Administracinė byla Nr. A-626-442/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00736-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjai K. Š. ir E. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2016 m. birželio 16 d. sprendimus Nr. (0.7.2)FR0682-389 ir Nr. (0.7.2)FR0682-395; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimus Nr. 68-339 ir Nr. 68-338; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. vasario 10 d. sprendimus Nr. S-32(7-290/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016).  

2.       Pareiškėjai nurodė, kad Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimus Nr. (04.7.2)-FR0682-389 ir (04.7.2)-FR0682-395, kuriais K. Š. apskaičiavo 19 630,73 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 6 990,22 Eur GPM delspinigių ir paskyrė 5 889 Eur baudą, o E. Š. – 15 509,73 Eur GPM, 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei paskyrė 4 653 Eur baudą. Šiuos Kauno AVMI sprendimus patvirtino ir VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimais Nr. 68-338 ir 68-339. Komisija 2016 m. vasario 10 d. sprendimais Nr. S-33 (7-289/2016) ir Nr. S-32 (7-290/2016) iš dalies pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimus, t. y. patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigių, bei sumažino mokėtiną baudą iki 1 526 Eur. Komisija minėtu sprendimu taip pat patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigių, bei sumažino mokėtiną baudą iki 1 963 Eur.

3.       Pareiškėjai, nesutikdami su teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimais, nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl iš V. D. gautų piniginių lėšų pripažinimo pagal paskolos sutartį, kurią tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK atsisakė pripažinti. Jeigu teismas, įvertinęs visus įrodymus, pripažintų, jog pareiškėjų atliktame mokestiniame patikrinime turi būti įvertintos gautos piniginės lėšos iš V. D., tokiu atveju, pareiškėjai mano, jog jų atžvilgiu turėtų būti perskaičiuotas mokėtinas GPM.

4.       Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratoriai nepagrįstai nepripažino oficialiomis pajamomis pareiškėjų gautos paskolos iš V. D.. Pažymėjo, kad Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendime Nr. (04.7.2.)-FR0682-395 nurodė, jog atlikto V. D. mokestinio tyrimo metu nenustatytas piniginių lėšų trūkumas, t. y. teritorinis mokesčių administratorius sprendimuose padarė esminę išvadą, kuria pripažino, jog V. D. turėjo pinigų paskolinti pareiškėjams. Teigė, kad tokiu atveju aplinkybės apie V. D. turėtas pinigines lėšas ir galimybę jas paskolinti pareiškėjams nebereikia įrodinėti.

5.       Pareiškėjai nesutiko, kad 2012 m. birželio 1 d. paskolos sandoris buvo fiktyvus / formalus, kadangi tik V. D. teismui galėtų paaiškinti aplinkybes apie sudarytą paskolos sutartį. Akcentavo, kad 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties realumą patvirtina tiesioginiai įrodymai, t. y. 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartis; pareiškėjo K. Š. paaiškinimai (tiek žodžiu, tiek raštu); 2016 m. gegužės 11 d. V. D. rašytinis paaiškinimas, teiktas Kauno AVMI. Pabrėžė, kad pareiškėjas K. Š. 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį pasirašė tik gavęs visą paskolos sumą grynaisiais pinigais, o tai, pareiškėjų nuomone, įrodo ir patvirtina, jog paskolos sutartis buvo realus sandoris, pagal kurį paskolintos piniginės lėšos pareiškėjui K. Š.. Teigė, kad nei mokesčių administratoriai, nei Komisija savo sprendimuose neskyrė pakankamo dėmesio dar vienam tiesioginiam įrodymui – V. D. 2016 m. gegužės 11 d. paaiškinimui, kuris kaip įrodymas nebuvo analizuotas ir atmestas.

6.       Pareiškėjai paaiškino, kad paskolos suma buvo perduota grynaisiais pinigais, o ne bankiniu pavedimu, kadangi V. D. banko sąskaita areštuota, jis neturėjo galimybės fiziškai atlikti mokėjimo pavedimo. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai leidžia asmeniui naudotis grynaisiais pinigais, su jais atlikinėti įvairias operacijas, net jeigu ir banko sąskaitos yra areštuotos, ar yra priimti teismų ar kitų institucijų sprendimai dėl išieškojimo. Dėl atsakovo teiginių, kad V. D. pats yra skolingas mokesčių administratoriui priskaičiuotą GPM, pareiškėjai pažymėjo, jog mokesčių administratorius pats neatlieka jokių veiksmų, kad būtų išieškomos sumos iš V. D., kuris operuoja grynaisiais pinigais. Jeigu kreditorius tokia situacija tenkina, tokiu atveju negalima teigti, kad tokio asmens atliekami veiksmai prieštarauja ekonominei logikai ir kad jis negalėtų skolinti pinigų ir dar uždirbti iš pinigų skolinimo. Pabrėžė, kad paskolos užtikrinimo priemonių netaikymas taip pat nėra pagrindas pripažinti paskolos sutartį fiktyvia.

7.       Pareiškėjai neginčijo aplinkybių, kad gavę iš V. D. paskolą nepateikė atitinkamos formos deklaracijos PRC907. Atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2012 m. birželio 1 d., o reikalavimas pateikti minėtos formos deklaraciją reglamentuotas tik 2012 m. spalio 11 d. Nurodė, kad nežinojo, jog skolinantis grynaisiais pinigais iš kito asmens, yra būtina pateikti nurodytos formos deklaraciją, todėl vien tik deklaracijos nepateikimas, pareiškėjų vertinimu, negali būti argumentu, kad realiai paskola nebuvo gauta, paskolos sandorį galima laikyti fiktyviu ir gautos paskolos neįtraukti į pareiškėjų pajamas.

8.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9.       Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi šiais informacijos šaltiniais: informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas; VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamą turtą), turima VĮ Regitra informacija apie transporto priemones). Pažymėjo, kad įvertinęs pareiškėjų 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodytą 195 000 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, bei atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už 2007–2009 m., nustatė, jog pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. negalėjo turėti paaiškinimuose nurodyto 600 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, t. y. nustatė, kad pareiškėjai ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 504 538 Lt. Atsakovas, atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už 2010–2011 m., taip pat nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjų patirtos išlaidos neviršijo jų gautų pajamų.

10.       Atsakovas teigė, kad nepripažino pareiškėjų pajamomis 900 000 Lt piniginių lėšų, gautų iš V. D. pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį. Paaiškino, kad pareiškėjai pateikė 2012 m. birželio 1 d. notaro nepatvirtintos paskolos sutarties kopiją. Sutartyje nurodyta, kad paskola buvo perduota sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais. Paskola suteikta laikotarpiui iki 2013 m. rugsėjo 1 d. su 3 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, kurios sumokamos grąžinant paskolą grynaisiais pinigais. Paskolos sutartyje numatytos 0,011 proc. palūkanos ir kompensacinės palūkanos kasmetinių palūkanų negrąžinimo atveju, tačiau paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. Nurodė, kad K. Š. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo pagal PRC907 formą, nors minėtas paskolos sandoris atitiko visas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 421 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, t. y. mokėtojas gavo pinigines lėšas grynaisiais pinigais iš nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo; paskola suteikta didesnė nei 50 000 Lt; paskolos sutartis nėra notarinės formos. K. Š. pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m. taip pat nedeklaravo.

11.       Atsakovas paaiškino, kad K. Š. minėta paskola grindžia paskolų suteikimą įmonėms: 2012 m. birželio 5 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Argensta“ suteikta 150 000 Lt, 2012 m. birželio 18 d. – UAB „KNG“ – 170 000 Lt. Didžioji dalis iš V. D. gautų piniginių lėšų – 445 000 Lt panaudota UAB „VJPV“ paskolos suteikimui. 2012 m. birželio 28 d. paskolos sutartį su UAB „VJPV“ pasirašė pareiškėja E. Š. ir UAB „VJPV“ direktorius R. G., kurioje numatytos 5,5 proc. palūkanos. Sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas iki 2015 m. E. Š. pateikė UAB „VJPV“ 2012 m. rugpjūčio 2 d. kasos pajamų orderį Nr.VV003, pagal kurį apskaityta 2012 m. birželio 28 d. bendrovei suteikta paskola bei 2013 m. balandžio 2 d. Susitarimo Nr. 1 pakeisti / papildyti minėtos paskolos sutartį, kuriame paskolos palūkanos buvo sumažintos nuo 5,5 iki 0,8 proc. UAB „VJPV“ paskolos gavimą deklaravo deklaracijoje FR0711 už 2012 m. E. Š. pateiktais duomenimis, paskola grąžinta: 2013 m. rugpjūčio 14 d. – 290 000 Lt (UAB „VJPV“ kasos išlaidų orderis Nr. KIO 0084); 2013 m. spalio 10 d. – 30 000 Lt (Nr. KIO 0088); 2013 m. gruodžio 18 d. – 26 600 Lt (Nr. KIO 0090); 2014 m. vasario 25 d. – 49 300 Lt (Nr. KIO 0098); 2014 m. balandžio 3 d. – 45 050 Lt (Nr. KIO 0099); 2014 m. birželio 6 d. – 4 050 Lt (Nr. KIO 0100). Paskolos grąžinimas E. Š. deklaruotas UAB „VJPV“ deklaracijose FR0711 už 2013–2014 m. (346600+98400). UAB „VJPV“ 445 000 Lt paskolą grąžino dalimis, tačiau palūkanos nesumokėtos iki šiol.

12.       Atsakovas taip pat nurodė, kad K. Š. pateikė 2013 m. rugpjūčio 26 d. V. D. patvirtinimą dėl 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties įvykdymo, kuriame nurodyta, jog K. Š. paskolos davėjui grąžino 900 000 Lt paskolą ir sumokėjo pagal paskolos sutartį apskaičiuotas 33 435 Lt palūkanas. Vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, V. D. turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs. Pažymėjo, kad 2015 m. kovo 27 d. atliko V. D. mokestinį tyrimą, siekdamas nustatyti finansines galimybes K. Š. suteikti 900 000 Lt paskolą, ir padarė išvadą, jog paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Atsakovo nuomone, formaliai įformindamas šią sutartį K. Š. siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Akcentavo, kad pareiškėjai nei mokestinio patikrinimo, nei skundo nagrinėjimo VMI, nei skunde MGK nenurodė aplinkybių, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodami tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų iš nurodytojo šaltinio gavimą.

 

II.

 

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo dėl V. D. galimybių ginčo laikotarpiu disponuoti 900 000 Lt suma nėra, tačiau, mokesčių administratoriai, nustatę, kad K. Š. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo formoje PRC907 ir pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų nedeklaravo metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m., o V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo per antstolius priteistų sumų vykdymu, padarė išvadą, kad paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas.

15.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjai turėjo pareigą deklaruoti 2012 m. birželio 1 d. paskolos sandorį, tačiau to nepadarė. Pareiškėjų argumentai, kad paskola nebuvo deklaruota dėl teisės aktų nežinojimo ir tai nėra reikšminga aplinkybė, teismo vertinta kritiškai. Atsižvelgdamas į pareiškėjo K. Š. deklaruojamas užimamas vadovaujančias pareigas, kurioms privalu žinoti mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, į jo sudarinėjamų sandorių intensyvumą ir sandorių sumų dydį, teismas pripažino, kad pareiškėjui turėtų būti keliami aukštesni rūpestingumo standartai.

16.       Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas paskolos ne tik kad nedeklaravo laiku, t. y. iki 2013 m. gegužės 1 d., bet ir vėliau iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 421 str. 3 d.). Teismas akcentavo, kad MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Teismas vertino, kad vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorio nedeklaravimas, yra pagrindas mokesčių administratoriui 2012 m. birželio 1 d. sandorio, sudaryto tarp K. Š. ir V. D., nevertinti kaip pareiškėjų pajamų šaltinio.

17.       Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad VMI pagrįstai akcentavo, jog V. D., vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, taip pat turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs.

18.       Įvertinęs ginčo sandorį visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas sutiko su VMI ir Komisijos išvadomis, jog paskolos sutartis buvo surašyta paskolos davėjui itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis: sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės (kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, jis ir nebūtų turėjęs ką įkeisti, o atsižvelgiant į deklaruojamą ilgalaikę pažintį, tokia aplinkybė V. D. turėjo būti žinoma). Teismas pažymėjo, kad V. D. 2012 m. birželio 1 d. pats turėjo ypač didelių skolinių įsipareigojimų (negrąžintas būsto kreditas daugiau nei 700 000 Lt, 1,5 mln. Lt įsiskolinimas juridiniams asmenims, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2-860-232/2011 iš V. D., kaip iš laiduotojo, priteista 1 636 159,26 Lt bei 5 proc. metinės palūkanos, jo turtas ir sąskaitos areštuotos). Teismas vertino, kad teismo posėdžio metu V. D., patvirtindamas mokesčių administratoriui deklaruotas sandorio sudarymo aplinkybes, nepateikė jokių įtikinamų ir bent jau elementaria verslo logika paaiškinamų argumentų tokio rizikingo sandorio sudarymui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas pasiskolinęs ypač didelę pinigų sumą tokiam trumpam terminui (metams), ją investavo, t. y. perskolino pinigus susijusioms įmonėms (UAB „Argensta“ ir UAB „KNG“), bet ir didžiausią dalį sumos perskolino visiškai nesusijusiai įmonei UAB „VJPV“. Visos vėliau sekusios sutartys buvo sudarytos ilgesniam laikotarpiui, nei ginčo sutartis su V. D., ir visų jų įvykdymas taip pat nebuvo niekaip užtikrintas. Toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių (tiek K. Š., tiek V. D.), deklaruojančių veiklą verslo srityje, elgesys teismui tik sustiprino abejones ginčo sandorio realumu. 

19.       Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 10 straipsnio, 421 straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų 2012 m. patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš V. D. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

 

III.

 

20.       Pareiškėjai K. Š. ir E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai. 

21.       Pareiškėjai taip pat pateikia naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos, t. y. VMI 2018 m. kovo 7 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32) FR0687-227, kuris, pareiškėjų nuomone, patvirtina V. D. suteiktos paskolos realumą.

22.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkami įvertino byloje esančius įrodymus ir susiklosčiusias faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė MAĮ normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjų skundo bei teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, skundas išnagrinėtas formaliai, o sprendime atkartoti atsakovų priimtų sprendimų motyvai.

23.       Pareiškėjai nurodo, kad jie neturėjo galimybės įkeisti nekilnojamąjį turtą, todėl negalėjo dėl paskolos kreiptis į bankus, jie kreipėsi į artimus draugus dėl galimybės pasiskolinti piniginių lėšų, kurias ketino investuoti į verslą, ko pasėkoje buvo sudarytos šios rašytinės paskolos sutartys: 2008 m. birželio 3 d. iš Ž. G. pasiskolinta 140 000 Lt; 2008 m. balandžio 9 d. iš T. N. – 500 000 Lt; 2008 m. balandžio 15 d. iš M. G. – 100 000Lt; 2009 m. sausio 6 d. iš N. R. – 350 000 Lt; 2012 m. birželio 1 d. iš V. D. – 900 000 Lt. Akcentuoja, kad visas kitas sumas, išskyrus paskolą iš V. D., mokesčių administratorius pripažino. Visos penkios paskolos yra grąžintos paskolas suteikusiems asmenims, sutartyse numatytais terminais, sumokant (jei buvo numatyta) ir sutartyse numatytas palūkanas. Pinigai gauti kaip paskolos iš kitų asmenų buvo panaudoti perskolinant juridiniams asmenims su didesnėmis palūkanomis, taip buvo siekiama ekonominės naudos ir pelno. 

24.       Pareiškėjų nuomone, Kauno AVMI atlikdama mokestinį patikrinimą nesurinko ir negalėjo surinkti neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog pagal pasirašytą paskolos sutartį V. D. piniginės lėšos pareiškėjams nebuvo perduotos. Mano, kad buvo pažeistas mokesčių teisėje egzistuojantis lygybės principas, įpareigojantis mokesčių administratorių bei mokestinį ginčą nagrinėjanti teismą vienodai vertinti faktines aplinkybes to paties mokestinio teisinio santykio dalyvių atžvilgiu.

25.       Pareiškėjai akcentuoja, kad nei mokesčių administratorius, nei teismas neginčijo aplinkybės, jog V. D. turėjo paskolos sutartyje nurodytą sumą grynaisiais pinigais, taip pat konstatuota, kad V. D. banko sąskaitos areštuotos, dėl ko įvykdyti aptariamą sandorį bankinių pavedimų buvo neįmanoma. Nors skundžiamame sprendime nurodyta, jog paskola suteikta nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis vien dėl to, kad nenumatytas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, pareiškėjai pabrėžia, jog prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo (turto įkeitimo) nebuvimas negali būti traktuotinas kaip itin nepalankios ekonominės sąlygos, kadangi paskola suteikta trumpam laiko tarpui (vieneriems metams), o sutartyje numatytos 3 proc. dydžio palūkanos. Pareiškėjai teigia, kad nors teismo sprendime nurodoma, jog V. D. turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų bei mokėjo paskolą bankui, jo kreditoriai, tame tarpe ir VMI, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdami susigrąžinti skolas iš V. D..

26.       Pareiškėjai, pasisakydami dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su nepateikta PRC907 formos deklaracija, pažymi, kad ji nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos (nežinojimo), o ne dėl to, jog buvo turima kažkokių neteisėtų tikslų. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas K. Š. vadovavo juridiniams asmenims ir dėl to jam keliami aukštesni reikalavimai, jis privalėjo žinoti apie įstatymų pasikeitimus, pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad K. Š. vadovavo įmonėms, kurios nesusijusios su teisine veikla, be to, jis kaip vadovas buvo atsakingas tik už tinkamą įmonių veiklos vykdymo organizavimą, o skolinimosi deklaravimas / nedeklaravimas nėra susijęs su jo vadovaujamų juridinių asmenų veikla. 

27.       Pareiškėjų teigimu, vien deklaracijos nepateikimas nėra teisinis pagrindas paneigti pačią paskolos sutartį ir nevertinti pagal ją pareiškėjų gautų piniginių lėšų. Vertinant PRC907 formos deklaracijos nepateikimą, pareiškėjų manymu, būtina vadovautis MAĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi iš kitų byloje esančių įrodymų, kurių neginčijo nei mokesčių administratoriai, nei teismas, akivaizdu, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, piniginės lėšos perduotos pareiškėjams ir ši paskola grąžinta sutartyje numatytomis sąlygomis.

28.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

30.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimų Nr.  (04.7.2.)FR0682-389 ir Nr. (04.7.2.)FR0682-395, VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimų Nr. 68-338 ir Nr. 68-339 bei MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimų Nr. S-32(7-2900/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016) teisėtumo bei pagrįstumo.

31.       Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-395 patvirtino pareiškėjos E. Š. 2016 m. balandžio 20 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-294 ir nurodė sumokėti apskaičiuotus 15 261,81 Eur GPM bei 5 043,18 Eur GPM delspinigius ir paskirtą 4 653 Eur GPM baudą.

32.       Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d.  sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-389 patvirtino pareiškėjo K. Š. 2016 m. balandžio 20 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-293 ir nurodė sumokėti apskaičiuotus 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigius bei paskirtą 5 889 Eur GPM baudą.

33.       VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos E. Š. skundą, 2016 m. lapkričio 22 d.  sprendimu Nr. 68-338 VMI patvirtino Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-395.

34.       VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo K. Š. skundą, 2016 m. lapkričio 22 d.  sprendimu Nr. 68-339 patvirtino Kauno AVMI 2016-06-16 sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-289.

35.       MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 4 653 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjai E. Š. sumokėti į biudžetą 1 526 Eur GPM baudą.

36.       MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 5 889 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjui K. Š. sumokėti į biudžetą 1 963 Eur GPM baudą.

37.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai minėtus mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus iš esmės ginčija tuo aspektu, kad, jų nuomone, nepagrįstai gautomis pajamomis nebuvo pripažinti pareiškėjo K. Š. pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą su V. D., paskolinti 900 000 Lt.

38.        Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

39.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

40.       Tai reiškia, kad paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

41.       Pareiškėjai realų 900 000 Lt gavimo pagal 2012 m. birželio 1 d. V. D. ir K. Š. sudarytą paskolos sutartį faktą grindžia šia paskolos sutartimi,  2013 m. rugpjūčio 23 d. rašytiniu patvirtinimu, kuriame nurodyta, jog minėta paskolos sutartis įvykdyta ir 900 000 Lt paskola V. D. grąžinta bei jam sumokėta  33 435 Lt palūkanų, bei V. D. paaiškinimu, kuriame jis patvirtino paskolos sutartyje ir rašytiniame patvirtinime dėl paskolos sutarties įvykdymo užfiksuotas aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paaiškinimus, pareiškėjai nepateikė. Šių pajamų gavimo fakto nepatvirtina ir pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateiktas VMI 2018 m. kovo 7 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32) FR0687-227, nes jame tiesiogiai nėra nurodyta jokių aplinkybių apie V. D. pareiškėjui K. Š. suteiktą paskolą.  

42.       Mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad K. Š. iš V. D. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos nedeklaravo formoje PRC907, taip pat nedeklaravo pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m., V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo priteistomis sumomis, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo K. Š. sudaryta paskolos sutartis, patvirtinimas apie paskolos sutarties įvykdymą, pareiškėjų bei V. D. paaiškinimai nepagrindžia pajamų gavimo iš V. D. fakto.

43.       Šiai išvadai yra reikšmingas ir Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnis
(2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija), kuriuo reglamentuota informacijos apie sandorius pateikimo tvarka:  

„1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:

        1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo); 

        2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija penkiasdešimt tūkstančių litų; 

        3) sandoriai nėra notarinės formos; 

        4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. 

        2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais. 

        3. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“

44.       Kadangi pareiškėjas K. Š. nepateikė VMI informacijos apie 2012 m. birželio 1 d. su V. D. sudarytą 900 000 Lt paskolos sutartį, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalį ši sutartis, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo remiantis gali būti nustatomas pareiškėjų 900 000 Lt pajamų gavimo faktas.  

45.       Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog informacija apie minėtą sandorį VMI nebuvo pateikta dėl nežinojimo, nėra pagrindas netaikyti Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalyje numatytų tokios informacijos nepateikimo pasekmių.

46.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir galiojimo taisyklės negali būti vertinamos kitaip, nei tai nustato civilinė teisė, o civilinės teisės prezumpcija, kad sandoriai galioja, kol nėra nustatyta priešingai, galio ir mokesčių teisėje.

47.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

48.       Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas turėjo teisę vertinti, ar mokesčių teisės prasme minėti sandoriai (paskolos sutartis ir patvirtinimas dėl paskolos sutarties įvykdymo) pripažintini ar nepripažintini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais su apmokestinimu susijusių pajamų gavimo faktą. Tačiau mokesčių administratoriaus bei pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorių vertinimo mokestiniu teisiniu aspektu, neturi jokios įtakos iš šių sandorių pagrindu kylančioms civilinėms teisinėms pasekmėms.  

49.       Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl įrodymų vertinimo, todėl jų nekartoja ir detaliai nevertina apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su įrodymų vertinimu. Remdamasis nustatytomis bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

50.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų K. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

Teisėjai        Romanas Klišauskas

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Dainius Raižys