Civilinė byla Nr. 3K-3-306/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

  21.4.2.6; 21.4.2.7;

42.8; 45.6; 106.6; 123.6

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2007 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. T. ir V. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. T. ir V. T. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilvatėja“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai J. T. ir V. T. 2006 m. sausio 12 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia dėl atsakovo apgaulės sudarytą 2001 m. rugsėjo 11 d. sutartį bei įpareigoti atsakovą grąžinti jiems 17 100 Lt sumą ir atlyginti jų turėtas 1150 Lt dydžio išlaidas. Ieškovai nurodė, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. sudarė su atsakovu pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo iki 2001 m. gruodžio 1 d. pastatyti paviljoną ir jį jiems parduoti, o ieškovai - sumokėti atsakovui 17 100 Lt. Kaip nurodė ieškovai, jie 2001 m. rugsėjo 11 d. atsakovui sumokėjo 17 100 Lt, o 2001 m. rugsėjo 28 d. papildomai sumokėjo 1150 Lt už „A“ tipo stiklo paketą, tuo tarpu atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, visą laiką vengė pasirašyti paviljono priėmimo-perdavimo aktą, paviljoną pastatė su akivaizdžiais defektais. Ieškovų teigimu, sandoris buvo sudarytas apgaule, nes atsakovas juos suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaulė reiškėsi tuo, kad atsakovas sąmoningai nuslėpė, jog parduodamas paviljonas neturi nekilnojamojo daikto teisinio statuso. Ieškovai pažymėjo, kad minėtas statinys sutartyje niekur nėra įvardijamas laikinuoju statiniu, o atsakovo pateiktos informacijos pagrindu jie turėjo pakankamą pagrindą manyti ir buvo įsitikinę, kad įsigyjamas objektas yra nekilnojamasis daiktas. Anot ieškovų, aplinkybę, kad ginčo paviljonas yra laikinas statinys, jie sužinojo tik 2005 m. rugsėjo mėnesį, kai gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. spalio 31 d. akto kopiją. Ieškovai pažymėjo, kad jeigu ši aplinkybė jiems būtų buvusi žinoma sandorio sudarymo metu, jie iš viso nebūtų sudarę sandorio. Ieškovų teigimu, ginčijama sutartis sudaryta tik todėl, kad atsakovas sąmoningai nuslėpė minėtą aplinkybę, kuri ieškovams, kaip nepatyrusiai, neinformuotai ir neturinčiai derybų patirties šaliai, turėjo būti atskleista iki sutarties sudarymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2001 m. rugsėjo 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovų ir atsakovo dėl 7,325 kv. m bendro ploto prekybinio paviljono, esančio Vilniuje, Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirtoje; taikė restituciją - priteisė iš atsakovo ieškovams 18 250 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovų nurodytos faktinės aplinkybės rodo, jog jie sandorį ginčija CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl suklydimo. Teismas nustatė, kad ginčijamos sutarties 2 straipsnyje pirkimo-pardavimo sutarties dalyku nurodytas prekybinis paviljonas, turintis 7,325 kv. m bendro ploto, esantis Vilniuje, Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirtoje, aikštelėje Nr. 180, su visais priklausiniais ir priedais, o sutarties 4 straipsnyje nurodyta, kad pardavėjas išduoda paviljono nuosavybės teisę patvirtinantį pažymėjimą bei įregistruoja paviljono nuosavybės teisę šios sutarties priede Nr. 3 nustatyta tvarka. Teismas taip pat nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutarties tekstą rengė atsakovas, joje aptartas paviljonas yra laikinas statinys. Teismas pripažino, kad įrodyta, jog atsakovas patikino ieškovus ir įrašė į sutartį, kad parduodamas dalykas yra paviljonas, į kurį ieškovams nuosavybės teisės bus perduodamos pasirašant priėmimo-perdavimo aktą, po to bus išduotas nuosavybės pažymėjimas ir nuosavybė įregistruota nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti ieškovų paaiškinimais, kad prieš pasirašant ginčijamą sutartį atsakovas jiems nepaaiškino, jog paviljonas yra laikinas statinys, kuris, pasibaigus sutarties galiojimo terminui, turės būti nukeltas. Įvertinęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, galbūt nesiekdamas to sąmoningai, suklaidino ieškovus, t. y. pardavė laikino statinio statusą turintį daiktą, tačiau sudarė įspūdį, kad parduoda nekilnojamąjį turtą. Teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, jog ginčijamą sutartį jie sudarė dėl suklydimo, nes tokios pinigų sumos ieškovai nebūtų mokėję, jeigu atsakovas būtų atskleidęs informaciją, kad parduodamas laikinas statinys. Teismo vertinimu, ieškovų suklydimą lėmė atsakovo neteisingas informacijos apie sandorio dalyką pateikimas. Teismas pripažino sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo ir pažeidžiant pagrindinius sutarčių teisės principus (CK 1.90 straipsnis, 6.225 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis), bei taikė restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Vilvatėja“ apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai neįvertino ginčijamos sutarties. Atsižvelgdama į ginčijamos sutarties 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies c punkto, 3 straipsnio 2 dalies b punkto, 3 straipsnio 4 dalies, 5 straipsnio 4 dalies ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, kolegija sprendė, kad paviljono eksploatavimo terminas ir sąlygos tiesiogiai priklauso nuo aikštelės eksploatavimo termino ir sąlygų. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovams, kaip normaliai atidiems ir protingiems asmenims, iš šalių sudarytos sutarties turėjo būti aišku, jog jie sutaria tik dėl paties paviljono be žemės sklypo, esančio po juo, įsigijimo, taip pat jog paviljono teisinė padėtis priklauso nuo aikštelės teisinės padėties. Kolegijos vertinimu, dėl šios priežasties negalima teigti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl ieškovų suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, 6.225 straipsnio 1 dalį.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai J. T. ir V. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas ginčo sutarties nuostatas vertino atskirai nuo kitų sutarties sąlygų, t. y. sutarties prasmę aiškino pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Teisingai nurodydamas, kad ginčo sutartis tiesiogiai sietina su 2001 m. lapkričio 30 d. aikštelės eksploatavimo sutartimi, teismas iš viso nenagrinėjo ir nevertino pastarosios sutarties nuostatų. Kasatoriai pažymi, kad šių sutarčių prieduose nepateikta atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. gegužės 25 d. sutarties Nr. 45-24-864, kurioje tiesiogiai įvardytas aikštelės (prekyvietės) ir paviljonų teisinis statusas, todėl apie tokios sutarties sąlygas ieškovams nieko nebuvo žinoma. Remdamiesi šia sutartimi, kasatoriai teigia, kad atsakovas, Eksploatavimo sutarties 2 straipsnio 1 punkte nurodydamas save aikštelės, kaip inžinierinio įrenginio, savininką nurodė klaidingą ir neatitinkančią tikrovės informaciją, taip pat Eksploatavimo sutarties 6 straipsnio 6 punkte nurodydamas, kad Eksploatavimo sutartis gali būti pratęsta naujam terminui, atsakovas vėl nurodė neteisingą ir klaidinančią informaciją, nes jo teisę pratęsti sutartį riboja jo įsipareigojimai Vilniaus miesto savivaldybei, tuo tarpu apie tokį sutarties apsunkinimą kasatoriams sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma. Ginčijamos sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta atsakovo prievolė įregistruoti paviljono nuosavybę pirkėjui, tai, kasatorių nuomone, patvirtina jų įsitikinimą, kad buvo perkamas pradėtas statyti būtent nekilnojamasis daiktas. Tuo tarpu atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės sudarytos sutarties 5 punkte nurodyta, kad paviljonai negali būti įregistruoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastre. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ši sutartis ieškovams nebuvo pateikta net susipažinti. Kasatorių teigimu, ginčijama sutartis prieštarauja atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės sutarčiai ir yra akivaizdžiai klaidinanti. Kasatoriai pažymi ir tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog informavo ieškovus apie siūlomo pirkti paviljono laikino statinio statusą.

2. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino šalių tikrųjų ketinimų, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ginčijamos sutarties turinio ir sąlygų, nepagrįstai laikė, kad atsakovas neturėjo tikslo tyčia apgauti ieškovus, nors byloje pakankamai daug įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai suklydo ne dėl savo kaltės ir neišprusimo, bet dėl atsakovo nuslėpimo esminės sutarties sąlygos - sandorio objekto. Apeliacinės instancijos teismas ginčo sutartį aiškino pažodžiui ir labai formaliai, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes.

3. Bylą nagrinėję teismai savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą, taip išeidami už ieškinio ribų ir pažeisdami CPK 265 straipsnio 2 dalį. Anot kasatorių, jie kaip faktinį ieškinio pagrindą nuolat nurodė, kad prašo pripažinti sandorį negaliojančiu dėl atsakovo apgaulės, o ne dėl suklydimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilvatėja“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad visi sandoriai dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo turi būti notarinės formos. Atsakovo nuomone, tai, kad sutartis nebuvo registruojama notariškai, buvo pakankamas pagrindas ieškovams manyti, jog sandoris yra sudaromas dėl daikto, neturinčio nekilnojamojo turto teisinio statuso. Atsakovas pažymi, kad yra sudaręs daug analogiškų sutarčių dėl prekybos paviljonų su kitais asmenimis, tačiau nė vienam pirkėjui nekilo neaiškumų dėl paviljono teisinio statuso. Atsakovo nuomone, ieškovų nurodomo suklydimo, taikant atidaus ir protingo asmens standartą, negalima laikyti esminiu (CK 1.90 straipsnis). Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad, pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovų reikalavimus, šie sprendimo neskundė apeliaciniu skundu ir sutiko su ieškinio pagrindo pakeitimu teismo iniciatyva.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

2001 m. rugsėjo 11 d. šalys sudarė sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti ieškovams nuosavybės teise prekybinį paviljoną, turintį 7,325 kv. m bendro ploto, esantį Vilniuje, Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirtoje, aikštelėje Nr. 180, su visais jo priklausiniais ir priedėliais, o ieškovai įsipareigojo sumokėti 17 100 Lt. Šia sutartimi atsakovas, be kita ko, taip pat įsipareigojo leisti ieškovams naudotis aikštele - atitinkama prekyvietės teritorijos dalimi - aikštelės eksploatavimo sutartyje nurodytam terminui, o ieškovai - sudaryti su atsakovu aikštelės eksploatavimo sutartį. Sutartyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į paviljoną pirkėjui pereina nuo to momento, kai sutarties šalys tinkamai pasirašo priėmimo-perdavimo aktą; pirkėjui įgijus nuosavybės teisę į paviljoną, pardavėjas išduoda paviljono nuosavybės teisę patvirtinantį pažymėjimą (priedas Nr. 4) bei įregistruoja paviljono nuosavybės teisę šios sutarties priede Nr. 3a nustatyta tvarka. Ieškovai sumokėjo atsakovui 17 100 Lt už paviljoną ir 1150 Lt už „A“ tipo stiklo paketą. Paviljonas, dėl kurio šalių sudaryta 2001 m. rugsėjo 11 d. sutartis, yra laikinas statinys.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus, todėl yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame procese skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumas tikrinamas tik remiantis bylos medžiaga, kurią savo žinioje turėjo žemesniųjų instancijų teismai. CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Kasatorių J. ir V. T. kasaciniame skunde nepaisoma minėtų kasacinio proceso ypatumų bei CPK 347 straipsnio nuostatų, nes remiamasi 2001 m. lapkričio 30 d. sudaryta aikštelės eksploatavimo sutartimi (šios sutarties šalys kasaciniame skunde neįvardytos) bei 2001 m. gegužės 25 d. atsakovo ir Vilniaus miesto savivaldybės sudaryta sutartimi. Šių kasaciniame skunde nurodomų sutarčių byloje nėra ir jos nebuvo nagrinėjamos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kurie grindžiami minėtomis sutartimis ir jų nuostatomis, nenagrinėtini kaip prieštaraujantys CPK 347 straipsnio 2 daliai.

CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000, 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2006, ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčijamos sutarties. Atsižvelgęs į ginčijamos sutarties 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies c punkto, 3 straipsnio 2 dalies b punkto, 3 straipsnio 4 dalies, 5 straipsnio 4 dalies ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose aptarta aikštelės apibrėžtis, jos ir paviljono santykis bei šiame kontekste šalių teisės ir pareigos, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovams, kaip normaliai atidiems ir protingiems asmenims, iš ginčijamos sutarties turėjo būti aišku, jog paviljono teisinė padėtis priklauso nuo aikštelės teisinės padėties, ir dėl to negalima teigti, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta dėl ieškovų suklydimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentus, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas ginčijamą sutartį aiškino pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog negalima teigti, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta dėl ieškovų suklydimo, nes ieškovams, kaip normaliai atidiems ir protingiems asmenims, iš ginčijamos sutarties turėjo būti aišku, jog jie susitaria tik dėl paties paviljono be žemės sklypo, esančio po juo, įsigijimo, taip pat jog paviljono teisinė padėtis priklauso nuo aikštelės teisinės padėties, padaryta neatsižvelgus į CK 6.394 straipsnio nuostatas, pagal kurias nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas yra galimas ir neįgyjant nuosavybės teisės į to daikto užimamą bei būtiną jam pagal paskirtį naudoti žemės sklypą, o įgyjant teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Vien atskirai paimta ginčijamos sutarties 3 straipsnio 1 dalies c punkto neinformatyvi sąlyga, kad pardavėjas įsipareigoja leisti pirkėjui naudotis aikštele jos eksploatavimo sutartyje nurodytam terminui, nagrinėjamos bylos kontekste nesuponuoja galimybės padaryti pagrįstą išvadą dėl paviljono, kaip statinio, teisinio statuso ir, šiuo aspektu, dėl valios trūkumų ginčijamame sandoryje egzistavimo.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tiek CK 1.90, tiek ir 1.91 straipsniai reglamentuoja ginčijamų sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas laikomas esminiu ir tuo atveju, kai viena šalis, neturėdama tikslo apgauti, suklaidino kitą šalį dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitų aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai pakeitė ieškinio pagrindą, išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią peržengti byloje pareikštus reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu J. ir V. T. kasaciniame skunde faktinio ieškinio pagrindo sąvoka interpretuojama netinkamai.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 346 straipsniu, 359 straipsnio 3 dalimi, 360 straipsniu, daro išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas. Byloje būtina nustatyti ir vertinti ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, todėl, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, byla perduotina iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, taip pat atsižvelgiant į ieškovo ieškinyje nurodytą faktinį ieškinio pagrindą bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą ginčo teisinio santykio kvalifikaciją, turi, be kita ko, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, ar nebuvo pagrindo taikyti CK 1.91 straipsnį.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Antanas Simniškis

 

 

Dangutė Ambrasienė

 

 

Egidijus Laužikas