Civilinė byla Nr. e2A-2139-863/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.6.10.5.2.2; 2.6.10.5.2.4; 3.3.1.20 

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės užsienio bendrovės ,,If P&C Insurance“, Lietuvoje vykdančios veiklą per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) ir D. T. dėl draudimo išmokos regreso tvarka priteisimo.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė ,,If P&C Insurance“, Lietuvoje vykdanti veiklą per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) ir D. T., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų UAB (duomenys neskelbtini) ir D. T. 4 730,97 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

1.1.                      Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2022 m. birželio 6 d. su atsakove UAB (duomenys neskelbtini) sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 05/3102206, pagal kurią laikotarpiui nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2023 m. birželio 5 d. buvo apdrausta transporto priemonės Volvo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2022 m. birželio 22 d. apie 00.04 val., kelyje A16, ties (duomenys neskelbtini), atsakovas D. T., vairuodamas automobilį Volvo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į pagrindinį kelią, nepraleidęs juo važiuojančio automobilio Skoda Roomster, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai bei sužalotas automobilio Skoda Roomster vairuotojas G. S.. Eismo įvykio kaltininku policija pripažino atsakovą D. T.. Policijos pažymoje nurodyta, kad D. T. iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pat, kad jis eismo įvykio metu buvo neblaivus. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. sausio 16 d. nutartimi atmetė D. T. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. spalio 24 d. nutarimo, kuriuo D. T. buvo nubaustas už eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, panaikinimo.

1.2.                      Ieškovės pateiktais duomenimis, automobilio Skoda Roomster savininkė L. V. kreipėsi į ieškovę dėl žalos atlyginimo. UAB „Smart claims“ ekspertas apskaičiavo, kad automobilio Skoda Roomster rinkos vertė įvykio dieną buvo 4 690 Eur. Automobilio Skoda Roomster likutinė vertė, remiantis jo liekanų pardavimo aukcione ataskaita, yra 778 Eur. Automobiliui Skoda Roomster padaryta žala yra lygi skirtumui tarp jo rinkos vertės ir liekanų rinkos vertės, ir sudaro 3 912 Eur (4 690 Eur – 778 Eur). Ieškovės teigimu, automobilio Skoda Roomster remontas ekonomiškai netikslingas, kadangi automobilio remonto kaina sudarytų 6 250,04 Eur ir viršytų automobilio rinkos ir likutinės verčių skirtumą. Automobilio Skoda Roomster savininkė pateikė ieškovei dokumentus, patvirtinančius, jog ji patyrė 100 Eur išlaidas automobilio transportavimui iš įvykio vietos. Automobilio Skoda Roomster savininkės patirtą žalą ieškovė atlygino pilnai, 2022 m. rugsėjo 12 d. išmokėdama 4 012 Eur draudimo išmoką. Įvykio metu buvo sužalotas automobilio Skoda Roomster vairuotojas G. S. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė ieškovei pretenziją dėl G. S. išmokėtos 718,97 Eur ligos išmokos atlyginimo. Ieškovė pateiktą pretenziją patenkino pilna apimtimi, 2022 m. lapkričio 17 d. išmokėdama 718,97 Eur draudimo išmoką. Iš viso dėl šio įvykio ieškovė išmokėjo 4 730,97 Eur (4 012 Eur + 718,97 Eur) draudimo išmokų.

1.3.                      Ieškovė pažymėjo, kad eismo įvykio metu automobilio Volvo vairuotojas atsakovas D. T. buvo neblaivus ir iš įvykio vietos pasišalino, todėl pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į apdraustąjį, t. y. atsakovę UAB (duomenys neskelbtini) kaip transporto priemonės valdytoją, davusią naudotis automobiliu įmonės darbuotojui D. T., kuris įvykį sukėlė ne darbo metu, ir atsakovą D. T. kaip žalą padariusį asmenį.

2.       Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) atsiliepime prašė netenkinti ieškovės ieškinio dalies atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, nepripažįstant UAB (duomenys neskelbtini) solidariąja atsakove, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Akcentavo, kad D. T. įmonės automobilį vairavo ne darbo metu ir ne darbo reikalais. Šie faktai nustatyti baudžiamosios bylos nuosprendyje. Sėsdamas už automobilio vairo neblaivus (virš 1,5 promilės) ir tuo padarydamas nesunkų nusikaltimą D. T. neteisėtai užvaldė automobilį nedarbo metu, todėl darbdaviui neturėtų kilti solidari atsakomybė. Mano, kad yra visi pagrindai tenkinti ieškovės reikalavimus atsakovo D. T. atžvilgiu.

3.       Atsakovas D. T. atsiliepime ieškinį pripažino. Nurodė, kad yra visi pagrindai tenkinti ieškovės reikalavimus jo atžvilgiu ir prašė paskirstyti žalos atlyginimą vieneriems metams.

4.       Ieškovės atstovė teismo posėdyje palaikė procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

5.       Atsakovai teismo posėdyje nedalyvavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų UAB (duomenys neskelbtini) ir D. T. 4 730,97 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 415,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; atmetė atsakovo D. T. prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo; priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo po 23,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

6.1.                      Įvertinęs tai, kad ginčo eismo įvykis įvyko dėl atsakovo D. T. neteisėtų veiksmų – Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir dėl tų veiksmų atsirado žala, teismas konstatavo, jog yra visos sąlygos atsakovo D. T. civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas atsakovo D. T. atžvilgiu dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo regreso tvarka laikomas pagrįstu, įrodytu ir jį tenkino.

6.2.                      Teismas nesutiko su atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) argumentais dėl jos solidarios atsakomybės nagrinėjamu atveju nebuvimo. Teismas atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką. Be kita ko atkreipė dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai darbuotojas be darbdavio leidimo valdė didesnio pavojaus šaltinį savo asmeniniais (ne darbo) tikslais, tačiau dėl galimybės užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį yra ir darbdavio kaltės, darbdavys su darbuotoju atsako solidariai. Teismas akcentavo, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę nei įprasta rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo.

6.3.                      Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė apskritai neįrodinėjo, jog ėmėsi kažkokių aktyvių veiksmų, siekdama realiai apsaugoti transporto priemonę kaip didesnio pavojaus šaltinį. Įrodymų, kad ginčo automobilio atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) neteko prieš savo valią dėl neteisėtų jos pačios darbuotojo D. T. veiksmų – transporto priemonės pagrobimo ar pan., nustatytų teismo nuosprendžiu, arba duomenų apie ikiteisminį tyrimą dėl transporto priemonės neteisėto užvaldymo ar kt., byloje nėra nepateikta. Tai, kad ginčo automobilį netrukdomai galėjo pasiimti UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas atsakovas D. T., nesudaro pagrindo konstatuoti, jog galimybę valdyti transporto priemonę automobilio savininkė UAB (duomenys neskelbtini) prarado tik dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jos pačios kaltės, ir jai pačiai, kaip transporto priemonės savininkei, elgiantis rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, panaudojus jai prieinamas priemones neprarasti automobilio valdymo. Atsakovė kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja turėjo pareigą rūpintis ir maksimaliai užtikrinti dėl transporto priemonės naudojimo, saugojimo ne tik darbo, bet ir ne darbo metu, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, kad atsakovas D. T. netrukdomai pasiėmė ir naudojo atsakovei priklausančią transporto priemonę ne darbo metu, leidžia abejoti, ar atsakovė apskritai kontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarką ir (ar) iš esmės pakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Įrodymų, kaip ir kur ši transporto priemonė turėjo būti naudojama, laikoma, saugoma (įsakymo, materialinės atsakomybės sutarties, transporto priemonės priėmimo–perdavimo akto ar pan.), atsakovė į bylą taip pat nepateikė. Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad dėl galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kuriuo padaryta žala, praradimo yra ir šio šaltinio valdytojos atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) kaltės, tai ši atsakovė negali būti atleista nuo atsakomybės ir ji atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su ginčo automobilį neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu. Todėl teismas laikė ieškinio reikalavimą dėl 4 730,97 Eur išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš abiejų atsakovų solidariai pagrįstu ir jį patenkino.

6.4.                      Be to, teismas priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, taip pat lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovei priteisė 831 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 415,50 Eur; valstybei iš kiekvieno atsakovo priteisė po 23,24 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

6.5.                      Įvertinęs atsakovo prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo vieneriems metams, teismas šį prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad galima būtų neabejotinai spręsti apie iš tiesų sunkią atsakovo D. T. turtinę būklę, dėl ko atsakovas šiuo metu būtų nepajėgus įvykdyti teismo sprendimo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad jo turtinė būklė šiuo metu yra prasta, be to, atsakovas nepateikė ir duomenų apie jo finansinės (turtinės) būklės pagerėjimo perspektyvas. Teismo vertinimu, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą net vieneriems metams, bus pažeisti ieškovės teisėti interesai, šalių pusiausvyra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti ir netenkinti ieškovės ieškinio dalies atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, nepripažįstant UAB (duomenys neskelbtini) solidariąja atsakove, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

7.1.                      Akcentuoja, kad sėsdamas už automobilio vairo neblaivus (virš 1,5 promilės) ir tuo padarydamas nesunkų nusikaltimą, D. T. neteisėtai užvaldė automobilį nedarbo metu, todėl darbdaviui neturėtų kilti solidariosios atsakomybės.

7.2.                      Nesutinka su teismo pozicija atsakovės atžvilgiu, laiko aplinkybių vertinimą neišsamiu ir formaliu, nes byloje yra nustatyta, kad apelianto buveinė yra (duomenys neskelbtini), o žalą sukėlęs įvykis buvo netoli nuo apelianto buveinės, (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad teismas neįsigilino, jog D. T. yra vienasmenis apelianto vadovas ir gali kontroliuoti juridinį asmenį netrukdomai. Vienintelis, kontroliuojantis D. T., kaip vadovą, organas yra akcininkų susirinkimas, kuris šaukiamas kartą per metus. Skubių kontrolės metodų (nakties metu) nenumato nei įstatymas nei tipiniai įstatai.

7.3.                      Pažymi, kad D. T. atliko neteisėtus veiksmus – sėdo už automobilio vairo būdamas neblaivus, t. y. nuo automobilio užvedimo momento visi jo veiksmai buvo neteisėti, už kuriuos jis sulaukė tiek baudžiamosios atsakomybės, tiek administracinės atsakomybės. Apeliantės įsitikinimu, įsiteisėję teismo dokumentai yra pakankami įrodymai, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ji prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Teismas šią aplinkybę vertino vidiniu įsitikinimu neatsižvelgdamas į įsiteisėjusį nuosprendį ir nutarimą.

8.       Ieškovė atsiliepime su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad ieškinyje nesirėmė ir neįrodinėjo, kad automobilis įvykio metu buvo naudotas darbdavio interesais. Šioje byloje ieškovė ieškinį atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) reiškė ne kaip žalą padariusio asmens darbdaviui CK 6.264 straipsnio pagrindu, o kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui CK 6.270 straipsnio pagrindu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino UAB (duomenys neskelbtini) nerūpestingą neveikimą dėl transporto priemonės apsaugos nuo neteisėto užvaldymo. Atkreipia dėmesį, kad remiantis viešai skelbiama informacija, UAB (duomenys neskelbtini) įmonės amžius yra daugiau nei 9 metai, tačiau per visą šį laiką akcininkai nepareikalavo, kad įmonės vadovas patvirtintų įmonės automobilių naudojimo tvarką. Įmonės vadovas D. T. turėjo pareigą apsaugoti įmonės automobilius nuo neteisėto užvaldymo, to nepadaręs savo neveikimu jis sukūrė pareigą įmonei atsakyti už kilusią žalą, net jeigu asmeniu, pasinaudojusiu įmonės automobiliu, yra jis pats. Jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Teisiniu požiūriu situaciją, kai įmonės vadovas D. T. pats sau kaip įmonės darbuotojui leido pasinaudoti įmonės automobiliu asmeniniais tikslais, galima vertinti kaip įmonės automobilio panaudos santykius, tačiau ir šiuo atveju įmonė išliktų automobilio valdytoja, atsakinga už naudojant automobilį padarytą žalą. Visgi šioje byloje pagrindo konstatuoti, kad tarp įmonės ir D. T. buvo susiklostę panaudos santykiai, nebuvo, nes apeliantė UAB (duomenys neskelbtini) tiek ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje, tiek byloje pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad D. T. transporto priemone po darbo savo reikmėms naudojosi neteisėtai. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teismų praktiką ir pagrįstai nustatė UAB (duomenys neskelbtini) solidariąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas dalyje dėl atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) pareikštų reikalavimų tenkinimo.

12.       Byloje nustatyta, kad 2022 m. birželio 22 d. 00.04 val. kelyje A16, 19,6 km, ties (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovės įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustas automobilis VOLVO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas atsakovo D. T., iš šalutinio kelio įvažiavo į pagrindinį kelią, nepraleidęs pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio Skoda Roomster (vairuojamo G. S.) ir su juo susidūrė, ko pasėkoje buvo apgadinti abu automobiliai bei sužalotas Skoda Roomster vairuotojas G. S. Atsakovas D. T. administracine tvarka nubaustas už eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos; baudžiamąja tvarka jam kaltinimai pareikšti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį (vairavimas būnant neblaiviam, kai nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas), nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą. Ieškovė dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokėjo iš viso 4 730,97 Eur sumai draudimo išmokų ir kreipėsi į teismą regreso tvarka dėl išmokėtų sumų priteisimo solidariai iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini), kaip transporto priemonės valdytojos, davusios naudotis automobiliu įmonės darbuotojui D. T., kuris įvykį sukėlė ne darbo metu, ir D. T., kaip žalą padariusio asmens.

13.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 23 d. sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) prarado ginčo automobilio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės, todėl negali būti atleista nuo atsakomybės ir atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su ginčo automobilį vairavusiu asmeniu; dėl to laikė ieškinio reikalavimą dėl 4 730,97 Eur išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš abiejų atsakovų solidariai pagrįstu ir jį patenkino. Apeliantė savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl solidariosios civilinės atsakomybės taikymo jos ir atsakovo D. T. atžvilgiu. Apeliantės vertinimu, galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ji prarado dėl neteisėtų darbuotojo veiksmų, tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino neatsižvelgdamas į įsiteisėjusį nuosprendį ir nutarimą, todėl nepagrįstai sprendė dėl jos atsakomybės šiuo atveju buvimo. 

14.       Taigi apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl apeliantės – transporto priemonės, kurią vairuojant eismo įvykio metu buvo padaryta žala, savininkės – solidarios atsakomybės su eismo įvykio kaltininku, vairavusiu transporto priemonę.

15.       Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti jo valdytojas, be to, valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda ir be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.

16.       Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007). Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007, ir kt.). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai darbuotojas be darbdavio leidimo valdė didesnio pavojaus šaltinį savo asmeniniais (ne darbo) tikslais, tačiau dėl galimybės užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį yra ir darbdavio kaltės, darbdavys su darbuotoju atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008).

17.       Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

18.       Nagrinėjamu atveju ieškovės prašoma priteisti žala padaryta apeliantei priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu – transporto priemone, kurią vairavo apeliantės direktorius D. T., tačiau ne darbo metu ir, kaip įrodinėja apeliantė, neteisėtai, nes neblaivus. Apeliantė nesutinka atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teigdama, kad įvertinus tai, jog už automobilio vairo atsakovas D. T. sėdo būdamas neblaivus, nuo automobilio užvedimo visi šio asmens veiksmai buvo neteisėti, už juos jis sulaukė tiek baudžiamosios, ties administracinės atsakomybės, o įsiteisėję teismų sprendimai yra pakankami įrodymai, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ji prarado dėl neteisėtų atsakovo D. T. veiksmų. Dėl nurodytų priežasčių, apeliantės nuomone, žalą ieškovei turi atlyginti tik neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs atsakovas D. T.. Teisėjų kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti.

19.       Kaip minėta nutarties 15 punkte, galimybė netaikyti civilinės atsakomybės didesnio pavojaus šaltinio valdytojui numatyta CK 6.270 straipsnio 3 dalyje. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės. Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nuo atsakomybės už padarytą žalą gali būti atleistas neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013). Pažymėtina, kad turtas, taip pat ir transporto priemonė, gali būti užvaldytas kito asmens atvirai ar slapta, jis gali būti iš teisėto valdymo neteisėtai išgautas panaudojant fizinę jėgą, prievartą, apgaulę, taip pat teisines priemones, pavyzdžiui, sutartis. 

20.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) apskritai neįrodinėjo, jog ėmėsi kažkokių aktyvių veiksmų, siekdama realiai apsaugoti transporto priemonę kaip didesnio pavojaus šaltinį, o įrodymų, kad ginčo automobilio neteko prieš savo valią dėl neteisėtų jos pačios darbuotojo D. T. veiksmų – transporto priemonės pagrobimo ar pan., nustatytų teismo nuosprendžiu, arba duomenų apie ikiteisminį tyrimą dėl transporto priemonės neteisėto užvaldymo ar kt., byloje nėra nepateikta. Nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis apeliantė akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių aplinkybių, jog D. T. yra vienasmenis apeliantės vadovas ir gali kontroliuoti juridinį asmenį netrukdomai, tačiau kokią įtaką šios aplinkybės turi teismo padarytais išvadai, apeliantė apeliaciniame skunde niekaip neatskleidžia ir nepagrindžia neteisėto užvaldymo kontekste.

21.       Kaip matyti iš apeliantės atsiliepimo į ieškinį, apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonė, kaip didesnio pavojaus šaltinis, buvo suteikta naudotis tinkamam asmeniui, apie tai, kad tam tikru momentu atsakovas, būdamas apeliantės vadovu, bendrovės automobiliu naudojosi neteisėtai jį užvaldęs, atsakovė byloje neįrodinėjo, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir savo apeliaciniame skunde. Kita vertus, byloje nustatyta ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, jog eismo įvykio metu transporto priemonė apeliantės vadovo buvo naudojama ne darbo metu ir ne darbo reikmėms. Byloje nėra jokių rašytinių ar kitų įrodymų apie tai, kaip buvo organizuojamas ir tvarkomas apeliantei priklausančios transporto priemonės naudojimasis, ar vadovas turėjo teisę naudotis automobiliu tik darbo metu, ar juo vykti į ir iš darbo ir pan., todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad ginčo automobilį netrukdomai (nieko nekontroliuojamas) galėjo pasiimti UAB (duomenys neskelbtini) vadovas – atsakovas D. T., nesudaro pagrindo konstatuoti, jog galimybę valdyti transporto priemonę automobilio savininkė UAB (duomenys neskelbtini) prarado tik dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jos pačios kaltės, ir jai pačiai, kaip transporto priemonės savininkei, elgiantis rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, panaudojus jai prieinamas priemones neprarasti automobilio valdymo. Tai, kad šiuo atveju žala padaryta apeliantės vadovo, o ne kokio kito darbuotojo, ne tik, kad nepašalina apeliantės atsakomybės jai pareikštų reikalavimų kontekste, tačiau kaip tik sudaro prielaidas tokiai atsakomybei solidariai su vadovu taikyti, nes vadovas veikia apeliantės vardu ir dėl to apie vadovo naudojimąsi apeliantės turtu (darbo ar ne darbo reikmėms) apeliantei iš anksto yra žinoma. 

22.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė nepagrįstai teigia, kad įsiteisėję teismų sprendimai yra pakankami įrodymai, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ji prarado dėl neteisėtų kito asmens – D. T. veiksmų.

23.       Iš šalių procesiniuose dokumentuose ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad 2022 m. spalio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniojo tyrėjo T. D. nutarimu Nr. 10-ANR_N-23360-2022 atsakovas D. T. nubaustas už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalyje ir 426 straipsnio 2 dalyje, t. y. už tai, kad jis 2022 m. birželio 22 d. 00.04 val. magistraliniame kelyje Vilnius – Prienai – Marijampolė, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį iš šalutinio kelio, įvažiavo į pagrindinį kelią, nepraleidęs pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio ir su juo susidūrė, po eismo įvykio buvo apgadinti abu automobiliai, nesutaręs su apgadinto automobilio savininku dėl eismo įvykio aplinkybių, nepranešęs policijai, iš eismo įvykio vietos, su kuriuo yra susijęs, pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Nutarimu pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta 1 400 Eur dydžio bauda. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. sausio 16 d. nutartimi atmetė D. T. skundą dėl minėto nutarimo panaikinimo. Taip pat nustatyta, kad 2023 m. vasario 3 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendžiu D. T., vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

24.       CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012; 2021 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2012).

25.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui D. T. iškeltose ir išnagrinėtose administracinėje bei baudžiamojoje bylose vertintos faktinės aplinkybės civilinės bylos kontekste neturi prejudicinės galios, kadangi minėtose bylose D. T. veiksmai buvo tiriami ir vertinami atitinkamai administracinių ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, šiose bylose nebuvo analizuojamos ir nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su tuo, kokiu pagrindu D. T. valdė transporto priemonę, kaip transporto priemonė pateko į jo dispoziciją ir pan. Tai, kad D. T. vairavo automobilį neblaivus ir pasišalino iš įvykio vietos, priešingai nei teigia apeliantė, neįrodo, kad ji transporto priemonės valdymą prarado dėl neteisėto užvaldymo. Juolab, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ji kreipėsi į policiją dėl neteisėto transporto priemonės užvaldymo.

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog jai priklausanti transporto priemonė buvo užvaldyta neteisėtai, todėl negali būti atleista nuo atsakomybės už transporto priemonės sukeltą žalą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo praradimo yra ir valdytojo (apeliantės) kaltės, todėl pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) privalo atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su transporto priemonę vairavusiu asmeniu, t. y. atsakovu D. T.

Dėl procesinės bylos baigties

27.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų (pavyzdžiui, dėl žalą sukėlusio įvykio buvimo netoli nuo apeliantės buveinės, ir kt.) apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

30.       Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

31.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovų apeliacinėje instancijoje patirtas 724 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Byloje pateikta advokatės Jurgitos Mikalauskienės su ieškove sudaryta atstovavimo sutartis, 2023 m. rugpjūčio 7 d. sąskaita už teisines paslaugas Serija JM Nr. 0529 ir mokėjimo nurodymas, patvirtinantis, kad minėta sąskaita apmokėta. 

32.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos ieškovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ieškovei iš apeliacinį skundą pateikusios atsakovės priteistina apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei „If P&C Insurance AS“, Estijos Respublikos registro kodas 10100168, Lietuvoje vykdančiai veiklą per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, juridinio asmens kodas 302279548, iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 724 Eur (septinis šimtus dvidešimt keturis eurus) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų. 

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Donata Kravčenkienė

Kristina Lysionok 

Renata Volodko