Administracinė byla Nr. I-2547-428/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00020-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LVAL, Ligoninė), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog atskirais laikotarpiais nuo 2009-03-05 iki 2016-12-30 periodiškai buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad LVAL kameros buvo perpildytos ir jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Kamerų tipo palatose netinkamai atitvertas tualetas, todėl negalėjo kitiems asmenims matant, normaliai atlikti gamtinių reikalų. Netinkamas vėdinimas, kameras tekdavo valyti patiems, grindys supuvusios, lenda žiurkės, į dušą vesdavo tik vieną kartą į savaitę, dušo rageliai nulaužti, o vanduo tekėjo iš vamzdžio. Nurodė, jog drabužius skalbė rankomis kameros praustuvėje, po šaltu vandeniu. Drabužių džiovyklų nebuvo, dėl drėgmės kameroje, drabužiai nedžiūvo. Nebuvo kur susidėti rūbų ir daiktų, nes palatoje buvo viena spintelė, kuri buvo sulaužyta. Patalpose langai išdaužyti, kiauri, supuvę. Nurodė, kad negavo vaistų nuo astmos ir dietinio maitinimo. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė gyvenimo kokybės pablogėjimu, diskomfortu, depresija, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, nervingas. Dėl kankinamų sąlygų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 3 000 Eur.
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 13-17) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas dalyje tenkintinas iš dalies, dalyje byla nutrauktina.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, laikotarpiu nuo 2009-03-05 iki 2016-12-30.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 17).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009-03-05. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo atvykimo į LVAL pradžios, t. y. 2009-03-13 (b. l. 13), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į LVAL, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš LVAL ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo atvykimo LVAL, t. y. 2009-03-13, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017-01-02 (b. l. 8).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009-03-13 iki 2014-01-02 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014-01-02 iki 2016-12-19.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5307-244/2016 pagal pareiškėjo Dovydo Šerpečio skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 204 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpius nuo 2015-01-23 iki 2015-01-28, nuo 2015-04-08 iki 2015-04-15, nuo 2015-08-14 iki 2015-08-19 ir nuo 2015-08-28 iki 2015-09-09. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, jog jam trūko ploto palatose, be to, į kamerų plotą įskaičiuojami sanitarinis mazgas ir baldai. Tualetai buvo kamerose-palatose ir nuo gyvenamųjų patalpų jie buvo atitverti tik maždaug 1,5 m aukščio sienele, o kita jų pusė buvo atvira. Tualetai buvo prie durų, pro kurias dažnai vaikščiojo žmonės, o pro langelį kameras nuolat stebėjo prižiūrėtojai, todėl gamtinius reikalus teko atlikti matant kitiems asmenims. Nei tualetuose, nei kamerose nebuvo vėdinimo. Tiek tualetus, tiek kameras teko valyti ligoniams, jų niekas kitas nevalė ir nedezinfekavo, tam nebuvo jokių priemonių ar įrankių. Patalpose buvo tarakonų. Į dušą buvo galima nueiti tik kartą per savaitę. Dušo grindys buvo slidžios, todėl kilo pavojus susižeisti. Dušo rageliai nulaužti, o vanduo tekėjo iš vamzdžio. Be to, kamerose buvo tik šaltas vanduo. Nebuvo, kur džiauti išskalbtų rūbų. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose buvo šalta ir drėgna, veisėsi pelėsis. Patalpų langai buvo kiauri, todėl susidarydavo skersvėjis, o išskalbti rūbai ilgai džiūdavo ir įgaudavo nemalonų kvapą. Nebuvo, kur susidėti rūbų ir daiktų, todėl jie buvo laikomi po lovomis, lagaminuose arba kuprinėse. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimu skundas buvo tenkintas iš dalies ir priteista pareiškėjui 200 Eur. Šis sprendimas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nebuvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui, todėl yra įsiteisėjęs.
Atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dalykas bei pagrindas sutampa, todėl teismas sprendžia, kad byla, dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2015-01-23 iki 2015-09-09 (dėl perpildytų kamerų, netinkamos ventiliacijos, drėgmės, tualetų netinkamo atitvėrimo nuo likusios kameros, privatumo tualetuose, pelėsio, kamerų ir dušų būklės, drabužių skalbimo ir džiovinimo, langų būklės, parazitų (graužikų) buvimo patalpose, dėl naudojimosi dušu), nutrauktina.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Teismas šioje byloje vertina žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2014-01-02 iki 2015-01-22 ir nuo 2015-09-10 iki 2016-12-30.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjais laikotarpiu nuo 2014-01-02 iki 2015-01-22 nebuvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl byloje vertintinas laikotarpis nuo 2015-09-10 iki 2016-12-30.
Dėl kamerų tipo palatų ploto reikalavimų
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Europos Žmogaus Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek asmenų vertinamuoju laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo patalpose, todėl pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma byloje apskaičiuotina ginčo patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-09-18 iki 2015-09-23 buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 2, plotas 8,92 kv. m., įrengtos 2 lovos, t. y. 2 miegamosios vietos (teko vienam asmeniui ploto 4,46 kv. m.); nuo 2016-09-22 iki 2016-09-28 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 107, plotas 22,92 kv. m., įrengtos 3 lovos, t. y. 3 miegamosios vietos (teko vienam asmeniui ploto 7,64 kv. m.); nuo 2016-12-14 iki 2016-12-19 Ambulatorinio skyriaus skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 224, plotas 20,61 kv. m., įrengtos 3 lovos, t. y. 3 miegamosios vietos (teko vienam asmeniui ploto 6,87 kv. m.) (b. l. 13-14).
Daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 5 paras, t. y. nuo 2015-09-18 iki 2015-09-23, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto normą (trūko 0,64 kv. m.), todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Dėl naudojimosi dušu
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi pacientų naudojimosi dušu tvarką bei naudojimusi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę (b. l. 50). Taigi, teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad dušų įrengimas neatitiktų jam keliamų įrengimo bei higienos reikalavimų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo jo teisių pažeidimo nei į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, o aptariamų faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima.
Dėl tualeto ir sanitarinio mazgo
Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo palatose nebuvo tinkamai įrengtas tualetas, todėl neužtikrintas privatumas.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, jog pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais ir jo teisė į privatumą buvo pažeista.
Lietuvos higienos normos HN 47:2011 4 punkte įtvirtinta, kad šios higienos normos 7–9, 18, 19, 23, 26, 29, 30, 32–34, 40 ir 45–50 punktų nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Veikiančioms sveikatos priežiūros įstaigoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl jos įrengimas nėra privalomas. Ginčo dėl to, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatose buvo šaltas vanduo, nekyla, o kamerose-palatose teikti karštą vandenį teisės aktai Laisvės atėmimo vietų ligoninės neįpareigoja.
Dėl kitų gyvenimo sąlygų
Pareiškėjas nurodė, jog patalpose netinkamas vėdinimas, kameras tekdavo valyti patiems, grindys supuvusios, lenda žiurkės, dušo rageliai nulaužyti. Patalpose langai išdaužyti, kiauri, supuvę.
Pareiškėjo nusiskundimai dėl išdaužytų, kiaurų, supuvusių langų ir grindų yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Kaip nurodė atsakovės atstovas, LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikai šalinami minimaliais terminais. Šiam tikslui skirtos lėšos LAVL yra visiškai panaudojamos, gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Tai, kad kameros yra remontuojamos, patvirtina byloje esantys darbų priėmimo aktai (b. l. 65-68). Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kuriose kamerose buvo išdaužyti, supuvę langai, supuvę grindys. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo abstraktūs argumentai niekuo nepagrįsti, teismas sprendžia, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
Į bylą pateiktos sudarytos paslaugų teikimo sutartys su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, kad Ligoninė ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimą (b. l. 36-43). Iš UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliktų darbų aktų matyti, kad graužikų naikinimo darbai Ligoninėje atliekami nuolat (b. l. 44-45, 51-61), todėl pareiškėjo argumentai dėl graužikų atmetami.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), ir arba langas (langai). Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 47 punkto reikalavimą, kad recirkuliuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpų orą turi būti vadovaujamasi sveikatos apsaugos ministro 2005-06-09 įsakymu Nr. D1-289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ nuostatomis. Pagal šio teisės akto 20.1 punktą, natūralusis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai tiekiamo ar šalinamo oro nereikia valyti, o naudotojas, nekenkdamas kitiems, gali užtikrinti norminį mikroklimatą ir oro švarumą reguliuodamas tiesiai į patalpą patenkančio oro kiekį, arba kai į patalpą infiltruojasi pakankamai lauko oro. Administracinėje byloje nėra jokių langų ar vėdinimo sistemos netinkamumą patvirtinančių įrodymų. Administracinėje byloje taip pat nėra duomenų apie kamerų tipo palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gydymosi sąlygų nei į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės nebuvo pažeidžiamos. Šiuo metu dėl praėjusio laiko pažeidimų negalima nustatyti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose yra netinkamas vėdinimas, prasta langų, grindų, dušo įrenginių būklė, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodo. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai netinkamo vėdinimo, avarinės patalpų būklės nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti atsakovo atstovo paaiškinimais neturi pagrindo. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Ligoninės administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė, jog drabužius teko skalbti kamerose esančioje kriauklėje šaltu vandeniu. Į bylą pateiktas LAVL šilto vandens tiekimo grafikas (b. l. 46) patvirtina, kad ši gydymo įstaiga užtikrina teisę visiems nuteistiesiems pasinaudoti karštu vandeniu, todėl, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę drabužius skalbti ir karštu vandeniu. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad palatose nebuvo džiovyklų, todėl rūbus reikėjo džiovinti ant lovų galų. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai ir atmestini, kadangi jokie teisės aklai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose patalpose.
Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punktu palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nenustato, kokie baldai turi būti gyvenamosiose patalpose.
Nors atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog palatose nebuvo kur susidėti rūbų ir daiktų, nes buvo viena spintelė, kuri buvo sulaužyta. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.
Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad nebuvo išduoti vaistai nuo astmos ir nepaskirtas dietinis maitinimas, tačiau plačiau nepaaiškino, kada konkrečiai ir kas nedavė vaistų, neskyrė dietinio maitinimo, todėl abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai atmestini. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 5 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, stresu, pažeminimu, ir pan. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas raštu būtų skundęsis Ligoninės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 70 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjo D.Š. bylą dalyje, dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2015-01-23 iki 2015-09-09, nutraukti.
Priteisti D.Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė