Civilinė byla Nr. e2S-1117-794/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18948-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) A. J. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. nutarties, kuria atmestas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. eA2-7802-1169/2024 pagal pareiškėjo (ieškovo) A. J. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

0       I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. J. C. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas panaikinti turto iš varžytinių 2019 m. spalio 25 d. aktą Nr. S-19-174-15935 vykdomojoje byloje Nr. 0174/17/00453 ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovui turtą, t. y. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei sodo namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš UAB „Baltic debt management“ L. Ž. 29 000 Eur, jo sumokėtus įsigyjant šį turtą iš varžytynių.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. e2-338-1125/2022 ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui L. Ž. iš ieškovo 3 200,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-29-981/2023 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, nutartis įsiteisėjo 2023 m. sausio 17 d.

3.       Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2, 7 ir 9 punktų pagrindais ir, atnaujinus procesą, pakeisti arba panaikinti byloje priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo patikslintą ieškinį. Be to, pareiškėjas prašė, vadovaujantis CPK 372 straipsniu, sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 rugpjūčio 30 d. sprendimo ir 2023 m. birželio 1 d. nutarties vykdymą civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022 taip pat pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčo turto perdavimą, sugadinimą, pakeitimą, pardavimą, t. y. uždrausti galimus atlikti veiksmus (turto pardavimą, perleidimą, pakeitimą), keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, apsaugoti ieškovo (pareiškėjo) ir viešąjį interesą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 20 d. nutartimi priėmė A. J. C. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022, prašymą atnaujinti procesą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2024 m. balandžio 23 d. 9.30 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme, atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; atmetė pareiškėjo prašymą stabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022 vykdymą.

5.       Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės pašalino pareiškimo trūkumus, jo pateiktas prašymas atitinka CPK 369 straipsnyje nustatytus prašymui atnaujinti procesą keliamus reikalavimus, todėl teismas priėmė kartu su papildomai teikiamais dokumentais ir siųstinas dalyvaujantiems byloje asmenims atsiliepimams pateikti.

6.       Teismas nustatė, kad sprendimu, kurio vykdymą prašo stabdyti pareiškėjas, jo ieškinys buvo atmestas ir atsakovui iš pareiškėjo (ieškovo) priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Taigi, teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas stabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, iš esmės siekia, kad būtų sustabdytas bylinėjimosi išlaidų išieškojimas. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo stabdyti įsiteisėjusio sprendimo vykdymą, nes byloje nėra jokių duomenų, kad tuo atveju, jei procesas pagal pareiškėjo prašymą būtų atnaujintas ir pakartotinai išnagrinėjus bylą atnaujintame procese būtų priimtas priešingas teismo sprendimas, sprendimo vykdymo atgręžimas (išieškotų sumų grąžinimas ieškovui) būtų neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, teismas prašymą stabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą atmetė.

7.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo pareiškimo dėl proceso atnaujinimo faktinis pagrindas ir dalykas yra suformuluoti tinkamai, pateikti pareikštą prašymą, pareiškėjo nuomone, turintys pagrįsti rašytiniai įrodymai, todėl sprendė, kad pareikštas prašymas dėl proceso atnaujinimo laikytinas preliminariai pagrįstu. Tačiau teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Teismas atkreipė dėmesį, jog vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog nesiėmus jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo stadijoje neatitiktų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų ir iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, iš esmės suteikiant pranašumą tik pareiškėjui (CPK 3 straipsnio 1, 8 dalys). Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

1       III. Atskirojo skundo argumentai

8.       Atskiruoju skundu pareiškėjas A. J. C. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. nutarties dalį civilinėje byloje Nr. eA2-7802-1169/2024 ir patenkinti jo prašymų reikalavimus: pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones (sustabdyti turto perdavimą, sugadinimą, pakeitimą (griovimo ir statybos darbus), pardavimą) ginčo turtui (žemės sklypo unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir sodo namelio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal CPK 145 straipsnio nuostatas, t. y. pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6, 12, 13 punktų nuostatas uždrausti galimus atlikti veiksmus (turto pardavimą, perleidimą, pakeitimą(griovimo ir statybos darbus), pardavimą), keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, apsaugoti pareiškėjo ir viešąjį interesą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.       Apelianto teigimu, teismo nutarties dalis dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra netinkama, priimta neįsigilinus į bylos naujas faktines ir teisines esmines aplinkybes (jų visumą) ir šalių tarpusavio ginčo esmę, todėl su tokia teismo nutarties dalimi dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas nesutinka.

8.2.       Apeliantas nurodo, jog nutarties dalis yra naikintina kaip priimta formaliai ir neteisėtai, nes prašoma laikinoji apsaugos priemonė atitiko ginčijamo materialinio reikalavimo esmę ir buvo tiesiogiai susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, todėl galėjo būti taikoma.

8.3.       Apeliantas teigia, jog pateikė pakankamai ir aiškiai suformuotų objektyvių duomenų apie atsakovo realius jau atliktus ir galimus dar atlikti veiksmus pabloginti savo turtinę padėtį, sugadinti ginčo turtą, ieškovo daiktus, todėl ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas buvo tiesiogiai susijęs su pareikštais reikalavimais ir užtikrintų jų priverstinį įvykdymą.

8.4.       Nors ieškinio tenkinimo atveju teismas spręstų klausimą tik dėl turto grąžinimo ieškovui, tačiau teismo turėjo būti užtikrintas ir turto stovio nepakitimo tinkamas užtikrinimas, nes turto vertės dydis yra ženklus atsakovui (pirkėjui), o atsakovas (pirkėjas) iki bylos išnagrinėjimo pabaigos turi visas galimybes formaliais sandoriais užsitikrinti visiškai jokio turto neturėjimą, todėl teismas turėjo uždrausti atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti.

8.5.       Pareiškėjo teigimu, teismas dėl preziumuojamo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui visiškai net nepasisakė, t. y. nemotyvavo, kodėl ieškinio suma, teismo nuomone, atsakovui (pirkėjui) nėra didelė, niekaip nepasisakė dėl atsakovo turtinės padėties ir / ar atsakovo turtinės padėties pokyčio perspektyvos ir pan.

8.6.       Egzistuoja galimybė, jog atsakovas (pirkėjas), net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, pavyzdžiui, verslo vystymo interesais, itin palankaus pasiūlymo gavimo atveju ir pan., šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas taptų neįmanomas.

8.7.       Paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms (jų visumai) pareiškėjo nurodomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas patikslinto prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo stadijoje atitiko proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus ir neiškreipė šalių interesų pusiausvyros, iš esmės nesuteikė jokio pranašumo tik pareiškėjui, todėl pareiškėjas naujame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo papildomai įrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus skubiai dabar tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

10.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

11.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ne)buvimo

12.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1215-302/2021). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

13.       Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018).

14.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai šalies reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-626-1120/2021). 

15.       Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neanalizuoja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, vėlesnėje civilinio proceso stadijoje nulemiančių ieškinio (jo dalies) patenkinimą arba nepatenkinimą, o tik preliminariai pagal prima facie doktriną nustato tikimybę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1283-464/2018).

16.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovo (pareiškėjo) prašymas atnaujinti bylos procesą yra prima facie pagrįstas.

17.       Paminėtina, kad proceso atnaujinimo institutas savo teisine prigimtimi yra išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas, kuris taikomas tik konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas taip pat lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės iki proceso atnaujinimo klausimo išsprendimo turėtų būti taikomos itin ribotai ir atidžiai įvertinus prašymo atnaujinti procesą preliminarų pagrįstumą.

18.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas. Minėta nutartis yra apskųsta apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjusi, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašymo atnaujinti procesą atmetimas pirmosios instancijos teisme pagrindžia pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą preliminarų nepagrįstumą.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020, 23 punktas). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka yra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020, 23 punktas).

20.       Taigi, pareiškėjui nepalankaus procesinio sprendimo, kuriuo netenkintas jo prašymas atnaujinti procesą, priėmimas, nepaisant to, kad jis dar nėra įsiteisėjęs, sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – prašymo dėl proceso atnaujinimo tikėtinas pagrįstumas. Vien dėl šios priežasties ieškovo (pareiškėjo) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jo atskirasis skundas, kuriuo jis prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria nebuvo tenkintas prašymas sustabdyti turto pakeitimą, sugadinimą, ir šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti, negali būti tenkinamas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1051-567/2022; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-126-553/2023).

21.       Nors, kaip minėta, nenustatyta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra pakankamas pagrindas atmesti apelianto atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

22.       Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-464/2018, 27 punktas; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020).

23.       Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

24.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomoje atnaujinti civilinėje byloje patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją, pareiškėjui nuosavybės teise grąžinant žemės sklypą ir sodo namelį, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie varžytynėse buvo įsigyti atsakovo L. Ž., o atsakovui L. Ž. iš UAB „Baltic debt management“ priteisti 29 000,00 Eur, kuriuos atsakovas sumokėjo už įsigytą turtą.

25.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022 ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-29-981/2023 ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

26.       Nors apeliantas nurodo, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tai, kad atsakovas siekia turtą perleisti (parduoti), jį gadina, gali pabloginti savo turtinę padėtį ir kt. tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto nurodomi argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-338-1125/2022 atmetus ieškovo ieškinį ir šiam sprendimui esant įsiteisėjusiam, atsakovas yra teisėtas žemės sklypo savininkas. Atsižvelgiant į tai, vien tai, kad atsakovas žemės sklype vykdo tam tikrą veiklą, negali būti laikoma nesąžiningais atsakovo veiksmais.

27.       Pažymėtina, kad civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie tos šalies nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus.

28.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės nepagrindžia atsakovo nesąžiningumo, kuris yra būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimui esant įsiteisėjus, nenustačius prašymo dėl proceso atnaujinimo prima facie pagrįstumo, nėra jokio objektyvaus pagrindo suvaržyti atsakovo nuosavybės teisės (visos ar atskirų jos sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo) įgyvendinimo jam teisėtai priklausančio turto atžvilgiu.

29.       Apelianto nurodytos aplinkybės, kad turto vertės dydis yra ženklus atsakovui (pirkėjui), itin palankaus pasiūlymo gavimo atveju šį turtą atsakovas perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims bei teismo sprendimo realus įvykdymas taps neįmanomas, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar tyčinis vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovo finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovo turtinė padėtis galbūt yra prasta, nepatvirtina jo nesąžiningo elgesio. Be to, prašomoje atnaujinti civilinėje byloje pareiškėjas nereiškė jokio reikalavimo priteisti iš atsakovo pinigines lėšas, taigi argumentas dėl didelės ieškinio sumos atmetamas kaip nepagrįstas. 

30.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų ir iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, iš esmės suteikiant pranašumą tik pareiškėjui (CPK 3 straipsnio 1, 8 dalys).

31.       Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nenustačius būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, byloje, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo jau išnagrinėtoje civilinėje byloje klausimas, nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. 

32.       Nutarties motyvuojamojoje dalyje atsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus, kiti skundo argumentai neturi esminės įtakos galutiniam klausimo išsprendimo rezultatui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Dėl procesinės bylos baigties

33.       Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

34.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį paliktą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Vaclovas Paulikas