Civilinė byla Nr. 2A-1562-577/2015

                             (Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12643-2014-2)

              Procesinio sprendimo kategorija: 121.; 121.18.; 73.2.5.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

         Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BTA Insurance Company SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA  Insurance Company“ SE filialą, ieškinį atsakovui M. R. dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas BTA Insurance Company SE, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA  Insurance Company“ SE filialą, patikslinęs CPK 439 str. tvarka pareikšto ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo M. R. 434,59 Lt draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas 1 500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu sudarė draudimo sutartį Nr. 12 9150548, pagal kurią buvo apdrausta automobilio SAAB 9-3 v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė už avarijos metu padarytą žalą. 2013-12-05 Architektų g., Vilniuje, įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis SUZUKI SX 4 v/n (duomenys neskelbtini), įvykio kaltininku pripažintas M. R., tačiau su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas neįvykdė įstatyminės prievolės raštu pranešti draudikui per 3 darbo dienas apie eismo įvykį. Ieškovas tvirtino, kad jis išsiuntė atsakovui 2013-12-19 kvietimą, prašant pateikti nurodytą informaciją apie įvykio aplinkybes, pateikti transporto priemonę apžiūrai, tačiau atsakovas nebendradarbiavo ir prašomos informacijos nesuteikė, atsisakė pateikti transporto priemonę apžiūrai, nuotraukų nepateikė, įvykio aplinkybių nenurodė, tokiais veiksmais, ieškovo nuomone, tyčia ignoravo įstatyminę prievolę bendradarbiauti su ieškovu. 2014-01-02 ieškovas išmokėjo draudimo išmoką 2 172,93 Lt dėl automobilio SUZUKI SX 4 v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimų ir, vadovaudamasis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, prašo iš atsakovo priteisti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Atsakovas M. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Tvirtino, kad jis niekada nėra gavęs ieškovo 2013-12-19 kvietimo ar 2014-01-06 pretenzijos, todėl jis nieko ir nežinojo apie ieškovo reikalavimus iki tol, kol gavo 2014-04-10 teismo įsakymą. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog atsakovas būtų gavęs dokumentus; be to, nebuvo teismui pateikti ir įrodymai, kad jis atsisakė pateikti ieškovui transporto priemonę apžiūrai, nesuteikė prašomos informacijos ir t.t. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodo, kaip apskaičiavo 20 procentų draudimo išmokos dalį, bei nepagrindė niekaip, kodėl nusprendė, jog atsakovas jam turėtų grąžinti būtent 20 proc. draudimo, išmokos. Ieškovui nepateikus įrodymų, kad atsakovas neįvykdė pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį, taip pat įrodymų, kad ieškovas prašė atsakovo padėti aiškintis eismo įvykio aplinkybes, pateikti turimą informaciją apie eismo įvykį, atsakovo įsitikinimu, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.              Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo M. R. ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA  Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, naudai 434,59 Lt draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme - 2014-04-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54 Lt žyminį mokestį. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 12 str. 1 d. 5 p. įpareigoja transporto priemonės valdytoją per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pažymėjo, kad įstatymas numato draudėjui pareigą, o ne teisę, teikti savo draudikui su eismo įvykiu susijusią visą reikalingą informaciją. Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir paties atsakovo prisipažinimą teismo posėdžio metu, kad apie eismo įvykį nepranešė, pirmos instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti ieškovo teiginiu, kad po eismo įvykio atsakovas į draudiką, siekdamas suteikti informaciją apie eismo įvykį, nesikreipė, taip pažeisdamas TPSVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p. nuostatas, todėl yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkini. Taip pat pirmos instancijos teismas atmetė ir atsakovo argumentą, kad draudikas neįrodė, jog prašė atsakovą pateikti su eismo įvykiu susijusią informaciją, t.y. siuntė kvietimą ir pranešimą, nes, kaip jau ir buvo minėta, pats draudėjas pagal aukščiau nurodytą įstatymą turėjo pareigą informuoti draudiką, be to, byloje yra duomenys, kad pranešimas buvo siųstas atsakovo gyvenamosios vietos adresu, kurį atsakovas tiek draudimo sutartyje, tiek ir eismo įvykio deklaracijoje buvo nurodęs kaip savo gyvenamosios vietos adresą.

III.              Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas M. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Visų pirma, atsakovas pažymi, kad pirmos instancijos teismas priėmė ieškovo patikslintą ieškinį, kurio ir pagrindas, ir dalykas skyrėsi nuo pirminio ieškinio. Be to, apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar turėtų atsakovas grąžinti ieškovui jo išmokėtos draudimo išmokos dalį bei kokią dalį, netinkamai aiškino tai reglamentuojančias teisės normas, neaišku, kuo vadovaudamasis, sprendė, kad nėra atsakovo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nenagrinėjo nieko, kas yra nustatyta TPSVCAPDĮ 22 str. 2 d. ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokų mokėjimo taisyklių 63 punkte, t.y. pareigų pažeidimo pobūdžio, priežastinio ryšio su eismo įvykiu, kokią žalą patyrė ieškovas dėl to, kad atsakovas jam per tris dienas nepranešė apie autoįvykį, kokios aplinkybės buvo neaiškios ieškovui ir kaip tų aplinkybių neaiškumas galėjo sąlygoti tai, kad ieškovas negalėjo nustatyti tikrosios žalos dydžio, ar jis buvo priverstas išmokėti daug didesnę draudimo išmoką, kodėl ieškovui priteistina 20 procentų draudimo išmokos, o ne mažiau. Apelianto įsitikinimu, kiekvienu konkrečiu atveju draudikas turi pagrįsti, kodėl draudėjas turi grąžinti vienokią ar draudimo išmokos dalį, tačiau to ieškovas neįrodinėjo, o teismas nenustatinėjo, todėl ir negalėjo priimti teisingo sprendimo. Apelianto teigimu, ieškovas jokios žalos nepatyrė, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas. Be to, atsakovas tvirtina, kad jis niekada iš ieškovo nebuvo gavęs jokio reikalavimo grąžinti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neteisingai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas, nes nevertino to, jog iš pradžių ieškiniu buvo reikalaujama iš atsakovo priteisti 2 172,93 Lt, o atsakovui pateikus atsiliepimą ir patyrus bylinėjimosi išlaidų, patikslintu ieškiniu reikalavimus pareiškė tik dėl 434,59 Lt priteisimo, todėl, tenkindamas ieškinį, pirmos instancijos teismas turėjo iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 80 procentų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t.y. 1 200 Lt.

Ieškovas BTA Insurance Company SE, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA  Insurance Company“ SE filialą, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su skundu, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pasak ieškovo, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui pagal pareikštą ieškinį. Pažymi, kad pats atsakovas prisipažino, kad jog nevykdė imperatyvios įstatyminės pareigos bendradarbiauti su draudiku ir teikti reikiamą informaciją, o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ieškovo nuomone, draudimo kompanijos teisė reikalauti išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies grąžinimo sietina tik su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, o ne su žalos draudikui atsiradimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas nevykdė pareigos laiku pranešti draudikui apie eismo įvykį, vėliau nevykdė ieškovo prašymo pateikti transporto priemonę apžiūrai, nenurodė jokių priežasčių, galinčių nepaneigti jo kaltę dėl pareigos informuoti draudiką apie eismo įvykį nevykdymo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp šalių buvo sudaryta draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio SAAB 9-3, valts. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytą žalą (draudimo sutartis Nr. 12 9150548, draudėjas – atsakovas M. R.). 2013-12-05 autoįvykio metu buvo apgadintas automobilis Suzuki SX4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Autoįvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas. Taip pat byloje nustatyta, kad 2013-12-05 18:00 val. įvyko eismo įvykis Architektų gatvėje, Vilniaus m.; autoįvykyje dalyvavo du automobiliai – SAAB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Suzuki Sx4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl autoįvykio kaltę pripažino automobilio SAAB automobilio vairuotojas, t.y. atsakovas M. R.. 2013-12-19 ieškovas atsakovo tiek draudimo sutartyje, tiek ir deklaracijoje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė kvietimą kuo skubiau atvykti ir pranešti apie eismo įvykio aplinkybes, taip pat pateikti apžiūrai savo turimą eismo įvykio deklaracijos egzempliorių. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad draudėjas, t.y. atsakovas M. R., apie eismo įvykį draudikui (ieškovui) būtų pranešęs ir būtų teikęs jam su autoįvykiu susijusią informaciją. Dėl 2013-12-05 įvykio metu apgadinto automobilio Suzuki Sx4, jo valdytojui buvo išmokėta 2014-01-02 Draudžiamojo įvykio tyrimo aktu paskaičiuota 2 172,93 Lt dydžio draudimo išmoka (2013-12-20 Remonto sąmata, 2013-12-21 PVM sąskaita faktūra serija SF Nr. 00001504). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra ginčo nei dėl įvykio fakto, nei dėl įvykio metu įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimo fakto bei masto, nei dėl to, kad dėl autoįvykio kaltas atsakovas, nei dėl draudimo išmokos dydžio ir pagrįstumo. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmos instancijos teismas patikslintą ieškinį tenkino visiškai, konstatavo, jog atsakovas nesilaikė TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p. įtvirtintos pareigos, todėl ir priteisė iš atsakovo M. R. ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA  Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, naudai 434,59 Lt draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54 Lt žyminį mokestį. Iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinio matyti, kad atsakovas prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, kadangi pirmos instancijos teismas nevertino pareigų pažeidimo pobūdžio, priežastinio ryšio su eismo įvykiu, kokią žalą patyrė ieškovas dėl to, kad atsakovas jam per tris dienas nepranešė apie autoįvykį, kokios aplinkybės buvo neaiškios ieškovui ir kaip tų aplinkybių neaiškumas galėjo sąlygoti tai, kad ieškovas negalėjo nustatyti tikrosios žalos dydžio, ar jis buvo priverstas išmokėti daug didesnę draudimo išmoką, kodėl ieškovui priteistina 20 procentų draudimo išmokos, o ne mažiau, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kurį prašo panaikinti. Tuo tarpu ieškovas, remdamasis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovo buvo priteista 20 procentų jo išmokėtos draudimo išmokos, kadangi, įvykus eismo įvykiui, atsakovas nevykdė bendradarbiavimo su ieškovu pareigos, palikti nepakeistą.

Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2010).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. nustatyta, jog įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykių dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Minėto Įstatymo 22 str.  2 d. nustatyta, jog jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 60. 3 punktas nustato, jog atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Šių taisyklių 63 punkte nustatyta, jog grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Taigi minėtos teisės normos imperatyviai nustato transporto valdytojo atsakomybę už pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį per 3 darbo dienas nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Esant nurodytoms aplinkybėms ir galiojant minėtam teisiniam reglamentavimui, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su Vilniaus miesto apylinkės teismas padaryta teisinga išvada, jog nurodytas teisinis reguliavimas teisę reikalauti išmokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo sieja tik su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, o ne su žalos draudikui atsiradimu, ir tik nustatant grąžintinos sumos dydį atsižvelgiama į įstatyme įtvirtintų aplinkybių visumą (nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, atsiradusios žalos dydį ir kt. aplinkybes). Pažymėtina, kad būtent tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje šiuo klausimu (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-298-431/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-661-160/2013; Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2A-502-413/2013 ir kt.).

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nagrinėjamu atveju jis nenurodė jokių priežasčių, galinčių paneigti jo kaltę dėl pareigos laiku informuoti draudiką nevykdymo, ar paaiškinti minėtos pareigos nevykdymo aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad būtent atsakovo pasyvumas ir savo pareigos neatlikimas nulėmė tai, jog išmokėdamas draudimo išmoką ieškovas turėjo remtis vien tik nukentėjusiojo asmens pateikta informacija. Reikalavimas pranešti apie įvykį yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės suteikia ieškovui nekvestionuotiną teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso teise iš atsakovo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Be to, apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju neįžvelgia ir jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą mažinti ieškovo prašomos grąžinti išmokėtos draudimo išmokos dalį, todėl spręstina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė būtent 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmos instancijos teisme

Ieškinį tenkinus, pirmos instancijos teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 54 Lt. Apeliantas kvestionuoja ir šios pirmos instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėdamas, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, jog iš pradžių ieškiniu buvo reikalaujama iš atsakovo priteisti 2 172,93 Lt, o, atsakovui pateikus atsiliepimą ir patyrus bylinėjimosi išlaidų, patikslintu ieškiniu reikalavimai buvo sumažinti iki 434,59 Lt, todėl, tenkindamas ieškinį, pasak apelianto, pirmos instancijos teismas turėjo iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 80 procentų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t.y. 1 200 Lt. 

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas CPK 439 str. tvarka buvo pareiškęs ieškinį dėl 2 172,93 Lt priteisimo, tačiau, atsakovui pateikus atsiliepimą į ieškinį, pakeitė ieškinio pagrindą, o ryšium su tuo 80 procentų sumažėjo ir ieškinio reikalavimo dydis, t.y. iki 434,59 Lt. Toks ieškovo elgesys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad pradinis ieškinys buvo pareikštas ieškovui tinkamai neįsigilinus į visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau pirmos instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio ir neįvertino, kad būtent dėl neatsakingo ieškovo elgesio atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurios pagal atsakovo pateiktus dokumentus sudaro 1 500 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo įsitikinimu, būtų teisinga svarstyti klausimą dėl dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovo naudai.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas patyrė 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (350 Lt – susipažinimas su dokumentais ir prieštaravimų surašymas, 1 150 Lt – susipažinimas su ieškiniu ir jo priedais ir atsiliepimo surašymas), tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, vertina šias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į suteiktos pagalbos pobūdį, į tai, kad ieškinys, nors ir kitu pagrindu, tačiau buvo tenkintas, į bylos nesudėtingumą bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma pirmos instancijos teisme yra pernelyg didelė bei neatitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijų, todėl mažintina iki 110 EUR (379,81 Lt).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako ir jų neanalizuoja nagrinėjamo bylos kontekste. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

              Vadovaudamasis aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas

n u t a r i a :

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo BTA Insurance Company SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA  Insurance Company“ SE filialą, (į.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo M. R. (a/k (duomenys neskelbtini) naudai 110 EUR (šimtą dešimt eurų) (379,81 Lt) bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

       Teisėja                                                                                                           Jadvyga Mardosevič