Civilinė byla Nr. 2-2236/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00294-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vespila“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2608-259/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aksa holdingas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai individualiai įmonei „Gilaba“, uždarajai akcinei bendrovei „Vespila“ dėl sandorio nuginčijimo.

Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje kilęs ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių komiteto nutarimo bei įmonės sudaryto turto pardavimo sandorio teisėtumo.

              Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

              Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aksa holdingas“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo bankrutavusios individualios įmonės (toliau – ir BIĮ) „Gilaba“ 2013 m. rugsėjo 5 d. kreditorių komiteto protokolo nutarimą 3 darbotvarkės klausimu, kuriuo pritarta nekilnojamojo turto pardavimui už ne mažesnę kaip 500 000 Lt sumą; pripažinti negaliojančia atsakovų 2013 m. lapkričio 6 d. sudarytą turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Ieškovas paaiškino, kad atsakovui BIĮ „Gilaba“ priklausęs turtas parduotas už ypatingai žemą kainą – taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus. Be to, turtas parduotas asmeniui (atsakovui UAB „Vespila“), kurio valdymo organų nariai ir akcininkai yra susiję su atsakovu BIĮ „Gilaba“ bei jo savininku ir vadovu.

              Reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pagal Sutartį atsakovo UAB „Vespila“ įgyto turto areštą. Ieškovo manymu, atsakovas UAB „Vespila“ gali imtis priemonių paslėpti ar perleisti, įkeisti pagal Sutartį įgytą turtą. Tokių sandorių ginčijimas užtruktų, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų pasiektas pagrindinis bylos tikslas – teisinės taikos atstatymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovo prašymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenkino.

Teismas, įvertinęs ieškinio turinį, pateiktus įrodymus, priėjo išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas CPK 144 straipsnio 1 dalies apimtyje. Nurodęs, kad atsakovas UAB „Vespila“ ginčijamu sandoriu įgytą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, teismas sprendė esant tikslinga šį turtą areštuoti, uždraudžiant jo savininkui sudaryti bet kokius turto realizavimo sandorius, taip pat šį turtą įkeisti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

                            Atskirajame skunde atsakovas UAB „Vespila“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

                            Ieškinys paremtas prielaidomis, o su juo bylos svarstymui pateikti dokumentai nepatvirtina reikalavimų pagrįstumo. Sprendimas parduoti Sutarties objektu esantį turtą priimtas atsakovo BIĮ „Gilaba“ kreditorių susirinkimo daugumos balsais. Taigi, jis atitiko įmonės kreditorių interesus ir valią. Turto ginčo pardavimo kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad jis nesėkmingai pardavinėtas daugiau nei metus. Ieškinio prima facie nepagrįstumą, anot apelianto, patvirtina ir tai, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir AB „Swedbank“, kurių reikalavimo teises perėmė ieškovas, pritarė ginčo turto pardavimo kainai. Kadangi jie neapskundė atsakovo BIĮ „Gilaba“ 2013 m. rugsėjo 5 d. kreditorių komiteto sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas neperėmė tokios teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-494/2013). Ieškinio nepagrįstumas implikuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra adekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia proporcingumo, ekonomiškumo principus, šalių interesų pusiausvyrą. Savarankiškas pagrindas naikinti skundžiamą nutartį yra motyvų nenurodymas, apsiribojant deklaratyviais teiginiais.

                            Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

                            Skunde dėstomos aplinkybės savo esme yra apelianto materialiniai atsikirtimai į ieškinį. Pagrįsti faktui, kad teismas neteisingai įvertino ieškinio preliminarų pagrįstumą, apeliantas įrodymų nepateikė. Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad aiškiai suformuluotas jo pagrindas bei dalykas, prie jo pateikti jį pagrindžiantys įrodymai. Todėl šioje proceso stadijoje, anot ieškovo, negalima konstatuoti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Ieškovas pažymi, kad teismo nustatyti ribojimai yra minimalūs teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Apelianto teiginiai, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą, jos sukelią jam žalą, yra nemotyvuoti.

              Teisėja

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

                            Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

                            Šioje byloje skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, atlikęs pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą, pripažino, kad byloje gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, bei konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto, taikymo būtinybę suponuoja ieškovo pareikštu ieškiniu siekiamos teisinės pasekmės, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos natūra taikymas. Anot teismo, apeliantui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebūtų kliūčių atlikti teisinius veiksmus, kurie apsunkintų arba padarytų faktiškai neįmanomu jo pagal Sutartį gauto turto grąžinimą pardavėjui BIĮ „Gilaba“. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad teismas netinkamai aiškino prima facie doktriną ir pritaikydamas ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė bylos šalių interesų pusiausvyrą, nes neproporcingai suvaržė apelianto teises. Be kita ko, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Nurodyti klausimai sudaro šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320, 338 straipsniai).

                            Kaip minėta, vienas iš motyvų, remdamasis kuriuo apeliantas įrodinėja apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimo poreikį, – tai akivaizdus ieškinio reikalavimų nepagrįstumas. Pastarąjį faktą apeliantas grindžia tuo, kad ieškovo argumentai yra deklaratyvūs, jis remiasi tik prielaidomis bei yra praleidęs atsakovo BIĮ „Gilaba“ 2013 m. rugsėjo 5 d. kreditorių komiteto nutarimo, priimtu 3 darbotvarkės klausimu, apskundimo terminą (Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalis). Taigi, apeliantas ieškinio prima facie nepagrįstumą de facto sieja su detaliu aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinys, nagrinėjimu bei fakto, ar ieškovas yra praleidęs terminą skųsti kreditorių komiteto nutarimą, nustatinėjimu. Nurodytos aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės tyrimo dalykas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ina Trade“ v. UAB „Ave Matrox“, bylos Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „iTree Lietuva“ v. UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai“ v. Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ v. UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013). Šioje byloje ieškovas pareikštame ieškinyje prašo pripažinti negaliojančiu ne tik konkretų atsakovo BIĮ „Gilaba“ kreditorių komiteto nutarimą, bet ir jį vykdant tarp atsakovų sudarytą turto perleidimo sandorį. Apeliantas neneigia, kad tokie reikalavimai gali būti reiškiami ir jų patenkinimas sukeltų teisines pasekmes. Ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį galimai pagrindžiantys įrodymai. Todėl prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Remiantis tuo, atskirojo skundo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepasitvirtinę.

                            Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumą apeliantas, be kita ko, netiesiogiai grindžia ir tuo, kad nėra kitos sąlygos jų taikymui, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui nebeįmanomu. Pažymėtina, kad pastarasis argumentas tiesiogiai susijęs su apelianto teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nemotyvavimo. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovas siekia restitucijos taikymo natūra, t. y. kad BIĮ „Gilaba“ būtų grąžintas jo pagal Sutartį UAB „Vespila“ perleistas turtas. Įvertinęs tokį tikslą, pirmosios instancijos teismas taikė konservacinę ir prevencinę funkcijas atliekančias laikinąsias apsaugos priemones: areštavus ginčo objektu esantį turtą užtikrinta, kad jis nebus perleistas tretiesiems asmenims, taip pat garantuota, kad nebus nustatyti teisiniai ribojimai, galintys sutrukdyti turto grąžinimą pirminiam savininkui. Vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinamas ieškovo lūkestis į realų teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad išvada, ar egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, gali būti tiek faktinė (pvz., jei atsakovas paskelbtų apie ginčo turto perleidimą), tiek ir hipotetinė (teoriškai įmanoma) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. K. J. ir kt., bylos Nr. 2-1211/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ERP“ v. UAB „Mokipay Europe“, bylos Nr. 2-1320/2014). Šiuo atveju nuspręsti, ar neišvengiamai reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones užteko to, kad apeliantui nėra objektyvių kliūčių perleisti 2013 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusius nekilnojamuosius daiktus tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti nuosavybės teises į juos. Teismas šią aplinkybę aiškiai išskyrė ir ja rėmėsi. Kadangi nurodyta aplinkybė per se detalesnio aptarimo nereikalinga, negalima sutikti su apelianto pozicija, kad teismas nepateikė savo sprendimo motyvų. Pagal nustatytas faktines aplinkybes netaikant laikinųjų apsaugos priemonių būtų neproporcingai tarp šalių paskirstyta galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Remiantis tuo, atskirojo skundo argumentai šioje dalyje pripažintini nepagrįstais (CPK 185 straipsnis).  

                            Tęsiant atskirojo skundo argumentų analizę, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vystyk“ v. UAB „Apgyvendinimo sprendimai“, bylos Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Aukso centras“ v. UAB „Kornas“ ir kt., bylos Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamu atveju taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nustatyti suvaržymai yra proporcingi siekiamiems tikslams. Apeliantui pritaikyti apribojimai ne tik užtikrina ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t. y. restitucijos natūra taikymą, bet ir minimaliai varžo apelianto teises. Argumentą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia bylos šalių interesų pusiausvyrą, apeliantas motyvuoja tik ieškinio akivaizdžiu nepagrįstumu. Kaip prieš tai minėta, apeliantas ydingai traktuoja prima facie doktrinos turinį. Be to, apeliantas neidentifikuoja priežastinio ryšio tarp jam pirmosios instancijos teismo nustatytų suvaržymų ir jais užtikrinto ieškovo siekiamo materialinio teisinio rezultato. Įrodymų, kad 2013 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusių nekilnojamųjų daiktų areštas bei kiti su tuo susiję draudimai iš esmės ribotų apelianto kasdienę ūkinę–komercinę veiklą, keltų grėsmę jo veikimui, apeliantas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, prieitina prie išvados, kad apeliantas neįrodė atskirojo skundo teisinio, faktinio pagrindų ir šioje dalyje.

              Dėl to spręstina, kad atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

                            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

                            Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                     Rasa Gudžiūnienė