Pranešėja Jolanta Gailevičienė                                        Civilinė byla Nr. 2A-1547-777/2014

Teisėja Rasa Augustė                              (Proceso Nr. 2-06-3-04379-2014-1)

                                       Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                                      35.5; 63.3; 99.3.;121.21.

                                                        (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Minibank“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-12 sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui R. N. dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 1078,86 Lt skolą, kurią sudaro 1000 Lt negrąžintas kreditas ir 78,86 palūkanos, 347,15 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašo priimti sprendimą už akių, jei atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-06-12 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 1000 Lt negrąžinto kredito, 55,11 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir            53 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, jog ieškovė ir atsakovas 2013-05-25 sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 1000 Lt sumos kreditą 30 dienų terminui. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas iki 2013-06-25. Atsakovas tinkamai nevykdė prievolės grąžinti paimtą kreditą ir mokėti palūkanas sutartyje numatyta tvarka ir terminu. Teismas priteisė 1000 Lt negrąžinto kredito, tačiau ieškinio dalį dėl 78,86 Lt palūkanų ir 347,15 Lt nuostolių priteisimo tenkino iš dalies. Teismas nurodė, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. numatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šis dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms, jų dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 95,95 proc. metines palūkanas, sudarančias 0,26 proc. kredito sumos dienos normą. Reikalaudamas priteisti didesnius nuostolius nei minimalūs, kreditorius privalėjo juos įrodyti, tačiau į bylą tokių įrodymų nepateikė, todėl taikant Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytą 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, už pradelstą atsiskaityti laiką apskaičiuotina 97,10 Lt (1078,86 Lt x 0,05 proc. x 180 dienų) delspinigių (nuostolių). Atsakovas ieškovei         2014-03-19 yra sumokėjęs 120,85 Lt sumą, ši suma įskaityta į ieškovės nuostolių padengimą (Sutarties 7.1.1. p.), todėl teismas konstatavo, jog nuostolius atsakovas ieškovei yra visiškai padengęs, o likusi neįskaityta įmokos dalis – 23,75 Lt (120,85 Lt – 97,10 Lt), įskaitoma ieškovės prašomoms priteisti sutartinėms palūkanoms padengti bei šia suma (23,75 Lt) sumažinamos ieškovei iš atsakovo priteistinos palūkanos iki 55,11 Lt. Teismas netaikė CK 6.73 str. 2 d. ir              6.258 str. 3 d. nuostatų dėl to, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos, nes ieškovė nuostolius įskaitė, nesant suderintos šalių valios dėl tokio įskaitymo. Ieškovės prašomos priteisti 605 Lt bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų parengimą priskirtinos prie atstovavimo išlaidų, nes UAB „Ekonomistas“ rengdama teismui ieškinį atstovavo ieškovės interesams. Tačiau teismas nurodė, kad juridiniam asmeniui byloje gali atstovauti CPK 55 str. bei 56 str. nurodyti asmenys, tarp kurių nėra kito juridinio asmens, todėl išlaidos dėl paslaugų teikimo nepriskirtinos prie būtinųjų bylos vedimo išlaidų. Duomenų apie tai, kad ieškovei byloje atstovauja ir UAB „Ekonomistas“, nėra, pavedimo sutartis, atitinkanti CPK 56 str. reikalavimus, nepateikta. Ieškovei iš atsakovo priteista 74 procentai žyminio mokesčio (65 Lt).

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Minibank“ prašė pakeisti sprendimo už akių dalį, kuria nepriteista 347,15 Lt nuostolių, 78,86 Lt palūkanų bei 605 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir šią ieškinio dalį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, jog šalys susitarė dėl nuostolių dydžio tuo atveju, jeigu atsakovas nevykdys savo įsipareigojimų, dėl to teismas nepagrįstai sumažino priteistinus nuostolius iki 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną ir nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė nuostolių. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 str. apskaičiuoti nuostoliai nėra neprotingai dideli, jie neviršija 200 proc. suteikto kredito sumos, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Ieškovės apskaičiuoti nuostoliai nėra atlyginimas už naudojimąsi jos pinigais po kredito termino praleidimo, tai nėra palūkanos, dėl to jų apskaičiavimui netaikytinas Vartojimo kredito įstatyme nustatytas 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną dydis. Teismas, priteisdamas 97,10 Lt nuostolių, juos nepagrįstai sutapatino su netesybomis, nes tai skirtingi institutai. Atsakovas laiku negrąžinęs paskolos turi atlyginti paskolos sutartyje nustatyto dydžio nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais iki visiško paskolos grąžinimo, o ne iki sutarties termino pabaigos. Ieškovė taip pat nurodė, jog teismas nepagrįstai nepriteisė išlaidų, susijusių su ieškinio parengimu, nes ieškovė pateikė išrašą iš Teisinių paslaugų sutarties, sąskaitą už teisines paslaugas bei jos apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Ieškovė sumokėjo už procesinių dokumentų paruošimą, o ne už atstovavimą, kaip neteisingai nurodė pirmosios instancijos teismas.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Nagrinėjant apeliacinį skundą, nustatyta, kad Vilniaus bei Kauno apygardos teismuose jau yra išnagrinėtų analogiškų bylų pagal tos pačios ieškovės ieškinius ir jos apeliacinius skundus dėl skolų, kilusių iš tų pačių elektroninėmis ryšio priemonėmis sudarytų vartojimo kredito sutarčių (Vilniaus apygardos teismo 2A-2208-656/2014, 2A-2166-656/2014, 2A-2166-656/2014 nutartys, Kauno apygardos teismo 2A-1658-436/2014 nutartis).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad <...> Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais), tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). <...> Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo nutarimą bei į nurodytose Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose sukurtus precedentus, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika, teismas vadovaujasi ir šioje nagrinėjamojoje byloje.

Apeliantė skundžia sprendimo už akių dalį, kuria jai nepriteista 347,15 Lt nuostolių,            78,86 Lt palūkanų bei 605 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vartojimo kredito sutarčių teisinius santykius.

Tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 9.1 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies ir (ar) nesumoka palūkanų ar jų dalies, taip pat jeigu suėjus mokėjimo grafike nurodytam periodinės įmokos mokėjimo terminui, kredito gavėjas nesumoka periodinės įmokos ar jos dalies, jis įsipareigoja atlyginti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (b. l. 16).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiai paskolos sutarčiai taikomas Vartojimo kredito įstatymas (toliau – VKĮ), įsigaliojęs 2011-04-01 (2010-12-23 Nr. XI-1253).           VKĮ 11 str. 8 d. nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. VKĮ 21 str. 1 d. nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 str. nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 22 str. 3 d.). VKĮ 2 str. 2 d. yra apibrėžta Bendrosios vartojimo kredito kainos sąvoka – tai visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis. Fiksuotoji vartojimo kredito palūkanų norma – tai vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo susitarta viena vartojimo kredito palūkanų norma, nustatyta visai vartojimo kredito sutarties trukmei (VKĮ 2 str. 5 d.).

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistiną nuostolių sumą, nes bendra kredito norma neviršijo įstatyme nustatytos maksimalios 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 151,82 proc., o fiksuotoji palūkanų norma visai kredito sutarties galiojimo trukmei sudarė                   95,95 proc.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai atmestini, nes yra lyginamos skirtingo turinio normos. Kaip jau buvo minėta, kredito sutarties šalys sutarties bendrosios dalies 9.1. punkte konkrečiai susitarė, kad pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, jis įsipareigoja kredito gavėjui atlyginti nuostolius, kurie yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad 9.1 p. yra sutarties 9 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, kad šalys buvo aptarusios pelno palūkanų mokėjimą sutarties 4 dalyje, 9.1 p. reglamentuojamos sutartinės netesybos (CK 6.71 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad  palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 str.). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.

Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį – VKĮ 11 str. 8 d. įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip               0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 str. 8 d. nustatytas                         0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismo vertinimu, VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas netesyboms, mokamoms vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui.

Pagal trumpalaikio kredito sutartį nustatytos metinės paskolos palūkanų 95,95 procento normos taikymas pasibaigus kredito grąžinimo laikui neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, nes nagrinėjamu atveju ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi praėjus beveik metams po kredito grąžinimo termino. Ieškovė turėtų teisę prisiteisti faktinius nuostolius, jei įrodytų žalos dydį ir priežastinį ryšį, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorius privalėjo įrodyti nuostolius, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad dėl to, jog atsakovas laiku negrąžino kredito, jai trūko pinginių išteklių kreditavimui ir dėl to buvo klientų, kuriems nebuvo suteikti prašomi kreditai.

Atsižvelgdama į tai, jog buvo konstatuota, kad ieškovės prašomi priteisti nuostoliai kompensacinių palūkanų išraiška po 0,26 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną yra nepagrįsti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotų kompensacinių palūkanų (ieškovės įvardijamu nuostoliais) dydžiu – 97,10 Lt. Kadangi atsakovas buvo įmokėjęs 120,85 Lt sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą įskaitė į mokėtinus 97,10 Lt nuostolius (Sutarties 7.1.2 p., CK 6.54 str.), ir atitinkamai 23,75 Lt sumažino ieškovės prašomas priteisti 78,86 Lt palūkanas iki 55,11 Lt.   

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai nepriteisė 605 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų. Ši skundo nuostata pagrįsta. Iš dokumentų, pridėtų prie ieškinio, matyti, kad ieškovė teismui pateikė išrašą iš teisinių paslaugų teikimo sutarties su UAB „Ekonomistas“, sąskaitą faktūrą, išrašytą ieškovei už teisines paslaugas rengiant ieškinį, mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, jog PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma sumokėta. Šie įrodymai pakankami daryti išvadą, kad ieškovė, rengdama ieškinį, pasinaudojo UAB „Ekonomistas“, kaip juridinio asmens, vykdančio tam tikrą ūkinę komercinę veiklą, teikiamomis teisinėmis paslaugomis.

Kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą (individualią veiklą pagal LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnį; juridinis asmuo, vykdantis įstatuose ar kituose dokumentuose numatytą veiklą (CK 2.47 straipsnis), šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų CPK 88 str. 1 d. 9 p. Teismas, spręsdamas dėl šių išlaidų priteisimo, turi įvertinti, ar šios išlaidos yra būtinos ir racionalios, ar jos pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. mokėjimo dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, kvitais ir kt.). Ieškinys turi atitikti Civilinio proceso kodekso nustatytus reikalavimus, jam parengti yra reikalingos teisinės žinios. Ieškovė turi teisę rinktis, koks asmuo teiks nurodyto pobūdžio teisines paslaugas. Teisinių paslaugų sutartimi ieškovė teisę rengti ieškinius suteikė UAB „Ekonomistas“. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos buvo būtinos. Aplinkybė, kad UAB „Ekonomistas“ neatstovavo ieškovei teisme nagrinėjant bylą, nereiškia, kad ieškovė neturėjo dokumentų rengimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo manymu, teismo sprendime nurodyti argumentai dėl procesinį dokumentą parengusio subjekto teisinio statuso ir kt., dėl kurių pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti išlaidas už teisinę pagalbą vertino kaip nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos neviršijo maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro                2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyto išlaidų dydžio už ieškinio parengimą, nesudaro pagrindo šių išlaidų nepriskirti prie CPK 88 str. 1 d. 9 p. nurodytų būtinų ir pagrįstų išlaidų .

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta 74 proc. reikalavimų) priteistina 447,70 Lt išlaidų už teisines paslaugas ir 53 Lt žyminio mokesčio, iš viso 500,70 Lt (CPK 88 str. 1 d. 9 p.,             93 str. 1 d.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliaciniame skunde apeliantė prašė priteisti jai visas bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinėje instancijoje. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 72 Lt žyminį mokestį (b. l. 45). Kadangi apeliacinio skundo dalis dėl materialinio reikalavimo (nuostolių dydžio) atmesta, apeliantei už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo nepriteistinas (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Vadovaudamasi CPK 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-12 sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Padidinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-12 sprendimu už akių iš atsakovo R. N. ieškovei UAB „Minibank“ priteistą 53 Lt (15,35 Eur) bylinėjimosi išlaidų sumą iki 500,70 Lt (145,01 Eur) sumos.

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-12 sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                              Jolanta Gailevičienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                              Irma Čuchraj

                                                                                                                                          Alvydas Žerlauskas