatymas būtų įmanomas, tačiau apsunkintas pristatant didesnius kiekius veiklai reikalingų produktų; nepaisant to, kad šalia pastato yra mokamų automobilių stovėjimo aikštelių, servitutas leistų ieškovei optimaliau naudotis turimomis patalpomis pagal paskirtį ir per daug nesuvaržytų atsakovės teisių; be to, nustačius ieškovės prašomą servitutą, kirpyklos darbuotojai ir klientai turėtų galimybę pasistatyti transporto priemones šalia kirpyklos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė neįrodė servituto žemės sklypui nustatymo būtinumo, todėl jis pirmosios instancijos sprendimu buvo nustatytas nepagrįstai.
35. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė į jai priklausančias kirpyklos patalpas gali patekti per iš kiemo pusės per patalpą 2-1 įrengtą įėjimą, taip pat jai pripažinta teisė naudotis įėjimu iš (duomenys neskelbtini) g. per atsakovei priklausančią patalpą a-1. Ieškovė būtinybę naudotis dalimi atsakovei priklausančio žemės sklypo grindė kirpyklos veiklai reikalingų prekių pristatymu, tačiau įrodymais nepagrindė, kad tų prekių negalima pristatyti į kirpyklos patalpas, prekes atvežusį transportą pastačius gretimose gatvėse esančiose automobilių stovėjimo vietose. Ieškovė taip pat nepagrindė, kodėl ieškovei priklausančiose patalpose dirbantys asmenys ir ieškovės klientai savo transporto priemonių negali pastatyti greta esančioje (duomenys neskelbtini) g., ar kitose greta esančiose gatvėse, automobilių stovėjimo aikštelėse arba į kirpyklą atvykti viešuoju transportu. Gretimose gatvėse esant automobilių stovėjimo vietų, vien tai, kad ieškovei būtų patogiau automobilius statyti atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nėra pagrindas nustatyti servitutą.
36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki 2021 m. ieškovė naudojosi UAB „Daraja“ parengtame žemės sklypo plane nurodomu servitutu automobiliams ir tai buvo įprasta tarp šalių susiklosčiusi praktika, tačiau šiuo atveju situacija yra priešinga jau paminėtai dėl naudojimosi durimis per atsakovei priklausančią patalpą a-1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2021 m. sausio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-87-492/2021, galutinai išsprendė ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Kauno žydų religinei bendruomenei“ bei sklypo detaliojo plano arba žemės valdos projekto teisėtumo ir pagrįstumo, tais pačiais metais atsakovė pradėjo reikšti pretenzijas ieškovei dėl šios naudojimosi atsakovei priklausančiu žemės sklypu, todėl nėra pagrindo spręsti apie tarp šalių susiklosčiusią praktiką dėl naudojimosi žemės sklypu.
37. Taip pat teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog pagal ieškovės pateiktą žemės servituto planą patekimas prie elektros skaitiklių yra racionalesnis iš (duomenys neskelbtini) g., nei iš (duomenys neskelbtini) g. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovei yra trukdoma prieiti prie elektros skaitiklių iš (duomenys neskelbtini) g., tuo labiau, jog, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, atsakovės žemės sklypui Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2018 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 8SK-58-(14.8.100.) jau yra nustatytas kelio servitutas – teisė miesto gyventojams naudotis pėsčiųjų taku (0,0111 ha).
38. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, pažymėtina, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).
39. Atsakovei neįrodžius, kad servituto nustatymas atsakovės žemės sklypui yra objektyviai būtinas norint naudoti jai priklausančias patalpas pagal jų paskirtį, teisėjų kolegija panaikina sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas šis ieškinio reikalavimas, priima naują sprendimą ir atmeta ieškinio reikalavimą dėl servituto žemės sklypui nustatymo.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, patenkinant ieškinio reikalavimą dėl neatlygintinio servituto patalpai a-1 nustatymo, atmetant kitus ieškinio reikalavimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
41. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, iš naujo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
42. Ieškovė buvo pareiškusi tris reikalavimus, iš kurių du atmesti, o vienas patenkintas iš dalies, todėl yra pagrindas spręsti, kad buvo patenkinta 20 proc. ieškinio reikalavimų. Ieškovė už ieškinį ir jo patikslinimą sumokėjo iš viso 188 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė įrodymus apie jai atstovavusiai advokatei sumokėtą 1 450 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą (1 210 Eur už ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme, 240 Eur už prašymo parengimą). Atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 8.2 ir 8.16 punktuose rekomenduojamų priteisti maksimalaus užmokesčio dydžių už tokio pobūdžio advokatės suteiktas teisines paslaugas (rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už advokato parengtą ieškinį yra 3 810,50 Eur (1 524,20 × 2,5 Eur), už kitą advokato parengtą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 609,68 Eur (1 524,20 × 0,4)). Kadangi buvo patenkinta 8 proc. ieškinio reikalavimų, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiama 327,60 Eur ((188 Eur + 1 450 Eur) × 20 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
43. Atsakovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme jai atstovavusiai advokatei sumokėtą 1 100 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą (450 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 150 Eur už tripliko parengimą, 150 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą, 150 Eur už atstovavimą 3 teismo posėdžiuose, 200 Eur už baigiamosios kalbos parengimą). Atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.16, 8.19 punktuose rekomenduojamų priteisti maksimalaus užmokesčio dydžių už tokio pobūdžio advokatės suteiktas teisines paslaugas (rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už advokato parengtą atsiliepimą į ieškinį yra 3 793,50 Eur (1 517,40 Eur × 2,5), už tripliką – 2 349,60 Eur (1 566,40 Eur × 1,5), už kitą advokato parengtą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 671,72 Eur (1 679,30 Eur × 0,4), už vieną advokato teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 167,93 Eur (1 679,30 Eur × 0,1)). Kadangi buvo atmesta 80 proc. ieškinio reikalavimų, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, atsakovei iš ieškovės priteisiama 880 Eur (1 100 Eur) × 80 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
44. Priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovei iš ieškovės priteisiama 552,40 Eur (880 Eur – 327,60 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
45. Ta pati proporcija taikytina ir skirstant tarp šalių išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei iš ieškovės priteisiamas 7,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (8,96 Eur × 80 proc.) (CPK 92 straipsnis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, priteistinos iš atsakovės (8,96 Eur × 20 proc. = 1,79 Eur), neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, todėl šios išlaidos neskirstytino (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
46. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 300 Eur žyminį mokestį, už apeliacinio skundo parengimą jai atstovavusiai advokatei sumokėjo 450 Eur sumą, kuri neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyto dydžio (1 729,90 Eur × 1,7 = 2 940,83 Eur). Patenkinus 92 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovei iš ieškovės priteisiama 600 Eur ((300 Eur + 450 Eur) × 80 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese.
47. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jai atstovaujančiai advokatei sumokėjo 1 391,50 Eur sumą, kuri neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto dydžio (1 729,90 Eur × 1,3 = 2 248,87 Eur). Atmesta apeliacinio skundo dalis sudaro 20 proc., todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 278,30 Eur (1 391,50 Eur × 20 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese.
48. Priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovei iš ieškovės priteisiama 321,70 Eur (600 Eur – 278,30 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Nustatyti neatlygintinai, neterminuotai 2,32 m2 ploto servitutą atsakovės Kauno žydų religinės bendruomenės, juridinio asmens kodas 192052014, pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpoms, pažymėtoms kadastro bylos pirmo aukšto plane Nr. a-1 (tarnaujantis daiktas), ieškovės J. M., gimusios (duomenys neskelbtini), patalpai–kirpyklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiai (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), suteikiantį teisę patalpos–kirpyklos savininkui ir naudotojams naudotis šiomis patalpomis patekimui į kirpyklos patalpas.
Atmesti kitus ieškinio reikalavimus.
Priteisti valstybei iš ieškovės J. M., gimusios (duomenys neskelbtini), 7,17 Eur (septynių eurų 17 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Priteisti atsakovei Kauno žydų religinei bendruomenei, juridinio asmens kodas 192052014, iš ieškovės J. M., gimusios (duomenys neskelbtini), 552,40 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt du eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
Priteisti atsakovei Kauno žydų religinei bendruomenei, juridinio asmens kodas 192052014, iš ieškovės J. M., gimusios (duomenys neskelbtini), 321,70 Eur (tris šimtus dvidešimt vieną eurą 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliaciniame procese.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Egidijus Tamašauskas
Lina Žemaitienė