Civilinė byla Nr. 3K-3-56-219/2016

Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01048-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2; 2.1.3.3; 2.5.1.3.6; 3.1.14.1; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui R. K. dėl paprastojo neprotestuotino vekselio nuginčijimo ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vekselio pripažinimą negaliojančiu, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių subjektinių pažeistų teisių gynybos būdus ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2010 m. lapkričio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį ji (vekselio davėja, skolininkė) besąlygiškai privalo sumokėti atsakovui (vekselio turėtojui, kreditoriui) 79 000 Lt (22 879,98 Eur). Ji nurodė, kad ginčijamo vekselio neišrašė ir nepasirašė, jos manymu, šis dokumentas yra suklastotas. Šalys apie aštuonerius metus gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, tačiau atsakovas jai pinigų neskolino, taip pat nebuvo jokio kito realaus pagrindo išrašyti nurodytos sumos vekselį.
3. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovės 79 000 Lt (22 879,98 Eur) skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodė, kad nuo 2002 m. iki 2011 m. gyveno kartu su ieškove jai nuosavybės teise priklausančiame name, tvarkė bendrą ūkį. Gyvenant kartu jis paskolino ieškovei iš viso 79 000 Lt (22 879,98 Eur) (namui išpirkti, pagerinti, aplinkai sutvarkyti, automobiliui pirkti, skoloms dengti), susitarė, kad ieškovė grąžins paskolintas lėšas, susitarimui patvirtinti buvo pasirašytas ginčijamas vekselis. 2011 m. balandžio 22 d. ieškovei buvo išsiųstas pranešimas dėl vekselio apmokėjimo. Tačiau ji atsisakė sumokėti vekselyje nurodytą sumą ir pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą, kaltindama atsakovą vekselio suklastojimu. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimu. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, atsakovas 2014 m. rugpjūčio 6 d. registruotu laišku kreipėsi į Marijampolės 1-ąjį notaro biurą dėl nesumokėtos vekselio sumos išieškojimo, tačiau 2014 m. rugpjūčio 14 d. buvo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, nes praleistas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 72 straipsnyje nustatytas reikalavimų pateikimo senaties terminas. Atsakovo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga neginčijamai įrodo, kad jis paskolino ieškovei prašomą priteisti sumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė ir pripažino negaliojančiu ieškovės atsakovui išduotą 2010 m. lapkričio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną 79 000 Lt (22 879,98 Eur) vekselį; priteisė iš atsakovo ieškovei 1116,77 Eur ir valstybei 548,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas, įvertinęs CK 1.97 straipsnio 1 dalies, 1.101 straipsnio, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio, Vekselių naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987, nuostatas, nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus, ikiteisminio tyrimo medžiagą, šio tyrimo metu ir teismo posėdžiuose duotus liudytojų parodymus, specialistų išvadas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, duomenis apie atsakovo pajamas 2002–2010 metais, aplinkybes dėl šalių bendro gyvenimo ir gyvenamojo namo rekonstrukcijos, padarė išvadą, kad atsakovas nebuvo sąžiningas vekselio įgijėjas, t. y. jis įgydamas vekselį tyčia veikė ieškovės nenaudai, nes žinojo, kad pagal ginčijamą vekselį jis ieškovei neperdavė pinigų ir ieškovė jokių turtinių prievolių jam neturi. Teismas pažymėjo, kad nors neabejotinai nustatyta, kad vekselyje eilutėje „Parašas“ rankraštinį įrašą „A. J.“ parašė ir greta pasirašė ieškovė, tačiau tikėtina, jog vekselyje pirmiau padarytas įrašas „A. J.“ ir pasirašyta, o po to lazerinio spausdinimo būdu išspausdintas vekselio tekstas. Be to, teismo vertinimu, atsakovas nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl lėšų investavimo į ieškovės namo ir ūkio rekonstrukciją, taip pat pagrindžiančių nurodomų patirtų išlaidų dydį.
6. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi pakeitė Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2010 m. lapkričio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną 79 000 Lt (22 879,98 Eur) vekselį, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 1116,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; pakeitė sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybei priteista 548,42 Eur, sumažindamas priteistą sumą iki 545 Eur; priteisė iš ieškovės valstybei 3,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovui 492,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir valstybei 270,80 Eur žyminio mokesčio.
7. Įvertinusi CK 1.105 straipsnio 1 dalies, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio nuostatas, šių teisės normų kasacinio teismo formuojamą aiškinimo ir taikymo praktiką, kolegija pažymėjo, kad vekselio turėtojo (kreditoriaus) reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai; ne vekselio turėtojas turi įrodinėti savo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas (skolininkas) privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja.
8. Kolegija nurodė, kad ieškovė prašė pripažinti vekselį negaliojančiu dėl to, jog jis faktiškai nebuvo sudarytas, o buvo suklastotas. Tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, peržengdamas ieškinyje pareikštus reikalavimus ir pažeisdamas CPK 265 straipsnio nuostatas dėl šio reikalavimo, nepasisakė, o ieškinį tenkino pripažindamas atsakovą nesąžiningu vekselio turėtoju ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu, nors ieškovė tokio ieškinio pagrindo ir dalyko nebuvo nurodžiusi. Be to, ieškovė savo reikalavimą grindė kitu, prieštaraujančiu pirmajam (dėl sandorio nesudarymo), reikalavimu pripažinti sandorį negaliojančiu dėl jos vidinės valios ydingumo, tačiau ji nenurodė, kokie veiksmai neatitiko jos vidinės valios, kokiais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais prašomą vekselį pripažinti negaliojančiu (CK 1.90, 1.91 straipsniai ir kt.; CPK 135 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, o to nepadaręs priėmė prieštaringą ir teisiškai nepagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).
9. Kolegija pažymėjo, kad pagal ieškinio turinį ir kitus bylos įrodymus galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad šalys nuo 2002 m. iki 2010 m. gyveno faktinėje santuokoje, tvarkė bendrą ūkį ir investavo savo lėšas į turto pagerinimą, kas leidžia manyti, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Kaip neginčijamą nurodytą aplinkybę savo sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad atsakovas už savo lėšas atliko tam tikrus namo ir ūkio gerinimo darbus. Taigi šalių tarpusavio santykiai buvo grindžiami ne tik partnerystės, bet ir asmeninių lėšų bendrumu. Kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginius apie vekselio suklastojimą. Priešingai, 2013 m. gruodžio 19 d. prokuroro nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuotos aplinkybės leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad vekselis buvo sudarytas (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstą pranašumą suteikė ikiteisminio tyrimo 2011 m. gruodžio 28 d. specialisto išvadai Nr. 11-3098(11), kuri neva patvirtina ieškovės teiginius, kad ji pasirašė ant tuščio popieriaus lapo, ir tuo galimai pasinaudojo atsakovas, vėliau ant jo surašydamas oficialaus dokumento (vekselio) tekstą. Tačiau tiek ieškovės argumentai, tiek teismo išvados buvo grindžiami prielaidomis ir nebuvo paremti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis; tokių aplinkybių taip pat nenustatė ikiteisminio tyrimo organai, atlikę tyrimą būtent šiuo ieškovės nurodytu pagrindu; o ekspertų (specialistų) išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 straipsnis).
10. Kolegija sprendė, kad, ieškovei nepaneigus atsakovo sąžiningumo prezumpcijos, pripažinus faktą dėl šalių partnerystės ir lėšų bendrumo, neįrodžius faktinio ieškinio pagrindo ir dalyko, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu; pažymėjo, kad ieškovei neužkertamas kelias reikšti atsakovui atsikirtimus (prieštaravimus) kitais įstatymų nustatytais pagrindais, tarp jų ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.
11. Kolegija nurodė, kad nors atsakovas priešieškinio reikalavimą kildino iš paskolos teisinių santykių, tačiau jis nenurodė nei teisinio, nei faktinio priešieškinio reikalavimo pagrindo. Priešieškinyje darydamas abstrakčias bendro pobūdžio nuorodas į ikiteisminio tyrimo medžiagą, nenurodymas nei faktinių paskolos suteikimo aplinkybių, nei konkrečių sumų ir jų paskirties, kolegijos vertinimu, atsakovas pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad jis savo reikalavimo neįrodė. Kolegija sprendė, kad atsakovo asmeninių lėšų investavimas į ieškovei priklausantį turtą, nesant įrodymų apie pinigų perdavimo faktą, neatitinka paskolos sutarties sampratos (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi atsakovo paaiškinimus ir aplinkybes apie faktinius šalių santykius, kolegija nurodė, kad tikėtina, jog šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, tačiau šiuo pagrindu atsakovas reikalavimo nereiškė. Kadangi teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo, nes būtent ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas ir užtikrina visišką ginčo išsprendimą bei byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumą ir jų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą (CPK 12, 13, 17 straipsniai, 42 straispnio 1 dalis), tai kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, nors, grįsdamas jį, netinkamai nurodė ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Kolegija pažymėjo, kad, atmetus ieškovės reikalavimą pripažinti vekselį ieškinyje nurodytais pagrindais negaliojančiu ir atsižvelgiant į tai, jog vekselis atlieka prievolės (nebūtinai paskolos) užtikrinamąją funkciją, atsakovui neužkertamas kelias reikšti ieškovei reikalavimus ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą, peržengė ieškinio ribas, nes pripažino atsakovą nesąžiningu vekselio turėtoju ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu, kai ieškovė ieškinyje šio pagrindo nenurodė nei dėstydama ieškinio pagrindą, nei jo dalyką; kad ieškovė, prašydama pripažinti sandorį negaliojančiu dėl jos vidinės valios ydingumo, nenurodė, kokie veiksmai neatitiko jos vidinės valios, kokiais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais prašoma pripažinti vekselį negaliojančiu, neatitinka teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, t. y. nustatyti ir pritaikyti faktinį ieškinio pagrindą atitinkančias teisės normas (CPK 2, 4 straipsniai, 3 straipsnio 6 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taip pat šios išvados padarytos nukrypstant nuo šiuo klausimu nuosekliai formuojamos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. ir kt. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011). Ieškovė, ieškinyje nurodydama visas jai žinomas faktines aplinkybes, neprivalėjo jų teisiškai kvalifikuoti pagal konkrečią ĮPVĮ normą, taip pat nurodyti konkrečios teisės normos, reglamentuojančios bendrąjį sandorio negaliojimo pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas, ieškovės reiškiamam reikalavimui taikydamas ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas, nepakeitė ieškinio pagrindo. Teismas sprendimą grindė tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias nurodė šalys, tinkamai, atsižvelgdamas į ieškinyje keliamus reikalavimus ir remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kvalifikavo ginčo teisinius santykius, pritaikė aktualias teisės normas ir išsprendė šalių ginčą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, neįvykdė minėtos pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir parinkti jiems taikytinas teisės normas, nepriklausomai nuo to, kokį teisinį ieškinio pagrindą nurodė ieškovė.
2. Teismo išvados, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginius apie vekselio suklastojimą; kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė ikiteisminio tyrimo metu atliktai 2011 m. gruodžio 28 d. specialisto išvadai Nr. 11-3098(11), padarytos pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat rungimosi ir lygiateisiškumo principus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesąžiningu būdu gavo vekselį, padaryta tinkamai įvertinus ir išsamiai išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą: šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, duomenis apie atliktus nekilnojamojo turto pagerinimo darbus ir jų vertę, atsakovo finansinę padėtį, taip pat ir minėtą išvadą, nesuteikiant jai pirmenybės.
3. Teismas, nemotyvuotai priimdamas atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą dėl į jo elektroninį paštą gautų serverio administratoriaus laiškų, ir nepagrįstai priteisdamas iš ieškovės atsakovo patirtas faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidas, pažeidė CPK 306 straipsnio 3 dalį, 314 straipsnį. Atsakovas turėjo galimybę minėtą įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau ja tinkamai nepasinaudojo.
13. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad nors apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio (priešieškinio) dalyko ir pagrindo suformavimą, taip pat teismo pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, tačiau jis tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovo teigimu, ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nepagrįstai savaip interpretuoja byloje esančius įrodymus ir daro sau palankias išvadas. Teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio nuostatų, atsakovas turėjo teisę kartu su apeliaciniu skundu teikti naują įrodymą – faktinių aplinkybių kontstatavimo protokolą, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pažeistų teisių teisminės gynybos, ginčijant vekselį

14. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu kasatorės atsakovui išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis, ir nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes rėmėsi Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsniu, kurio kasatorė teismui pateiktame ieškinyje nenurodė nei kaip ieškinio pagrindo, nei kaip ieškinio dalyko, taip pat teigdamas, kad kasatorė pateikė vienas kitam prieštaraujančius reikalavimus, nes vienu prašė pripažinti vekselį nesudarytu, kitu – pripažinti jį negaliojančiu, ir nenurodė, kokie veiksmai neatitiko jos valios, kokiais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais prašo pripažinti vekselį negaliojančiu, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, garantuojančias jai teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos turinio, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nuosekliai aiškindamas pirmiau nurodyto teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principo turinį, yra pabrėžęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. S. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007).
17. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar teisėti interesai civilinės teisės reguliuojamose srityse pažeisti, teisę kreiptis dėl jų gynimo į teismą.
18. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. I. v. L. J., bylos Nr. 3K-3-209/2014; kt.). 
19. Pirmiau nurodytų teisės normų ir išdėstytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, manantis, jog jo teisės ar teisėti interesai pažeidžiami, turi teisę kreiptis į teismą dėl jų gynimo ir šios teisės įgyvendinimas negali būti nepagrįstai pasunkintas. Tik pats konkretus asmuo gali spręsti, ar kreiptis į teismą dėl tam tikros teisės pažeidimo ir kokį šios teisės gynimo būdą pasirinkti. Teisę kreiptis į teismą suintersuotas asmuo įgyvendina įstatymų nustatyta tvarka. 
20. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų; teismas yra ribojamas tik faktinio ieškinio pagrindo, t. y. aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet jokiu būdu ne ieškinyje nurodytų materialiųjų teisės normų. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Irlanda“ v. UAB „Mistro statyba“, bylos Nr. 3K-3-261/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008).
21. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl to, ar pirmosios instancijos teismas, taikydamas ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas, peržengė pareikšto kasatorės ieškinio ribas, aktualu pasisakyti dėl vekselio sampratos, nes kasatorė ginčija vekselio teisėtumą:
1. ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis ir CK 1.105 straipsnio 1 dalis nustato, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam asmeniui.
2. ĮPVĮ 19 straipsnis nustato, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesnių vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai.
3. Kasacinis teismas, aiškindamas vekselio sąvoką, jo nuginčijimą, yra nurodęs, kad vekselio išrašymas – tai abstraktus vienašalis sandoris. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis aktas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. I. v. D. O., bylos Nr. 3K-3-171/2013). Tai reiškia, kad vekselio davėjas, sužinojęs apie vekselio, kurio neišdavė (nepasirašė), egzistavimą arba išduotą jam suklydus, turi teisę kreiptis į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo ir ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindais. 
22. Kasatorė pateiktu teismui ieškiniu prašė pripažinti atsakovo pateiktą 2010 m. lapkričio 21 d. vekselį su jos parašu negaliojančiu. Ji nurodė, kad atsakovo pateiktas vekselis neatitinka jos valios, nes tokio vekselio ji nepasirašė ir atsakovui neišdavė. Jos manymu, vekselio tekstas galėjo būti atspausdintas ant popieriaus lapo, kuriame iki teksto surašymo buvo jos parašas arba ji per apsirikimą galėjo jį pasirašyti pateikus vekselį kartu su kitokiais teisėtai jos pasirašomais dokumentais.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė, manydama, jog atsakovo pateiktas vekselis pažeidžia jos teises, turi teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą, o jos pateiktas teismui ieškinys atitinka proceso normų ieškinio turiniui keliamus reikalavimus, nes jame aiškiai suformuluotas ieškinio reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės (ieškinio pagrindas), kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas. Kasatorės reikalavimas pripažinti, kad vekselis neatitinka jos valios ir negalioja, taip pat reikalavimo pagrindas, kad jis galėjo atsirasti skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis (pasinaudojant jos parašu ant tuščio popieriaus lapo arba per klaidą pasirašant kartu su kitais dokumentais), nėra priešiški ar prieštaringi. Jie atitinka CK 1.138 straipsnyje įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus. Nurodymas kelių faktinių aplinkybių, kaip galėjo atsirasti vekselis, reiškia tiek, kad jai nėra žinomos tikslios vekselio atsiradimo aplinkybės, tačiau bet kuriuo atveju, jos teigimu, vekselio ji neišdavė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai kasatorės pareikštą ieškinį laikė atitinkančiu ieškiniui keliamus reikalavimus ir jį nagrinėjo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

24. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kitokias, negu pirmosios instancijos teismas, faktines aplinkybes, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nukrypo nuo jas aiškinant kasacinio teismo suformuotos teisminės praktikos.
25. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, kilus tarp šalių ginčui, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip, negu bylą nagrinėję teismai, vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, kasatoriui ginčijant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kasacinis teismas patikrina, ar šis, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. 
26. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
27. Pagal kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. V. individuali įmonė „Vilguoja“ v. L. B., bylos Nr. 3K-3-688-684/2015; kt.).
28. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus:
1. Nagrinėjant ginčą byloje nebuvo skirta ir atlikta vekselio teismo ekspertizė, tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pateikta teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tikėtina, jog tirti pateiktame 2010 m. lapkričio 21 d. vekselyje pirmiau padarytas įrašas „A. J.“ ir pasirašyta, o po to lazerinio spausdinimo būdu išspausdintas tekstas. Tokią išvadą specialistas padarė remdamasis atliktu tyrimu, kad visame popieriaus lapo, kuriame išdėstytas spausdintas vekselio tekstas ir rašikliu atliktas rankraštinis įrašas „A. J.“ bei pasirašyta, paviršiuje ir rankraštinių įrašų srityje matomos įvairaus dydžio ir konfigūracijos dažų dalelės, kurios yra be blizgesio, matinės. Tai yra dažų dalelės įrašo ir parašo štrichų srityje ir neužpildytose vietose atrodo vienodai, o dažniausiai, rašant ant lazeriniu būdu išspausdintų ženklų ar pavienių dažų dalelių, dažai įgauna metalinį violetinio atspalvio blizgesį. Rankraščio štrichų srityje nėra giliau įspaustų į paviršinį popieriaus sluoksnį dažų dalelių, jos savo išsidėstymu popieriaus paviršiuje nesiskiria nuo dalelių, esančių šalia įrašų (parašo) štrichų; nėra ir „sutraiškytų“, susmulkintų dalelių. Taigi specialistas pateikame vekselyje nenustatė pagrindinių požymių, kurie atsiranda ant spausdinto teksto atlikus rankraštinius įrašus. Iš to galima spręsti, kad pasirašyta pirmiau, negu išspausdintas tekstas.
2. Specialisto išvadą patvirtina vizualus vekselio turinio ir formos (išdėstymo popieriaus lape) tyrimas. Vekselio turinys nedidelės apimties, tačiau atspausdintas ant viso popieriaus lapo, paliekant aiškiai didesnius, negu įprastai daromi spausdinant dokumentus, tarpus tarp eilučių; dalis teksto žodžių atspausdinta didesniu šriftu, tarsi spausdintą tekstą derinant prie rankraštinio teksto ir parašo, esančių visiškai arti apatinio lapo krašto. Spausdinto žodžio „Parašas“ ir likusio teksto skirtingas atotrūkis nuo lapo kairiojo krašto; rankraštinis įrašas išdėstytas žemiau žodžio „Parašas“ ir labai arti apatinio lapo krašto.
3. Byloje yra duomenų, kad kasatorė neapdairiai pasitikėdama kitais asmenimis savo darbovietėje yra palikinėjusi tuščių popieriaus lapų su savo parašais.
29. Apibendrindama teisėjų kolegija išaiškina, kad vekselis – tai abstaktus vienašalis sandoris, kuriuo jį išrašęs asmuo (vekselio davėjas) sąmoningai laisva valia be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam asmeniui. Teismas nustatęs, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė vekselio davėjo nenaudai (ĮPVĮ 19 straipsnis) ir jo pateiktas vekselis neatitinka vekselyje nurodyto vekselio davėjo valios, turi teisinį pagrindą spręsti dėl tokio vekselio pripažinimo negaliojančiu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad pirmosios instancijos peržengė ieškiniu nustatytas ribas, teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teimas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir pagrįstai pripažino, kad kasatorė įrodė, jog ji vekselio turinio nepatvirtino savo parašu ir atsakovo pateiktas vekselis neatitiko jos valios. Teismo išvados atitinka byloje surinkų įrodymų visetą, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą ieškinį tenkinti ir pripažinti kasatorės ginčijamą vekselį negaliojančiu.
30. Tenkinant ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teismo nustatytais pagrindais byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl šalių bendro gyvenimo, jungtinės veiklos ir pan. neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirmiau aptartas civilinio proceso normas, nukrypo nuo aptartos kasacinio teismo formuojamos teisminės praktikos, todėl nesant teisinio pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai.
32. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, naikintina, paliekant galioti šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Tenkinus kasacinį skundą, kasatorės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 300 Eur žyminio mokesčio, jai priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnis). Įrodymų apie kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas kasatorė nepateikė (CPK 98 straipsnis).
34. Kasacinis teismas patyrė 11,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Iš atsakovo valstybei taip pat priteisina 386 Eur žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo kasatorė buvo atleista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 21 d. nutartimi (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Taigi iš viso iš atsakovo valstybei priteistina 397,46 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutarties dalis, kuriomis panaikintos Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalys, kuriomis tenkintas ieškovės A. J. reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovui R. K. 2010 m. lapkričio 21 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną 22 879,98 Eur vekselį ir paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Dėl šių bylos dalių palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 397,46 Eur (tris šimtus devyniasdešimt septynis Eur 46 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Vincas Verseckas