Administracinė byla Nr. eA-1103-520/2024

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03436-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. sausio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą D. S., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą D. S., skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas E. A., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą D. S., (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. 1V-519 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (ministrą) (toliau – ir Ministerija, atsakovas) iš naujo įvertinti pateiktus įrodymus ir spręsti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pareiškėjui klausimą.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.       Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), prašydamas jam atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) (byloje nurodoma ir L. S. (S.), L. S.) buvo Lietuvos pilietis. Vidaus reikalų ministras Įsakymu, kuris įsigaliojo 2022 m. rugpjūčio 9 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 2 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo. 

2.2.       Departamentas darė išvadą, kad L. S. (S.) neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jis pagal Pilietybės įstatymą negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau Departamentas nurodė, jog pateikti dokumentai patvirtina E. A. proprosenelės B. Š. (I., I.; B. I.), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir 1905 metai, ir (duomenys neskelbtini)) Varniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pagal Pilietybės įstatymą E. A. nėra laikomas B. Š. palikuoniu. Departamentas konstatavo, kad E. A. negali būti laikomas L. S. (S.) ir B. Š. palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.3.       Atsakovas ir Departamentas teigia, kad nepateikti dokumentai, jog pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) buvo Lietuvos pilietis, tačiau tai prieštarauja atsakovo ir Departamento tvirtinimui, jog L. S. (S.) motina (pareiškėjo proprosenelė) buvo Lietuvos pilietė.

2.4.       Pateikti dokumentai įrodo, jog L. S. (S.) gimė 1932 m. rugpjūčio 22 d., t. y. tuo metu, kada Lietuvoje veikė 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę (toliau – ir 1919 m. Laikinasis įstatymas) bei 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Lietuvoje tuo metu galiojo kraujo teisės principas (lotynų kalba – ius sanguinis), kuris dar nebuvo papildytas žemės teisės principu (lotynų kalba – ius soli). Minėto įstatymo 4 punkte aiškiai pasakyta, kad vaikas, kurio tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo gimimo vietos įgyja Lietuvos pilietybę gimimu. Tuo metu galiojusioje 1922 m. Konstitucijoje nurodyta, kad pilietybės teisė įgyjama ir ji nustojama einant atitinkamu pilietybės įstatymu.

2.5.       Įsakymas nepagrįstas ir neteisėtas, nes L. S. (S.) gimdamas tapo Lietuvos piliečiu (pilietybę įgijo gimimu) ir ši aplinkybė negali būti ginčijama, kadangi nebuvo tuo metu galiojančio įstatymo, kuriame būtų numatyta, kad asmuo negali gimimu įgyti Lietuvos pilietybės, jeigu jis įgyja ir kitos valstybės pilietybę. Atvirkščiai, Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“. Šios aplinkybės atitinka ir dabar galiojančiame Pilietybės įstatyme nustatytą sąlygą: asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.6.       Bylai nėra reikšminga aplinkybė, kad vėliau, Lietuvoje, pareiškėjo prosenelis turėjo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pasą ir kad jis net buvo laikomas svetimtaučiu. Pilietybės įgijimas gimimu reiškia, kad asmuo gimdamas neturi galimybės išreikšti savo valią būti vienos ar kitos valstybės piliečiu.

2.7.       Visi dokumentai, pagrindžiantys teisę pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo pateikti. Tačiau pateikti įrodymus apie tai, kad pareiškėjo prosenelis buvo asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo kokiu nors būdu ar kada nors buvo atimta Lietuvos Respublikos pilietybė, nėra įmanoma, kaip ir pateikti dokumentą, kad nėra tokio pobūdžio dokumento. Lietuvos archyvai tokių dokumentų neturi.

2.8.       Įsakymas pažeidžia pareiškėjo (ir jo atstovės) teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas turi būti laikomas L. S. (S.) palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis – kadangi jis atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl Įsakymas turi būti panaikintas.

3.       Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, jog pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) niekada neturėjo Lietuvos pilietybės, pareiškėjo proproseneliai C. Š. ir B. Š. turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau pareiškėjas jiems nėra vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, t. y. pareiškėjas neatitinka palikuonio apibrėžimo pagal Pilietybės įstatymą.

5.       Atsakovo teigimu, 1919 m. Laikinasis įstatymas, kuriuo grindžiamas skundas, taikytinas sistemiškai su: 1) 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsniu (atsiliepime į skundą nurodytas 9 straipsnis), kuriuo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis; 2) 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 13 straipsniu, kuriuo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Dėl šių draudimų pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) neįgijo Lietuvos pilietybės, nes 1932 metais gimimu įgijo britų pilietybę.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

7.1.       Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas negali būti laikomas L. S. (S.) ir B. Š. palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo pateikti ir Departamento surinkti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjo prosenelis L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini), nuo gimimo buvo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pilietis. L. S. (S.) gimimo metu galiojo 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurios 10 straipsnis numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas. L. S. (S.) netapo Amerikos krašto piliečiu, jis 1932 m. rugpjūčio 22 d. gimimu įgijo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pilietybę. Atsižvelgiant į tai, kad L. S. (S.) neturėjo Lietuvos pilietybės, jis pagal Pilietybės įstatymą negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.

7.2.       Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtino, jog pareiškėjo proprosenelė B. Š. (I.; I.; B. I.), gim. (duomenys neskelbtini) Varniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pagal Pilietybės įstatymą pareiškėjas nėra laikomas B. Š. palikuoniu. L. S. (S.) (B. Š. sūnui) neturint Lietuvos pilietybės, B. Š. pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs. Departamentas pateikė siūlymą vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. 

7.3.       Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad L. S. (S.) Lietuvos pilietybę buvo įgijęs gimimu. Tai prieštarauja pareiškėjo Departamentui pateiktų dokumentų duomenims – 1937 m. lapkričio 18 d. Jungtinės Karalystės konsulate Kaune išduotame Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pase nurodyta, kad L. S. (S.) britų piliečiu yra laikomas nuo gimimo, t. y. pateikti dokumentai nepatvirtina, kad L. S. (S.) turėjo Lietuvos pilietybę.

 

II.

 

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo E. A., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą D. S., skundą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad ginčijamas Įsakymas, priimtas atsižvelgiant į Departamento 2022 m. birželio 20 d. teikimą Nr. 22TR60 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas), kuriame Departamentas nurodė, kad:

9.1.       Dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikti, tačiau buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo nuo gimimo buvo laikomas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės subjektu (piliečiu). 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnis nurodo, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 21 straipsnis nurodo, kad Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus Reikalų Ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę. L. S., gyvendamas Lietuvoje, nebuvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, nes gyveno su užsieniečio pasu, o jo tėvai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar paso išdavimo nesikreipė, pranešimo apie turimą kitos valstybės pilietybę nepateikė ir leidimo pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę negavo arba tokie dokumentai nebuvo pateikti.

9.2.       Atsižvelgiant į tai, kad L. S. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, jis pagal Pilietybės įstatymą negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo proprosenelės B. Š. (I.; I; B. I.), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir 1905 metai, ir (duomenys neskelbtini)) Varniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pagal Pilietybės įstatymą pareiškėjas nėra laikomas B. Š. palikuoniu.

9.3.       Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas L. S. (S.) ir B. Š. palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

10.       Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 ir 17 dalimis, 9 ir 38 straipsniais. Teismas pažymėjo, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jeigu jis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis ir asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

11.       Teismas vertino, kad pareiškėjas pretendavo į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip Lietuvos piliečio, turėjusio tokį statusą 1940 m. birželio 15 d., palikuonis, L. S. (S.) provaikaitis. Teismo vertinimu, ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

12.       Teismas atkreipė dėmesį, jog Departamento Teikime, kuriuo remiantis priimtas Įsakymas, nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. 1932 m. rugpjūčio 22 d. Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo pateikti, o pareiškėjas ir neginčijo, kad dokumentas, įrodantis L. S. (S.) Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodytas Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, nebuvo pateiktas. Teismas pažymėjo, kad pateiktame pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, gimimo liudijime jo pilietybė nėra nurodyta.

13.       Teismas konstatavo, kad susidarė situacija, nurodyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje, t. y. Departamentas konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, ir darė išvadą, jog šie duomenys gali būti nustatomi teismine tvarka.

14.       Vadovaudamasis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką reglamentuojančio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, teismas pabrėžė, jog kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tokios aplinkybės kaip šioje byloje reikšminga aplinkybė (t. y. asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d.) nustatymas, siekiant atkurti pilietybę, yra nagrinėtinas CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).

15.       Teismas darė išvadą, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į šio įstatymo 38 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašą ir teisingai įvertino pateiktų dokumentų turinį, todėl nenustatė pagrindo panaikinti Įsakymą, nurodęs, kad tai nepaneigia pareiškėjo galimybių kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

 

III.

 

16.       Pareiškėjas E. A., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą D. S., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

17.       Pakartodamas skunde nurodytas ginčo aplinkybes ir nesutikimo su Įsakymu argumentus, pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad:

17.1.       Teismo išvada, kad pareiškėjas CPK nustatyta tvarka turėtų kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, yra nepagrįsta, kadangi visi dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, buvo pateikti. Pareiškėjas pateikė L. S. gimimo liudijimą, kuriame tiesiogiai įrašyta, kad jo tėvai yra Lietuvos piliečiai, o Lietuvos piliečiams gimęs vaikas ir pagal tuo metu galiojusį 1919 m. Laikinąjį įstatymą, ir pagal dabar galiojantį Pilietybės įstatymą yra Lietuvos pilietis. Jokios reikšmės pilietybės statusui neturi, ar tai yra įrašyta kitos šalies išduotame gimimo liudijime ir ar gimęs vaikas gavo Lietuvos Respublikos pasą. Teismas turėjo nustatyti minėtą aplinkybę, kaip aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti.

17.2.       Teismas vadovavosi neaktualia teismų praktika ir neatsižvelgė į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio pakeitimus (žr. 2022 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. XIV-925 redakciją), kur nustatyta, jog asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

17.3.       Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad minėtoje nuostatoje aiškiai nurodyta – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę. Jos netenkant reikėjo atlikti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras. Teismas taip pat neatsižvelgė į vartojamą išsireiškimą „bet kuriuo metu“ ir netinkamai aiškino įstatymą.

17.4.       Atsakovas, Departamentas ir pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus įrodymus, skundo argumentus ir nesiejo jų su galiojančiomis teisės normomis. Priimant sprendimus nebuvo kreipiamas dėmesys į Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte pateikiamus išaiškinimus. Nebuvo pagrindo tvirtinti, kad dokumentai L. S. Lietuvos Respublikos pasui gauti nebuvo pateikti, kadangi byloje nėra tokio įrodymo, o jeigu ir būtų, jis būtų nereikšmingas. Nereikšminga ir tai, ar tėvai kreipėsi dėl L. S. paso, ar ne, ar jo gimimo liudijime yra įrašyta pilietybė, kadangi jis gimdamas Lietuvos piliečiams tapo Lietuvos piliečiu.

17.5.       Užsienyje gimęs Lietuvos piliečio vaikas automatiškai ir be jokių papildomų išlygų gimimu įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Šį faktą neginčijamai patvirtina tarpukariu galiojęs teisinis reguliavimas: 1919 m. Laikinasis įstatymas, Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento aplinkraščiai (žr. 1938 m. gegužės 10 d. sąvadą), kurie teisės doktrinoje ir teismų praktikoje priskiriami Lietuvos įstatymams bei valstybės valdymo institucijų išleistiems teisės aktams. Dėl to negali kilti ginčas, kad toks vaikas tampa Lietuvos Respublikos piliečiu (nepriklausomai nuo to, ar jis kartu tapo, ar netapo dar ir kitos valstybės, kurioje gimė, piliečiu), atsižvelgiant į tarpukario Lietuvos teisinį reguliavimą.

17.6.       Užsienyje gimusiam Lietuvos piliečio vaikui tapus Lietuvos Respublikos piliečiu ir nesant duomenų, kad jis (ar jo tėvai) atliko galiojančiame Pilietybės įstatyme nustatytas Lietuvos pilietybės oficialaus panaikinimo procedūras, konstatuotina, kad vaikas išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę iki pat 1940 m. birželio 15 d., nepriklausomai nuo to, ar jis būtų įgijęs, ar nebūtų įgijęs dar ir užsienio valstybės pilietybę. 

18.       Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19.       Atsakovas nurodo, kad:

19.1.       Įsakymas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjo prosenelis niekada neįgijo Lietuvos pilietybės. Apeliacinio skundo argumentas dėl 1919 m. Laikinojo įstatymo nepagrįstas, kadangi šis įstatymas turi būti sistemiškai taikomas su 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatomis, kuriomis buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis. Dėl šio draudimo pareiškėjo prosenelis neįgijo Lietuvos pilietybės, kadangi gimimu įgijo britų pilietybę.

19.2.       Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento aplinkraščių vertinimo, kadangi juose kalbama apie vidaus paso išdavimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prosenelis trumpam atvykęs į Lietuvą iš jos išvyko. Pareiškėjo prosenelio (vaiko) atstovai būdami Lietuvoje nesiėmė jokių veiksmų dėl Lietuvos pilietybės ir Lietuvos paso įgijimo, t. y. Kaune jiems buvo išduotas Britanijos pasas. Be to, aplinkraštyje nekalbama apie užsienio pilietybės turėjimą, t. y. vertinta situacija, kai asmuo nėra kitos valstybės pilietis.

20.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21.       Departamentas, nurodydamas, jog teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, akcentuoja, kad:

21.1.       Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) nuo gimimo buvo laikomas Lietuvos piliečiu. L. S. (S.) gimimo metu galiojo 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, kuri draudė dvigubą pilietybę, todėl L. S. (S.), gimimu įgijęs Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pilietybę, pagal 1919 m. Laikinojo įstatymo nuostatas negalėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu. Pareiškėjo prosenelio 1937 m. lapkričio 18 d. Jungtinės Karalystės konsulate Kaune išduotame Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pase nurodyta, kad L. S. (S.) britų piliečiu yra laikomas nuo gimimo. Nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad L. S. (S.) būtų laikomas Lietuvos piliečiu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. raštas Nr. 51317 nėra taikytinas nagrinėjamu atveju, kadangi minėtame rašte nurodomi Lietuvos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę. Šiuo atveju nėra duomenų, kad L. S. (S.) buvo laikomas Lietuvos piliečiu, t. y. nuo gimimo jis buvo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pilietis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pagal šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo nuostatas, L. S. (S.) negalėjo būti asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.

21.2.       Asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais ir dabar, ir tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracijos, paso išdavimo ir kt. Vertinant Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento aplinkraščių turinį, galiojusius teisės aktus, konstatuotina, jog pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) negalėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi jo tėvai neatliko veiksmų dėl L. S. (S.) Lietuvos pilietybės įgijimo ir Lietuvos paso įgijimo, o atliko veiksmus dėl L. S. (S.) Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės paso įgijimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

22.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo E. A., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą D. S., skundo reikalavimas panaikinti vidaus reikalų ministro 2022 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. 1V-51 neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės, pagrįstumas ir teisėtumas.

23.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę dėl to, kad jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, nes nepateikti įrodymai, jog pareiškėjo prosenelis L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad šis asmuo nuo gimimo buvo laikomas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečiu.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo Įsakymas būtų panaikintas, laikosi pozicijos, jog jis (pareiškėjas) turi būti laikomas L. S. (S.) palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, nes jis atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, L. S. (S.), gimdamas tapo Lietuvos piliečiu, nes jo tėvai buvo Lietuvos piliečiai, o Lietuvos piliečiams gimęs vaikas pagal tuo metu galiojusį Lietuvos pilietybės įstatymą ir pagal dabar galiojantį Pilietybės įstatymą yra Lietuvos pilietis, be to, tuo metu nebuvo galiojančio įstatymo, nustatančio, jog asmuo negali gimimu įgyti Lietuvos pilietybės, jeigu jis įgyja ir kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjas šias aplinkybes įrodinėja prosenelio L. S. (S.) gimimo liudijimu, nurodydamas, jog jo prosenelio tėvai C. Š. ir B. Š. buvo Lietuvos piliečiai. 

25.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 str.).

26.       Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 d.); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 d.); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 d.). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (2022 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. XIV-925 redakcija), asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. 

27.       Pilietybės įstatymo 9 straipsnis 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

28.       Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

29.       Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.). 

30.       Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 p.).

31.       Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 p.).

32.       Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 p.).

33.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteikė atsakovui jokių dokumentų, kuriuose konkrečiai būtų užfiksuota teisiškai reikšminga aplinkybė, jog jo prosenelis nuo pat gimimo iki 1940 m. birželio 15 d. ar tam tikrą laiką iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje pateiktame pareiškėjo prosenelio gimimo liudijime, išduotame Pietų Afrikos valstybėje, nenurodyta, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėtina ir tai, kad šiame gimimo liudijime nenurodyta, jog jo tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o nurodyta, kad jo tėvų gimimo vieta – Lietuva.

34.       Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjo prosenelis su motina iš Lietuvos į Pietų Afrikos valstybę išvyko 1937 m. gruodžio 3 d., o pareiškėjo proseneliui 1937 m. lapkričio 18 d. Jungtinės Karalystės konsulate Kaune buvo išduotas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečio pasas, kuriame nurodyta, kad jis (L. S. (S.)) britų piliečiu yra laikomas nuo gimimo.

35.       Taigi pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neteikė jokių dokumentų (tokie dokumentai nepateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), kuriuose būtų įrašyti duomenys apie jo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie prosenelio turėtą Lietuvos pilietybę, o laikosi pozicijos, jog prosenelis Lietuvos pilietybę įgijo gimdamas, nes jo (prosenelio) tėvai buvo Lietuvos piliečiai. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės suponuoja išvadą, kad laikomasi pozicijos, jog pareiškėjo prosenelis turėjo dvi pilietybes (Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės).

36.       Kadangi pareiškėjas neteikė įrodymų, patvirtinančių apie prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad tokie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, t. y. CPK 445 straipsnyje nustatyta tvarka.

37.       Būtent tokios aplinkybės, kurias nurodo pareiškėjas šioje byloje (prosenelis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus), nagrinėjamos ir vertinamos civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nustatymo pagal CPK 445 straipsnį (šiuo aspektu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje buvo sprendžiama, ar asmuo galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas, ar išvykdamas iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, ar asmuo, kaip Lietuvos piliečio vaikas, turėjo būti pripažįstamas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą. Akcentuotina ir tai, kad bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su dvigubos pilietybės turėjimu / neturėjimu (šiuo aspektu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

38.       Apibendrinant šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, netenkindamas pareiškėjo skundo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo E. A., atstovaujamo atstovės pagal įstatymą D. S., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

                Ramūnas Gadliauskas

 

 

                Dalia Višinskienė