LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal akcinės bendrovės banko „Snoras“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-732-253/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio viešbučiai“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ieškovas AB bankas „Snoras“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. ieškiniu prašė iškelti atsakovei UAB „Pajūrio viešbučiai“ bankroto bylą ir jos bankroto administratoriumi paskirti UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Nurodė, kad atsakovas jam yra skolingas pagal 2005 m. rugsėjo 12 d. kredito sutartį Nr. 031-47168, 2006 m. gruodžio 15 d. kredito sutartį Nr. 031-47323, 2007 m. liepos 18 d. kredito sutartį Nr. 031-47391 ir jų vėlesnius pakeitimus. Atsakovo pradelsti įsipareigojimai bankui sudaro 7 728 386,80 Lt, o jos turtas iš esmės siekia tik apie 3 909 097 Lt. Kadangi atsakovo įsipareigojimai kreditoriams viršija visą jos balanse esantį turtą, jis laikytinas nemokiu ir jam keltina bankroto byla.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą UAB „Pajūrio viešbučiai“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismų suformuota praktika rodo, jog tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimus bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateikto UAB „Pajūrio viešbučiai“ 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų matyti, jog atsakovo turtą sudarė 19 878 941 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 446 276 Lt (T. 2, b. l. 107). 2010 m. sausio 31 d. atsakovo balanso duomenimis atsakovo turtą sudaro 19 878 180 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 447 295 Lt (T. 2, b. l. 109). 2008 m. balanso duomenimis atsakovo turtą 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 20 311 151 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 496 584 Lt (t. 1, b. l. 177–178). Taigi konstatuotina, kad per pastaruosius dvejus įmonės veiklos metus bendrovės balanso duomenys iš esmės nekito. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagrindas iškelti bankroto bylą yra ne visų įsipareigojimų ir įmonės turto vertės santykis apskritai, bet pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, todėl bankroto byla atsakovui nekeltina, nes šis santykis neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovas nurodė, jog 2009 m. atlikus atsakovui priklausančio turto vertinimą, realiai atsakovui priklausančio turto vertė sudaro 3 909 097 Lt. Tačiau teismas, įvertinęs ieškovo nurodytą aplinkybę dėl atsakovui priklausančio turto nuvertėjimo ir laikant, kad materialaus bei finansinio turto vertė sudaro 3 909 097 Lt, o pradelstoms skoloms esant 447 295 Lt, padarė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas yra nemokus.

Atskiruoju skundu ieškovas AB bankas „Snoras“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:

1. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-859/2009 konstatavo, kad tuomet, kai atsakovas ginčija ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Tačiau ieškovas pažymi, kad ginčo dėl atsakovo skolos ieškovui fakto nėra, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė ieškovo piniginio reikalavimo į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę.

2. Teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą ir įvertindamas įmonės mokumą, turi atsižvelgti į tai, kokią įtaką įmonės mokumo būsenai turi tokios įmonės pareikšti ieškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006). Nors 2006 m. gruodžio 15 d. kredito sutartis Nr. 031-47323 buvo nutraukta 2009 m. sausio 26 d., tačiau prievolė pagal šią sutartį pasibaigė 2009 m. liepos 20 d., todėl net ir pripažinus, kad minėta sutartis buvo nutraukta nepagrįstai, tai nepakeistų pradelstų įsipareigojimų dydžio, kurie pagal minėtą sutartį viršija 4 mln. Lt. Be to, pripažinus neteisėtais kitų sutarčių nutraukimus, ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo dienai pradelsti įsipareigojimai pagal kitas sutartis viršytų 1 mln. Lt. Tokiu būdu teismui priėmus atsakovui palankius sprendimus, jo pradelsti įsipareigojimai ieškovui ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienai viršytų 5 mln. Lt, t,. y. nebūtų paneigiamas faktas, kad atsakovas yra nemokus.

3. Teismui neįtraukus atsakovo skolų ieškovui į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, neturėtų būti įtraukiami į atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto masę ir atsakovo skolų ieškovui grąžinimui užtikrinti įkeistas atsakovo turtas, nes priešingu atveju, yra iškraipomas įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis, kas sąlygoja netinkamą įmonės mokumo būsenos įvertinimą. Atitinkamai į atsakovo turto masę neįtraukiant ieškovui įkeisto turto vertės, atsakovo turto vertė sudaro 794 959 Lt, kai tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai kitiems kreditoriams – 447 295 Lt, kas leidžia teigti atsakovui esant nemokiam.

4. Iš byloje esančių finansinių atsakovo ataskaitų už 2007 – 2009 metus aišku, kad atsakovas yra nuostolingai veikianti įmonė, o jo pajamos per 2009 metus sudarė vos 126 545 Lt, todėl akivaizdu, kad esant tokioms pajamoms, atsakovas niekaip negalės įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Atitinkamai didžiausi atsakovo debitoriai – vienintelė atsakovo akcininkė A. S. individuali įmonė ir direktorius A. S., kurių skola atsakovui sudaro 9 631 331 Lt, ieškovo žiniomis, yra visiškai nemokūs, tačiau teismas to taip pat nenustatinėjo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo teismui pateikto balanso eilutės „Finansinis turtas“ detalizavimo matyti, kad atsakovas 2006 m. gruodžio mėnesį paskolino vadovui A. S. 2 222 009,36 Lt, o vienintelei akcininkei A. S. individualiai įmonei – 6 968 275,64 Lt, tačiau iš ieškovo pateikto 2008 m. rugsėjo 20 d. atsakovo balanso matyti, kad atsakovo finansinis turtas sudaro tik 6 968 275,64, todėl galima teigti, kad 2 222 009,36 Lt piniginių lėšų atsakovo direktoriui buvo paskolinta po 2008 m. rugsėjo 20 d. (tuo metu, kai atsakovas nustojo vykdyti įsipareigojimus ieškovui), tačiau minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino.

5. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus. Atitinkamai atsakovo balansuose įrašyto turto vertei kelis kartus skiriantis nuo ieškovo pateiktų turto vertinimų, ieškovo nuomone, teismas turėjo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 p.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamu atveju vadovavosi realios atsakovo finansinės būklės neatspindinčiais dokumentais, todėl netinkamai išsprendė atsakovo mokumo klausimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Pajūrio viešbučiai“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas neginčija skolų dydžio, tačiau vyksta ginčas, kada tos skolos turės būti sumokėtos, o tai priklausys nuo būsimų teismo sprendimų. Atitinkamai apie įmonės mokumą sprendžiama ne pagal turimas skolas, o pagal pradelstus mokėjimus. Tuo tarpu iš byloje esančių ieškinių aišku, kad prašoma ne tik pripažinti kredito sutarčių nutraukimą negaliojančiu, bet ir atidėti kredito bei palūkanų pagal kredito sutartį Nr. 031-47323 grąžinimą iki 2011 m. gruodžio 31 d. Be to, ĮBĮ nenumato, kad į įmonės turimo turto balansą nebūtų įtraukiamas įkeistas turtas, neretai įmonės vykdo veiklą įkeitusios visą turtą. Atitinkamai įmonės veiklos nuostolingumas nėra pagrindas bankroto bylai kelti, o keičiantis ekonominėms sąlygoms ir praėjus ekonominiam sąstingiui, įmonės veikla gali atsigauti. Ieškovas taip pat mano, kad nebuvo jokios būtinybės atlikti atsakovo turto vertinimą, nes ieškovo atstovas teismo posėdyje tokių prašymų nereiškė, o ir pats ieškovas pateikė atsakovo turto vertinimus, iš kurių aišku, kad atsakovo turto vertė gerokai viršija pradelstų įsipareigojimų sumą. 

Be to, 2010 m. birželio 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta UAB „Pajūrio viešbučiai“ atstovo pateikta kasos išlaidų orderio, pagal kurį grąžinta 280 000 Lt skola kreditorei R. R. ir šia apimtimi sumažėjo UAB „Pajūrio viešbučiai“ skolų mastas. Tuo tarpu ieškovas AB bankas „Snoras“ 2010 m. liepos 8 d. pateikė raštą, kuriame nurodė, kad minėtas atsiskaitymas su R. R. yra neteisėtas atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašė apie atsakovo vadovo veiksmus informuoti prokurorą (CPK 300 str. 1 d.; BK 246 str. 2 d.).

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė ieškovo piniginio reikalavimo į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, tačiau kai atsakovas ginčija ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, pastaroji neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-859/2009, 2-370/2010). Atitinkamai, nors kaip nurodo apeliantas, ginčo dėl atsakovo skolos ieškovui fakto nėra, tačiau atsakovas ginčija kredito sutarčių nutraukimo teisėtumą (T. 2, b. l. 6-16), o tai turi tiesioginės įtakos nustatant ne  atsakovo įsipareigojimų dydį apskritai, o būtent pradelstų įsipareigojimų dydį, kuris turi esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl atsakovo mokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.) ir atitinkamai bankroto bylos iškėlimo (ieškovas prašo iškelti bankroto bylą UAB „Pajūrio viešbučiai“ būtent dėl atsakovo nemokumo (T. 1, b. l. 2-7).

Tiesa, apeliantas nurodo, kad prievolė pagal kredito sutartį Nr. 031-47323 vis tiek baigėsi 2009 m. liepos 20 d., todėl net ir pripažinus, jog minėta sutartis 2009 m. sausio 26 d. buvo nutraukta nepagrįstai, tai nepakeistų pradelstų įsipareigojimų dydžio. Tačiau, nors teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nevertina ieškinių, kuriais ginčijami ieškovo kreditoriniai reikalavimai atskirose bylose, pagrįstumo, iš byloje esančių duomenų (T. 2, b. l. 6-11) aišku, kad atsakovas atskiru ieškiniu ginčija ne tik kredito sutarties Nr. 031-47323 nutraukimo teisėtumą, tačiau ir prašo atidėti paskolos pagal minėtą kredito sutartį grąžinimą bei palūkanų mokėjimą nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi akivaizdu, kad pastarojo ieškinio reikalavimo dėl kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo atidėjimo patenkinimas turėtų esminės įtakos sprendžiant atsakovo UAB „Pajūrio viešbučiai“ mokumo klausimą.

Ieškovo nuomone, neįtraukus atsakovo skolų ieškovui į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, neturėtų būti įtraukiami į atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto masę ir atsakovo skolų ieškovui grąžinimui užtikrinti įkeistas atsakovo turtas, tačiau tokio atsakovo turto skaidymo nustatant įmonės mokumą ĮBĮ nenumato. Be to, įkeisto turto vertė dažnai viršija pačios skolos dydį, todėl tokio turto neįtraukimas nustatant ir vertinant įmonės mokumą, prieštarautų lygiateisiškumo principui.

Apeliantas pažymi, kad atsakovas veikia nuostolingai, o vienintelė atsakovo akcininkė – A. S. individuali įmonė ir pats A. S., kurių skola atsakovui sudaro 9 631 331 Lt, ieškovo žiniomis, yra nemokūs. Tačiau veiklos nuostolingumas nėra pagrindas iškelti bankroto bylą, o jokių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie atsakovo debitorių (T. 2, b. l. 28) nemokumą, byloje nėra.

Atskirajame skunde taip pat pažymima, kad atsakovo balansuose įrašyto turto vertei kelis kartus skiriantis nuo ieškovo pateiktų turto vertinimų, teismas turėjo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 p.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos UAB „Pajūrio viešbučiai“ iškėlimo, iš esmės vadovavosi ne atsakovo pateiktais duomenimis apie jo turto balansinę vertę (T. 2, b. l. 109), o būtent paties ieškovo nurodytais duomenimis apie atsakovo turto vertę (T. 1, b. l. 7) bei šio turto vertę lygino su atsakovo skolomis, neįskaitant ginčijamų ieškovo reikalavimų (T. 2, b. l. 27) bei pagal tai padarė išvadą, jog nėra pagrindo atsakovo nemokumui konstatuoti, o įpareigoti atsakovą atlikti turto vertinimą vien todėl, kad balanse įrašyto turto vertė aiškiai skiriasi nuo ieškovo nurodytos turto vertės, nėra pagrindo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paties ieškovo nustatytą atsakovo turto vertę ir atsakovo pradelstų įsipareigojimų santykį (neįskaitant ginčijamų ieškovo reikalavimų), pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas yra nemokus, nes pradelsti įsipareigojimai (437 713,47) ir atitinkamai per vienerius metus mokėtinos sumos (447 295 Lt) neviršija pusės atsakovo turto vertės (pradelstus įsipareigojimus lyginant net ne su atsakovo balanse, o su paties ieškovo nurodyta atsakovo turto verte).

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė kasos pajamų orderį dėl dalies pradelstų įsipareigojimų sumokėjimo (T. 2, b. l. 147), tačiau šis mokėjimas, atliktas pagal 2010 m. gegužės 3 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-772-538/2010, buvo įvykdytas jau po skundžiamos Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutarties priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, dalies pradelstos skolos sumokėjimo fakto nevertina. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir atsakovo ar jo vadovo veiksmų, atliktų po skundžiamos nutarties priėmimo, nusikalstamumo klausimo (CPK 300 str.), nors tai ieškovui netrukdo pačiam kreiptis į kompetentingą instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (BPK 164, 166, 169, 171 str.).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį dėl ieškovo atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.   

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                              Artūras Driukas

                                                                                                                          Konstantinas Gurinas

                                                                                                                          Audronė Jarackaitė